Stipri knyga tokiai jautriai asmenybei, kaip aš. Skaitydama verkiau, šypsojausi, džiaugiausi ir liūdėjau kartu su Džene, pagrindine knygos veikėja. Šis kūrinys man paliko begalinį įspūdį bei sužavėjo rašymo stiliumi,...

Stipri knyga tokiai jautriai asmenybei, kaip aš. Skaitydama verkiau, šypsojausi, džiaugiausi ir liūdėjau kartu su Džene, pagrindine knygos veikėja. Šis kūrinys man paliko begalinį įspūdį bei sužavėjo rašymo stiliumi, dialogais ir jautria meilės istorija.

Užburiantis romanas apie Truebų šeimos moteris: Rosą, Klarą, Blanką ir Albą. Skaičiau ir negalėjau atsitraukti, knygoje galima rasti visko: meilės, neapykantos, dramatiškai susipynusius žmonių likimus, kaip tikrame gyvenime...

Užburiantis romanas apie Truebų šeimos moteris: Rosą, Klarą, Blanką ir Albą. Skaičiau ir negalėjau atsitraukti, knygoje galima rasti visko: meilės, neapykantos, dramatiškai susipynusius žmonių likimus, kaip tikrame gyvenime viskas klostosi čia juokas čia ašaros. Patariu paskaityti tiems kam patiko knygos: Džeinė Eir, Čiauškutė, Erškėčių paukščiai, Rebeka. Super.

Labai greitai susiskaitė - tarsi vienos nakties nuotykis. Knyga atsipalaidavimui, geram laisvalaikio leidimui. Reikėtų priskirti prie ,,50 pilkų atspalvių" serijos. Tai drama, netikėtumai ir erotika. O svarbiausia, kad laiminga...

Labai greitai susiskaitė - tarsi vienos nakties nuotykis. Knyga atsipalaidavimui, geram laisvalaikio leidimui. Reikėtų priskirti prie ,,50 pilkų atspalvių" serijos. Tai drama, netikėtumai ir erotika. O svarbiausia, kad laiminga pabaiga: jie gyvens ilgai ir laimingai....

Nusivyliau. Ją pradėjau iškart po Lori Nelson Spielman “Gyvenimo planas”. Gal būt, pasirinkusi analogiškos spalvinės gamos viršelį, tikėjausi kažko panašaus. Deja deja.

Kūrinio mintis - puiki. Net ir pati susigundžiau...

Nusivyliau. Ją pradėjau iškart po Lori Nelson Spielman “Gyvenimo planas”. Gal būt, pasirinkusi analogiškos spalvinės gamos viršelį, tikėjausi kažko panašaus. Deja deja.

Kūrinio mintis - puiki. Net ir pati susigundžiau išmėginti, kasdienybės paįvairinimui. Tačiau jokios intrigos, jokio entuziazmo dėstyme nė su žiburiu nerasi. Laukiau stipresnio ir ženkliai pozityvesnio kūrinio dėstymo. Juolab, kad ant viršelio puikuojasi užrašas “romanas keičiantis gyvenimus”. Jeigu jis ką ir keičia, tai nebent piniginės turinį į mažesnę pusę išleidus pinigus šiai knygai.

Veiksmas Italijoje. Kjarą paliko vyras. Metus laiko lankantis pas psichologą ir nejudant į priekį, daktarė pasiūlo išmėginti Rudolfo Štainerio (pasigooglinau, išties toks egzistuoja, su labai savitu požiūriu į pasaulį) metodą, kurio metu, dešimt minučių kasdien, mėnesį laiko, turės daryti kažką naujo. Ką nors, ko dar niekada gyvenime nebandė. Na ir prasideda kasdienės dešimties minučių veiklos per akivaizdų nenorą, šykščiai perteikiamą skaitytojui.

