"Norvegų gira" yra ketvirtoji mano perskaityta Murakamio knyga. Visiškai kitokia nei tikėjausi, be Murakamiui būdingų antgamtiškų įvykiu lavinos, tačiau ne mažiau įtraukianti, vaizdinga, simboliška ir juokinga. Murakamis...

"Norvegų gira" yra ketvirtoji mano perskaityta Murakamio knyga. Visiškai kitokia nei tikėjausi, be Murakamiui būdingų antgamtiškų įvykiu lavinos, tačiau ne mažiau įtraukianti, vaizdinga, simboliška ir juokinga. Murakamis paprastais sakiniais aprašo ir perteikia aplinką taip taikliai, kad prieš akis, rodos, gyvais pavirsta knygos herojai, iškyla kambariai ar tiesiog imi ir atsiduri miško pievoje bei įkvėpi kalnų oro. Tai pakankamai lėta knyga, kurią reikia pajausti, o ne greitai perversti puslapius. Romans persmelktas melancholijos, tačiau tuo pačiu ir įkvepia gyvenimui, atvirumui, meilei, draugystei. Pats Toru sako, kad mirtis yra neatsikiriama gyvenimo dalis - ne priešingybė, o ir mirti pradedame tik atėję į šį pasaulį. Ir nors Toru gyvena septintojo dešimtmečio Japonijoje, jo mintys ir išgyvenimai pasirodys labai artimi ir pažįstami ne vienam bręstančiam, savęs beieškančiam, vienatve nuo pasaulio besiginančiam dvidešimt pirmojo amžiaus europiečiui.

Taip ir norisi nupūsti dulkes nuo kadaise turėtų "The Beatles" įrašų ir prikelti juos naujam gyvenimui.

Knyga parašyta dienoraščio forma. Pagrindinis veikėjas-paauglys Adrianas iš Didžiosios Britanijos. Šmaiksčiai gvildenamos įvairios paauglystės problemos, taigi knyga paliko gerą ispūdį, beskaitant teko daug krizenti, ypač ...

Knyga parašyta dienoraščio forma. Pagrindinis veikėjas-paauglys Adrianas iš Didžiosios Britanijos. Šmaiksčiai gvildenamos įvairios paauglystės problemos, taigi knyga paliko gerą ispūdį, beskaitant teko daug krizenti, ypač kai atpažindavau savo pačios paaugliškas mintis! Taigi, knyga paliko gerą įspūdį, tad galėčiau drąsiai ja rekomenduoti jaunimui(ankstyvojo laikotarpio!).

Sunku rašyti atsiliepimus apie tokias knygas - regis jau viskas išsakyta, išdiskutuota, išnagrinėta kitų anksčiau rašiusiųjų, tad kažką labai naujo ar originalaus įžvelgti sunku, o kartoti svetimas mintis irgi nesinori. O...

Sunku rašyti atsiliepimus apie tokias knygas - regis jau viskas išsakyta, išdiskutuota, išnagrinėta kitų anksčiau rašiusiųjų, tad kažką labai naujo ar originalaus įžvelgti sunku, o kartoti svetimas mintis irgi nesinori. O bet tačiau vis dėlto, skaitau juk sau, o ne dėl kitų. Ir kodėl gi skaitau? Nes knygos yra mano gyvenimas: su jomis atsipalaiduoju, pailsiu, sužinau kažką naujo, arba populiariai kalbant "dvasiškai patobulėju". Be abejo, kartais tenka save stumtelti, paraginti, pamotyvuoti, jei knyga nėra iš "perskaičiau ir pamiršau" serijos. Bet kartais tai atsiperka su kaupu, tskant... šypt!

Kodėl gi skaičiau šią knygą? Tiesiog pagaliau pasijutau jai pribrendusi (nors ir žinau, kad dauguma ją perskaito dar mokykloj, bent jau anksčiau perskaitydavo... tuo tarpu manojoj mokyklinėj programoj nebuvo nė vieno rusų autoriaus kūrinio). Taipogi priėmiau mestą iššūkį sau pačiai (mažiau makulatūros, duokite man literatūros!).

