Labai trumpoje mokslinėje knygoje neuropsichologijos mokslų daktarė glaustai ir aiškiai pasakoja apie smegenų veiklą, kaip ji kinta metams bėgant, kaip jas veikia maistas ar apskritai, kas yra mitas, o kas yra tikrovė....

Labai trumpoje mokslinėje knygoje neuropsichologijos mokslų daktarė glaustai ir aiškiai pasakoja apie smegenų veiklą, kaip ji kinta metams bėgant, kaip jas veikia maistas ar apskritai, kas yra mitas, o kas yra tikrovė. Labiausiai šią knygą įvardinčiau kaip mitų griovimo knygą. Juk lengvai galime rasti daug informacijos apie tai, kaip veikia smegenų kamienas, smegenėlės ar kitos smegenų dalys, tačiau internete taip pat pilna daug informacijos, kuri neva yra „mokslinė“, tačiau kuri nėra paremta jokiais moksliniais faktais.
Čia norėčiau išskirti tam tikrus dalykus, kurie atskleidžiami šioje knygoje:
1. Smegenų raida baigia formuotis ties 25 gyvenimo metais ir nuo to amžiaus jos pradeda pamažu trauktis(P.150)
2. Naudojame 100 proc. savo smegenų. Į tai reikia žvelgti per evoliucijos prizmę – smegenys sunaudoja labai daug kūno energijos(apie 20proc.), todėl būtų neprotinga turėti tam tikras smegenų dalis, kurios nepakankamai išnaudojamos(P.175)
3. Nėra jokių maisto produktų, kurie pagerintų smegenų veiklą.
4. Negalima vartoti jokių vitaminų savavališkai. Juos vartoti tik tada, jeigu juos išrašė gydytojas. Juk kaip tik dabar gyvename tokiais laikais, kai turime daug ir pakankamai skirtingo maisto. Be to, jokie vitaminai neturi magiškų galių, kuriais būtų galima pagerinti smegenų veiklą.
5. Smegenų stimuliantai neveikia. Taip pat jie labai kenkia sveikatai.
„Stimuliantų sudėtis ir poveikis panašūs į susilpninto amfetamino. Jie sukelia ne tik priklausomybę, bet ir nemigą, gali prasidėti traukuliai ar ištikti insultas“(P.111).
6. Nėra smegenų veiklą pagerinančio maisto, tačiau yra daugybė maisto, kuris gali joms pakenkti. Tai ypač pasakytina apie daug riebalų turintį greitąjį maistą. „Greitasis maistas daugiausia yra sudarytas iš riebalų, rafinuotų angliavandenių, cukraus ir druskos. Šis kokteilis ypač pavojingas smegenims, nes didina kraujo spaudimą ir cholesterolio kiekį. Aukštas kraujo spaudimas pažeidžia smegenyse esančias kraujagysles, šios gali susiaurėti, įtrūkti arba plyšti. Užsikimšus kraujagyslėms, kraujas sunkiai prateka, padidėja kraujotakos ligų ir smegenų insulto rizika“(P.92).
7. Skiepai nesukelia autizmo. Atliekant tyrimą A. Wakefieldas naudojosi suklastotais duomenimis ir siekė asmeninės finansinės naudos.
8. Mėnulio fazės neveikia smegenų. Man yra pasakoję šitą nesąmonę. Absurdiška, kad dar reikia žmonėms aiškinti tokius dalykus. Štai kas būna, kai nelaikai fizikos pamokų.

