"Kosmosas" man pasirodė vieną tų knygų, kurias tinkamai įvertiname tik praėjus kiek laiko nuo paskutinio puslapio užvertimo. Sąmonės srautu (mano nuomone) parašytas pasakojimas išsiskiria dėmesiu detalėms. Tikriausiai...

"Kosmosas" man pasirodė vieną tų knygų, kurias tinkamai įvertiname tik praėjus kiek laiko nuo paskutinio puslapio užvertimo. Sąmonės srautu (mano nuomone) parašytas pasakojimas išsiskiria dėmesiu detalėms. Tikriausiai mūsų visų sąmonei būdingu bruožu. Ir nebūtinai išoriškai svarbioms detalėms. Žinoma, detales autorius fiksavo ne savo, o pagrindinio veikėjo - studento, vasarą išsiruošusio į užmiestį paatostogauti, vardu. Su ne visai geru draugu, greičiau tik atsitiktiniu bendrakeleiviu, jis išsinuomoja kambarį buvusio banko tarnautojo šeimos namuose. Sunkiai pėdindami link savo vasarnamio, vaikinai miškelyje pastebi pakartą žvirblį. Tai virsta detektyvo užuomazga ir leitmotyvu visam romanui. Kas? Kodėl? Ir iš vis - kaip gi nutiko, kad jiedu nebegali pamiršti vargšo pakaruoklio? Dėl tokio (ne)reikšmingo įvykio jaunuoliai ima ieškoti ženklų, kurie reikštų...Ką? Nelabai ir patys žino.

Visgi mintys, kaip dažnai būna, nuveda veikėją ir kitais, pikantiškesniais keliais. Štai tarnaitės Katasės autoavarijos metu sužeista lūpa žadina vaikinui kūniškus geidulius, o lengvai iškvaišusio šeimininko neseniai ištekėjusiai dukrai Lenai skirti jausmai primena meilę. Kaip ir dera - nelaimingą. Aš labai subuitinu ir suvulgarinu tikrąjį knygos veidą. Jei žiūrėjote filmą "Nuostabus protas", turėtumėte atsiminti, kad pirmuosiuose kadruose jaunas studentas John Nash įžvelgia saulės atspindžio stiklinėje ir bendramokslio kaklaraiščio ornamento tapatumą. Panašus jausmas apima ir skaitant "Kosmosą" - nematomų ryšių egzistavimo pojūtis, visumą užgožiančios detalės... Verta susipažinti su šia knyga. Galbūt skaitydami ir nejausite troškimo ją praryti vienu prisėdimu, beveik galiu garantuoti, kad ir nepamiršite jos. Tikriausiai - niekada.

Nors Kate Morton romanas "Rivertono dvaro paslaptis" man labai patiko, jos knyga "Tolimos valandos" ilgokai pragulėjo lentynoje, mat slapta baiminausi, kad ji nebus tokia įdomi kaip pirmoji. Ką gi, galiu pasakyti, kad delsiau be...

Nors Kate Morton romanas "Rivertono dvaro paslaptis" man labai patiko, jos knyga "Tolimos valandos" ilgokai pragulėjo lentynoje, mat slapta baiminausi, kad ji nebus tokia įdomi kaip pirmoji. Ką gi, galiu pasakyti, kad delsiau be reikalo - ši knyga taip pat dovanojo man ne vieną malonaus skaitymo valandą.

Žinoma, šį kūrinį neišvengiamai lyginau su pirmiau skaitytuoju ir ką gi, panašumų nemažai: panaši pasakojimo maniera (vis "šokinėjama" iš dabarties į praeitį ir atgal), pagrindinis veiksmas vyksta didžiuliame dvare (na, šiuo atveju - pilyje), atsiranda žmogus, besikapstantis po praeitį ir, savaime aišku, aptinkantis visą klodą paslapčių, apie kurias užsimenama tokiomis užuolankomis, kad iki pat galo nepavyksta atskleisti tiesos, nors skaitydamas jau nuo knygos vidurio manaisi ją atspėjęs.

