Knygą čiupau iš po 'Silva rerum' inercijos ir laukiau kaip smogs 3 kartą.

Taip šįkart nebuvo baroko, bet tiesą sakant man to trūko, siužeto linijos einančios per 2 silvas. Skaičiau ir mąsčiau kas gi ne taip, ko šiai...

Knygą čiupau iš po 'Silva rerum' inercijos ir laukiau kaip smogs 3 kartą.

Taip šįkart nebuvo baroko, bet tiesą sakant man to trūko, siužeto linijos einančios per 2 silvas. Skaičiau ir mąsčiau kas gi ne taip, ko šiai knygai trūko iki pilno laižymosi skaitant?

Pirma, spėju, nesu per didelė apsakymų gerbėja, ir velniop tampyt tą skaitytoją už ūsų, nutraukiant lyg ir neblogą potencialiai storesnės knygos scenarijų.

Antra, buvo ironijos, sąmojo. Susiskaitė labai greit ir toli gražu nesigailiu. Nepaisant to, tarsi nejutau, kad tai ta pati Sabaliauskaitė, nors ir pati rašytoja minėjo - nelaukit to paties. Apibendrinant, išleistų jos 3 knygų svorį, sakyčiau pastaroje jutau jau per daug 'šmaikščiašikniškumo', pritrūkau, kai kuriuose apsakymuose, to jos subtilumo, nutylėjimo.

Nepaisant šių pastebėtų subjektyvių niuansų, kai kuriems apsakymams galima rašyt 10+

Pliusai už:

- skaniai aprašytą miestą.

Nesu užaugus, dažnai buvus Vilniuje, šiuo metu net nesu Lietuvoje, bet perskaitytos, kai kuriuose apsakymuose detaliai aprašytos gatvės, objektai, žadino norą ten greičiau grįžt, naujai atrast savo būsimų prisiminimų vietoves. Skaičiau ir tarsi tuo pat metu ten buvau, neįtikėtinai puikiai atkurtos spalvos, garsai.

'Šitaip Vilniuje dar ir šiandien tebekvepia geidulys, kuris kasmet pavasarį pakimba ore - alyvom, jazminais, dar - šviežiai sulytom senamiesčio dulkėm ir pro bažnyčios durų prieangį tarsi memento mori išnyrančiu pelėsių ir smilkalų kvapu'

'Žemuogės ant smilgos, iš gatvės prekeivio kopūsto išskrendantis baltas drugelis, lietaus lašų raštas ant lango stiklo, įtrūkimas molio vazone ant palangės.. - maži kasdienybės stebuklai, mažmožių ontologija, niekučių filosofija'

'Ar ji būtų supratusi, kokia tai laimė, koks malonumas bėgti Vilniaus grindiniu, tomis pačiomis gatvėmis, pažįstamomis ir jai; bėgti kai tau penkiolika, su dviem besiteliūškuojančiais vandens kibirais, prileistais iš pompos kieme; bėgti kai šviečia saulė ir atspindi vandeny kaip skystas auksas, čirškia žvirbliai, nuo vėjo barška langų rėmai..'

'Vieta atrodė kelių šimtmečių senumo, o gal dėlto buvo kaltas viloje tvyrantis egzotiškas kvapas - keistas, stiprus lyg kažkas degtų, bet ne smilkalai kvepėjo saldžiau ir šilčiau, nei kvepia bažnyčios Europoje; lyg kažkas gyvo saldžiai sviltų, smelktųsi tiesiai į smegenis' [tiesa ne Vilnius, bet skanu]

- įdomiai atskleistus istorijos vingius ('Vilniaus vėtrungės', 'Vilnerio sugrįžimas')

- netikėtus posūkius ('Žaismastis', 'Danielius Dalba')

Užvertus knygą svarčiau ir kuris gi apsakymas labiausiai buvo man artimas. Turiu pripažint 'Žeismastis', paslėptoms užuominoms tikrai nelikau abejinga.

Už ironiją, puikiai perteiktus garsus, spalvas, objektus - 8/10

Victorios Hislop "Sala" neabejotinai patraukė ne vieną smalsuolį į Kretą ir šalia jos suformuotą salą Spinalongą, kur ilgus dešimtmečius buvo plukdomi raupsuotieji. Plukdomi į vieną pusę, daugumą iš jos niekada ir...

Victorios Hislop "Sala" neabejotinai patraukė ne vieną smalsuolį į Kretą ir šalia jos suformuotą salą Spinalongą, kur ilgus dešimtmečius buvo plukdomi raupsuotieji. Plukdomi į vieną pusę, daugumą iš jos niekada ir nebegrįžo.

