Kuo labiau artėjo knygos pabaiga, tuo sunkesniu klausimu tapo "kaip (apie) ją perduoti kitiems?". Kaip pertransliuoti visą tą energiją, kuri įtraukia skaitytoją su kiekvienu laišku ristis kūlversčiais, t.y. žirafas tokias,...

Kuo labiau artėjo knygos pabaiga, tuo sunkesniu klausimu tapo "kaip (apie) ją perduoti kitiems?". Kaip pertransliuoti visą tą energiją, kuri įtraukia skaitytoją su kiekvienu laišku ristis kūlversčiais, t.y. žirafas tokias, kokios jos yra - netaisyklingos ir atrodo iš vis neturinčios teisės egzistuoti gamtoje? Knygą norėjosi braukyti ir žymėtis pieštuku, cituoti, ištransluoti, kad visi žinotų, kad visi ją paimtų į rankas ir šiek tiek pažaistų.

Šie Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės laiškai buvo spausdinami Šiaurės Atėnuose ir tik vėliau nugulė į knygą, kurioje kartas nuo karto dingsta ribos tarp sakinių, viena su kita persipina emocijos, o jei kokioj pastraipoj vonioj guli Morrisonas su aukštakulniais ar svajonių jaunikiu tampa pienininko sūnus - irgi nestebina. Knyga interaktyvi - įpinta daug literatūroje reikšmingų pavardžių (Joysas, Nabakovas, Cortazaras ir t.t.) , šmėsteli keli dainų pavadinimai (kaip tarkim, Fleet Foxes - White Winter Hymnal, kuri visai atsitiktinai buvo mano skambučio melodija) ir kitų jau kažkur matytų, bet iki galo neištirtų daiktų, reiškinių, frazių.

Manau, kad nėra bendro apibūdinimo ar aprašymo, kurį pateiktų kiekvienas, perskaitęs knygą. Dažniausiai laiškai neturi siužeto, tačiau turi emocijas ir įvykių nuotrupas, kurios vertinamos arba kritine literatūrine akimi, arba asmeniniu patyrimu. Antruoju atveju skaitytojas pats renkasi laiško prasmę sau.

Ir keletas iliustracinių citatų pabaigai:

"Voniose svarbūs du dalykai. Pirmas: vonia yra saugi. Net jei į ją kas įeis, kad pripiltų tau ten makaronų, sudėtingesni kontaktai čia sunkiai tikėtini. Nešaus į nugarą, veikiau ją nutrins. Įlipti į vonią - tai kaip išjungti mobilųjį. Tampi trumpam nepasiekiamas. Be to, vonia saugo gaisro ar žemės drebėjimo atveju, gyvendama akvariume tokių garantijų neturėtum." Kęstutis

"Kaip man išsirinkti iš galvos klausimą. Kaip čiaudi Jonynas? - kodėl išrinkau iš galvos tau tokį klausimą, o kiti tau tokio iš galvos neišrinko. Aš amžinai išsirenku ne tokį klausimą. Mano svajonė didžiausia (išsipildžiusi šimtą kartų) - stovėti žmonių vidury ir klausti, o po šito jie radijo signalais čiaudi, sirenom kosti.

Pavyzdžiui, mokykloje stovėjau bendraklasių vidury ir klausiausi pasakojimo, kaip Agnė vakar aštuonias valandas turėjo darinėti grybus, ir aš klausiu - įdomu buvo? O ji - atseit aš visada paklausiu taip, kad ji pati durniausia atrodo. Vėliau pusseserė išmokė sakyti - o tu pavydi man? - tai kurį laiką man paklausus ir žmonėms įsiutus dėl klausimo sakydavau - o tu pavydi man, kad paklausiau?" Akvilė

"Kai pranoksi Žemaitę, ji apsivers kape ir iškiš abi kojas padais į viršų, galėsi kutenti, ką dabar ir darai." Kęstutis

Buvo labai įdomu sužinoti ar sukūręs vieną tobūlą kūrunį (žinoma, kalbu apie "Mažasis princas") autorius gali parašyti dar kažką gero, ar vienai knygai neatidavė viso savęs, ar dar liko bent žiupsnelis stebuklo....