Taigi... Antrojo pasaulinio karo metai, vokiečiai įnirtingai bombarduoja Angliją, todėl miesto valdžia nusprendžia evakuoti visus Londono vaikus į kaimus, kur saugiau. Maža mergaitė taip pat kraunasi lagaminą ir kartu su broliu ir ją nuolat erzinančia, netgi skriaudžiančia vyresne seserim sėda į traukinį ir išvyksta į nežinią. Nors knyga prasideda ne šiuo epizodu, man jis yra savotiškas atskaitos taškas, kuris ir duoda pradžią įvykiams - tiems, kurie dar turės nutikti, ir tiems, kurie galbūt būtų likę palaidoti gilioje užmarštyje, jei ne ta mergaitė. Laikas bėga, mergaitė suauga, susilaukia savo mergaitės, kuri, besigilindama į savo mėgstamiausio rašytojo, kurio pilyje, pasirodo, per evakuaciją gyveno jos mama, biografiją, ir sužino tas paslaptis.

Tačiau labiau už visas paslaptis mano širdį sujaudino sudėtingi šeimos narių santykiai. Kaip sakė Levas Tolstojus: "visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga - nelaiminga savaip". O šiame kūrinyje laimingų šeimų maža, nors visų jų nelaimės priežastis man labai panaši - tai primygtinis šeimos narių kišimasis į kitų gyvenimą ir savo diktato primetimas. Štai viena mergaitė savo šeimoje jaučiasi kaip balta varna, nes jie jos nesupranta ir nesupras iki gyvenimo galo laikydami snobe, mat mergaitė kitokia - nori mokytis ir tapti žurnaliste, o ne kirpėja ar mašinininke, kas jos motinai yra kone ideali profesija. Tačiau užaugusi ta mergaitė savo ruožtu visomis išgalėmis slopina dukters polinkį skaityti knygas, svajoti ir pačiai kurti, tik jau dėl kitų priežasčių - pati nepasiekusi savo svajonės, mano, kad šitaip apsaugos dukrą nuo širdgėlos. Dar kita šeima - trys seserys, iš kurių viena - protiškai neįgali, o vyresnėlės ja rūpinasi paaukojusios tam visą savo gyvenimą ir svajones. Tačiau ir šitų seserų meilė nėra besąlygiška - vyresnėlės nuolat kenkia viena kitai kiek beįmanydamos, nes žino kaip galima viena kitą įskaudinti ar, mažų mažiausiai, suerzinti. O apie šios trijulės tėvą, kurį seserys vaikystėje tiesiog dievinte dievino, nesinori net užsiminti, mat man nepriimtinas jo sprendimas aukoti vienų vaikų laimę dėl "kilnesnio tikslo" - išsaugoti dukters talentą.

Trumpai tariant, "Tolimos valandos" - stora knyga, kurią taip ir knieti kuo greičiau "praryti", o "prarijus" pasidaro gaila, kad malonumas baigėsi. Manau, ne vienas joje ras šį tą artimo širdžiai: detektyvų mėgėjams patiks narplioti paslaptis, mėgstantieji dramas godžiai skaitys apie sudėtingus žmonių santykius, o romantikų širdis sujaudins gražuolės femme fatale ir dailaus moterų numylėtinio meilės istorija.

Štai ši knyga į mano rankas pakliuvo tik todėl, kad kažkada jas minėjo lietuvių kalbos ir istorijos mokytojos. Deja, negaliu pasigirti tokiu pačiu susižavėjimu, kokiu jos pristatinėjo šią knygą, tačiau ji buvo įdomi, nors...

Štai ši knyga į mano rankas pakliuvo tik todėl, kad kažkada jas minėjo lietuvių kalbos ir istorijos mokytojos. Deja, negaliu pasigirti tokiu pačiu susižavėjimu, kokiu jos pristatinėjo šią knygą, tačiau ji buvo įdomi, nors ir per daug idiliška krikščionybės atžvilgiu. Gal neveltui Lenkijos pilietis rašė šią knygą, kaip žinome Lenkija viena labiausiai tikinčių šalių, manau, kad būtent, todėl krikščionybė yra pagrindinė tema šioje knygoje.
Kaip viena mergina savo recenzijoj rašė, taip aš pakartosiu: "Sunku įsivaizduoti kaip tokias kančias iškentėję krikščionys, vėlesniais amžiais skelbė kryžiaus žygius?". Knygoje labai daug kalbama apie krikščionybę, jos naudą, žmonių geraširdiškumą ir palaimą būnant krikščionimi, tačiau visas tas gerumas atsisuka prieš Avinėlio pasiekėjus, apkaltinti Romos padegimu, vienas po kito tūkstančiais krikščionys yra išžudomi amfiteatruose ir tik pagrindinės veikėjos, Ligijos - ligų karaliaus dukters, (aplink kurią pagrinde ir sukasi veiksmas) romos piliečiai pagaili ir ji su tarnu išgyvena.
Nepamirškime, Ligijos sužadinio kuris pradžioje norėjo ją turėti jėga, ieškojo jos, samdė "seklį", vėliau apsikrikštijo ir įgyvendino norą, būti jos vyru. Nepamirškim ir vieno įdomiausio, bet labiausiai išjuokto veikėjo - Nerono, žiauraus Romos imperatoriaus, kuris buvo meniškos sielos.

