Pirmoji mano perskaityta "Knygų iššūkiui 2013" knyga. Tiesa, ne be pirmą kartą skaityta, tačiau šį kart suprasta ir įvertinta visai kitaip.

Ši knyga vadinama geriausia P. Coelho knyga, leiskit pasitaisyti, ar bent...

Pirmoji mano perskaityta "Knygų iššūkiui 2013" knyga. Tiesa, ne be pirmą kartą skaityta, tačiau šį kart suprasta ir įvertinta visai kitaip.

Ši knyga vadinama geriausia P. Coelho knyga, leiskit pasitaisyti, ar bent žinomiausia. Kai pirmąjį kartą paėmiau ją į rankas, perskaičiau per kelis prisėdimus, šį kart viskas buvo sunkiau ir sudėtingiau. Anksčiau man atrodė, jog šios knygos moralas tai tikrosios meilės suradimas, neva, kai kažką myli, neberūpi niekas kitas aplinkui, tarkim jaunuolio nesužavėtų nei viena žavinga sinjorita, nes jis turi savo mylimąją ir ką jau čia kalbėti apie kitas.. Šį kart, knygos moralas sukosi aplink "Asmeninę legendą". Neva kiekvienas žmogus gyvenime turi susikurti ir įgyvendinti ją, ir, žinoma jokios meilės negali sutrukdyti to padaryti.

Ar rekomenduočiau knygą kažkam?.. Žinoma taip. Galbūt, tas kažkas, įžvelgtų visiškai kitą moralą, negu aš, galbūt knygoje rastų save patį. Tiesą, kai pirmąjį kartą skaičiau knygą, radau joje save, o, štai, dabar neįžvelgiu net labai norėdama..

Nu kas čia per rašliava? Bliam, man jau nebe septyniolika, kad taip vežtų amžini tūsai ir dulkinimasis. Ne, meluoju, septyniolikos dar aš buvau pakankamai rimta, gal reikia sakyt, nebe dvidešimt vieneri man, kad džiaugčiaus...

Nu kas čia per rašliava? Bliam, man jau nebe septyniolika, kad taip vežtų amžini tūsai ir dulkinimasis. Ne, meluoju, septyniolikos dar aš buvau pakankamai rimta, gal reikia sakyt, nebe dvidešimt vieneri man, kad džiaugčiaus 250 puslapių alkoholio ir seilių. Seilių, ne spermos, nes seksas aprašomas tokiu pat stiliumi kaip ir visa knyga - skystai ir užuominom.

Apie užuominas. Veikėjų vardai bei vietų pavadinimai čia užšifruoti. Žiauriai gerai: Rimas Šapranauskas, Vakarinės Personos, Gavrity ir t.t. Žiauriai gerai, nes paskui galima googlinti visą šitą tikraisiais vardais ir taip mokytis to laikotarpio istorijos. Autorius perspėja neįsijausti, nes, cituoju, "romanai tam ir rašomi, kad duoti laisvę fantazijai ir išmonei, sukurti naują erdvę ir realybę". Taigi taip ir neaišku, ar turėjo Algis Greitai nepilnametę draugę ar ne.

Iš esmės šita jokių stipresnių jausmų nesukelianti istorija persiskaito lengvai nepaisant nykių dialogų ir primena, kad SPORTAS visgi buvo labai nieko grupė.

"- Už penkiasdešimt čiulpiu, už šimtą sukramtau, - iškošė pro dantis mergaitė ir pakeitusi peleninę nuėjo."

Kiek nusivyliau perskaičiusi "Emos salą", o "Emos jūra" pasirodė dar prastesnė. Džiaugiuosi, kad į skaitomų knygų sąrašą neįtraukiau trečiosios romano apie Emą dalies. Skaičiau, bandžiau mintimis nenutolti nuo...

