Skaitydama šią knygą jau nebe mokykloje ganėtinai nusivyliau. Vis maniau, kad ši apysaka atskleidžia daugiau Mykoliuko ir Severiutės savybių, o joje pasirodo daugiau aukštinamas Rapolas ir jo gerumas. Tai man nelabai patiko,...

Skaitydama šią knygą jau nebe mokykloje ganėtinai nusivyliau. Vis maniau, kad ši apysaka atskleidžia daugiau Mykoliuko ir Severiutės savybių, o joje pasirodo daugiau aukštinamas Rapolas ir jo gerumas. Tai man nelabai patiko, kaip beje ir spektaklis, kuriame parodoma tik labai maža dalis knygos...

Knyga apie likimą. Kaip kitų žmonių sprendimai turi įtakos kiekvieno žmogaus gyveimai. Neteisybė, kuri paverčia žmones nelaimingais. Vienatvė.

Mykoliukas darbštus, visų pagalbininkas, "šviesus'' žmogus, kuris nemokėjo...

Knyga apie likimą. Kaip kitų žmonių sprendimai turi įtakos kiekvieno žmogaus gyveimai. Neteisybė, kuri paverčia žmones nelaimingais. Vienatvė.

Mykoliukas darbštus, visų pagalbininkas, "šviesus'' žmogus, kuris nemokėjo ištarti žodžio "ne''. Jo meilė visiems tiek vaikams, tiek gamtai, tiek Severiutei - nuostabi, tyra ir nuoširdi. Severiutė atsako tuo pačiu, tačiau ja susižavi senbernis Rapolas, kuris jos tėvų prašo rankos ir pasmerkia Severiutę nelaimingui gyvenimui. Taip pat ir Mykoliuką, jis tampa tikrų tikriausiu "dėde'', gyvendams pas savo brolį ir brolienę, globoja jų vaikus, nudirba daugelį ūkio darbų, bet jo darbai kitiems nematomi, del šios priežasties jis yra nuolat engiamas, neva valgyt gauna už dyką. Severiutė gyvena puikiomis buitinėmis sąlygomis, bet jos vidus griuva. Lužus vergovei, lūžo ir Severiutės vyras. Neturėjo nei darbo, nei namų, todėl visa šeima kėlėsi gyventi pas jo brolį. Rapolas atpratęs nuo ūkio darbų, nerado sau veiklos, o Rapolienė visus darbus turėjo nudirbti viena, kad ir kaip dirbdavo vis tiek neįtikdavo Dovydienei, kuri pati sunkesnio darbo prisibijodavo. Galų galiausiai ir Rapolas numirė, Severiutė liko viena.

Šis kūrinys apie liūdną, nelaimingą gyvenimą, kurio net savo baisiausiems priešams nelinkėtumėme.

Su dideliu malonumu perskaičiau šią apysaką, nors jos istorija buvo liūdna. Knygoje aprašomas sodžiaus gyvenimas, jame gyvenantys žmonės ir.. meilės trikampis. Mykoliukas - tylus, geras ir beveik visų laikomas kvaileliu,...

Su dideliu malonumu perskaičiau šią apysaką, nors jos istorija buvo liūdna. Knygoje aprašomas sodžiaus gyvenimas, jame gyvenantys žmonės ir.. meilės trikampis. Mykoliukas - tylus, geras ir beveik visų laikomas kvaileliu, Severiutė darbšti, graži mergelė ir Rapolas, vyresnio amžiaus visų mylimas tijūnas. Įsižiebusią nebylią Severiutės ir Mykoliuko meilę užgesina Rapolas gudrybę paviliojęs ir vedęs Severiutę. Kartais pagalvoji, kas sugalvojio tokius papročius, kad mergina negali pati pasirinkti mylimojo, kad teveliai ją atiduoda jų manymu tinkamam vyrui. Severiutė atiduota Rapolui nebuvo su juo laiminga.. Ji buvo mylima, globojama, giriama, tačiau jai trūko.. Mykoliuko, jo meilės, to janatviško nerūpestingumo, tėvelių namų. O vėliau prisidėjo ir nepriteklius, vaikelio netektis, gyvenimas svetimuose namuose. Mirus vyrui ji tarsi iškart paseno. JI tapo liūdna, viskam vangi. Ieškodama paguodos ir nusiraminimo, ji eidavo į bažnyčią. Vėliau bažnyčią pakeitė karčema.