Taigi knygoje yra kelios siužeto linijos, kurios savitai susipina ir suteikia didelį įspūdį. Vertėtų paminėti, kad istorinės "smulkmenos" yra teisingos, ir plečia istorines žinias. Tarp kitko verta skaityti šią knygą dar ir dėl to, kad joje gausu terminų, o aprašymai yra labai vaizdūs.

Tad nors antrą kartą šios knygos neskaityčiau, tačiau galiu pripažinti, kad ši knyga yra viena geriausių religinio "tipo" knygų.

" (...) aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau..."



Visi yra įpratę lietuviškas knygas, o ypač tas, išėjusias dar gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės metais, laikyti bevertėmis ar tiesiog sumaniai...

" (...) aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau..."



Visi yra įpratę lietuviškas knygas, o ypač tas, išėjusias dar gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės metais, laikyti bevertėmis ar tiesiog sumaniai sužaisto nereikšmingo rašytojo populizmu padarinio "prastu skoniu". Paprasčiau - nusišypsojo sėkmė menkam rašytojūkščiui išleisti neregėtai didžiulio tiražo knygą Lietuvoje.



Skubu paprieštarauti bei kartu visiems įvertinti didžiulį lobį, kurį mums paliko Ričardas Gavelis. Šiam rašytojui netinka jokie pliurpalai apie vėjų gaudymą plikame lauke ar literatūrinės šlovės siekimą.



"Jauno žmogaus memuarai" - tai knyga, apie jauną, ambicingą, iš esmės besilaikantį dorovės principų, bet tuo pačiu ir silpnavalį žmogų, nesugebėjusį tinkamai pasipriešinti sistemai. Kūrinio herojui, laiškus savo buvusiam kambariokui, savotiškam gyvenimo guru Tomui Kelertui, rašiusiam Leonui Cipariui gyvenimas buvo nelengvas, nors... kam jis tuo metu buvo lengvas? Sovietinis rėžimas kūrė naujos kartos žmogų - nemąstantį, neturintį savos nuomonės žmogų, beatodairiškai paklūstantį nustatytajai tvarkai. Niekingo sovietinio gyvenimo realijos atsispindi minėtame kūrinyje - keturiolikoje Cipario laiškų Kelertui, primenančių idiotizmu persmelktą realybę, kurioje nelemta gyventi žmogui, norinčiam gero ne tik sau, bet ir kitiems. Tai savotiškas įspėjimas, galbūt net padrąsinimas Kelertui apsisaugojant nuo to pavojingo fantasmagoriškų sporų lietaus, nuo kurio pasislėpti nesugebėdavo nė pats Ciparis.



"Sergėkitės jų ir, dėl Dievo meilės, nemanykit, kad juos įveikti lengva. Lengvai jie nepasiduos. Jų reikia bijoti. Juos būtina deramai įvertinti. Jie nebijo jokių užkeikimų. Kova su jais - ne džentelmeniškas sportas. Tai karas. Rimtas, ilgas, atkaklus karas."



Su kiekvienu perskaitytu lapu mano susižavėjimas vis augo ir augo. Nors patsai knygos veikėjas Ciparis kalba apie sovietmetį, nejučiomis patį veiksmą prilygindavau šiai dienai - juk viskas kone identiška, panašu! Bet mano pagyras ši knyga pelno ne vien dėl to. Skaitai žodį po žodžio, sakinį po sakinio, puslapį po puslapio ir nesusilaikai darkart nenustebdamas - kaip, po paraliais, tokią knygą galėjo parašyti lietuvis???



Pasirodo, kad galėjo.

Albert Camus. Svetimas.

Ar Jums pažįstamas jausmas, kai visi aplink kažko iš Jūsų laukia, bet jūs neįsivaizduojate ko? Jūs galvojate, o ką šioje situacijoje jaučia eilinis žmogus, kokie TURI būti jo veiksmai, kaip jis...