Kiek nusivyliau perskaičiusi "Emos salą", o "Emos jūra" pasirodė dar prastesnė. Džiaugiuosi, kad į skaitomų knygų sąrašą neįtraukiau trečiosios romano apie Emą dalies. Skaičiau, bandžiau mintimis nenutolti nuo aprašomų įvykių, tačiau galvoje sukosi tik viena: kodėl vaikams ir paaugliams turi tikti "bet kokia" literatūra? Jokios gilesnės minties, jokio moralo, net vietos fantazijai palikta ne kažin kiek. Nors romane gausu fantastinių elementų, knyga neugdo skaitytojo. Mano nuomone, literatūra jaunimui turi būti rašoma ypač atsakingai, nuolat pamąstant apie kitą jos paskirtį, ne vien laiko praleidimo. Pasigedau kažko tikro. Perskaičius knygą tegali svajoti apie turtingą vyrą, pelningą verslą ar įtakingus draugus, nes aprašomame gyvenime niekas nepasiekiama paprastam eiliniam žmogui. Net meilės pavyzdžio padoraus nerasi: myli vieną, paskui kitą, arba abu iškart, viskas romane pateisinama. Per daug ryškinami materialūs dalykai, o ir įvykių gausa neleidžia atsikvėpti. Retkarčiais visa tai darosi panašu į chaosą.

Romane nesigilinama į tikrai rimtas problemas, viskas tiesiog nuslysta paviršiumi. Perskėlė briedis blogiukui galvą, mėtosi smegenys ant pievelės... na taip, baisu. Bet priimama daugmaž kaip norma, nes briedis tai buvo geras, o va nukentėjusysis tai ne. Keista ir kvaila... Kita situacija - renginio metu įvyksta nelaimė ir nukrenta pastato balkonas, pilnas žmonių. Na ir nieko tokio, statybos brokas, nuostoliai bus atlyginti. O kaip žmonių kančios? Skausmas? Gyvybės? Nieko tikro, nieko vertinamo, ryškūs tik pamąstymai "kokį automobilį nusipirkti?" Juk tie senesni, kurių apstu garažuose, yra jau netinkami.

Kad ir kokie nuotykiai lydėtų knygos herojus, pati ji yra tuščia ir nevertinga. O jei dar pridėjus visas leidyklos paliktas klaidas... Ir "Emos saloje", ir "Emos jūroje" jų tikrai yra ne po vieną ir ne po dvi. Viliuosi ir labai laukiu, kad lietuvių autoriai parašytų tikrai šiuolaikišką, bet ne banalią knygą. Kaip jaunieji skaitytojai gali ugdyti save, kai net knygose neranda jokio tikro ir gražaus gyvenimo pavyzdžio?

Ne kartą teko skaityti, jog romanai apie Emą yra lyginami su S. Meyer saga apie vampyrus, neva šis romanas - tai lietuviškasis "Saulėlydis". Galiu pasakyti tik tiek - nė velnio. Prieš pradedant mėgdžioti ar bandyti prilygti kažkuriam bestseleriui, vertėtų labai gerai ir ilgai pamąstyti - ar tikrai verta? Aš būčiau linkusi manyti, kad ne. Būkime kiekvienas originalūs savaip.

Jaunos, gražios, naivios merginos meilės istorija. Ne veltui sakoma "meilė akla", taip šis nuostabus jausmas apakino ir knygos heroję - Kamilę. Ji beatodarškai mylėjo savo išrinktąjį - politiko karjeros siekianti verslininką...

