Ši knygelė nedidelė savo apimtimi, bet jaudinanti turiniu. Tai istorija apie dešimties metų berniuką Oskarą, kuris serga vėžiu, todėl turi gyventi ligoninėje. Knygos pradžioje susipažįstame su prislėgtu, nelaimingu vaiku,...

Ši knygelė nedidelė savo apimtimi, bet jaudinanti turiniu. Tai istorija apie dešimties metų berniuką Oskarą, kuris serga vėžiu, todėl turi gyventi ligoninėje. Knygos pradžioje susipažįstame su prislėgtu, nelaimingu vaiku, kurį labiausiai liūdina suaugusieji- daktaras Diuseldorfas, tėvai - kurie nenori sakyti bernuikui liūdnos tiesos apie jo būklę, nesugeba normaliai bendrauti su juo. Vienintelis žmogus, kuriuo pasitiki Oskaras - tai Močiutė Rožė. Tai senutė, kuri savanoriškai lanko vaikus ligononėje ir sugeba užmegzti su berniuku artimą ryšį. Ponia Rožė paskatina Oskarą pradėti rašyti laiškus Dievui, pasakojant apie savo gyvenimą ligoninėje, savo savijautą ir kasdien prašyti Dievą išpildyti vieną norą. Pasakojimo forma - tai ir yra berniuko laiškai Dievui. Tai nuoširdus, iš pradžių atsargus , berniuko bendravimas su nematomu Dievu. Su kiekvienu laišku Oskaras jaučia vis didėjančią ramybę ir nematomo Dievo palaikymą. Berniukas susitaiko su tėvais, kurie išdrįsta pripažinti, kad sūnus miršta, ir praleidžia kartu daug gražių valandų.Labai graži Močiutės Rožės idėja - kad paskutines gyvenimo dienas Oskaras pragyventų lyg visą gyvenimą. Jis išgyvena meilę, tariamą santuoką, jis pajunta gyvenimo pilnatvę, to gyvenimo, kurio nebus. Ir paskutinę savo dieną Oskaras sutinka ramiai, jausdamas Dievo buvimą, begalinį gyvenimo džiaugsmą. Knyga labai šviesi ir prasminga.

Knyga įdomi jau vien savo struktūra. Joje į Italiją pažvelgta vyro ir moters akimis. Versdama knygos puslapius iš vienos pusės, sužinau Italijos gamtos ypatumus, kokios čia vyraujančios vėjų kryptys, kokius orus jie...

Knyga įdomi jau vien savo struktūra. Joje į Italiją pažvelgta vyro ir moters akimis. Versdama knygos puslapius iš vienos pusės, sužinau Italijos gamtos ypatumus, kokios čia vyraujančios vėjų kryptys, kokius orus jie nulemia. Atrodo, perkeliauji visą šalį nuo šiaurės iki pietų, pajunti kiekvieno regiono skirtumus . Autorius labai smulkiai aprašo italų papročius ir tradicijas. Perskaičius knygą, galima drąsiai ruoštis kelionei į Italiją, nes joje pateikiamos nuorodos, kas yta galima ir ko negalima lankantis šios šalies aikštėse. stadionuose, pliaže ar mažoje parduotuvėje...

Antroji knygos dalis daugiau moteriška. Joje - Italijos madų pasaulis. Žinoma, čia skirta vietos ir vyrų elegancijai. Labai gausu puikių nuotraukų, kuriose įamžinti garsiausi mados kūrėjai bei modeliai. Besigilinant į tekstus , galima pajusti ne tik elitinės italų mados žavesį, bet ir atskirų mados namų tarpusavio konfliktus, konkurenciją.

Knyga įdomi ir naudinga.

Jerofejevas yra kaip Hrabalas. Paprastais darbais užsimaskavęs didelio apsiskaitymo žmogus. Skaitai tą alkoholiu išmirkusią knygą ir supranti, kad reiktų skaityti ne kaip lengvą skaitinį prieš miegą, bet kaip įsitempimo...

Jerofejevas yra kaip Hrabalas. Paprastais darbais užsimaskavęs didelio apsiskaitymo žmogus. Skaitai tą alkoholiu išmirkusią knygą ir supranti, kad reiktų skaityti ne kaip lengvą skaitinį prieš miegą, bet kaip įsitempimo reikalaujančią Joyce kūrybą.