Albert Camus. Svetimas.

Ar Jums pažįstamas jausmas, kai visi aplink kažko iš Jūsų laukia, bet jūs neįsivaizduojate ko? Jūs galvojate, o ką šioje situacijoje jaučia eilinis žmogus, kokie TURI būti jo veiksmai, kaip jis TURI pasielgti? Įtampa vis auga, nes atsakymų į šiuos klausimus iš tikrųjų nėra... Kad neatrodytų kvailas, žmogus sugalvojo etiketą - teisingo elgesio taisykles. Ir štai kur prasideda viso gyvenimo absurdas.

Camus rašo aiškiais ir sausais sakiniais, ir lyg tai daugiau pasakyti tikrai nieko nenori, bet vis tiek skaitai tarp eilučių - kam apsunkinti sau gyvenimą ir išgalvoti neegzistuojančių problemų? Gyvenimas yra paprastesnis nei tu manai. Tokiais principais vadovaujasi pagrindinis knygos (tiksliau apsakymo) veikėjas Merso (prancūzų kalba jo vardas yra susijęs su mirtim, tai kad visą savo optimizmą atidėkit į šalį). Merso tiesiog gyvena šia akimirka ir nesusimąsto kodėl daro vienaip arba kitaip. Jis valgo, rūko, dirba, žiūri pro langą, savaip mėgaujasi kiekviena sekunde, bet ir šių laimingų sekundžių nesureikšmina. Prancūziškas išsireiškimas comme il faut jam nesuprantamas dalykas, tačiau jis pastebi, kad žmonės, gyvenantys aplinkui, turi kažkokią neaiškią "teisingos reakcijos" sistemą. Iš pirmo žvilgsnio Merso atrodo bejausmis ir gal net kvailokas ar naivus, bet paskui pasirodo, kad tas "bajausmiškumas" ir yra jo požiūris į gyvenimą, čia jo įsitikinimasi ir nenoras susilieti su dauguma, vaidinti ant publikos, elgtis deramai.

Visas veiksmas pas Camus prasidėjo šokiruojančiais žodžiais - "Šiandien mirė mama. O gal vakar, nežinau." Po šių žodžių iškart pradedi kaltinti Merso abejingumu. Visgi tai mama, žmogus, kuris padovanojo tau gyvenimą... Bet paskui viskas atrodė logiškai - Merso ir jo mama susvetimėjo, neturėjo ko pasakyti vienas kitam ir jau nieko vienas nuo kito nebelaukė, be to Merso neturėjo pakankamai lėšų mamos priežiūrai, todėl ir nusprendė atiduoti ją į senelių namus prie bažnyčios. Ten mama ir mirė. Jis neprisiminė kiek jai buvo metų, neverkė laidotuvėse, nepanorėjo paskutinį kartą pažvelgti į mirusiąją, ir dar, o Jėzau, išdrįso tūkiti ir gerti kavą su pienu pri jos karsto. Šventvagystė ir begėdiškumas! Tai buvo lemiama Merso klaida.

Kai kurių jo veiksmų paaiškinti tiesiog neįmanoma, gal aš irgi labai jau pripratųsi "teisingai" reaguoti ir kiekvienam veiksmui ieškoti priežasties, kiekvienoje akimirkoje ieškoti prasmės, kad nebegaliu matyti paprasčiausių dalykų. Trečioje knygos dalyje vyksta teismas - Merso nušovėarabą. KODĖL? Jis atsako - dėl saulės. Visi juokiasi, o Merso daugiau nieko nepriduria ir net nebando pateisinti savęs. Man labai peršėjo sugalvoti jam pateisinimą, papildyti jį, prirašyti jam kažkokių jausmų ar minčių, kurių jis niekad gyvenime neturėjo. Matot, įprotis!

Galu gale Merso pripažįsta kaltu ir priteisia jam mirties bausmę. Bet labiau ne už tai, kad jis padarė nusikaltimą nužudydamas žmogų, o už ten, kad nederamai elgėsi per mamos laidotuves. Atrodo juokinga, bet čia ir išlenda bjauri tiesa - jeigu nesinori verkti, kodėl turi, PRIVALAI?...

