Puiki knyga apie primatų emocijas, kurioje atskleidžiami beždžionių tarpusavio santykiai ir kuo mes esame panašūs į jas. Pats autorius keturis dešimtmečius tyrinėjo beždžiones ir daugelis knygoje aprašytų eksperimentų...

Puiki knyga apie primatų emocijas, kurioje atskleidžiami beždžionių tarpusavio santykiai ir kuo mes esame panašūs į jas. Pats autorius keturis dešimtmečius tyrinėjo beždžiones ir daugelis knygoje aprašytų eksperimentų yra jo darbo vaisius. Knyga parašyta neįmantriu stiliumi, joje nemažai šimpanzių ir žmonių palyginimų. Patiko, kad knygoje taip pat reikiamu metu įterpiami kiti gyvūnai, pavyzdžiui, papūgos, drambliai ar žiurkės. Autorius knygoje įtikinamai paneigia daugybę šimtmečius egzistavusių mitų apie gyvūnus, esą jie tėra instinktų varomos būtybės, labai atsilikusios nuo žmonių. Bet juk žmonės, kaip ir bet kurie kiti gyvūnai, taip pat yra evoliucijos rezultatas. Mums visada reikėjo mokėti išgyventi. Juk mes esame žinduoliai, labai artimi šimpanzėms ir bonobams. Mes visi esame gyvūnai.
Šią knygą labai vertinu tiek dėl patikimos mokslinės informacijos, tiek ir dėl įtaigaus bei pagarba persmelkto rašymo stiliaus. Man ypač patiko momentai, kai beždžionės atpažindavo patį autorių ir būdavo jam draugiškai nusiteikusios. Apimdavo toks jausmas lyg kalbėtų lygus su lygiu. Lyg tie skirtumai, skiriantys mus ir beždžiones, būtų visiškai menki.
Jos juokiasi, pavydi, keršija, pyksta. Jos siekia teisingumo. Vis dėlto, svarbiausia nepamiršti, kad ši knyga yra apie emocijas, o ne apie jausmus. Emocijas galime matyti, o jausmų ne. Ar jos jaučiasi laimingos? Ar jos myli viena kitą? Tai klausimai ateičiai. Bet koks, atrodytų, akivaizdus dalykas dar turi būti moksliškai ištirtas.
Galiausiai ši knyga iškelia moralinę dilemą - kaip yra teisinga elgtis su šimpanzėmis?(ar apskritai gyvūnais)Juk pasaulis drastiškai kinta, miškai nuolatos kertami ir nuolatinės beždžionių gyvenamosios vietos sparčiai nušluojamos nuo žemės. Kur yra teisingiausia jas laikyti? Zoologijos soduose? Rezervatuose? Ar palikti jas visiškoje ramybėje?

Patikusios knygos vietos:

P.49. "Nors paburkę jaunų patelių užpakaliai stipriai vilioja patinus, jauniklės pamirštamos vos tik užpakaliai paburksta vyresnėms. Tai gali pasirodyti keista, nes mums, žmonėms, įprasta, kad vyrai paprastai domisi jaunesnėmis partnerėmis, bet šimpanzių atveju viskas priešingai.. Mūsų rūšiai potraukis prie jaunesnių partnerių yra evoliuciškai logiškas dėl to, kad žmonėms būdingas ne tik prisirišimas prie vieno partnerio, bet ir poreikis kurti šeimą. Jaunos moterys labiau vertinamos pirmiausia dėl to, kad jų reprodukcinis amžius ilgesnis, ir būtent dėl to moterys taip stengiasi atrodyti jaunesnės: dažo plaukus, darosi makiažą, įsideda implantus, chirurgiškai pasitempia veidą ir kitaip tobulina išvaizdą. Mūsų giminaitėms šimpanzėms ilgalaikė partnerystė nėra būdinga, tad nieko keisto, jog šimpanzių patinai kur kas labiau domisi subrendusiomis patelėmis. Jei vienu metu užpakalis paburksta kelioms patelėms, patinai visada labiau geis vyresnių. Taip elgiasi ir laukinėje gamtoje gyvenančios šimpanzės – jos praktikuoja mums priešingą amžiaus diskriminaciją ir dažnai pirmenybę teikia labiau patyrusioms patelėms, jau turinčioms porelę sveikų mažylių".
P.147. [Apie beždžionių sugebėjimą planuoti ateitį]"Leiskite man sugrįžti į San Diego zoologijos sodo bonobų aptvarą, kol jį dar juosė vandens griovys. Kartą zoologijos sodo prižiūrėtojai išleido iš griovio vandenį, kad jį išvalytų. Kai jie nuėjo į virtuvę atsukti čiaupo ir vėl prileisti į griovį vandens, netikėtai prie virtuvės lango šaukdamas ir mojuodamas letenomis pasirodė šimpanzių grupės alfa patinas Kakovetas. Prižiūrėtojai sakė, atrodė, lyg Kakovetas kalbėtų.
Paaiškėjo, kad keli jauni bonobai įšoko į griovį, kol jame nebuvo vandens, o dabar nebegalėjo iš jo išlipti. Jei vandens srovė būtų paleista, kaip suplanuota, jie būtų nuskendę, nes šimpanzės nemoka plaukti. Nuleidę į griovį kopėčias prižiūrėtojai padėjo šimpanzėms išlipti iš griovio, tik mažiausiąjį iš ten ištraukė pats Kakovetas. Audringa jo reakcija reiškė, kad jis suprato, kaip kontroliuojamas vandens tiekimas, kas tą daro ir kad prileidus griovį pasekmės bus pragaištingos. Kakovetas ėmė veikti gerokai prieš įvykstant nelaimei".
P.248. [Kodėl mums evoliuciškai artimi bonobai nėra tokie agresyvūs kaip šimpanzės?]"Šis skirtumas akivaizdžiai matomas bonobų smegenyse. Jų smegenų sritys, lemiančios gebėjimą suvokti kitų individų nerimą, pavyzdžiui, migdolinis kūnas arba Reilo salelė, yra gerokai didesnės nei šimpanzių. Bonobų smegenys taip pat turi labiau išvystytą agresijos kontrolę".