Visgi suskaičiau kaip lengvą skaitinį. Gal kad tą pliusą užsidėt. Prabėgom.

Tik pabaiga užkabino. Kur vėl ta nelemta agresija. Keturiese, yla ar atsuktuvu į kaklą. Ir va tokia mirtis.

Tas Kunčinas.. Tiesiai pasakysiu, buvo sunkiausia skaityta knyga šiais metais. Gal tris kartus galvojau visai nebeskaityti ir pakeisti kita, bet perskaičiau. Love-hate relationship. Iš pradžių hate. Per tankiai kažkaip. Kaip...

Tas Kunčinas.. Tiesiai pasakysiu, buvo sunkiausia skaityta knyga šiais metais. Gal tris kartus galvojau visai nebeskaityti ir pakeisti kita, bet perskaičiau. Love-hate relationship. Iš pradžių hate. Per tankiai kažkaip. Kaip kokį tinginį ar chalvą valgytum. Du kąsniai ir jau turi padėt, nes daug visko prifarširuota. O aš mėgėjas daugiau puslapių vienu ypu įveikt, tai tas buvo sunku. Susikaupimo reikia.

Love prasidėjo nuo antros pusės. Pasiguglinau apie Kunčiną patį daugiau. Įsitraukiau labiau. O ir istorija kažkaip į savo vietas sustojo, palengvėjo, paaiškėjo.

Labai patiko kaip rašytojas. Pirma knyga, o jau tiek visko matosi. Užsimaniau ir tą garsiąją Tūlą skaityti. Bus matyt, gal kitiems metams :).

Labai išskirtinė knyga. Pirmiausia dėl tų autentiškų nuotraukų, kurios skaitant padeda susidaryti labai tikrovišką išgalvoto pasaulio vaizdą. Abejoju, ar žiūrėčiau būtent šio filmo ekranizaciją, nes siaubo filmų...

Labai išskirtinė knyga. Pirmiausia dėl tų autentiškų nuotraukų, kurios skaitant padeda susidaryti labai tikrovišką išgalvoto pasaulio vaizdą. Abejoju, ar žiūrėčiau būtent šio filmo ekranizaciją, nes siaubo filmų "bijau" ir ypatingai tokios kraupios knygos. Tačiau knyga tikrai gera mėgstantiems fantastiką ir keliones laiku :)

Šiais laikais mes įpratę vis nuolat skubėti, daryti tai,kas priimtina ir įprasta - mokytis, nes taip reikia, susirasti gerai apmokamą darbą. Dažnai užgožiame savo svajones,slaptus siekius.Kyla lausimas kodėl? Tiesiog kartais...

Šiais laikais mes įpratę vis nuolat skubėti, daryti tai,kas priimtina ir įprasta - mokytis, nes taip reikia, susirasti gerai apmokamą darbą. Dažnai užgožiame savo svajones,slaptus siekius.Kyla lausimas kodėl? Tiesiog kartais nedrįstame daryti to,ko iš tiesų norime, bijome save keisti, esame linkę susitaikyti su viskuo,nors tai ir nekelia mums džiaugsmo. Mano perskaityta Paulo Coelho knyga "Alchemikas" puikiai atitinka šių dienų realybę.

"Alchemikas " - tai romanas/ pasaka , dvelkianti rytietiška išmintimi.Knygoje pasakojama apie kelionę į pasaulio sielą ir tapimą savimi. Pagrindinis veikėjas - paprastas piemuo Santjagas, ganantis avis, ir laisvomis minutėmis skaitantis knygas. Netikėtai Santjagas susapnuoja keistą sapną. Apsilankęs pas čigonę, vaikinas sužino,jog tai "Pasaulio Kalbos sapnas" , ir jis turi ieškoti lobio, paslėpto kažkur netoli Egipto piramidžių. Tai jį labai suintriguoja ir jis vis labiau siekia pradėti kelionę, kur tariamai yra paslėptas lobis. Kiek vėliau Santjagas susipažįsta ir su Salemo karaliumi, iš kurio sužino daug vertingų patarimų,yra perspėtas,jog sektų sėkmės ženklus,nepaliautų tikėti.

