Jeigu norite kažko stipraus, neigiamų emocijų, pykčio, kupinos knygos - rinkitės Rojaus Paukščio Ašaras. Tai tarsi laiškas mamai, pamišėlio mamai. Kodėl aš sakau pamišėlio? Todėl, kad nekiekvienas žmogus vaikystėje...

Jeigu norite kažko stipraus, neigiamų emocijų, pykčio, kupinos knygos - rinkitės Rojaus Paukščio Ašaras. Tai tarsi laiškas mamai, pamišėlio mamai. Kodėl aš sakau pamišėlio? Todėl, kad nekiekvienas žmogus vaikystėje nužudo savo tėvą, muša motiną, nužudo šunį ir laiko jį šaldiklyje... O kas dar? Perskaitykit ir sužinosit, ką psichopatas dar gali veikti likęs visiškai vienas šiame melo ir skausmo pasaulyje.

Skaitant šią knygą, pasaulį pradedi suvokti kitaip. Tarsi tampi psichopatu, mąstai kaip jis. Vis dėl to, mane įtraukė,susiskaitė greitai, nenuobodžiai, manau išeitų neblogas filmas pagal šią knygą.

Beje, ar žinot kada verkia Rojaus Paukščiai? Jei ne, šią knygą perskaityti BŪTINA.

Keletas citatų:
"Nemačiau prasmės gyventi - nebent tik tam, kad pakilčiau ir sudužčiau kaip jūros banga į krantą."
"Mama, aš pykstu ant pasaulio. Visa, ką matom, yra netikra, nė vieno tikro garso, išskyrus tą, kuris aidi mūsų širdyse."

purvina ir puolusi visuomenė - prostitutės, suteneriai, žudikai, transvestitai, vagys - tai pagrindiniai šio romano veikėja prieškariniame paryžiuje. kiekvieno iš jų atskirai ir visų kartu tikslas - seksualinė ekstazė,...

purvina ir puolusi visuomenė - prostitutės, suteneriai, žudikai, transvestitai, vagys - tai pagrindiniai šio romano veikėja prieškariniame paryžiuje. kiekvieno iš jų atskirai ir visų kartu tikslas - seksualinė ekstazė, pasitenkinimas. išdavystės, mirtys - tai ne tik tos visuomenės norma, tačiau ir viena iš pasitenkinimų formų. vertybės čia visiškai priešingos visuomenės priimtoms normoms. jų gyvenimas liūdnas, ištvirkęs, purvinas, begėdiškas, vulgarus, tačiau tai jų pasaulis, ir kito jie neįsivaizduoja ir greičiausiai net nenori. tamsiausi veikėjų troškimai čia nėra nuodėmė ir amoralus dalykas, kaip yra normalioje visuomenėje, čia jie yra įgyvendinami be jokios sąžinės graužaties ir baimės.

istoriją pasakoja kalinys, leidžiantis jam paskirtą terminą kameroje. tačiau tuo pačiu metu, atrodo, kad visas istorijas jis mato ne per savo kameros langą, o per veikėjų pečius. seka jiems iš paskos ir mato viską, ką mato jie, girdi tai, kas nėra ištariama ir lieka sakiniu mintyse, veikėjo galvoje. galiausiai, kalinys tiesiog įsivaizduoja įvykius ir veikėjus, jų santykius, mintis, žodžius, emocijas, likimus. Juk save ir savo sąmonę reikia užimti kažkuo, tūnant ir neišlendant iš miniatiūrinės kameros.

