Sveikas, mielas barone Miunhauzenai. Pagaliau teko laimė iš arčiau susipažinti su nepakartojamais tavo nuotykiais. Galiu pasakyti kiekvienam, kuris išdrįs atsiversti šią knyga jis bus įtrauktas į nesibaigiančių įvykių...

Sveikas, mielas barone Miunhauzenai. Pagaliau teko laimė iš arčiau susipažinti su nepakartojamais tavo nuotykiais. Galiu pasakyti kiekvienam, kuris išdrįs atsiversti šią knyga jis bus įtrauktas į nesibaigiančių įvykių verpetą. Iš tikrųjų knyga pirmiausia skirta skaityti vyriškajai auditorijai. Keista tik iš pirmo žvilgsnio, nes dažniausiai ją skaito jaunimas, tačiau parašyta ji vyresnei auditorijai. Tai nėra knyga - tai pasakojimų rinkinys, kada pilies menėje, vakare, po medžioklės susirenka aristokratai atsipūsti ir pasigirti dienos laimikiais bei kitais savo privalumais. Štai čia ir pasirodo gerbiamasis mūsų baronas, kurio išmonę ir melavimo galimybes dar ir dabar vargiai kas nurungs. Pabandyti galite, bet tikriausiai teks nukelti kepurę prieš šmaikštųjį baroną. Kas būtų jei dėsniai, prieštaraujantys gamtos ir sveiko proto logikai, imtų veikti. Galite viską apie tai sužinoti perskaitę knygą, jums viską apie tai nuodugniai išdėstys pats Miunhauzenas. Smagių akimirkų kas dar neskaitėte, o kas jau visa tai girdėjo žino, kad geros istorijos nesensta.

Pasakojama mergaitės - Сhadižos lūpomis, kuri gyvena Dagestano kaime su savo mama ir seneliais. Ji pasakoja apie savo išgyvenimus bei kasdieninę rutiną, santykius su aplinkiniais. Visa tai vėliau padeda suvokti jos būsimą...

Pasakojama mergaitės - Сhadižos lūpomis, kuri gyvena Dagestano kaime su savo mama ir seneliais. Ji pasakoja apie savo išgyvenimus bei kasdieninę rutiną, santykius su aplinkiniais. Visa tai vėliau padeda suvokti jos būsimą elgesį bei suvokti musulmoniško tikėjimo gilumą bei stiprumą, kuris persmelkęs visas jos gyvenimo sritis bei suformavęs Chadižos vertybių sistemą. Pasakojimo eigoje įpinami aplinkos/aplinkinės gamtos, buities, tradicijų bei papročių aprašymai, tai irgi labai įdomu ir sudaro įspūdį kaip gyvenama kalnų aulose (čia gyvenimas teka įprasta, lėta vaga ir kažin ar keitėsi per pastaruosius 50 ar 100 metų).

Kai mergaitei sukanka trylika metų ir gimtadienio proga ji nuo klasės draugių dovanų gauna rožinį sąsiuvinį, Chadiža pradeda rašyti savo dienoraštį. Jame ji išlieja savo rūpesčius, abejones bei džiaugsmus. Paaugus Chadižai nusišypso laimė išvažuoti į miestą aplankyti močiutės seserį-tetą Zuchrą bei studijuoti anglų kalbą, kurios ji visiškai nemokėjo. Visus stojamosius egzaminus padeda išlaikyti apsukrusis dėdė Vagabas, dirbantis milicijoje. Pasirodo, išsislavinimas būsimai nuotakai reikalingas ne dėl žinių, o dėl diplomo. ''Ištekės, vis tiek nedirbs, o išsilavinusi marti - prestižas''. Merginai kyla daug norų ir pagundų. Čia prabudo ir tikroji meilė vaikinui Machačiui, kuriuo ji žavėjosi nuo pat mažens (mat jo tėvas (generolas Kazibekovas) turėjo namą jų kaime), o dar ir taip sutapo, kad Machačius mokosi tame pačiame universitete, tik kitame fakultete, bet jau turi sužadėtinę Sakiną, kuri yra prokuroro dukra. Tačiau didžiausias Chadižos troškimas yra ištekėti už Machačiaus. Ir įvyksta ko ji pageidavo - juos sutuokia mulas (musulmonų dvasininkas) be jų abiejų šeimų pritarimo. Tačiau ši santuoka apverčia Chadižos gyvenimą aukštyn kojom ir ne į gerąją pusę.