Vėliau,jau keliaudamas ,piemuo Santjagas patiria daug sukrėtimų : jį apgauna ir apvogia, o kiek vėliau jis net susiduria su genčių karu. Tačiau taip keliaudamas ir susidurdamas su vis iškylančiais naujais iššūkiais, ir net, kai jau atrodo, jog vilties nebėra, Santjagas netikėtai pamato merginą, kurią iš pirmo žvilgsnio pamilsta. Tai tikra meilė, jis supranta,jog toji mergina svarbiau už lobį, kurį jis pasirengęs surasti .

"Kiekvienas žmogus gali turėti ir įgyvendinti savo asmeninę legendą ; " Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką" . Piemens Santjago istorija įrodo, jog kiekvienas esame savo likimo kalvis, neturėtume pabūgti,jog kažkas nepavyks ar atrodysime ne tokie, kaip visi. Tik baimė trukdo mums bandyti pasiekti savo svajones. Ir net kai atrodo, jog jau niekas nebepagerės ir nieko nepakeisime, neskubėkime sustoti bandyti.

Taigi, " Alchemikas" - nuostabi knyga, kurią,manau, privalu perskaityti kiekvienam. Tai istorija,padedanti susivokti pasaulyje ir skatinanti neissižadėti svajonių,siekti savo asmeninės legendos.

Turbūt nėra žmogaus, net ir nelabai mėgstančio skaityti, kuris nežinotų "Mažojo princo". Bet kalba šį kart ne apie jį, o apie tai, kad žemė yra žmonių planeta. Taip, taip, žmonių. Ne mano, tavo ar jo, bet visų iki...

Turbūt nėra žmogaus, net ir nelabai mėgstančio skaityti, kuris nežinotų "Mažojo princo". Bet kalba šį kart ne apie jį, o apie tai, kad žemė yra žmonių planeta. Taip, taip, žmonių. Ne mano, tavo ar jo, bet visų iki vieno, be išimties. Kuomet užverčiau paskutinį šios knygos puslapį, pajutau gėdos jausmą, kuris būdingas daugeliui skaitytojų, jog neskaičiau šio kūrinio anksčiau ir apskritai mažai domėjausi šiuo kūrėju. Kilo klausimas, ką aš skaičiau anksčiau, kur aš buvau, jog tik dabar į rankas pakliuvo toks gėris. Tačiau dabar suvokiu, jog taip ir turėjo būt. "Mažasis princas" - vaikystės knyga, o pastaroji - ankstyvosios jaunystės. Abi knygos atitiko mano gyvenamojo laikotarpio išgyvenimus ir būsenas. Atėjo pas mane tada, kada to labiausiai reikėjo.

Kuo ši knyga man taip padėjo? Ogi, tai ištisas minčių lobynas. Apie žmones,draugus, gyvenimą, potyrius, dykumą, žemę. Šios knygos skaitymas ne tik mus, iš dalies, supažindina su pačiu autoriumi, jo darbu ( jis buvo lėktuvo pilotas), bet ir suteikia peno apmąstymams. Tūkstantį kartų geriau už bet kokią filosofinę (na gal ne bet kokią, yra daugybė gerų, bet turbūt supratot apie ką aš) ar "sėkmingo gyvenimo" knygą. Kiekviena mintis pateikta paprastai, bet tokia artima širdžiai, jog noris jos nepaleist ir dar ilgai turėti galvoje ir širdyje." Kada mes įsisąmoninsime savo vaidmenį, kad ir kukliausią, tik tada mes būsime laimingi. Ir tik tada galėsime ramiai gyventi ir ramiai mirti, nes tai, kas duoda prasmę gyvenimui, duoda prasmę ir mirčiai." Ši knygos mintis, kuomet ją perskaičiau ir suvokiau, lyg naujai nušvietė gyvenimą. Dviejuose sakiniuose slypi atsakymas į klausimą, kaip tapti laimingais. Atrodo, paprasčiau ir būti negali.

