Po "Frankensteino" atgaiva smegenims! Lengvas, smagiai skaitomas romanas. Primena vaikyste, tunancius spintose ir po lovomis padarus, dar filmuka, kur tik nuo zmoniu tikejimo, tomis butybemis, jie egzistuoja, taciau nereiktu galvoti,...

Po "Frankensteino" atgaiva smegenims! Lengvas, smagiai skaitomas romanas. Primena vaikyste, tunancius spintose ir po lovomis padarus, dar filmuka, kur tik nuo zmoniu tikejimo, tomis butybemis, jie egzistuoja, taciau nereiktu galvoti, jog tai vaiku knygute:) padarai cia ne kaledu senelis ir ne velyku triusiukas :) O dar kai isitraukia aistra (mmmm), manau skaitysiu visas dalis.

Kai pasiėmiau šią knygą iš bibliotekos, nesitikėjau, kad ji bus tokio mažo formato. Galvoju, gerai, perskaitysiu per kelias dienas. Ir taip, pavyko, perskaičiau per 5 dienas. Įdomi detalė - vėliau ši knyga lietuviškai...

Kai pasiėmiau šią knygą iš bibliotekos, nesitikėjau, kad ji bus tokio mažo formato. Galvoju, gerai, perskaitysiu per kelias dienas. Ir taip, pavyko, perskaičiau per 5 dienas. Įdomi detalė - vėliau ši knyga lietuviškai perleista pavadinimu "Žmogus, kuris norėjo būti laimingas" ir jau atrodo didesnė nei ši, tačiau taip pat greitai perskaitoma, nes rašymo stilius labai lengvas.

Romanas neeilinis tuo, kad jame išsakomos mintys yra filosofinio pobūdžio ir gali būti naudingos mums visiems. Istorija tokia - vyras, atostogaudamas Balio saloje, nusprendžia nuvykti pas išminčių. Jis dar nežino, ką jam pasakys, bet tiesiog bando laimę. Ir taip jo vizitai pas išminčių dažnėja, jam duodamos vis kitos užduotys. Knygos siužetas ir autorius kalbantis išminčiaus vardo teigia, kad gyvenimą turime mylėti ir daryti tik tai, ką iš tiesų norime - nebijoti keisti savo pasirinkimus, taisyti jau padarytas klaidas ir taip keistis iš esmės. Tiesiog gyventi ir siekti tai, ko nori iš tikrųjų. Siekti savo tikslų ir nedvejoti bei nepriklausyti nuo kitų nuomonės bei norų. Taikli mintis.

Knygoje pateikti patarimai labai tiko ir man pačiai. Patarimai nebijoti keisti profesiją ir ypač taiklūs pastebėjimai apie pinigus - jų naudą ir žalą mums. Viskas parašyta gan protingai, neperspaudžiant ir iš tiesų priverčia susimąstyti apie gyvenimą.

Tai buvo pirma šio autoriaus perskaityta knyga ir tikrai neatsitiktinai. Norėjau pajusti, kaip rašytojas bendrauja su skaitytoju prieš griebdamasi jau visus pavergusio "Dievas visada keliauja incognito". Skaitysiu ir šią ateityje, manau stilius bus labai panašus, ir šaunu, nes "Laimingas žmogus" tikrai nenuvylė. Dar verta pridėti tai, jog gerai, kad tema nėra per daug ištęsta, viskas pasakoma per daug neužlaikant skaitytojo. Žinoma, pabaiga galėjo būti labiau atskleista, tačiau kiekvienas galime ją susikurti pats, kokia ji galėtų būti mūsų akimis.

Knyga man patiko, kartais reikia pasigilinti į save, į savo poelgius ir suvokti, kad galime gyventi kitaip ir daug geriau. Rekomenduoju.

Mmmmm, aš dar tebegyvenu Maroke....Istorija taip įtraukė, kad vaizdai tiesio kilo prieš akis vienas po kito. Knygą skaityti baigiau prieš dvi savaites, bet vis dar gaila, kad pažintis su Maroku baigėsi taip greitai. Norėjosi,...

Mmmmm, aš dar tebegyvenu Maroke....Istorija taip įtraukė, kad vaizdai tiesio kilo prieš akis vienas po kito. Knygą skaityti baigiau prieš dvi savaites, bet vis dar gaila, kad pažintis su Maroku baigėsi taip greitai. Norėjosi, kad tęstųsi ir tęstųsi, o ir klausimų neatsakytų dar tikrai liko...