Buvo labai įdomu sužinoti ar sukūręs vieną tobūlą kūrunį (žinoma, kalbu apie "Mažasis princas") autorius gali parašyti dar kažką gero, ar vienai knygai neatidavė viso savęs, ar dar liko bent žiupsnelis stebuklo. Pasirodo liko. Ir dar kiek!

Nuostabu, kiek pozityvumo, tyro džiaugsmo Egziuperi gali įžvelgti mažyčiuose dalykuose, smulkmenuose, kurių dauguma mūsų nepastebime ir vis dejuojame dėl pilkos kasdienybės. Šioje knygoje jo pagrindinės tezės, vertybės stipriai nesiskiria nuo minėtų "Mažajame prince", bet tai ir yra Egziuperi stebuklas, jis neįkiriai vis primena žmonėms pagrindinius žmoniškumo, meilės principus, kuriuos mes, dėja, nuolat pamirštame, neatkreipiame į juos dėmesio. "Būti žmogumi -tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam. Jausti gėdą dėl skurdo, kuris tarytum nė nepaeina nuo tavęs. Didžiuois kiekviena savo draugų pasiekta pergale. Jausti, kad kiekviena tavoji plyta taip poat prisideda prie pasaulio statybos", Norisi cituoti visą knygą, skaitant jauti kaip švinta tavo širdis, o užvertus paskutinį lapą jau būni įsisamonęs, kad reikia kelti savo užpakalį nuo sofos ir nusišypsoti pasauliui, kad nori būti žmogumi.

Šią knygą man seniai buvo patarusi paskaityti draugė, bet žinant, kad mūsų skoniai ne visuomet sutampa, ją padėjau į šoną ir atsiminiau tik tada kai pamačiau Knygų Iššūkio reklamą. Ją pačią pirmiausią paėmiau į...

Šią knygą man seniai buvo patarusi paskaityti draugė, bet žinant, kad mūsų skoniai ne visuomet sutampa, ją padėjau į šoną ir atsiminiau tik tada kai pamačiau Knygų Iššūkio reklamą. Ją pačią pirmiausią paėmiau į rankas. Pavarčiusi viršelį, kokį Jūs matote dabar, pagalvojau " Hmm..na nieko sau. Kažkokia sena susidevėjusi knygą, matyt nieko gero". Atsiverčiau pirma puslapį ir pradėjau. Nustebau, kad atplėšusi akis nuo knygos, pamačiau, kad jau ją įpusėjau. Knyga tiesiog pritraukė. Visa knyga parašyta aštuonmetės mergaitės akimis. Vietomis tikrai nustebindama tokia mąstysena, kuria, manau kiekviena iš mūsų esame mąsčiusios būdamos aštuonerių. Iš pradžių pamaniau, kad visa knyga bus apie tai kaip vaikai stengsis išvilioti Baubą Redlį iš namų, bet apsirikau. Pasirodo ši knyga nėra tokia paviršutiniška. Ten susipina teismai, vietinių žmonių nuomonės, vaikų nekaltas naivumas ir ryštas, pagyvenusio vyro bandymas suteikti laisvę nekaltam negrui. Viskas daugiau sunkiau, nei mąsčiau iš pradžių. Bet džiaugiuosi, kad ši knyga buvo mano pirmoji. Tikrai verta paskaityti.

Šią knygą sugalvojau paskaityti tik iš jos augančio populiarumo ir...ji man ne per labiausiai patiko. Taip, knygoje yra rašoma apie baisius šių dienų atsitikimus, kuriuos iškenčia mažos mergaitės. Taip, džiaugiuosi, kad...

Šią knygą sugalvojau paskaityti tik iš jos augančio populiarumo ir...ji man ne per labiausiai patiko. Taip, knygoje yra rašoma apie baisius šių dienų atsitikimus, kuriuos iškenčia mažos mergaitės. Taip, džiaugiuosi, kad aš nesu viena iš tų mergaičių. Taip, suprantu, kaip turėtų būti baisu ištverti visus atsitikimus, kuriuos ištvėrė Varis, ir džiaugiuosi, kad jai pavyko taptu tokiu žmogumi, kokiu ji yra dabar. Bet...šioje knygoje man kažko prtirūko, galbūt daugiau jos pasakojimo, daugiau išlietų jausmų, išgyvenimų. Pirmi knygos puslapiai mane sudomino, skaičiau neatsitraukdama, bet veliau, teko prisiversti skaityti kiekvieną žodį. Tiesiog manau, kad esu perskaičius geresnių knygų nei ši, su daugiau išgyvenimų, su daugiau jausmų, baimių.

