Knyga labai patiko. Faktas, kad skaitant R.Rowell nereikia tikėtis labai gilių minčių ar filosofinių išvedžiojimų. Knyga miela, daug, labai daug dialogų, kas ją daro dar 'mielesnę' ir padeda lengviau įsijausti į veikėjų...

Knyga labai patiko. Faktas, kad skaitant R.Rowell nereikia tikėtis labai gilių minčių ar filosofinių išvedžiojimų. Knyga miela, daug, labai daug dialogų, kas ją daro dar 'mielesnę' ir padeda lengviau įsijausti į veikėjų pasaulį. Prieš tai perskaičiau Carry on, kurios fanfiction yra rašomas šioje knygoje, tad buvo įdomį ne tik pagrindinių herojų meilės istorija, bet ir fanfiction dalis, nors iš Carry on neskaičiusių girdėjau, kad ta dalis jiems visai nepatiko ir trukdė, bet visada galima tuos "20" psl. praleisti.
Knyga priskiriama YA, patiks romantikos mėgėjams.

Nusprendžiau šiek tiek išplėsti savo skaitomų žanrų ribas ir ėmiausi skaityti klasikinę knygą. Apie Vladimir Nabokov „Lolitą“ buvau daug girdėjusi, bet reikėjo pačiai perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.

Skaitant...

Nusprendžiau šiek tiek išplėsti savo skaitomų žanrų ribas ir ėmiausi skaityti klasikinę knygą. Apie Vladimir Nabokov „Lolitą“ buvau daug girdėjusi, bet reikėjo pačiai perskaityti ir susidaryti savo nuomonę.

Skaitant nuolat neapleido dviprasmiškas jausmas: mėgautis ar ne? Istorija tikrai siaubinga ir, kol galvoji, kad kažkam taip gali nutikti realiame gyvenime, niekaip sąžinė neleidžia mėgautis. Bet kartu autorius taip gerai viską aprašo, įtraukia į knygą ir jos nebesinori padėti į šalį. Apie tai diskutavau su mama, kuri lyg tyčia tuo metu skaitė John Irving knygą panašia tematika. Pasakiau, kad tikiuosi, ši knyga nėra paremta tikrais faktais. O ji man atsakė: „Gali net neabejoti. Viskas, kas parašyta, bet kažkiek tikrų faktų turi.“

Tačiau stipriausias dviprasmiškumas buvo pirmoje knygos dalyje, kol Humbertas Humbertas kūrė planus, kaip patenkinti savo šlykščius poreikius. Koks turi būti nusikalstamas protas, kad apsiimtų vesti nemylimą moterį vien dėl to, kad oficialiai galėtų apkabinti jos dukrą kaip patėvis? Arba supratęs, kad Lolita jau galėtų būti motina, ima kurti planus apie ištisą lolitučių armiją, kurioms jis vienu metu yra ir tėvas, ir senelis, ir prosenelis... Nors, atrodo, Humbertas mergaitės net ir neketino skriausti iki tokio žemo lygmens, bet viskas apsivertė supratus, kad ji ne tokia jau tyra, kaip jis manęs.

Manau, kad nors ir Humbertas blogai elgėsi su Lolita, bet ją iš tikrųjų mylėjo. Tačiau ta meilė neatpirks sugriautos vaikystės. Kaip to nepadarys ir daiktai, kuriuos jai perka. Jo meilė aiškiai atsiskleidžia pačioje pabaigoje, kai jau paaugusi mergaitė yra išplėšiama iš jo gniaužtų ir jam nelemta jos daugiau niekada pamatyti. Jis jai linki: „Būk ištikima savajam Dikui. Neleisk kitiems vyrams lytėti tavęs. Nesišnekėk su svetimais. Tikiuosi, kad tu mylėsi savo kūdikėlį. Tikiuosi, kad jis bus berniukas. Tikiuosi, kad tavo vyras visuomet gerai su tavimi elgsis, kitaip mano šmėkla jį apniks kaip juodi dūmai, kaip pakvaišęs milžinas ir sudraskys į skutelius, ištąsys nervas po nervo.“ [339 psl.] Tačiau Lolita niekada taip ir nesužinos, kad Humbertas ją šitaip mylėjo.