Knygoje yra ir tam tikrų abejotinų teiginių, kurie labiau susiję su žmogaus psichologijos dalykais. Pavyzdžiui, buvo keista skaityti apie depresiją. Autorė teigia, kad reikia kreiptis į artimuosius, lyg žinotų, kad visų žmonių artimieji yra protingi ir empatiški žmonės. Visiškai neužsiminta, kad būtent tie artimieji gali būti viena iš depresijos priežasčių. Apskritai abejotina ar knygos autorė kada nors gyvenime yra sutikusi žmogų, kuris serga depresiją. Ji siūlo žmogui skambinti į "Jaunimo liniją"? Ta prasme, žmogui, kuris nenori su niekuo bendrauti ir kuris nori mirti, ji siūlo paskambinti visiškai nepažįstamiems žmonėms, kuriems jis visiškai nerūpi? Taip pat rašoma apie psichoterapiją ir vaistus. Jeigu žmogus yra labai nekalbus ir užsidaręs, kaip jo problemas išspręs psichiatras? Be to, kaip veikia tie antidepresantai? Autorė suplaka daugybę dalykų į vieną vietą, tačiau nepamini jokių žmonių, kuriems tikrai būtų padėję vaistai, psichoterapija, gydytojai ar skambinimas "Jaunimo linijai". Galiausiai ji pradeda vardyti bet kokius skirtingus dalykus, kurie padėtų susitvarkyti su depresija, nes jeigu išvardysi daug skirtingų dalykų vis tiek galų gale pataikysi.
Antras keistas dalykas buvo autorės atsakymas į mokytojos klausimą, kodėl paauglius yra taip sunku sudominti dėstoma medžiaga. Autorė teigia:
P.146-147. „Jei dirbate su paaugliais, kurie pagal apibrėžimą jau turėtų gebėti mąstyti abstrakčiai, bet šie nereaguoja į jūsų pateikiamus argumentus, gali būti, kad šie mokiniai dar nėra pasirengę priimti jūsų pateikiamos informacijos“.
Autorė įsivaizduoja, kad yra labai lengva motyvuoti mokinius ar kad pati švietimo sistema yra sukurta mokinių tobulėjimui. Ne, dauguma dalykų niekada nepravers gyvenime. Ir negi autorė rimtai tiki, kad visi mokytojai labai daug stengiasi dėl vaikų? Priešingai, neretai tie mokytojai, kurie dedasi didžiais motyvuotojais, dažniausiai tik kalba, o ne moko.

Ši knyga yra gera pradžia tolesniam pažinimui, tačiau visiškai nepakankama, jeigu siekiama turėti pakankamai žinių apie smegenis. Todėl kartu su šia knyga rekomenduoju kartu perskaityti ir šias:
1. Michio Kaku. „Proto ateitis“. Joje aptariama smegenų veikla ir parodoma, kad dirbtinis intelektas vystosi labai lėtai, nes mes dar labai daug dalykų nežinome apie smegenis.
2. Nicholas Carr. „Seklumos. Kaip internetas veikia žmogaus smegenis?“. Apie technologijų įtaką smegenims.
3. Francis Mark Mondimore. „Homoseksualizmo prigimties istorija“. Taip pat apie smegenų veiklą, tačiau žvelgiant iš kitos perspektyvos, kurios nederėtų pamiršti.

Puiki knyga apie primatų emocijas, kurioje atskleidžiami beždžionių tarpusavio santykiai ir kuo mes esame panašūs į jas. Pats autorius keturis dešimtmečius tyrinėjo beždžiones ir daugelis knygoje aprašytų eksperimentų...

Puiki knyga apie primatų emocijas, kurioje atskleidžiami beždžionių tarpusavio santykiai ir kuo mes esame panašūs į jas. Pats autorius keturis dešimtmečius tyrinėjo beždžiones ir daugelis knygoje aprašytų eksperimentų yra jo darbo vaisius. Knyga parašyta neįmantriu stiliumi, joje nemažai šimpanzių ir žmonių palyginimų. Patiko, kad knygoje taip pat reikiamu metu įterpiami kiti gyvūnai, pavyzdžiui, papūgos, drambliai ar žiurkės. Autorius knygoje įtikinamai paneigia daugybę šimtmečius egzistavusių mitų apie gyvūnus, esą jie tėra instinktų varomos būtybės, labai atsilikusios nuo žmonių. Bet juk žmonės, kaip ir bet kurie kiti gyvūnai, taip pat yra evoliucijos rezultatas. Mums visada reikėjo mokėti išgyventi. Juk mes esame žinduoliai, labai artimi šimpanzėms ir bonobams. Mes visi esame gyvūnai.
Šią knygą labai vertinu tiek dėl patikimos mokslinės informacijos, tiek ir dėl įtaigaus bei pagarba persmelkto rašymo stiliaus. Man ypač patiko momentai, kai beždžionės atpažindavo patį autorių ir būdavo jam draugiškai nusiteikusios. Apimdavo toks jausmas lyg kalbėtų lygus su lygiu. Lyg tie skirtumai, skiriantys mus ir beždžiones, būtų visiškai menki.
Jos juokiasi, pavydi, keršija, pyksta. Jos siekia teisingumo. Vis dėlto, svarbiausia nepamiršti, kad ši knyga yra apie emocijas, o ne apie jausmus. Emocijas galime matyti, o jausmų ne. Ar jos jaučiasi laimingos? Ar jos myli viena kitą? Tai klausimai ateičiai. Bet koks, atrodytų, akivaizdus dalykas dar turi būti moksliškai ištirtas.
Galiausiai ši knyga iškelia moralinę dilemą - kaip yra teisinga elgtis su šimpanzėmis?(ar apskritai gyvūnais)Juk pasaulis drastiškai kinta, miškai nuolatos kertami ir nuolatinės beždžionių gyvenamosios vietos sparčiai nušluojamos nuo žemės. Kur yra teisingiausia jas laikyti? Zoologijos soduose? Rezervatuose? Ar palikti jas visiškoje ramybėje?

