Knyga, kupina nuostabių citatų, nukelianti į stebuklingą dykumų pasaulį, žavinti, kerinti, nepaliekanti abejingo. Verčianti paklausti - ką reiškia vesti? Moterį, valstybę, dykumų karavaną? Kokį vaidmenį vaidino garbė...

Knyga, kupina nuostabių citatų, nukelianti į stebuklingą dykumų pasaulį, žavinti, kerinti, nepaliekanti abejingo. Verčianti paklausti - ką reiškia vesti? Moterį, valstybę, dykumų karavaną? Kokį vaidmenį vaidino garbė tada, ir kokį vaidina dabar? Kiek kainuoja visiškas atsidavimas, ir ar galima protingai aukotis? Į šiuos ir dar daug kitų klausimų bandysite atsakyti, perskaitę šį kūrinį.

Man ši knyga buvo žvilgsnis į pasaulį per poetinę prizmę. Žodžiai joje liejasi taip, lyg būtų įvynioti į patį prabangiausią, ryškų indigo šilką. Čia radau ramybę - tai puikus pasirinkimas siekiantiems dvasinės harmonijos. Tik perskaičiusi ją supratau, kodėl autorius šį kūrinį pavadino viso savo gyvenimo knyga. Todėl, kad joje išgyveni ir karštį, ir šaltį. Suvoki prievartos galią ir pajunti garbės virpulį. Persikeli į jaunutės meilužės ir tylaus sienos sargybinio vaidmenį. Prisimeni, kokie gražūs ir kilnūs žodžiai yra "namai" bei "šeima". Apsvarstai išminties ir dorybės vertę. Gyvenimą supranti kaip vieną didelę, skausmo ir susivaldymo kupiną pamoką, kurios vaisiai skinami tik jos saulėlydyje. Suvoki jį kaip vaidinimą, kuriame nepakartojamai šoka laikinumas, diktuodamas savo sąlygas.
Ši knyga moko aukoti daug, kad gautum dar daugiau, suprasti valstybės vertę, įvertinti nuostabų meilės prieglobstį. O galbūt rasti ramybę dykumoje.

"Prisimeni, kaip aiškinama santrumpa KIAULĖ? Išdidumas, Sąžiningumas, Valingumas. (PIG - Pride, Integrity, Guts)." (73 p.)

Nuo to gal ir vertėtų pradėti. Rašytojas Irvine Welsh daugeliui geriausiai žinomas dėl savo romano...

"Prisimeni, kaip aiškinama santrumpa KIAULĖ? Išdidumas, Sąžiningumas, Valingumas. (PIG - Pride, Integrity, Guts)." (73 p.)

Nuo to gal ir vertėtų pradėti. Rašytojas Irvine Welsh daugeliui geriausiai žinomas dėl savo romano "Traukinių žymėjimas". Škotijos autorius savo knygose dažniausiai linkęs nagrinėti padugnių gyvenimą, seksizmo, rasizmo, alkoholizmo, narkomanijos temas. Nagrinėja, bet nėra linkęs vertinti - tą daro jo kuriami personažai.

Nors ne vienas skaitęs knygą pagrindinį veikėją Briusą Robertsoną vadina antiherojumi (o ir recenzijose tokie epitetai klijuojami), šį veikėją veikiau norėčiau vadinti sumautu herojumi. Neminint per daug knygos detalių, galima būtų pasakyti, jog iš pradžių Briusas atrodo lyg sumautas šunsnukis - vartojantis narkotikus, daužantis nusikaltėlius ir niekuo dėtus žmones (tokių buvo vos keli), narkotikus uostantis, rasistas, keikiantis ir kiršinantis kolegas, ir bene kasdien dulkinantis (neapsiverčia šioje knygoje sakyti "besimylintis") įvairaus plauko moteris. Arba besimasturbuojantis.

Tačiau ilgainiui, jis atrodo kaip uždarytas žvėrelis narve iš kurio negali ištrūkti. O gal ir nenori. O jeigu jau sulyginome Briusą su žvėreliu, tai reikėtų pridėti, kad tas žvėrelis vaikystėje buvo skriaudžiamas. Bet kaip ir šunys, kurie gerai prisimena savo skriaudikus net ir ankstyvoje vaikystėje, taip ir Briusas norėtų prisiminti savo skriaudikus. Tačiau negalėdamas susitaikyti su realybe (o gal veikiau nenorėdamas su ja susitaikyti?) Briusas kovoja prieš visą pasaulį.

