Po ilgos pertraukos vėl paėmiau į rankas knygą anglų kalba. Ir skaitant tikrai jautėsi, kad mano anglų kalbos žinios šiek tiek apkerpėjusios. Aišku, per dieną tenka perskaityti nemažai puslapių anglų kalba, tačiau...

Po ilgos pertraukos vėl paėmiau į rankas knygą anglų kalba. Ir skaitant tikrai jautėsi, kad mano anglų kalbos žinios šiek tiek apkerpėjusios. Aišku, per dieną tenka perskaityti nemažai puslapių anglų kalba, tačiau daugiausiai susiduriu su moksline lietratūra, kuri, galiu pasakyti, smarkiai skiriasi nuo grožinės. O dar tai, kad U. Eco tikrai nėra ypač lengvai skaitomas net lietuvių kalba, buvo nemenkas iššūkis įkirsti jo knygą angliškai. Na bet įpusėjus knygą skaitymas vyko sklandžiau.

O dabar apie knygą. Kaip sako pats U. Eco, šioje knygoje visi veikėjai tikri, išskyrus pagrindinį, kapitoną Simoninį. Autorius sumaniai įpina Simoninį į visus svarbiausius XIX a. pabaigos Europos įvykius, padarydamas jį vienu pagrindiniu tuos įvykius sukėlusiu, ar didelę įtaką jiems turėjusiu asmeniu (Garibaldžio kovos Italijoje, Dreifuso byla...). Pagrindinis veikėjas yra puikus dokumentų padirbinėtojas, nestokojantis fantazijos sąmokslo teorijų kūrėjas. Eco, virtuoziškai žongliruodamas tikrais faktais ir įvykiais, pateikdamas juos per savo veikėjo Simoninio prizmę, mane privertė įsijausti į jo pasakojamą istoriją ir kartais net suabejodavau, ar tik tai nėra tiesa. Nenoriu atpasakoti knygos siužeto, pasakysiu tik tai, kad šios knygos skaitytojų laukia įdomi istorija apie tuometinės Europos slaptųjų tarnybų veiklą, apie nusikaltėlių ir avantiūristų gyvenimą, apie tai, kaip kuriamos sąmokslo teorijos apie masonus, žydus, jėzuitus.

Kadangi esu U. Eco mėgėjas, iš jo visada tikiuosi daug. Nesakau, kad ši knyga nuvylė, anaiptol. Tai puiki knyga, praplėčianti skaitytojo akiratį (galbūt todėl man ir patinka Eco, nes skaitant jo knygas jautiesi, jog skaitytum tikrą, intelektualią Knygą, o ne kažkokį pigų skaitalą). Tačiau kažko tokio vis dėlto trūko, ir todėl ši knyga man pasirodė ne tokia gera kaip Fuko švytuoklė ar Rožės vardas.

Padorumas, mandagumas, skaistumas, naivumas.. Su šiomis savybėmis asocijuojasi tie laikai. Skaitydama knygą dar kartą tuo įsitikinau. Nors knyga ir įdomi, bet nesiskirianti nuo panašaus žanro, istorijų kūrinių, pasakojančių...

Padorumas, mandagumas, skaistumas, naivumas.. Su šiomis savybėmis asocijuojasi tie laikai. Skaitydama knygą dar kartą tuo įsitikinau. Nors knyga ir įdomi, bet nesiskirianti nuo panašaus žanro, istorijų kūrinių, pasakojančių apie tų metų meilę, laimingą arba nelaimingą, tarp turtingo ir neturtingo arba atvirkščiai, kur šeimos nepritaria tai meilei, vyksta daug nemalonių konfliktų, bet galiausiai viskas baigiasi laimingai arba tragiškai.

Perskaičius knygos anotaciją pasirodė, kad viskas vyks aplink Elizabetos ir Darsio meilę, tačiau buvo ne taip. Pradėjus skaityti jau pačią knygą atrodė, kad svarbiausia bus Džeinės ir Binglio meilė, tačiau ir taip ne buvo. Veiksmas vyko aplink Elizabetą, bet ne viskas tiesiogiai lietė ją, priešingai nei atrodė parašyta anotacijoje. Tik knygos pabaigoje konkrečiai ir tiesiogiai vystėsi jos santykiai su Darsiu bei jų meilė. Visą knygą ji rūpinosi savo seserų meilės reikalais, drauge bei šeima, o pačios jausmai buvo minimi tik protarpiais. Manau, kad jeigu ji labiau rūpintųsi savo laimę, tai jos meilės istorija būtų susiklosčiusi greičiau ir be didesnių konfliktų. Tačiau tada autorė turėtų perrašyti knygą arba visai jos nebūtų, o šito mes nenorime :)

Nors ponas Darsis iš karto buvo skaitytojams pristatytas labiau kaip negatyvus personažas, pasikėlęs ir pasipūtęs, į visus žiūrintis iš viršaus bei bendraujantis tik su aukštuomenę, kažkodėl iš pat pradžių priėmiau jį ne tokį. Man pasirodė, kad po tuo pasipūtimu jis tiesiog slėpiasi kaip po kaukę ir kad jis tiesiog yra nelaimingas, nuskriaustas likimo.

