Yra sakoma, jog Jurgio Kunčino romanas "Tūla"- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. Prieš kelias savaites pradėjau savo analizę - kuo šis romanas yra geras?



Visų pirma tai - kiekvieno dėmesį pritraukianti...

Yra sakoma, jog Jurgio Kunčino romanas "Tūla"- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. Prieš kelias savaites pradėjau savo analizę - kuo šis romanas yra geras?



Visų pirma tai - kiekvieno dėmesį pritraukianti meilės istorija, besiplėtojanti tolerancija nekvepiančioje visuomenėje. Pagrindinis personažas, valkata, visuomenės atstumtas ir pasmerktas menkysta bei ji, Tūla, paprasta, subtili mergina. Kaip gali egzistuoti meilė tarp tokių dviejų skirtingų žmonių?



O, pasirodo, gali!



Besipinantys Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai panardina skaitytoją į visiškai kitokią, savitą, ne daugeliui jaunuoliui pažįstamą erdvę. Čia ir atsiskleidžia Jurgio Kunčino, kaip nepaprasto plunksnos meistro, kūrybiškumas - patsai Vilniaus miestas turėtų būt jam dėkingas.



Netipinė gražuolės ir pabaisos istorija negali palikti nė vieno abejingo. Romane besiskleidžiantis visuomenės atstumtasis, klajojantis po tamsiausius Vilniaus užkampius, puolantis bedugnėn, telieka gyvas tik meilės prisiminimu apie ją, tyrą ir dorą merginą, Tūlą.



Bet... kuo valkata nusipelnė tokios garbės? Tiksliau, kuo ypatingas tasai valkata?



Negaliu teigti, jog jis - tik paprasčių paprasčiausias valkata. Tai - drąsus žmogus, savotiška banga prieš stūgstantį sovietinį akmenį, nepabijojusį spjauti į kitus, klausytis savęs ir pamilti. Įsimylėti karšta, aistra alsuojančia meile.



O dar sako, kad lietuviai vyrai nėra sentimentalūs - lietuvių literatūra, pasirodo, sako ką kitą.

Man tai buvo neįprastas kūrinys. Nes buvo lengvas ir dailiai besiliejantis, savo sakiniais įtraukiantis ir nepaleidžiantis - perskaičiau jį vos per porą dienų, vienu įkvėpimu. Čia nebuvo sudėtingai išraizgytų veikėjų...