Jaunos, gražios, naivios merginos meilės istorija. Ne veltui sakoma "meilė akla", taip šis nuostabus jausmas apakino ir knygos heroję - Kamilę. Ji beatodarškai mylėjo savo išrinktąjį - politiko karjeros siekianti verslininką Radvilą. Visos draugės jai pavydėjo, tėvai džiaugėsi dėl busimų vestuvių, deja... Idilė buvo sugriauta. Skaudi akistata su žiauria realybe atima merginai norą gyvnti. Skausmo į neviltį varoma Kamilė šoka nuo tilto. Gerai, kad tarsi koks angelas sargas, paskui ją šoka Modestas, kuriam ir savų rūpesčių per akis, bet atsakomybės jausmas neleidžia apleisti netikėtai jo kelyje pasipainiojusios merginos. Vyras, irgi patyręs skaudžią mylimosios išdavystę, pasirodo merginos gyvenime tarsi riteris ant prabangaus automobilio, kuris gelbsti sunkiausiu jos gyvenimo momentu. Abiejose sudaužytose širdyse netikėtai įsižiebia tyras jausmas, bet iki visiškos laimės dar reikia patirti nemaža skausmo bei išgyventi nuotykių. Knyga persmelkta romantikos ir manau tikrai gali suvirpinti širdį.

Nemėgstu fantastikos, bet dėl bendro išprusimo reikia paskaitinėti ir tokių knygų. Pasirinkau fantastikos klasiką "Pasaulių karas". Pradėjusi skaityti, sunerimau - nejaugi fantastikos klasikas rašė taip paprastai ir banaliai....

Nemėgstu fantastikos, bet dėl bendro išprusimo reikia paskaitinėti ir tokių knygų. Pasirinkau fantastikos klasiką "Pasaulių karas". Pradėjusi skaityti, sunerimau - nejaugi fantastikos klasikas rašė taip paprastai ir banaliai. Kažkas čia ne taip. Trumpi sakiniai, paprastos frazės, jokio meniškumo. Žvilgtelėjau į viršelį ir supratau: knyga adaptuota. Tikriausiai vaikams. Na bet jeigu pradėjai skaityti, reikia pabaigti.

Knygos siužetas patiko. Pasaulį užpuola nežemiškos būtybės iš kosmoso. Apsiginklavusios kosminiais ginklais, nerealiomis karo mašinomis jos varo siaubą Anglijos gyventojams. Sukėlę didžiulę paniką ir sujaukę žmonių gyvenimą, marsiečiai žūsta. Kodėl? Paskaitykite. Keistas pasirodė pačių marsiečių išvaizdos aprašymas.

Nervino knygoje esančios iliustracijos ir užrašai.

Pasigailėjau, kad skaičiau šį leidimą. Knygos siužetą žinau, tad jau nesinorės skaityti originalo. Geriau iš karto skaitykite originalą.

Šioje knygoje - trys pasaulio fantastikos klasikos kūriniai: "Nematomas žmogus", "Pasaulių karas" ir "Žmogus, galėjęs daryti stebuklus". Pirmajame romane pasakojama apie mokslininką, kuris tapo nematomu. Siužetas visai įdomus,...

Šioje knygoje - trys pasaulio fantastikos klasikos kūriniai: "Nematomas žmogus", "Pasaulių karas" ir "Žmogus, galėjęs daryti stebuklus". Pirmajame romane pasakojama apie mokslininką, kuris tapo nematomu. Siužetas visai įdomus, įtraukiantis, tik labai ištęstas. Ir keistas šiek tiek. Taip ir liko man neaišku: kodėl tapus nematomu reikia daryti tik blogus darbus, kurti "teroro valstybę"? Keistas toks kūrinys. Antrąjį romaną perskaičiau su tikru malonumu. Labai patiko siužetas, veiksmas ir pabaiga puiki. Saugokitės cilindrų iš dangaus :) Marsiečiai jus stebi :) O tečioji apysaka labai trumputė, bet turinti gilią prasmę. Jei sugebi daryti stebuklus, nepamiršk ribų. Kas bus, jei sugalvosi sustabdyti Žemę? Knyga lengvai skaitosi, tačiau šiais laikais labiau mėgstami labiau netikėto siužeto kūriniai.