Pats Humbertas apie savo pasakojimą sako: „Jis apkibęs krisleliais kaulų smegenų, ant jo sukepęs kraujas, ant jo tūpia gražios, blizgančios lyg smaragdas musės. <...> Ir pats apsvarsčiau nemaža pseudonimų, kol suradau tokį, kuris man ypač tinka. <...> ... bet kažkodėl man atrodo, kad mano pasirinktasis vardas užvis geriausiai išreiškia reikiamą bjaurastį.“ [338 psl.] Būtent toks šis pasakojimas yra. Kraupus, bėga šiurpuliukai per kūną, vidinis balsas rėkia, kad visa, kas vyksta, yra neteisinga, kad Lolitai reikia bėgti, kuo greičiau ir niekada nebeatsisukti atgal. Bet rankos niekaip nepadeda knygos į šalį, nes būtina sužinoti, ar nusikaltėlis gaus pelnytą bausmę.

Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą ir pagaliau tai padariau. Knyga ne iš lengvųjų, nes pasakoja apie vyrą ir moterį, kurie svajoja iš Londono persikelti į Provansą ir atsiduoti savo pomėgiams bei turėti jaukius ir...

Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą ir pagaliau tai padariau. Knyga ne iš lengvųjų, nes pasakoja apie vyrą ir moterį, kurie svajoja iš Londono persikelti į Provansą ir atsiduoti savo pomėgiams bei turėti jaukius ir gražius namus. Tačiau šeimos gyvenimą pakeičia gimusi neįgali dukra. Knygoje nuolat yra kreipiamas dėmesys į tai, kaip vaiko negalią išgyvena tėvas ir motina. Visas knygos siužetas trunka metus: nuolat yra gvildenamos šeimos problemos susidūrus su vaiko negalia, abiejų tėvų jausmai vienas kitam ir vaikui, kaip į šeimos problemą reaguoja artimi žmonės. Labiausiai patiko tai, kad visoje šioje situacijoje stipriausia išlieka moteris, kuri visą laiką praleidžia gamindama valgius ir plūkdamasi su namų ruoša savo vyro ir vaiko labui. Kadangi šeima persikelia gyventi į atokų Prancūzijos kaimelį, vaizdingai aprašoma tos vietovės gamta ir peizažai. Knyga pasirodė stipri savo turiniu, giliomis mintimis ir ryškiais veikėjų charakteriais. Perskaičius tokią knygą susimąstai, kad dažnai iš mažų problemų mes linkę padaryti jas didelėmis, o turėdami didelių problemų jas tiesiog pasiliekame sau, kaip ir aprašyta šeima.

Kažkiek naujas požiūris į vilkolakį, pasaulis tiek iš žmogiškos, nors ir šiek tiek atbukusios, tiek iš vilkiškos perspektyvos. Meilė tarp antgamtiškos būtybės ir žmogaus visada labiau linksta į fantastiką, nei lengvą...

Kažkiek naujas požiūris į vilkolakį, pasaulis tiek iš žmogiškos, nors ir šiek tiek atbukusios, tiek iš vilkiškos perspektyvos. Meilė tarp antgamtiškos būtybės ir žmogaus visada labiau linksta į fantastiką, nei lengvą romaną. Šįkart patiko. Gerai ištrinta riba tarp žmogaus ir gyvūno.

Girdėjau gerų atsiliepimų apie šią knygą, bet man asmeniškai ji visai nepatiko. Feministinė knyga, kur viskas suversta į tai kad moterys turėtų užimti 50% vadovaujamų pozicijų, o vyrai rūpintųsi puse namų ūkių. Be to,...

Girdėjau gerų atsiliepimų apie šią knygą, bet man asmeniškai ji visai nepatiko. Feministinė knyga, kur viskas suversta į tai kad moterys turėtų užimti 50% vadovaujamų pozicijų, o vyrai rūpintųsi puse namų ūkių. Be to, ji akivaizdžiai parašyta moterims jau padariusioms karjerą, nes kopenčioms tik pirmaisiais karjeros laipteliais jokių naudingų patarimų neradau. Na žinoma, išskyrus kad reikia mokytis, dibti, nebūti pilka pelyte po šluota ir nenusileisti vyrams tik dėl to kad esam moterys, bet tą ir taip žinom.

„Kadaise svajojau ištrūkti iš savo paprastučio gyvenimo, bet iš tikrųjų mano gyvenimas niekada nė nebuvo paprastas. Aš tiesiog nepastebėdavau, koks jis ypatingas.“ [400 psl.]

