Mėgstu atsiminimus. Randu juose žmones ir jų kuriamą pasaulį. Randu tai, kuo jie gyvena, tiki ir viliasi. Kuomet užverčiu paskutinį atsiminimų puslapį suprantu, kad sužinojau, nors ir nedidelę, bet tikrą ir nesuvaidintą...

Mėgstu atsiminimus. Randu juose žmones ir jų kuriamą pasaulį. Randu tai, kuo jie gyvena, tiki ir viliasi. Kuomet užverčiu paskutinį atsiminimų puslapį suprantu, kad sužinojau, nors ir nedidelę, bet tikrą ir nesuvaidintą žmogaus istorijos dalelę.

Šįkart mano rankose - "Tolimi vaizdai. Signataro dukters astiminimai". Jų autorė Rita A. Vileišytė-Bagdonienė - jauniausia Jono ir Onos Vileišių duktė. Pati autorė prisipažįsta, jog norėjo pasidalinti savo vaikystės išgyvenimais ir jaunystės akmirkomis, prabėgusiusiomis Lietuvoje. Autorė pasitraukė į Vakarus, prasidėjus Antrajai Sovietinei okupacijai. Ji atsiminimais siekė papasakoti artimiesiems apie prabėgusias dienas ir jų nepaprastą reikšmę. Atsiminimų rašymas suteikė galimybę Ritai A. Vileišytei-Bagdonienei mintimis sugrįžti į Lietuvą, tokią, kokią ji visuomet prisimena.

Šie atsiminimai į mano rankas pateko prieš keletą metų. Vis paimdavau juos į rankas ir padėdavau atgal mąstydama "vėliau". Ir džiaugiuosi, kad tas "vėliau" atėjo būtent dabar. Manau, kad jiems tarsi turėjo ateiti metas. Paskutiniuosius puslapius versdama susimąsčiau, kaip simboliška, jog šią knygą baigiu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Juk autorė savo atsiminimuose išsakė didžiulę meilę šeimai, namams ir Lietuvai.

Autorė nuoširdžiai dalinasi prisiminimais apie savo namus ir jų reikšmę. Atsiminimai prasideda būtent nuo pirmųjų prisiminimų apie namus. Namai ir šeima autorei buvo tarsi sava tvirtovė. Artimieji - tėtis ir mama - nuolatinė atrama. Autorė pripžįsta neįkainojamą tėvų indėlį jos susikurtai ateičiai. Rita A. Vileišytė-Bagdonienė dalinasi akimirkomis iš mokyklos laikų ir studijų metų. Skaitydama net stabtelėdavau, ir mėgindavau įsivaizduoti Tarpukario laikų mokyklas. Tuomet pati grįždavau dešimtmečiu atgal, kai dar buvau mokinukė, o tuomet mano mintys keliaudavo į ne taip seniai pasibaigusius studijų metus. Nepaprastai sužavėjo šilti prisiminimai apie Vilnių ir Kauną. Kiekvienas žodis tarsi skatino užsimerkti ir įsivaizduoti šiuos mūsų šalies miestus anuomet. Nepaprasta.

Gaila, jog atsiminimai baigėsi liūdna gaida - tėvo netektimi ir pabėgimu iš šalies, kurią autorė taip myli. Tai privertė susimąstyti, kokius sunkius momentus išgyveno mūsų tauta.

Bet žinoma, pabaiga nenuvylė, o tik suteikė "svorį" autorės istorijai. Taip tik dar patvirtindama, jog atsiminimai yra nuoširdūs ir atviri.

Rūta