Alfonso Perez Agote - baskų sociologas, ilgą laiką tyrinėjantis baskų nacionalizmo klausimą, analizuojantis dabartinę situaciją šiame kalnuotame Ispanijos regione, pasaulyje dažnai žinomam kaip teroristinės grupuotės ETA...

Alfonso Perez Agote - baskų sociologas, ilgą laiką tyrinėjantis baskų nacionalizmo klausimą, analizuojantis dabartinę situaciją šiame kalnuotame Ispanijos regione, pasaulyje dažnai žinomam kaip teroristinės grupuotės ETA gimimo vieta. A.P.Agote yra pirmasis mokslininkas, pradėjęs tyrinėti ispanų visuomenę po diktatoriaus gen. Francisco Franco mirties 1975-aisiais. Iki tol "baskų nacionalizmo" tema buvo tabu, kurio niekas nedrįso liesti.
Autorius knygoje "The social roots of Basque nationalism" remiasi XIX a. pab.-XX a. pr. vyravusia sociologinės krypties mintimi, jog visuomenė/sociumas yra ne individų suma, o jų asociacijos sukurta autonomiška ir konkreti tikrovės sfera, kurios raida vyksta tik pagal jos pačios vidinius dėsnius. Tai reiškia, kad visuomenė yra sudaryta ne iš pavienių žmonių, formuojančių jos veidą, o greičiau yra tam tikras žmonių grupių junginys. Tokiu atveju nebelieka asmeninio individualumo, atsiranda tik grupės identitetas.
Knygoje A.P.Agote apžvelgia teorinius identinteto ir nacionalizmo klausimus, tačiau daug įdomiau skaityti jo įžvalgas apie konkretų pavyzdį - Ispaniją ir jos veidą prieš ir po pilietinio karo 1936-1939-aisiais.
Pilietiniame kare pergalę šventęs gen. F.Franco šalyje įvedė diktatūrą, siekė sujungti iki tol autonomiškas buvusias dabartinės Ispanijos teritorijas. Jo valdymo politika kiek primena Lietuvos situaciją - egzistavo viena Partija, viena Tiesa ir viena Nuomonė. Tie, kas buvo prieš ją, buvo prieš visą valstybę. O to F.Franco atleisti negalėjo.
Kaip aiškina A.P.Agote, būtent F.Franco režimas lėmė baskų nacionalizmo sustiprėjimą ir jo radikalėjimą. Iki diktatoriaus valdžios Baskų kraštas (Euskadi - baskų klb.) turėjo autonominio regiono teises ir galėjo valdyti save nekreipdamas dėmesio į Ispanijos karalių politiką. Po pilietinio karo situacija pasikeitė, Baskų kraštas įtrauktas į Ispanijos teritoriją, uždrausta kalbėti baskų kalba (euskera), kultūra, tradicijos, papročiai - viskas buvo naikinama ir stengiamasi homogenizuoti. Taigi, toks socialinis kontekstas sudarė puikią nišą atsirasti radikaliai ETA (Euskadi ta Askatasuna, Euskadi ir laisvė - liet.) grupuotei, vėliau paskelbtai teroristine organizacija.
Autorius gana aiškiai ir įdomiai apžvelgia įvairias F.Franco ir post-frankistinės Ispanijos socialinio gyvenimo detales, lėmusias vieno ar kito reiškinio sustiprėjimą ar susilpnėjimą. Perskaičius šią knygą susidaro šiek tiek platesnis Baskų krašto vaizdas, o kartu ir šio regiono žmonių nacionalistiniai siekiai turėti savo kultūrą, kalbą ir tradicijas pamatomi iš kito kampo.
Kalbėti šia tema galima išties nemažai, todėl, kad šis mažas, vos porą milijonų gyventojų turintis Ispanijos lopinėlis turi išties ilgą ir spalvingą istoriją, savyje talpinančią begalę skirtingų pasakojimų, nutikimų ir priežasčių, kodėl yra vienaip ar kitaip. Ši knyga tikriausiai nėra tinkama pirmai pažinčiai su baskų nacionalizmu, bet neabejotinai ji išplės ir praturtins jau turimas žinias.

