Sharon Owens "Arbatinė šilkmedžių gatvėje" lengvo pobūdžio romanas. Šioje knygoje yra aprašomi keliolikos žmonių gyvenimai - jų siekiai, svajonės, realus žmogiškas gyvenimas bei nesėkmės.

Romane vyrai aprašomi kaip...

Sharon Owens "Arbatinė šilkmedžių gatvėje" lengvo pobūdžio romanas. Šioje knygoje yra aprašomi keliolikos žmonių gyvenimai - jų siekiai, svajonės, realus žmogiškas gyvenimas bei nesėkmės.

Romane vyrai aprašomi kaip niekšai, kurie eina į "kairę", tačiau jie savo ėjimą į kitą pusę realizuoja neišsipildžiusiais lūkesčiais su žmona. Yra keletas vyrų personažų romantikų, nors ir iš pradžių skaitant atrodo snobų snobai. Moterys svajoklės, romantikės... Tačiau yra ir moterų sugebančių nueiti į kairę, pajutus vyro abejingumą ir šaltumą.

Visos pateiktos istorijos šioje knygoje yra susijusios su arbatine Šilkmedžių gatvėje. Joje apsilanko žmonės su savo svajonėmis, rūpesčiais, išgyvenimais, apmąstymais...Knygoje begalė santykių "raizgalynių" bei tų raizgalynių išpainiojimų.

Kaip ten bebūtų aprašomų veikėjų gyvenimai vienaip ar kitaip gražiai susitvarko - juk bus taip kaip pažiūrėsi, o man atrodo, jog viskas baigėsi gerai, nes svarbiausia iš geros pusės į viską žiūrėti :) Kiekvienas išbandymas yra mums skirtas ir vadinasi mes esame stiprūs jį įveikti. Tad kiekvienas nuosmūkis turi savo pakilimą.

Sužinojęs apie tragišką tėvo bei pamotės mirtį,Markas Hedlis, pirmą kartą po ketverių metų, grįžta namo. Atgailaudamas dėl to, kad taip priešinosi tėvo ir aktorės santuokai, jis nusprendė išpirkti kaltę...

Sužinojęs apie tragišką tėvo bei pamotės mirtį,Markas Hedlis, pirmą kartą po ketverių metų, grįžta namo. Atgailaudamas dėl to, kad taip priešinosi tėvo ir aktorės santuokai, jis nusprendė išpirkti kaltę pasirūpindamas mažąja įsesere. Tačiau Diulija jau seniai nebe maža mergaitė.Ji ir grupelė aktorių gyvena dvare. Jam sugryžus sugalvoja kaip apsaugoti draugus, nes Markas nekentė jos mamos, nes ji taip pat buvo aktorė. Bet Markas labai pasikeitęs, suprato kad labai klydo dėl tėvo santuokos. Tarp Džiulijos ir Marko suliepnoja meilės liepsnelės.

Tikriausiai yra žmonės, kuriems J. Kawabata patinka ir kuriems - ne. Nesvarbu, ką parašyčiau ar kaip įtikinėčiau pastarųjų nuomonės nepakeisčiau (ir tai sakau iš patirties). Mane šis rašytojas žavi ir liūdna, kad į...

Tikriausiai yra žmonės, kuriems J. Kawabata patinka ir kuriems - ne. Nesvarbu, ką parašyčiau ar kaip įtikinėčiau pastarųjų nuomonės nepakeisčiau (ir tai sakau iš patirties). Mane šis rašytojas žavi ir liūdna, kad į lietuvių kalbą jo išverstų knygų tiek nedaug.

