Labai įdomi knyga apie Čingischaną, jo palikuonis ir Mongolų imperijos vystymąsi. Svarbu pabrėžti, kad ši knyga iš esmės yra parašyta iš šiuolaikinių mongolų perspektyvos ir siekia paneigti daugybę mitų, kurie vyrauja...

Labai įdomi knyga apie Čingischaną, jo palikuonis ir Mongolų imperijos vystymąsi. Svarbu pabrėžti, kad ši knyga iš esmės yra parašyta iš šiuolaikinių mongolų perspektyvos ir siekia paneigti daugybę mitų, kurie vyrauja visame pasaulyje, ypač Europoje. Net galima teigti, kad ši knyga yra orientuota į Vakarų civilizacijos žmogų. Pačioje knygoje autorius teigia, kad mongolai daugiausia pakenkė Artimųjų Rytų musulmonų pasauliui, tačiau į tai jis pernelyg giliai nelenda. Ši knyga skirta mongolams ir Mongolijai, faktams ir mitams būtent apie juos.
Ši knyga skirta visiems tiems, kurie mano, kad Čingischanas buvo laukinis barbaras, kuriam terūpėjo karai ir žmonių žudymas. Pasirodo, viskas buvo priešingai. Čingischanas vengdavo nereikalingų karų, jeigu būdavo galima susitarti gražiuoju. Vis dėlto, tuo metu mažai kas suprato, kokia yra tikroji mongolų galia ir dažnai į juos buvo žvelgiama su panieka. Galiausiai visiems teko pasigailėti, nesvarbu, ar tai būtų Kijevo Rusia, ar musulmonų kalifas Bagdade. Visi, kurie norėjo taikos, ją ir gaudavo. Jų prekės galėdavo laisvai ir saugiai keliauti po visą Mongolų imperiją. Visi, kurie norėjo laisvai išpažinti savo religiją, tą laisvai galėjo padaryti Mongolų imperijoje(ir tik retai už jos ribų).
Knygoje bandoma atsakyti į klausimą - kokia buvo mongolų viešpatavimo priežastis? Į tai galima atsakyti žvelgiant iš įvairių perspektyvų.
Visų pirma, visa kariuomenė buvo sudaryta iš kavalerijos. Buvo naudojamos įvairios karo strategijos ir miestų apgulties mechanizmai.
Antra, Čingischano laikais kariuomenė judėdavo labai greitai, nes nesitempdavo paskui save daugybės maisto vežimų. Daugiausiai gėrė pieną, valgė varškę ir susimedžiodavo mėsos pakeliui(po Čingischano mirties tai ėmė keistis).
Trečia, tam tikra grobio dalis atitekdavo našlaičiams.
Ketvirta, laisvas prekių judėjimas visoje imperijoje.
Penkta, laisvė išpažinti bet kurią religiją.
Šešta, buvo galima užimti aukštus karinius postus priklausomai nuo savo sugebėjimų, o ne giminystės su valdančiąja šeima.
Buvo ir daugybė kitų priežasčių, be to, reikia nepamiršti, kad po Čingischano mirties viskas pamažu ėmė keistis. Niekas nenorėjo prarasti savo valdžios ir vientisa Mongolų imperija suskilo į Aukso Ordą, Mogulistaną, Ilchanatą ir Juanų dinastiją Kinijoje. Galiausiai prasidėjo maras ir prekyba sustojo, o mongolų valdovai pradėjo priiminėti vieną už kitą nelogiškesnius įstatymus. Pavaldiniai sukilo, išžudė arba asimiliavo mongolų, o daugelis jų pažangių įstatymų galiausiai visiškai sunyko(tai ypač pasakytina apie Kiniją).
Knyga išsami ir įdomi, tačiau reikėtų dar ne vienos knygos, kuriose būtų žvelgiama iš kitokios perspektyvos, pavyzdžiui, kodėl Kijevo Rusia nesugebėjo pasipriešinti arba kokiu mastu buvo paveiktas musulmonų gyvenimas Artimuosiuose Rytuose. O kur dar Indija, susikaldžiusi Kinija, Tibetas ir Pietryčių Azija.

Apie Europos užkariavimų pabaigą:

P.256. "Mongolai žygiavo į priekį per žolingas Centrinės Azijos, būsimosios Rusijos ir Ukrainos, Lenkijos ir Vengrijos teritorijas, bet ten, kur ganyklų nebeliko, jie sustojo. Kadangi kiekvienas mongolų karys turėjo penkis arklius, jiems buvo būtinos didelės ganyklos. Jų pribloškiantis pranašumas, kurį lėmė greičio, mobilumo ir netikėtumo veiksniai, kaipmat išnykdavo, kai tekdavo brautis per miškus, kirsti upes ar kapanotis per dirbamas žemes su pasėliais, grioviais, ežiomis ir pintomis medinėmis tvoromis. Minkštos suartos dirvos neteikė saugios atramos jų arklių kanopoms, be to, ten, kur prasidėdavo valstiečių laukai, sausą stepių klimatą paprastai pakeisdavo drėgnas ir šiltas pajūrio zonų klimatas, dėl drėgmės mongolų lankai prarasdavo jėgą ir tikslumą".