šventoji (divine) - gyvena palėpėje, su vaizdu į montmartro kapines, ir ja dalinasi su visais savo meilužiais. jo vienintelė ir tikra meilė, sąvadautojas - (darling daintyfoot) meilutis mažoji pėdelė. netikėtai jis atsiveda kitą meilužį - gėlių dievo motiną - jaunąjį gangsterį ir žudiką.

veikėjai nestebina savo visuomenės dugne besitęsiančia egzistencija. j.genet motina buvo prostitutė. kelerius gyvenimo metus jis gyveno kartu su ja. vėliau buvo atiduotas įvaikinimui. vaikystėje buvo pamaldus ir paklusnus vaikas. 10 metų jį sugavo vagiliaujant. vėliau buvo išsiaiškinta, kad vagystės jis nepadarė. Įsižeidęs, jis nusprendžia tapti vienu iš jų. vėliau jis rašė "aš nusprendžiau neigti pasaulį, kuris neigė mane".

knyga parašyta 1943 m., kai j.genet leido savo dienas kalėjime, kas nebuvo labai jau neįprasta jam. pateko jis už tai, kad iš knygyno bandė pavogti niekam dar nežinomo ir neįvertinto m.prousto knygos egzempliorių. vagystės, klastoti dokumentai, valkatavimas, homoseksualumas - tokia buvo autoriaus kasdienybė. galima teigti, kad j.genet sukurti veikėjai yra jo paties projekcijos. vieni realesni, kiti - labiau sutirštinti ir puolę į kraštutinumus. j. genet - rašytojas, dramaturgas, poetas, eseistas, politikos veikėjas.

papasakoti romano siužetą sunku, o gal net ir nelabai įmanoma. be gausybės pašalinių veikėjų, yra trys pagrindiniai veikėjai, bet jų gyvenimai, charakteriai, mintys taip persipina vienas su kitu, kad galiausiai jie tampa vienu sveiku.

knyga nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjaus, ar kad būčiau pasiryžusi ją parekomenduoti kitiems, ar pati perskaityti dar kartą. gal dar per jauna, gal gyvenu ne tam laikotarpyje. galiausiai ir pati struktūra mane erzino - nemėgstu, kai tvarkingai sunumeruotose puslapiuose, būna toks siužetinis bardakas. Tačiau visgi negalima ignoruoti to fakto, kad toks kūrinys buvo parašytas daugiau nei prieš 50 m., nors ir nenoriai, tačiau jis buvo įvertintas, nes tiesiog to negalima praleisti pro akis ir ignoruoti. Vienu ar kitu atveju, autorius privertė kalbėti apie savo darbą.

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Iš tiesų aš ją buvau pradėjusi skaityti jau du kartus, bet negalėdavau peržengti 100psl ir užversdavau. Kaip sakoma, juk trečias kartas nemeluoja, tad ir vėl ji atsidūrė...

Štai mano sąrašuose dar viena perskaityta knyga. Iš tiesų aš ją buvau pradėjusi skaityti jau du kartus, bet negalėdavau peržengti 100psl ir užversdavau. Kaip sakoma, juk trečias kartas nemeluoja, tad ir vėl ji atsidūrė mano rankose ir aš ją perskaičiau!!!! :}

Dauguma sako, jog tai istorinė knyga, bet aš ją perskaičiau labai skaniai. Visas siužetas pateiktas, aiškiai ir įdomiai. Centre keliamos bajorų šeimos- Norvaišų problemos. Iš tiesų rekomenduoju ją perskaityti kiekvienam, labai puiki knyga :}

Knygos anotacija: Vieną lietingą popietę pačioje netikėčiausioje vietoje - autobuse - Grečen Rubin suvokė štai ką: laikas bėga, o ar aš pakankamai dėmesio skiriu tam, kas tikrai svarbu? O gal mano gyvenimas eina veltui? Tą...

Knygos anotacija: Vieną lietingą popietę pačioje netikėčiausioje vietoje - autobuse - Grečen Rubin suvokė štai ką: laikas bėga, o ar aš pakankamai dėmesio skiriu tam, kas tikrai svarbu? O gal mano gyvenimas eina veltui? Tą akimirką Grečen nusprendė metus laiko skirti pačios sugalvotam laimės projektui.
 Autorė detaliai ir su humoru įamžina asmeninius dvylikos mėnesių nuotykius, kuriuos patyrė mėgindama amžių išmintį ir dabartinius mokslinius tyrinėjimus apie tai, kaip tapti laimingesniam.