Knygos siužetas labai paprastas, galima sakyti, netgi banalus - šeima nusprendžia kraustytis į Maroką, tiksliau į Kasablanką ir ieško ten naujų namų. Randa ne bet ką, o pačius Kalifo rūmus, kurie anksčiau atrodę prabangūs, dabar stūkso lyg griuvėsiai. Visame romane pasakojama kaip jie bandė rūmus atstatyti, kas jiems padėjo, kaip buvo sunku, kiek reikėjo begalinės ištvermės, pastangų ir ryžto, kad jie negrįžtų atgal iš ten, iš kur atvyko - į Angliją. Nepasakosiu pabaigos tiems, kas neskaitė, tačiau ji tikrai labai graži, kaip ir turėjo būti tokiame romane.

Knyga mane tikrai užbūrė. Stilius labai lengvas, smulkmeniškas, tačiau to reikia, kad tikrai pajustum visą romano atmosferą. Žinoma, buvo ir liūdnų, ir juokingų momentų. Tačiau svarbiausia, kad buvo be galo įdomu skaityti ir sekti, kas bus toliau. Vieną nesėkmę vijo kitos ir labai norėjosi sužinoti, ar jiems visgi pasiseks įsitvirtinti naujoje šalyje. Sužinojau apie pačią Maroko kultūrą labai daug to, ko nežinojau. Apie prietarus, džinus, apie neskubantį statybininkų darbą, apie jų šventes ir žmones. Kadangi anksčiau apie marokietišką ir tokią egzotišką kultūrą skaityti neteko, tai čia man buvo kažkas labai nerealaus ir todėl šią knygą atsiminsiu dar ilgai.

Viskas aprašyta iš pačio autoriaus gyvenimo, knyga autobiografinė, todėl skaityti buvo dar įdomiau. Autorius labai meistriškai ir su visomis smulkmenomis pateikia tai, ką jam teko patirti jo artimųjų tėvynėje. Rekomenduoju visiems, kurie mėgsta paprastas ir gražias istorijas bei tiems, kas domisi egzotiškomis bei neatrastomis žemėmis.

Kaip gera kartais pakeliauti knygų puslapiuose gyvenančiomis nematytomis šalimis, kai negali nukeliauti iš tikrųjų.. O gal ir net nenori, užtenka pasinerti į romaną, kuriame pats gali pasijusti knygos herojumi ir viską patirti pats...

Labai labai patiko! Taip, žinojau apie trėmimua į Sibirą, žinojau, kad tai be proto baisu. Tačiau ši knygą puikiai parodė, ką teko išgyventi tremtiniams, kiek teko visko patirti tiek fiziškai, tiek morališkai. Didžiausia...

Labai labai patiko! Taip, žinojau apie trėmimua į Sibirą, žinojau, kad tai be proto baisu. Tačiau ši knygą puikiai parodė, ką teko išgyventi tremtiniams, kiek teko visko patirti tiek fiziškai, tiek morališkai. Didžiausia pagarba visiems tremtiniams.

Gimdami kiekvienas atsinešame mums paskirtą likimą. Toks jausmas mane apėmė, kai pradėjau skaityti šią išminties pilną knygą. Pagrindinis knygos herojus - tai paprastas žmogus, gyvenantis paprasto žmogaus gyvenimą....

