Knyga labai ilgai gulėjo lenynoje ir badė akis. Pirmiausia pažiūrėjau filmą ir jis buvo WOW, 10/10. Tad dar ilgai tempiau, kad filmas kiek prisimirštų ir tik tada ėmiausi knygos.
Knyga "Dingusi" - trečioji autorės skaityta...

Knyga labai ilgai gulėjo lenynoje ir badė akis. Pirmiausia pažiūrėjau filmą ir jis buvo WOW, 10/10. Tad dar ilgai tempiau, kad filmas kiek prisimirštų ir tik tada ėmiausi knygos.
Knyga "Dingusi" - trečioji autorės skaityta knyga. Ir lyginant su ankstesnėmis ("Tamsumos" ir "Aštrūs pjūviai") - daug geresnė. Autorė tikrai patobulėjo kaip rašytoja.
Filme labai tinkamai buvo parinkti Niko ir Eimės aktoriai, tad buvo sunku įsivaizduoti juos kitaip.
Su kiekvienu skyriumi viskas keičiasi, ir tai, kokią buvai susidręs nuomonę apie vieną ar kitą personažą - pasirodo, visiškas niekalas. Taip išmoningai supinti siužetą, arba tiksliau, sukurti tokį personažą kaip Eimė: kuri viską pgalvoja, apskaičiuoja, ir visada yra keliais žingsniais priekyje tavęs - yra menas. Kokia gali būti santuoka, kai su artimiausiu žmogumi nesi savimi? Arba vis galvoji, kaip jį "apžaisti"? Nuolatinė psichologinė kova turėtų beproto varginti.
Pabaigos tikėjausi kitokios, tačiau ši - tik įrodo, kad ne visada nugali gėris (o ir šiaip, kas šioje knygoje būtų gėris?..) ar teisingumas. Tai daugiau nei detektyvas ar trileris.

Noros Roberts knygos - tikri perliukai. Lengvai skaitomos; įtraukiančios; kupinos įtampos ir veiksmo, meilės ir su aiškiai išsiskiriančiu blogiečiu. Pagrindiniai veikėjai tokie, kad juos pamėgsti iš karto. Knygose neretai...

Noros Roberts knygos - tikri perliukai. Lengvai skaitomos; įtraukiančios; kupinos įtampos ir veiksmo, meilės ir su aiškiai išsiskiriančiu blogiečiu. Pagrindiniai veikėjai tokie, kad juos pamėgsti iš karto. Knygose neretai rasi dialogus, pilnus gero humoro jausmo, kas tik dar labiau prideda malonumo skaitant. O ir pabaiga visada būna gera. Knyga "Melagis" - ne išimtis.
Gerai praleistas laikas - garantuotas.

Dar vienas kitaip parašytas detektyvas, autorius sugeba sukurti jausmą, jog tu žinai viską ir tiesiog seki personažų gyvenimą knygoje. Bet būtina pasakyti, jog vis vien perskaičius supranti, jog vis dėl to nieko ir taip...

Dar vienas kitaip parašytas detektyvas, autorius sugeba sukurti jausmą, jog tu žinai viską ir tiesiog seki personažų gyvenimą knygoje. Bet būtina pasakyti, jog vis vien perskaičius supranti, jog vis dėl to nieko ir taip neatskleidė autorius knygos pradžioje ir pabaigoje visi įvykiai pasikeičia kardinaliai

Pradėjus skaityti knygą, galvojau bus nelabai įdomi, bet kuo toliau, tuo labiau ji pradėjo patikti. Kadangi pati esu tokių kanceliarinių dalykėlių megėja, tai labai patiko, kad pagrindinė veikėja turi savo krautuvėlę....

Pradėjus skaityti knygą, galvojau bus nelabai įdomi, bet kuo toliau, tuo labiau ji pradėjo patikti. Kadangi pati esu tokių kanceliarinių dalykėlių megėja, tai labai patiko, kad pagrindinė veikėja turi savo krautuvėlę. Graži meilės istorija. Taip ir norisi dabar nukeliauti į Paryžių.