Mano nuomonė: Prisipažinsiu, galvojau, kad tai bus lengvas skaitalas... Deja... Skaičiau visą mėnesį! Taigi, apie knygą... Rašytoja neturėjo tikslo kažkaip pakeisti gyvenimo, tiesą sakant, ji nesijautė nei nelaiminga, nei sirgo depresija. Tiesiog, pagalvojo, kad galėtų būti laimingesnė nei yra, nekeisdama nieko drastiškai - likdama su savo šeima, dirbdama, tai ką dirba ir pan. Knygą sudaro 12 skyrių, t.y. 12 mėnesių, kurių kiekvienas turi savo temą - šeima, darbas, amžinybė, draugai, pinigai ir pan. Kai kurios dalys tiesiog įtraukė (galbūt man tose sferose reikėtų padirbėti su savimi ir savo kasdienybe), ne vienąkart buvau priversta stabtelėti, griebti pieštuką ir pasižymėti vieną ar kitą vietą. Daug mokslinių citatų apie laimę, laimingus žmones, tai pat žymių žmonių, išminčių pamąstymų apie laimingą gyvenimą, kas jį sukuria. Pora skyrių pasirodė nuobodoki, bet gal juose nebuvo aptariama man aktuali sritis, kurią norėčiau keisti? Patiko rašymo stilius - paprastas, autorė nebando niekam "primesti" savo projekto kaip panacėjos kiekvieno problemoms spręsti. Ji atvirai rašo apie savo silpnybes (pavyzdžiui pastovų burbėjimą ant vyro, kantrybės neturėjimą su vaikais ir pan.). Nustebino kai kurios jos prieitos išvados: pinigai, jei leidžiami protingai, gali nuprikti laimę, pasikeitimai bei iššūkiai yra laimės šaltiniai, išliejus pyktį, netampa lengviau... Taip pat negaliu sakyti, kad nesutikau su jos nuomone.

Sakyčiau, kad kiekvienam reikėtų pradėti savo projektą (ką autorė ir siūlo). Gal ne "laimės", bet tokį, kokio reikia šiuo momentu. Toks atidus žvilgsnis į kasdieninį gyvenimą, manau, padėtų ne vienam rasti atsakymus į kankinančius klausimus.

Taip susiklostė, kad perskaičiau dvi Murakami knygas iš eilės. Gal dėl to, kad pirmoji užbūrė ir nepaleido, rinkdamasi tarp numatytų skaityti knygų ranką ištiesiau prie antrosios, "Kafkos pakrantėje". Kūrinio fabula visai...

Taip susiklostė, kad perskaičiau dvi Murakami knygas iš eilės. Gal dėl to, kad pirmoji užbūrė ir nepaleido, rinkdamasi tarp numatytų skaityti knygų ranką ištiesiau prie antrosios, "Kafkos pakrantėje". Kūrinio fabula visai kitokia, nei anksčiau skaitytos knygos, bet panašumas tas, kad irgi lengvai, sklandžiai skaitoma, įsiterpia mistikos elementų (kaip gi be jų!), personažai, nors, atrodytų, mąsto paprastai ir jų kasdienybė aprašoma be įmantrybių, yra keistuoliai, ne tokie, kaip kiti. Kuo daugiau skaičiau, tuo stipriau mane ėmė tvindyti mistika, bandymas suvokti, kur susisiekia įvairūs pasauliai ir kur susiduria, atrodytų, niekuo nesusiję personažai...