Merso buvo mirties, kaip ir visi, ir kaip ateistas, bijo nežinomumo, o kas bus po? Kunigas jo klausia "Nejaugi manai kad mirsi VISAS? Kaip gali susitaikyti su šia mintim?". Ir paskui dar pažada pasimelsti už jį. Čia pirmą kartą Merso prarado kantrybę ir pasiuntė kunigą ir visą religiją velniop. Gal kiti žmonės ir rado joje išeitį, bet jam per visą gyvenimą to nereikėjo, tai kas pasikeitė dabar?...

Žodžiu, Camus "Svetimas"- puikus fonas pamastymams apie amžinus klausimus.

Įvertinimas 9/10

Trumpas apybūdinimas: Egzistencialumo pagrindai

Pradėjęs skaityti Vydūno Raštus, nusikeli 100 metų atgal. Tai tikras saldainiukas XX amžiaus istorijos, bei senosios Lietuvių ( Mažosios Lietuvos Lietuvninkų) kalbos mylėtojams. Knygoje galime mėgautis orginalia Vydūno...

Pradėjęs skaityti Vydūno Raštus, nusikeli 100 metų atgal. Tai tikras saldainiukas XX amžiaus istorijos, bei senosios Lietuvių ( Mažosios Lietuvos Lietuvninkų) kalbos mylėtojams. Knygoje galime mėgautis orginalia Vydūno kalba.

Tikriausiai daugelis esate girdėję apie Vydūno išmintį ir mokymą sveikai gyventi. Dėl to, jau seniai norėjau perskaityti Vydūno raštus. Pradėjau nuo Vydūno raštų antros dalies, kur atspausdinti ankstyvieji teosofijos bei vėlesnieji praktinio pobūdžio mąstytojo veikalai. Skyriuje "Sveikata, jaunumas, grožė", kaip tik ir rašo apie meną išlikti sveikam. Čia Vydūnas įdomiai rašo apie teisingo kvėpavimo svarbą ir net pateikia įvairių kvėpavimo pratimų, norint nusiraminti, valytis organizmą, ruošiantis kalbai ir t.t. Kitas skyrius moko, kaip teisingai maitintis - daug kas lyg ir žinoma, tik taip pat radau įdomių ir dabartinėmis žiniomis prieštaringų teiginių, kaip kad:

1)nereikia nieko gerti, skysčių užtenka, kiek jų gauname su maistu;

2) mėsa neturi jokiu naudingu medžiagų - nei mineralų, nei energijos;

3) gyvuliniai riebalai sveika;

4) vaikams iki 7 metų nesveika valgyti kiaušinius (remiantis biochemiku ir dietologu Ragnar Berg)

Taip pat pateikiama įdomių patarimų, kaip prižiūrėri odą, kad ji būtų sveika, kaip aktyvinti galūnių kraujotaką, kaip sutvarkyti savo namus, kaip teisingai prižiūrėti savo jausmų-minčių gyvatas.

Čia pagrinde aptariu sveikos gyvensenos idejas, nors šiame raštų tome taip pat gvildenamos ir filosofinės temos apie gimdymą, žmogų, žmoniją, likimą. Daug Vydūnas remiasi Indų vedomis.

Suomių rašytojas Mika Waltari savo istoriniam romanui, atnešusiam rašytojui pasaulinį pripažinimą, ruošėsi beveik dešimtmetį. Jis studijavo įvairią istorinę medžiagą, rinkdamas informaciją ne tik apie Senovės Egipto...

Suomių rašytojas Mika Waltari savo istoriniam romanui, atnešusiam rašytojui pasaulinį pripažinimą, ruošėsi beveik dešimtmetį. Jis studijavo įvairią istorinę medžiagą, rinkdamas informaciją ne tik apie Senovės Egipto istoriją, kultūrą ir jos papročius, bet tuo pačiu metu jis domėjosi ir aplinkinių civilizacijų pasiekimais, sąsajomis su Nilo upės valstybe. Nors grupė kritikų priekaištauja knygos autoriui, jog šis užsimojo tiksliai nupasakoti autentišką Afrikos krašto gyvenimą, kai pats niekada nėra aplankęs Egipto, nėra matęs jo piramidžių ir senųjų miestų. Vis dėlto Mika Waltariui pavyko nepaprastai įtaigiai atkurti praėjusį laikotarpį, tą nenuginčijamai liudija ir knygos kaip bestselerio statusas, jos vertimai į daugybę pasaulio kalbų.