Pradėsiu gal nuo to, kad "Kalno aimaną" netyčia radau padėvėtų knygų parduotuvėlėje, nusipirkau neskaičiusi, apie ką bus knyga, užteko pamatyti autoriaus pavardę ant viršelio - ir TAIP, knyga manęs nenuvylė. Iš principo knygoje pasakojama istorija labai paprasta ir kasdieniška - vienos šeimos gyvenimo periodas. Po stogu gyvenai tėvai, jų suaugęs sūnus su žmona ir epizodiškai pasirodanti dukra su savo vaikais. Nekasdieniška čia nebent tai, kad veiksmas vyksta pokario Japonijoje ir kultūrų skirtumai jaučiami tiek buitinėje kasdienybėje, tiek veikėjų mąstyme ar elgesyje. Veiksmas vyksta lėtai, jo nedaug, dideliems ir mažiems įvykiams suteikiama vienoda reikšmė: ar tai būtų dukters persikraustymas gyventi pas tėvus ar benamės kalės šuniukų atsivedimas po apleisto kambario grindimis. Gal dėl to J. Kawabatos rašymo stilių galėčiau palyginti su melancholiškai plaukiančia upės tėkme. Tai mane ir žavi labiausiai, kai autorius vienodai dėmesio skiria įvykiams ir pasakojimo stiliui. Tam kad su pasimėgavimu skaitytum šią knygą, turi perskaityti kiekvieną jos žodį, o ne bėgti akimis per teksto eilutes, kad sužinotum, kas dėsis kitame puslapyje. Knyga baigiasi taip, kaip ir prasidėjo, kažkas įvyko, kažkas išsisprendė, kažkas liko neišspręsta, žodžiu, kulminacijos kaip ir nerasta, tačiau malonumas, kurį gauni perskaitęs šį kūrinį dėl to nenukenčia, atvirkščiai, lieki nuoširdžiai sužavėtas, kaip stebuklingai praleidai kelis vakarus.

Seniai perskaityta knyga, bet išlikęs įspūdis apie ją. Iš tikrųjų įdomi ir įtraukianti knyga. Distopinė tema pakankamai gerai išgvildenta, patiks tiems kas skaitė "Bado žaidynes", bet man nebuvo geresnė. Bet kokiu atveju...

Seniai perskaityta knyga, bet išlikęs įspūdis apie ją. Iš tikrųjų įdomi ir įtraukianti knyga. Distopinė tema pakankamai gerai išgvildenta, patiks tiems kas skaitė "Bado žaidynes", bet man nebuvo geresnė. Bet kokiu atveju nesu nusivylusi ir manau atsiradus laiko paimsiu į rankas ir antrąją šios distopinės serijos knygą.

Turiu gan neigiamą skaitytojos bruožą - mane dažnai suvilioja knygos viršelis. Iš S. Oksanen knygos "Valymas" viršelio žvelgianti moteris mane tiesiog prikaustė. Tas žvilgsnis.. Atrodo, lyg ji turėtų paslaptį,...

Turiu gan neigiamą skaitytojos bruožą - mane dažnai suvilioja knygos viršelis. Iš S. Oksanen knygos "Valymas" viršelio žvelgianti moteris mane tiesiog prikaustė. Tas žvilgsnis.. Atrodo, lyg ji turėtų paslaptį, žiaurią paslaptį, kurios ji nenorėtų atskleisti, bet kuri neleidžia ramiai kvėpuoti. Ar aš neprašoviau išsirinkusi knygą labiausiai dėl viršelio? Sunku atsakyti. Knyga paliko gan dviprasmišką jausmą. Romano tema artima mums, lietuviams - pasakojime susipina nepriklausomybę atkuriančios Estijos istorija su vis labiau įsigalinčiu kapitalizmu, pokaris ir jo komunistinė patirtis. Pagrindinė šio romano ašis: Alydė Trū, fanatiškai įsimylėjusi savo sesers vyrą. Šie jos jausmai pakeičia kelių šeimos kartų gyvenimus.

Skaitydama knygą ir žiūrėdama į jos viršelį įsivaizduoju Alydę, moterį, kuri atrodo laukia atleidimo ir supratimo už savo išdavystę.Jos pavydas seseriai buvo toks neišmatuojamas, jog ji pamynė savo vidinį balsą ar kaip kitaip pavadintume sąžinę, nusisuko nuo šeimos, jos pagrindinis tikslas buvo pašalinti "priešininkę", kad Hansas (sesers vyras) būtų su ja. Alydė savo vyro, uolaus komunisto padedama sugeba pasukti įvykius tokia linkme, jog sesuo Ingelė su dukra būtų išsiūstos į Sibirą. Skaitydama ir apmąstydama jos poelgį niekaip negalėjau suprasti tokios meilės, kuomet tau neberūpi artimiausi žmonės, jog juos gali išsiūst tiesiai mirčiai į nasrus ir kuomet suvoki ,kad tavo meilė visvien nesulauks atsako. Tai pavyzdys, kokia meilė, jei tai galima vadinti meile, gali būti žiauri ir aptemdyti protą. Alydė slepia sesers vyrą, kadangi jis buvo antikomunistinis veikėjas, bando jam įtikt. Tačiau jos rūpestis nieko neduoda. Hansas kiekvieną dieną rašo savo mintis į sąsiuvinį, kur vieną dieną galima perskaityti tai :"Alydė atnešė butelį degtinės. Net pažvelgti į jos pusę nenoriu. Kaip galiu jos klausti, jei tik primušti norisi?" O Alydė toliau puoselėja viltis.