Pati fabulos esmė - labai, sakyčiau, froidiška, arba netgi graikiška - edipiška - situacija. Paauglys paties sugalvotu vardu Kafka pabėga iš namų, galbūt pats, o gal ir ne pats (spėkite, ar iki pabaigos paaiškėja) nužudo savo tėvą, permiega su motina ir seserimi - vėlgi, galbūt tikromis, o gal ir ne, gal permiega, o gal tik fantazuoja ir sapnuoja. Skaitytojas paliekamas jausti ir tikėti tuo, kuo pats nori. Mane sukrėtė vienas žiaurumo kupinas epizodas, tiesą sakant, iš Murakami to nelaukiau, ir kelias dienas negaliu jo pamiršti. Erotinės scenos ir gražios, bet ir šiurpinančios tabu laužymu: santykiais su numanoma motina, sesers prievartavimas prieš jos valią, nors viskas aprašyta gražiai ir poetiškai, kaip Murakami būdinga. Autorius meistriškai veda per netikrumą ir nebežinojimą, ką galvoti ir kuo tikėti. Mistika tampa tikrove ir realybe, o realybė tampa mistika. Romano pabaigoje, atrodytų, atskiros siužetinės linijos susijungia, lyg ir paaiškėja tai, kas buvo neaišku, bet vis dėlto nepaaiškėja tiek, kad būtų galima tvirtai tuo tikėti...

Romano pradžioje kalbama apie likimą, ir šie žodžiai lyg apibūdina, apie ką bus visas romanas. Visai taip pat sėkmingai šią pastraipą būtų galima perkelti į pabaigą, ir ji būtų tokia pat informatyvi ir visa apimanti:

"Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki į vieną pusę, bet ji pasiveja. Tu dar sykį pakeiti kryptį, bet audra ir vėl prisitaiko. Vis blaškaisi, lyg auštant šoktum su mirtimi nelaimę pranašaujantį šokį. Kodėl? Nes ši audra nėra kažkas, atklydęs iš toli, kažkas, su tavimi nesusijęs. Ji - tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau telieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Ten nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, tarsi į dulkes pavirtę kaulai, verpetais besisukantys į dangų. Štai tokią smėlio audrą turi įsivaizduoti."

"Kosmosas" man pasirodė vieną tų knygų, kurias tinkamai įvertiname tik praėjus kiek laiko nuo paskutinio puslapio užvertimo. Sąmonės srautu (mano nuomone) parašytas pasakojimas išsiskiria dėmesiu detalėms. Tikriausiai...

"Kosmosas" man pasirodė vieną tų knygų, kurias tinkamai įvertiname tik praėjus kiek laiko nuo paskutinio puslapio užvertimo. Sąmonės srautu (mano nuomone) parašytas pasakojimas išsiskiria dėmesiu detalėms. Tikriausiai mūsų visų sąmonei būdingu bruožu. Ir nebūtinai išoriškai svarbioms detalėms. Žinoma, detales autorius fiksavo ne savo, o pagrindinio veikėjo - studento, vasarą išsiruošusio į užmiestį paatostogauti, vardu. Su ne visai geru draugu, greičiau tik atsitiktiniu bendrakeleiviu, jis išsinuomoja kambarį buvusio banko tarnautojo šeimos namuose. Sunkiai pėdindami link savo vasarnamio, vaikinai miškelyje pastebi pakartą žvirblį. Tai virsta detektyvo užuomazga ir leitmotyvu visam romanui. Kas? Kodėl? Ir iš vis - kaip gi nutiko, kad jiedu nebegali pamiršti vargšo pakaruoklio? Dėl tokio (ne)reikšmingo įvykio jaunuoliai ima ieškoti ženklų, kurie reikštų...Ką? Nelabai ir patys žino.

Visgi mintys, kaip dažnai būna, nuveda veikėją ir kitais, pikantiškesniais keliais. Štai tarnaitės Katasės autoavarijos metu sužeista lūpa žadina vaikinui kūniškus geidulius, o lengvai iškvaišusio šeimininko neseniai ištekėjusiai dukrai Lenai skirti jausmai primena meilę. Kaip ir dera - nelaimingą. Aš labai subuitinu ir suvulgarinu tikrąjį knygos veidą. Jei žiūrėjote filmą "Nuostabus protas", turėtumėte atsiminti, kad pirmuosiuose kadruose jaunas studentas John Nash įžvelgia saulės atspindžio stiklinėje ir bendramokslio kaklaraiščio ornamento tapatumą. Panašus jausmas apima ir skaitant "Kosmosą" - nematomų ryšių egzistavimo pojūtis, visumą užgožiančios detalės... Verta susipažinti su šia knyga. Galbūt skaitydami ir nejausite troškimo ją praryti vienu prisėdimu, beveik galiu garantuoti, kad ir nepamiršite jos. Tikriausiai - niekada.