Paaiškėja, kad jos mylimasis priklauso islamistams radikalams ir net padėjo organizuoti savo tėvo nužudymą. Machačius žūva, kai vykdoma operacija prieš smogikus, bet prieš tai jis speja išsiųsti besilaukiančią Chadižą iš namų, davęs jai adresą, kur ji galės rasti prieglobstį bei pagalbą. Bet ten ''mielos seserys'' pasinaudodamos jos nelaime, jai "praplauna smegenis", ir ji tampa viena iš apsiaustųjų (P.S. moteris nešiojančios hidžabus), kuriai labai tikslingai ir metodiškai zombuojama tikromis bei iškreiptomis mintimis apie teisingumą, kerštą bei amžinąjį gyvenimą rojuje po mirties, kur, jei ji tik panorės, galės gauti kitą kūdikį, ir kurio net nereikės devynis mėnesius nešioti po širdimi, kur jie su savo Machačiumi bus laimingi, kur nėra ligų ir skausmo...

Kadangi ji yra prislėgta sielvarto dėl savo mylimojo mirties, jai nėra kur eiti, artimieji jos išsižadėjimo, o Machačiaus motina uždraudė net peržengti jos namų slenkstį, Chadižai prarasti daugiau nebėra ko, ir ji sutinka tapti keršto įrankiu, kitaip sakant mirti dėl meilės, kad jos artimieji būtų visą laiką kartu danguje.

Perskaičius šią knygą, jaučiausi nejaukiai. Baisu, kad šio romano siužetas paremtas tikromis istorijomis. Apmaudu, kad aklas tikėjimas apie nuostabų gyvenimą po mirties , atima gyvenimo džiaugsmą čia ir dabar - žemėje. Piktina ir tai, kad tas verbavimas į šachides vyksta, kai moterys būna palūžusios - mirus vyrams, broliams ar kitiems artimiesiems. Palūžios ir niekam nereikalingos moterys tampa lengvu grobiu tiems, kuriems, jų mirtis yra patogi kovojant su Alacho ''priešais'', o vėliau šios ''didvyrės" tampa pavyzdžiu kitiems, būna apdainuojami jų ''žygdarbiai'' bei įtikinant į jų vietą stoti kitas/kitus, siekiant pasiaukoti vardan Alacho. Ar rekomenduočiau ją skaityti kitiems, Tai priklauso ar žmogų domina tokio pobūdžio knygos. Jei taip, manau tai verta dėmesio knyga.

Tai ketvirtoji ir paskutinė serijos knyga, užbaigianti visą istoriją. Dėl šios priežasties rašyti vien tik šios knygos apžvalgą nėra kaip. Na nebent norėtumėt, kad iškart papasakočiau kuo viskas baigėsi :-) Žinoma,...

Tai ketvirtoji ir paskutinė serijos knyga, užbaigianti visą istoriją. Dėl šios priežasties rašyti vien tik šios knygos apžvalgą nėra kaip. Na nebent norėtumėt, kad iškart papasakočiau kuo viskas baigėsi :-) Žinoma, taip nedarysiu, verčiau papasakosiu apie visą rinkinį.

Žmonės sukūrė superkompiuterį, kuris turėjo apsaugoti žmoniją nuo susinaikinimo. Tai buvo pagrindinė ir vienintė sistemai skirta užduotis. Žinoma, kompiuteriai nėra žmonės, tad nieko nuostabaus, kad žmogiškosios savybės jiems negalioja. Negalioja moraliniai aspektai, o psichologija remiasi paprastomis matematinėmis formulėmis ir statistiniais skaičiavimas. Tad nieko nuostabaus, kad šis sutvėrimas (ar taip galima pavadinti?) jam paskirtą užduotį interpretavo skirtingai nei jo kūrėjai ir pradėjo elgtis visiškai nenumatytai. Jo supratimu, paprasčiausias būdas apsaugoti žmoniją nuo susinaikinimo - neleisti jai vystytis, sumažinti populiacijos tankį ir išskirstyti žmones po visatą, prieš tai juos modifikuojant, kad pritaptų prie skirtingų planetų sąlygų.

Tačiau netikėtai nežinomas priešas nutekina informaciją, kad ši sistema turi išjungimo mechanizmą. Tam (te)reikia surinkti penkis žiedus, kuriuos pagamino superkompiuterio kūrėjai, sunešti juos į tam skirtą vietą, sudėlioti atitinkama tvarka ir išjungti aparatą. Skamba beveik paprastai. Tik niekas nežino, nei kur randasi šie žiedai, nei kur juos reikia nešti, nei kokia tvarka sudėti... Čia ir prasideda visa istorija.