Kuomet pasakojimas nusikelia į 1992 m., Alydė tebegyvena tame pačiame kaime ir ją aplanko jauna mergina. Ir staiga iškyla prisiminimai apie tai, ką ji padarė praeityje. Sąžinė atbunda, o ar galima bus visa tai atitaisyti?

Kai skaičiau šį romaną ,dažnai norėjosi smerkti Alydę dėl vieno ar kito poelgio, bet užvertus paskutinį puslapį suvokiau, kad mes visi žmonės ir pats nežinai kaip elgtumeisi tokiose situacijose. Dabar gyvename palyginus ramiais laikais, o savo žmogiškumą ir moralines vertybes žmonės visada patikrina sunkiais gyvenimo tarpsniais. Tada turi pasirinkti. O koks bus pasirinkimas, žinai tik tu pats.

Šios knygos anotacija skamba išties puikiai ir sudomino taip, kad buvau labai laiminga radusi šią knygą pigesne kaina. Pasakojama apie Londoną, kartą, kuri užaugo tarp dviejų pasaulinių karų, dar kitaip vadinamą "prarastąja...

Šios knygos anotacija skamba išties puikiai ir sudomino taip, kad buvau labai laiminga radusi šią knygą pigesne kaina. Pasakojama apie Londoną, kartą, kuri užaugo tarp dviejų pasaulinių karų, dar kitaip vadinamą "prarastąja karta". Auksiniam jaunimui nerūpi niekas daugiau, išskyrus linksmybes, paskalas ir nuotykius, jie stačia galva neria į vakarėlių šurmulį. Romanas palyginamas su šokiu ant bedugnės krašto: personažai, nesuvokdami savo pačių komiškumo (iš to komiškumo šiaip jau kartais net verkti norėjosi, kaip viskas absurdiškai atrodė), nesupranta, kad viskas trapu ir pasmerkta ir kad jų nerūpestingas gyvenimas tuoj baigsis.

Tačiau anotacija ir pasirodė tik vienas vienintelis sudominęs dalykas šioje knygoje. Na, dar viršelis visai neblogas, o pats turinys (o tai juk yra svarbiausia knygos dalis) nesudomino visiškai. Versdama lapus vis mažėjo viltis, kad greitai viskas pasikeis ir knygą imsiu skaityti su susidomėjimu, o ne vien tam, kad tik skaityčiau. Buvo nuobodu. Buvo taip nuobodu, kad vis dirsčiojau į skaitomo puslapio skaičių, kad pamatyčiau, kiek gi visa ši neįdomybė dar truks. Džiaugiausi tik tuo, kad knyga ganėtinai nedidelės apimties (dar nepamirškime šrifto, kuris ne iš pačių mažiausių) ir kad visai lengvai yriausi per lapus, neskaitant to fakto, kad vietomis mano mintys nuklysdavo kažkur toli, tad šį tą ir praleidau pro akis neužfiksavusi ir nė neturėdavau minties, kad štai, būsiu kažką praleidusi, tad reikia perskaityti tą puslapį iš naujo. Nebuvo ten ko praleisti. Norėjosi tik kuo greičiau atsikratyti šio neįdomaus skaitinio. Nors vis dėlto, tikiu, kad yra nemažai tokių skaitytojų, kuriems ši knyga patiko/patiks. Tuo tarpu man tai tebuvo laiko gaišimas.

Jei bendrausi su keistuoliais, anksčiau ar vėliau nebeturėsi tos ramybės, kurią dabar turi.

Murakami taip nerašė arba bent jau neatsimenu, kad būtų taip kur užrašęs. Čia aš taip perskaitau jo knygas - nesvarbu, kurią...

Jei bendrausi su keistuoliais, anksčiau ar vėliau nebeturėsi tos ramybės, kurią dabar turi.