Man tai buvo neįprastas kūrinys. Nes buvo lengvas ir dailiai besiliejantis, savo sakiniais įtraukiantis ir nepaleidžiantis - perskaičiau jį vos per porą dienų, vienu įkvėpimu. Čia nebuvo sudėtingai išraizgytų veikėjų charakterių, plačios jų priešistorės. Tačiau siužeto vingiai - painūs, netikėti, įvairūs, spalvingi. Vaizduojama trijų vienos šeimos kartų istorija, o jos fone - meilė. Taip, tai tipinis romanas. Bet tik iš dalies. Dėl to, ko jame nerasite - saldybės, tuščiažodžiavimo ir perdėto sentimentalumo - jį skaityti ir verta. Ypač tiems, kuriems šis žanras - svetimas ir nelabai mėgstamas. Tai būtų puikus būdas su juo susipažinti ir nesusipykti. : ) Šios knygos realistiškumas ir saikingas paprastumas padaro ją išskirtine ir nepamirštama. Viskas čia ne taip, kaip kišeniniuose romanuose - žmonių aistros ir skausmas išjaučiami tyliai, gyvenimas kuklus ir nelengvas, tačiau kartu - originalus, nepaprastas. Stebėjausi keistu liūdesio jausmu ir tuo, kaip gražiai galima aprašyti kasdienybę. Buvo neįprasta bei malonu versti tokius gyvus gamtos aprašymus su tikru susidomėjimu, o ne tik permesti juos akimis. Taip pat - tai puikus šaltinis norintiems iš arčiau susipažinti su to meto Australijos fermerių kasdienybe, gyvenimo būdu. Šios knygos kruopščiai sudėliotos detalės verčia aiškintis, uždavinėti klausimus ir gilintis. Tikiu, kad šis pakankamai žavus daugialypiškumas sužavės dar ne vieną skaitytoją.
Veikėjų pasaulis kupinas aistrų - jiems būdingas tiek egoizmas, tiek kerštas ar apmaudas. Taip pat - ir intrigos, piktdžiugiškumas, šeimos nesutarimai bei tarpusavio nesupratimas. Knygoje švelniai pateikiamas gyvenimas, švelniai pateikiama ir mirtis. Lyg parodoma, jog viskas ateina ir praeina - kaip Australijos gaisrai ir potvyniai. O aplankantis laikinumo jausmas labiau išlaisvinantis, nei gniuždantis.
Visame kūrinyje plėtojamos ir tvirtinamos idėjos apie tai, jog neretai puolame ir neriame stačia galva į kokią nors veiklą ar kitą žmogų, net nepagalvoję, kas mūsų laukia po to. Vienas po kito užduodami retoriniai klausimai - ar kas nors pasikeistų, jei žinotume? Ko žmonės siekia, atsisakydami laimės dėl kelių džiaugsmo valandų? Kodėl taip vaikomasi euforijos ir kodėl taip sunku atsispirti prigimčiai?
Ši knyga labai moteriška, švelni. Čia aiškiai išdėstytos vyro - kaip žmogaus, besivaikančio savo svajonių ir tikslų, puoselėjamų nuo vaikystės, ir moters - emocionalios, veržlios, trokštančios meilės bei atsidavimo, rolės.
Piešiami ir skirtingi veikėjų portretai. Keli iš jų privertė atkreipti dėmesį, keli iš jų priminė kažkada gyvenime sutiktus žmones, vieni vertė žavėtis, kiti lyginti, treti - nuolat gilintis į juos, ieškant jų veiksmų paaiškinimo. Kiekvienas veikėjas turi savo asmeninę dramą, savo tikslą ir būdus jam pasiekti. Kiekvienam būdingas vis skirtingas, nuolat lekiantis ir netikėtumus žadantis gyvenimas.
Yra milžiniška auditorija, kurią ši knyga sužavės ar jau sužavėjo. Nes ji šilta, ji graži, ji nostalgiška. Ji teigia, kad išmintis ateina bėgant metams, o aštrus charakteris - dažnai jaunystės maksimalizmo, nevaldomo polėkio simbolis, kuris laikui bėgant keičiamas suvokimu, kaip svarbu išmokti išlaukti, atleisti, susivaldyti. Ši knyga galėtų būti puikiu savaitgalio skaitiniu, nes ji šlovina tai, kas gražu - ją verta skaityti vien dėl prieš akis atsiveriančių, raminančių ir svajoti verčiančių Naujosios Zelandijos bei Graikijos vaizdų. Ir galop, ji galėtų tapti puikia poilsio valandėle. Man ji buvo iššūkis, tačiau tikiu, jog ji ne vienam taps maloniu atsipalaidavimu, prilygstančiu trumpoms vasariškoms atostogoms.
Šis kūrinys privertė mane kitaip pažvelgti į Vinco Mykolaičio - Putino "Altorių šešėly". Taip, tą patį kūrinį, kurio prieš kelis metus nesupratau, o dabar matau visai kitokiomis spalvomis, žvelgdama labiau subrendusiomis akimis, matau jį lyg pražystantį nauja jėga. Nuostabus jausmas, kai pasaulinės literatūros Aukso Fondas padeda visai kitaip, atidžiau pažvelgti į lietuvių rašytojų kūrinius ir palankiau juos vertinti bei prie jų sugrįžti.
Skaityti buvo šilta bei ramu. Tai buvo malonus nuotykis, švelni atokvėpio akimirka. Pravartu ją išgyventi, ir linkiu skaitantiems rasti kažką iš tiesų artimo sau.

Ne veltui pirmasis Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas "Kvėpavimas į marmurą" pelnė Europos Sąjungos premiją - knyga išties įtraukia vos ją atsivertus, ne iš eilės aprašyti įvykiai sudomina, verčia skaityti toliau....

Ne veltui pirmasis Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas "Kvėpavimas į marmurą" pelnė Europos Sąjungos premiją - knyga išties įtraukia vos ją atsivertus, ne iš eilės aprašyti įvykiai sudomina, verčia skaityti toliau. Įspūdį, kurį man paliko ši knyga puikiai apibūdina vieno draugo kartą ištarta frazė: "Kai pamatai, kokios didelės gali būti kitų žmonių bėdos, savos pasirodo tiesiog juokingos." Ir išties.

