Pastaruoju metu turbūt daug kas iš mūsų užduodame sau retorinius klausimus, susijusius su savo asmeniniu gyvenimu, savo pasirinkta profesija ar darbu. Bet labiausiai turbūt visus kankinantis klausimas būna toks: ar tai, ką aš...

Pastaruoju metu turbūt daug kas iš mūsų užduodame sau retorinius klausimus, susijusius su savo asmeniniu gyvenimu, savo pasirinkta profesija ar darbu. Bet labiausiai turbūt visus kankinantis klausimas būna toks: ar tai, ką aš darau gyvenime, mane džiugina? Nerasdami atsakymo mes vėl tampame savo kalėjimo prižiūrėtojais ir toliau dirbame sukandę dantis. Arba tiesiog tampame Misteriais Gvynais, kurie vieną dieną nusprendžia savo gyvenimą pakeisti kardinaliai: atsisakyti to, ką iki šiol darėme ir imtis kažko naujo. Visada juk yra galimybė rinktis. Nuspręsti tenka tik mums patiems. Ir ką gi tokio padarė Misteris Gvynas? Ogi nusprendė neberašyti knygų, duodamas tvirtą pažadą ne tik sau, bet ir tiems, kas jį pažinojo ir gerbė kaip rašytoją. Jo tikslas ir noras buvo visai kitoks - rašyti žmonių portretus. Sakysit neįmanoma, bet atsakau, kad gyvenime viskas yra įmanoma, kai žinai koks neapsakomai trapus yra bet koks žavesys ir koks nenusakomai yra greitas grobuonis gyvenimas. Niekada nebuvau ir turbūt nebūsiu meno entuziaztė ir niekada nesuprasiu, ką menininkai vaizduoja žmonių portretuose ir ką juose nori parodyti. Visai kitas dalykas, kai rašytojai žmonių portretus aprašo. Man tai tolygu psichologo darbui, kuris reikalauja įžvalgumo, kruopštumo, pasitikėjimo, kūrybiškumo. Bet kiekvienas juk renkasi jam priimtiną meno rūšį ir ją savaip išreiškia. Tik neseniai pradėjusi pažintį su A. Baricco, jo kūryba turbūt žavėsiuosi dar ilgai. Viskas tarsi artima man, kad atrodo skaitai ir mąstai, kad jo knygų herojai daro tai, ką galbūt pati norėjau daryti, o gal dar darysiu ateityje. Juk yra sakoma, kad daryti ne nuodėmė, o nedaryti yra nuodėmė. Skaitydama šį kūrinį mėgavausi tikrąja ta žodžio prasme ir nenorėjau pabaigti, nes man jis sukėlė tiek emocijų, kad buvau priversta išsitraukti savo senus užrašus ir perskaityti kažkada aprašytus mano mylimų žmonių portretus. Susimąsčiau, o gal aš irgi galėčiau būti Misteris Gvynas? Bet jei ir būsiu, tai tik savo viduje. Ir čia belieka sutikti su autoriumi: "Visi mes turime tam tikrą supratimą apie save, kartais gal visai menkutį, neaiškų, bet galų gale mes trokštame susidaryti vaizdą, kas tokie esame, o tiesa tokia, kad dažniausiai tą supratimą imame tapatinti su tam tikru įsivaizduojamu personažu, kuriame atpažįstame save".

Julian Barnes kūrybą pamilau perskaičiusi jo kūrinį "Pabaigos jausmas". Šią knygą skaičiau net kelis kartus, bet planuoju ją perskaityti dar ir dar, nes tai knyga, kurią norisi skaityti ir kaskart iš jos išmokti vis kažko...