Virginios Woolf "Orlandas" nepriminė jokios kitos iki šiol skaitytos knygos. Šį romaną pavadinčiau laužančiu standartus. Įdomu tai, jog veiksmas tęsiasi nuo XVI iki XX amžiaus, tačiau kūrinys pasakoja vieno žmogaus, o ne...

Virginios Woolf "Orlandas" nepriminė jokios kitos iki šiol skaitytos knygos. Šį romaną pavadinčiau laužančiu standartus. Įdomu tai, jog veiksmas tęsiasi nuo XVI iki XX amžiaus, tačiau kūrinys pasakoja vieno žmogaus, o ne šeimos ar giminės istoriją. Aplinka keičiasi, karietas pakeičia automobiliai, vienus valdovus keičia kiti, o Orlandas ne tik nemiršta, bet dar ir lieka beveik to paties amžiaus, nelyginant Dorianas Grėjus. Tačiau kai kas visgi pasikeičia - vieną rytą Orlandas pabunda moterimi ir nuo šiol pasakojime yra vadinama Orlanda. Taigi, dabar Orlanda turi progą savo kailiu pajusti koks suvaržytas yra moters gyvenimas - "kai nužengsiu ant Anglijos žemės, man bus leista tik pilstyti arbatą ir klausinėti ponų, ar ji jiems patinkanti." (p.107). Nepaisant to, jog dabar Orlanda atrodo ir aplinkinių yra suvokiama kaip moteris, ji turi abiems lytims tariamai būdingų savybių: mėgsta jodinėti ir žaisti azartinius žaidimus, tačiau lengvai apsiverkia ir neišmano matematikos. Virginia Woolf pateikia idėją apie lyties performatyvumą - "nors lytys skirtingos, bet jos susimaišiusios. Kiekviena žmogiška būtybė svyra tai vienos, tai kitos lyties link, ir dažniausiai tik drabužiai daro juos panašius į vyrą ar moterį, o giliai glūdinti lytis gali būti kita negu išorėje." (p. 128). Besidomintiems Judith Butler teorijomis, šis romanas turėtų būti vienas pirmųjų "būtina perskaityti" sąraše.

Be lytiškumo tematikos, kūrinyje plėtojamos ir gamtos, poezijos bei vidinių konfliktų temos. Orlandas/Orlanda jaučia stiprų ryšį su gamta, įkvėpiančia kurti, tad ko gero neatsitiktinai Orlando viso gyvenimą rašomas kūrinys pavadintas "Ąžuolu". Gamta Orlandui siejasi su tobulumu, kuriam žmogus niekada neprilygs.

Buvau pasiilgusi knygos, taip giliai pavaizduojančios žmogaus vidinį gyvenimą - Orlandas patiria daugybę nusivylimų, po kurių vėl krenta į entuziazmo ir euforijos sūkurį. Labiausiai patiko veikėjo/veikėjos nuolatiniai pokyčiai ir nenutrūkstantis savęs ieškojimas.

Šioje knygoje pasakojamos dvi gražios istorijos apie du šventų Kalėdų Stebuklus - šuniuką Ūdriuką ir šunytę Bilą. Tai dvi apysakos, kuriose tik dar kartą pasitvirtina sena tiesa, kad GERIAUSIAS Žmogaus Draugas - Šuo....