"Sala" - tai vienos šeimos saga. Tai pasakojimas apie meilę, netektį, skausmą ir pasiaukojimą. Meistriškai sudėliotas romanas puikiai pavaizduoja Spinalongą ir labiau nei koks nedidelis reportažas "Travel" kanalo eteryje vilioja apsilankyti Kretoje ir būtinai pamatyti dabar jau negyvenamą Spinalongą.

Pagal šią knygą pastatytas ir filmas. Man jau dabar knieti pasižiūrėti šią juostą :)

Į mano lentyną ši knyga atkeliavo neplanuotai, žaidimo forma. Ją įkalbėjo įsigyti draugė, kurios vardas taipogi Kristina.

Didelių lūkesčių knygai neturėjau. Tikėjausi, kad tai bus tik sausas romanas apie eilinės moters...

Į mano lentyną ši knyga atkeliavo neplanuotai, žaidimo forma. Ją įkalbėjo įsigyti draugė, kurios vardas taipogi Kristina.

Didelių lūkesčių knygai neturėjau. Tikėjausi, kad tai bus tik sausas romanas apie eilinės moters gyvenimą. Perskaičius knygą per daug nustebti neteko. Netikėtos buvo gal tik kelios išminties eilutės, autorės gudriai įterptos tarp kasdienio, tarpukario laikotarpio, gyvenimo. Man tai nėra ta knyga, kurią dar ilgai prisiminsiu, iš kurios semsiuosi išminties.

Romano, kuris originaliai vadinasi "Neįmanomos vedybos", pirmame plane aprašomas vienas, jaunos moters gyvenimo tarpsnis. Jos perėjimas iš nerūpestingos paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą, kuris visai nėra toks, kokį jį įsivaizdavo būsiant, apie kokį svajojo Kristina. Apie jos pasirinkimą, kuris iš pradžių atrodęs kaip svajonės išsipildymas, vėliau tapo kančia, problema, kuri nedavė jai nei ramybės, nei laisvės, kurios jaunai moteriai taip reikėjo.

Tačiau iš esmės ši knyga yra apie svajonę, Apie viduriniosios klasės svajonę išsilaisvinti iš juos sukausčiusių pančių. Pakilti laipteliu aukščiau, paragauti nerūpestingo gyvenimo.

Netolima ateitis. Nauja Gileado respublika. Kitoks gyvenimas.

Mažėjančio gimstamumo amžiuje vienintelė moterų vertė belieka jų vaisingumas. Moterys gimdo (turi gimdyti, ne visoms pasiseka) vaikus ne sau, o savo Vadui ir jo...

Netolima ateitis. Nauja Gileado respublika. Kitoks gyvenimas.

Mažėjančio gimstamumo amžiuje vienintelė moterų vertė belieka jų vaisingumas. Moterys gimdo (turi gimdyti, ne visoms pasiseka) vaikus ne sau, o savo Vadui ir jo Žmonai. Visas sueities aktas - Tarnaitės pareiga - paverstas bejausme ceremonija.

Naujas gyvenimas tampa viena didele ceremonija, kur reikia elgtis pagal griežtas taisykles, į parduotuvę eiti kartu su palydove, maistą pirkti pagal talonus, nežiūrėti niekam į akis, su niekuo nesikalbėti.

Atwood knygoje vaizduoja paralyžuotą ir aukštesnių jėgų valdomą netolimos ateities visuomenę, kur nebėra pasirinkimo laisvės, visi yra stebimi ir sekami. Gileado respublikos istorija pasakojama per pagrindinės veikėjos - Tarnaitės Frednės - istoriją.

Prisiminimų nuotrupos apie laikus, kai gyveno su vyru ir žaisdavo su savo dukra, ėjimas į parduotuvę kartą per dieną, sviesto slėpimas bate (kad būtų kuo pasitepti veidą), bendravimas pašnibždomis su kitomis Tarnaitėmis, ceremonijos, ceremonijos, ceremonijos.

Laisvės ir tikro, nesumeluoto prisilietimo troškimas. Nolite te bastardes carborundorum.

***

Margaret Atwood - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George'o Orwello 1984-aisiais ir Aldouso Huxley'io Puikiu nauju pasauliu.

Zoro man kelia sentimentus, nes vos jį išgirdusi prisimenu vaikystę ir ne kartą (ir net ne du) matytą "Zoro kaukę" su A. Banderas ir C. Zeta-Jones, o kai rudenį laimėjau šią knygą, nusprendžiau, kad būtent nuo šios jos...

