Puikus autobiografinis pasakojimas, prikaustantis dėmesį nuo pirmųjų knygos eilučių. Čia tas pats autorius, kuris parašė man patikusią "Pragaro virtuvės vaikėzai". Sunki gyvenimiška savo ir tėvų patirtis, smurtas ir...

Puikus autobiografinis pasakojimas, prikaustantis dėmesį nuo pirmųjų knygos eilučių. Čia tas pats autorius, kuris parašė man patikusią "Pragaro virtuvės vaikėzai". Sunki gyvenimiška savo ir tėvų patirtis, smurtas ir meilė... atrodo tai taip nesuderinama, bet šioje knygoje autorius labai atviras, gal būt kai kur nesuprantamas (man sunku suvokti, kaip galima tiek metų išgyventi su smurtaujančiu vyru). Bet turbūt taip būna...

Lorenzo Carcaterra "Saugi vieta".

Sunki savo turiniu, dviprasmiškas emocijas ir šiokį tokį pyktį sukėlusi autobiografinė knyga. Pridėjus ranką prie širdies, tikrai negaliu visu balsu sušukti "šią knygą privaloma...

Lorenzo Carcaterra "Saugi vieta".

Sunki savo turiniu, dviprasmiškas emocijas ir šiokį tokį pyktį sukėlusi autobiografinė knyga. Pridėjus ranką prie širdies, tikrai negaliu visu balsu sušukti "šią knygą privaloma perskaityti" - ne, priešingai, tikrai labiau rekomenduočiau "Pragaro virtuvės vaikėzus", negu "Saugią vietą", kuri išties, man asmeniškai, pasirodė visiškai nesaugi, o atgrasi ir gąsdinanti.

Ši knyga laikoma L. Carcaterros autobiografija, tačiau knygoje daugiau dėmesio skiriama tėvams bei giminėms. Knygoje beveik nėra paties autoriaus išgyvenimų, kurie labiau atsispindi "Mėgaliuose", todėl šią knygą vis dėlto, vertėtų vadinti ne autobiografine, o dedikuoti autoriaus tėvams, arba labiau tėvui, nei motinai.

Autorius rašo apie savo šeimą: apie dominuojantį tėvą, nuolatos mušantį tiek savo sūnų (patį autorių), tiek ir savo žmoną (autoriaus motiną). Tėvas vaizduojamas kaip savimi pasitikintis nuostabusis pavyzdys/ lovelasas/ puikus meilužis/ geras boksininkas/ žiaurus smurtininkas/ aferistas, tačiau be galo mylintis savo sūnų. Paradoksalu tai, kad nepaisant viso knygoje aprašyto smurto, autorius žavisi/ gerbia/ myli savo tėvą, kuris reguliariai, trisdešimt metus iš eilės, kiekvieną mielą dieną tranko savo žmoną "nukruštą kalę". Motina vaizduojama kaip nuolanki ir paklusni boba, tyliai kenčianti savo vyro smurtą/ visaip padedanti jam išbristi iš skolų jūros/ toleruojanti kiekvieną meilės romaną/ nesugebanti apsiginti pati ir negebanti apginti savojo sūnaus/ iki paskutiniųjų dienų slauganti ir besirūpinanti savo ligotu vyru, kaip tarnaitė kartojanti "jis mano vyras".
Žavinga ir begalinė meilė tėvui dingsta tada, kai autorius sužino, jog jo tėvas užmušė pirmąją savo žmoną. Skaitant visus autoriaus išgyvenimus ir nerimą, sužinojus šią kraupią tiesą, vis sau kartojau: po velnių, loche tu, tavo tėvas visą gyvenimą daužė tave ir tavo motiną, o tavo požiūrį į tą sumautą suskį pakeitė žinia apie įvykdytą žmogžudystę - tai kur gi tas skirtumas tarp užmušimo moters, kurios autorius niekada nepažinojo ir nuolatinio stipraus motinos mušimo? Kitaip tariant, tėvas užmuša moterį ir iškart tampa atgrasus ir blogas, bet tuo pačiu visą gyvenimą talžo ir tyčiojasi iš motinos, ir vis vien išlieka pats mylimiausias ir geriausias.

Tiesą sakant, žavinga ir begalinė meilė tėvui ilgainiui pradėjo užknisti, o autorius mano akyse pasirodė bailus nesusipratęs nevykėlis [kitaip negaliu pavadinti].

Šią knygą rekomenduočiau perskaityti toms moterims, kurios patiria draugo/ sutuoktinio/ sugyventinio smurtą ir kiekvieną kartą, atleidusios nusižeminusiam mušeikai, jos šventai tiki, kad žeminimas ir mušimas daugiau nepasikartos. Ach, tas kvailas šventos karvės naivumas - jeigu buvo pirmas kartas, bus ir antras - to tikrai nereikia pamiršti.

Sadomazochistinė knyga.