Šioje knygoje pasakojamos dvi gražios istorijos apie du šventų Kalėdų Stebuklus - šuniuką Ūdriuką ir šunytę Bilą. Tai dvi apysakos, kuriose tik dar kartą pasitvirtina sena tiesa, kad GERIAUSIAS Žmogaus Draugas - Šuo. Nors jie prikrečia begales eibių ir pridaro nemažai bėdos, bet jų buvimas šalia viską atperka. Toji būtybė, su keturiomis letenėlėmis, suvienija Šeimą ir leidžia patirti daug puikių akimirkų. Vargu, ar galima rasti draugiškesnį padarėlį už mielą šuniuką: jis - neišduos, neišjuoks ir NIEKADA nepaliks.
Manau, kad šios dvi istorijos gali sudominti ne tik mokinius, bet ir suaugusiuosius, kurie yra išsiilgę Tikrojo nuoširdumo, jį galite atrasti knygoje "Kalėdų Angelas su keturiomis letenomis".

Tai autobiografinė knyga apie jauną žavią moterį ir jai tekusį sunkų gyvenimo išbandymą - klastingą ligą. Marla nuo pat jaunų dienų buvo nenuorama ir mėgo greitą gyvenimo tempą. Abiems su vyru Viljamu nerūpėjo...

Tai autobiografinė knyga apie jauną žavią moterį ir jai tekusį sunkų gyvenimo išbandymą - klastingą ligą. Marla nuo pat jaunų dienų buvo nenuorama ir mėgo greitą gyvenimo tempą. Abiems su vyru Viljamu nerūpėjo materialūs dalykai. Jiems svarbiausia buvo muzika. Jų gyvenimo tempas buvo pašėlęs. Tai lyg nuojauta, kad kažkas greitai turi pasikeisti ir reikia suspėti įgyvendinti savo planus. Šią knygą turėtų paskaityti tie, kurie verkšlena dėl smulkmenų, ir kuriems atrodo, kad tai jau "pasaulio pabaiga". Žavi Marlos ryštas nepasiduoti ligai ir bet kokiu atveju siekti savo svajonių. Tai puiki knyga ne tik sergantiems IS, bet ypač vertinga jų artimiesiems, kuriems gera proga labiau suprasti su liga susiėjusius išgyvenimus ir kaip jiems yra sudėtinga gyventi sveikųjų pasaulyje. Rekomenduoju ją paskaityti visiems.

Nuo 1936 metų, savo kūryba, Džordžas Orvelas bandė kovoti su totalitarizmu ir ginti demokratinį socializmą. Ši knyga - ne išimtis.
1984m. visą pasaulį dalinosi 3 valstybės, kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Okeanijos...

Nuo 1936 metų, savo kūryba, Džordžas Orvelas bandė kovoti su totalitarizmu ir ginti demokratinį socializmą. Ši knyga - ne išimtis.
1984m. visą pasaulį dalinosi 3 valstybės, kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Okeanijos žmonės buvo dėkingi už tai savo vadui Didžiajam Broliui. Dauguma jų, dėl savo vado, galėjo padaryti viską ir jų visai neglumino tai, kad juos nuolat stebėdavo teleekranas, jų gyvenimas buvo visapusiškai kontroliuojamas, jie negalėdavo turėti ne masinės (nepaklūstančios partijai) nuomonės, kiekviename žingsnyje juos sekė minčių policija, o už menkiausią nusikaltimą, tokį kaip abejonė žvilgsnyje, ar įsimylėjimą, juos bausdavo nežmoniškais kankinimais ir mirtimi. Vinstonas Smitas, kartu su savo mylimaja, pabandė kovoti. Atsidavė meilėi,nors ir žinojo, kad tai ilgai netruks, kad galiausiai už tai bus nužudytas (tiksliau - ištrintas. Nes Okenaijoje žmonės nemirdavom, jie tiesiog dingdavo iš istorijos. Lyg jų niekada anksčiau nebūtų egzistavę). Kūniški kankinimai, mirtis jiems nebuvo baisi, nes labiausiai jie norėjo išlikti žmonėmis ir buvo įsitikinę, kad partija negali pakeisti jų jausmų, pavegti jų dvasios. Bet ar tikrai?
Perskaičius šią knygą, dar labiau pradėjau vertinti laisvę ir maištą prieš vegovę, individualų mąstymą, nepasidavimą masei. Atsirado noras kovoti už savo gerovę. Tai tikrai dvasią auginati knygą. Pradedi suprasti, kiek daug tu turi ir, kad būtina rizikuoti, kad gautum tai, ko norisi.

