Kadangi daugelį fantastinių knygų lyginu su Harrio Potterio serija, ši knyga neišimtis, jau vien dėl sklandančių spėlionių ar tik čia nėra Harrio Potterio fanfiction, todėl knygą įvertinau 4 žvaigždutėmis. Ištiesų...

Kadangi daugelį fantastinių knygų lyginu su Harrio Potterio serija, ši knyga neišimtis, jau vien dėl sklandančių spėlionių ar tik čia nėra Harrio Potterio fanfiction, todėl knygą įvertinau 4 žvaigždutėmis. Ištiesų svarsčiau tarp 3,5 ir 4 , kadangi knyga priskiriama YA serijai, man vietomis pasirodė per daug saldi, per mažai atskleista, ir per daug paviršutiniška. Romantiškoji šios istorijos dalis, kuri pradžioje varė į neviltį ir vertė laukti kada gi veikėjai (greičiau jau vienas veikėjas) pagaliau susiprotės, ir vertė šypsotis kaip 14-metei, vėliau šiek tiek nuvylė, mat pralaukus daugiau nei pusę knygos, viskas pradėjo vystytis per staigiai ir šiek tiek per "saldžiai". Magiškąjai daliai, taip pat kažko pritrūko, gal daugiau atskleidimo, mažiau siejimo su šiuolaikiniais dalykais (muzika, eilėmis ir pan., labai trukdė susikaupti ir įsijausti į magišką pasaulį). Taip pat išskirčiau vieną kitą erzinančius veikėjus, kurie visą knygą kėlė pyktį, bet pabaigoje pagaliau pavyko suprasti, ką tuo norėta perteikti. Taip pat didžioji dalis siužeto, bent jau man buvo lengvai nuspėjama, bet tai jokiu būdu netrukdė, to niekada nevertinu kaip neigiamo dalyko.
Žvelgiant iš kitos pusės, istorija miela, skaitosi lengvai, nesinori knygos paleisti iš rankų, kol viskas nėra aišku, taip pat labai patiko, kad meilės buvo daugiau, nei tik prisipažinimas paskutiniuose puslapiuose, ir tai, kad pati meilės istorija tarp veikėjų yra kiek neįprasta mūsų akiai. Ir betkokiu atveju, visada smagu sugrįžti į magišką pasaulį, ir bent šiek tiek 'pasekti' kelių iš jų gyvenimus ir pasijusti to dalimi.

Pradėjusi skaityti knygą, kuriam laikui atidėjau, nes pasakiau sau, jog bijau- istorija yra nepakenčiamai baisi ir žiauri. Bet nepaisant to siužeto, pasakojimas pakankamai šviesus ir skaitant tiki laiminga pabaiga, galbūt dėl...

Pradėjusi skaityti knygą, kuriam laikui atidėjau, nes pasakiau sau, jog bijau- istorija yra nepakenčiamai baisi ir žiauri. Bet nepaisant to siužeto, pasakojimas pakankamai šviesus ir skaitant tiki laiminga pabaiga, galbūt dėl to, kad apie tą pasaulį pasakoja vaikas ir kančia bei prievarta nėra labai akcentuojama.

Knyga apie vienos šeimos istoriją kuri pasmerkta išnykti, apie įsikūrusia gyvenvietę nuo pirmos egzistavimo akimirkos iki žlugimo ir apie žmogų kuris, visko siekia, bet galu gale yra pasmerktas nerasti laimės ir 100 metų...

Knyga apie vienos šeimos istoriją kuri pasmerkta išnykti, apie įsikūrusia gyvenvietę nuo pirmos egzistavimo akimirkos iki žlugimo ir apie žmogų kuris, visko siekia, bet galu gale yra pasmerktas nerasti laimės ir 100 metų vienatvės... Tokioje plonoje knygutėje tiek daug, kad perskaičius vienintelė mintis kuri kyla - tik wou... pala... pala... mane reikia tai perskaityti dar karta.

Iš pradžių labai nepatiko knygos pasakojimai, nes, atrodė, lyg parašyta paaugliams iš "Beveik suaugę" serijos. Taip pat skaitėsi labai sunkiai, kol perskaičiau pusę knygos. Tuomet viskas ir pasikeitė: visos, tuo metu labai...

Iš pradžių labai nepatiko knygos pasakojimai, nes, atrodė, lyg parašyta paaugliams iš "Beveik suaugę" serijos. Taip pat skaitėsi labai sunkiai, kol perskaičiau pusę knygos. Tuomet viskas ir pasikeitė: visos, tuo metu labai skirtingos, istorijos susipynė į vieną ir pasidarė labai įdomu, kas bus toliau. Labai modernus dalykas šiose istorijose tas, kad mažiausiai pasakojama apie patį ėjiką ant lyno (iš jo perspektyvos), nors paėmus knygą į rankas, susidaro įspūdis, kad ši knyga yra būtent apie jį.

Nevertinu knygos 5 žvaigždutėmis todėl, kad labai sunkiai įsivažiuojantys pirmieji pasakojimai, taip pat antroje knygos pusėje apstu gramatikos klaidų, ko nesitikėjau, nes pirmoji knygos pusė buvo tobula šiuo atžvilgiu.

Pabaigos jausmas – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus. Tai knyga apie atmintį ir praeitį, pasakojimas apie skriaudą, kerštą, kuris galiausiai pasirodo beprasmis....

Pabaigos jausmas – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus. Tai knyga apie atmintį ir praeitį, pasakojimas apie skriaudą, kerštą, kuris galiausiai pasirodo beprasmis. Mane labiausiai sukrėtė, privertė susimąstyti ši mintis: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?“ Turėtų būti baisu nugyvenus gyvenimą suvokti, jog gyvenai taip vidutiniškai, be ambicijų...