Sausiui artėjant į pabaigą perskaičiau pirmą knygą iš 2013-ųjų Knygų iššūkio sąrašo. Isabel Allende knyga "Eva Luna" ilgai laukė savo eilės, kada bus perskaityta, bet vis atsirasdavo priežasčių jos neskaityti, tad...

Sausiui artėjant į pabaigą perskaičiau pirmą knygą iš 2013-ųjų Knygų iššūkio sąrašo. Isabel Allende knyga "Eva Luna" ilgai laukė savo eilės, kada bus perskaityta, bet vis atsirasdavo priežasčių jos neskaityti, tad 2013-taisiais įtraukiau ją į savo knygų iššūkio sąrašą. Taip jau išėjo, kad būtent ją pirmą ir perskaičiau. Negaliu sakyti, kad knyga man patiko ir negaliu sakyti, kad visai nepatiko. Buvo įdomių vietų, bet jos nepaliko neišdildomo įspūdžio. Nors knygoje gausu įvairių personažų, vis tik tai vieno žmogaus istorija - Evos Lunos. Nuo pat jos pradėjimo iki momento, kai ji surado savo meilę. Šalia šiek tiek apžvelgiant Evos Lunos gyvenime vienu ar kitu momentu buvusius labai spalvingus žmones - nuo keistuolio profesoriaus iki moters, gimusios vyro kūne, bet visada troškusios gimti moterimi. Tiesa, paraleliai pasakojama ir didžiosios jos meilės gyvenimo istorija, taipogi nuo pat vaikystės iki susitikimo su Eva. Kaip ir sakiau, knyga nebuvo iš tų, kurios man labai patiktų, bet pradėjus skaityti, tapo įdomu, kaip gi susiklostys Evos Lunos gyvenimo istorija, tad skaityti nebuvo sunku.

Tai rpmanas apie tikrą meilę. Gregoris Bridžertonas visą gyvenimą laukė, kol į jo širdį pasibels šilčiausi jausmai. Sutikęs nuostabiąją Hermioną, vyras pajunta, kad tai - ta vienintelė, jam skirtoji moteris. Vėliau...

Tai rpmanas apie tikrą meilę. Gregoris Bridžertonas visą gyvenimą laukė, kol į jo širdį pasibels šilčiausi jausmai. Sutikęs nuostabiąją Hermioną, vyras pajunta, kad tai - ta vienintelė, jam skirtoji moteris. Vėliau paaiškėja, kad ji įsimylėjusi kitą Mergina nekreipia dėmesio į Gregorį, o šis netikėtai įsimyli Hermionos draugę Liusindą . Atrodo, viskas stoja į savo vėžes, tačiau... Liusė nėra laisva , netrukus ji išteka už kito ! Gregoris privalo sutrukdyti vestuves , ir tai jis žada padaryti bet kokia kaina .

2013 m. knygų iššūkį pradėjau pačiu tikriausiu iššūkiu - 671 puslapio storio "Prisukamo paukščio kronikomis". Nors Murakami jas prisuka kankinančiai lėtai, knygos veiksmas visąlaik yra įtemptas lyg bet kada iššauti...

2013 m. knygų iššūkį pradėjau pačiu tikriausiu iššūkiu - 671 puslapio storio "Prisukamo paukščio kronikomis". Nors Murakami jas prisuka kankinančiai lėtai, knygos veiksmas visąlaik yra įtemptas lyg bet kada iššauti galinti spyruoklė. O ji ir iššauna - pačiu netikėčiausiu momentu ir pačiomis netikėčiausiomis formomis.

Knygoje realybė praranda savo nusistovėjusį apibrėžimą: joje ji yra labai susisluoksniavusi ir vargiai telpanti į bet kokius rėmus. Iš pirmo žvilgsnio galima atskirti, kur yra tikrovė, kur sapnas, o kur - fantazija, tačiau Murakami šias ribas meistriškai nutrina ir supina pasakojimą, nepaisantį jokių išankstinių nuostatų apie laiką ir erdvę. Vienas po kito knygoje atsirandantys veikėjai iš pažiūros niekuo viena su kita nesusijusiomis savo gyvenimo istorijomis pildo "Prisukamo paukščio kronikas", kuriose pamažu ryškėja sąsajos ir ryšiai. Ši knyga - tai "<...> erdvinė dėlionė, kurioje faktas gali ir nebūti tiesa, o tiesa gali būti ir neparemta faktais". Žaisdamas skaitytojo realybės suvokimu ir vis maišydamas šios dėlionės dalis, rašytojas priverčia atsidurti pasimetusio pagrindinio herojaus, kuris lygiai taip pat bando ją sudėlioti, kailyje.