Nacionalinės premijos laureato Icchoko Mero romanas „ Lygiosios trunka akimirką“ tai knyga, kuri mano nuomone išaukština tikrąsias vertybės. Jos tai ne tik meilė, drąsa, laisvė, tarpusavio santykiai, bet ir vienintelė...

Nacionalinės premijos laureato Icchoko Mero romanas „ Lygiosios trunka akimirką“ tai knyga, kuri mano nuomone išaukština tikrąsias vertybės. Jos tai ne tik meilė, drąsa, laisvė, tarpusavio santykiai, bet ir vienintelė nepakartojama gyvybė. Kūrinio veiksmas vyksta Vilniaus žydų gete vokiečių okupacijos metais. Kur žmones yra prislėgti vis didėjančių draudimų, reikalavimų našta bei nežinomybė. Pastaroji ypač padidėja šachmatų partijos metu. Kur šėtoniškas žaidimo sąlygas ir nenuslūgstančią įtampą sukuria šiurpią geto kasdienybė lemiantis komendantas Šogeris. Jis jaunuoliui Izaokui pateikia sudėtingą situaciją: jei jis laimės vokiečio siūlomą šachmatų partiją, nebus sušaudyti mažieji geto vaikai, tačiau žus jis pats, o pralaimėjus žaidimą – jis liktų gyvas, bet mirtų vaikai. Tačiau vaikinas stengiasi padaryti tai, kas be galo sunku ir neįsivaizduojama – lygiosios. Apibendrinant galiu pasakyti, kad romano veiksmas plėtojamas trijuose lygmenyse, dėl to skaityti nėra labai paprasta, bet jos palikti neperskaitę tikrai nenorėsite, nes ši knyga tiesiog kelia susižavėjimą. Man ji patiko, taigi siūlyčiau kiekvienam ją perskaityti, galbūt patiks ir jums.

Afrika man - terra incognita, kurią vieną dieną norėtųsi aplankyti. O kol kelionė į juodąjį žemyną atsigulė penkerių metų planuose, Dainiaus Kinderio lažybos virtusios iššūkiu – pėsčiomis ar autostopais vakarine...

Afrika man - terra incognita, kurią vieną dieną norėtųsi aplankyti. O kol kelionė į juodąjį žemyną atsigulė penkerių metų planuose, Dainiaus Kinderio lažybos virtusios iššūkiu – pėsčiomis ar autostopais vakarine žemyno pakrante pasiekti piečiausią tašką, nesumokėjus nė vieno pinigo - sušildė bent tris žiemos vakarus.
Lengvai skaitomas, paprasto stiliaus ir nepretenzingas keliautojo dienoraštis – įdomus skaitinys tiems, kurie bent mintimis nori pabėgti, kur dar niekada nėra buvę, įsivaizduoti nepažįstamus kvapus, išgyventi nuotykį Afrikos žaliosiose ir miestų džiunglėse, savanose, pelkėse, atokiose kampeliuose, kur ne retas baltaodį matė pirmą kartą. Kartu su naujais potyriais aplankysite šalis, kurių pavadinimus girdime labai retai, o apie miestus – pirmą kartą ir turbūt būtų sudėtinga teisingai ištarti jų pavadinimus. Gyvenimas ten kitoks, ir tuo pačiu toks pat, priklausomai, kokiomis akimis į jį žiūrėsite. To moko ir pats autorius.
„Atgal į Afriką“ - puiki knyga, mėgstantiems travelogus, keliones, nuotykius ar tiesiog smalsiems, norintiems pažinti pasaulį. Iliustracijos įaudrins fantaziją nuskrieti tūkstančius kilometrų, juk ne retas svajojame apie kelionę be bilieto atgal.

