Jeigu klausite ar knyga buvo tokia pati kaip "Ydingas ratas" tai iš karto galiu atsakyti, jog ne. Ši knyga visai kitokio kalibro. Mano akimis labiau panašesnė į trilerį.

Lizos gyvenimas sukasi vien tik apie paauglę dukrą Eivą...

Jeigu klausite ar knyga buvo tokia pati kaip "Ydingas ratas" tai iš karto galiu atsakyti, jog ne. Ši knyga visai kitokio kalibro. Mano akimis labiau panašesnė į trilerį.

Lizos gyvenimas sukasi vien tik apie paauglę dukrą Eivą bei geriausią draugę Merilin. Vienišė bei nemėgstanti leistis į naujus romantiškus santykius Liza sutinka vyrą, kuris priverčia ją susimąstyti, galbūt šį kartą ji jau pasiryžusi leistis į naujus santykius? Žengti toliau?
Tačiau viskas pasisuka netikėta linkme, kuomet Eiva išgelbsti skęstantį berniuką ir jųdviejų nuotrauka atsiduria laikraščio puslapiuose. Tuomet kruopščiam sukurtam gyvenimui iškyla rimtas pavojus.
Lizai tenka susidurti akis į akį su savo praeities demonu ir sumokėti už vienintelę padarytą klaidą - sulaužytą pažadą.

Knygos viršelyje "Guardian" sako, jog ši istorija užgniauš kvapą ir sujauks mintis. Man šį kartą kvapo neužgniaužė, bet sujaukti mintis jai tikrai pavyko.
Skaitant šį kūrinį iki pusės knygos nepavyko suprasti patinka jis man ar ne. Šiek tiek vėliau įsisukus į įvykių verpetą, knyga įtraukė ir vis norėjosi sužinoti, kas už viso to slypi.
Knygos autorei pavyko priversti susimąstyti apie draugus arba tai, kiek daug yra tokių, kurie manome, jog tokie yra, tačiau paaiškėja, jog yra visiškai priešingai. Besąlygišką motinos meilę ir gebėjimą dėl savo vaiko padaryti viską..
Įtaigus bei pamokantis pasakojimas, jog nevalia laužyti savo pažadų.

Iš trisdešimt istorijų, pasitaikė tik dvi, kurias skaičiau su pasidygėjimu. O jei lyginti su kitomis skaitytomis Charles Bukowski knygomis, tai ši kolkas pasirodė aštriausia.
Neskanu kartais jį skaityti, bet kažkaip ir mesti...

Iš trisdešimt istorijų, pasitaikė tik dvi, kurias skaičiau su pasidygėjimu. O jei lyginti su kitomis skaitytomis Charles Bukowski knygomis, tai ši kolkas pasirodė aštriausia.
Neskanu kartais jį skaityti, bet kažkaip ir mesti nesinori...

Iš kino teatro po filmo išėjau gerokai apsižliumbus... Bet, savo pačios nuostabai, prieš pradedant skaityt knygą net minties nebuvo, kad taip verksiu, ar kad apskritai skaitydama verksiu. Ir neverkiau. Negaliu sakyt, kad knyga...

Iš kino teatro po filmo išėjau gerokai apsižliumbus... Bet, savo pačios nuostabai, prieš pradedant skaityt knygą net minties nebuvo, kad taip verksiu, ar kad apskritai skaitydama verksiu. Ir neverkiau. Negaliu sakyt, kad knyga neperteikė emocijų, taip nepalietė, tiesiog, neverkiau ir viskas. Gal dėl to, kad viskas buvo matyta, verčiant puslapius nereikėjo sukt galvos dėl to kaip atrodo Izabelė, Gailius, Ilja, Liudas ir kiti? Viskas galvoje jau buvo sudėliota. Man tik beliko pasiimti ir prisiminti. Mano nuomone, knyga atitiko filmą, filmas atitiko knygą. Nesigailiu, kad pirma pamačiau filmą, o po to skaičiau knygą. Čia ne tas atvejis. Abu vienodai sukrėtė, supurtė. O ir skaitant Ilja akys nedavė ramybės. Faktas, kad ir aš jų ilgai nepamiršiu. Turbūt šioje istorijoje man jo ir buvo labiausiai gaila... Turbūt akys kaltos...

Knyga patiko. Siužetas nesudėtingas, nuspėjamas, bet įtraukė. Buvo įdomu, kaip eisis teismo procesas ir kaip du vienas kitą traukiantys žmonės kovos su ta trauka, kad nepažeistų taisyklių. O juk kai negalima, norisi tik dar...

Knyga patiko. Siužetas nesudėtingas, nuspėjamas, bet įtraukė. Buvo įdomu, kaip eisis teismo procesas ir kaip du vienas kitą traukiantys žmonės kovos su ta trauka, kad nepažeistų taisyklių. O juk kai negalima, norisi tik dar labiau.