Apibendrinant - smagi serija. Tai nėra per daug suraizgytas siužetas, verčiantis skaitytoją nuolat galvoti ir spėliot kas bus toliau, tačiau skaitosi tikrai smagiai. Kartais galima nesunkiai nuspėti tolesnę eigą, bet tai netrukdo. Jei įbersi šiek tiek Terminatoriaus, gerą šaukštą Žiedų valdovo, tris žiupsnelius Žvaigždių karų, viską sumaišysi ir paliksi pusvalandžiui šaltai stovėti, gausi šią pasaką.

Visiems detektyvų mylėtojams A.C. Doyle yra neišsemiamas šaltisi. Žymaus seklio Šerloko Holsmo ir jo ištikimojo draugo Vatsono nuotykius lietuvių kalba galima rasti net 10 tomų. Vakarai lovoje su puodeliu kakavos ir "Rinktinių...

Visiems detektyvų mylėtojams A.C. Doyle yra neišsemiamas šaltisi. Žymaus seklio Šerloko Holsmo ir jo ištikimojo draugo Vatsono nuotykius lietuvių kalba galima rasti net 10 tomų. Vakarai lovoje su puodeliu kakavos ir "Rinktinių raštų" II-uoju tomu tapo mano neatsiejama dalis ilgais ir šaltais sausio vakarais.

Detektyvai padeda ištrūkti iš kasdienių rūpesčių, pamiršti problemas ir atsidurti kitoje erdvėje. Skaitytojas įsigilinęs į detektyvą, slapta bando atskleisti nusikaltimą, tačiau jo išnarplioti be Šerloko Holmso įžvalgų ir pastebėjimų - neįmanoma. Laisvai samdomas detektyvas gudriai ir greit sudelioja pabiras dėlionės dalis, taip sudarydamas paveikslą, kuris išsprendžia neįmenamas mįsles ir paaiškina viską.Lieka tik stebėtis tokiu išskirtinu talentu ir žmogaus proto galimybėmis.

Netikėtos pabaigos, neleidžia šios knygos padėti į šoną.Skaitant Belstoundo tragediją, istorijos pabaigoje išsiaiškinama, kad tai visai ne tragedija, o gerai suplanuotų įvykių seka. Skaitytojas jaučiasi apgautas ir sužavėtas tuo pačiu metu. Teko skaityti, kad detektyvo skaitymas - proto šlovinimas. Visiškai sutinku: detektyvai taip įtrauka, kad Š.Holmsui išnarpliojus nusikaltimą, galima pajusti savo proto paaštrėjimą.

Kad skaitytojas tikrai įsitrauktų į istorijas yra pateikiami asmeniniai laiškai, nuoseklūs aprašymai, kurie yra tikslingai susiję su istorijos atomazga, knygoje galima rasti netgi nubraižytų žemėlapių! Ši knyga įtraukia greitai ir nepaleidžia ilgai, todėl prieš pradedant ją skaityti vertėtų patogiai įsitaisyti, atsiduoti skaitymo malonumui ir proto mankštai.

Perskaičius šį detektyvinų istorijų rinkinį, norisi griebti kitus tomus ir toliau gyventi pasaulyje, kuriame kiekviena smulkmena gali parodyti tikrąjį ir teisingą kelią - svarbu pastebėti aplink esančias dalis ir užpildyti dėlionę, kuri turi trūkstamų dalių.

Malonaus skaitymo!
Jūratė

Susiskaitė lengvai ir paprastai, o bet tačiau, tikėjausi daugiau. Daugiau ko..? Kad labiau įtrauktų, būtų šmaikščiau, apžavėtų ir užvertusi knygą norėčiau nusipirkti bilietą į Indiją. :) Anaiptol.. Puslapius verčiau...

Susiskaitė lengvai ir paprastai, o bet tačiau, tikėjausi daugiau. Daugiau ko..? Kad labiau įtrauktų, būtų šmaikščiau, apžavėtų ir užvertusi knygą norėčiau nusipirkti bilietą į Indiją. :) Anaiptol.. Puslapius verčiau greitai, bet dažnai padėdavau knygą ir į šoną - pabosdavo.. Tiesa, knygą praturtina ir paįvairina kas kelis psl patalpintos nuotraukos iš kelionių, bet norėtųsi jų gražesnių, didesnių..
Žodžiu, patiko, bet nesužavėjo :)

Knyga tikrai nesužavės nuostabiu vizualiniu grožiu ir tikrai nekvėpuosite tuo naujumo kvapu, kurį juntame naujose knygose.. visgi..

