Anne Rice knygą "Interviu su vampyru" skaičiau anglų kalba, todėl ir prireikė daugiau laiko jai perskaityti nei tam laikui, jeigu būčiau skaičius lietuviškai.

Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia ko galima būtų tikėtis...

Anne Rice knygą "Interviu su vampyru" skaičiau anglų kalba, todėl ir prireikė daugiau laiko jai perskaityti nei tam laikui, jeigu būčiau skaičius lietuviškai.

Jau pats knygos pavadinimas atskleidžia ko galima būtų tikėtis iš knygos - būtent - interviu su vampyru, tik neaišku apie ką... O pokalbis vyksta tarp daug amžių nugyvenusio vampyro ir vaikino, kuris įrašinėja pokalbį, išklauso tai, ką kraugerys turi pasakyti.

Galvodama apie šią knygą nesitikėjau tokių gilių minčių, t.y. įvairių pamąstymų. Maniau, kad bus kažkas eilinio apie vampyrų gyvenimą: trumpa gyvenimo istorija, daugybė siaubą keliančių akimirkų arba nuvalkiotų meilės akimirkų. Tačiau viską radau daug gilesne prasme.

Taip, knygoje pasitaikė tokių vietų, kurios, na nebuvo siaubą keliančios, tačiau priversdavo kažkaip nejaukiai pasijusti ir sunerimti dėl veikėjų likimo. Ir meilės užuomazgų buvo (na, pavyzdžiui, tarp Luiso (vampyro) ir jo mažosios draugės-vampyrės, arba Luiso ir fermerės Babetės...) Tik ta meilė gal kiek neįprasta.

Knyga žavi tuo, kad į vampyrų tematiką pažiūrima kiek kitaip, nei man teko susidurti. Stengiasi įžvelgti giliau - užkabina egzistavimo prasmę, amžinybės klausimą, draugystės, jausmų, kultūros temas... Atskleidžia savybes, kurios būdingos ne tik vampyrams, bet ir daugeliui žmonių. Netgi parodo kultūrinius skirtumus tarp įvairių regionų: kad ir supratimas, suvokimas apie vampyrus Europoje ir Amerikoje, ypač Rytų Europoje. Iš tiesų, galima net įžvelgti tam tikrų "paveldėjimo" atvejų, t.y., kad daug ką JAV paveldėjo iš Europos, tačiau pastaroji daug ką perėmė iš JAV.



Apibendrintai, galiu pasakyti, kad šiai knygai skirčiau 9/10. Bremo Stokerio "Drakulos" nepralenkia bent jau mano sąraše, tačiau 100 kartų nepalyginamai yra geresnė už visas nuvalkiotas saulėlydžių, vampyrų dienoraščių ar kitokių šiuolaikinių vampyrų istorijas.

Ši knyga mano knygų lentynoje dulkėjo maždaug du metus,niekaip negalėjau prisiversti ją perskaityti,bet stebuklas įvyko .. knygą perskaičiau ir net vienu prisėdimu...! Knyga tikrai įtraukianti . Joje pasakojama apie...

Ši knyga mano knygų lentynoje dulkėjo maždaug du metus,niekaip negalėjau prisiversti ją perskaityti,bet stebuklas įvyko .. knygą perskaičiau ir net vienu prisėdimu...! Knyga tikrai įtraukianti . Joje pasakojama apie merginą,vardu Veronika,kuriai atsibodo rutina,ji praranda gyvenimo prasmę ir nusprendžia nusižudyti.Pasitraukimui iš šio pasaulio mergina pasirenka migdomuosius.Tačiau Veronikai nepavyksta nusižudyti .Mergina patenka į viletės beprotanamį.Čia Veronika sužino,kad jos pastangos nusižudyti nebuvo be vaisės- nuo didelės migdomųjų dozės jos širdis yra nepagydomai sužeista,jai gyventi liko tik savaitė.Tačiau ši savaitė apvers merginos gyvenimą aukštyn kojom...

Kaip Alisai jos nuotykiuose neretai viskas atrodė taip keista, taip ir man ši knyga pasirodė keista. Na taip, sapnuose nutinka neįtikėčiausių dalykų, bet skaityti knygą apie tas fantazijas buvo tiesiog klaikiai nuobodu. Na,...

