Adam Johnson už šią knygą gavo Pulitzerio premiją. Knyga kažkaip įtraukia nuo pačių pirmų puslapių. Totalitarinė visuomenė su visomis jai būdingomis žmogaus kontroliavimo ir žlugdymo priemonėmis... ir to fone stiprus...

Adam Johnson už šią knygą gavo Pulitzerio premiją. Knyga kažkaip įtraukia nuo pačių pirmų puslapių. Totalitarinė visuomenė su visomis jai būdingomis žmogaus kontroliavimo ir žlugdymo priemonėmis... ir to fone stiprus žmogus, kuris užduoda sau klausimus, kuris sugeba išlaikyti svarbiausias vertybes susidūrus su mirtimi. Man knyga patiko :)

Nedrįsčiau teigti, jog antroji millennium dalis pranoksta pirmąją. Sakyčiau, nei pranoksta, nei nusileidžia. Visai apylygiai. Į galą ėmė vis labiau traukti. Nieko sau trilogija... atrodo paprasta parašyti, daug nereikalingų...

Nedrįsčiau teigti, jog antroji millennium dalis pranoksta pirmąją. Sakyčiau, nei pranoksta, nei nusileidžia. Visai apylygiai. Į galą ėmė vis labiau traukti. Nieko sau trilogija... atrodo paprasta parašyti, daug nereikalingų detalių, bet skaitai sulaikęs kvapą. Būtinai perskaitykit tęsinius!

Tai jau antroji knyga Salman Rushdie knyga, kurią perskaičiau. Šią skaičiau grynai iš smalsumo, norėdama sužinoti kodėl autoriui buvo paskirta mirties bausmė už šį kūrinį. Turiu pripažinti, kad skaitėsi sunkiai, bet vis...

Tai jau antroji knyga Salman Rushdie knyga, kurią perskaičiau. Šią skaičiau grynai iš smalsumo, norėdama sužinoti kodėl autoriui buvo paskirta mirties bausmė už šį kūrinį. Turiu pripažinti, kad skaitėsi sunkiai, bet vis tikėjausi, kad eigoje palengvės, tačiau trukdė įsijausti šios knygos daugiasluoksniškumas. Bet šiaip dėl bendro išprūsimo šią knygą verta perskaityti, nors "Vidurnakčio vaikai" man paliko didesnį įspūdį.

Buvo toks laikas, kai visi aplinkiniai, tarp kurių buvau ir aš, labai mėgo ir aukštino Sigitą Parulskį. Matyt, tai tarsi paauglystė, visiems reikėjo išgyventi šią fazę :) Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą studijuodama...

Buvo toks laikas, kai visi aplinkiniai, tarp kurių buvau ir aš, labai mėgo ir aukštino Sigitą Parulskį. Matyt, tai tarsi paauglystė, visiems reikėjo išgyventi šią fazę :) Kai pirmą kartą skaičiau šią knygą studijuodama bakalaurą, man ji paliko kur kas didesnį įspūdį. Dabar įspūdžio nepaliko jokio. Taip, buvo įdomių minčių, elegantiško rašymo, bet dar daugiau buvo nuorodų į fiziologines ne pačias romantiškiausias kūno funkcijas.

Žinoma, po ilgo laiko pasiėmus vieną daugiau nei prieš dešimtmetį rašytą esė knygą, gal ir ne itin objektyvu vertinti, bet kažkaip kitos imti į rankas nebesinori :)

Man čia per mažai veiksmo ir, nepaisant pretenzijų į gilumą, paviršutiniška ir neišplėtota. Matyt, esė - apskritai man svetimas žanras. Arba senokai neskaičiau gerų.

Tai tiek kol kas.

Kartais tarp intelektualios literatūros mėgstu įterpti vieną kitą detektyvą. Atradau tai ,kas man buvo lengva skaityti , nereikėjo stengtis įsiminti veikėjų vardų , kas gana dažnai būna detektyvuose , kai susipainioji ir...

Kartais tarp intelektualios literatūros mėgstu įterpti vieną kitą detektyvą. Atradau tai ,kas man buvo lengva skaityti , nereikėjo stengtis įsiminti veikėjų vardų , kas gana dažnai būna detektyvuose , kai susipainioji ir reikia grįžti keliolika puslapių atgal , kad atsektai visą veiksmą. Knyga patiko ir kai norėsis perskaityti detektyvą ieškosiu šios autorės kūrinių.