Dauguma juos vadina prarastąja karta... žmones (nepaprasti!!! kūrėjai, meniškos sielos),...

Knyga tikrai nesužavės nuostabiu vizualiniu grožiu ir tikrai nekvėpuosite tuo naujumo kvapu, kurį juntame naujose knygose.. visgi..

Dauguma juos vadina prarastąja karta... žmones (nepaprasti!!! kūrėjai, meniškos sielos), kuriems buvo lemta išgyventi I-jo Pasaulinio karo (kitiems ir II-ojo) žiaurumus... Visgi veikiau jie buvę palaušti emociškai, nusivylę žmogiškumu (humanizmas - ironiška sąvoka)...

Vienas iš jų - tai Ernestas Hemingvėjus (įdomu ir tai, jog "prarastosios kartos" sąvoką pats ir sugalvojęs ir baisiai jos nemėgęs, nes pats nesijautė jokios kartos atstovas)..

Tai biografinė knyga, parašyta dar buvusios Sovietų Sąjungos laikais, ruso Boriso Gribunovo... ir kad knyga truputuką "paplėkusi" (turiu galvoje sovietinius štrikus) paneigti nepaneigsi... Pati rašytojo asmenybė ir jo polinkis žavėtis komunizmo ideologija buvo neišvengiamai puikus koziris autoriui manipuliuoti skaitytoju... bet jei žinai ir moki kritiškai vertinti - baimintis nėra ko...

Skaitydama nuolat mankštinau savo smegenis, nes vis galvojau, kur pelai ir kur grūdai.. bet nesigailiu, nes Ernestas Hemingvėjus tikrai įdomi asmenybė, kurią apibūdinčiau, kaip realistiškai nusiteikusį, nutrūtgalvišką keliautoją-rašytoją...

Ko knygoje tikrai trūko?... nesu bulvarinių skaitalų mėgėja, tačiau kartais knyga darėsi nuobodoka, nes būta akimirkų, kai autoriaus žodžiai skambėjo labiau kaip E. Hemingvėjaus kūrinių analizė... arba vien tik analizė... Juk kartais gali užknisti skaityti citatas iš rašytojo kūrinių...

Visus trūkumus vienaip ar kitaip atpirko pati rašytojo asmenybė, kuri stengėsi iš gyvenimo pasiimti ir patirti visa ką tik gali ir remiantis savo asmenine patirtime kurti tarsi savo gyvenimo atspindį knygose... Įdomiausi skyriai, bent man, pasirodė būtent tie, kuriuose yra pasakojama jaunystė, I-jo Pasaulinio karo patirtys, bandymas įsitvirtinti žurnalistikoje (vien tam kad išgyventų), pirmieji metai Paryžiuje... Beje pats Hemingvėjus tuos pirmuosius jaunystės metus Paryžiuje, kai su žmona gyveno itin vargingai, laikė pačiais geriausiais jo gyvenimo metais... Ironiška, bet Gribunovas tarsi pakartojo rašytojo mintį, nes pirmuosius skyrius parašė tarsi su įkvėpimu... Iš visų skyrių dar išskirčiau apie II Pasaulinį karą, čia taip pat pateikiama daugiau rašytojo asmeninių savybių, gyvenimiškos patirties detalių...

Visgi, prieš imant šią knygą į rankas, reikėtų žavėtis praėjusio šimtmečio atmosfera, "Prarastosios kartos" kūryba ir aišku pačia asmenybe, kitu atveju knyga tikrai neišlaikytų dabarties egzamino.

Ar tikrai lengva sulieknėti skaitant knygą? Skaitydama, net susierzinau - "valgyk savo mėgstamą maistą" vis kartojo... o aš nežinau ką mėgstu, nes valgau viską kas valgoma. Jeigu gyvūnai valgo tik tai, kas jiems skanu ( pvz....