Taigi, dėkoju Antuanui už šią knygą. Ir jo mintis. " Ne pavojus aš myliu. Aš žinau, ką aš myliu. Gyvenimą." O jums linkiu, mylėt gyvenimą ir, kad tokios knygos atsirastų pas jus tada, kai to labiausiai reikia. Juk viena gera perskaityta knyga, gali pakeisti gyvenimą.

Pirmoji Haruki Murakami mano perskaityta knyga įkvėpusi šio fantastiškai nesuprantamo autoriaus kūrybos skaitymams ir apmąstymams.

Knyga apie avies medžioklę. Apie visiškai eilinio trisdešimtmečio netikėtai atsiradusį...

Pirmoji Haruki Murakami mano perskaityta knyga įkvėpusi šio fantastiškai nesuprantamo autoriaus kūrybos skaitymams ir apmąstymams.

Knyga apie avies medžioklę. Apie visiškai eilinio trisdešimtmečio netikėtai atsiradusį naują gyvenimo tikslą - ypatingos avies paieškas. Visa tai paskandinta mistikoje, sapnuose, sąsajose, savęs paieškose, o paskandinta tik gerąja prasme.

Kokybiška knyga, verta Tavo laiko. Palieka norą paskęsti josios apmąstymuose.

Viskas prasideda jaudinančiu šurmuliu: Paryžius renkasi į teatrą, premjerą, kurioje debiutuos niekam iki tol nežinoma aktorė - Nana. Vienas po kito pasirodo, ko gero, visi svarbiausi veikėjai, o beskaitydamas jautiesi tarsi...

Viskas prasideda jaudinančiu šurmuliu: Paryžius renkasi į teatrą, premjerą, kurioje debiutuos niekam iki tol nežinoma aktorė - Nana. Vienas po kito pasirodo, ko gero, visi svarbiausi veikėjai, o beskaitydamas jautiesi tarsi pats stovėtum vestibiulyje ir lauktum spektaklio pradžios. Taip lyg savaime sužinai, kokios spalvos kieno suknelė, kas atėjo su vyru, o kas - su meilužiu, "matai", kaip minia braunasi į vietas, kaip oriai į savo ložes kyla damos ir stumdosi prastuomenė. Ir visų galvose tas pats klausimas - kas gi toji Nana? Kai ji pagaliau pasirodo scenoje, publika nebežino, kaip reaguoti. Eilinė gatvės merga, nemokanti nei vaidinti, nei dainuoti, tačiau argi to reikia, jei moteris turi kai ką kita? Galiausiai visų vyrų binokliai nukrypsta į tą sultingą jauną kūną ir taip prasideda Nanos karjera. Ji siurbia pinigus iš kiekvieno, bet protarpiais leidžiasi į vieną kitą "tikros" meilės nuotykėlį, tarsi turi ambicijų patekti į aukštuomenę, bet tuo pat metu niekina visas tas poniutes, kurios nevertos net jai "vandens atnešti". Vyrai krenta jai po kojomis ir suvokdami, kad to neužtenka, perka papuošalus, dvarus, neša grynuosius... kol visiškai nusigyvena, o Nana pernelyg nesirūpindama randa naują auką.

Be abejo, palaidas gyvenimo būdas smerkiamas ir Nana vaizduojama kaip tuščiagalvė, godi kekšelė, kuri nors ir nėra iš esmės bloga, tačiau sulaukia pelnyto liūdno galo. "Toji moteris tapusi gamtos gaivalu, griaunamąja jėga; pati to nesuvokdama, tvirkinanti ir krikdanti visą Paryžių, gundydama jį sniego baltumo šlaunimis,- ir sostinė gendanti, lygiai kaip moteriai tam tikromis mėnesio dienomis gendąs pienas," - rašo žurnalistas Fošri, jau išsivadavęs iš kurtizanės glėbio. Tačiau negi sąžininga visą kaltę suversti tik Nanai - jei jos vikstelėjimo klubais užtenka, kad vyrai išeitų iš proto ir praradę savigarbą pildytų bet kokius reikalavimus?

"Bene stumi vyrą į nusikaltimą, kai prašai jį pinigų?.. Jeigu jis būtų atvirai prisipažinęs: "Nebeturiu nė skatiko", būčiau jam pasakiusi: "Na ir gerai, skirkimės". Tuo viskas ir būtų pasibaigę."