"Tokios taisyklės", kaip mėgsta sakyti jis.

Be to, nenurašykite iškart Briuso. Gal pradžioje jis atrodys padugnė, bet ilgainiui viskas gali sušvisti (arba bent trumpai sublinksėti) šviesesnėmis spalvomis.

" - Tikrai? Aš linksiu, jausdamas, kaip mano skruostais rieda ašaros, ir nusišluostau veidą. Moteris yra mano rankose, galvą ji padėjo man ant krūtinės. Norėjau ją laikyti taip amžinai, niekada jos nepaleisti.

Jie įkėlė mirusijį į greitosios pagalbos automobilį, ir mes nustojome glėbesčiuotis. Jai nuėjus pajuntu šaltą vienišumo jausmą." (125 p.)

Beje, Briusas protingas. Tik nori tą nugramzdinti į tamsumą ir nežinomybę. Tokių "proto" šviesulių nėra daug, bet jų galima užtikti. Kad ir pačių elementariausių.

"Virtuvėje" šliūkšteliu sau geroką dozę dvyliką metų brandinto viskio "Chivas Regal", o Bleidziui pripildau stiklinę pigaus škotiško viskio "Tesco" iš plastikinio butelio. Manau, kad viskis yra mūsų nacionalinis gėrimas, o toks angliškas šiknius kaip Bleidsis ir taip nepajus jokio supisto skirtumo, juo labiau kad jis jau gerokai nusitašęs. Galėčiau netgi primyžti jam į stiklinę ir jis nepajustų jokio skirtumo." (50 p.)

Arba.

"Gaila, kad aš ne astronautas. Ji pakviečia mane į savo kambarėlį: raudona šviesa, raudona antklodė ant lovos ir raudonas gulimasis krėslas. Ant sienos kabo Van Gogo "Saulėgrąžų" reprodukcija, teikianti aplinkai malonią, beveik namų atmosferą." (170 p.)

Romanas nėra itin sluoksniuotas - jį dengia viso labo 3 ar 4 sluoksniai. Pagrindinė istorija sukasi apie Ganos ambasadoriaus sūnaus žmogžudystę apie kurią pradžioje ir dėliojamas visas veiksmas. Tačiau labai greitai šį pagrindinį įvykį nusveria pradedamas kurti Briuso išorinis, o vėliau ir vidinis portretas.

Anotacijose itin akcentuotas alter ego - kaspinuotis nepaliko įsimintino įspūdžio, nors, prisipažinsiu, stilistiniu atžvilgiu būdavo įdomu skaityti kaspinuočio mintis ir bandyti padrikai (kas matoma likusiame tekste kur yra kaspinuočio ir Briuso kalba) dėlioti Briuso mintis.

Iš esmės, pradžioje perskaitęs recenzijas ir pasiknaisiojęs giliau tikėjausi rasti kažką panašaus lyg filme "Edge of Darkness" su Melu Gibsonu. Užuomazgų buvo, tačiau greičiausiai pernelyg bandžiau sugretinti net neskaitęs knygos, tad įspūdis kiek "persikreipė" viską perskaičius. Bet tai nėra blogai.

Kliuviniai.

Skyrius "Vėl Kerolė" pradeda velti ir painioti istoriją. Istorija grįžta į netolimą praeitį, vėliau peršoka į dabartį, tada jau į vaikystę, vėl į dabartį. Nuvilia tik tai, kad į šį šizofrenišką mišką atveda daugiau ar mažiau narkotikai. Rodos, anksčiau Briusas "puikiai" su jais susidorodavo (tiesiogine prasme), tad tas įsiliejimas į pasamonę ir gilesnius pamąstymus kiek per skystas.

O ir kaspinuotis "atkunta" tik knygos pabaigoje. Būtų galima sakyti, kad jis "užaugo", tačiau iki pat epilogo retkarčiais pasirodantis, čia jis išpila visus savo pamąstymus ir istorijos nuotrupas taip skubotai ir greitai. Per greitai. Nors, žinoma, ta simbiozė išties žavinti ir pabaigoje perauganti į vaidmenų apsikeitimą.