Detalus istorinio konteksto atkūrimas neretai leidžia pamiršti, jog pagrindinis pasakojimo veikėjas Sinuhė Egiptietis tėra šio suomių rašytojo išgalvotas herojus, o ne prieš kelis tūkstančius metų gyvenęs ir realiai veikęs faraonų rūmų gydytojas. Taigi ši knyga yra Sinuhės viso gyvenimo išpažintis ir prisiminimai apie patirtus nuotykius, išmoktas pamokas, sutiktas įsimintinas istorines asmenybes ir mylimus žmones. Sinuhę dar kūdikį rado Nilo plukdomą krepšyje, jį užaugino bevaikiai Tėbų gydytojas su žmona, vėliau siekę, kad jų sūnus pasektų tėvo pėdomis ir taptų gydytoju. Kadangi Sinuhė buvo gabus ir jam netrūko laimės, berniukas tapo pripažintu karališkųjų rūmų gydytoju ir taip visam gyvenimui susietas su faraonu Echnatonu, tuo metu įgyvendinusiu religijos reformą visame Egipte. Ypatingas vaidmuo Sinuhei Egiptiečiui leido apkeliauti aplinkinius kraštus ir išmokti ne tik naujų gydymo metodų, bet ir pažinti kitas valstybes. Taip Mika Waltaris skaitytoją detaliai supažindino su dalimi XIV a. pr. Kr. istorijos ir kultūros, pateikęs savą to meto valdovų tikslų, įvykių sąsajų bei priežasčių pasakojimą, kurį įtvirtina ir struktūruoja realūs tuomet nutikę įvykiai, egzistavę veikėjai, gyvavęs ištisas kultūrinis kontekstas: Sirijos, Kretos, Mitanijos...

Sinuhės Egiptiečio istorija yra kartu pasakojimas apie žmogaus gyvenimo patirtį, kai bėgant metams keitėsi jo supratimas. Jaunystėje buvęs naiviu ir geraširdžiu, Sinuhė nelabai pasikeičia ir sulaukęs brandos, vis dėlto jo išgyvenimai, teisingi ir klaidingi sprendimai, neleidžia nė akmirkai skaitytojui likti abejingam herojaus likimui ir patirtiems išgyvenimams.

Prieš pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi, kad tai bus humoristiniai išeivio iš savo tėvynės prisiminimai. Buvau teisi tik iš dalies, nes rašymo stilius man buvo kiek netikėtas dėl ironijos, greitų erdvės ir laiko...

Prieš pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi, kad tai bus humoristiniai išeivio iš savo tėvynės prisiminimai. Buvau teisi tik iš dalies, nes rašymo stilius man buvo kiek netikėtas dėl ironijos, greitų erdvės ir laiko pokyčių. Viename skyriuje pagrindinis veikėjas Aleksandaras - mažas berniukas savo gimtajame mieste Višegrade (Bosnija ir Hercegovina) žvejoja ant Drinos kranto ir tik jam vienam suprantamu būdu bendrauja su mirusiu seneliu. Tuo tarpu kitame - jis jau suaugęs vaikinas, gyvenantis Esene (Vokietija) ir vis dar rašantis laiškus mergaitei, pasilikusiai gimtojoje šalyje, kai ten keitėsi politinė situacija. Skaitant, kartais norėjosi kvatoti, o kartais verkti. Tai puiki knyga, besidomintiems istorija (juk ir mes buvome okupuoti) ar tiesiog žmonėms, kurie šiuo metu toli nuo savo tėnvynės ir jaučia nostalgiją. Nesitikėkite lengvo skaitymo. Kita vertus tikiu, kad ši Saša Stanišic knyga padės geriau suprasti žmonių, kurie negali gyventi savo gimtojoje šalyje padėtį ir jausmus. Juk dažnai labiau vertiname tai, ko netekome ir nebegalime turėti.

Martyno Starkaus pirmoji knyga "Šilko kelias arba 10 000 kilometrų su "Pagieža"" yra pirmoji mano perskaityta tokio tipo knyga. O koks gi tas tipas? Tai dienoraštis, tačiau kartu primenantis ir straipsnius žurnaluose su išskirtais...

Martyno Starkaus pirmoji knyga "Šilko kelias arba 10 000 kilometrų su "Pagieža"" yra pirmoji mano perskaityta tokio tipo knyga. O koks gi tas tipas? Tai dienoraštis, tačiau kartu primenantis ir straipsnius žurnaluose su išskirtais keliais vėliau rašomais sakiniais. Iš pradžių tai šiek tiek blaškė, bet vėliau supratau, kad tai puiki galimybė pamiršus apie ką buvo rašoma ankstesnėse dienose, tiesiog perskaityti tuos sakinius ir viską prisiminti.