Sylvios Plath "Stiklo gaubtas" (The bell jar) pirmą kartą išleistas 1963-ųjų žiemą. Trumpai tariant, tai - autobiografinis romanas apie herojės išgyventą depresiją ir pasikartojančius bandymus nusižudyti. Susidomėjimas...

Sylvios Plath "Stiklo gaubtas" (The bell jar) pirmą kartą išleistas 1963-ųjų žiemą. Trumpai tariant, tai - autobiografinis romanas apie herojės išgyventą depresiją ir pasikartojančius bandymus nusižudyti. Susidomėjimas šia knyga kilo internete paskaičius rašytojos biografiją: puikūs pasiekimai mokslo srityje, premijos, laimėta kelionė į Niujorką, vėliau santuoka, du vaikai, galiausiai - kadaise prislopinta, bet ir vėl sugrįžusi depresija, privedusi rašytoją prie savižudybės. Romanas "Stiklo gaubtas" buvo išleistas likus visai nedaug iki Sylvios Plath mirties.

Pradžioje knyga buvo labai įtraukianti, bet primenanti populiariąją literatūrą - mergina pirmą kartą nuvyksta į Niujorką ir štai prasideda nuotykiai, tačiau pirmas įspūdis apie šį romaną pasirodė esąs klaidingas. Linksmybės greitai baigiasi (o gal jų iš tiesų niekada ir nebuvo) ir knygos herojė kuo toliau, tuo giliau klimpsta į depresiją. Šioje vietoje skaitymas apsunko, tik nežinau ar dėl to, kad aprašoma skaudi pačios rašytojos patirtis, ar dėl to, kad ta patirtis skaitytojui pateikiama pernelyg primityviai. Besigydydama psichiatrinėje ligoninėje herojė nusprendžia susidraugauti su kita ligone, kuri kalbinama viso labo žiūri į vieną tašką ir nieko neatsako, - žodžiu, tipiška "beprotė". Ko gero nereikėtų autobiografinio romano vertinti pagal jo originalumą, nes kiekviena patirtis yra savita, kad ir kokia tipiška ji būtų, tačiau "Stiklo gaubte" man pritrūko nuostabą keliančių akimirkų, dauguma įvykių buvo nuspėjami, dažnai pasikartojantys panašios tematikos literatūroje bei kine. Taip pat beveik neįveikiama užduotis pasirodė skaityti šį romaną visiškai atsiribojus nuo rašytojos asmenybės ir priimti jį kaip meno kūrinį ir nieko daugiau.

Rekomenduočiau tiems, kam nebuvo nuobodu skaityti Samuel Shem "Vargo kalną" ar Elizabeth Wurtzel "Prozako kartą", tačiau knygų iš serijos "padėk sau pozityviu mąstymu" mėgėjams gali ir nepatikti.

Nors turėjau tą padaryti keliomis savaitėmis anksčiau, aprašau antrąją savo perskaitytą knygą - XVIII a. Paryžiaus vaizdą vokietiškomis akimis, paslėptą po "Kvepalų" pavadinimu. Kad nebūtų vien tik malonaus kvapo, dar...

Nors turėjau tą padaryti keliomis savaitėmis anksčiau, aprašau antrąją savo perskaitytą knygą - XVIII a. Paryžiaus vaizdą vokietiškomis akimis, paslėptą po "Kvepalų" pavadinimu. Kad nebūtų vien tik malonaus kvapo, dar ir žudikas įveliamas, švelniai tariant...


Norėjosi knygų sąraše kažko iš populiariosios klasikos, šiek tiek tolimosios praeities prieskonio. Tiesa, gavau ne prieskonį, o veikiau priekvapį; reta novelė bando pakerėti skaitytoją ne per jo įprastus aštriuosius pojūčius (regą, klausą, lytėjimą) ar tiesiog jo praeities potyrius, o per kiek abstraktesnę juslę - kvapą. Vaizdinius sukurti paprasčiau, bet ką daryt su kvapais? Sakyčiau, vaizduotė užkyla į bent antrą aukštą (o gal ir trečią), tenka bandyt apeit galvojimo labirintus ir kurti pasišlykštėjimą ar palaimą keliančius kvapus per tai, kaip tai priverčia jaustis veikėjus.