Tai puikus pasirinkimas lengviems pasiskaitymams, nuovargiu dvelkiančiais šiokiadienių vakarais - jokio įpareigojimo analizuoti ar interpretuoti.

Romanas apie Paulių Vestą, jauną anglų verslininką, atvykusį Prancūzijon...

Tai puikus pasirinkimas lengviems pasiskaitymams, nuovargiu dvelkiančiais šiokiadienių vakarais - jokio įpareigojimo analizuoti ar interpretuoti.

Romanas apie Paulių Vestą, jauną anglų verslininką, atvykusį Prancūzijon atidaryti arbatinių tinklo. Taigi, kaip ir pati knygos antraštė šaukia, Paulius pasakoja apie savo metus, praleistus Paryžiuje, tiksliau mėšle tiek realiai, tiek metaforiškai. Visą istoriją prarijau gana greitai ir lengvai, jausmas, lyg būčiau klausiųsis nesenai grįžusio tėviškėn draugo įspūdžių.

Riebus pliusas autoriui už nepagailėtą dozę humoro, ironijos ir kandaus sarkazmo. Nors Pauliaus praleisti metai Prancūzijoje buvo tikrai gana mėšlini, jo pozityvumas ir mokėjimas net absurdiškiausiose situacijose įžvelgti nors krislelį teigiamų dalykų ar tiesiog tai nuleisti juokais, kūriniui uždėjo pamokančios istorijos etiketę.

Nerekomenduoju žmonėms, kurie net Da Vinčio kodą laiko per lengvu skaitalu, bei tiems, kurių nė trupučio nedomina nerimto ir gyvenime nesusitvarkančio biznierio metai svečioje šalyje. Tačiau, jei aštrokas humoras - ne svetimas ir chaotiškas Paryžiaus kontekstas neerzina, šis romanas geresnę nuotaiką garantuoja be abejonių.

Beje, ieškantiems naudos: knyga gali būti kaip prancūzų kalbos pradžiamokslis. Užsisakyti baltos kavos su kruasanu, mažų mažiausia, ką išmoksite pasakyti prancūziškai.

Sharon Owens "Arbatinė šilkmedžių gatvėje" lengvo pobūdžio romanas. Šioje knygoje yra aprašomi keliolikos žmonių gyvenimai - jų siekiai, svajonės, realus žmogiškas gyvenimas bei nesėkmės.

Romane vyrai aprašomi kaip...

Sharon Owens "Arbatinė šilkmedžių gatvėje" lengvo pobūdžio romanas. Šioje knygoje yra aprašomi keliolikos žmonių gyvenimai - jų siekiai, svajonės, realus žmogiškas gyvenimas bei nesėkmės.

Romane vyrai aprašomi kaip niekšai, kurie eina į "kairę", tačiau jie savo ėjimą į kitą pusę realizuoja neišsipildžiusiais lūkesčiais su žmona. Yra keletas vyrų personažų romantikų, nors ir iš pradžių skaitant atrodo snobų snobai. Moterys svajoklės, romantikės... Tačiau yra ir moterų sugebančių nueiti į kairę, pajutus vyro abejingumą ir šaltumą.

Visos pateiktos istorijos šioje knygoje yra susijusios su arbatine Šilkmedžių gatvėje. Joje apsilanko žmonės su savo svajonėmis, rūpesčiais, išgyvenimais, apmąstymais...Knygoje begalė santykių "raizgalynių" bei tų raizgalynių išpainiojimų.

Kaip ten bebūtų aprašomų veikėjų gyvenimai vienaip ar kitaip gražiai susitvarko - juk bus taip kaip pažiūrėsi, o man atrodo, jog viskas baigėsi gerai, nes svarbiausia iš geros pusės į viską žiūrėti :) Kiekvienas išbandymas yra mums skirtas ir vadinasi mes esame stiprūs jį įveikti. Tad kiekvienas nuosmūkis turi savo pakilimą.