Murakami taip nerašė arba bent jau neatsimenu, kad būtų taip kur užrašęs. Čia aš taip perskaitau jo knygas - nesvarbu, kurią bepasiimčiau. Lygiai taip perskaičiau ir šią. Apie iš pažiūros eilinį jauną mokytoją, gyvenantį paprastą ir ramų gyvenimą, kurį karts nuo karto sujaukia (jei tai 4 valanda ryto) arba praskaidrina (jei tai ne 4 valanda ryto) geros draugės skambutis iš telefono būdelės netoli jos namų. Kol vieną naktį jam paskambina visai ne draugė ir gyvenimas lieka ramus tik paviršiumi.

Knygos nugarėlėje rašoma, kad čia knyga apie vienatvę. Aš ją skaičiau kaip knygą apie santykius, rūpestį ir pasitikėjimą kitu ir savimi. Dar kaip knygą apie asmenines paslaptis, kurios gali būti baisios tik pačiam jų savininkui, tačiau vis tiek pastato sienas tarp žmonių. Kol kažkas ryžtasi nueiti anapus sienos, net ir neturėdamas jokių garantijų, kad iš tos kelionės bus naudos.

Man patinka, kad Murakami knygų veikėjai turi keistų draugų. Ir kad tą dieną, kai jų gyvenimas meta iššūkį, jie jį priima. Tam, kad pradėtų gyventi.

Mėgstu atsiminimus. Randu juose žmones ir jų kuriamą pasaulį. Randu tai, kuo jie gyvena, tiki ir viliasi. Kuomet užverčiu paskutinį atsiminimų puslapį suprantu, kad sužinojau, nors ir nedidelę, bet tikrą ir nesuvaidintą...

Mėgstu atsiminimus. Randu juose žmones ir jų kuriamą pasaulį. Randu tai, kuo jie gyvena, tiki ir viliasi. Kuomet užverčiu paskutinį atsiminimų puslapį suprantu, kad sužinojau, nors ir nedidelę, bet tikrą ir nesuvaidintą žmogaus istorijos dalelę.

Šįkart mano rankose - "Tolimi vaizdai. Signataro dukters astiminimai". Jų autorė Rita A. Vileišytė-Bagdonienė - jauniausia Jono ir Onos Vileišių duktė. Pati autorė prisipažįsta, jog norėjo pasidalinti savo vaikystės išgyvenimais ir jaunystės akmirkomis, prabėgusiusiomis Lietuvoje. Autorė pasitraukė į Vakarus, prasidėjus Antrajai Sovietinei okupacijai. Ji atsiminimais siekė papasakoti artimiesiems apie prabėgusias dienas ir jų nepaprastą reikšmę. Atsiminimų rašymas suteikė galimybę Ritai A. Vileišytei-Bagdonienei mintimis sugrįžti į Lietuvą, tokią, kokią ji visuomet prisimena.

Šie atsiminimai į mano rankas pateko prieš keletą metų. Vis paimdavau juos į rankas ir padėdavau atgal mąstydama "vėliau". Ir džiaugiuosi, kad tas "vėliau" atėjo būtent dabar. Manau, kad jiems tarsi turėjo ateiti metas. Paskutiniuosius puslapius versdama susimąsčiau, kaip simboliška, jog šią knygą baigiu Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse. Juk autorė savo atsiminimuose išsakė didžiulę meilę šeimai, namams ir Lietuvai.

Autorė nuoširdžiai dalinasi prisiminimais apie savo namus ir jų reikšmę. Atsiminimai prasideda būtent nuo pirmųjų prisiminimų apie namus. Namai ir šeima autorei buvo tarsi sava tvirtovė. Artimieji - tėtis ir mama - nuolatinė atrama. Autorė pripžįsta neįkainojamą tėvų indėlį jos susikurtai ateičiai. Rita A. Vileišytė-Bagdonienė dalinasi akimirkomis iš mokyklos laikų ir studijų metų. Skaitydama net stabtelėdavau, ir mėgindavau įsivaizduoti Tarpukario laikų mokyklas. Tuomet pati grįždavau dešimtmečiu atgal, kai dar buvau mokinukė, o tuomet mano mintys keliaudavo į ne taip seniai pasibaigusius studijų metus. Nepaprastai sužavėjo šilti prisiminimai apie Vilnių ir Kauną. Kiekvienas žodis tarsi skatino užsimerkti ir įsivaizduoti šiuos mūsų šalies miestus anuomet. Nepaprasta.