Julian Barnes kūrybą pamilau perskaičiusi jo kūrinį "Pabaigos jausmas". Šią knygą skaičiau net kelis kartus, bet planuoju ją perskaityti dar ir dar, nes tai knyga, kurią norisi skaityti ir kaskart iš jos išmokti vis kažko naujo. Savo darbe dažnai su viena kolege diskutuodavome apie autorių ir jo kūrybą, nes pasirodo, kad ji yra to autoriaus gerbėja ir žinojo apie kiekvieną kūrinį viską labai išsamiai. Todėl pasinaudojusi jos rekomendacija, pasirinkau "Flobero papūga". Jau pats skambus knygos pavadinimas leidžia suprasti, kad knyga bus apie ryškią ir mėgstančią "išsišokti" asmenybę. Kas dar nežinote, kas buvo Giustavas Floberas, galiu trumpai priminti. Tai pirmasis modernus romanistas, realizmo tėvas, romantizmo duobkasys, pontoninis tiltas, jungiantis Balzaką su Džoisu, pagarsėjęs savo kūriniu "Ponia Bovari". Tai apie ką šis romanas? Daug nepasakosiu, tiesiog, kas norėsit ją skaityti, patys prisiliesite ne tik žodžiais, bet ir mintimis prie šio nepaprasto šedevro. Tai kūrinys, kuris atskleidžia ne tik Flobero, bet ir to meto garsių žmonių gyvenimus, kritikus ir jų kritikuojamą literatūrą, kūrybines kančias, dėl kurių vieni kūriniai buvo ilgai rašomi, o kurie taip ir neišvydo dienos šviesos. Atrodo, kad su Julian Barnes rašymo stiliumi jau buvau susidūrusi ir jis man pasirodė ne itin lengvas, bet šis kūrinys buvo dar sunkesnis, tačiau kažkas prie jo traukė ir norėjosi skaityti nedarant jokių pertraukų. Kalbant apie citatas, kurių autorius yra pats Floberas, tai kažkas tokio unikalaus, storžieviško, chamiško, bet tuo pačiu gražaus ir lyriško. Juk ne veltui yra sakoma, kad po šėtono veidu slepiasi tyra siela. Todėl daug citatų iš šios knygos nugulė ir į mano citatų sąsiuvinį, kuriame rašau tik tas, kurios patraukia mano dėmesį, priverčia susimąstyti ir kurias galėsiu pritaikyti savo gyvenime. Viena iš tokių, kuri paliko man neišdildomą įspūdį, buvo būtent ši: "Mes visi esame į narvus patupdyti paukščiai ir gyvenimas labiausiai prislegia tuos, kurių didžiausi sparnai"

Istorija apie keturias dienas ir tuo pačiu n-iolika metų.. Veiksmo nedaug, tačiau žavi romantika, kyla prieštaravimo jausmai aprašomai neištikimybei. Taip pat dviprasmiški jausmai dėl prasidėjusios neištikimybės baigties....

Istorija apie keturias dienas ir tuo pačiu n-iolika metų.. Veiksmo nedaug, tačiau žavi romantika, kyla prieštaravimo jausmai aprašomai neištikimybei. Taip pat dviprasmiški jausmai dėl prasidėjusios neištikimybės baigties. Atrodo, knyga ne įspūdinga, tačiau iškelia vertybinių, moralinių klausimų, palieka pasvarstymui skaitytoją.

Pasakojimas apie moterį, kuri pasiryžta savo mylimajam, po 10 metų gyvenimo kartu, pasipiršti ir , jam nenoriai sutikus, netikėtomis aplinkybėmis sužino, kad jis jai neištikimas. Tai tampa savotišku supurtymu, privertusiu...

Pasakojimas apie moterį, kuri pasiryžta savo mylimajam, po 10 metų gyvenimo kartu, pasipiršti ir , jam nenoriai sutikus, netikėtomis aplinkybėmis sužino, kad jis jai neištikimas. Tai tampa savotišku supurtymu, privertusiu apmąstyti savo gyvenimą, priimti sau nebūdingus sprendimus. Ir visa tai ją veda link įdomesnio gyvenimo, kur ne viskas nuspėjama ir saugu, bet kur ji jaučiasi laiminga ir mylima.