Negaliu nepaminėti ir merginų tėvų. Motina nors ir jaudinosi dėl dukrų, tačiau nuoširdžiai jų nemyli. Jai svarbus materialus pasaulis, kad tik daugiau pinigų bebūtų, daugiau gražių ir brangių daiktų. Tuo tarpu tėvas, priešingai, myli jas, nors gal ir to taip akivaizdžiai neparodo, tačiau nemyli savo žmonos (bent jau ne taip stipriai) ir yra su ja dėl šeimos.

Keisti pasirodė vyro ir moters santykiai. Aišku, juos lyginu su mūsų laikų, bet kaip keista, kad tada jie nesusitikinėjo, nepažindavo vienas kito geriau. Juk jie tik per pokylius ir šeimų susitikimus bendraudavo, šokdavo ir to užtekdavo žmogui pamilti. Be to, net neprisipažinę vienas kitam meilėje, o tik spėliodami apie kitos pusės jausmus, vyras iš karto piršdavosi moteriai. Tai, bent jau man, visai neįsivaizduojama.

Sužavėjo mane tie laikai. Supratau, kad norėčiau tada gyventi. Patiko jų požiūriai į gyvenimą, santykiai tarp žmonių, jų padorumas, elgesys, laisvalaikio leidimas. Įsivaizdavau tuos rūbus. O labiausiai sužavėjo laiškai. Juk mūsų laikais rašome tik elektroninius laiškus, o kaip gi yra malonu gauti laišką, rašytą ranką, pačiam rašyti ir su nekantrumu laukti atsakymo. Tai turbūt jau niekada nesugrįš. Todėl jei turėčiau laiko mašiną, grįžčiau į tuos stebuklingus laikus..

Knyga pirmiausia suintrigavo teigimais atsiliepimais internete ir neįprastu pavadinimu. Tačiau paėmus knygą į rankas, ir akimis permetus jos anotaciją intriga ir noras ją perskaityti tik padidėjo. Supratau, kad kūrinyje bus...

Knyga pirmiausia suintrigavo teigimais atsiliepimais internete ir neįprastu pavadinimu. Tačiau paėmus knygą į rankas, ir akimis permetus jos anotaciją intriga ir noras ją perskaityti tik padidėjo. Supratau, kad kūrinyje bus pasakojama apie prekybą žmonėmis, apie mergaitės lietuvės išgyvenimus. Ir apie mūsų tautietę pasakos užsienio rašytoja!

Aplinka, kurioje gyvena pagrindinė veikėja Dortė, išties pasirodė neįprasta, nelabai įtikinanti - per daug atitrūkusi nuo tikro lietuvių gyvenimo. Tačiau kai mergaitė apgaulės būdu išvežama neva dirbti užsienio kavinėse, veiksmui persikėlus į Norvegiją, vėliau Švediją viskas skamba daug įtikinamiau.

Skaitant knygą dažnai graudu ir skaudu versti tolesnius knygos lapus, nes taip ir nežinai, kokių baisybių teks patirti Dortei. Viena vertus, tai labai silpna, vaikiška, naivi mergaitė, kita vertus - be galo stipri asmenybė. Sekant jos gyvenimo pėdomis atrodo, jog ją visą laiką labiau nei kitas tokio paties likimo merginas saugo kažkas iš aukščiau - tėtis arba Dievas.

Vyrai kūrinyje daugiausia vaizduojami kaip nuolat geidulių kankinami žvėrys, smurtautojai ir niekdariai. Tik vienas kitas iš jų vertas pagarbos.

Kūrinys, mano manymu, vykęs ir įtaigus. Netgi jei gretinčiau J. Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovę" su H. Wassmo "Stikline pieno", visgi pirmenybę atiduočiau pastarajai knygai, nes visgi moters-aukos įvaizdis daug įtikinamesnis Dortės asmenyje.