Kaip Alisai jos nuotykiuose neretai viskas atrodė taip keista, taip ir man ši knyga pasirodė keista. Na taip, sapnuose nutinka neįtikėčiausių dalykų, bet skaityti knygą apie tas fantazijas buvo tiesiog klaikiai nuobodu. Na, taip taip taip, aš ne vaikas, o knyga juk vaikams, bet esu girdėjusi dar ir tai, kad ją rekomenduojama perskaityti ir suaugusiems - tada, reiškia, aš tiesiog tos knygos nesupratau. Jei nebūčiau skaičiusi balsiai kartu su savo sūnumi, gal iš viso nebūčiau pabaigusi. Trumpai tariant, nepatiko, ir tiek.

Šilta knyga skirta mamoms, auginančioms savo mažylius namuose. Jeigu jūs nematote savo "darbo" prasmės, jei nebeatpažįstate savęs veidrodyje, o kasdieniai darbai ir rūpesčiai jus varo į neviltį, ši knyga jums....

Šilta knyga skirta mamoms, auginančioms savo mažylius namuose. Jeigu jūs nematote savo "darbo" prasmės, jei nebeatpažįstate savęs veidrodyje, o kasdieniai darbai ir rūpesčiai jus varo į neviltį, ši knyga jums. Krikščioniška, taikli, paguodžianti ir įkvepianti. Dėkoju savo mamytei, kuri ją padovanojo pačiu laiku!

Knyga apie Pi Patel, kur neįmanoma tampa įmanomu, kur matematinė israiška pi įgauna prasmę ir kur viskas verčiasi aukštyn kojomis per 354 puslapius.

Knygą paskatino skaityti keletas priežasčių, pirmoji ta, jog ši knyga...

Knyga apie Pi Patel, kur neįmanoma tampa įmanomu, kur matematinė israiška pi įgauna prasmę ir kur viskas verčiasi aukštyn kojomis per 354 puslapius.

Knygą paskatino skaityti keletas priežasčių, pirmoji ta, jog ši knyga įtraukta į 1001 sarašą, o šis intriguoja ne tik knygų skaičiumi, bet ir jo turiniu. Antroji priežastis gal kiek ir keista, bet matematikos mėgėjai su manimi sutiks, kad pi žodelis knygos pavadinime intriguoja ne ką mažiau, na o trečioji kiek visai netikėta, kai pamačius prie tokio knygos pavadinimo Pi gyvenimas dar ir didžiulį filmo premjerai skirtą plakatą ant kurio į akis krinta tigro figūra tampa nebeįmanoma atsilaikyti ir sužinoti, ką turi bendro matematinė išraiška pi su tigru.

Taigi, knyga prasideda kaip ir daugelis, pasakojanti pagrindinio veikėjo vaikystės istoriją. Pi zoologijos sodo savininko sūnus gyvena mažame miestelyje Indijoje vadinamame Pondicherry. Berniukas auga laukinių gyvūnų aplinkoje ir tėvų mokomas būti atsargiu, nes kiekvienas gyvūnas yra daugiau ar mažiau grėsmingas ir pavojingas gyvybei. Bet Pi pateisina gyūnus kiek kitaip aiškindamas, jog pats grėsmingiausias gyvūnas yra žmogus. Pi patiria patyčias mokykloje dėl vardo Piscine Molitor Patel, kurių pasėkoje veikėjas save iš naujo pasikrikštija Pi Patel vardu ir visiems nustebusiems su dideliu džiaugsmu išrėžia 3,14. Bet tai dar tik pradžia - Pi paauglystėje tampa sunkiu tėvams paaugliu, nes jis supratęs, jog labai myli Dievą ima jo ieškoti ne tik savojoje Induizmo, bet ir kitose - Krikščionybės ir Islamo - religijose, kiekvienoje atrasdamas Dievą vienu metu ir skirtingą, ir panašų, bet iš esmės mylėdamas visus tris. Tėvams toks jo pasirinkimas sukelia nerimą, todėl jie bando įtikinti sūnų pasirinkti vieną iš jų, bet nesėkmingai.

Antroji knygos dalis pasakoja, kaip Pi tėvas parduoda zoologijos sodą ir nusprendžia išplaukti su keletu iš gyvūnų į Kanadą. Plaukiant dėl didžiulės audros laivas nuskęsta ir Pi atsiranda gelbėjimosi valtyje kartu su hiena, zebru ir orangutangu, o vėliau paaiškėja, kad ir su bengaliniu tigru Ričardu Parkeriu. Va čia ir prasideda didieji išbandymai, kai reikia kovoti ne tik su alkiu, troškuliu, jūros liga, bet ir netapti vieno is valties "bendrakeleivių" pietumis. Berniukas susidoroja su išmėginimais sėkmingai, išmoksta žvejoti, palaiko šiokią tokią buitį, netgi sėkmingai dresiruoja paskutinį likusį "bendrakeleivį" Ričardą Parkerį taip išlaikydamas jį savo valdžioje ir išlieka ištikimas Dievui malda.