Esu kažkada žiūrėjusi Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių laidas - mini dokumentinius serialus ir žavėjausi vietovėmis, jų drąsa ir humoro jausmu. Šio dalyko netrūksta ir knygoje. Jau pirmą vakarą skaitydama, ne taip jau retai kambario tylą nutraukdavau garsiu juoku. Labiau įsigilinti į pasakojimą padėjo nuotraukų gausa.

Jei reiktų vertinti šią knygą, vertinčiau labai gerai. Taip, tai nėra ta knyga, kuri pakeis požiūrį į gyvenimą, atskleis didžiąsias gyevnimo tiesas, tačiau ji leidžia praplėsti akiratį. Skaitydama šią knygą gali pabūvoti vietovėse, kuriose dar neteko būti ir galbūt neteks, tačiau jei visgi nusišypsotų tokia laimė, šių keliautojų patirti nuotykiai, gali padėti išsisukti ir iš keblių situacijų.

Taigi, rekomenduoju šią knygą skaityti, kai norisi kažko lengvo, gero ir šilto. Ypač tinkama šaltiems žiemos vakarams ar dar tik prasidedančiam pavasariui.

Kalbant apie šį K.Hosseinio romaną "Bėgantis paskui aitvarą", tiesiog privalu pabrėžti temų įvairovę. Čia draugystė, meilė, garbė, išdavystė, kaltė, sąžinė ir kitos moralės ir amoralumo kelių ir klystkelių...

Kalbant apie šį K.Hosseinio romaną "Bėgantis paskui aitvarą", tiesiog privalu pabrėžti temų įvairovę. Čia draugystė, meilė, garbė, išdavystė, kaltė, sąžinė ir kitos moralės ir amoralumo kelių ir klystkelių nuorodos. Kad ir koks tai neįžvalgus pastebėjimas būtų, autorius meistriškai suraizgė šias temas į vieną įtaigią istoriją, suvirpinsiančią net ir uoliausio ciniko širdį. Skonio reikalas, tačiau ekranizacijos prašyte besiprašančios dramatiškos ir netikėtos siužeto vingrybės tinka ir masių, ir gurmanų skoniui. Daugiasluoksniškumas - dar viena romano stiprybių. Vartoti galima lengvai ir greitai, o galima skrosti psichologizmo okeanus, teisiant ir teisinant pagrindinį veikėją Amirą, silpnumo akimirką neužstojusį draugo Hasano, kuriam tai atnešė fatališkus padarinius. Kad ir kaip vėliau Amiras gailisi ir bando atpirkti savo kaltę, neapdairaus įvykio atgarsiai ataidi dar ateinančioms kartoms. Vaikiška kova dėl tėvo dėmesio ir iš to kilęs siekis žūtbūt laimėti aitvarų varžybas tampa tikrų tikriausia kilpa Amirui ir neslopstančiu skauduliu širdy. Jautri ir ryški istorija, neleidžianti imti galvoti, kad ką nors čia įmanoma nuspėti. Beje, vėlgi grįžtant prie minėtos ekranizacijos. Į ekranus knygos istoriją ryžosi perkelti režisierius M.Foster ir to paties pavadinimo filmas buvo tikrai neblogas. Šiaip jau priklausau tai bambeklių kategorijai, kurie nepraleidžia progos pamurmėti, kad filmai knygų nenurungs. Nenurungė ir šįkart, bet nesakyčiau, kad itin atsiliko. Psichologiniai momentai užfiksuoti taip pat jautriai, jausmų peripetijos ne ką mažiau įtraukia. Dar vienas dalykas, kurį privalu paminėti - istorinis romano kontekstas. Jeigu romanas tikrai neįtraukė (vargu, ar taip gali nutikti), turėkite omeny, kad mažų mažiausia išgirsite apie sunitų ir šiitų santykius, politinių įvykių kaitą Afganistane, mudžahedų ir talibų rolę jame. Tokios intelekto drožlės tikrai nepakenks, bet nejaugi tai ir viskas? Romanas "Bėgantis paskui aitvarą" visgi turi viską, ko reikia bet kokiam skaitytojui. K.Hosseini klasiku gal ir netaps, tačiau jo romanas tikrai yra vienas tų, kurį į skaitinių eilę įrašyti verta.