Nors Kate Morton romanas "Rivertono dvaro paslaptis" man labai patiko, jos knyga "Tolimos valandos" ilgokai pragulėjo lentynoje, mat slapta baiminausi, kad ji nebus tokia įdomi kaip pirmoji. Ką gi, galiu pasakyti, kad delsiau be...

Nors Kate Morton romanas "Rivertono dvaro paslaptis" man labai patiko, jos knyga "Tolimos valandos" ilgokai pragulėjo lentynoje, mat slapta baiminausi, kad ji nebus tokia įdomi kaip pirmoji. Ką gi, galiu pasakyti, kad delsiau be reikalo - ši knyga taip pat dovanojo man ne vieną malonaus skaitymo valandą.

Žinoma, šį kūrinį neišvengiamai lyginau su pirmiau skaitytuoju ir ką gi, panašumų nemažai: panaši pasakojimo maniera (vis "šokinėjama" iš dabarties į praeitį ir atgal), pagrindinis veiksmas vyksta didžiuliame dvare (na, šiuo atveju - pilyje), atsiranda žmogus, besikapstantis po praeitį ir, savaime aišku, aptinkantis visą klodą paslapčių, apie kurias užsimenama tokiomis užuolankomis, kad iki pat galo nepavyksta atskleisti tiesos, nors skaitydamas jau nuo knygos vidurio manaisi ją atspėjęs.

Taigi... Antrojo pasaulinio karo metai, vokiečiai įnirtingai bombarduoja Angliją, todėl miesto valdžia nusprendžia evakuoti visus Londono vaikus į kaimus, kur saugiau. Maža mergaitė taip pat kraunasi lagaminą ir kartu su broliu ir ją nuolat erzinančia, netgi skriaudžiančia vyresne seserim sėda į traukinį ir išvyksta į nežinią. Nors knyga prasideda ne šiuo epizodu, man jis yra savotiškas atskaitos taškas, kuris ir duoda pradžią įvykiams - tiems, kurie dar turės nutikti, ir tiems, kurie galbūt būtų likę palaidoti gilioje užmarštyje, jei ne ta mergaitė. Laikas bėga, mergaitė suauga, susilaukia savo mergaitės, kuri, besigilindama į savo mėgstamiausio rašytojo, kurio pilyje, pasirodo, per evakuaciją gyveno jos mama, biografiją, ir sužino tas paslaptis.

Tačiau labiau už visas paslaptis mano širdį sujaudino sudėtingi šeimos narių santykiai. Kaip sakė Levas Tolstojus: "visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga - nelaiminga savaip". O šiame kūrinyje laimingų šeimų maža, nors visų jų nelaimės priežastis man labai panaši - tai primygtinis šeimos narių kišimasis į kitų gyvenimą ir savo diktato primetimas. Štai viena mergaitė savo šeimoje jaučiasi kaip balta varna, nes jie jos nesupranta ir nesupras iki gyvenimo galo laikydami snobe, mat mergaitė kitokia - nori mokytis ir tapti žurnaliste, o ne kirpėja ar mašinininke, kas jos motinai yra kone ideali profesija. Tačiau užaugusi ta mergaitė savo ruožtu visomis išgalėmis slopina dukters polinkį skaityti knygas, svajoti ir pačiai kurti, tik jau dėl kitų priežasčių - pati nepasiekusi savo svajonės, mano, kad šitaip apsaugos dukrą nuo širdgėlos. Dar kita šeima - trys seserys, iš kurių viena - protiškai neįgali, o vyresnėlės ja rūpinasi paaukojusios tam visą savo gyvenimą ir svajones. Tačiau ir šitų seserų meilė nėra besąlygiška - vyresnėlės nuolat kenkia viena kitai kiek beįmanydamos, nes žino kaip galima viena kitą įskaudinti ar, mažų mažiausiai, suerzinti. O apie šios trijulės tėvą, kurį seserys vaikystėje tiesiog dievinte dievino, nesinori net užsiminti, mat man nepriimtinas jo sprendimas aukoti vienų vaikų laimę dėl "kilnesnio tikslo" - išsaugoti dukters talentą.