Ne vieną kartą mano akis knygynuose kliuvo...

„Kadaise svajojau ištrūkti iš savo paprastučio gyvenimo, bet iš tikrųjų mano gyvenimas niekada nė nebuvo paprastas. Aš tiesiog nepastebėdavau, koks jis ypatingas.“ [400 psl.]

Ne vieną kartą mano akis knygynuose kliuvo už šios knygos. Patraukia viršelis – senovinė nuotrauka mergaitės, kuri tiesiog kybo ore. Paėmus į rankas nustebina knygos masė. O pavarčius paaiškėja, kodėl ji tokia – storesni, žvilgūs puslapiai, skirti spausdinti iliustracijoms. Kiekvieno skyriaus pradžia žymima dailiu ornamentu, pasakojimą iliustruoja iš archyvų ištrauktos nuotraukos. Jaučiu silpnybę gražiai atrodančioms, malonioms paliesti užrašų knygutėms. Knygos irgi ne išimtis. Tad pasinaudojau proga, kad laimėjau dovanų kuponą, ir įsigijau Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namus“.

Pradėjus skaityti knyga nepasirodė kuo nors ypatinga. Iš pradžių kažkiek priminė anksčiau šiemet perskaitytą Glenn Beck „Kalėdinį megztinį“, nes pagrindinis veikėjas yra paauglys, kuriam senelis yra labai svarbi asmenybė. Bet čia šių knygų panašumas ir baigiasi.

Iš pradžių net nesupratau, ar veikėjo vardas Jakobas ar Džeikobas, nes vienam skyriuje parašyta vienaip, kitam – kitaip. Bet paskui viską perpratau. Juk angliškai šie du vardai rašomi vienodai, tačiau tariami gali būti skirtingai. Tai, ką iš pradžių palaikiau vertėjos klaida, vėliau įvertinau kaip išmonę: Džeikobą Jakobu vadino tik jo senelis, kuris ne amerikietis, o lenkas.

Senelis Džeikobui pasakoja apie ypatingus vaikus, gyvenančius saloje įkurtuose vaikų namuose, ir kaip jis gyveno su jais. Rodo neįtikėtinas nuotraukas, į kurias augantis berniukas ima žiūrėti skeptiškai. Tačiau po įvykio, pakeitusio viską, paslaptingų žodžių ir naktinių košmarų, Džeikobas vis tik išvyksta į mažytę, pasaulio pamirštą salą Velse sekti senelio vaikystės pėdomis. Tada ir prasideda įdomiausioji dalis.

„Aš visuomet žinojau, kad dangus kupinas paslapčių, bet iki šiol nenutuokiau, kokia gausybė jų yra žemėje.“ [390 psl.] Ypatingi vaikai atsiranda gal tik knygos viduryje. Aišku, norėtųsi, kad jie atsirastų anksčiau, juk skaitytojas nekantrauja su jais susipažinti. Bet, kita vertus, pirmoji pusė knygos yra skirta sukurti atmosferai, aplinkai, detaliai papasakoti situaciją, kad vėliau nekiltų klausimų, ką reiškia vienas ar kitas žodis ir apskritai, kas čia per keistenybės vyksta. To kartais trūksta kitose knygose, ypač veiksmui vykstant tolimoje ateityje su visiškai pakitusia visuomene, o skaitytojas yra įmetamas į patį įvykių sūkurį (kaip pavyzdžiui Suzanne Collins „Bado žaidynėse“ ar Veronica Roth „Divergentėje“).

Man labai patiko tyra veikėjų meilės istorija. Šypsnį kėlė kai kurie Džeikobo situacijos vertinimai: „Apie mergaites aš išmanau nelabai daug, bet jei kuri bando įžnybti tau keturis kartus, kaip kažin ką, gali drąsiai tvirtinti: flirtuoja.“ [214 psl.] „Ema prilipo prie manęs lyg ištepta klijais, jos pirštai einant vis brūkštelėdavo man ranką.“ [223 psl.] O skaitytojas, kuris pats bent kartą buvo įsimylėjęs, tikrai supras šias Džeikobo mintis: „Pagaliau jis [tėtis] mane paleido, ir aš palindau po dušu galvodamas apie Emą. Paskui valiausi dantis ir galvojau apie Emą, paskui prausiausi veidą ir galvojau apie Emą.“ [232 psl.] ar „Be to, ji taip švytėjo šypsodamasi man visa savo esybe, ir tai, drauge su mažyčiais koketiškais judesiais, tarkime, rankos kilstelėjimu užsikišti plaukų sruogos už ausies, nejučia vertė mane trokšti sekti paskui ją, jai padėti, daryti viską, kad ir ko ji paprašytų.“ [270 psl.]