Romano personažai - visi savotiški, unikalūs. Visi su savomis problemomis - liga, traumuota vaikyste ar tiesiog nelaimingu gyvenimu. Visi savaip stengiasi su savo problemomis susidoroti. Savais būdais - ne visada logiškais ar suprantamais.

Pavargusi nuo egzaminų ir visos privalomos akademinės literatūros šią knygą tiesiog "prarijau" keliaudama traukiniu iš Vilniaus į Šiaulius. Tikiu, kad ji ir Jus įtrauks nuo pat pirmo puslapio.
Įtrauks ir nebepaleis.

Tai epinis romanas, saga, pasakojanti apie Truebų šeimą - meilę ir neapykantą, tragedijas ir komedijas susipynusiuose likimuose. Ir apie nepaprastas tos šeimos moteris: gražuolę Rosą, aiškiaregę Klarą, jos vaikaitę Albą -...

Tai epinis romanas, saga, pasakojanti apie Truebų šeimą - meilę ir neapykantą, tragedijas ir komedijas susipynusiuose likimuose. Ir apie nepaprastas tos šeimos moteris: gražuolę Rosą, aiškiaregę Klarą, jos vaikaitę Albą - ir okultinėje, ir kasdienybės erdvėje jos gelbsti vyrų valdomą pasaulį. Spalvingas romano pasakojimas ištisai ataustas nuostabiu sąmoju.

Šios šeimos nariai tokie skirtingi, bet kartu panašūs. Tokie tvirti kartu, bet kartu ir silpni, atskirai silpni, bet atskirai - stiprūs.

Šeimos gyvenimas spalvingas, lyg pati vaivorykštė, bet kartu atmieštas juodomis nelaimių gijomis.

Kiekvieno personažo charakteris, gyvenimo supratimas labai skirtingas. Jų visų gyvenimai pagardinti jiems skirtu prieskoniu. Ne visuomet maloniu ir skaniu prieskoniu, bet paliekantį stiprų skonį, su kuriuo turi ne tik susitaikyti, bet tą sukeltą gyvenimo kartėlį (o gal net tragediją) nuryti, įveikti...

Perskaičius šią knygą ilgai dar liks nuostabus šios knygos tarsi koks prieskonis mano galvoje. Nemoku apsakyti kokį skonį (jausmą) jaučiu, kiekvienas perskaitęs šią knygą pajaus tai skirtingai. Bet tas skonis bus tikrai stiprus...

Knyga sukelianti kontrastingą jausmų amplitudę: nuo šypsenos iki liūdesio, nuo susižavėjimo iki pagarbos, nuo meilės iki neapykantos ir t.t.

Galiu pasakyti, kad tai magiško realizmo knyga su realiai magiškais veikėjais.

Daniel Defo knygą "Robinzonas Kruzas" tikriausiai perskaičiau tik "Knygų iššūkio" dėka. Ši knyga netikėtai pakliuvo į mano namų biblioteką ir kai rinkausi ką turėčiau perskaityti 2013 metais, akys užkliuvo už ryškiai...

Daniel Defo knygą "Robinzonas Kruzas" tikriausiai perskaičiau tik "Knygų iššūkio" dėka. Ši knyga netikėtai pakliuvo į mano namų biblioteką ir kai rinkausi ką turėčiau perskaityti 2013 metais, akys užkliuvo už ryškiai žalio viršelio. Stabtelėjau ir pagalvojau, kad tikriausiai šią knygą turėjau perskaityti dar besimokydama mokykloje, bet deja taip neatsitiko. Knygą skaičiau ganėtinai ilgai, tikriausiai didžiausia to priežastis buvo man nelabai patinkantis to meto rašymo stilius. Jis mane trigdė, nervino, bet užsispyrimo dėka vis judėjau į priekį.

