Tris kartus matytas filmas privertė į rankas paimti ir knygą. Joje nemažai abstrakcijų, tokių, kaip veikėjai apibūdinami "jis" ir "ji". Filmo dėka pavyko nesipainioti, apie ką kalbama. Nors tarp knygos ir filmo buvo...

Tris kartus matytas filmas privertė į rankas paimti ir knygą. Joje nemažai abstrakcijų, tokių, kaip veikėjai apibūdinami "jis" ir "ji". Filmo dėka pavyko nesipainioti, apie ką kalbama. Nors tarp knygos ir filmo buvo neatitikimų, tai nei vieno, nei kito nepablogino - abu savaip puikūs.

Iš kino teatro po filmo išėjau gerokai apsižliumbus... Bet, savo pačios nuostabai, prieš pradedant skaityt knygą net minties nebuvo, kad taip verksiu, ar kad apskritai skaitydama verksiu. Ir neverkiau. Negaliu sakyt, kad knyga...

Iš kino teatro po filmo išėjau gerokai apsižliumbus... Bet, savo pačios nuostabai, prieš pradedant skaityt knygą net minties nebuvo, kad taip verksiu, ar kad apskritai skaitydama verksiu. Ir neverkiau. Negaliu sakyt, kad knyga neperteikė emocijų, taip nepalietė, tiesiog, neverkiau ir viskas. Gal dėl to, kad viskas buvo matyta, verčiant puslapius nereikėjo sukt galvos dėl to kaip atrodo Izabelė, Gailius, Ilja, Liudas ir kiti? Viskas galvoje jau buvo sudėliota. Man tik beliko pasiimti ir prisiminti. Mano nuomone, knyga atitiko filmą, filmas atitiko knygą. Nesigailiu, kad pirma pamačiau filmą, o po to skaičiau knygą. Čia ne tas atvejis. Abu vienodai sukrėtė, supurtė. O ir skaitant Ilja akys nedavė ramybės. Faktas, kad ir aš jų ilgai nepamiršiu. Turbūt šioje istorijoje man jo ir buvo labiausiai gaila... Turbūt akys kaltos...