Vos tik pasirodžius "Paskutinės apeigos" autorės naujai knygai, nieko nelaukusi čiupau ją skaityti. Kaip aš myliu tokias knygas, kurias tik atvertus, jau patys pirmi sakiniai tave įtraukia į knygos pasakojimą. Pastaroji irgi...

Vos tik pasirodžius "Paskutinės apeigos" autorės naujai knygai, nieko nelaukusi čiupau ją skaityti. Kaip aš myliu tokias knygas, kurias tik atvertus, jau patys pirmi sakiniai tave įtraukia į knygos pasakojimą. Pastaroji irgi iš tokių, kurios puslapius skaičiau iš lėto ir taupydama, nes žinojau, kad per metus tokių knygų mano skaitomame sąraše būna vos viena kita, todėl belieka mėgautis geru vertimu, nepakartojamu siužetu ir mažais žingsneliais priartėti prie netikėtos pabaigos. Neteikiu didelio žavesio Airijai vien dėl jos niūraus oro, bet šiame pasakojime, ji tam puikiausiai tinka vien dėl slogios nuotaikos, tamsaus ir niūraus kraštovaizdžio bei nuolatinės orų kaitos. Atrodo, kad autorė neatsitiktinai pasirenka tokias šalis, tikėdamasi parodyti, kad ir tokiose atšiauriose vietose vyksta gyvenimas ir gali būti įdomu skaitytojui pažinti tai viską iš arčiau. Ir vėl šis naujas kūrinys pilnas mistikos, fantastikos, detektyvo elementų. Tačiau čia viskas puikiai suderinta ir išbaigta. Skaičiau ir tarsi dalyvavau pasakoje, kur fėjos kitaip sakant laumės, gali žmogui ne tik padėti, bet ir tuo pačiu užtraukti bėdą: atimti iš tavęs mylimus žmones, "pasėti" tavyje nežinomą ligą. Galvojau, kad tokius dalykus man tik pasakodavo mano a.a. močiutė, kuri norėdama mane pagąsdinti, jų prisigalvodavo kaskart vis naujų. Pasirodo, kad šiuolaikiniai autoriai irgi į savo kūrinius įtraukia tokius pasakojimus apie mitines būtybes, duodami suprasti, kad tokie dalykai tikrai egzistavo, o gal net egzistuoja ir iki šių dienų, tik mes jų nepastebime arba nenorime jų pastebėti. Būsiu atvira ir nevyniosiu žodžių į vatą, bet didžiausią mano dėmesį pavergė atsiskyrėlė žolininkė Nensė, kuri buvo ir moteris, atvedanti kūdikius į saugų šio pasaulio uostą, ir sirena, nutraukianti laivų inkarus ir išsiunčianti juos į tamsą. Joje tarsi persipynusi mistika su daugybe gėrio dalelyčių. Man visada patiko tokios stiprios moterys, kurios, kad ir kas nutinka per gyvenimą eina iškėlusios galvą, nepamiršdamos padėti kitiems įveiktį jų problemas. Todėl tokios moterys arba visą gyvenimą žvelgia į saulę, arba turi gerą širdį, ir nesvarbu, ar toks veidas-nuo darbo laukuose ar nuo šypsojimosi, - pas jas ir su jomis visada būna gera. Nors kūrinys paremtas tikrais faktais, autorė stengėsi pavaizduoti tikėjimą fėjomis kaip neatsiejamą kasdienio gyvenimo XIX a. Airijos kaime dalį, o ne kaip anomaliją. Todėl, aš tikiu, kad tokie dalykai tikrai egzistuoja tik kitokia forma ar pavidalu. Jei manęs paklaustumėte, kuris autorės kūrinys yra geriausias, aš tikrai atsakyčiau, kad vienodai abu stiprūs ir tikrai išskirtiniai. Kiekvienas labai skirtingas ir savotiškas, priverčiantis susimąstyti ir dar ilgai pagalvoti apie tai, kas ir dėl ko įvyko ir kodėl būtent šitaip. O šiam kūriniui galiu pasakyti, kad tai stipru, originalu, gražu.