Patikusios knygos vietos:

P.49. "Nors paburkę jaunų patelių užpakaliai stipriai vilioja patinus, jauniklės pamirštamos vos tik užpakaliai paburksta vyresnėms. Tai gali pasirodyti keista, nes mums, žmonėms, įprasta, kad vyrai paprastai domisi jaunesnėmis partnerėmis, bet šimpanzių atveju viskas priešingai.. Mūsų rūšiai potraukis prie jaunesnių partnerių yra evoliuciškai logiškas dėl to, kad žmonėms būdingas ne tik prisirišimas prie vieno partnerio, bet ir poreikis kurti šeimą. Jaunos moterys labiau vertinamos pirmiausia dėl to, kad jų reprodukcinis amžius ilgesnis, ir būtent dėl to moterys taip stengiasi atrodyti jaunesnės: dažo plaukus, darosi makiažą, įsideda implantus, chirurgiškai pasitempia veidą ir kitaip tobulina išvaizdą. Mūsų giminaitėms šimpanzėms ilgalaikė partnerystė nėra būdinga, tad nieko keisto, jog šimpanzių patinai kur kas labiau domisi subrendusiomis patelėmis. Jei vienu metu užpakalis paburksta kelioms patelėms, patinai visada labiau geis vyresnių. Taip elgiasi ir laukinėje gamtoje gyvenančios šimpanzės – jos praktikuoja mums priešingą amžiaus diskriminaciją ir dažnai pirmenybę teikia labiau patyrusioms patelėms, jau turinčioms porelę sveikų mažylių".
P.147. [Apie beždžionių sugebėjimą planuoti ateitį]"Leiskite man sugrįžti į San Diego zoologijos sodo bonobų aptvarą, kol jį dar juosė vandens griovys. Kartą zoologijos sodo prižiūrėtojai išleido iš griovio vandenį, kad jį išvalytų. Kai jie nuėjo į virtuvę atsukti čiaupo ir vėl prileisti į griovį vandens, netikėtai prie virtuvės lango šaukdamas ir mojuodamas letenomis pasirodė šimpanzių grupės alfa patinas Kakovetas. Prižiūrėtojai sakė, atrodė, lyg Kakovetas kalbėtų.
Paaiškėjo, kad keli jauni bonobai įšoko į griovį, kol jame nebuvo vandens, o dabar nebegalėjo iš jo išlipti. Jei vandens srovė būtų paleista, kaip suplanuota, jie būtų nuskendę, nes šimpanzės nemoka plaukti. Nuleidę į griovį kopėčias prižiūrėtojai padėjo šimpanzėms išlipti iš griovio, tik mažiausiąjį iš ten ištraukė pats Kakovetas. Audringa jo reakcija reiškė, kad jis suprato, kaip kontroliuojamas vandens tiekimas, kas tą daro ir kad prileidus griovį pasekmės bus pragaištingos. Kakovetas ėmė veikti gerokai prieš įvykstant nelaimei".
P.248. [Kodėl mums evoliuciškai artimi bonobai nėra tokie agresyvūs kaip šimpanzės?]"Šis skirtumas akivaizdžiai matomas bonobų smegenyse. Jų smegenų sritys, lemiančios gebėjimą suvokti kitų individų nerimą, pavyzdžiui, migdolinis kūnas arba Reilo salelė, yra gerokai didesnės nei šimpanzių. Bonobų smegenys taip pat turi labiau išvystytą agresijos kontrolę".