Ką gavau? Labai daug. Kūrinys daugiasluoksnis, gilus, svarbi kiekviena detalė, nėra dalykų, kurie neturėtų savos paskirties ar neatliktų savo rolės pasakojime. Ryškios tų laikų aktualijos (XIX a. pab. - XX a. pradžios) rusų buržuazija ir aristokratija, korumpuota ir primityvi valdininkija, pralobę ir nuskurdę aristokratai, varguomenės ir turtuolių priešprieša. Patiko ypatingai ryškūs veikėjų portretai: ne tiek išvaizdos detalių aprašymai, kiek saviti charakteriai, išsakomos mintys (veikėjų lūpomis išsakomos nuomonės apie ekonomikos teorijas, net religijos klausimų išaiškinimai), kartais su ironijos ar sarkazmo doze. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tos mintys nerišlios ir nesklandžios, bet juk būtent tokios ir yra mintys. Mes nemąstome nuosekliai, mintys atsiranda šuoliais ir veja viena kitą, pinasi, vystosi nepriklausomai nuo mūsų valios. Be abejo, ryškiausias yra Raskolnikovo portretas: jo mintys, veiksmai, artimųjų bendravimas su juo atskleidžia įvairias jo asmenybės puses. Dar mane ypatingai sužavėjo psichologiniai žaidimai su tardytoju Porfirijum - tiesiog skaičiau ir mėgavausi jų pokalbių vystymųsi, tardytojo meistriškai spendžiamais spąstais, Raskolnikovo išsisukinėjimais.

Kas nepatiko? Skaitydama sunkiai yriausi per puslapius ir labai apgailestavau, kad mano praktiškai niekinės rusų kalbos žinios neleidžia mėgautis originaliu tekstu, neleidžia perkąsti kiekvieno veikėjo pavardės simbolikos lietuviškajame tekste (ši išmintis iš internete rastų apžvalgų): Raskolnikovas - suskilęs, Zametovas - pastabusis, Razumychinas - išmintingasis, Lužinas - balutė. Lietuviškasis vertimas ("Margi raštai", 2010 m.) man kliuvo: tai linksniai nesuderinti, tai pagal tekstą atrodytų, kad sumaišyti įvardžiai jis/ji, tai koks keistesnis žodis įtarptas: nunovyti, mergmėsis, kiaulazas ir kt. Dar vienas labai trukdęs skaitymui faktas yra tas, kad knyga ir visas jos siužetas yra pernelyg žinomas iš bendro išsilavinimo, belieka stebėti, kaip autorius prieina iki atomazgos, tačiau nebelieka netikėtumo elemento. O tai, pripažinkime, atima dalį viso knygos žavesio...

Rekomenduočiau užsispyrusiems, mat teks šiek tiek pastūmėti save, bet tikrai verta, net jei vien tam, kad galėtumėt palaikyti pokalbį, šypt! mirkt!

Pro balandžių baltais siūlais išmargintą langą skerbiasi saulės spindulėlis... Toks plonytis, kaip siūlelis, kad rodos tuoj trūks... Kieme sukasi vaikai ratelyje, laimingi, nes pasitinka pavasarį.. Aš sėdžiu ir kuriu...

Pro balandžių baltais siūlais išmargintą langą skerbiasi saulės spindulėlis... Toks plonytis, kaip siūlelis, kad rodos tuoj trūks... Kieme sukasi vaikai ratelyje, laimingi, nes pasitinka pavasarį.. Aš sėdžiu ir kuriu pasaką ne pasaką apie savo perskaitytą knygą ne knygą.

"Dėmesio dėmesio! Gerbiami ponai ir ponios..." banga lūžta... bet staiga diktorės balsas vėl pasigirsta: "Pagal Kazuo Ishiguro knygos "Dienos likučiai" gyvenimo apmąstymai....", pasigirsta šaižus cypimas ir vėl viskas dingsta...

Bet... Jei tai būtų mano pasaka, tai pagrindinis knygos herojus būtų Darlington Holo lordas, bet kadangi čia ne pasaka, tai jis - liokajus... O tu mielas brolau, vyresnynis liokajus!.. Pasakyčiau, kad naivus kaip belgas, bet jis buvo anglas... Pasakyčiau, kad darboholikas, bet, kas nors imtų šaukti - garbėtroška...

Visgi būti tokiam atsidavusiam ir taip su malonumu dirbti, kaip mūsų knygos herojus Stivensas, reikia sugebėti, o to jau galima ir pavydėti... Mano kaimynas iš antro aukšto tam lordui visai ne lordui, o liokajui pasakytų: "Oi oi oi, matai gi darbštuolis atsirado", ir toliau trauktų cigaretę vieną, antrą, tre.....