Sužinojęs apie tragišką tėvo bei pamotės mirtį,Markas Hedlis, pirmą kartą po ketverių metų, grįžta namo. Atgailaudamas dėl to, kad taip priešinosi tėvo ir aktorės santuokai, jis nusprendė išpirkti kaltę...

Sužinojęs apie tragišką tėvo bei pamotės mirtį,Markas Hedlis, pirmą kartą po ketverių metų, grįžta namo. Atgailaudamas dėl to, kad taip priešinosi tėvo ir aktorės santuokai, jis nusprendė išpirkti kaltę pasirūpindamas mažąja įsesere. Tačiau Diulija jau seniai nebe maža mergaitė.Ji ir grupelė aktorių gyvena dvare. Jam sugryžus sugalvoja kaip apsaugoti draugus, nes Markas nekentė jos mamos, nes ji taip pat buvo aktorė. Bet Markas labai pasikeitęs, suprato kad labai klydo dėl tėvo santuokos. Tarp Džiulijos ir Marko suliepnoja meilės liepsnelės.

Tikriausiai yra žmonės, kuriems J. Kawabata patinka ir kuriems - ne. Nesvarbu, ką parašyčiau ar kaip įtikinėčiau pastarųjų nuomonės nepakeisčiau (ir tai sakau iš patirties). Mane šis rašytojas žavi ir liūdna, kad į...

Tikriausiai yra žmonės, kuriems J. Kawabata patinka ir kuriems - ne. Nesvarbu, ką parašyčiau ar kaip įtikinėčiau pastarųjų nuomonės nepakeisčiau (ir tai sakau iš patirties). Mane šis rašytojas žavi ir liūdna, kad į lietuvių kalbą jo išverstų knygų tiek nedaug.

Pradėsiu gal nuo to, kad "Kalno aimaną" netyčia radau padėvėtų knygų parduotuvėlėje, nusipirkau neskaičiusi, apie ką bus knyga, užteko pamatyti autoriaus pavardę ant viršelio - ir TAIP, knyga manęs nenuvylė. Iš principo knygoje pasakojama istorija labai paprasta ir kasdieniška - vienos šeimos gyvenimo periodas. Po stogu gyvenai tėvai, jų suaugęs sūnus su žmona ir epizodiškai pasirodanti dukra su savo vaikais. Nekasdieniška čia nebent tai, kad veiksmas vyksta pokario Japonijoje ir kultūrų skirtumai jaučiami tiek buitinėje kasdienybėje, tiek veikėjų mąstyme ar elgesyje. Veiksmas vyksta lėtai, jo nedaug, dideliems ir mažiems įvykiams suteikiama vienoda reikšmė: ar tai būtų dukters persikraustymas gyventi pas tėvus ar benamės kalės šuniukų atsivedimas po apleisto kambario grindimis. Gal dėl to J. Kawabatos rašymo stilių galėčiau palyginti su melancholiškai plaukiančia upės tėkme. Tai mane ir žavi labiausiai, kai autorius vienodai dėmesio skiria įvykiams ir pasakojimo stiliui. Tam kad su pasimėgavimu skaitytum šią knygą, turi perskaityti kiekvieną jos žodį, o ne bėgti akimis per teksto eilutes, kad sužinotum, kas dėsis kitame puslapyje. Knyga baigiasi taip, kaip ir prasidėjo, kažkas įvyko, kažkas išsisprendė, kažkas liko neišspręsta, žodžiu, kulminacijos kaip ir nerasta, tačiau malonumas, kurį gauni perskaitęs šį kūrinį dėl to nenukenčia, atvirkščiai, lieki nuoširdžiai sužavėtas, kaip stebuklingai praleidai kelis vakarus.

Seniai perskaityta knyga, bet išlikęs įspūdis apie ją. Iš tikrųjų įdomi ir įtraukianti knyga. Distopinė tema pakankamai gerai išgvildenta, patiks tiems kas skaitė "Bado žaidynes", bet man nebuvo geresnė. Bet kokiu atveju...