Labai įdomi knyga apie Čingischaną, jo palikuonis ir Mongolų imperijos vystymąsi. Svarbu pabrėžti, kad ši knyga iš esmės yra parašyta iš šiuolaikinių mongolų perspektyvos ir siekia paneigti daugybę mitų, kurie vyrauja...

Labai įdomi knyga apie Čingischaną, jo palikuonis ir Mongolų imperijos vystymąsi. Svarbu pabrėžti, kad ši knyga iš esmės yra parašyta iš šiuolaikinių mongolų perspektyvos ir siekia paneigti daugybę mitų, kurie vyrauja visame pasaulyje, ypač Europoje. Net galima teigti, kad ši knyga yra orientuota į Vakarų civilizacijos žmogų. Pačioje knygoje autorius teigia, kad mongolai daugiausia pakenkė Artimųjų Rytų musulmonų pasauliui, tačiau į tai jis pernelyg giliai nelenda. Ši knyga skirta mongolams ir Mongolijai, faktams ir mitams būtent apie juos.
Ši knyga skirta visiems tiems, kurie mano, kad Čingischanas buvo laukinis barbaras, kuriam terūpėjo karai ir žmonių žudymas. Pasirodo, viskas buvo priešingai. Čingischanas vengdavo nereikalingų karų, jeigu būdavo galima susitarti gražiuoju. Vis dėlto, tuo metu mažai kas suprato, kokia yra tikroji mongolų galia ir dažnai į juos buvo žvelgiama su panieka. Galiausiai visiems teko pasigailėti, nesvarbu, ar tai būtų Kijevo Rusia, ar musulmonų kalifas Bagdade. Visi, kurie norėjo taikos, ją ir gaudavo. Jų prekės galėdavo laisvai ir saugiai keliauti po visą Mongolų imperiją. Visi, kurie norėjo laisvai išpažinti savo religiją, tą laisvai galėjo padaryti Mongolų imperijoje(ir tik retai už jos ribų).
Knygoje bandoma atsakyti į klausimą - kokia buvo mongolų viešpatavimo priežastis? Į tai galima atsakyti žvelgiant iš įvairių perspektyvų.
Visų pirma, visa kariuomenė buvo sudaryta iš kavalerijos. Buvo naudojamos įvairios karo strategijos ir miestų apgulties mechanizmai.
Antra, Čingischano laikais kariuomenė judėdavo labai greitai, nes nesitempdavo paskui save daugybės maisto vežimų. Daugiausiai gėrė pieną, valgė varškę ir susimedžiodavo mėsos pakeliui(po Čingischano mirties tai ėmė keistis).
Trečia, tam tikra grobio dalis atitekdavo našlaičiams.
Ketvirta, laisvas prekių judėjimas visoje imperijoje.
Penkta, laisvė išpažinti bet kurią religiją.
Šešta, buvo galima užimti aukštus karinius postus priklausomai nuo savo sugebėjimų, o ne giminystės su valdančiąja šeima.
Buvo ir daugybė kitų priežasčių, be to, reikia nepamiršti, kad po Čingischano mirties viskas pamažu ėmė keistis. Niekas nenorėjo prarasti savo valdžios ir vientisa Mongolų imperija suskilo į Aukso Ordą, Mogulistaną, Ilchanatą ir Juanų dinastiją Kinijoje. Galiausiai prasidėjo maras ir prekyba sustojo, o mongolų valdovai pradėjo priiminėti vieną už kitą nelogiškesnius įstatymus. Pavaldiniai sukilo, išžudė arba asimiliavo mongolų, o daugelis jų pažangių įstatymų galiausiai visiškai sunyko(tai ypač pasakytina apie Kiniją).
Knyga išsami ir įdomi, tačiau reikėtų dar ne vienos knygos, kuriose būtų žvelgiama iš kitokios perspektyvos, pavyzdžiui, kodėl Kijevo Rusia nesugebėjo pasipriešinti arba kokiu mastu buvo paveiktas musulmonų gyvenimas Artimuosiuose Rytuose. O kur dar Indija, susikaldžiusi Kinija, Tibetas ir Pietryčių Azija.