Romanas pasakoja apie žymaus rašytojo E. Hemingvėjaus kūrybos pradžią, sunkumus, jo pirmąsias vedybas bei supančios aplinkos įtaką kūrybai.
Veiksmas prasideda Čikagoje, kur rami, tyli mergina Hedlė ir Hemingvėjus...

Romanas pasakoja apie žymaus rašytojo E. Hemingvėjaus kūrybos pradžią, sunkumus, jo pirmąsias vedybas bei supančios aplinkos įtaką kūrybai.
Veiksmas prasideda Čikagoje, kur rami, tyli mergina Hedlė ir Hemingvėjus susipažįsta pas draugus vykstančiame vakarėlyje. Tarsi pakerėta, Hedlė, nepaisant draugės perspėjimų, neria į romantiškus santykius, kurie baigiasi vedybomis ir svajonėmis apie kelionę į Europą. Likimas lemia, kad vietoj planuotos kelionės į Romą, pora atvyksta į Paryžių ir patenka tiesiai į svarbiausių literatūrinių įvykių sūkurius. Bohemiškas pokario Paryžiaus gyvenimas, alkoholio svaigulys, begalinės diskusijos ir savos tiesos ieškojimai , pažintys su įdomiais ir tuo metu jau žinomais žmonėmis - menininkais, rašytojais, šokėjais ( Ezra Pound, Scottas ir Zelda Fitzgeraldai, Gertruda Stain ir t.t.). Būtent tame Paryžiuje, kunkuliuojančiame naktiniu gyvenimu, mieste, kuriame svajojo pabuvoti ne vienas meninkas - savo gyvenimą kartu kūrė Hedlė ir Ernestas. Pora važinėja slidinėti į Austriją, stebėti bulių kovų į Pamploną, kas Hemingvėjui tampa kone maniakišku pomėgiu. Grįžus iš kelionių į Paryžių, rašytojas aprašo įspūdžius, kurie vėliau bus atspindėti
E. Hemingvėjaus garsiojoje "Fiestoje".
O Hedlė? Ji drąsiai, priima visus gyvenimo iššūkius, skurdą, žmonos, mamos ir mūzos vaidmenį, toleruoja Ernesto nuotaikų pokyčius.
Visa knyga persmelkta liūdesiu. Pagrindinė herojė tarsi nuo pirmos dienos nujaučia, kad gyvenimas kartu nesitęs amžinai, kad anksčiau ar vėliau atsiras kažkas, kas nutrauks tuos keistus, o kartu ir trapius tarpusavio santykius.
Hedlės pasiaukojimas begalinis - netgi toleravimas Ernesto meilės romano su drauge, kuri galutinai ir nutraukė judviejų santuoką.
Skaitant paskutinius puslapius į galvą lindo klausimai : kodėl, vyras, tampantis įžymiu, meta moterį, kurį su juo kentė skurdą bei skatino rašyti ir tapti įžymiu.
Ir iš tikrųjų įdomu, kiek tiksliai rašytoja atspindėjo to meto realią istoriją ir kiek procentų yra tiesiog jos pačios kūryba, nes rašytojos paskutinė versija yra tokia, kad Hemingėvjus nenorėjo palikti žmonos, o tiesiog norėjo gyventi trise, kas netenkino nei Hedlės, nei jo naujosios mylimosios Polinos...

Bent jau mano aplinkoje žmonės sako, kad knyga visada geresnė (siužetu ir kitais aspektais) už filmą. Perskaitęs Arthur Golden knygą „Geišos išpažintis“ dar kartą tuo įsitikinau. Prieš pradėdamas skaityti knygą, jau...