Pagrindinis romano veikėjas yra Žanas Baptistas Grenujis. Jo gyvenimas prasideda dvokiančioje švietėjiškojo Paryžiaus turgavietėje. Berniokas gimsta žuvies pardavėjai, kuri be kita ko yra ir savotiškas vaikų gimdymo ir žudymo konvejeris (:D) (suprask - nieko naujo to meto varguoliškajam Paryžiui), tad nieko keista, kad ir Grenujis nepasirodo motinai reikalingesnis nei prieš tai sekę keturi vaikai, tad jis paliekamas mirti. Deja, Grenujis savo pirmuoju "spiegimu" pasiunčia pasauliui žinutę apie savo gyvumą ir tuo pačiu veiksmu pasiunčia savo motiną tiesiai ant ešafoto. Mažų mažiausiai, ne pats įprasčiausias supažindinimas su pagrindiniu veikėju. Vėliau gi dar kūdikio ir berniuko atsisako vienas globėjas po kito, o išauga jis neišsiskiriantis, netgi nepatrauklus, toksai, į kurį praeiviai neatkreipia jokio dėmesio. Pasaulis visiškai jį atmeta.


Vienintelis dalykas, kuris leidžia jaunam Grenujui išlikti virš vandens, yra jo talentas atskirti kvapus. Pirmiausia jo savybės padeda tapti tinkamiausiu odadirbio padėjėju, o vėliau, pasitaikius pirmajai progai, pereiti į kvapų pasaulį ir tapti perfumerio padėjėju. Tiesa, tikrasis, nors tada dar neapibrėžtas, Grenujo tikslas yra sugebėti išsaugoti patį tyriausią ir nuostabiausią savo užuostą mergaitės kvapą. Kurdamas pačius neįtikėtiniausius kvepalus ir kraudamas turtus kitiems, Grenujis neišlaisvina savo tikrojo potencialo: suprasdamas, kad gali lengvai apsvaiginti žmones įvairiausiais kvepalų mišiniais, jis nesąmoningai galvoja apie tobulus kvepalus ir pamažu brandina laiką iki to momento, kol gaus progą pasiekti savo tikslą.


Romanas kartu yra istorija apie tikrą, kantrų tikslo siekimą, suprantant, kad tobulam rezultatui ir kokybei reikia visiško atsidavimo (anglai turi labai gerą žodį "commitment"). Grenujis žingsnis po žingsnio eina savo tikslo link. Pamirškite, kad šis veikėjas turi blogų ketinimų - jis, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra egoistas, vedinas savų tikslų, todėl šia prasme jo nuoseklumas yra netgi pavydėtinas (kalbu apie formą, o ne apie turinį). Tiksliai žinodamas, kad pasiekęs tikslą negalės būti teisiamas (suveikia senasis gerasis "nugalėtojai neteisiami"), Grenujis daro viską, kas nuo jo priklauso, gebėdamas likti nematomas ir neužuodžiamas (tai jam nėra itin sunku, juk jisai toks gimė). Paskaitykite ir sužinosite, kaip jam sekėsi vykdyti šią nelengvą misiją.


Kiek toli gali žengti aistros vedamas žmogus? Kiek jis gali atsisakyti vardan savo tikslo? Kaip kvepia tyras geismas ir kokios jo pasekmės? Kur yra aistra gyvenančių žmonių moralumo ribos? Šis romanas gali tapti įrankiu ieškant atsakymų į šiuos klausimus. Tik vėlei teks įsijungti savo vaizduotę ir paklaidžiojus išgalvotais labirintais patiems prieiti prie tikslo (išvados).