Sakyčiau labiau vedanti į depresiją knyga, nei iš jos traukianti. Romanas kupinas slogių prisiminimų apie pagrindinės herojės buvusį vyrą, buvusį gyvenimą ir buvusius namus, iš kurių išsikraustė. Buvo, buvo, buvo. Pražuvo. Slogu, nemalonu ir liūdna. Jokio pozityvo. Vietomis net pasijusdavau kalta dėl to, kad gyvenu neapsigaubusi ryškia depresijos skraiste 😀

Nerekomenduoju. Negaiškite laiko.

Man patiko idėja. Matosi, kad Vokietijos istorija patyrinėta geriausiai (matosi, kad kitų valstybių kur kas atsainiau) ir man patiko gana įtikinamos alternatyvos, kaip susiklostė nacistinės Vokietijos politika.

Ir man daug kas...

Man patiko idėja. Matosi, kad Vokietijos istorija patyrinėta geriausiai (matosi, kad kitų valstybių kur kas atsainiau) ir man patiko gana įtikinamos alternatyvos, kaip susiklostė nacistinės Vokietijos politika.

Ir man daug kas nepatiko: pirmiausia - vertimas prastas, herojai per daug neišvystyti,viena vertus, smagu, jog viskas gerokai "f* up", kita vertus, matosi pritempinėjimų, visiškų nelogiškumų. Pripažindama intriguojantį sumanymą, rezultatą laikyčiau neišbaigtu (dėl ko gaila) ir nesidalinu masine žavėjimosi šia knyga psichoze.

Tai tiek.

„Gal taip ir būtų geriausia, galvojo jis, tiesiog stovėti ir nebesijudinti. Tada laikas slinktų pro šalį, ir nebereiktų nei plaukti pasroviui, nei prieš jį spirtis.“

Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi...

„Gal taip ir būtų geriausia, galvojo jis, tiesiog stovėti ir nebesijudinti. Tada laikas slinktų pro šalį, ir nebereiktų nei plaukti pasroviui, nei prieš jį spirtis.“

Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi pagirti tokį nuostabų viršelį! Šiaip nesu tas žmogus, kuris knygas renkasi pagal viršelį ar apskritai tam suteikia daug prasmės, tačiau šis viršelis mane pakerėjo savo grožiu. Ir antras dalykas, kurį norisi paminėti yra tai, kad tai pirmoji šio autoriaus knyga, kurią perskaičiau, „Visas gyvenimas“ dar į mano rankas nepakliuvo. Todėl negaliu lyginti.

Apie ką gi šis „Tabakininkas“? Apie septyniolikmetį Francą Huchelį, kuris, ištikus nelaimei ir netekus pagrindinio motinos ir jo rėmėjo, išvyksta į Vieną dirbti pas tabakininką Otą Trsneką. Jaunas, naivus, baltarankis svajoklis iš nedidelio kaimelio įsisupa į didmiesčio sūkurį, kur jo laukia ypatinga pažintis su S. Freudu, pirmoji meilė čekei Anežkai su nuostabia švarple ir stiprūs sukrėtimai. Jis išvyksta artėjant 1937 metams, deja, Antrojo pasaulinio karo pradžia jau netoli...

Skaitant istorijos pradžią daug kartų nusišypsojau, stebėjausi autoriaus humoro jausmu ir ironija. Juk pradžia beveik kaip iš anekdoto: jaunas mamyčiukas iš kaimo atvyksta į didmiestį, kur nieko nežino, nieko nesupranta, vos išlipus stotyje, jam apsvaigsta galva nuo kvapų ir naujų įspūdžių. Tačiau istorijai įsibėgėjus ne kartą sudiegė širdį, norėjosi liūdnai prikąsti lūpą ir klausti: kodėl? Autorius žongliruoja skaitytojo jausmais, bet tai daro meistriškai, tikriausiai nujausdamas, kur visa tai nuves.