"Miestelyje juos taip ir vadino: [...] ir Tas Kitas." (365 p.)

Įdomu tai, kad čia kalba kaspinuotis, kuris savo kitą draugą kaspinuotį vadino Kitu. Tad autorius nubrėžia netiesioginius sąlyčio taškus tarp Briuso ir Kaspinuočio.

Po Umberto Eco romano "Rožės vardas" pradėjau kreipti didesnį dėmesį pavadinimams - tiek knygų, tiek filmų, tiek apskritai. Prieš imant į rankas knygą spėliojau ką reiškia "Purvas". Išaiškėjus pavadinimo prasmei (nors visada galime teigti, kad tik pats autorius žino ką norėjo užkoduoti pavadinime, todėl bet kokios interpretacijos visada ir lieka tik interpretacijomis, na nebent pats autorius tai atskleidžia) kiek nusivyliau. Bet tai buvo tik pirmas įspūdis. Nors sakoma, kad jis visada stipriausias, bet už keliolikos puslapių sekė tikslesnis apibūdinimas, ką galėtų reikšti pavadinimas. Ir tada nusivylimo buvo kiek mažiau, nors drįstu teigti, pavadinimas ir jo reikšmė nėra kažkas "vau" (nes kai kurios knygos sugeba dar kartą nustebinti, kai pradeda analizuoti ir galbūt nuspėji menamą reikšmę). Tiesiog jis yra.

Nežinau kiek tai tiesiogiai susiję su šios knygos vertėjo Donato Stačioko subjektyviu pasirinkimu (o gal tai redakcijos sprendimas), bet itin kliuvo žodžio "supistai" pasikartojimai. Drįstu teigti, kad šis žodis turėjo ir kitų reikšmių. Bent tas matoma akivaizdžiai nagrinėjant kontekstą. Akies klaidų galima suskaičiuoti ant visų rankų (ir turbūt kojų) pirštų - tai, žinoma, ne didžiausia nuodėmė, bet sutikite, perkame knygą, tam, kad ją galėtume mėgautis, o ne matyti paliktus "liapsusus".

"Tu privalai priimti jėgos kalbą kaip valiutą, bet tau teks sumokėti kainą. Tavo desperatiškas maivymasis ir pašaipos liudija, kokia aukšta ta kaina. Ta kaina - tavo siela. Tu praradai savo sielą. Tu netekai savo jausmų. Tavo gyvenimas, aplinkybės ir darbas privertė tave sumokėti tą kainą. Išgąsdintas minties, kad saulėkaitoje nepamatysi savo šešėlio, tu nustojai žiūrėti į saulę. Tu gyveni nuleidęs galvą ir pakeli ją tik tuomet, kai tarnauji savo naujiems šeimininkams. Tai atsitiko ne per streiką. Tai atsitiko daug anksčiau. Galėčiau pasakyti, kad tu leidaisi į kelionę tamson, bet iš tikrųjų niekada iš jos neištrūkai." (274 p.)

Norėjau perskaityti šią knygą dėl kelių priežasčių: pastaruoju metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių rašytojų knygas, taipogi šioje knygoje aprašomas Memelis (Klaipėda).

Tikrai neteko nusivilti. Pats knygos...

Norėjau perskaityti šią knygą dėl kelių priežasčių: pastaruoju metu stengiuosi skaityti daugiau lietuvių rašytojų knygas, taipogi šioje knygoje aprašomas Memelis (Klaipėda).

Tikrai neteko nusivilti. Pats knygos siužetas gan paprastas, nuosėklus, bet labiausiai manę sužavėjo rašytojo savyta kalba ir lengva ironija, į pasakojimą įpinti istoriniai faktai, miestiečių gyvenimo aprašymai bei istoriniai įvykiai. Skaitydama knygą jaučiausi tikrų įvykių stebėtoja.