Gaila, jog atsiminimai baigėsi liūdna gaida - tėvo netektimi ir pabėgimu iš šalies, kurią autorė taip myli. Tai privertė susimąstyti, kokius sunkius momentus išgyveno mūsų tauta.

Bet žinoma, pabaiga nenuvylė, o tik suteikė "svorį" autorės istorijai. Taip tik dar patvirtindama, jog atsiminimai yra nuoširdūs ir atviri.

Rūta

Šią knygą skaityti, ko gero, paskatino perskaityta recenzija, kad ji yra lyginama su D. Brown "Da Vinčio kodu", nes visada mane viliojo painios krikščioniškos mįslės, katarų paslaptys ir pastaraisiais dešimtmečiais populiari...

Šią knygą skaityti, ko gero, paskatino perskaityta recenzija, kad ji yra lyginama su D. Brown "Da Vinčio kodu", nes visada mane viliojo painios krikščioniškos mįslės, katarų paslaptys ir pastaraisiais dešimtmečiais populiari Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės santuokos ir jų palikuonių tema. Gaila, bet su šia knyga vargau, ne kartą padėjau į šalį ir vėl pradėjau skaityt, vėl padėjau į šalį... ir perskaičiau tik todėl, kad tuo metu neturėjau kitos knygos po ranka. Kaip sako Lietuvos teatro ir televizijos aktorė Kristina Kazlauskaitė,- "neužkabino" manęs ši knyga. Tos kelios siužetinės linijos, kuriomis vystosi knygos veiksmas, man kaip juoda ir balta, rašytoja jas lyg ir pritempia į vieną lygmenį, bet mano sąmonė to nepriima, nesimezga kontaktas nors tu ką.

Kelionė tiek į Paryžių, tiek į Vatikaną ar Langedoką, tiek kelionė kelis tūkstančius metų atgal, į Jeruzalę, vyko be manęs, nes nepajutau nei susižavėjimo garsiaisiais miestai, nei pasakojimas sukėlė malonių prisiminimų... Nepatiko man tai, kaip istoriniai faktai dėstomi šių dienų kontekste, nepatiko tai, kaip jie buvo įvilkti į "romano" rūbą ir pateikti skaitytojui. Iš teisų pagirtinas rašytojos noras "atkapstyti, prikelti didžiąsias nepapasakotas istorijas, parodyti žmonijos patirties sluoksnius, tyliai arba tyčia palaidotus po mokslininkų išvadomis", tik mano nuomone - nelabai vykęs. Kilo mintis, gal čia vertino spragos, bet vėliau nusprendžiau, kad tiesiog tai ne ta mano pasirinkta skaityti knyga.

Šią knygą pasirinkau, kadangi mėgstu Vilniaus senamiestį ir norėjau į jį pažvelgti per literatūros prizmę. Taip pat mokykloje ruošiantis egzaminui šis dvitomis Sabaliauskaitės romanas yra priskiriamas prie kontekstinių...

Šią knygą pasirinkau, kadangi mėgstu Vilniaus senamiestį ir norėjau į jį pažvelgti per literatūros prizmę. Taip pat mokykloje ruošiantis egzaminui šis dvitomis Sabaliauskaitės romanas yra priskiriamas prie kontekstinių kūrinių.

Pirmieji 50 puslapių skaitėsi pakankamai sunkiai, o visą likusią knygą įveikiau per dvi dienas. Truputėlį blaškė aprašomos erotinės scenos. Jos mano akyse sumažino romano vertę. Aišku kiekvieno skaitytojo skonis yra skirtingas. Patiko puikiai perteikiamas bendravimas Norvaišų šeimoje ir puikiai atskleista barokiška beprasmybė, tuštumas ir lėbavimai. Siužetas nėra labai išskirtinis..

Didžiausią įspūdį paliko senojo Jono Norvaišos mirties aprašymas. Jam mirus ant palangės nutūpė žvirblis, kuris galiausiai skrisdamas apžvelgė visas romane aprašomas vietas ir pagrindinius veikėjus.

Asmenine nuomone, nesutinku su literatūros kritikais, kurie šį romaną pavadino istoriniu. Man jis pakankamai pop`sinis. Tiesiog daug lotyniškų išsireiškimų, įpinti keli istoriniai faktai ir tiek.