Apie Europos užkariavimų pabaigą:

P.256. "Mongolai žygiavo į priekį per žolingas Centrinės Azijos, būsimosios Rusijos ir Ukrainos, Lenkijos ir Vengrijos teritorijas, bet ten, kur ganyklų nebeliko, jie sustojo. Kadangi kiekvienas mongolų karys turėjo penkis arklius, jiems buvo būtinos didelės ganyklos. Jų pribloškiantis pranašumas, kurį lėmė greičio, mobilumo ir netikėtumo veiksniai, kaipmat išnykdavo, kai tekdavo brautis per miškus, kirsti upes ar kapanotis per dirbamas žemes su pasėliais, grioviais, ežiomis ir pintomis medinėmis tvoromis. Minkštos suartos dirvos neteikė saugios atramos jų arklių kanopoms, be to, ten, kur prasidėdavo valstiečių laukai, sausą stepių klimatą paprastai pakeisdavo drėgnas ir šiltas pajūrio zonų klimatas, dėl drėgmės mongolų lankai prarasdavo jėgą ir tikslumą".

Tai iš esmės dviguba knyga. Pirmiausia joje dėstomi Ericho Kempkos, asmeninio Hitlerio vairuotojo, atsiminimai, o antroje knygos dalyje yra trys priedai, kurie vos ne tokio paties ilgumo kaip ir Kempkos atsiminimai. Viską vienija...

Tai iš esmės dviguba knyga. Pirmiausia joje dėstomi Ericho Kempkos, asmeninio Hitlerio vairuotojo, atsiminimai, o antroje knygos dalyje yra trys priedai, kurie vos ne tokio paties ilgumo kaip ir Kempkos atsiminimai. Viską vienija tai, kai daugiausiai kalbama apie paskutines dienas bunkeryje ir Berlyno kapituliaciją.
Patys Kempkos atsiminimai yra labai trumpi ir aiškiai jaučiama, kad yra labai daug nutylėjimų. Knygoje Kempka rašo, kad Hitleris jo klausinėjo apie jo šeimyninę padėtį ar apskritai kilmę, tačiau pats Kempka nieko apie save neišduoda. Šiuose atsiminimuose net negalima sužinoti, kokios realiai buvo jo politinės pažiūrios. Manęs niekaip neapleido mintis, kad jo pažiūros buvo arba turėjo būti labai panašios į Hitlerio, nes būtent jis buvo paskirtas į pareigas, kurios tiesiogiai lėmė Hitlerio gyvybės ir mirties klausimą. Patys memuarai labai sausi ir atrodo, kad buvo stengtasi viską parašyti "politiškai korektiškai". Knygoje išsiskiria tik aiškiai neigiamas požiūris į Martiną Bormaną, kuriam atskirai skiriama daugiau vietos, tačiau visa kita aprašyta gana abstrakčiai.
Ši knyga skiriama visiems tiems, kurie domisi paskutinėmis Hitlerio gyvenimo dienomis bunkeryje. Taip pat joje įrodoma, kad Hitleris tikrai nusižudė, nors buvo skleidžiama daugybė gandų. Prieduose nurodoma, kaip buvo kovojama fronte siekiant apsaugoti Berlyną bei kaip karo pabaigoje kai kurie karo vadai ignoravo Hitlerio įsakymus. Kempkos atsiminimuose Hitleris vaizduojamas tik teigiamoje šviesoje, joje visiškai nenagrinėjami politiniai įvykiai. Vis dėlto liūdna, kad Kempka į Hitlerį žiūrėjo tik iš savo darbo perspektyvos. Manau, kad teisingiausia būtų sakyti, jog Kempka aprašė Hitlerį kaip savo DARBDAVĮ, o ne kaip žmogų, atsakingą už milijonų žmonių mirtis.

Pakankamai įdomi knyga apie kai kuriuos cheminius elementus ir kaip mes juos naudojame savo kasdieniniame gyvenime. Vieni elementai yra svarbesni mūsų kasdienėje buityje, o be kitų net nebūtų susiformavęs mūsų organizmas,...