Knygoje veiksmas vyksta 1863 metais, kai Klaipėda priklause Prūsijai ir buvo rengiamas sukilimas. Aprašomas sukilėlių jūros ekspedicijos likimas, bet pagrindinis veiksmas yra paslėptos gintaro karūnos ieškojimas. Be abejo, karūną ieško ne vienas žmogus,o gan idomi netikėta publika: Mikelius Kurmis (Kurmiukas), sūnus žmogaus, kuris paslėpe karūna, justicijos patarėjas Hansas Vurstas, Martynas- vienintelis likes gyvas sukilėlių ekspedicijos dalyvis, pranašas Putlertas, rusų konsulas ir Peištaras, įtariams kaip sukilelis. Ir visi bando ją rasti pirmiau už kitus, o tam reikia ir galvą gerai pasukti.

Dažniausiai ant knygų viršelių būna parašyta sutraukta informacija apie rayšotoja, bet šį kartą teko pačiai pasiduometi. Ir sužinuojau, kad Juozas Šikšnelis yra parašęs virš 20 knygų, yra Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekos direktorius, Klaipėdos rašytojų sąjungos pirmininkas ir talentingas skulptorius.

Netradicinė knyga apie tradicinę temą - žmonių, poros tarpusavio santykius, savęs ieškojimus, gebėjimą nepaskęsti laiko tekmėje, surasti laiko apmąstymams, jausmams ir norams, nors kartais mintis užvaldo tam tikra jėga,...

Netradicinė knyga apie tradicinę temą - žmonių, poros tarpusavio santykius, savęs ieškojimus, gebėjimą nepaskęsti laiko tekmėje, surasti laiko apmąstymams, jausmams ir norams, nors kartais mintis užvaldo tam tikra jėga, neleidžianti susitelkti, atitraukianti nuo realaus gyvenimo į prisiminimus, į brangias akimirkas - tai vadinama Zahiru. Herojaus Zahiras - jo mylima moteris, jo žmona Estera, kuri, pajutusi vėstančius jųdviejų santykius pasitraukė atokiau, leido jam pačiam savyje susivokti, apmąstyti savus poelgius, gyvenimo posūkius. Šiuo laiku, kai kiekvienas buvo atskirai, pagrindinis veikėjas suprato, kad jo Zahiras yra būtent toji moteris, kuri su juo bendraudavo, dalydavosi mintimis, lūkesčiais, prisiminimais, kuri jį skatino dirbti darbą, dėl kurio jis ir atkeliavo į šį pasaulį (rašyti knygas), kuri būdavo švelni, jį sutikdavo, mylėdavo, laukdavo, su kuria po kiekvienos komandiruotės svečioje šalyje jis gerdavo karštą šokoladą mėgstamiausioje Paryžiaus kavinukėje ir kuri dabar yra užgulusi jo mintis taip, kaip niekada neužgoždavo asmeninės erdvės jiems būnant drauge. Turiu omenyje, kad herojus laisvesnis jautėsi meilėje ir darnoje su žmona, kol jie gyveno viename bute, viename mieste, o tik jai išvykus, pasijuto apspaustas galvojimų apie ją. Laikas atskirai tarsi vėjas iškedeno abiejų veikėjų sielas, įvyko daug vidinių pasikeitimų ir po dviejų su trupučiu metų, jiems vėl susitikus, nereikėjo daug žodžių, kūno kalba ir meilės ryšys atskleidė jų ateities troškimus, atgaivino santuoką, tarpusavio supratimą, jungiantį ryšį, bendrus ir asmeninius troškimus.

Vos tik perskaičiusi apie "Knygų iššūkį 2013", iš karto žinojau, kuri knyga bus garantuotai į jį įtraukta. Supratau, kad tai puiki galimybė pagaliau perskaityti knygą, kuri pati savaime buvo man iššūkis. Pradėti...

Vos tik perskaičiusi apie "Knygų iššūkį 2013", iš karto žinojau, kuri knyga bus garantuotai į jį įtraukta. Supratau, kad tai puiki galimybė pagaliau perskaityti knygą, kuri pati savaime buvo man iššūkis. Pradėti skaityti prieš tris ar keturis metus, bet net neįpusėti "Erškėčių paukščiai" "parskrido" atgal į lentyną. Ne todėl, kad tai būtų neįdomi ar neįtraukianti knyga. Ne. Tiesiog pritrūko laiko, o tęsti skaitymą po kelių savaičių, kai jau prisimeni tik įvykius, bet ne nuotaikas, jausmus, kvapus - nėra įdomu. Taigi šis projektas "privertė" nors ir iš antro karto, bet įveikti šią knygą nuo pradžios iki pabaigos. Kartu ši knyga man buvo tarsi egzaminas - jei įveiksiu pirmą laiptelį, įveiksiu ir visus dvylika.

