Gimdami kiekvienas atsinešame mums paskirtą likimą. Toks jausmas mane apėmė, kai pradėjau skaityti šią išminties pilną knygą. Pagrindinis knygos herojus - tai paprastas žmogus, gyvenantis paprasto žmogaus gyvenimą....

Gimdami kiekvienas atsinešame mums paskirtą likimą. Toks jausmas mane apėmė, kai pradėjau skaityti šią išminties pilną knygą. Pagrindinis knygos herojus - tai paprastas žmogus, gyvenantis paprasto žmogaus gyvenimą. Kažkaip visada tokius paprastus, taurius ir kiekviename savo gyvenimo žingsnyje įžvelgiančius gyvenimo prasmę ir grožį žmones, įsivaizduodavau būtent gyvenančius ten, kalnuose. Kalnai man - lyg ramybės, taikos, gėrio, paslapčių oazė. Tai tarsi atskiras pasaulis, atskirtas nuo civilizacijos. Todėl žiūrėdama laidas, filmus apie šalis, kuriuose yra kalnai, mintyse sau sakydavau: "Kaip ten turėtų būti gera ir smagu". Juk būdamas kalno viršuje ir viską stebėdamas iš aukštai, tampi viso pasaulio valdovu bent trumpai akimirkai, o kalnų vėjas tampa ne tik tavo priešu, įveikiant visus sunkumus prieš pasiekiant kalno viršūnę, bet ir tavo draugu. Pasiekus viršukalnę jis tarsi paklūsta tau ir nurimsta. Tai tampa tavo namais ir įkvėpimo šaltiniu. Būtent kalnai buvo ir Andrėjo Egerio mylimiausia vieta, kuris pažinojo kiekvieną Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą, kuri buvo ne tik jėgų šaltinis, bet ir jo namai. Atrodo, kad gyvenime šis žmogus matęs ir šilto, ir šalto sugebėjo visuomet išlikti stiprus po to, kai neteko mylimos moters, vėliau būdamas karo belaisviu. Pats gyvenimas jame paliko gilius randus ir užgrūdino jį visapusiškai. Matyt todėl randai ir yra kaip metai, jie dedasi į krūvą ir visi kartu padaro žmogų tokį, koks jis yra. Todėl paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis, herojus prisimindavo pačias gražiausias savo gyvenimo akimirkas, susijusias su juo pačiu ir jam artimais žmonėmis. Kaip jis pats teigė, kad ištvėrė ilgiau, nei pats būtų galėjęs patikėti. Jis išgyveno savo sunkią vaikystę, išliko per karą ir sniego laviną. Dirbo negailėdamas savęs. Tačiau tai tik mažos akimirkos iš jo gyvenimo, kurių niekas negali atimti. Todėl, kas skaitysite šią knygą, palinkėsiu mėgautis tomis akimirkomis kartu su knygos herojumi bei pasisemti tos tylios išminties, kuria kūrinys alsuote alsuoja.

Šios niūriu ir tamsiu viršeliu knygos skaitymą vis atidėliodavau be paaiškinamos priežasties. Kadangi prieš tai to paties autoriaus skaityta knyga "50/50 žudikas" man paliko neišdildomą įspūdį, tai matyt vidinis balsas...

Šios niūriu ir tamsiu viršeliu knygos skaitymą vis atidėliodavau be paaiškinamos priežasties. Kadangi prieš tai to paties autoriaus skaityta knyga "50/50 žudikas" man paliko neišdildomą įspūdį, tai matyt vidinis balsas stabdė palūkėti kurį laiką ir neskaityti kitos autoriaus knygos, kad minčių kloduose susigulėtų pirmosios įspūdžiai. Tačiau pati naujausia autoriaus knyga jau sakyte sakė, kad ji turėtų būti įdomi, nes vien skaitant anotaciją bandoma skaitytoją intriguoti mįslėmis, kurios bus menamos šiame kūrinyje. Tačiau kitas vidinis balsas sakė, kad nebus tokio didelio "VAU" kaip kad pirmoji knyga. Būsiu galbūt labai kritiška šiuo atveju, bet dažniausiai sekantis autoriaus kūrinys visada būna prastesnis nei pirmasis ir nesusilaukia tokio didelio dėmesio. Bet gal čia tik mano tokia nuomonė. Juk kiekvienas skaitytojas yra kitoks ir skirtingai įžvelgia kūrinio gerumą. Todėl perskaičiusi šią knygą vis tiek didžiausią pliusą dėčiau autoriaus pirmajam darbui, kuris mano dėmesį buvo taip prikaustęs, kad buvo jau nesvarbu - diena ar naktis. Nesakau, kad šita knyga bloga, tačiau man viskas pasirodė per daug ištempta ir vietomis netgi painu. Taip pat daug kur minimi ir veikėjai iš pirmojo kūrinio. Pats siužetas tikrai įdomus, tik galbūt dėstymui trūko intrigos, pačio siužeto vingių. Na atrodo skaitai ir lauki, kas čia bus, bet priartėjus prie atomazgos nebuvo to vadinamo "cinkelio". Todėl, jei norite pajusti tikrą atomazgos, intrigos, painaus siužeto pliūpsnį, bent jau aš rekomenduočiau pažintį su autoriumi pradėti nuo pirmosios jo knygos, o šią pasilikti antrame plane. Nors kai kuriems ši dalis patiko labiau nei pirmoji. Bet kaip sakoma: "Vienodų nuomonių kaip ir žmonių juk nebūna".