Pakankamai įdomi knyga apie kai kuriuos cheminius elementus ir kaip mes juos naudojame savo kasdieniniame gyvenime. Vieni elementai yra svarbesni mūsų kasdienėje buityje, o be kitų net nebūtų susiformavęs mūsų organizmas, apskritai nebūtų jokios gyvybės. Kalbėdama apie kiekvieną elementą, autorė kelia klausimus apie aplinkos taršą ir kiek laiko mes dar galėsime išgauti kiekvieną elementą. Kai kurių elementų gausu Žemės gelmėse, kai kurie yra kosmose, o kai kuriuos galime pasigaminti naudodamiesi savo technologijomis.
Knyga skaitosi labai įdomiai, tačiau joje pateikiama informacija pernelyg glausta, viskas pateikiama supaprastintai, be to, tiems, kas lankė geografijos, fizikos ir chemijos pamokas, daug dalykų jau bus žinoma. Aišku, jeigu skaitai vien "raganius", "Sapiens" ir krūvą vienadienių romanų, tada tai bus sensacinga knyga.
Dalykai, kurie labiausiai nepatiko knygoje:
1. Autorė remiasi Wikipedia. Mes visi galim pasiskaityti Wikipedią. Tu esi mokslininkė, turėk bent šiek tiek savigarbos ir nebandyk nevykusiai pateisinti savo tokio sprendimo
2. Mažai remiamasi mokslinėmis knygomis. Daugiausiai remiamasi moksliniais straipsniais žurnaluose ir laikraščiuose, be to, tie patys autoriai dažnai kartojasi.
3. Eilinis rasistinis ir ksenofobinis baltųjų liberalų, gyvenančių pažangiausiose Vakarų civilizacijos šalyse, požiūris. Pamini, kad kobaltui išgauti naudojamas vaikų darbas Konge, tačiau kodėl vaikų darbo nemini kalbėdama apie kitus elementus? Kodėl apskritai neminimas toks reiškinys kaip postkolonializmas?Tarptautinės korporacijos? Neadekvatus darbo užmokestis? Vakarų pelnymasis iš "Trečiojo" pasaulio šalių?
4. Visi kalti, visi atsakingi požiūris. Knygoje autorė vienaip dėsto faktus, o kitaip daro išvadas iš tų faktų. Visi faktai aiškiai rodo aplinkos degradaciją, pavyzdžiui, Žemės eroziją ar kad galime pristigti maisto, bet kažkodėl nebuvo nei karto užsiimta kokios konkrečiai korporacijos labiausiai prideda prie aplinkos taršos, taip pat visiškai nesuprantami kapitalistų klasiniai interesai, valdžios papirkinėjimas ir akivaizdus klimato atšilimas. Neaišku, čia juoktis ar verkti, kai autorė skiedžia savo nesąmones, kiek šimtų metų į priekį užteks kokio nors cheminio elemento. Gal pirmiausia reikėjo perskaityti knygų apie klimato atšilimo tendencijas vos 50 metų į priekį, remiantis dabartiniu ekonomikos augimu?Ar tiesiog čia yra visiškai normalu, jog nafta bus naudojama tol, kol pasidarys ekonomiškai nepelninga ją išgauti?
5. Reikėjo daugiau remtis savo kompetencija ir nelįsti ten, kur neturi kompetencijos. Sugebėjo net Harariu pasiremt kalbėdama apie istoriją(žemdirbystę). Jeigu istorija būtų toks lengvas mokslas, kaip Harari dėsto ,jos nereikėtų studijuoti dešimt metų. Tada labai nevykusiai įterpiama Romos istorija, kalbant apie auksą. Apie savo darbą užsimena vos keliais sakiniais. Negi taip nėra ką papasakoti?

Tai viena iš tų knygų, kuri yra tuo geresnė, kuo mažiau žinai, kuo mažiau domiesi ir kuo esi jaunesnio amžiaus. Autorei tereikėjo kalbėti apie cheminius elementus ir jų panaudojimą kasdieniame gyvenime. Buvo per daug nukrypimų, kurie neišvengiamai vedė į pavojingus supaprastinimus, nes buvo norima knygą parašyti kuo greičiau ir kuo mažesnės apimties.
Knygą rekomenduoju visiems, kurie mažai domisi aplinkos tarša, geografija, fizika bei chemija. Tai bus puiki ir įdomi pradžia toliau domėtis, tačiau tikrai nepakankama.