Na, o aš šį liokajų (vyresnyjį!!!) pavadinčiau grynu jaunojo Lenino prototipu, tik vietoj "mokytis" šis šaukė: "dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti"... Iš kitos pusės, tai net nėra čia ko ironizuoti, tokių darboholikų pilni ofisai, kurie vietoj žodžio "taip, sere" sako, "taip, vadove... (atnešiu jums kavos, sausainių, pyragaičių, užsakyčių SPA ir dar dar.... būsiu tokia žavi ir nepakartojama.. Ak!)"

Na bet ką jau čia aš... Tai juk knyga, o tas žavuolis Stivensas - sukurtas personažas, kuris iš tikrųjų šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti absurdiškas (aaaa nevykėlis)... Visgi autorius meistriškai suvedžioja skaitytoją, kai jau vyresniojo liokajaus kliedesiai ima migdyti staiga koks "bum" niuansėlis ir vėl plačiai atsimerki ir pasineri į juokingai žavų vyrensiojo liokajaus gyvenimą, kuris iš tikrųjų pavaizduotas absoliučiai nuobodus ir snobiškas... O perskaičius knygą kyla klausimas autoriui: "Mielas autoriau, kaip jums pavyko su tokiu liūdnai juokingai groteskišku personažu sukurti tokią patrauklią knygą?"... o ką jei autorius atsakytų: "Tai todėl, kad aš ne anglas, o japonas, mes gerai suprantam darboholikus"... Nejuokinga? Perskaitykit knygą ir bus juokinga...

Na gerai gerai.. knyga parodo ne vien darbui ar savo profesijai atsidavusį žmogų... Yra ir tikslo siekimas: būti pačiu geriausiu vyriausiuoju liokajumi - pasakė liokajus, vardu Stivensas.

O jei kalbant visai rimtai ir nepasakiškai, tai taip pasišaipyti iš angliškojo diduomenės snobiškumo, gali tik japonas, o jei dar atkreipsim dėmesį, jog tai pavyko padaryti su tokiu personažu kaip liokajus, tai manau nesuklysiu pasakiusi, kad Kazuo Ishiguro tikrai talentingas rašytojas.

Reziumė būtų tokia: neperskaityti šios knygos būtų nuodėmė... po kurios lauktų labai labai sunki bausmė .

Trumpam mėnesiui trumpa ir lengva knyga :) Kadangi labai mėgstu ir filmus ir kokteilius, rasti knygą apie kokteilius filmuose - puiku. Ši knyga į namų biblioteką atkeliavo netikėtai - kaip viena iš kalėdinių dovanų. Bet tiko...

Trumpam mėnesiui trumpa ir lengva knyga :) Kadangi labai mėgstu ir filmus ir kokteilius, rasti knygą apie kokteilius filmuose - puiku. Ši knyga į namų biblioteką atkeliavo netikėtai - kaip viena iš kalėdinių dovanų. Bet tiko ir patiko. Knygoje pateikiami kokteilių receptai, trumpas aprašas apie jį "kas kaip kodėl". Taip pat filmo aprašas, kuriame jis buvo geriamas bei nuotrauka. Smagu nagrinėti, kaip tas pats kokteilis skirtingai atrodė skirtingame filme, kokios sudedamosios dalys.. Pateikiamos rodyklės pagal filmą ir pagrindinį jo aktorių, pagal kokteilio pavadinimą bei pagal kokteilio pagrindinį ingridientą. Ypač patiko nuotraukos :)

Smagi knyga, puiki tema diskusijoms bei smagus pavartymas kokteilių vakarėlio metu. Įdomesnė nei sausa kokteilių receptų knyga!

Vien paėmus knygą į rankas, galvoje išdrįso šmėstelėti mintis, kad laikau visiškai standartinį romaną. Prabangus vintažinis viršelis, paauksuotos, įmantrių šriftų raidės, liūdnos moters nuotrauka ir blankus užrašas...

Vien paėmus knygą į rankas, galvoje išdrįso šmėstelėti mintis, kad laikau visiškai standartinį romaną. Prabangus vintažinis viršelis, paauksuotos, įmantrių šriftų raidės, liūdnos moters nuotrauka ir blankus užrašas "Jausmų klasika". Nesunku buvo atspėti, kad tiek pat pompastikos ir jausmų slypi knygos viduje.

Neklydau - dar neįpusėjus buvau paragavusi visokio plauko veikėjų išgyvenimų.

Turbūt net neverta sakyti, kad knyga apie meilę. Tačiau būtina pabrėžti, kad apie meilę XIX amžiuje. Galbūt naivu sakyti, kad istoriniai laikotarpiai turi įtakos keisti žmonių jausmus, tačiau veiksmus lydinčius jausmų, be abejonių turi.