Zoro man kelia sentimentus, nes vos jį išgirdusi prisimenu vaikystę ir ne kartą (ir net ne du) matytą "Zoro kaukę" su A. Banderas ir C. Zeta-Jones, o kai rudenį laimėjau šią knygą, nusprendžiau, kad būtent nuo šios jos pradėsiu pažindintis su I. Allende kūryba.

Knygos pavadinimas nusako tikslią romano temą: pasakojama apie Diegą de la Vegą, nuo pat jo atsiradimo šiame pasaulyje ir tai, kaip paprastas berniukas tapo teisybės ieškotoju Zoro.

Daug dėmesio skirta ne tik pačiam Diegui, bet ir jo tėvams, netoliese gyvenusiems indėnams (kadangi ir Diego mama- indėnė) bei kitiems, siužeto eigoje atsirasiantiems veikėjams. Bet, be abejo, daugiausia dėmesio skirta būtent Diegui.

Pirmiausia tai man labai keistai skambėjo tai, kad buvo sakoma "Zoras", "Zorui" ir pan. Aišku, iš dalies normalu, kad yra sulietuvinama, bet kadangi dar nuo filmo laikų buvau įpratusi, kad jį vadino Zoro, o ne kaip kitaip, vertimas man ne itin patiko.

Kalbant apie siužetą, tai nusivyliau tiek, kad matyt labiau ir nebuvo įmanoma. Nesitikėjau šedevro, bet maniau, kad nors kiek sudomins.. Deja, buvo visiškai neįdomu... Gal vietomis ir sudomindavo, bet tai trukdavo kokį puslapį ar du, o toliau- vėl skaitymas vien dėl to, kad neturėjau šalia jokios kitos knygos ir nors jau nežinia kiek kartų sakiau sau, kad užteks skaityti iki galo tas knygas, kurios nepatinka net ir po 200 psl. Kam leisti laiką su neįdomia knyga, jei vietoj jos galima skaityti ką nors vertesnio dėmesio?..

Nors manau, kad bus tikrai tokių, kuriems ši knyga patiks. Rekomenduoju nuotykių mėgėjams, taip pat galvoju, kad turėtų patikti bent jau dalis knygos tiems, kurie žavisi indėnais..

Radijo laidos vedėja Peris dirba naktimis, ji visada nešioja tamsius akinius. Jos laida apie meilę ir įsimylėjėlius. Gražu ir romantiška. tačiau vieną kartą ji sulaukia paslaptingo pašnekovo Valentino, kuris jai pagrasina ir...

Radijo laidos vedėja Peris dirba naktimis, ji visada nešioja tamsius akinius. Jos laida apie meilę ir įsimylėjėlius. Gražu ir romantiška. tačiau vieną kartą ji sulaukia paslaptingo pašnekovo Valentino, kuris jai pagrasina ir laiko pagrobęs merginą. Paslaptingas klausytojas ją ne tik išgąsdina, bet ir priverčia išsiaiškinti, kas jis. Įtariamųjų pilna: bendradarbis Stenas, ne kartą įsivėlęs į įtartinus reikalus; radijo stoties tualetų valytojas Lensis, nuolat keičiantis savo vardą ir turintis kriminalinę praeitį; Dino, jos mylimojo, sūnus Geivinas, paauglys, neatsispyręs atsitiktiniams lytiniams santykiams; dantų gydytojas Amstrongas, turintis priklausomybę lytiniams santykiams. Bet jie visi nėra Valentinas...

Knyga intriguojanti, lengvai skaitoma. Ji praverčia kelionėje ir šiaip, kad greičiau "prastumtum" laiką.

Ši knyga skirta skaitytojams, kuriems patinka istorija ir "sąmokslo teorijos". Daug įvykių, vejančių vienas kitą, daug veikėjų, tarp kurių sunku atrasti "blogiečius" ir "geriečius". Būtent tuo ir patraukė ši...

Ši knyga skirta skaitytojams, kuriems patinka istorija ir "sąmokslo teorijos". Daug įvykių, vejančių vienas kitą, daug veikėjų, tarp kurių sunku atrasti "blogiečius" ir "geriečius". Būtent tuo ir patraukė ši knyga.

Simbolių tyrinėtojas R. Lengdonas papuola į sudėtingą situaciją - jis įtariamas žmogžudyste. Kartu su juo į šią sudėtingą situaciją pakliūva nužudytojo anūkė Sofija Nivė. Ji su savo seneliu seniai nutraukė visus ryšius, pamačiusi jį atstumiančioje scenoje. Dabar jai tenka išnarplioti daug sudėtingų ir painių dalykų.