Vaizdingų Murakami aprašymų dėka sužadinami visi sensoriniai pojūčiai: nesunku pajusti stemple tekantį viskio "Cutty Sark" gurkšnį, girdėti klasikinės muzikos skambesį, matyti nudilusį mėnulio linkį, užuosti svaigų kvepalų kvapą, liesti švelnų katino kailį. Visgi pagrindinis herojus nuo visų šių pojūčių atsiriboja. Duris į kitą realybės plotmę jis atveria pasitelkęs sensorinę deprivaciją (sensory deprivation), užsibarikaduodamas tuščiame šulinyje nuo bet kokių aplinkinių dirgiklių. Tik atkirsdamas save nuo Pasaulio bei jo laiko tėkmės, jis gali pasiekti transcendentinę erdvę, kurioje ieškoma atsakymų. Kelionės skirtingais realybės lygiais herojaus veide palieka ir fizinę žymę - apgamą, kuris pasižymi ypatingomis, metafizinėmis galiomis. Tokiomis galiomis apdovanotų veikėjų knygoje netrūksta. Netrūksta joje ir moterų bei moteriškumo, kurio vilionėms pagrindinis herojus lengvai pasiduoda. Knygoje taip pat be gailesčio mosuojama giltinės dalgiu, o mirties paveikumas sustiprinamas brutaliai detaliomis scenomis, kurios priverčia lėčiau plakti širdį ir palieka burnoje šleikštų kraujo skonį. Dar ir dabar mane persekioja ryškus vaizdas, kaip itin aštriu, tam pritaikytu peiliu Mongolijos tyruose gyvam žmogui diriama oda.

Sustyguotas Haruki Murakami "Prisukamo paukščio kronikų" chaosas įtraukia ir nepaleidžia, nors nemeluosiu, jog kai kurie veikėjai ir jų gyvenimo linijos mane labiau erzino, nei intrigavo. Buvo momentų, kurie atrodė bereikalingai ištęsti, tačiau juos įveikus, rašytojas visuomet apdovanoja dar viena dėlionės dalimi. Ir nors užvertus knygą tobulas vaizdas man nesusidėliojo, tačiau jo kontūrai yra, o tai, mano manymu, ir yra svarbiausia dėliojimo proceso dalis.

"-Ema, gyvenime yra kai kas baisiau už vampyrus, - jis paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų. - Aš tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Noriu, kad manim tikėtum, kad visada manim pasitikėtum, bet kokiu atveju."

Taip taip,...

"-Ema, gyvenime yra kai kas baisiau už vampyrus, - jis paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų. - Aš tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Noriu, kad manim tikėtum, kad visada manim pasitikėtum, bet kokiu atveju."

Taip taip, pagalvojau, vis dar nesiliauja mistinių būtybių egzistencija naujoje paauglių ir vaikų literatūroje... Parašė S. Meyer vampyro ir mirtingosios meilės istoriją, o apie pasekmes nepagalvojo. Argi dar mažai po "Saulėlydžio" pasirodė kitų vampyrų, vilkolakių, puolusių angelų ir t.t.? Kai jau pradėjo lįst visokio plauko būtybės iš kiekvienos pakampės, tai neaplenkė ir lietuviškų ežerų bei salelių. Na ką gi, yra kaip yra.

Knygoje labai pasigedau tikro gyvenimo, tikroviškų žmonių tarpusavio santykių, apie kuriuos autorė, matyt, nepagalvojo. Kaip ir "Saulėlydžio" sagoje, čia aprašoma šeima: visi be proto gražūs, patrauklūs, turtingi, protingi ir dar apdovanoti nežemiškomis galiomis. Į šią šeimą Ema atvyksta dirbti aukle, prižiūrėti gražuolio našlio auginamą trejų metų sūnelį. Mergina priimama į darbą ir tą pačią akimirką iškeliauja į sodybą, kurioje toliau klostosi knygos siužetas.

Retkarčiais erzindavo tam tikri epizodai, nes nemačiau juose logikos, pasirodė banalūs. Pavyzdžiui, atvyko mergina dirbti aukle, o su vaiku (kuris, beje, iš karto ją priėmė kaip mamą), vis nepabūna. Jei jau vyras ieškojo žmogaus, galėsiančio prižiūrėti jo sūnų, tai kurių galų vaiką palieka draugams, virėjai, sodybos prižiūrėtojui, ar dar kažkam, tik ne panelei, kuri juo turėtų rūpintis? Kam tada išvis ją laikyti savo namuose? Kitas gan banalus dalykas - meilės trikampiai ir keturkampiai. Nespėjo Ema kojos įkelti į užmiesčio sodybą, o jau ir šeimininkas, ir jo pusbrolis pametė dėl merginos galvas. Tai atsitiko praktiškai tą pačią dieną. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Galbūt. Bet kad visiems taip... Neįtikėtina.