Bent jau mano aplinkoje žmonės sako, kad knyga visada geresnė (siužetu ir kitais aspektais) už filmą. Perskaitęs Arthur Golden knygą „Geišos išpažintis“ dar kartą tuo įsitikinau. Prieš pradėdamas skaityti knygą, jau žinojau visą siužetą, tačiau tai manęs neatbaidė nuo šios įdomios knygos skaitymo. Taip, neslėpsiu, šios knygos ekranizacija buvo tikrai įdomi, tačiau tik skaitydamas knygą pajaučiau tikrąjį malonumą. Filme paprasčiausiai tebuvo parodyta, kaip paprasta mergaitė iš kaimo, atvežta Kijotą, tampa geiša. Tačiau knygoje šis virtimas, kuris, beje, mane labiausiai sužavėjo, nėra toks lengvas ir paprastas. Mergaitei iš kaimo, Čijo, tenka iškęsti daug dalykų, pavyzdžiui: motinos mirtį ir prievarta išvežimą į Kijotą. Ir tai nėra vienintelės blogybės jos gyvenime. Mažajai Čijo, kad pavyktų tapti geiša, tenka daugybė iššūkių. Jos gyvenimo taip pat nepalengvina toje pačioje okijoje (taip vadinami namai, kuriuose gyvena geišos, jų globėjos bei padėjėjos) gyvenanti Hacumomo, kuri yra didžiausia Mamehos priešė. Toje okijoje gyveno 2 mergaitės, ruošiamos tapti geišomis: Čijo (pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja) ir mergaitė, praminta Moliūge. Moliūge rūpinosi ir ją geiša tapti ruošė Hacumomo, o Čijo – Mameha. Žinoma, yra žmonių, galvojančių, kad geišos paprasčiausios merginos, parsidavinėjančios už pinigus, tačiau taip nėra. Jos turi mokėti daugybę dalykų: šokti, dainuoti, groti bei kitus. Pats kelias į geišos gyvenimą Čijo ypatingai sunkus: vos atvežta į okiją, po kelių dienų bando pabėgti ir susirasti savo seserį, kuri yra kitoje okijoje. Tačiau mažai mergaitei nepasiseka pabėgti stogais ir ji nukrenta į kito pastato kiemą. Ji susilaužo ranką, taip pat neišsigelbsti nuo vadinamosios motulės, moters gyvenančios jos okijoje, padedančios Hacumomo ir turinčios nudirbti kitus svarbius darbus, rykštės. Po šio poelgio nusprendžiama, kad Čijo nelemta būti geiša ir taps tik tarnaite. Tačiau visą jos gyvenimą pakeičia vienas žmogus – pirmininkas. Jis tampa mergaitės siekiamybe ir ji nusprendžia tapti geiša. Jai šio tikslo padeda jau anksčiau minėta geiša – Mameha. Reiktų paminėti, kad Mameha – tobulos išvaizdos pagal to meto stereotipus ir yra viena iš garsiausių bei įtakingiausių geišų. Po kurio laiko jos tampa seserimis, kas yra siektinas dalykas visoms geišoms. Nuo Mamehos pasirodymo, Čijo iš bjauriojo ančiuko po truputį virsta gulbe. Vienas iš svarbiausių tikslų geišos gyvenime: Mizuage pardavimas. Mūsų kalboje Mizuage reiškia nekaltybės pardavimą. Žinau, skamba baisia, bet tik tokiu būdu jaunoji geiša gali susimokėti už maistą, pamokas, gyvenimą ir kitas reikmes savo okijai. Ir įvyksta didžiausias įmanomas stebuklas: jos Mizuage buvo įkainotas viena iš didžiausių įmanomų sumų tais laikais. Ir tai reiškia, kad ji galės susimokėti skolas savo okijai. Vienas svarbus dalykas yra tas, kad ji savo mizuage pardavė būdama 15 metų. Žinoma, galima ginčytis, kad per anksti, tačiau tokios buvo tradicijos. Pati tapimo geiša ceremonija ypatinga tuo, kad jos vardas – Čijo, pakeičiamas į Seijuri. Pamačiusi, kad Čijo yra vertinga, okijos šeimininkė nusprendžia įsidukrinti ne Moliūgę, kaip anksčiau planavo, o Čijo. Jau anksčiau minėta Hacumomo visą gyvenimą, kol gyveno Okijoje trukdė ir kenkė Čijo, vedina asmeninių paskatų: pradžioje, jai Čijo trukdė, vėliau dėl to, kad jos globėja tapo Mameha. Žinoma, jums kyla klausimas, kodėl Mameha padėjo ruoštis Čijo tapti geiša. Viskas dėlto, kad to paprašė Pirmininkas, tas žmogus, dėl kurio Čijo taip stengėsi. Visą laiką, kol buvo geiša, Čijo susitikdavo su pirmininku. Tačiau geriausias Pirmininko draugas – Nobu, susižavėjo Čijo, kuri buvo kitokia nei visos geišos. Todėl pirmininkas negalėjo tapti jos globėju. Beje, svarbus aspektas tas, kad globėjas svarbiausias kiekvienos geišos tikslas, nes jis dovanoja dovanas, sumoka skolas atlieka kitus darbus. O visas knygos veiksmas vyksta II Pasaulinio karo laikotarpiu Japonijoje. Žinoma, Čijo bei pirmininko gyvenimas knygoje baigiasi laimingai. Kaip – nesakysiu, noriu, kad patys perskaitytumėte šią įdomią knygą, kuri sužavi galimybe pasinerti į geišų pasaulį.