„ – Ne kanalas čia dvokia, – pasakė. – Dvokia laikai. Šitie supuvę laikai. Išgverę, pagedę ir supuvę.“

Kur baigiasi žmogiškumas ir kur jis prasideda? Ar karas yra ta riba, kurią peržengus viskas įmanoma, net ir pamesti savo žmogiškuosius principus ir saugant savo kailį, pasmerkti kitą? Ar įmanoma neperžengti tos ribos? Kaip elgtųsi kiekvienas mūsų, pakliuvęs į tokią situaciją? Į šiuos klausimus tikrai nelengva atsakyti, galvojant apie tai, kad istorija vyksta tokiame skaudžiame laikotarpyje. Antrasis pasaulinis karas, holokaustas. Norisi tikėti, jog netapčiau tokia, kaip mėsininkas, norėtųsi išlikti Francu, tačiau... Ką galiu pasakyti šiltai ir ramiai sėdėdama savo kambaryje, ir gurkšnodama arbatą su medum? Ramybės laikotarpiu galime šaukti, sakyti ką tik norime, tačiau nei aš, nei tikriausiai, daugelis, deja, nežino savo žmogiškumo ar meilės artimui ribos tokiomis situacijomis. Dėl to tokios istorijos mums ir yra reikalingos, kad keltume sau klausimus, kad įsivaizduotume save įvairiausiomis aplinkybėmis ir iškeltume savas žmogiškumo vėliavas.

„O gal toksai ir yra visas gyvenimas: nuo pat gimimo su kiekviena diena po truputėlį tolsti nuo savęs, kol galiausiai iš viso nieko nebesupranti.“

Palyginus, plona knyga, pradžioje lengvai įsiūbuojanti, tačiau paskui priverčianti ne šiaip sau mąstyti, o skaudžiai svarstyti. Praradus pasitikėjimą savo gerumu, verta atsiversti dar ne kartą. Rekomenduoju.

„ – Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!“

Mano vertinimas: 8/10.

Net neabejoju, jog didžioji dauguma jau senai esatę skaitę šią knygą. Galbūt ir sąmoningai, bet ilgą laiką šios knygos neprisiruošiau perskaityti, o dabar nusprendžiau, jog laikas. Ir nei trupučio nesigailiu šio savo...

Net neabejoju, jog didžioji dauguma jau senai esatę skaitę šią knygą. Galbūt ir sąmoningai, bet ilgą laiką šios knygos neprisiruošiau perskaityti, o dabar nusprendžiau, jog laikas. Ir nei trupučio nesigailiu šio savo sprendimo.

Pasakojimas prasideda nedideliame miestelyje - Sterlinge, kuriame visi gyvena ramų gyvenimą. Kol vieną dieną šią ramybę sudrumsčia netikėtas smurto aktas. Septyniolikmetis Piteris Hautonas ateina į mokyklą nešinas kuprine, kurioje guli keturi ginklai. Šaudynės mokykloje, žuvę bei sužeisti vaikai.
Bene pagrindine įvykio liudininke tampa Džouzė Kormjer, vienos teisėjos dukra. Tačiau ji teigia, jog nieko neprisimena apie tą rytą nutikusį įvykį, o gal nenori prisiminti?

Knyga prikaustė mano dėmesį, be galo įtraukė. Dar nesu perskaičiusi visų parašytų Jodi knygų, bet galiu taip pat drąsiai teigti, jog ši knyga tikrai stipriausia jos knyga.
Kaip visuomet Picoult knygoje įdomiai pateiktas pats teisminis procesas, paauglių gyvenimas mokykloje, įtaigūs veikėjų portretai. O ypač autorė puikiai padirbėjo su knygos pabaiga, jau ko ko, bet jos tokios tai tikrai nesitikėjau.
Pati knyga sukėlė daug emocijų. Privertė prisiminti patyčias mokykloje, manau, jog ne vienas esame susidūręs su tuo, kai tyčiodavosi iš kitų klasės draugų. Ir net stebino tai, jog suaugusieji nekreipė dėmesio ir ignoravo tą faktą, jog patyčios yra tokia opi problema. Ir iki ko tai galų gale privedė..
Knygą rekomenduoju perskaityti tiems, kam norisi jautrios, įtraukiančios bei sukrečiančios istorijos. O ypač rekomenduoju pedagogams. Tikrai verta dėmesio istorija.