Perskaičiau. Ir rekomenduoju. Ši knyga tikrai neišmokys jus kažko naujo, bet emocijų pliūpsnį tikrai patirsit ir net nenorėdami galvosite ką darytumėt jus.
Tomas pradeda dirbt saloje švyturio prižiūrėtoju, veda Izabelė ir...

Perskaičiau. Ir rekomenduoju. Ši knyga tikrai neišmokys jus kažko naujo, bet emocijų pliūpsnį tikrai patirsit ir net nenorėdami galvosite ką darytumėt jus.
Tomas pradeda dirbt saloje švyturio prižiūrėtoju, veda Izabelė ir nori susilaukti vaikučiu. Bet kaip dažnai buna tai nėra lengva, persileidimai, gimęs negyvas kudikis ir valtis atnešusi viltį su kudikiu. Jie pasilieka kudiki, ir tik paskui sužino kad šios mergytes mama gyva ir jos ieško..
Patys pirmieji keliasdešimt puslapių buvo gan ramus, tokie nei įtraukiantis nei atstumiantis, tik paskui po šių keliu puslapių skaičiau su gniuzulu gerklėj, o pabaiga mano jautriems jausmas suteikė galimybe užbaigti skaityt su ašarom :) tikrai palaikiau visas puses tiek tu žmonių kurie pasiliko kudiki, tiek mamos kuri ieškojo kūdikio, tiesiog nebuvo kaip nuteisti vienu ir išteisinti kitus..
Pagal knyga yra sukurtas ir filmas, kuri būtinai pažiūrėsiu su servetėlių pakiu :) Ši knyga skirta manau mamoms, mamos supras visus jausmus susipynusius šioje knygoje.
Ir norejau pasidalinti dar labai įstrigusia šios knygos pastraipa: " Atleisti, daug lengviau negu nekesti. Atleisti pakanka vieno karto. Nekęsti turi kasdien nuo ryto iki vakaro. Turi nuolat prisiminti visas skriaudas. Reiketu pasidaryti sąrašą, ilgu ilgiausia sąrašą, ir vis galvoti, ar užtektinai nekenčiu kiekvieno jame įrašyto žmogaus. Reikia nekęsti uoliai ir atkakliai, žodžiu, teutoniskai! Ne, visada galima pasirinkti."

Kaip visuomet, vos pradėjus skaityti Jodi Picoult knygą, tiesiog negali paleisti jos iš rankų. Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus istorija tiesiog taip įtraukia, kad nesinori knygos paleisti iš rankų, nesužinojus...

Kaip visuomet, vos pradėjus skaityti Jodi Picoult knygą, tiesiog negali paleisti jos iš rankų. Puslapis po puslapio, skyrius po skyriaus istorija tiesiog taip įtraukia, kad nesinori knygos paleisti iš rankų, nesužinojus istorijos pabaigos.
Knygos veiksmas vyksta nedideliame Salem Folso miestelyje. Čia, atlikęs bausmę, atsikrausto pagrindinis knygos veikėjas - Džekas. Jis bando savo gyvenimą pradėti iš pradžių naujoje vietoje. Pradeda dirbti užkandinėje. Susipažįsta su Ada. Tarp judviejų atsiranda šilti jausmai. Deja, aplinkybės susiklosto taip, kad Džekas vėl apkaltinamas. Va čia ir prasideda visas istorijos įdomumas. Ar iš tiesų Džekas padarė jam priskiriamą nusikaltimą, ar jis iš tiesų kaltas? Kaip tai priima aplinkiniai? Kuo jie tiki? Kaip visuomet pakankamai plačiai autorė aprašo patį teismo procesą. Kuri pusė yra teisi ir kuo baigiasi ši istorija?
Negaliu pasakyti, kad knyga man paliko labai didelį įspūdį. Bet skaitėsi be galo lengvai. Istorija užkabinanti, intriguojanti ir įtraukianti iki pat paskutinio knygos puslapio. O knygos pabaiga labai netikėta.

Tobula knyga. Nesu istorinių romanų megėja, bet šios autorės dėka, pradedu juos įsimylėti. Tai antroji šios autorės skaityta knyga ir kuo toliau, tuo labiau ji man pradeda patikti. Tikrai ne paskutinę šios autorės knygą...