Colleen McCullough knygoje "Erškėčių paukščiai" pasakoja Klierių šeimos istoriją. Daugiausia dėmesio skiriama Megei Klieri, Fionos ir Pedžio vienintelei dukrai iš devynių vaikų. Kai mergaitei buvo dešimt metų, Klierių šeima iš Naujosios Zelandijos persikėlė į Australiją, į Drohedos ūkį, kurio šeimininkė buvo Pedžio Klierio sesuo. Ten, nepaprastai gražiame, tačiau ne visuomet svetingame gamtos prieglobstyje Megė sutiko aštuoniolika metų už ją vyresnį kunigą Ralfą de Brikasarą. Jis jai tapo draugu, patikėtiniu, žmogumi, kuris ją mylėjo ir lepino. Ji pagaliau pasijuto esanti reikalinga, būtent ji, Megė. Laikas bėgo ir vaikiška meilė išaugo į tikrą, uždraustą, bet nepaprastai stiprią meilę, kurie jiems abiems atnešė šiek tiek laimės ir daug skausmo.

Pasakojimas tęsiąsi nuo 1915 m. iki 1969 m. Per šį laiką Megė, iš ketverių metų mergytės graudžiai verkusios dėl lėlės, tampa penkiasdešimt aštuonerių metų moterimi, patyrusia meilę, išdavystę, laimę ir skaudžias netektis. Nuvogusi nuo Dievo jo tarną, Megė neteko to, ką turėjo brangiausia.

Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti apie ką yra ši knyga, atsakyčiau, kad apie meilę, kančią ir likimą, kad ir kaip banaliai skambėtų paskutinis žodis. Meilės šioje knygoje tikrai daug. Pirmame plane nuodėminga, uždrausta meilė tarp merginos ir dvasininko, už kurią buvo sumokėta per didele kaina. Svarbi ir meilė šeimos nariams, kuri čia santūri, bet tikra bei meilė žemei ir namams. Kančia, nepaprastai tampriai susipynusi su meile. Kentėta ir dėl to, kad mylėta, ir dėl to, kad meilės nebuvo. Kentėta praradus artimą žmogų ir negalint būti šalia jo. Likimas arba skambi frazė "istorija kartojasi" po daugelio metų pagaliau suartino dvi moteris - motiną ir dukrą.

Būtent motinos ir dukros santykiai, viena iš įdomesnių siužeto linijų visame pasakojime. Fiona mylėjo sūnus, o dukra jai buvo pagalbininkė, tačiau joje matė save ir tai ją gąsdino. Ji žinojo, kad dukra kentės, kaip ir ji, tačiau, kai jos dukra jau pati turėjo suaugusią dukrą, Fiona pagaliau į Megę pradėjo žiūrėti kitaip ir padėjo anūkę nukreipti laimės keliu.

Colleen McCullough ne tik meistriškai perteikė visą jausmų paletę, tačiau lengvai, tarsi dailininko teptuku piešė kerinčius gamtos peizažus, perteikė kvapus ir garsus, taip, kad skaitant atrodė, jog pati klaidžioju po Australijos laukus, jaučiu tą sausą, bet kupiną gyvybės žemę po kojomis bei gėriuosi tūkstančiai spalvotų palūgėlių.

Colleen McCullough knyga "Erškėčių paukščiai" yra viena tų, kurias reikia perskaityti ir ne vieną kartą.

Malonaus vakaro su knyga...

Labview User manual edition 2003



Savo knygų iššūkį pradėjau nuo "Labview User manual edition 2003". Ja pradėjau savo pasiruošimą darbui su programa" Labview". Tiesa, didelę šios knygos dalį galima praleisti pažiūrėjus...