Savo 2013-ųjų metų iššūkio atidarymui pasirinkau Algimanto Čekuolio knygą "Šešios progos numirti".

Paties Algimanto pristatinėti, manau, nereikia. Jis visiems pažįstamas, jei ne iš laidų ir knygų, tai bent jau iš...

Savo 2013-ųjų metų iššūkio atidarymui pasirinkau Algimanto Čekuolio knygą "Šešios progos numirti".

Paties Algimanto pristatinėti, manau, nereikia. Jis visiems pažįstamas, jei ne iš laidų ir knygų, tai bent jau iš pasakojimų ir net legendų. Na, ta prasme, kad jeigu naktį po pagalve laikysi pasidėjęs Čekuolio nuotrauką, tai ryte atsikelsi su 10 balų padidėjusiu IQ :) Ir panašiai. Beje, ši legenda ir tėra tik legenda, arba mano IQ toks didelis, kad nebėra kur ir didėti.. :D



O apie ką ši knyga, tai irgi neįmanoma pasakyti. Na, kaip jūs papasakotumėt, apie ką yra publicistinių apžvalgų knyga? Tektų arba pateikti kiekvieno straipsnelio santrauką, arba nežinau. Čia mus ponas Čekuolis vėlgi supažindina su įvairiausiomis pasaulio aktualijomis, apie artimus (Rusija) ir tolimus (Japonija) kraštus pasakoja su lengva, taip jam būdinga ironija. Va ta ironija labiausiai ir pritraukia. Atrodo, daugelis nagrinėjamų problemų tikrai nėra aktualios eiliniam skaitytojui, tačiau pateikiamos taip, kad tik ir norisi skaityti. Dar ir dar.

Knyga, kaip visada, suskirstyta pagal tematiką, o paskutinėje dalyje pasakojamos tos šešios progos numirti. Paties Algimanto patirti įvykiai, kuomet jis vos neatidavė gyvybės. Jos susijusios su jūreivystės metais. kai jis dirbo žvejybiniuose laivuose. Buvo baisu skaityti, kai pagalvoji, tiek jaunuolių išplaukdavo į jūrą ir ten tokius vargus vargdavo, kokių dabar įsivaizduoti nelabai ir pavyksta. Baisus darbas, bet užtat patirtis neįkainojama.



Ar rekomenduoju? Aišku, kas per klausimas! Niekam nepakenktų perskaityti bent vieną šio didaus žmogaus knygą, tad kodėl tai negalėtų būti būtent Šešios progos? :)

Tai knyga, kurią seniai jau ruošiausi perskaityti, bet vis delsiau. Ir štai projekto dėka, pagaliau išsitraukiau iš knygų lentynos ir "prarijau" ją per keletą vakarų. Tikėjausi nuobodaus kūrinio, tačiau perskaičius...

Tai knyga, kurią seniai jau ruošiausi perskaityti, bet vis delsiau. Ir štai projekto dėka, pagaliau išsitraukiau iš knygų lentynos ir "prarijau" ją per keletą vakarų. Tikėjausi nuobodaus kūrinio, tačiau perskaičius suvokiau, kad šis kūrinys nėra nei pernelyg nuobodus, nei itin sudėtingas suvokti.

Tiesiog tai istorija apie vienišą jaunuolį, kuris atsidūrė netinkamu laiku, ir netinkamoje vietoje. Aplinkybės susiklostė taip, jog mirus motinai, ponas Merso artimiau susipažino su kaimynu Reimonu, kuris vėliau ir įtraukė jaunuolį į intrigas, kurios galiausiai baigėsi netyčine žmogžudyste.

Panašiai, kaip kitame Kamiu romane, t.y. "Procese", ponas Merso tampa kaltinamuoju ir niekas nesistengia jo išteisinti. Tiesiog pagaunamas į didžiulės mašinos pavadinimu "teisėtvarka ir teisingumas" centrą ir sumalamas į miltus. Merso nuteisiamas myriop.

Kaip ir ne vienas literatūros kritikas yra teigęs, jog A. Kamiu romanas "Svetimas" yra kūrinys apie egzistencinę žmogaus būtį, jos absurdiškumą, žmonių susvetimėjimą. Turiu pastebėti, jog kūrinys išties priverčia susimąstyti apie tai, kad kartais mažai kas nuo mūsų priklauso, ypač, jei bendruomenė aklai laikosi visuomeninių normų...

Rekomenduoju perskaityti šią Nobelio premijos laureatų kūrinį tiems skaitytojams, kuriems lengvo turinio, meilės romanai atrodo per banalūs ir jau atsibodę.

