Labai trumpoje mokslinėje knygoje neuropsichologijos mokslų daktarė glaustai ir aiškiai pasakoja apie smegenų veiklą, kaip ji kinta metams bėgant, kaip jas veikia maistas ar apskritai, kas yra mitas, o kas yra tikrovė....

Labai trumpoje mokslinėje knygoje neuropsichologijos mokslų daktarė glaustai ir aiškiai pasakoja apie smegenų veiklą, kaip ji kinta metams bėgant, kaip jas veikia maistas ar apskritai, kas yra mitas, o kas yra tikrovė. Labiausiai šią knygą įvardinčiau kaip mitų griovimo knygą. Juk lengvai galime rasti daug informacijos apie tai, kaip veikia smegenų kamienas, smegenėlės ar kitos smegenų dalys, tačiau internete taip pat pilna daug informacijos, kuri neva yra „mokslinė“, tačiau kuri nėra paremta jokiais moksliniais faktais.
Čia norėčiau išskirti tam tikrus dalykus, kurie atskleidžiami šioje knygoje:
1. Smegenų raida baigia formuotis ties 25 gyvenimo metais ir nuo to amžiaus jos pradeda pamažu trauktis(P.150)
2. Naudojame 100 proc. savo smegenų. Į tai reikia žvelgti per evoliucijos prizmę – smegenys sunaudoja labai daug kūno energijos(apie 20proc.), todėl būtų neprotinga turėti tam tikras smegenų dalis, kurios nepakankamai išnaudojamos(P.175)
3. Nėra jokių maisto produktų, kurie pagerintų smegenų veiklą.
4. Negalima vartoti jokių vitaminų savavališkai. Juos vartoti tik tada, jeigu juos išrašė gydytojas. Juk kaip tik dabar gyvename tokiais laikais, kai turime daug ir pakankamai skirtingo maisto. Be to, jokie vitaminai neturi magiškų galių, kuriais būtų galima pagerinti smegenų veiklą.
5. Smegenų stimuliantai neveikia. Taip pat jie labai kenkia sveikatai.
„Stimuliantų sudėtis ir poveikis panašūs į susilpninto amfetamino. Jie sukelia ne tik priklausomybę, bet ir nemigą, gali prasidėti traukuliai ar ištikti insultas“(P.111).
6. Nėra smegenų veiklą pagerinančio maisto, tačiau yra daugybė maisto, kuris gali joms pakenkti. Tai ypač pasakytina apie daug riebalų turintį greitąjį maistą. „Greitasis maistas daugiausia yra sudarytas iš riebalų, rafinuotų angliavandenių, cukraus ir druskos. Šis kokteilis ypač pavojingas smegenims, nes didina kraujo spaudimą ir cholesterolio kiekį. Aukštas kraujo spaudimas pažeidžia smegenyse esančias kraujagysles, šios gali susiaurėti, įtrūkti arba plyšti. Užsikimšus kraujagyslėms, kraujas sunkiai prateka, padidėja kraujotakos ligų ir smegenų insulto rizika“(P.92).
7. Skiepai nesukelia autizmo. Atliekant tyrimą A. Wakefieldas naudojosi suklastotais duomenimis ir siekė asmeninės finansinės naudos.
8. Mėnulio fazės neveikia smegenų. Man yra pasakoję šitą nesąmonę. Absurdiška, kad dar reikia žmonėms aiškinti tokius dalykus. Štai kas būna, kai nelaikai fizikos pamokų.

Knygoje yra ir tam tikrų abejotinų teiginių, kurie labiau susiję su žmogaus psichologijos dalykais. Pavyzdžiui, buvo keista skaityti apie depresiją. Autorė teigia, kad reikia kreiptis į artimuosius, lyg žinotų, kad visų žmonių artimieji yra protingi ir empatiški žmonės. Visiškai neužsiminta, kad būtent tie artimieji gali būti viena iš depresijos priežasčių. Apskritai abejotina ar knygos autorė kada nors gyvenime yra sutikusi žmogų, kuris serga depresiją. Ji siūlo žmogui skambinti į "Jaunimo liniją"? Ta prasme, žmogui, kuris nenori su niekuo bendrauti ir kuris nori mirti, ji siūlo paskambinti visiškai nepažįstamiems žmonėms, kuriems jis visiškai nerūpi? Taip pat rašoma apie psichoterapiją ir vaistus. Jeigu žmogus yra labai nekalbus ir užsidaręs, kaip jo problemas išspręs psichiatras? Be to, kaip veikia tie antidepresantai? Autorė suplaka daugybę dalykų į vieną vietą, tačiau nepamini jokių žmonių, kuriems tikrai būtų padėję vaistai, psichoterapija, gydytojai ar skambinimas "Jaunimo linijai". Galiausiai ji pradeda vardyti bet kokius skirtingus dalykus, kurie padėtų susitvarkyti su depresija, nes jeigu išvardysi daug skirtingų dalykų vis tiek galų gale pataikysi.
Antras keistas dalykas buvo autorės atsakymas į mokytojos klausimą, kodėl paauglius yra taip sunku sudominti dėstoma medžiaga. Autorė teigia:
P.146-147. „Jei dirbate su paaugliais, kurie pagal apibrėžimą jau turėtų gebėti mąstyti abstrakčiai, bet šie nereaguoja į jūsų pateikiamus argumentus, gali būti, kad šie mokiniai dar nėra pasirengę priimti jūsų pateikiamos informacijos“.
Autorė įsivaizduoja, kad yra labai lengva motyvuoti mokinius ar kad pati švietimo sistema yra sukurta mokinių tobulėjimui. Ne, dauguma dalykų niekada nepravers gyvenime. Ir negi autorė rimtai tiki, kad visi mokytojai labai daug stengiasi dėl vaikų? Priešingai, neretai tie mokytojai, kurie dedasi didžiais motyvuotojais, dažniausiai tik kalba, o ne moko.

Ši knyga yra gera pradžia tolesniam pažinimui, tačiau visiškai nepakankama, jeigu siekiama turėti pakankamai žinių apie smegenis. Todėl kartu su šia knyga rekomenduoju kartu perskaityti ir šias:
1. Michio Kaku. „Proto ateitis“. Joje aptariama smegenų veikla ir parodoma, kad dirbtinis intelektas vystosi labai lėtai, nes mes dar labai daug dalykų nežinome apie smegenis.
2. Nicholas Carr. „Seklumos. Kaip internetas veikia žmogaus smegenis?“. Apie technologijų įtaką smegenims.
3. Francis Mark Mondimore. „Homoseksualizmo prigimties istorija“. Taip pat apie smegenų veiklą, tačiau žvelgiant iš kitos perspektyvos, kurios nederėtų pamiršti.