Būdama keturiolikos Klara sužino, kad ji ne paprasta mirtingoji, o turi angelų kraujo. Naujiena Klarai išmuša žemę iš po kojų, bet pamažu mergina apsipranta ir toliau gyvena kaip gyvenusi - mokosi mokykloje ir leidžia laiką...

Būdama keturiolikos Klara sužino, kad ji ne paprasta mirtingoji, o turi angelų kraujo. Naujiena Klarai išmuša žemę iš po kojų, bet pamažu mergina apsipranta ir toliau gyvena kaip gyvenusi - mokosi mokykloje ir leidžia laiką su draugų kompanija. Tačiau netrukus ją ima lankyti regėjimas - vidury degančio miško stovi vaikinukas ir laukia, kol jinai jį išgelbės. Klara sužino, kad ši vizija susijusi su užduotimi, kurią jai, kaip angelui, pavesta įvykdyti... Klara ima ruoštis lemtingai dienai, kai teks laikyti didžiausią gyvenime egzaminą. Bet ne viskas taip paprasta, kaip ji tikėjosi, tuo labiau, kad širdis ima linkti prie kito vaikino ...

Užburianti knyga. "Nežemiškoji'' pažadindavo mane vidury nakties, vis norėdavau sužinoti kas bus toliau, kas atsitiks... Buvo labai netikėta kai taip greitai baigėsi knyga.

Pirmas dalykas kurį turėčiau pasakyti apie šią knygą turbūt yra tai, kad ji kažką manyje pakeitė. Tai knyga apie viską. Apie meilę, draugystę, turtą, skurdą, nuoširdumą, skausmą, karą, ištikimybę,...

Pirmas dalykas kurį turėčiau pasakyti apie šią knygą turbūt yra tai, kad ji kažką manyje pakeitė. Tai knyga apie viską. Apie meilę, draugystę, turtą, skurdą, nuoširdumą, skausmą, karą, ištikimybę, tikėjimą...


Autorius pasakoja savo autobiografinę istoriją, kaip jis, buvęs narkomanas ir nusikaltėlis, pabėgęs iš Australijos kalėjimo atsiduria Indijoje. Jeigu nebūčiau girdėjusi daugybės puikių atsiliepimų, greičiausiai knygos anotacija mane būtų atbaidžiusi. Kriminalinė autoriaus praeitis ir žadamas Indijos portretas nebuvo patys pagrindiniai dalykai knygoje. Taip, nusikaltimų čia nemažai, apie šalį taip pat sužinosite dalykų, kurių net neįsivaizdavote, bet man pasirodė, kad knyga ne apie tai... Tai savotiška vienatvės, meilės ir žmogiškumo istorija. Istorija, kurią autorius išgyveno ir stulbinamai gerai aprašė. Mane be galo sujaudino aprašoma stipri draugystė tarp vyrų, begalinis atsidavimas tam, kuo tiki ir... žmonių gerumas bei paprastumas.



Knygoje skaudžiai išgyvenama vienatvė ir savęs ieškojimas, bandymas suvokti kas iš tikrųjų esi. Manau tai artima kiekvienam iš mūsų.



Knyga iššūkiu man tapo ne dėl didelio puslapių skaičiaus (759!), bet dėl sunkaus išsiskyrimo su ja. Nuoširdžiai pamilau knygos veikėjus ir įsijaučiau į siužetą. Daugelis vietų privertė susimąstyti ir nors knygą baigiau prieš savaitę, vis dar galvoju apie tai kas buvo parašyta, vis dar jaučiuosi taip, lyg būčiau Indijoje.



Drąsiai galiu sakyti, kad ši knyga buvo viena geriausių, kurias kada nors teko skaityti.







Vertinu 10+/10

Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nuobodi ir neaktuali, kaip parašyta prieš kelis amžius. Apysakos herojai gyvena baudžiavos pabaigoje, kas mums yra užvis labai tolima. Tačiau ši apysaka...

Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nuobodi ir neaktuali, kaip parašyta prieš kelis amžius. Apysakos herojai gyvena baudžiavos pabaigoje, kas mums yra užvis labai tolima. Tačiau ši apysaka daug pasako apie senųjų lietuvių būdą, jų rūpesčius ir buitį, gal todėl tai knyga, įtraukta į privalomos literatūros sąrašą.