Skaitydama vis stabtelėdavau, pakeldavau akis į viršų ir pagalvodavau: "O ką daryčiau aš, jei atsidurčiau negyvenamoje saloje ir tokioje situacijoje, kokioje atsidurdavo pagrindinis knygos veikėjas? Iš pradžių maniau, kad ten atsidūręs XXI amžiaus gyventojas ilgai neištvertų. Bet skaitant toliau, supratau, kad žmogus atsidūręs ekstremalioje situacijoje "įjungia" tokias smegenų ląsteles, kokių jis net nežinojo kad turi. Didžiausia sėkmės dalis, atliekant bet kokį darbą, priklauso nuo valios ir užsispyrimo.

Man ši knyga tik dar kartą įrodė, kad ir kokia sunki bei beviltiška atrodytų situacija, sprendimą visada galima rasti. Reikia tik nepasiduoti!

Knyga, kupina nuostabių citatų, nukelianti į stebuklingą dykumų pasaulį, žavinti, kerinti, nepaliekanti abejingo. Verčianti paklausti - ką reiškia vesti? Moterį, valstybę, dykumų karavaną? Kokį vaidmenį vaidino garbė...

Knyga, kupina nuostabių citatų, nukelianti į stebuklingą dykumų pasaulį, žavinti, kerinti, nepaliekanti abejingo. Verčianti paklausti - ką reiškia vesti? Moterį, valstybę, dykumų karavaną? Kokį vaidmenį vaidino garbė tada, ir kokį vaidina dabar? Kiek kainuoja visiškas atsidavimas, ir ar galima protingai aukotis? Į šiuos ir dar daug kitų klausimų bandysite atsakyti, perskaitę šį kūrinį.

Man ši knyga buvo žvilgsnis į pasaulį per poetinę prizmę. Žodžiai joje liejasi taip, lyg būtų įvynioti į patį prabangiausią, ryškų indigo šilką. Čia radau ramybę - tai puikus pasirinkimas siekiantiems dvasinės harmonijos. Tik perskaičiusi ją supratau, kodėl autorius šį kūrinį pavadino viso savo gyvenimo knyga. Todėl, kad joje išgyveni ir karštį, ir šaltį. Suvoki prievartos galią ir pajunti garbės virpulį. Persikeli į jaunutės meilužės ir tylaus sienos sargybinio vaidmenį. Prisimeni, kokie gražūs ir kilnūs žodžiai yra "namai" bei "šeima". Apsvarstai išminties ir dorybės vertę. Gyvenimą supranti kaip vieną didelę, skausmo ir susivaldymo kupiną pamoką, kurios vaisiai skinami tik jos saulėlydyje. Suvoki jį kaip vaidinimą, kuriame nepakartojamai šoka laikinumas, diktuodamas savo sąlygas.
Ši knyga moko aukoti daug, kad gautum dar daugiau, suprasti valstybės vertę, įvertinti nuostabų meilės prieglobstį. O galbūt rasti ramybę dykumoje.

"Prisimeni, kaip aiškinama santrumpa KIAULĖ? Išdidumas, Sąžiningumas, Valingumas. (PIG - Pride, Integrity, Guts)." (73 p.)

Nuo to gal ir vertėtų pradėti. Rašytojas Irvine Welsh daugeliui geriausiai žinomas dėl savo romano...

"Prisimeni, kaip aiškinama santrumpa KIAULĖ? Išdidumas, Sąžiningumas, Valingumas. (PIG - Pride, Integrity, Guts)." (73 p.)

Nuo to gal ir vertėtų pradėti. Rašytojas Irvine Welsh daugeliui geriausiai žinomas dėl savo romano "Traukinių žymėjimas". Škotijos autorius savo knygose dažniausiai linkęs nagrinėti padugnių gyvenimą, seksizmo, rasizmo, alkoholizmo, narkomanijos temas. Nagrinėja, bet nėra linkęs vertinti - tą daro jo kuriami personažai.

Nors ne vienas skaitęs knygą pagrindinį veikėją Briusą Robertsoną vadina antiherojumi (o ir recenzijose tokie epitetai klijuojami), šį veikėją veikiau norėčiau vadinti sumautu herojumi. Neminint per daug knygos detalių, galima būtų pasakyti, jog iš pradžių Briusas atrodo lyg sumautas šunsnukis - vartojantis narkotikus, daužantis nusikaltėlius ir niekuo dėtus žmones (tokių buvo vos keli), narkotikus uostantis, rasistas, keikiantis ir kiršinantis kolegas, ir bene kasdien dulkinantis (neapsiverčia šioje knygoje sakyti "besimylintis") įvairaus plauko moteris. Arba besimasturbuojantis.