Labview User manual edition 2003



Savo knygų iššūkį pradėjau nuo "Labview User manual edition 2003". Ja pradėjau savo pasiruošimą darbui su programa" Labview". Tiesa, didelę šios knygos dalį galima praleisti pažiūrėjus "Labview" internetiniame puslapyje esančius "tutorial" video. Tačiau šis vadovas nepakeičiamas pradedant dirbti su prijungiamais prietaisias, registruojant ir apdorojant signalą.

Deja, mokinantis dirbit su "Labview" programa vien šio "Labview" vadovo neužtenka - dirbant su "Labview" nuolatos reikia naudoti "Labview help", taip pat skaičiau "Labview getting started", kur informacija pateikta trumpai su daugybe praktinių uždavinių, kurie išmoko naudotis pagrindinėmis "Labview" funkcijomis. Taip pat rengiuosi skaityti specializuotus "Labview" vadovus: "Image Acquisition and Processing with LabVIEW" ir "LabVIEW Digital Signal Processing", kur jau pateikiama informacija pažengusiems "Labview" vartotojams.

Knygą gavau dovanų, o ir seniai norėjosi paskaityti, nes prieš porą metų pradėtas rodyti serialas susilaukė gausybės gerų atsiliepimų ir rekomendacijų. Taigi įsirašiau į sąrašą antru numeriu, planuodamas skaityti...

Knygą gavau dovanų, o ir seniai norėjosi paskaityti, nes prieš porą metų pradėtas rodyti serialas susilaukė gausybės gerų atsiliepimų ir rekomendacijų. Taigi įsirašiau į sąrašą antru numeriu, planuodamas skaityti vasarį, kai mažiau laisvo laiko, bet, užsitęsus sesijai, ėmiausi ją skaityti vietoj sudėtingesnės (suplanuotos) knygos. Įtraukė taip, kad suskaičiau per dieną :)

Visa fantastinė literatūra man turi vieną kriterijų, į kurį atsižvelgiu vertindamas: kaip sėkmingai sukurta atmosfera, kaip verčia įsijausti. Ši knyga - puikus to pavyzdys. Detalūs charakteriai (vienus kurių skaitytojas greitai pamilsta, kitų išmoksta nekęsti), puikiai sukurtas knygos pasaulis, visą knygą nesibaigianti intriga ir, žinoma, daug neatsakytų klausimų kitoms knygoms paliekanti pabaiga. Kiekviena erdvė, kurioje vyksta veiksmas, savita ir įtaigiai aprašyta - tiek Vinterfelas, tiek Siena, tiek už jūros esantis kraštas.

Man patiko tai, kad knygoje gerai pavaizduoti politiniai žaidimai, kurie vyksta užkulisiuose - skaitant knygą nuolat tekdavo mąstyti, ar šis personažas sako tiesą, ar bando apgauti, ar siekia savų tikslų. Pažymėtina, kad teisingą atsakymą surasti būdavo nelengva ir ne visada pavykdavo. Taip pat ir veiksmas nebuvo banalus ir nuspėjamas, taigi knygą skaityti tikrai nenuobodu.

Rekomenduočiau knygą tiek fantastikos, tiek ir kitų žanrų mėgėjams, nes manau, kad kiekvienas skaitytojas šioje knygoje ras didelį, išsamų pasaulį, kuriame galima paskęsti jei ne visam gyvenimui, tai bent dienai ar dviems.

Vertimas, beje, tikrai kokybiškas, vos poroje vietų rasčiau, su kuo nesutikti. Vien todėl ketinu, kai bus išleistos, įsigyti ir likusias serijos knygas lietuviškai.

Didžiausias klausimas dabar - skaityti tolesnes knygas angliškai ar laukti vertimo :)

* Paveikslėlis iš knygos.lt

Šiaip jau nesu iš tų, kurie aikčioja dėl kiekvienos knygos, siūlančios kiek daugiau nei vidutinis išbelstas romaniūkštis. Ir apskritai, kai grafomanija siaučia kaip ūmus virusas, literatūra vis sunkiau sukelia tą...