Čia pasakojamos trijų žmonių istorijos: Mykoliuko, Severjos ir Rapolo. Pirmoji dalis - tai jaunystės dienos, kai suaugę žmonės įsimyli, patenka į meilės trikampį, tačiau Severja be kovos atitenka Rapolui, kuris buvo gerbiamas vyras, baudžiauninkų prižiūrėtojas. Visa kita istorijos dalis tęsiasi po Rapolo ir Severjos vedybų. Ši apysaka tam tikra prasme primena A.Vaičiulaičio "Valentiną", kadangi daug romantiškų epizodų bei gamtos aprašymų. Ši knyga išsiskiria tik tuo, kad joje atskleidžiamos jau subrendusių žmonių gyvenimo subtilybės, kai didžiąją dalį rūpesčių sudaro buitis, rūpinimasis vaikais, religijos paieškos. Čia vaizduojami Rapolo šeimos giminiški santykiai, kai jis apsigyvena pas savo brolį Dovydą, ir praranda lyderio poziciją savo šeimoje. Čia vyksta įvairūs šeimyniniai vaidai, kuriuos dažnai kursto priekaištaujanti Dovydo žmona, o Rapolo žmona stengiasi užstoti savo vyrą.

Šioje knygoje man patiko tai, kad visi veikėjai vaizduojami realiai, kaip teigiamų ir neigiamų savybių turintys žmonės, todėl gana realiai atsiskleidžia protėvių gyvenimo ypatybės.

Gyvenu mažame kaimelyje. Kaip suprantate čia nėra jokių pramogų, nei mokyklos(tik darželis), todėl tenka važiuoti autobusu į gimnaziją, kurioje mokausi. Tačiau yra pati geriausia pramoga - biblioteka. Tai mažas pastatas,...

Gyvenu mažame kaimelyje. Kaip suprantate čia nėra jokių pramogų, nei mokyklos(tik darželis), todėl tenka važiuoti autobusu į gimnaziją, kurioje mokausi. Tačiau yra pati geriausia pramoga - biblioteka. Tai mažas pastatas, tačiau knygų - neapsakomai daug... Jau seniai mąsčiau, kad būtų gerai perskaityti šią knygą.... Dažnai čia lankydamasi apie ją galvodavau.....

"Kodėl vokiškai sakoma: "Jautiesi kaip septintam danguj", o angliškai - "Kaip devintam"? Ar laimės adresas Anglijoje kitas?"

Pradėjus skaityti knygą buvo nelabai įdomu, tačiau kuo toliau tuo įdomiau. Mira atsikrausto iš Frankfurto, kuriame preleido visą savo vaikystę į labai nykų miestą - Helenburgą. Frankfurte teko palikti geriausius draugus - Janą ir Janiką (jie dvyniai) ir savo mėgstamą hobį - piešti grafitus, o čia Helenburge nėra, nei draugų, nei vietų kur piešti grafitus. Dar tėvas visada paskendęs darbuose, o mama pakvaišusi dėl fengšui kursų.Tačiau viskas pasitaiso - atsiranda geriausia draugė Karo... Karo taip pat mėgsta grafitus. Dar klasėje yra pati įžuliausia mergaitė, kuri tik žiūri savo išvaizdos. Jos vardas - Ėmėnda (bet ją vadina Amanda). Ji labiausiai nekenčia Karo ir Miros. Irma - Miros teta, susilaužo dubens kaulą ir atsiduria ligoninėje ilgam. Tetulė turi šunį Pucį, kurį neturi kur palikti. Mira sutinka su prašymų šuniuką prižiūrėti. Mergaitė išvedžia Pucį pasivaikščioti po parką ir sutinka savo svajonių princą. Bet jai ant kelio pasipina Florianas(Varlė), kuris neduoda jai ramybės, nes myli ją. Svajonių princas - Fynas nekreipia dėmesio į Mirą. Atėjo dieną, kai pas Mirą atvažiuoja geriausi draugai - Janikas ir Jana. Karo suranda vietelę kur galimą piešti grafitus ir jie piešė. Juos pamatė Fynas ir buvo vienos grupės narys ir jis paprašė Miros ir Karo išpurkšti grafitus salėje kur vyks konkursas. Taip Mira su Fynu geriau susipažįsta. O Amanda negali patikėti, kad Mirai taip sekasi su Fynu ir pasipina kelyje. Jai nieko nepavyksta. Pairodo Karo įsimyli Janiką. Pabaiga tikrai superinė - Mira pasibučiuoja su Fynu ir jie tampa pora.

Manyčiau, kad mums, mergaitėms , autorė nori patarti, kad jei ir labai patinka mums vaikinas netūrėtume prie jo "lįsti". Jei jau patikai berniukui - tai jis ir pats ateis.

Siūlau! Smagaus skaitymo!