Nors į pasakojimą įterptos nuotraukos jį tikrai paįvairina ir daro išskirtiniu, tačiau man nelabai patiko maketavimo sprendimas. Norėtųsi, kad nuotraukos būtų įterptos pirmame laisvame puslapyje po jų paminėjimo, bet prieš tai buvusį puslapį užpildant iki galo. Dabar tik pradedama kalbėti apie nuotraukas, pabaigiama pastraipa, pusė puslapio tuščia ir naujame įdėta nuotrauka. Kartais pagalvodavau, kad jau baigėsi skyrius, nors iš tikrųjų jo dar būdavo kokie 10 puslapių likę.

Kai kas lygina šią knygą su Hario Poterio serija. Tačiau man ji labiau priminė Narnijos kronikas. Į Narniją vaikai patenka pro stebuklingą praėjimą – spintą. Čia Džeikobas ypatingus vaikus randa irgi tik praėjęs slaptą vietą. Be to, abiejose knygose yra minimas karas, kuris vaikus priverčia slėptis saugesnėse vietose. Tiek Narnijoje, tiek ypatingų vaikų namų aplinkoje laiko tėkmė yra pakitusi. Du pasauliai – tikrasis ir ypatingas – gyvuoja lygiagrečiai, o visas paslaptis sužinoti gali tik išrinktieji.

Dabar būtinai reikės perskaityti antrąją (o paskui ir trečiąją) dalį bei sulaukti ekranizacijos.

Labai patiko! Labai įtraukianti , nepaisant to, kad detektyvai nėra mano mėgstamiausia sritis. Norėčiau perskaityti kitas dalis, bet bijau, kad bus blogesnės ir sugadins gerus prisiminimus apie šią knygą :) P.S jokiu būdu...

Labai patiko! Labai įtraukianti , nepaisant to, kad detektyvai nėra mano mėgstamiausia sritis. Norėčiau perskaityti kitas dalis, bet bijau, kad bus blogesnės ir sugadins gerus prisiminimus apie šią knygą :) P.S jokiu būdu pirma nežiūrėkit filmo, nes tokio š gabalo, kaip kad filmas, dar nesu mačiusi...

Rekomenduojamas amžiaus cenzas nuo 40 metų, nors man tik 22 nusprendžiau perskaityti, nes girdėjau labai daug gerų atsiliepimų. Iš tiesų knygą perskaityti jaunai merginai sakyčiau labai gerai. Knyga atveria akis, gali save...

Rekomenduojamas amžiaus cenzas nuo 40 metų, nors man tik 22 nusprendžiau perskaityti, nes girdėjau labai daug gerų atsiliepimų. Iš tiesų knygą perskaityti jaunai merginai sakyčiau labai gerai. Knyga atveria akis, gali save įvertinti kai kuriose situacijose, pagalvoti ką ne taip darai, kad vėliau nesigailėtum. Ši knyga moko, kad reikia gyventi šia dieną ir nesidairyti atgal.

Lengvas pasiskaitymas savaitgaliui. Nors pabaiga nuspėjama, bet nebuvo nuobodu.
Skaitydama pagalvojau, kad pati rengiamo mergvakario idėja tikrai puiki. Žavėjo sesers ir brolio santykiai. Kiek piktino tėvų požiūris į vaikus,...

Lengvas pasiskaitymas savaitgaliui. Nors pabaiga nuspėjama, bet nebuvo nuobodu.
Skaitydama pagalvojau, kad pati rengiamo mergvakario idėja tikrai puiki. Žavėjo sesers ir brolio santykiai. Kiek piktino tėvų požiūris į vaikus, tačiau pagalvojau, kad jei būtų gavę daugiau tėvų dėmesio, gal tarpusavyje taip puikiai nesutartų.
Lolos vidiniai kompleksai taip pat įnešė sumaišties, bet be jų viskas būtų per paprasta. Dabar abu su vaikystės nuoskaudom ir abu turi patikėti savimi, kad būtų laimingi.