Nors yra daug literatūros teorijų, teigiančių, kad autoriaus biografija neturi nieko bendro su jo kūryba, aš išlieku nuomonės, kad rašant apie bet kurią A.Strindbergo knygą, įžanga turėtų užimti bent didelė jos...

Nors yra daug literatūros teorijų, teigiančių, kad autoriaus biografija neturi nieko bendro su jo kūryba, aš išlieku nuomonės, kad rašant apie bet kurią A.Strindbergo knygą, įžanga turėtų užimti bent didelė jos pastraipa. Viskas, ką galima rasti "Pamišėlio išpažintyje" turi bent mažą sąsają su tikrove - pagrindinė veikėja, kilusi iš Suomijos, bet gyvenanti Švedijoje - viena iš jo žmonų, pjesės ir aktorinės karjeros kūryba žmonai - taip pat biografiška, feminizmo pradžia Švedijoje, literatūrinias atsakas visuomenei apie savo idėjas, teismai, ir daug daug meilės. Tokia buvo A.Strindbergo kasdienė beprotybė.

Nors perskaičius ir reziumavus knygą ji sukelia stiprų įspūdį, tačiau skaitant pirmąją dalį reikia didelės kantrybės ir noro sužinoti, kas bus toliau. Pradžia - saldi ir paprasta. Pagrindinis veikėjas pamato moterį, kuri jam tarsi deivė, motina ir troškiama moteris viename. Prasideda trijų žmonių draugystė - Akselio, baronienės ir jos vyro. Draugystei peraugus į ketvertuką - prisijungus baronienės pusseserei prasideda intrigos ir maži siužeto vingiai, leidžiantys nujausti neramią pabaigą.

Antroje dalyje, kai šeimyninė baronienės laimė sugriuvo, visi jos "tualetai" Akseliui tampa aiškūs, nebeįdomūs ir net šiek tiek pasišlykštėtini, kaip ir ji pati, atrodo, kad lieka tik pareiga būti kartu. Jis ją veda. Mirę vaikai, gimę vaikai, svetimos šalys, žmonos neištikimybė, biseksualūs santykiai su tarnaite ir kitomis moterimis tiesiog pykdyte pykdo skaitytoją, kai tuo tarpu pagrindinis veikėjas kenčia vien tik dirbdamas, atsiduodamas ir pasiaukodamas. Kadangi knyga parašyta kaip išpažintis, dažnai kalbama pirmuoju asmeniu, tad ne visai aišku, kiek tame pasiaukojime išlieka objektyvumo. Bet labiausiai stebina, kad kartkarčiais nekęsdamas tos moters, kuri raukšlėjasi, švaisto jo turtą, dažnai žemina, jis vis tiek ją myli. Myli negalvodamas apie save, nepriimdamas jokių egoistinių sprendimų, netgi beveik nepriekaištaudamas...

Jei norisi stipraus ir netradicinio romano - "Pamišėlio išpažintis" yra kaip tik toks. Nors tamsus ir švediškai niūrus, tačiau įtraukiantis ir tikroviškas. Kur subtilumas prasideda neištariant mylimosios vardo, o baigiasi atvira ir šokiruojančia knyga, kaip dovana Jai - mylimai, bet labai įskaudinusiai.