Gimdami kiekvienas atsinešame mums paskirtą likimą. Toks jausmas mane apėmė, kai pradėjau skaityti šią išminties pilną knygą. Pagrindinis knygos herojus - tai paprastas žmogus, gyvenantis paprasto žmogaus gyvenimą. Kažkaip visada tokius paprastus, taurius ir kiekviename savo gyvenimo žingsnyje įžvelgiančius gyvenimo prasmę ir grožį žmones, įsivaizduodavau būtent gyvenančius ten, kalnuose. Kalnai man - lyg ramybės, taikos, gėrio, paslapčių oazė. Tai tarsi atskiras pasaulis, atskirtas nuo civilizacijos. Todėl žiūrėdama laidas, filmus apie šalis, kuriuose yra kalnai, mintyse sau sakydavau: "Kaip ten turėtų būti gera ir smagu". Juk būdamas kalno viršuje ir viską stebėdamas iš aukštai, tampi viso pasaulio valdovu bent trumpai akimirkai, o kalnų vėjas tampa ne tik tavo priešu, įveikiant visus sunkumus prieš pasiekiant kalno viršūnę, bet ir tavo draugu. Pasiekus viršukalnę jis tarsi paklūsta tau ir nurimsta. Tai tampa tavo namais ir įkvėpimo šaltiniu. Būtent kalnai buvo ir Andrėjo Egerio mylimiausia vieta, kuris pažinojo kiekvieną Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą, kuri buvo ne tik jėgų šaltinis, bet ir jo namai. Atrodo, kad gyvenime šis žmogus matęs ir šilto, ir šalto sugebėjo visuomet išlikti stiprus po to, kai neteko mylimos moters, vėliau būdamas karo belaisviu. Pats gyvenimas jame paliko gilius randus ir užgrūdino jį visapusiškai. Matyt todėl randai ir yra kaip metai, jie dedasi į krūvą ir visi kartu padaro žmogų tokį, koks jis yra. Todėl paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis, herojus prisimindavo pačias gražiausias savo gyvenimo akimirkas, susijusias su juo pačiu ir jam artimais žmonėmis. Kaip jis pats teigė, kad ištvėrė ilgiau, nei pats būtų galėjęs patikėti. Jis išgyveno savo sunkią vaikystę, išliko per karą ir sniego laviną. Dirbo negailėdamas savęs. Tačiau tai tik mažos akimirkos iš jo gyvenimo, kurių niekas negali atimti. Todėl, kas skaitysite šią knygą, palinkėsiu mėgautis tomis akimirkomis kartu su knygos herojumi bei pasisemti tos tylios išminties, kuria kūrinys alsuote alsuoja.

Šios niūriu ir tamsiu viršeliu knygos skaitymą vis atidėliodavau be paaiškinamos priežasties. Kadangi prieš tai to paties autoriaus skaityta knyga "50/50 žudikas" man paliko neišdildomą įspūdį, tai matyt vidinis balsas...

Šios niūriu ir tamsiu viršeliu knygos skaitymą vis atidėliodavau be paaiškinamos priežasties. Kadangi prieš tai to paties autoriaus skaityta knyga "50/50 žudikas" man paliko neišdildomą įspūdį, tai matyt vidinis balsas stabdė palūkėti kurį laiką ir neskaityti kitos autoriaus knygos, kad minčių kloduose susigulėtų pirmosios įspūdžiai. Tačiau pati naujausia autoriaus knyga jau sakyte sakė, kad ji turėtų būti įdomi, nes vien skaitant anotaciją bandoma skaitytoją intriguoti mįslėmis, kurios bus menamos šiame kūrinyje. Tačiau kitas vidinis balsas sakė, kad nebus tokio didelio "VAU" kaip kad pirmoji knyga. Būsiu galbūt labai kritiška šiuo atveju, bet dažniausiai sekantis autoriaus kūrinys visada būna prastesnis nei pirmasis ir nesusilaukia tokio didelio dėmesio. Bet gal čia tik mano tokia nuomonė. Juk kiekvienas skaitytojas yra kitoks ir skirtingai įžvelgia kūrinio gerumą. Todėl perskaičiusi šią knygą vis tiek didžiausią pliusą dėčiau autoriaus pirmajam darbui, kuris mano dėmesį buvo taip prikaustęs, kad buvo jau nesvarbu - diena ar naktis. Nesakau, kad šita knyga bloga, tačiau man viskas pasirodė per daug ištempta ir vietomis netgi painu. Taip pat daug kur minimi ir veikėjai iš pirmojo kūrinio. Pats siužetas tikrai įdomus, tik galbūt dėstymui trūko intrigos, pačio siužeto vingių. Na atrodo skaitai ir lauki, kas čia bus, bet priartėjus prie atomazgos nebuvo to vadinamo "cinkelio". Todėl, jei norite pajusti tikrą atomazgos, intrigos, painaus siužeto pliūpsnį, bent jau aš rekomenduočiau pažintį su autoriumi pradėti nuo pirmosios jo knygos, o šią pasilikti antrame plane. Nors kai kuriems ši dalis patiko labiau nei pirmoji. Bet kaip sakoma: "Vienodų nuomonių kaip ir žmonių juk nebūna".