Tačiau ilgainiui, jis atrodo kaip uždarytas žvėrelis narve iš kurio negali ištrūkti. O gal ir nenori. O jeigu jau sulyginome Briusą su žvėreliu, tai reikėtų pridėti, kad tas žvėrelis vaikystėje buvo skriaudžiamas. Bet kaip ir šunys, kurie gerai prisimena savo skriaudikus net ir ankstyvoje vaikystėje, taip ir Briusas norėtų prisiminti savo skriaudikus. Tačiau negalėdamas susitaikyti su realybe (o gal veikiau nenorėdamas su ja susitaikyti?) Briusas kovoja prieš visą pasaulį.

"Tokios taisyklės", kaip mėgsta sakyti jis.

Be to, nenurašykite iškart Briuso. Gal pradžioje jis atrodys padugnė, bet ilgainiui viskas gali sušvisti (arba bent trumpai sublinksėti) šviesesnėmis spalvomis.

" - Tikrai? Aš linksiu, jausdamas, kaip mano skruostais rieda ašaros, ir nusišluostau veidą. Moteris yra mano rankose, galvą ji padėjo man ant krūtinės. Norėjau ją laikyti taip amžinai, niekada jos nepaleisti.

Jie įkėlė mirusijį į greitosios pagalbos automobilį, ir mes nustojome glėbesčiuotis. Jai nuėjus pajuntu šaltą vienišumo jausmą." (125 p.)

Beje, Briusas protingas. Tik nori tą nugramzdinti į tamsumą ir nežinomybę. Tokių "proto" šviesulių nėra daug, bet jų galima užtikti. Kad ir pačių elementariausių.

"Virtuvėje" šliūkšteliu sau geroką dozę dvyliką metų brandinto viskio "Chivas Regal", o Bleidziui pripildau stiklinę pigaus škotiško viskio "Tesco" iš plastikinio butelio. Manau, kad viskis yra mūsų nacionalinis gėrimas, o toks angliškas šiknius kaip Bleidsis ir taip nepajus jokio supisto skirtumo, juo labiau kad jis jau gerokai nusitašęs. Galėčiau netgi primyžti jam į stiklinę ir jis nepajustų jokio skirtumo." (50 p.)

Arba.

"Gaila, kad aš ne astronautas. Ji pakviečia mane į savo kambarėlį: raudona šviesa, raudona antklodė ant lovos ir raudonas gulimasis krėslas. Ant sienos kabo Van Gogo "Saulėgrąžų" reprodukcija, teikianti aplinkai malonią, beveik namų atmosferą." (170 p.)

Romanas nėra itin sluoksniuotas - jį dengia viso labo 3 ar 4 sluoksniai. Pagrindinė istorija sukasi apie Ganos ambasadoriaus sūnaus žmogžudystę apie kurią pradžioje ir dėliojamas visas veiksmas. Tačiau labai greitai šį pagrindinį įvykį nusveria pradedamas kurti Briuso išorinis, o vėliau ir vidinis portretas.

Anotacijose itin akcentuotas alter ego - kaspinuotis nepaliko įsimintino įspūdžio, nors, prisipažinsiu, stilistiniu atžvilgiu būdavo įdomu skaityti kaspinuočio mintis ir bandyti padrikai (kas matoma likusiame tekste kur yra kaspinuočio ir Briuso kalba) dėlioti Briuso mintis.

Iš esmės, pradžioje perskaitęs recenzijas ir pasiknaisiojęs giliau tikėjausi rasti kažką panašaus lyg filme "Edge of Darkness" su Melu Gibsonu. Užuomazgų buvo, tačiau greičiausiai pernelyg bandžiau sugretinti net neskaitęs knygos, tad įspūdis kiek "persikreipė" viską perskaičius. Bet tai nėra blogai.

Kliuviniai.