Negana to, autorius jau ir taip supainiojęs visas kortas įvėlęs į fantasmagorinį pasakojimą kur kartais tampa neaišku kas iš tiesų vyksta, dar labiau supainioja skaitytoją, kai pabaigoje berniukas įvykio tyrėjams japonams papasakoja visgi kitą nors praktiškai identišką istoriją, kai orangutangas pakeičiamas jo motina, zebras - jureiviu, hiena - laivo virėju, o tigras - juo pačiu.

Taigi autorius įtraukia ne tik į nepamirštamus, fantastiniais elementais apipintus įvykius, tačiau tuo pačiu ir sukuria erdvę pichologinėms įžvalgoms. Šešiolikmečio akimis antroji istorija leidžia daryti prielaidą, jog būtent per 227 dienas berniukas atsidūręs mirties akivaizdoje matydamas žudomus šalia savęs, paminant žmogiškąjį dorovingumą, tiesiog paneigia savyje krauju aplaistytus momentus ir sukuria sau kiek gražesnę istoriją, kurioje dalyvauja gyvūnai, o juos pateisina gyvulišku inkstinktu ir patenkinamais poreikiais.

Antroji, pirmosios istorijos realumą pateisinanti, įžvalga, jog japonai negalėdami ir nenorėdami suprasti precedento neturinčio berniuko papasakoto ivykio išreikalauja tikrosios istorijos, kuri atskleidžia brutaliąją žmogaus pusę. O tai ir yra tai ko jie ieškojo ir norėjo girdėti.

Taigi manau autorius norėjo pasakyti jog žmogus ir gyvūnas išties skiriasi, bet kaip ir atskleidė pats Pi Patel, žmogus yra daug grėsmingesnis už gyvūną, nes jis viską daro sąmoningai, o ne inkstinktų vedinas.

R. Darntonas yra amerikiečių kultūros istorikas, neabejotinai puikus XVIII a. Prancūzijos istorijos specialistas, praėjusiojo amžiaus pabaigoje pateikęs stulbinančiai įdomių apybraižų knygą "Didžiosios kačių skerdynės...

R. Darntonas yra amerikiečių kultūros istorikas, neabejotinai puikus XVIII a. Prancūzijos istorijos specialistas, praėjusiojo amžiaus pabaigoje pateikęs stulbinančiai įdomių apybraižų knygą "Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai". Nors šalis man nekelia asmeninių simpatijų (antipatijų - taip pat) ar didžiulio susidomėjimo ja, skaitymas įtraukė jau nuo pirmų puslapių - šioje studijoje pateikta medžiaga vertingai analizuoja ne tik konkrečių prancūzų asmenybių idėjas ar apskritai šios šalies kultūrą tam tikrame laikmetyje, tačiau sieja visa tai ir su kitų šalių atstovų mąstymu net viduriniais ar kitais istorijos amžiais. Ši knyga skatina pamąstyti apie bendrą indoeuropietiškąją ar net visos žmonijos sąmonę, čia interpretuojamos ir kitos knygos, jose dar neužrašytas folkloras, kartais atsigręžiama ir į negrožinės literatūros palikimą.



Ar žinojote, kad pirmuosiuose "Raudonkepuraitės" variantuose, kuriuos valstiečiai sekė dar XVII - XVIII a., visai neužsimenama apie raudoną kepuraitę, o senelę šiuose pasakojimuose suėdė ne vilkas, o šio žvėries suėsta ir, pasak daugumos išlikusių variantų, vėliau niekieno neišgelbėta... pati to nežinodama mergaitė? Būtent toks kultūrinis šokas ištinka pradėjus skaityti pirmąją, vieną iš pačių įdomiausių, gyviausių "Didžiųjų kačių skerdynių" dalių. Be to, šalia garsiausių pasakų, kurių R. Darntono knygoje išties nemažai, pateikiamas ne vienas įdomus prieštaringai literatūrologų vertinamų psichoanalitikų pastebėjimas, su kuriuo iš pirmo žvilgsnio kartais negali nesutikti.