Šioje knygoje autorius stengiasi kuo plačiau papasakoti, kaip klimato atšilimas paveiks mūsų planetos valstybes iki 2100 metų. Remdamasis naujausiais moksliniais tyrimais autorius prognozuoja, kaip pasikeis gyvenimo sąlygos...

Šioje knygoje autorius stengiasi kuo plačiau papasakoti, kaip klimato atšilimas paveiks mūsų planetos valstybes iki 2100 metų. Remdamasis naujausiais moksliniais tyrimais autorius prognozuoja, kaip pasikeis gyvenimo sąlygos Žemėje jeigu temperatūra atšils nuo 2 iki 8 laipsnių. Autorius teigia, kad viską dar galima pakeisti, tačiau reikia labai staigių pasaulinių pokyčių per artimiausius dešimtmečius, nes kuo ilgiau delsime, tuo sunkiau bus išspręsti šią problemą.
O problemų gausu jau dabar, nors temperatūra tėra pakilusi vienu laipsniu: sausros, uraganai, deginantis karštis, tirpstantys ledynai, rūgštėjantys vandenynai, nykstantys koralų rifai. Kad ir kur gyventum, prie vandenyno, džiuglėse ar giliai bet kuriame žemyne, problemų vistiek neišvengsi. Jei išvengsi karščių ar uraganų, dar nereiškia, kad išvengsi tropinių ligų, užnuodyto oro ar krūvos klimato pabėgėlių.
Situacija yra daug blogesnė nei kada nors anksčiau(ir ji dar pablogės) ir tai liudija akivaizdūs faktai:
1. "2018 metais pietryčių Pakistane buvo užfiksuota karščiausia žmonijos istorijoje balandžio mėnesio temperatūra"(P.51)
2. "Planetą lyg diržas juosianti kviečių augimo zona kas dešimtmetį pasislenka apie 260 kilometrų link Šiaurės ašigalio"(P.60)
3. "2004 metais buvo atliktas tyrimas, per kurį nustatyta, jog nuo 1950 metų mūsų auginamuose augaluose didumos vertingų medžiagų - bent jau baltymų, kalcio, geležies, vitamino C - kiekiai sumažėjo trečdaliu"(P.67)
4. "Devyneri iš dešimties žmonijos istorijos metai, per kuriuos laukiniai gaisrai buvo aktyviausi kilo po 2000 metų. Vos nuo 1979-ųjų visoje planetoje laukinių gaisrų sezonas pailgėjo 20 procentų. Amerikoje laukiniai gaisrai dabar nusiaubia dvigubai didesnius plotus nei 1970 metais"(P.83)
5. "Žuvys jau numigravo į šiaurę šimtus kilometrų ieškodamos šaltesnio vandens - plekšnės pasitraukė 400 kilometrų nuo rytinių Amerikos pakrančių, o skumbrės tiek nutolo nuo joms įprasto žemyno, kad jas gaudančių žvejų neberiboja jokios Europos Sąjungos taisyklės"(P.105)

Knygoje stengiamasi į klimato kaitą pažvelgti iš įvairių perspektyvų, kas vienu metu yra ir pliusas, ir minusas. Vienu metu galima sužinoti apie daugybę skirtingų dalykų, tačiau visoms aptariamoms temos trūksta išsamumo. Poskyriai iš esmės būna po 10 puslapių ir juose bandoma tiek aptarti dabartinius mokslinius faktus, tiek spėliojama, kaip viskas gali vystytis ateityje. Moksliniai faktai buvo įdomūs ir sukrečiantys, tačiau knygoje smarkiai per daug buvo visokių spėliojimų apie ateitį ir nuolatos vis pasikartodavo ta pati mintis, kad viskas priklauso nuo žmonių priimamų politinių sprendimų.
Tam tikri dalykai, kurie nepatiko:

1. Autorius tarsi kritikuoja visus ir viską, tačiau man nepatiko, kad nebuvo plačiau aptarta naftos bendrovių įtaka klimatui ir jų politinė įtaka. Knygoje jis remiasi Naomi Klein pasakojimais apie Puerto Riką ir "Šoko doktrina", tačiau kodėl pamiršo remtis Naomi Klein knyga "Tai viską keičia"? Atrodo, kad tai būtų sąmoningai praleista, nes autorius tikrai turėjo pasidomėti visomis Klein knygomis, jeigu sugebėjo paminėti dvi iš jų.
2. Milijardieriai, politikai, interesų konfliktai. Autorius vienoje vietoje pamini ir Bilą Geitsą, ir Eloną Maską, kurie užsiima filantropiniais projektais, tačiau paskui vėl nusuka temą į kitą pusę. Vėlgi, Naomi Klein jau rašė apie Geitso požiūrį į saulės energiją, o Elonas Muskas turi savo saulės energijos kompaniją, todėl jų į vieną krūvą nereikėtų mesti. O kur krūva kapitalistų, besikraunančių turtus iš naftos, dujų ir dezinformacijos?Kodėl jie neaptariami?
3. Svarbu tik kapitalistinis ekonomikos augimas. Jokios kritikos korporacijoms. Jokios kritikos kapitalistų nuolatiniam pelno troškimui. Ir kaip autorius galėjo pamiršti, pavyzdžiui, tokius straipsnius kaip: "Just 100 companies responsible for 71% of global emissions, study says"(The guardian, online: https://www.theguardian.com/sustainab... ). Taip pat yra žinoma, kas naftos atsargos visame pasaulyje sparčiai senka, todėl šalys, kurių eksportą sudaro vien nafta, bus priverstos arba bankrutuoti, arba mėginti spėti greitai ekonomiškai persiorientuoti.

Knyga, nors ir su trūkumais, tikrai verta dėmesio ir ypač tinka visiems, kurie dar nieko nėra skaitę apie klimato atšilimą. Vis dėlto, kartu siūlyčiau perskaityti ir šias knygas:
1. Naomi Klein. "Tai viską keičia"
2. Elizabeth Kolbert. "Šeštasis išnykimas".
3. Ziya Tong. "Realybės burbulas".
4. Malena Ernmann. "Lyg degtų namai: mūsų kova su klimato kaita"
5. Ashlee Vance. "Elon Musk: "Tesla", "Space X" ir fantastinės ateities paieškos"

Pirmoji mano pažintis su Montefiore kūryba. Ir kaip ir su istorija būtų viskas gerai, bet pats siužetas, tokie giminaičių santykiai... Tikrai nuvylė. Žinoma, pabaigiau, nes buvo įdomu, kaip vis dėlto baigsis, bet tikrai...

Pirmoji mano pažintis su Montefiore kūryba. Ir kaip ir su istorija būtų viskas gerai, bet pats siužetas, tokie giminaičių santykiai... Tikrai nuvylė. Žinoma, pabaigiau, nes buvo įdomu, kaip vis dėlto baigsis, bet tikrai nepritariau tokiems santykiams. Ir tikrai ne vienoje knygoje rašo apie tai, jog sena meilė nerūdija. Kaip ir norėjosi, kad viskas paaiškėtų, tačiau taip pat norėjosi, kad gyvenimai kitiems nebūtų sugadinti. Todėl pabaiga patiko. Tikiuosi, kitos autorės knygos bus tikrai geresnės.

Tai buvo istorija, kurią Jojo aprašė tikrai labai jausmingai bei vaizdžiai. Skaitant buvo nesunku įsijausti į veikėjų gyvenimus.
Bent man labai patiko raitųjų bibliotekininkių tema, iki šiol nebuvau nieko apie jas...

Tai buvo istorija, kurią Jojo aprašė tikrai labai jausmingai bei vaizdžiai. Skaitant buvo nesunku įsijausti į veikėjų gyvenimus.
Bent man labai patiko raitųjų bibliotekininkių tema, iki šiol nebuvau nieko apie jas girdėjusi, o ir šiaip, man viskas kas susiję su bibliotekomis bei knygomis yra labai įdomu 🤍
"Išdalintose žvaigždėse" buvo pasakojama apie moterų bendrystę bei draugystę, meilę knygoms bei norą šiuo džiaugsmu dalintis ir su kitais. Žinoma nebuvo viskas šioje knygoje taip gražu ir miela, tačiau nenoriu Jums atskleisti pačių įdomiausių dalykų. Teks išsiaiškinti patiems 🤭
Nors man ši knyga nepasirodė tokia, kurią galėčiau priskirti prie stipriųjų Jojo knygų, tačiau knyga man tikrai patiko. Rekomenduočiau ją pasiilgusiems jausmingos bei kupinos išgyvenimų istorijos 📚