Trumpai tariant, "Tolimos valandos" - stora knyga, kurią taip ir knieti kuo greičiau "praryti", o "prarijus" pasidaro gaila, kad malonumas baigėsi. Manau, ne vienas joje ras šį tą artimo širdžiai: detektyvų mėgėjams patiks narplioti paslaptis, mėgstantieji dramas godžiai skaitys apie sudėtingus žmonių santykius, o romantikų širdis sujaudins gražuolės femme fatale ir dailaus moterų numylėtinio meilės istorija.

Štai ši knyga į mano rankas pakliuvo tik todėl, kad kažkada jas minėjo lietuvių kalbos ir istorijos mokytojos. Deja, negaliu pasigirti tokiu pačiu susižavėjimu, kokiu jos pristatinėjo šią knygą, tačiau ji buvo įdomi, nors...

Štai ši knyga į mano rankas pakliuvo tik todėl, kad kažkada jas minėjo lietuvių kalbos ir istorijos mokytojos. Deja, negaliu pasigirti tokiu pačiu susižavėjimu, kokiu jos pristatinėjo šią knygą, tačiau ji buvo įdomi, nors ir per daug idiliška krikščionybės atžvilgiu. Gal neveltui Lenkijos pilietis rašė šią knygą, kaip žinome Lenkija viena labiausiai tikinčių šalių, manau, kad būtent, todėl krikščionybė yra pagrindinė tema šioje knygoje.
Kaip viena mergina savo recenzijoj rašė, taip aš pakartosiu: "Sunku įsivaizduoti kaip tokias kančias iškentėję krikščionys, vėlesniais amžiais skelbė kryžiaus žygius?". Knygoje labai daug kalbama apie krikščionybę, jos naudą, žmonių geraširdiškumą ir palaimą būnant krikščionimi, tačiau visas tas gerumas atsisuka prieš Avinėlio pasiekėjus, apkaltinti Romos padegimu, vienas po kito tūkstančiais krikščionys yra išžudomi amfiteatruose ir tik pagrindinės veikėjos, Ligijos - ligų karaliaus dukters, (aplink kurią pagrinde ir sukasi veiksmas) romos piliečiai pagaili ir ji su tarnu išgyvena.
Nepamirškime, Ligijos sužadinio kuris pradžioje norėjo ją turėti jėga, ieškojo jos, samdė "seklį", vėliau apsikrikštijo ir įgyvendino norą, būti jos vyru. Nepamirškim ir vieno įdomiausio, bet labiausiai išjuokto veikėjo - Nerono, žiauraus Romos imperatoriaus, kuris buvo meniškos sielos.

Taigi knygoje yra kelios siužeto linijos, kurios savitai susipina ir suteikia didelį įspūdį. Vertėtų paminėti, kad istorinės "smulkmenos" yra teisingos, ir plečia istorines žinias. Tarp kitko verta skaityti šią knygą dar ir dėl to, kad joje gausu terminų, o aprašymai yra labai vaizdūs.

Tad nors antrą kartą šios knygos neskaityčiau, tačiau galiu pripažinti, kad ši knyga yra viena geriausių religinio "tipo" knygų.

" (...) aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau..."



Visi yra įpratę lietuviškas knygas, o ypač tas, išėjusias dar gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės metais, laikyti bevertėmis ar tiesiog sumaniai...

" (...) aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau..."