Tautoms maišantis daugybė šiandien žinomų pasakų išplito ne vienoje šalyje, dažnoje iš jų įgydamos savitų mentaliteto bruožų,o kartais - ir visai kitokią pabaigą, kaip matoma net "Raudonkepuraitės" atveju. Siužeto keitimas ar pasakų skaitymas garsiuose klasicizmo laikotarpiu literatūriniuose salonuose skatina pagalvoti, kam iš tikrųjų skirtas šis žanras, auklėjantis vaikus, bet galbūt tik suaugusiems atkoduojantis gilesnius savo klodus. Sekti originalaus ir žiauraus bet kurios senos pasakos varianto šiandien turbūt neišdrįstų nė vienas tėtis ar mama, o tai rodo ir pakitusį vidinį mūsų pasaulį, atitolinusį nuo protėvių mentaliteto. Galbūt paskatinta įtraukiančių Darntono ir kitų mokslininkų studijų vieną pasakų knygą neseniai įsigijau ir pati, manydama, jog šiandien joje galėsiu atrasti, sąmoningai suprasti daugiau, negu galėjau tada, vaikystėje, kai mano psichologiją formavo kūrinio moralas, pavyzdingas ir rizikingas išgalvotų personažų elgesys ir pastarojo pasekmės.



Ne mažiau fantastiškai, pasakiškai iš pirmo žvilgsnio atrodo ir kita kultūrologinė Darntono knygos apybraiža, kurios tema glūdi dar pačiame knygos pavadinime - kačių žudymas naujųjų laikų Prancūzijoje. Antžmogiškas (o gal kaip tik žmogiškas, nes gyvuliai vieni su kitais ne tokie žiaurūs) elgesys su katėmis - piktdžiugiškas jų kankinimas ir žudymas kariant arba deginant, luošinant, sulaužius stuburą ar koją - to meto visuomenėje tarsi buvo pateisinamas: šie gyvūnai dar nuo viduramžių sieti su raganavimu ir okultinėmis jėgomis, kurias norėta apriboti, o taip pat, anot istoriją pateikusio naujaisiais amžiais gyvenusio prancūzų pameistrio, tai buvo puikus kerštas spaustuvės savininkui, mylėjusiam kates labiau nei savo mokinius. Pasityčiojimas iš kačių atrodo dar paradoksalesnis tais atvejais, kuomet imama kalbėti ir apie teigiamą simbolinę reikšmę, suteikiamą šiems gyvūnams - tai ne visuomet palengvindavo dviprasmiškas globojamų kačių gyvenimo sąlygas, tačiau bet kokiu atveju skaitytoją verčia ne mažiau stebėtis, ieškoti atsakymų, kaip tas pats gyvūnas gali būti ne tik niekinamas, bet ir adoruojamas.



Ši Darnoto studija, be abejonės, apžvelgianti ir kur kas šviesesnius, romantiškesnius XVIII a. Prancūzijos visuomenės reiškinius, kurių mes, deja, nebeišlaikėme iki savo laikų, įrodo, kad vis dar įmanoma tam tikra prasme prakalbinti prieš šimtmečius išnykusias kartas ar kultūras, palikusias net ir menką pėdsaką ne tik moksle, bet ir kultūroje: juk būtent joje geriausiai atsiskleidžia tų žmonių mąstysena ir esminės vertybės, gyvenimo būdas, kartais nedaug tenutolęs ir nuo mums būdingojo, o kartais "atveriantis vartus į kitokį mentalitetą" (288 p.), pažinimo kupiną kelionę, kurios linkėčiau kiekvienam šios ir kitos knygos skaitytojui. Išlaisvinkime mąstymą, vaizduotę, skatinančią tiek atrasti, tiek ir patirti kartais būtiną šoką.

Knuto Hamsuno "Viktorija" - tai knyga nuostabiai atsakanti į klausimą - tai kas gi yra ta meilė? Kartais ji paverčia žmogaus širdį žydinčiu sodu, o kartais - purvinu šiukšlynu. Kartais dvelkteli kaip vėjelis rožėse, o...

Knuto Hamsuno "Viktorija" - tai knyga nuostabiai atsakanti į klausimą - tai kas gi yra ta meilė? Kartais ji paverčia žmogaus širdį žydinčiu sodu, o kartais - purvinu šiukšlynu. Kartais dvelkteli kaip vėjelis rožėse, o kartais liepsnoja negesdama iki mirties. Ji gali pražudyti žmogų, vėl pastatyti jį ant kojų ir štai vėl su purvais sumaišyti. Tačiau vis dėl to, meilė - tai pasaulio šaltinis. Ji - pasaulio valdovė. Ak, ta meilė... Vienam ji - visas pasaulis, kitam, atvirkščiai, griauna gyvenimą... Knygoje aprašoma istorija moko nelaukti ir mylėti šiandien, nes rytoj gali būti per vėlu, nes tikra meilė nesibaigia, nes negali nustoti mylėti vos panorėjęs ar mylimo žmogaus pakeisti kuo nors kitu. Ši, kupina meilės ir skausmo knyga, mano manymu, puiki atgaiva kiekvienam romantiškos sielos žmogui.