Iššokdamas iš už pačios knygos rėmų pridėsiu, kad visada verta skirti kelias minutes prieš nusprendžiant skaityti knygą, kurios pagrindu pastatytą filmą jau teko matyti. Mano asmeninė patirtis byloja, kad tada smegenys jau yra stipriai apdirbtos, susidaryta stipri nuomonė apie pagrindinius veikėjus, jų išvaizdą, galbūt net ateities poelgius. Savotiškas aptvaras jau suformuotas. Tai, patikėkit, nepadeda mintims pakilti ir skristi, ko kiekvienas tikimės iš grožinio kūrinio. Tas pats galioja ir visiems gyvenimiškiems stereotipams. Siekime savo tikslų ir aistrų nepaisydami išankstinių apibrėžtumų!

Ar gali visą tavo gyvenimą pakeisti paprasčiausias Kalėdoms gautas megztinis? Pasirodo gali. Apie tai pasakojama žymaus JAV radijo ir televizijos laidų vedėjo Glenn Beck knygoje "Kalėdinis megztinis".

Dvylikamečio Edžio...

Ar gali visą tavo gyvenimą pakeisti paprasčiausias Kalėdoms gautas megztinis? Pasirodo gali. Apie tai pasakojama žymaus JAV radijo ir televizijos laidų vedėjo Glenn Beck knygoje "Kalėdinis megztinis".

Dvylikamečio Edžio gyvenimas ne pats lengviausias - jo tėtis miręs, o pinigų nuolat trūksta. Tačiau berniukas turi daugybę vilčių ir žiūri į gyvenimą optimistiškai. Ypač prieš Kalėdas. Juk jis visus metus elgėsi nepriekaištingai, buvo mandagus, paslaugus, stengėsi mokytis, tad visiškai aišku, kad mama išpildys jo didžiausią svajonę - gauti dviratį. Štai, Kalėdų rytas, tačiau po eglute tik mažas paketėlis. Gal dviračio paveiksliukas? Ne... Tai tik kvailas rankų darbo megztinis...

Žinoma, Edis supyksta, kad negavo savo išsvajotos dovanos ir numeta megztinį savo kambaryje ant grindų. Tai pamačiusi mama labai nuliūsta. Svečiuose pas senelius mama ir sūnus dar labiau susipyksta ir galiausiai išvažiuoja namo. Bet tada atsitinka nelaimė. Mama užmiega prie vairo.

Tą dieną kai žūsta Edžio mama, berniuko gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Jis tampa piktas, šiurkštus ir visą laiką pykstasi su seneliais pas kuriuos apsigyveno. Tačiau tikroji kova vyksta berniuko viduje. Jis visą laiką svarsto, kaip turėjo pasielgti tų lemtingų Kalėdų dieną, kaip jam derėtų elgtis dabar ir kaip nugalėti savo pyktį. Ar jam pavyks?

"Kalėdinis megztinis" mane labai sukrėtė. Jis priminė, kad kiekvieną dieną reikia parodyti savo artimiesiems kaip labai juos myli ir brangini, nes nežinia, kas gali atsitikti rytoj...

"Bėgantis paskui aitvarą"- tai pati nuoširdžiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi... Ji apie berniuką, kuris buvo ne toks sūnus kokio norėjo jo tėvas, ne toks geras draugas, koks turėjo būt ir vėliau jau būdamas vyras, jis...

"Bėgantis paskui aitvarą"- tai pati nuoširdžiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi... Ji apie berniuką, kuris buvo ne toks sūnus kokio norėjo jo tėvas, ne toks geras draugas, koks turėjo būt ir vėliau jau būdamas vyras, jis tapo tokiu žmogumi, kokiu norėjo būt: geru sūnumi, draugu, vyru, tėvu... Ši knyga paliko didelį pėdsaką mano literatūriniame kelyje. Manau, istorija sugebėtų sujaudinti net visai nejautrų žmogų..