Šiaip jau nesu iš tų, kurie aikčioja dėl kiekvienos knygos, siūlančios kiek daugiau nei vidutinis išbelstas romaniūkštis. Ir apskritai, kai grafomanija siaučia kaip ūmus virusas, literatūra vis sunkiau sukelia tą pirmapradę net kiek gluminančią nuostabą pasauliui, dėl ko iš esmės ir užsiimu šiuo prasmingu (norėtųsi tikėti) akių gadinimu. Vis dėlto J.M.Coetzee romanas "Maiklo K gyvenimas ir laikai", mano subjektyviomis ir mėgėjiškomis akimis, turėtų būti įtrauktas į tą knygų kategoriją, kurios nustebina ir užduoda klausimų. Tai geras ženklas. Nobelio premijos laureatas J.M.Coetzee neapsimetinėja pranašu, nieko neįrodinėja ir nepataikauja skaitytojui siūlydamas išgalvotų prasmių. Veikiau siekia pavaizduoti autentišką būtį, pasitelkdamas dažną, bet iškalbingą kelionės metaforą. Tik kad Maiklo K kelionė iš esmės beprasmė. Taip norisi čia prisiminti savo taip mėgstamą A.Kamiu romano "Svetimas" leitmotyvą "tu su kitais". Maiklas K buvo vienas (kurį laiką su motina), o visa kita lyg atsieta, tolimi brutalaus pasaulio vyksmo dalyvių žaidimai. Jo, niekam nereikšmingo sodininko su zuikio lūpa, kelionė po, rodos, jam vieninteliam tokią sakralią žemę, lėta, nepasižyminti neįtikėtinais siužeto vingiais, netgi monotoniška. Todėl greito ir lengvo kąsnio mėgėjai laukiamo katarsio turbūt nepatirs. O ir nereikia. Kalbant apie šį J.M.Coetzee šedevrą (kodėl gi reikėtų kuklintis?) tiesiog būtina paminėti kitos rašytojos Hertos Müller mintį, jog geras ir gražus kūrinys yra nepakeliamai sunkus. Kaip ir Maiklo K istorija, savotiškas J.M.Coetzee tyrimas apie visuomenės paraščių žmogų, autsaiderį, atsidūrusį ribinėje situacijoje. Apskritai Maiklas K kelia dvilypius jausmus. Viena vertus, jis niekam nereikšmingas sodininkas, vos nerišliai lemenantis atskirus žodžius, nepritapėlis ir pasmerktasis. Kita vertus, Maiklas K kelia netgi savotišką susižavėjimą. J.M.Coetzee romaną pradeda citata iš Herakleito kūrinio "Aidai", kurioje teigiama, kad karas "vienus atskleidė kaip dievus, kitus - kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus - laisvaisiais". Galų gale atrodo, kad Maiklas K iš tiesų yra tiesiog laisvas. Toks neįtikėtinai skausmingai savo dvasia laisvas nuo karo, kuris nežinia, kam vyksta, jog gyvena (ar vegetuoja?) sumerkęs savo darbingas rankas į taip dosniai maitinančią dirvą ir siekia tik viena - nugabenti motinos pelenus į būsimą poilsio žemę ir būti paliktas ramybėje. Kartais pasaulis negali pasiūlyti netgi tiek. Vienu žodžiu, prie kavos geriau rinkitės kryžiažodį, o vakarienę sėkmingiau pagyvins TV rietenos. Kiekvienam savo. Bet tie, kas neabejingi solidžiai literatūrai, ir šiaip sadomazochistinių refleksijų mėgėjai, neabejoju, jau verčia pirmąjį knygos puslapį.

Visa knyga parašyta dialogo forma. Psichiatrui psichoterapeutui užduodama daug klausimų pradedat jo vaikyste, gal bandoma ką psichoanalitinio išsiaiškint, baigiant jo profesine veikla. Šis pokalbis tikrai įtraukia. Dažnai net...

Visa knyga parašyta dialogo forma. Psichiatrui psichoterapeutui užduodama daug klausimų pradedat jo vaikyste, gal bandoma ką psichoanalitinio išsiaiškint, baigiant jo profesine veikla. Šis pokalbis tikrai įtraukia. Dažnai net "apnuogina" A. Alekseičiko gyvenimo detales. Pokalbiai tikrai labai atviri, atskleidžiantys daug tiek ir apie paties gydytojo asmeninį, karjeros gyvenimą, tiek ir apie gydytojo padėtį skirtinguose laikmečiuose - sovietmečiu ir dabartinėje, nepriklausomoje Lietuvoje. Taip pat ir apie pacientus, jų gyevnimo patirtis, taikomus darbo metodus.