Skyrius "Vėl Kerolė" pradeda velti ir painioti istoriją. Istorija grįžta į netolimą praeitį, vėliau peršoka į dabartį, tada jau į vaikystę, vėl į dabartį. Nuvilia tik tai, kad į šį šizofrenišką mišką atveda daugiau ar mažiau narkotikai. Rodos, anksčiau Briusas "puikiai" su jais susidorodavo (tiesiogine prasme), tad tas įsiliejimas į pasamonę ir gilesnius pamąstymus kiek per skystas.

O ir kaspinuotis "atkunta" tik knygos pabaigoje. Būtų galima sakyti, kad jis "užaugo", tačiau iki pat epilogo retkarčiais pasirodantis, čia jis išpila visus savo pamąstymus ir istorijos nuotrupas taip skubotai ir greitai. Per greitai. Nors, žinoma, ta simbiozė išties žavinti ir pabaigoje perauganti į vaidmenų apsikeitimą.

"Miestelyje juos taip ir vadino: [...] ir Tas Kitas." (365 p.)

Įdomu tai, kad čia kalba kaspinuotis, kuris savo kitą draugą kaspinuotį vadino Kitu. Tad autorius nubrėžia netiesioginius sąlyčio taškus tarp Briuso ir Kaspinuočio.

Po Umberto Eco romano "Rožės vardas" pradėjau kreipti didesnį dėmesį pavadinimams - tiek knygų, tiek filmų, tiek apskritai. Prieš imant į rankas knygą spėliojau ką reiškia "Purvas". Išaiškėjus pavadinimo prasmei (nors visada galime teigti, kad tik pats autorius žino ką norėjo užkoduoti pavadinime, todėl bet kokios interpretacijos visada ir lieka tik interpretacijomis, na nebent pats autorius tai atskleidžia) kiek nusivyliau. Bet tai buvo tik pirmas įspūdis. Nors sakoma, kad jis visada stipriausias, bet už keliolikos puslapių sekė tikslesnis apibūdinimas, ką galėtų reikšti pavadinimas. Ir tada nusivylimo buvo kiek mažiau, nors drįstu teigti, pavadinimas ir jo reikšmė nėra kažkas "vau" (nes kai kurios knygos sugeba dar kartą nustebinti, kai pradeda analizuoti ir galbūt nuspėji menamą reikšmę). Tiesiog jis yra.

Nežinau kiek tai tiesiogiai susiję su šios knygos vertėjo Donato Stačioko subjektyviu pasirinkimu (o gal tai redakcijos sprendimas), bet itin kliuvo žodžio "supistai" pasikartojimai. Drįstu teigti, kad šis žodis turėjo ir kitų reikšmių. Bent tas matoma akivaizdžiai nagrinėjant kontekstą. Akies klaidų galima suskaičiuoti ant visų rankų (ir turbūt kojų) pirštų - tai, žinoma, ne didžiausia nuodėmė, bet sutikite, perkame knygą, tam, kad ją galėtume mėgautis, o ne matyti paliktus "liapsusus".

"Tu privalai priimti jėgos kalbą kaip valiutą, bet tau teks sumokėti kainą. Tavo desperatiškas maivymasis ir pašaipos liudija, kokia aukšta ta kaina. Ta kaina - tavo siela. Tu praradai savo sielą. Tu netekai savo jausmų. Tavo gyvenimas, aplinkybės ir darbas privertė tave sumokėti tą kainą. Išgąsdintas minties, kad saulėkaitoje nepamatysi savo šešėlio, tu nustojai žiūrėti į saulę. Tu gyveni nuleidęs galvą ir pakeli ją tik tuomet, kai tarnauji savo naujiems šeimininkams. Tai atsitiko ne per streiką. Tai atsitiko daug anksčiau. Galėčiau pasakyti, kad tu leidaisi į kelionę tamson, bet iš tikrųjų niekada iš jos neištrūkai." (274 p.)

Norėjau perskaityti šią knygą dėl kelių priežasčių: pastaruoju metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių rašytojų knygas, taipogi šioje knygoje aprašomas Memelis (Klaipėda).

Tikrai neteko nusivilti. Pats knygos...

Norėjau perskaityti šią knygą dėl kelių priežasčių: pastaruoju metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių rašytojų knygas, taipogi šioje knygoje aprašomas Memelis (Klaipėda).