Istorija sukasi Niujorko turtuolių gyvenimuose. Žiūrint paviršutiniškai, šis pasaulis tobulas: visi mandagūs, paslaugūs, išsilavinę ir dorovingi, puoselėjantys tradicijas žmonės. Tačiau pakapsčius šiek tiek giliau, išlenda tikrasis pasaulio veidas: puikybė, dviveidiškumas, įsišakniję stereotipai, materializmas ir baisi netolerancija. Tiesa, buvo momentų, kada norėjau padėti knygą į šalį, nes kūrinyje tvyrantis perdėtas rafinuotumas ir tuštybė tiesiog siutino iš nuobodumo. Arba kartais atrodė, kad visko tiesiog per daug. Tačiau priverčiau save perskaityti iki galo. Ir džiaugiuosi - tikrai nenusivyliau.

Pirmiausia, kas įtraukė tai sukurta nepaprasta XIX amžiaus atmosfera. Skaitydama pajaučiau tų laikų dvasią ir akimirkomis net pagaudavau save užsisvajojusią apie veikėjų išgyvenimus.

Iš tiesų, šis romanas kartu ir puikus kontrastas, ir puikus veidrodis šiuolaikinei visuomenei. Kuo šiais laikais galima pasidžiaugti, tai priaugančia prie žmonių tolerancija. Taip pat skatinamu išskirtinumu, palaikymu tų, kurie daro kitaip nei visi. Laisvesniu mąstymu ir svarba moters išsilavinimui. Santuokų "iš reikalo" mažėjimu ir augančia tikra, atvira meile. Visi šie aspektai šiandien skiriasi kaip diena nuo nakties, lyginant su XIX amžiumi. Tačiau liūdna, kad per tiek daug metų, iš žmonių gyvenimo nesitraukia amžinos blogybės kaip apkalbos, pavydas, materializmas.

Galiausiai, labai džiaugiuosi pro akis nepraleidusį nuostabių žodžių :"Ar vertėjo atrasti Ameriką, kad paverstum ją tikslia kitos šalies kopija?". Šis sakinys sukėlė ilgą vakarinį apmąstymą. Tikrų tikriausia tiesa - kam vargti kažką kuriant ar ieškant, jei vadovaujiesi stereotipais, kitų nuomonėmis ir bijai būti nesuprastas. Kam išvis dėti pastangas, jei bijai imti ir sudėti į savo kūrinius visą save. Gyvenimas nėra toks ilgas, kad būtų pakankamai laiko taisyti klaidas ir atlikti tai, ko kažkada neišdrįsai imtis.

Romantinis, angliškas meilės romanas. Senieji angliški dvarai, paslaptinga šeimos praeities istorija ir laiminga pabaiga. Prisiminus šią knygą, pakvimpa įvairių skonių keksiukaį, kuriuos kepė herojė...Skaitydama knygą,...

Romantinis, angliškas meilės romanas. Senieji angliški dvarai, paslaptinga šeimos praeities istorija ir laiminga pabaiga. Prisiminus šią knygą, pakvimpa įvairių skonių keksiukaį, kuriuos kepė herojė...Skaitydama knygą, aš panorau savo sodyboje, kaip ir dvaro sodininkas, pasodinti lavandų, kad kvepėtų, kad džiugintų akį savo melsva žiedų spalva... Ir kaip keista, visur ėmiau pastebėti lavandų paveikslėlius, prekes su lavandomis. Jau įsigijau lavandos sėklų, jau susitariau dėl daigelių:) Laukiu pavasario!

Puiki režisierės ir aktorės Galinos Dauguvietytės atsiminimų knyga prasidedanti pasakojimais apie vaikystę Biržų krašte. Skaitant atsiminimus, labai linksmai nuteikė vaikystės išdaigos ir "šposai". Būsima aktorė...

Puiki režisierės ir aktorės Galinos Dauguvietytės atsiminimų knyga prasidedanti pasakojimais apie vaikystę Biržų krašte. Skaitant atsiminimus, labai linksmai nuteikė vaikystės išdaigos ir "šposai". Būsima aktorė augo legendinio režisieriaus Boriso Dauguviečio ir aktorės Nelės Vosyliūtės - Dauguvietienės šeimoje, todėl nieko keisto, kad Galina tapo režisiere ir aktore. Manau, kad iš tėvų ji paveldėjo visa, kas buvo geriausio: iš tėvo - talentą, jumoro jausmą, meilę gimtąjam kraštui iš mamos - eleganciją, meilę artimui. Visada jų šeimą supo meno žmonės. Smagu buvo prisiminti senosios kartos menininkus, muzikus, aktorius ir kt.,kurie jau buvo išdilę iš mano atminties. Knyga priminė Galinos Dauguvietytės kurtą televizijos laidą "Petraičių šeimoje", kuri tuo metu daugeliui gyventojų buvo pati svarbiausia laida.