Na, ir aišku, nuo realybės labai nutolstama, kai paaiškėja, jog Ema gali būti undinė, o jos mylimasis milijonierius - vandenis. Va čia tai jau ir juokas suėmė, juolab, kad knygoje rašoma: "yra kai kas baisiau už vampyrus", tai suprask - vandenis. O kuo jis baisesnis, taip ir liko neaišku. Vienintelė vandenio galia - priversti merginas kraustytis dėl jo iš proto ir plėštis nuo savęs drabužius. Nelabai gąsdina. Dar linksmiau pasidarė, kai horizonte pasirodė lyg ir vandenių mafija. Čia, matyt, turėjo būti kažkas panašaus į "Saulėlydžio" Volturius, tik šie jau ne teisybės ieškotojai ir tvarkdariai, o absoliutūs blogiukai. Žinoma, gerieji vis tiek laimi kovą prieš bloguosius ir knyga jau galėtų pasibaigti laimingai, bet netikėtai pabėga šitaip meilę prisiekinėjęs ir visada pasitikėti prašęs Emos mylimasis. Tęsinys - kitoje knygoje, taigi, žiūrėsim, kaip mūsų herojė toliau tvarkysis su dviem vaikais ir savo mylimaisiais.

Pabaigai vertėtų ir kokį gražų žodelį tarti. Labai patiko, kad veiksmas vyksta Lietuvoje, prie mūsų ežerų, jūros ar šiaip gamtoje. Dažnai pamirštame, kokia nuostabi aplinka mus supa, o su pagrindine knygos veikėja Ema galėjau džiaugtis kaitria saulute net ir sausio mėnesį. Romanas sušildė prisiminimais apie vasarą. Neblogai išvystyta detektyvinė siužeto linija, veiksmas, tiesos paieškos, paslapčių aiškinimasis, dabarties persipynimas su legendomis, ir viskas čia, po mūsų langais, atrodo, ranka pasiekiama. Taigi, abi svarstyklių pusės kiek išsilygina, ir pasakyti, kad knyga labai bloga, negaliu. Manau, nuomonė galutinai susiformuos po antrosios knygos dalies "Emos jūra".

Tobulas skausmas - tai suvokimas, kad vyro, už kurio ištekėjai, niekada nesugebėsi pamilti; suvokimas, kad tavo tėvus skiria begalinė praraja ir jie niekada nebus laimingi kartu; supratimas, kad tavo šeima - gyvena atskirą...

Tobulas skausmas - tai suvokimas, kad vyro, už kurio ištekėjai, niekada nesugebėsi pamilti; suvokimas, kad tavo tėvus skiria begalinė praraja ir jie niekada nebus laimingi kartu; supratimas, kad tavo šeima - gyvena atskirą gyvenimą ir tu jiems nepriklausai; atradimas, kad pastangos pakeisti šalies santvarką - bevaisės. Tobulas skausmas - tai veriantis jausmas, kai tenka užspausti mylimajam akis; kai prarandi mylimuosius; kai dėl apmaudaus nesusipratimo sugriauni gyvenimus...

Italų rašytojo Ugo Riccarelli "Tobulas skausmas" - tai šeimos saga, kurioje praradimai ir skausmas užsmaugia laimės gijas, nuraško vos prasiskleidusius džiaugsmo žiedus. Ir vis tik viltis čia nenužudoma, ji lieka...

Ar įsivaizduojate pasaulį be civilizacijos? Kai visi bando tave nužudyti dėl tavo batų ar maisto. Jie padarytų, bet ką, kad tik galėtų sočiai pavalgyti ir ramiai išsimiegoti, bet jie negali. Kiekvienas tavo žingsnis gali...