Visi yra įpratę lietuviškas knygas, o ypač tas, išėjusias dar gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės metais, laikyti bevertėmis ar tiesiog sumaniai sužaisto nereikšmingo rašytojo populizmu padarinio "prastu skoniu". Paprasčiau - nusišypsojo sėkmė menkam rašytojūkščiui išleisti neregėtai didžiulio tiražo knygą Lietuvoje.



Skubu paprieštarauti bei kartu visiems įvertinti didžiulį lobį, kurį mums paliko Ričardas Gavelis. Šiam rašytojui netinka jokie pliurpalai apie vėjų gaudymą plikame lauke ar literatūrinės šlovės siekimą.



"Jauno žmogaus memuarai" - tai knyga, apie jauną, ambicingą, iš esmės besilaikantį dorovės principų, bet tuo pačiu ir silpnavalį žmogų, nesugebėjusį tinkamai pasipriešinti sistemai. Kūrinio herojui, laiškus savo buvusiam kambariokui, savotiškam gyvenimo guru Tomui Kelertui, rašiusiam Leonui Cipariui gyvenimas buvo nelengvas, nors... kam jis tuo metu buvo lengvas? Sovietinis rėžimas kūrė naujos kartos žmogų - nemąstantį, neturintį savos nuomonės žmogų, beatodairiškai paklūstantį nustatytajai tvarkai. Niekingo sovietinio gyvenimo realijos atsispindi minėtame kūrinyje - keturiolikoje Cipario laiškų Kelertui, primenančių idiotizmu persmelktą realybę, kurioje nelemta gyventi žmogui, norinčiam gero ne tik sau, bet ir kitiems. Tai savotiškas įspėjimas, galbūt net padrąsinimas Kelertui apsisaugojant nuo to pavojingo fantasmagoriškų sporų lietaus, nuo kurio pasislėpti nesugebėdavo nė pats Ciparis.



"Sergėkitės jų ir, dėl Dievo meilės, nemanykit, kad juos įveikti lengva. Lengvai jie nepasiduos. Jų reikia bijoti. Juos būtina deramai įvertinti. Jie nebijo jokių užkeikimų. Kova su jais - ne džentelmeniškas sportas. Tai karas. Rimtas, ilgas, atkaklus karas."



Su kiekvienu perskaitytu lapu mano susižavėjimas vis augo ir augo. Nors patsai knygos veikėjas Ciparis kalba apie sovietmetį, nejučiomis patį veiksmą prilygindavau šiai dienai - juk viskas kone identiška, panašu! Bet mano pagyras ši knyga pelno ne vien dėl to. Skaitai žodį po žodžio, sakinį po sakinio, puslapį po puslapio ir nesusilaikai darkart nenustebdamas - kaip, po paraliais, tokią knygą galėjo parašyti lietuvis???



Pasirodo, kad galėjo.

Albert Camus. Svetimas.

Ar Jums pažįstamas jausmas, kai visi aplink kažko iš Jūsų laukia, bet jūs neįsivaizduojate ko? Jūs galvojate, o ką šioje situacijoje jaučia eilinis žmogus, kokie TURI būti jo veiksmai, kaip jis...

Albert Camus. Svetimas.

Ar Jums pažįstamas jausmas, kai visi aplink kažko iš Jūsų laukia, bet jūs neįsivaizduojate ko? Jūs galvojate, o ką šioje situacijoje jaučia eilinis žmogus, kokie TURI būti jo veiksmai, kaip jis TURI pasielgti? Įtampa vis auga, nes atsakymų į šiuos klausimus iš tikrųjų nėra... Kad neatrodytų kvailas, žmogus sugalvojo etiketą - teisingo elgesio taisykles. Ir štai kur prasideda viso gyvenimo absurdas.