Permainingas ir labai spalvingas yra aktorės ir režisierės Galinos Dauguvietytės gyvenimas ir knygoje jis perteiktas labai originaliai, su jumoru, todėl knygą norėjosi kuo greičiau perskaityti. Šauni knyga, kaip ir pati aktorė ir režisierė Galina Dauguvietytė!

Antroji trilogijos dalis prasideda veiksmui persikėlus į XV amžiaus pačią pabaigą, būtent į tą istorinį laikotarpį, kurio aš nemėgstu, tiek knygose, tiek visur kitur. Autorė istorikė, veiksmas senovėje, knyga stora -...

Antroji trilogijos dalis prasideda veiksmui persikėlus į XV amžiaus pačią pabaigą, būtent į tą istorinį laikotarpį, kurio aš nemėgstu, tiek knygose, tiek visur kitur. Autorė istorikė, veiksmas senovėje, knyga stora - akivaizdu kur link tai veda. Pirma pusė knygos tai absoliuti nuobodybė: veiksmo vyksta minimaliai, tarp veikėjų visokie istoriniai "žmogai" (kas tikriausiai imponuotų istorija besidominčiam skaitytojui/-ai, bet ne man). Ne veltui knyga vadinama "magijos ir istorijos sintezės pavyzdžiu". Ilgi ir detalūs aprašymai visko, visko kas tik yra aplink veikėjus. Toliau, pagaliau pajudėjus veiksmui, jau buvo įdomiau. O į pabaigą, prasidėjo intriga, tad jau ir nebesinorėjo knygos paleist iš rankų! Autorė puikiai moka išlaikyti reikiamą balansą tarp to ką atskleidžia ir ką palieka po paslapties šydu, kad intriga verstų skaityti toliau.

Nesu skaitęs daug vampyrinių ir raganiškų knygų, todėl nežinau kiek knygoje yra originalumo, bet radau ir man dar niekur negirdėtų detalių.

Laukiu tęsinio :) Apmaudu, kad trečioji dalis pasirodys dar negreit.

Tiesa, keistas paskutinis skyrius, toks jausmas, kad autorė tik tada susigriebė, kad reikia pateisinti knygos pavadinimą.

Rekomenduoju tiems, kuriems patinka lėtas, neskubus, lyriškas tempas; detalūs, smulkmeniški aprašymai ir needukacinis išsilavinimo gilinimas; įvairūs istoriniai aspektai - puiki galimybė pasikartoti istorines žinias arba net užpildyti esamas spragas; ir žinoma - romantiškos ir/arba uždraustos meilės istorijos (su dramos elementais).

Tačiau turėkit omeny, tai knyga, kuriai perskaityti reikia kantrybės. Knyga gerokai per ilga...

Ištikrųjų nekenčiu daugumos programinių kūrinių, tačiau "Balta drobulė" pasirodė kažkas naujo. Nežinau, galbūt del naudojamos "sąmonės srauto" formos man šis kūrinys patiko. Pirmiausiai tai jis realistiškas ir artimas...

Ištikrųjų nekenčiu daugumos programinių kūrinių, tačiau "Balta drobulė" pasirodė kažkas naujo. Nežinau, galbūt del naudojamos "sąmonės srauto" formos man šis kūrinys patiko. Pirmiausiai tai jis realistiškas ir artimas mūsų kasdieniniam gyvenimui: einame i darbus, mokyklas, nors tai mums nuobodu, monotoniška, kartais net gi sukelia neapykantą. Taip nutiko ir A. Garšvai: inteligentas, dirbantis liftininku. Ar gali būti dar blogiau meniškos sielos žmogui? Labiau man įstrigę žodžiai buvo "Up ir down. Up ir down". Manau, jog tai atspindi kiekvieno iš mūsų gyvenimą. O meilės tema? Myliu, noriu, negaliu, tačiau neprieisiu, neužkalbinsiu, nesusitiksiu...Ką daryti? Slėptis! Ar gi ne taip ir būna? Taigi, rekomenduočiau šį kūrinį visiems, kurie jį nori perskatyti, nes asmeniškai man, be noro skaitoma knyga yra be reikalo praleistas laikas, kurį geriau būčiau paskyręs miegui...