Knyga labai yrpasta Remarkui. Karas, meilė ir liūdna tų dienų realybė. Šį karta istorijos herojai ne kareiviai, o emigrantai, vaikomi iš kalėjimo į kalėjimą - iš šalies į kitą, taip prarasdami tikėjimą, tačiau ne...

Knyga labai yrpasta Remarkui. Karas, meilė ir liūdna tų dienų realybė. Šį karta istorijos herojai ne kareiviai, o emigrantai, vaikomi iš kalėjimo į kalėjimą - iš šalies į kitą, taip prarasdami tikėjimą, tačiau ne meilę. Nors iš visų skaitytų Remarko knygų ši man paliko mažiausią įspūdį, mėgstantiems šį autorių - skaityti tikrai verta - lengva ir pilna visur tinkančių citatų.

Sutinku su visais, jau skaičiusiais ir įvertinusiais šią knygą: taip, ji nėra ta, kurią lengva skaityti, ypatingai, pirma dalis sunkiau skaitosi... taip, jai lemta tapti klasika... ir taip, tai viena įdomiausių pastaruoju metu...

Sutinku su visais, jau skaičiusiais ir įvertinusiais šią knygą: taip, ji nėra ta, kurią lengva skaityti, ypatingai, pirma dalis sunkiau skaitosi... taip, jai lemta tapti klasika... ir taip, tai viena įdomiausių pastaruoju metu skaitytų knygų... Nepaisant to anksčiau įvardyto sunkumo, knyga nuostabi ir verta tos reklamos, kurią jai padarė prezidentas Obama. Man iš pradžių ji priminė Irvingo knygas, nes herojus man atrodė keistokas... Bet ta nuostabi antroji dalis, viską sustato į savo vėžes, ir staiga romanas tampa kitoks, tarsi pamainęs savo drabužį :) ir Matilda tampa suprantamesnė, pirmoje dalyje nelabai ją mėgau, o antroje ją supratau ir ji man labiau patiko nei Lotas. Man atrodo, kad šią knygą reikia skaityti kelis kartus, jis kaskart bus kitokia, bet nepraras įdomumo ir aktualumo.

Baigiau skaityti šia knyga. Siužetas gan idomus, pasakojama apie šeima, kurioje gimė dvyniai, berniukas sveikas, o mergaite su dauno sindromu. Mergaite priėmęs tetis atiduoda seselei, o žmonai pasako kad ji mirė. Sesele toliau...

Baigiau skaityti šia knyga. Siužetas gan idomus, pasakojama apie šeima, kurioje gimė dvyniai, berniukas sveikas, o mergaite su dauno sindromu. Mergaite priėmęs tetis atiduoda seselei, o žmonai pasako kad ji mirė. Sesele toliau augina mergaite kaip savo dukra. Istorija aprėpia apie 24 vaiku gyvenimo metus, kaip sekėsi jiems ir jų šeimoms. Problema kaip dauno sindromas gan opi ir skaudi, bet gaila kad šioje knygoje ji buvo paliesta labai labai švelniai ir mažai. Knyga buvo gan ištempta, kitu pasakojimo vietų nelabai ir prisimenu, norejosi daugiau tu jausmu, daugiau to veiksmo.. kai kurios vietos tikrai palietė širdį.
Ir manau tikrai buvo galima šia istorija isrutuliuoti žymiai įdomiau ir prikaustant labiau skaitytoja. Bet tos tokios intrigos nelabai ir buvo.
Knyga verta vakaro skaitinių, po darbu, atsipalaidavus paskaityt :)

Šiokio tokio eksperimento rezultatas...
Kas vakarą su mažaisiais pasiimdavom šią knygą ir garsiai skaitydavom mažiausiai po pasaką kiekvienas. Kiek užtrukom, bet įveikėm.
Kaip ir būdinga lietuvių pasakoms, dauguma jų...

Šiokio tokio eksperimento rezultatas...
Kas vakarą su mažaisiais pasiimdavom šią knygą ir garsiai skaitydavom mažiausiai po pasaką kiekvienas. Kiek užtrukom, bet įveikėm.
Kaip ir būdinga lietuvių pasakoms, dauguma jų panašios, pagrindiniai, tradiciniai elementai kartojasi: trys broliai, sūnūs, sesytės, velniai ir panašiai... Labiausiai nustebinęs dalykas tas, kad kai kurios iš jų iš tiesų linksmos ir smagios skaityti ne vien vaikams, bet neabejotinai ir suaugusiems.
Eksperimentas tikrai vykęs - griebsimės kitos.