Camus rašo aiškiais ir sausais sakiniais, ir lyg tai daugiau pasakyti tikrai nieko nenori, bet vis tiek skaitai tarp eilučių - kam apsunkinti sau gyvenimą ir išgalvoti neegzistuojančių problemų? Gyvenimas yra paprastesnis nei tu manai. Tokiais principais vadovaujasi pagrindinis knygos (tiksliau apsakymo) veikėjas Merso (prancūzų kalba jo vardas yra susijęs su mirtim, tai kad visą savo optimizmą atidėkit į šalį). Merso tiesiog gyvena šia akimirka ir nesusimąsto kodėl daro vienaip arba kitaip. Jis valgo, rūko, dirba, žiūri pro langą, savaip mėgaujasi kiekviena sekunde, bet ir šių laimingų sekundžių nesureikšmina. Prancūziškas išsireiškimas comme il faut jam nesuprantamas dalykas, tačiau jis pastebi, kad žmonės, gyvenantys aplinkui, turi kažkokią neaiškią "teisingos reakcijos" sistemą. Iš pirmo žvilgsnio Merso atrodo bejausmis ir gal net kvailokas ar naivus, bet paskui pasirodo, kad tas "bajausmiškumas" ir yra jo požiūris į gyvenimą, čia jo įsitikinimasi ir nenoras susilieti su dauguma, vaidinti ant publikos, elgtis deramai.

Visas veiksmas pas Camus prasidėjo šokiruojančiais žodžiais - "Šiandien mirė mama. O gal vakar, nežinau." Po šių žodžių iškart pradedi kaltinti Merso abejingumu. Visgi tai mama, žmogus, kuris padovanojo tau gyvenimą... Bet paskui viskas atrodė logiškai - Merso ir jo mama susvetimėjo, neturėjo ko pasakyti vienas kitam ir jau nieko vienas nuo kito nebelaukė, be to Merso neturėjo pakankamai lėšų mamos priežiūrai, todėl ir nusprendė atiduoti ją į senelių namus prie bažnyčios. Ten mama ir mirė. Jis neprisiminė kiek jai buvo metų, neverkė laidotuvėse, nepanorėjo paskutinį kartą pažvelgti į mirusiąją, ir dar, o Jėzau, išdrįso tūkiti ir gerti kavą su pienu pri jos karsto. Šventvagystė ir begėdiškumas! Tai buvo lemiama Merso klaida.

Kai kurių jo veiksmų paaiškinti tiesiog neįmanoma, gal aš irgi labai jau pripratųsi "teisingai" reaguoti ir kiekvienam veiksmui ieškoti priežasties, kiekvienoje akimirkoje ieškoti prasmės, kad nebegaliu matyti paprasčiausių dalykų. Trečioje knygos dalyje vyksta teismas - Merso nušovėarabą. KODĖL? Jis atsako - dėl saulės. Visi juokiasi, o Merso daugiau nieko nepriduria ir net nebando pateisinti savęs. Man labai peršėjo sugalvoti jam pateisinimą, papildyti jį, prirašyti jam kažkokių jausmų ar minčių, kurių jis niekad gyvenime neturėjo. Matot, įprotis!

Galu gale Merso pripažįsta kaltu ir priteisia jam mirties bausmę. Bet labiau ne už tai, kad jis padarė nusikaltimą nužudydamas žmogų, o už ten, kad nederamai elgėsi per mamos laidotuves. Atrodo juokinga, bet čia ir išlenda bjauri tiesa - jeigu nesinori verkti, kodėl turi, PRIVALAI?...

Merso buvo mirties, kaip ir visi, ir kaip ateistas, bijo nežinomumo, o kas bus po? Kunigas jo klausia "Nejaugi manai kad mirsi VISAS? Kaip gali susitaikyti su šia mintim?". Ir paskui dar pažada pasimelsti už jį. Čia pirmą kartą Merso prarado kantrybę ir pasiuntė kunigą ir visą religiją velniop. Gal kiti žmonės ir rado joje išeitį, bet jam per visą gyvenimą to nereikėjo, tai kas pasikeitė dabar?...

Žodžiu, Camus "Svetimas"- puikus fonas pamastymams apie amžinus klausimus.

Įvertinimas 9/10

Trumpas apybūdinimas: Egzistencialumo pagrindai