Hermano Hesės "Sidharta," autoriaus pavadinta indišku pasakojimu, Z. Unseldo vadinama tapsmo asmenybe istorija, - mažytė knygelė, galinti pasislėpti knygų lentynoje, bet pradėta skaityti auga, plečiasi ir tarsi didėja. Pats...

Hermano Hesės "Sidharta," autoriaus pavadinta indišku pasakojimu, Z. Unseldo vadinama tapsmo asmenybe istorija, - mažytė knygelė, galinti pasislėpti knygų lentynoje, bet pradėta skaityti auga, plečiasi ir tarsi didėja. Pats autorius prisipažino ne kartą keitęs religijos formas, bet ne atsivertimo, o augimo ir vystymosi prasme. H. Hesė rašė Indijos dvasia kvėpavęs ir gyvenęs nuo vaikystės kaip ir krikščionybe. Indijos dvasia - ieškojimų dvasia turbūt ir traukia skaitytoją - nuolatos ieškantį savojo aš, savo tapsmo istorijos, todėl ne vienas "Sidhartą" laiko geriausia H. Hesės knyga.

Taigi, pagrindinis pasakojimo veikėjas Sidharta (iš sanskrito kalbos - tas, kuris pasiekė tikslą), brahmano (išmintingiausios žmonių klasės atstovo) sūnus nori pasiekti dvasinę tobulybę. Kai į kaimą užsuka samanai, Sidharta nusprendžia rinktis asketišką gyvenimą ir tapti samanu. Išmintingasis brahmanas supranta, kad išlaikyti neleisdamas gali tik sūnaus kūną - jo siela jau išvyko.

Gyvendamas miške tarp samanų Sidharta siekia ir jų skelbiamų tikslų:" išgryninti, numalšinti savo troškulį, išvyti norą, išginti svajones, atmesti džiaugsmą ir kančią. Numirti sau pačiam, nelikti daugiau savuoju Aš". Tačiau greitai Sidharta ima abejoti samanų mokymu, nes nė vienas iš jų nėra pasiekęs nirvanos. Vėliau jis prisipažįsta Govindai, jog sugaišo daug laiko, kol suvokė, "jog nieko negalima išmokti". Pokalbis su Buda Sidhartą sugrąžina į savęs ieškojimą - jis suvokia, jog labiausiai visada ir troško pažinti ir surasti save. Atsiskyręs išgyvena egzistencinę vienatvę, suvokęs, jog nebepriklauso jokiai visuomenės grupei. Kiekvienas ieškojimas veda Sidhartą tiek į kitus ieškojimus, tiek į naujus nusivylimus: kurtizanė Kamala veda jį į kūniškosios meilės paslaptis, tarnaudamas pas pirklį Kamasvamį suvokia savo privalumą gebėti mąstyti, jausti ramybę ir džiaugsmą bendraujant, o ne rūpinantis materialiais turtais. Bet Sidharta nuolat jaučiasi lyg Kamalos gražiai giedantis paukštis, uždarytas auksiniame narvelyje.

Vienintelis dalykas, prie kurio jis pats norėjo prisirišti ir galbūt būtų atsisakęs visų savo siekių, buvo sūnus. Bet H. Hesė negali leisti savo herojui atsisakyti tikslo, todėl sūnus pabėga nuo tėvo globos ir rūpinimosi. Kentėdamas dėl išsiskyrimo su sūnumi ima suprasti ir savo kaltę prieš tėvą, suvokia, kokią kančią jam suteikė išėjęs ir nesugrįžęs. Pats svarbiausias Sidhartos atradimas, jog išmintis neperduodama, nes kiekvienos išminties priešingybė yra tokia pat teisinga. Ne veltui daugiausia išmokęs jaučiasi iš keltininko ir upės, kurie tiesiogiai, žodžiais, jo nieko nemokė.

Taigi, H. Hesės "Sidharta" - mažytis, bet tikrai nelengvas gyvenimo prasmės ieškojimų vadovėlis. Tik populiariojoje literatūroje žmogus atranda jaunas teisingai ir visam gyvenimui. Išties gyvenimas kur kas sudėtingesnis, iš kiekvieno atradimo kyla naujos galimybės ir nauji praradimai. Tačiau, pasak H. Hesės, "žodžiai kenkia slaptajai prasmei, garsiai išsakyta mintis visada būna kitokia, net kiek suklastota, paika", todėl ir rašant nuolat persekioja mintis - visi žodžiai apie šią knygą kvailystė, jie nepasako nieko. Svarbiausia yra meilė. Imkite "Sidhartą" ir atraskite.