Ar tikrai lengva sulieknėti skaitant knygą? Skaitydama, net susierzinau - "valgyk savo mėgstamą maistą" vis kartojo... o aš nežinau ką mėgstu, nes valgau viską kas valgoma. Jeigu gyvūnai valgo tik tai, kas jiems skanu ( pvz. : vilkai - mėsą, drambliai - žolėdžiai ir t.t.). tai kodėl mes apgauname save visokiais prieskoniais ir pagardinę valgome bet ką... O jei tai būtų š... bet su cukrum?:))))) Niekada nevalgytume !!!!! Labai taiklūs autoriaus pastebėjimai, palyginimai. Pirmą savaitę, patikėjau, kad galėsiu "sulieknėti", paskui pamiršau autoriaus patarimus, bet prie pagrindinių minčių kaskart vis grįžtu. Valgyti tada, kai pajunti alkį, nes tai signalas, kad mano "mašinai" trūksta kuro. Vaisius valgyti iš ryto... Ar knyga man padės "sulieknėti" - nežinau. Supratau, kad prie jos reikia kaskart sugrįžti ir "pasisitiprinti" autoriaus mintimis. ( sausis)

Tai buvo viena iš labiausiai slegiančių knygų, kurias esu skaičiusi. Visa knyga tarsi pasakojimas iš už stiklo, iš kitos pusės, kurioje yra pagrindinė herojė. Stulbinanti ir netgi piktinanti nuotaikų kaita, problemų...

Tai buvo viena iš labiausiai slegiančių knygų, kurias esu skaičiusi. Visa knyga tarsi pasakojimas iš už stiklo, iš kitos pusės, kurioje yra pagrindinė herojė. Stulbinanti ir netgi piktinanti nuotaikų kaita, problemų radimas, kur, rodosi, jų ir nėra, vos ne viso farmakologijos vadovėlio išvardinimas, pastovus blogos savijautos jausmas pradžioje tikrai "lietuviškai" piktina - viskas iš nežinojimo ką veikti, iš per gero gyvenimo, galėtų susiimti. Tačiau keliaujant toliau pradedi suprasti ir pajausti, kad tai baisios ligos depresijos gniaužtai, kurie nepaleidžia, nepaiso visų pastangų, atima gražiausius jaunystės metus, neleidžia įgyvendinti norų.

Priežastys - paprastos, sukrečiančios, verčiančios susimąstyti. Mama, matanti savo įsivaizduojamą dukros idealą, ir visiškai nepriimanti jos tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Tėvų lengvabūdė santuoka, sujungusi tiesiog iš namų ir tėvų priežiūros norinčius pabėgti žmones, neturinčius nieko bendra. Tų pačių tėvų skyrybos virtusios karo lauku - siekiama išlaikyti visuomenėje priimtą modelį " mes abu rūpinamės ir esame atskingi už savo vaiką",o realybėje pokalbis su dingusiu tėvu " aš tave myliu, bet gydymosi sąskaitų apmokėti nepadėsiu".. Mamos nuomonė"kodėl tu ne tokia kaip visi, juk viską turi". Man atrodo, kad daugumai iš mūsų tokios situacijos nesvetimos, bet palėptos giliai giliai.

Sukrečianti nemaloni bet teisinga istorija.

Karas - turbūt neišsemiama tema literarūroje. Net ir žinant jo beprasmiškumą. Knyga "Katalonijai pagerbti" taip pat apie karą, gal ne tokį įžymų, tačiau ne mažiau svarbų to krašto žmonėms. Tai Ispanijos piletinis karas,...

Karas - turbūt neišsemiama tema literarūroje. Net ir žinant jo beprasmiškumą. Knyga "Katalonijai pagerbti" taip pat apie karą, gal ne tokį įžymų, tačiau ne mažiau svarbų to krašto žmonėms. Tai Ispanijos piletinis karas, vykęs 1936-1939 metais. Knygos autorius Džordžas Orvelas dalyvavo kare 1936-1937 m. kaip savanoris. Knyga - tai dienoraštis apie įvykius Ispanijoje karo metu.

Knyga gyva, įdomi. Pakankamai lengvai ir greitai skaitosi, nors ir mažai pokalbių. Pats knygos stilius priminė E.M. Remarko knygas apie karą. Trūksta maisto, tabako, aptekę utėlėm...

Šiaip knygą įvertinčiau 9/10 Tikrai nesigailiu, kad ji viena iš sąraše esančių.

Man patiko perskaityta knygutė. Princesė Deizė labai bijojo vorų, šunų, drakonų. Šioje knygutėje ji nugalėjo baimes ir pati išgasdino drakoniuką. Drakoniukas išsigandęs užlipo ant stogo, princesė jį pavaišino...

Man patiko perskaityta knygutė. Princesė Deizė labai bijojo vorų, šunų, drakonų. Šioje knygutėje ji nugalėjo baimes ir pati išgasdino drakoniuką. Drakoniukas išsigandęs užlipo ant stogo, princesė jį pavaišino pyragaičiais. Ir jie susidraugavo. Ši knygutė išmokė mane būti draugiškai su visais. Labai gražus knygelės viršelio paveikslėlis.