Teigiamų veikėjų iškankintame lietuvių literatūros pasaulyje, romanas „Jauno žmogaus memuarai“ sužibėjo kitomis spalvomis. Tragiškas likimas, originaliai perteikta sovietinio gyvenimo nuotaika ir tai, ką galime pritaikyti...

Teigiamų veikėjų iškankintame lietuvių literatūros pasaulyje, romanas „Jauno žmogaus memuarai“ sužibėjo kitomis spalvomis. Tragiškas likimas, originaliai perteikta sovietinio gyvenimo nuotaika ir tai, ką galime pritaikyti žiūrėdami ir į šiuolaikinį pasaulį: fantasmagoriškosios sporos ir populiarioji bereikšmė kultūra, apsivijusi nūdienų žmones.

Vienas labiausiai dėmesį prikausčiusių romano arkliukų – Leono Ciparo ir jo buvusio kambarioko, 14 laiškų adresato Tomo Kelerto požiūrių ir likimų priešprieša. Ciparis kaltina Kelertą susitaikymu su sistema, nesipriešinimu, nors gan keista tokius kaltinimus girdėti iš žmogus, savanoriškai važiavusio į darbo stovyklas, komjaunimo nario ir tikrai išoriškai susikūrusio gan nepriekaištingą sovietinio žmogaus reikalavimus atitinkančią biografiją. Nors taip, jis priešinosi viduje, mirė besipriešindamas beviltiškai, iš vidaus pūvančiai sistemai, tačiau galbūt kiekvienas priešinamės pagal savo galimybes. Galbūt Kelerto maištas buvo apatija ir susitaikymas.

Įdomi yra ir savęs paieškos idėja. Pradedant fakto konstatavimu, kad išties niekas mūsų nemoko būti savimi, tik remtis visuomenės primestomis klišėmis. Sovietinis mąstymas teigė, kad reikia sukurti jiems tobulą žmogų "homo-sovieticus", nes tokių žmonių armijas lengviau suvaldyti, lengviau stumdyti it šachmatų figūrėles. Ir taip, kas vertintų tokį žmogų, kuris mąsto klišėmis? Tai tik nuobodus, nieko pasiūlyti negalintis snobas.

Kokiam žmonių sluoksniui skirta ši knyga? Manau, skaitytojų ratas turėtų būti gan platus – nuo savyje pasimetusių jaunuolių, dar vis ieškančių ir besistengiančių atrasti save, suvokti, kur jų vieta šiame pasaulyje, iki vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar atmena tuos netikrumu, kaukėtumu ir fantasmagoriškų sporų užnuodytu oru persmelktus laikus.