Kaip ir A. Alekseičiko gydymo technika vienus labai žavi, kitiems kelia pasibjaurėjimą ir pyktį, bet turbūt nė vieno nepalieka abejingo, taip ir ši knyga sukels vienokių ar kitokių emocijų. Kokių - tai priklausys tik nuo Jūsų pačių.

Šių metų pradžia pasižymėjo aštria diskusija apie rusų kiną ir literatūrą, rusiškos kultūros politinį vaidmenį, kai šventinio laikotarpio televizijos programos siūlė kaip niekad gausų tarybinio rusų kino repertuarą....

Šių metų pradžia pasižymėjo aštria diskusija apie rusų kiną ir literatūrą, rusiškos kultūros politinį vaidmenį, kai šventinio laikotarpio televizijos programos siūlė kaip niekad gausų tarybinio rusų kino repertuarą. Aptartas ne tik besikeičiantis televizijos auditorijos paveikslas, jos sentimentai sovietmečio kultūros produktams, bet ir apskritai šių menininė vertė bei tokio lietuvių prielankumo etinis aspektas. Nors tai buvo dviejų pusių, užimančių ganėtinai kraštutines pozicijas, diskusija, kur man artimesni tuos sentimentus vertinantys kritiškai, vis dėlto tai suveikė paradoksaliai ir tik paskatino savo metų skaitymus pradėti nuo rusų literatūros klasiko Michailo Bulgakovo, kuris vis tik labai išsiskiria iš savo tėvynainių.

Skaitytoje apysakoje Šuns širdis garsus Maskvos profesorius Preobraženskis padėdavo savo pacientams atjaunėti, jiems atlikdamas gyvūnų organų implantacijas. Tai buvo visiška medicininė naujovė, tad atjaunėjimo operacijų galimybes profesorius tyrė, savo namuose atlikdamas įvairius medicininius bandymus. Vieno tokio ekspermento metu gatvėje rastam šuniui buvo implantuoti žuvusio žmogaus organai, gaminantys žmogaus hormonus. Šios operacijos rezultatai buvo labai netikėti, kadangi šuo pamažu ėmė virsti žmogumi, sunkiai auklėjama, netašyta ir įžūlia rakštimi aplinkiniams. Tad profesorius ir jo asistentas Bormentalis sulaukė ne tik dar didesnio pripažinimo ir šlovės, bet ir virtinės tragikomiškų rūpesčių bei nesibaigiančio chaoso, aštrinamo susibūrusios namo draugijos, siekiančios atstovauti proletarų ir, žinoma, buvusio šuns, save pasivadinusio Poligrafu Poligrafovičiumi, interesus.

Tad šis kūrinys yra socialinė satyra, pasižyminti juodu humoru ir šmaikščiai pašiepianti komunistinės revoliucijos idėjas ir jos sukurtą tvarką. Be to, Šuns širdis yra ir smagi mokslinė fantastika, kur įpinamas politinės ideologijos groteskas, ir visa tai papasakojama labai nesudėtinga trumpa istorija, ne kartą priverčiančia bent jau nusišypsoti ir nelikti abejingu. Tad visai nenuostabu, kad nors M. Bulgakovo apysaka parašyta dar 1925 m., ji buvo išspausdinta gerokai vėliau, tik 1987 m. Šešis dešimtmečius politinė cenzūra kūrinį laikė archyvuose dėl pašiepiančių aliuzijų Sovietų Sąjungos, komunizmo, revoliucijos atžvilgiu. Tik artėjant Sąjungos žlugimui ir nustojus persekioti M. Bulgakovo darbai buvo paviešinti ir susilaukė didžiulio dėmesio, ką įrodo ir tai, jog po metų pagal šią apysaką buvo sukurtas filmas, kuris laikomas rusų kino klasika, ta pačia, kurią kritikavo sausio pradžioje. Bet filmo recenzija - kitas klausimas, o Šuns širdį kaip ir kitus M. Bulgakovo darbus rekomenduočiau perskaityti.