Ar įsivaizduojate pasaulį be civilizacijos? Kai visi bando tave nužudyti dėl tavo batų ar maisto. Jie padarytų, bet ką, kad tik galėtų sočiai pavalgyti ir ramiai išsimiegoti, bet jie negali. Kiekvienas tavo žingsnis gali būti paskutinis, nes aplinkui tvyro pavojai ir slankioja mistiniai padarai. Ar norėtum ten nukakti? Nemanau. Ar išdrįstumėte leistis į patį žemės centrą, kai požemiuose taip pavojinga? Vienintelis klausimas kas laukia dar giliau? Ši knyga prikaustys jus, ir nepaleis, kol jos nebaigsite. Herojai nuolat atsidurs tarp gyvenimo ir mirties. Sutiks daugybę baisiausiuose košmaruose nesapnuotų būtybių ir be to jiems dar ant kulnų lipa puikiai ginkluoti ir apmokyti paribio kariai. Nesvarbu kur tu eitum nors ir į patį žemės centrą jie seks paskui tave ir bandys nužudys. Vardan ko visa tai? Dėl mokslo? Taip, bet ar verta rizikuoti savo gyvybe, tik tam, kad parodytum žmonėms ką pasiekei? Į šį klausimą galėsi atsakyti tik perskaitęs knygą, tad ko laukti? Tačiau perspėju, kad ši knyga nėra labai maloni ir ją ne kiekvienas norės perskaityti.

Seniai norėjau paskaityti šią suvargusią knygelę, kurią lentynoje mačiau nuo tada, kai gimiau. Ir dar buvau pasiilgusi sentimentalių kūrinių, kurie neįpareigoja, tiesiog idiliškai nuteikia. Tai ir gavau pradėjusi skaityti....

Seniai norėjau paskaityti šią suvargusią knygelę, kurią lentynoje mačiau nuo tada, kai gimiau. Ir dar buvau pasiilgusi sentimentalių kūrinių, kurie neįpareigoja, tiesiog idiliškai nuteikia. Tai ir gavau pradėjusi skaityti.

Buvo kiek juokinga skaityti tokią elementarią istoriją, kur veiksmas primena lotynų amerikiečių muilo operos peripetijas - didžiulė brolių dvynių meilė, įsimylėjusi mergaitė, kuri kaip bjaurusis ančiukas virsta gulbe, taip tampa gražia ir visų gerbiama mergina, o kurgi dar jos neva piktos užmačios nutraukiant Landri santykius su Madlona (kuri, kaip paaiškėja, iš tikro buvo tikra koketė). Daugiau net negaliu pasakyti nieko apie turinį, nes jei tai perskaitytų žmogus, dar neskaitęs, bet norintis perskaityti knygą, tai neliktų visiškai nieko nauja. Iš kitos pusės, nenuspėjamumo istorijoje tikrai ir taip nėra. Visgi, tai geras savaitgalio skaitinys, kurio ir norėjau.

P.S. šio kūrinio geriau neskaityti PMS laikotarpiu, nes kyla pavojus įsijausti į saldų sentimentalumą ir net netyčia ašarą apsiašaroti. Džiaugiuosi, kad man taip nenutiko (nors ir buvo kvailų šypsnių, prisiminus savos meilės detales).

Kaip ir būdinga Remarkui, ši knyga labai malonaus stiliaus. Visi veiksmai, visi dialogai, visi aprašymai sukuria pojūtį, kad tai labai natūralūs ir tikri įvykiai bei veikėjai. Veiksmo nedaug, visas dėmesys sutelktas į...

Kaip ir būdinga Remarkui, ši knyga labai malonaus stiliaus. Visi veiksmai, visi dialogai, visi aprašymai sukuria pojūtį, kad tai labai natūralūs ir tikri įvykiai bei veikėjai. Veiksmo nedaug, visas dėmesys sutelktas į pagrindinio veikėjo jausmus. Jis pabėga nuo gestapo ir atsiduria Amerikoje, kuri iš pirmo žvilgsnio panaši į rojų, palyginus su tuo ką jam teko patirti Europoje. Tačiau net ir čia jis negali įveikti savo demonų, savo praeities potyrių, kurie persekioja ir neleidžia nurimti. Nors paskutinėse pastraipose teigiama, kad ši knyga - tai priemonė papasakoti apie Natašą, kuri buvo svarbiausias įvykis pagrindinio veikėjo gyvenime, tačiau aš asmeniškai susidariau tokį pagrindinės minties įspūdį: karas yra žiaurus ne tik dėl milijonų beprasmiškų mirčių, bet dar ir dėl to, kad jį mačiusių galvose palieką neišdildomą siaubą, ir dar žaiuriau yra tai, kad pabėgusiems žmonėms kita šalis niekada netampa tėvyne, o sugrįžusiųjų niekas nelaukia, nes, tiesą sakant, po karo nieko ir nelieka.