. Tėvas po avarijos per kurią neteko žmonos ir mažosios dukrytės su vyresniaja išsikrausto iš miesto. Apsigyvena kuo toliau nuo žmonių.Tėvas išėjas pasivaikščioti su dukrelia Nike miške randa naujagimį. Nežinios ir...

. Tėvas po avarijos per kurią neteko žmonos ir mažosios dukrytės su vyresniaja išsikrausto iš miesto. Apsigyvena kuo toliau nuo žmonių.Tėvas išėjas pasivaikščioti su dukrelia Nike miške randa naujagimį. Nežinios ir kaltės jausmo vedina atsiranda ir naujagimės mama Šarlotė.Teisiškai ji kalta, bet tokia nusilpusi kad jai pačiai reikia pagalbos.

Yra knygų kurios pakeičia požiūrį į gyvenimą. Ši knyga būtent tai ir padarė. Skaitydama šią knygą pasijutau gyva, pradėjusi nenorėjau jos paleisti iš rankų, nes maniau, kad tas nuostabus jausmas išnyks. Tačiau,...

Yra knygų kurios pakeičia požiūrį į gyvenimą. Ši knyga būtent tai ir padarė. Skaitydama šią knygą pasijutau gyva, pradėjusi nenorėjau jos paleisti iš rankų, nes maniau, kad tas nuostabus jausmas išnyks. Tačiau, padėjus dar net neįpusėtą knygą, jausmas išliko ilgam. O sielos gelmėse jaučiau jūrą. Jūrą vandenyną.

Šis Baricco romanas tai tarsi jūros pasakojimas 6 žmonių ir Almajerio, magiškos užeigos, vaikų istorijas. Visi šie žmonės iš pirmo žvilgnsio lyg ir nesusiję, tačiau juos vienija jūra, plytinti priešais užeigą. Pirmasis knygos veikėjas Plasonas, dailininkas, kuris tapo jūrą jos pačiu vandeniu. Jo daugelis drobių yra baltos, jis ieško, kur prasideda jūra. Antrasis - Bartelbumas, įsimylėjęs mokslininkas, kuris rašo laiškus savo gyvenimo meilei, kurios dar nesutiko, ir niekaip negali baigti savo ribų enciklopedijos, nes neranda, kur baigiasi jūra. Du puzlės gabalėliai, susitikę Almajerio užeigoje. Trečioji - Ana Deveria, nuostabaus grožio moteris, serganti neištikimybe. Ketvirtasis - tėvas Pliušas, kuriantis neįprastas maldas, kaip pavyzdžiui "Malda žmogaus, kuris krinta nuo skardžio ir nenori mirti". Penktoji - Elizevina, mergaitė įkalinta savo pačios spąstuose, kuriuos gali sunaikinti tik jūra, daug kas pamatęs šią trapią būtybę pasako:

" - Ji ten mirs
arba
- Ji ten mirs
arba
- Ji ten mirs."

Šeštasis - vyras, kurio akys lyg medžioklėn išėjusio žvėries. Jame tvyro chaosas, jis simuliuoja mirtį, kurią išgydyti gali tik nuolatinis ir kantrus tikslumas.

Visi šie žmonės gyvenimo būdą pasirinkę vis kitokį, visus juos sieja jūra, visi jie pasirinks skirtingą būdą numirti. Kažkas pasirinks kerštą, kažkas laukimą, kažkas kovojimą...

"Šioje vietoje (Almajerio užeigoje) atsisveikini su pačiu savim. Tai, kas esi, pamažu nuslysta nuo tavęs. Ir žingsnis po žingsnio palieki tai paskui save."

Būtent taip, kaip rašoma citatoje, ir jautiesi skaitydamas šią knygą. Puslapis po puslapio palieki visus rūpesčius paskui save.

Pirmoji pirmą mėnesį žadėta perskaityti ir tik dabar perskaityta knyga - Vytauto V. Landsbergio "Rudnosiuko istorijos". Visiškai kitokia pasakų knyga ne visiškai tik vaikams apie Rudnosiuką ir kitokius keistuolius.

Subtilus...

Pirmoji pirmą mėnesį žadėta perskaityti ir tik dabar perskaityta knyga - Vytauto V. Landsbergio "Rudnosiuko istorijos". Visiškai kitokia pasakų knyga ne visiškai tik vaikams apie Rudnosiuką ir kitokius keistuolius.

Subtilus humoras, paronimų naudojimas, o skambesys (!)... ir visiškai subtilus kreipimasis į Tave (Ežy) su pamokymu šįkart tinkančiu ir vaikams.