Tobula knyga. Nesu istorinių romanų megėja, bet šios autorės dėka, pradedu juos įsimylėti. Tai antroji šios autorės skaityta knyga ir kuo toliau, tuo labiau ji man pradeda patikti. Tikrai ne paskutinę šios autorės knygą imu į rankas.

Pirmoji autoriaus skaityta knyga.
Palaipsniui augančios įtampos ir labai įtraukiantis detektyvas. Geras siužetas ir įtaigūs personažai. Gyvenimiškos situacijos supintos į šiurpią istoriją.
Ką apie mus galėtų pasakyti...

Pirmoji autoriaus skaityta knyga.
Palaipsniui augančios įtampos ir labai įtraukiantis detektyvas. Geras siužetas ir įtaigūs personažai. Gyvenimiškos situacijos supintos į šiurpią istoriją.
Ką apie mus galėtų pasakyti psichologas? O apie mūsų veiksmus?
Vienas praeities veiksmas, padarytas norint gero tačiau remiantis netinkamu informacijos šaltiniu - tai kaip drugelio sparnų mostas, tačiau po daugelio metų grįžtantis cunamio pavidalu.
Rekomenduoju.

Pastaruoju metu turbūt daug kas iš mūsų užduodame sau retorinius klausimus, susijusius su savo asmeniniu gyvenimu, savo pasirinkta profesija ar darbu. Bet labiausiai turbūt visus kankinantis klausimas būna toks: ar tai, ką aš...

Pastaruoju metu turbūt daug kas iš mūsų užduodame sau retorinius klausimus, susijusius su savo asmeniniu gyvenimu, savo pasirinkta profesija ar darbu. Bet labiausiai turbūt visus kankinantis klausimas būna toks: ar tai, ką aš darau gyvenime, mane džiugina? Nerasdami atsakymo mes vėl tampame savo kalėjimo prižiūrėtojais ir toliau dirbame sukandę dantis. Arba tiesiog tampame Misteriais Gvynais, kurie vieną dieną nusprendžia savo gyvenimą pakeisti kardinaliai: atsisakyti to, ką iki šiol darėme ir imtis kažko naujo. Visada juk yra galimybė rinktis. Nuspręsti tenka tik mums patiems. Ir ką gi tokio padarė Misteris Gvynas? Ogi nusprendė neberašyti knygų, duodamas tvirtą pažadą ne tik sau, bet ir tiems, kas jį pažinojo ir gerbė kaip rašytoją. Jo tikslas ir noras buvo visai kitoks - rašyti žmonių portretus. Sakysit neįmanoma, bet atsakau, kad gyvenime viskas yra įmanoma, kai žinai koks neapsakomai trapus yra bet koks žavesys ir koks nenusakomai yra greitas grobuonis gyvenimas. Niekada nebuvau ir turbūt nebūsiu meno entuziaztė ir niekada nesuprasiu, ką menininkai vaizduoja žmonių portretuose ir ką juose nori parodyti. Visai kitas dalykas, kai rašytojai žmonių portretus aprašo. Man tai tolygu psichologo darbui, kuris reikalauja įžvalgumo, kruopštumo, pasitikėjimo, kūrybiškumo. Bet kiekvienas juk renkasi jam priimtiną meno rūšį ir ją savaip išreiškia. Tik neseniai pradėjusi pažintį su A. Baricco, jo kūryba turbūt žavėsiuosi dar ilgai. Viskas tarsi artima man, kad atrodo skaitai ir mąstai, kad jo knygų herojai daro tai, ką galbūt pati norėjau daryti, o gal dar darysiu ateityje. Juk yra sakoma, kad daryti ne nuodėmė, o nedaryti yra nuodėmė. Skaitydama šį kūrinį mėgavausi tikrąja ta žodžio prasme ir nenorėjau pabaigti, nes man jis sukėlė tiek emocijų, kad buvau priversta išsitraukti savo senus užrašus ir perskaityti kažkada aprašytus mano mylimų žmonių portretus. Susimąsčiau, o gal aš irgi galėčiau būti Misteris Gvynas? Bet jei ir būsiu, tai tik savo viduje. Ir čia belieka sutikti su autoriumi: "Visi mes turime tam tikrą supratimą apie save, kartais gal visai menkutį, neaiškų, bet galų gale mes trokštame susidaryti vaizdą, kas tokie esame, o tiesa tokia, kad dažniausiai tą supratimą imame tapatinti su tam tikru įsivaizduojamu personažu, kuriame atpažįstame save".