Tikrai neteko nusivilti. Pats knygos siužetas gan paprastas, nuosėklus, bet labiausiai manę sužavėjo rašytojo savyta kalba ir lengva ironija, į pasakojimą įpinti istoriniai faktai, miestiečių gyvenimo aprašymai bei istoriniai įvykiai. Skaitydama knygą jaučiausi tikrų įvykių stebėtoja.

Knygoje veiksmas vyksta 1863 metais, kai Klaipėda priklause Prūsijai ir buvo rengiamas sukilimas. Aprašomas sukilėlių jūros ekspedicijos likimas, bet pagrindinis veiksmas yra paslėptos gintaro karūnos ieškojimas. Be abejo, karūną ieško ne vienas žmogus,o gan idomi netikėta publika: Mikelius Kurmis (Kurmiukas), sūnus žmogaus, kuris paslėpe karūna, justicijos patarėjas Hansas Vurstas, Martynas- vienintelis likes gyvas sukilėlių ekspedicijos dalyvis, pranašas Putlertas, rusų konsulas ir Peištaras, įtariams kaip sukilelis. Ir visi bando ją rasti pirmiau už kitus, o tam reikia ir galvą gerai pasukti.

Dažniausiai ant knygų viršelių būna parašyta sutraukta informacija apie rayšotoja, bet šį kartą teko pačiai pasiduometi. Ir sužinuojau, kad Juozas Šikšnelis yra parašęs virš 20 knygų, yra Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekos direktorius, Klaipėdos rašytojų sąjungos pirmininkas ir talentingas skulptorius.

Netradicinė knyga apie tradicinę temą - žmonių, poros tarpusavio santykius, savęs ieškojimus, gebėjimą nepaskęsti laiko tekmėje, surasti laiko apmąstymams, jausmams ir norams, nors kartais mintis užvaldo tam tikra jėga,...

Netradicinė knyga apie tradicinę temą - žmonių, poros tarpusavio santykius, savęs ieškojimus, gebėjimą nepaskęsti laiko tekmėje, surasti laiko apmąstymams, jausmams ir norams, nors kartais mintis užvaldo tam tikra jėga, neleidžianti susitelkti, atitraukianti nuo realaus gyvenimo į prisiminimus, į brangias akimirkas - tai vadinama Zahiru. Herojaus Zahiras - jo mylima moteris, jo žmona Estera, kuri, pajutusi vėstančius jųdviejų santykius pasitraukė atokiau, leido jam pačiam savyje susivokti, apmąstyti savus poelgius, gyvenimo posūkius. Šiuo laiku, kai kiekvienas buvo atskirai, pagrindinis veikėjas suprato, kad jo Zahiras yra būtent toji moteris, kuri su juo bendraudavo, dalydavosi mintimis, lūkesčiais, prisiminimais, kuri jį skatino dirbti darbą, dėl kurio jis ir atkeliavo į šį pasaulį (rašyti knygas), kuri būdavo švelni, jį sutikdavo, mylėdavo, laukdavo, su kuria po kiekvienos komandiruotės svečioje šalyje jis gerdavo karštą šokoladą mėgstamiausioje Paryžiaus kavinukėje ir kuri dabar yra užgulusi jo mintis taip, kaip niekada neužgoždavo asmeninės erdvės jiems būnant drauge. Turiu omenyje, kad herojus laisvesnis jautėsi meilėje ir darnoje su žmona, kol jie gyveno viename bute, viename mieste, o tik jai išvykus, pasijuto apspaustas galvojimų apie ją. Laikas atskirai tarsi vėjas iškedeno abiejų veikėjų sielas, įvyko daug vidinių pasikeitimų ir po dviejų su trupučiu metų, jiems vėl susitikus, nereikėjo daug žodžių, kūno kalba ir meilės ryšys atskleidė jų ateities troškimus, atgaivino santuoką, tarpusavio supratimą, jungiantį ryšį, bendrus ir asmeninius troškimus.

Vos tik perskaičiusi apie "Knygų iššūkį 2013", iš karto žinojau, kuri knyga bus garantuotai į jį įtraukta. Supratau, kad tai puiki galimybė pagaliau perskaityti knygą, kuri pati savaime buvo man iššūkis. Pradėti...