Mykoliuko gyvenimas irgi klostėsi nelaimingai. Jis tapo Dzidorium Artoju ir jo vienintelė paguoda buvo jo jaučiai ir laukai. Jis visdar buvo vienas, erzinamas ir pašiepimas jo augintų sūnėnų.

Vis tikėjausi, kad Severiutės ir Mykoliuko keliai vis susikirs, deja...

Aysaka pasakoja apie baudžiavos laikus Aukštaitijos kaime.Pagrindinis veikėjas Mykoliukas - nesuprastas aplinkinių, užsisklendęs savyje, vienišas samdinys. Jis negalėjo būti nenuolankus ir nepaklusnus , nes jis -samdinys....

Aysaka pasakoja apie baudžiavos laikus Aukštaitijos kaime.Pagrindinis veikėjas Mykoliukas - nesuprastas aplinkinių, užsisklendęs savyje, vienišas samdinys. Jis negalėjo būti nenuolankus ir nepaklusnus , nes jis -samdinys. Mykoliukas pamilo Severiutę, bet teisė turėti savo šeimą jam buvo atimta, nes jis pasiaukojamai turėjo dirbti kitiems. Nuoširdi ir šiek tiek graudi Mykoliuko ir Severiutės istorija. Dvaro prievaizdo Rapolo Geišės paveikslas būdingas tam laikmečiui.Tai liūdna istorija apie to meto kaimo žmones.

Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nuobodi ir neaktuali, kaip parašyta prieš kelis amžius. Apysakos herojai gyvena baudžiavos pabaigoje, kas mums yra užvis labai tolima. Tačiau ši apysaka...

Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nuobodi ir neaktuali, kaip parašyta prieš kelis amžius. Apysakos herojai gyvena baudžiavos pabaigoje, kas mums yra užvis labai tolima. Tačiau ši apysaka daug pasako apie senųjų lietuvių būdą, jų rūpesčius ir buitį, gal todėl tai knyga, įtraukta į privalomos literatūros sąrašą.

Čia pasakojamos trijų žmonių istorijos: Mykoliuko, Severjos ir Rapolo. Pirmoji dalis - tai jaunystės dienos, kai suaugę žmonės įsimyli, patenka į meilės trikampį, tačiau Severja be kovos atitenka Rapolui, kuris buvo gerbiamas vyras, baudžiauninkų prižiūrėtojas. Visa kita istorijos dalis tęsiasi po Rapolo ir Severjos vedybų. Ši apysaka tam tikra prasme primena A.Vaičiulaičio "Valentiną", kadangi daug romantiškų epizodų bei gamtos aprašymų. Ši knyga išsiskiria tik tuo, kad joje atskleidžiamos jau subrendusių žmonių gyvenimo subtilybės, kai didžiąją dalį rūpesčių sudaro buitis, rūpinimasis vaikais, religijos paieškos. Čia vaizduojami Rapolo šeimos giminiški santykiai, kai jis apsigyvena pas savo brolį Dovydą, ir praranda lyderio poziciją savo šeimoje. Čia vyksta įvairūs šeimyniniai vaidai, kuriuos dažnai kursto priekaištaujanti Dovydo žmona, o Rapolo žmona stengiasi užstoti savo vyrą.

Šioje knygoje man patiko tai, kad visi veikėjai vaizduojami realiai, kaip teigiamų ir neigiamų savybių turintys žmonės, todėl gana realiai atsiskleidžia protėvių gyvenimo ypatybės.