Seniai perskaityta knyga, bet išlikęs įspūdis apie ją. Iš tikrųjų įdomi ir įtraukianti knyga. Distopinė tema pakankamai gerai išgvildenta, patiks tiems kas skaitė "Bado žaidynes", bet man nebuvo geresnė. Bet kokiu atveju nesu nusivylusi ir manau atsiradus laiko paimsiu į rankas ir antrąją šios distopinės serijos knygą.

Turiu gan neigiamą skaitytojos bruožą - mane dažnai suvilioja knygos viršelis. Iš S. Oksanen knygos "Valymas" viršelio žvelgianti moteris mane tiesiog prikaustė. Tas žvilgsnis.. Atrodo, lyg ji turėtų paslaptį,...

Turiu gan neigiamą skaitytojos bruožą - mane dažnai suvilioja knygos viršelis. Iš S. Oksanen knygos "Valymas" viršelio žvelgianti moteris mane tiesiog prikaustė. Tas žvilgsnis.. Atrodo, lyg ji turėtų paslaptį, žiaurią paslaptį, kurios ji nenorėtų atskleisti, bet kuri neleidžia ramiai kvėpuoti. Ar aš neprašoviau išsirinkusi knygą labiausiai dėl viršelio? Sunku atsakyti. Knyga paliko gan dviprasmišką jausmą. Romano tema artima mums, lietuviams - pasakojime susipina nepriklausomybę atkuriančios Estijos istorija su vis labiau įsigalinčiu kapitalizmu, pokaris ir jo komunistinė patirtis. Pagrindinė šio romano ašis: Alydė Trū, fanatiškai įsimylėjusi savo sesers vyrą. Šie jos jausmai pakeičia kelių šeimos kartų gyvenimus.

Skaitydama knygą ir žiūrėdama į jos viršelį įsivaizduoju Alydę, moterį, kuri atrodo laukia atleidimo ir supratimo už savo išdavystę.Jos pavydas seseriai buvo toks neišmatuojamas, jog ji pamynė savo vidinį balsą ar kaip kitaip pavadintume sąžinę, nusisuko nuo šeimos, jos pagrindinis tikslas buvo pašalinti "priešininkę", kad Hansas (sesers vyras) būtų su ja. Alydė savo vyro, uolaus komunisto padedama sugeba pasukti įvykius tokia linkme, jog sesuo Ingelė su dukra būtų išsiūstos į Sibirą. Skaitydama ir apmąstydama jos poelgį niekaip negalėjau suprasti tokios meilės, kuomet tau neberūpi artimiausi žmonės, jog juos gali išsiūst tiesiai mirčiai į nasrus ir kuomet suvoki ,kad tavo meilė visvien nesulauks atsako. Tai pavyzdys, kokia meilė, jei tai galima vadinti meile, gali būti žiauri ir aptemdyti protą. Alydė slepia sesers vyrą, kadangi jis buvo antikomunistinis veikėjas, bando jam įtikt. Tačiau jos rūpestis nieko neduoda. Hansas kiekvieną dieną rašo savo mintis į sąsiuvinį, kur vieną dieną galima perskaityti tai :"Alydė atnešė butelį degtinės. Net pažvelgti į jos pusę nenoriu. Kaip galiu jos klausti, jei tik primušti norisi?" O Alydė toliau puoselėja viltis.

Kuomet pasakojimas nusikelia į 1992 m., Alydė tebegyvena tame pačiame kaime ir ją aplanko jauna mergina. Ir staiga iškyla prisiminimai apie tai, ką ji padarė praeityje. Sąžinė atbunda, o ar galima bus visa tai atitaisyti?

Kai skaičiau šį romaną ,dažnai norėjosi smerkti Alydę dėl vieno ar kito poelgio, bet užvertus paskutinį puslapį suvokiau, kad mes visi žmonės ir pats nežinai kaip elgtumeisi tokiose situacijose. Dabar gyvename palyginus ramiais laikais, o savo žmogiškumą ir moralines vertybes žmonės visada patikrina sunkiais gyvenimo tarpsniais. Tada turi pasirinkti. O koks bus pasirinkimas, žinai tik tu pats.