Vos tik perskaičiusi apie "Knygų iššūkį 2013", iš karto žinojau, kuri knyga bus garantuotai į jį įtraukta. Supratau, kad tai puiki galimybė pagaliau perskaityti knygą, kuri pati savaime buvo man iššūkis. Pradėti skaityti prieš tris ar keturis metus, bet net neįpusėti "Erškėčių paukščiai" "parskrido" atgal į lentyną. Ne todėl, kad tai būtų neįdomi ar neįtraukianti knyga. Ne. Tiesiog pritrūko laiko, o tęsti skaitymą po kelių savaičių, kai jau prisimeni tik įvykius, bet ne nuotaikas, jausmus, kvapus - nėra įdomu. Taigi šis projektas "privertė" nors ir iš antro karto, bet įveikti šią knygą nuo pradžios iki pabaigos. Kartu ši knyga man buvo tarsi egzaminas - jei įveiksiu pirmą laiptelį, įveiksiu ir visus dvylika.

Colleen McCullough knygoje "Erškėčių paukščiai" pasakoja Klierių šeimos istoriją. Daugiausia dėmesio skiriama Megei Klieri, Fionos ir Pedžio vienintelei dukrai iš devynių vaikų. Kai mergaitei buvo dešimt metų, Klierių šeima iš Naujosios Zelandijos persikėlė į Australiją, į Drohedos ūkį, kurio šeimininkė buvo Pedžio Klierio sesuo. Ten, nepaprastai gražiame, tačiau ne visuomet svetingame gamtos prieglobstyje Megė sutiko aštuoniolika metų už ją vyresnį kunigą Ralfą de Brikasarą. Jis jai tapo draugu, patikėtiniu, žmogumi, kuris ją mylėjo ir lepino. Ji pagaliau pasijuto esanti reikalinga, būtent ji, Megė. Laikas bėgo ir vaikiška meilė išaugo į tikrą, uždraustą, bet nepaprastai stiprią meilę, kurie jiems abiems atnešė šiek tiek laimės ir daug skausmo.

Pasakojimas tęsiąsi nuo 1915 m. iki 1969 m. Per šį laiką Megė, iš ketverių metų mergytės graudžiai verkusios dėl lėlės, tampa penkiasdešimt aštuonerių metų moterimi, patyrusia meilę, išdavystę, laimę ir skaudžias netektis. Nuvogusi nuo Dievo jo tarną, Megė neteko to, ką turėjo brangiausia.

Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti apie ką yra ši knyga, atsakyčiau, kad apie meilę, kančią ir likimą, kad ir kaip banaliai skambėtų paskutinis žodis. Meilės šioje knygoje tikrai daug. Pirmame plane nuodėminga, uždrausta meilė tarp merginos ir dvasininko, už kurią buvo sumokėta per didele kaina. Svarbi ir meilė šeimos nariams, kuri čia santūri, bet tikra bei meilė žemei ir namams. Kančia, nepaprastai tampriai susipynusi su meile. Kentėta ir dėl to, kad mylėta, ir dėl to, kad meilės nebuvo. Kentėta praradus artimą žmogų ir negalint būti šalia jo. Likimas arba skambi frazė "istorija kartojasi" po daugelio metų pagaliau suartino dvi moteris - motiną ir dukrą.

Būtent motinos ir dukros santykiai, viena iš įdomesnių siužeto linijų visame pasakojime. Fiona mylėjo sūnus, o dukra jai buvo pagalbininkė, tačiau joje matė save ir tai ją gąsdino. Ji žinojo, kad dukra kentės, kaip ir ji, tačiau, kai jos dukra jau pati turėjo suaugusią dukrą, Fiona pagaliau į Megę pradėjo žiūrėti kitaip ir padėjo anūkę nukreipti laimės keliu.

Colleen McCullough ne tik meistriškai perteikė visą jausmų paletę, tačiau lengvai, tarsi dailininko teptuku piešė kerinčius gamtos peizažus, perteikė kvapus ir garsus, taip, kad skaitant atrodė, jog pati klaidžioju po Australijos laukus, jaučiu tą sausą, bet kupiną gyvybės žemę po kojomis bei gėriuosi tūkstančiai spalvotų palūgėlių.

Colleen McCullough knyga "Erškėčių paukščiai" yra viena tų, kurias reikia perskaityti ir ne vieną kartą.

Malonaus vakaro su knyga...