Pasakojimas turi du laikotarpius. Vienas, kai laivas plaukia iš Anglijos į Tasmaniją vykdyti misijos, mat pastorius Vilsonas atrado dokumentuose, kad Rojaus sodas būtent yra Tasmanijos saloje, o ne Azijoje. Tai būtų 1857-1858...

Pasakojimas turi du laikotarpius. Vienas, kai laivas plaukia iš Anglijos į Tasmaniją vykdyti misijos, mat pastorius Vilsonas atrado dokumentuose, kad Rojaus sodas būtent yra Tasmanijos saloje, o ne Azijoje. Tai būtų 1857-1858 metai. Kitas laikotarpis prasideda nuo 1820m., tada pasakojimas vyksta Tasmanijoje. Pasakotojai yra įvairūs: nuo katorgininko Džeko Harpo iki aborigeno Pivėjaus. Šiame laikotarpyje daugiau dėmesio yra skirta vietinių genčių nykimui ir baltųjų žmonių kolonizacijai bei katorgos ypatumams. Paskui tie laikotarpiai susilieja ir dabartiniai anglai keliautojai atvykę į Tasmaniją sugeba susipažinti su kai kuriais veikėjais iš praeities.

Pasakojimas vyksta panašiai kaip Jodi Picoult knygose. Kiekvienas skyrius, atskiro žmogaus situacija.

Knygos autorius labai iškalbingas ir kantrus. Daug žodžių puslapyje. Skubėjimo, greičio nėra. Viskas išdėstoma nuosekliai, veikėjų pasakojimai paprastai yra platūs.

Knyga, sakyčiau, galėtų būti tarp „Kapitono Granto vaikai“ ir „Mobis Dikas“ – laivai, kelionės, nuotykiai, bet... šioje knygoje yra tikrų pasakojimų apie aborigenų gyvenimą tuo laikotarpiu ir taip atskleidžiama, kad pati žiauriausia gyvastis Žemėje yra ne kas kitas, o žmogus. Vieni nuteisti katorgai, kaip rūsčiausi nusikaltėliai, gal tik dėl girtuokliavimo ir valkatavimo, o kiti darė nusikaltimus vietiniams, bet jie vadinosi didvyriai, nes kolonizavo negyvenamas vietas, kūrė taisykles, statė miestus, užėmė teritorijas.

Seniai skaičiau kelionių - nuotykių knygą, tai šitoji mane labai pradžiugino. Jeigu leidykla išleistų dar vieną Matthew Kneale knygą, tikrai skaityčiau ir ją.