Apie Grajausko kūrybą niekad daug pasakyti negaliu. Na, "patinka". O kodėl, pasakyti kaip ir nelabai galiu. Gerai jau...vienas didis pliusas yra tas, kad jis neverkšlena. Ir kaimo negarbina. Taip, suprantu, kad reikėjo atgauti...

Apie Grajausko kūrybą niekad daug pasakyti negaliu. Na, "patinka". O kodėl, pasakyti kaip ir nelabai galiu. Gerai jau...vienas didis pliusas yra tas, kad jis neverkšlena. Ir kaimo negarbina. Taip, suprantu, kad reikėjo atgauti lietuvišką tapatybę, reikėjo ją graibstyti iš kaimo... bet kiek galima? Tai o Grajauskas to ir nebedaro. Puiku.

Ir romanas jo man pasirodė šmaikštus. Sakyčiau nuodugniai jis nupasakojo, kas yra Lietuvis, kitaip - lituanas, ir kaip viskas radosi iš klajojančio falo ir laukiančios vaginos, ir kad tikėjimas lietuviškas yra subtilus reikalas (kaip ir lietuvių kalba).

Trečdalis kygos - trileris. Kurio iki pusės knygos nesupratau. Ir iš vis man čia daug kas nelipo, kol staiga neatėjo nušvitimas ir džiaugsmas dideliausias, kai pagaliau sulipo. Skaitytojams suprantamas orgazmas (na ir kas, kad gal šiek tiek suvaidintas).

Negaliu sau leisti daugiau nieko komentuoti - per daug detalių, kurios gadintų džiaugsmą dar tik besiruošiantiems skaityti šią knygą. O ir šiaip... juk sakiau, kad apie Grajasko kūrybą daug pasakyti negaliu. Patiko.

Kas privertė susidomėti šia knyga, kurios pavadinimas yra Šekspyro citata? Žmonių kalbos apie ją. Šios knygos ir tuo pačiu pagrindinio veikėjo Iteno Holio pabaiga susilaukė dvejopos nuomonės, tad nusprendžiau išsiaiškinti...

Kas privertė susidomėti šia knyga, kurios pavadinimas yra Šekspyro citata? Žmonių kalbos apie ją. Šios knygos ir tuo pačiu pagrindinio veikėjo Iteno Holio pabaiga susilaukė dvejopos nuomonės, tad nusprendžiau išsiaiškinti pati kaip yra iš tikrųjų ir perskaityti šį klasikinį kūrinį. Aš nežadu čia atpasakoti turinio, noriu tik apžvelgti keletą man patikusių, įsiminusių detalių.
Taigi knygą skaityti iti lengva, ji kupina trumpų, kasdieniškų dialogų, aprašymai nevargina ir yra minimalūs. Laikmetis nėra labai griežtai apibrėžtas, nors iš tiesų veiksmas vyksta 1960-aisias, Niu Beitaune. Kas smarkiai užkliuvo, tai kokakola. Ją po darbo dienos pardavėjas vis išgerdavo su Džou. Be abejo dar įstrigo talismanas, Iteno tėvo laikrodis ir Iteno bosas italas Marulas.

Talismanas atrodo toks nekaltas dalykėlis, bet ar tikrai? Šioje knygoje jis ne tik išgelbėjo nuo fiasko, bet ir išgelbėja žmogaus gyvybę. Iteno tėvo laikrodis buvo palygintas su jo draugo širdimi, kuris sustojo, o po kurio laiko Itenui buvo pranešta, kad Denis mirė. O Marulas man bene labiausiai patikęs veikėjas šioje knygoje. Jis atvyko į Ameriką nelegaliai, nors tikrai mylėjo šią šalį, iš jo atėmė viską, ką turėjo, tačiau jis tikėjo gerumu ir sąžiningumu iki to laiko, kol suprato, kad čia tokia vieta, kur būdamas sąžiningu neužsidirbsi ir tapo žiauriu. Tačiau, kai teko palikti šalį dėl nelegalaus atvykimo, jis savo parduotuvę padovanojo savo sąžiningui darbuotojui Itenui, nes jis jam lyg šventasis, vienintelis sąžiningas žmogus. Nors tas sąžiningumas buvo ant labai plonytės ribos.

Ar lengva būti šventuoju? Ar verta? Kas nutinka blogiems žmonėms? Kas valdo pasaulį? Ar pinigai tikrai yra svarbiausi mūsų gyvenime?

Labai rekomenduoju šią knygą perskaityti tiems, kurie nėra tikri dėl savo gyvenimo kelių. "Kad dar vienas žiburys neužgestų"