Įtraukti šią knygą į iššūkio sąrašą nusprendžiau dėl to, jog dalis mano kursiokų ją tiesiog įsimylėjo ir skaitė po 2, 4 ir daugiau kartų.

Kiti kaip tik liko labai nusivylę ir apgauti.

Knygoje švedų psichiatras...

Įtraukti šią knygą į iššūkio sąrašą nusprendžiau dėl to, jog dalis mano kursiokų ją tiesiog įsimylėjo ir skaitė po 2, 4 ir daugiau kartų.

Kiti kaip tik liko labai nusivylę ir apgauti.

Knygoje švedų psichiatras daugiau ar mažiau nuosekliai aprašo savo gyvenimą, bei jį lydėjusias svajones. Kai kurių kritikų nuomone dėl to šią knygą galima laikyti autobiografine. Todėl suprantu kodėl dalis ją perskaičių žmonių jaučiasi apgauti - knygoje nėra tokių atvejų aprašymų, kokie dažnai būna gydytojų autobiografijose ir iš kurių būtų galima pasimokyti tiek patiems gydytojams ar pacientams (arba, tiksliau sakant, jaustis vėliau gudresniu).



Tačiau knyga neabejotinai yra parašyta gydytojo iš tokio pasaulėžiūros taško, kokią turi tik gydytojai (ar žmonės, kurie yra gydytojai, bet to net nežino, hehe).

Joje nėra originalumo, nėra kažko kas vėliau draskytų smegenis ir neduotų ramybės, daug vietų, kur autoriaus savimeilė ir narcicizmas verčia šyptelti, daug kas pagražinta ir pakreipta linkme "aš vis tiek buvau teisus ir nuostabus", o su kai kuriomis konkrečiomis mintimis nesutikčiau kardinaliai.

Ir vis dėl to nėra to pykčio, nuoskaudos, keršto ir kitų dalykų, kuriuos dažnai žmonės klaidingai maskuoja manydami, kad jų geros savybės juos užgožia ar, dar blogiau, naudoja šiuos kaip menamo gerumo pagrindą.



Jeigu reikėtų knygą apibūdinti vienu žodžiu - ji yra nuoširdi, jei jums atrodo, kad nuoširdumo šiam pasaulyje trūksta, knyga jums labai patiks.

Bet jei patys nuoširdumo nemėgstate ir neieškote, greičiausiai liksitę nesupratę apie ką jinai ir kodėl joje tiek daug monologų su šunimis ;) ...



Juokinga, nes knygą pirkau blusų turguje iš vienos gyvūnų prieglaudos ir už ją sumokėti litai būtent tai prieglaudai ir nukeliavo. O pats autorius už kūrinius gautus honorarus irgi skirdavo gyvūnų (konkrečiai paukščių) prieglaudoms.

Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius" perskaityti pasirinkau neatsitiktinai. Buvo smalsu nors vieną knygą perskaityti iš rekomenduojamųjų "Metų knygos rinkimų 2012". Pasirinkimu esu patenkinta.

Rašytojos - studentės dėka...

Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius" perskaityti pasirinkau neatsitiktinai. Buvo smalsu nors vieną knygą perskaityti iš rekomenduojamųjų "Metų knygos rinkimų 2012". Pasirinkimu esu patenkinta.

Rašytojos - studentės dėka skaitydama netiesiogiai keliavau po Kiniją. Sužinojau apie kitų žmonių kultūrą, klimatą, elgesį, kitokią mediciną, kiniškus heroglifus. Apie Kinijos nežmonišką karštį, smogą, perpildytą viešąjį transportą.

Vaida ne tik studijavo Pekine, bet ir stengėsi kiekvieną laisvą dieną keliauti po miestus, muziejus, parodas. Ir tai visa perteikė knygoje, kurią perskaičius liko gilus įspūdis ir noras pabuvoti toje šalyje...

Tai ne pirmoji mano perskaityta Doloresos Kazragytės knyga. Viskas lyg labai pažįstama ir kartu daug kas nauja. Autorė lyg bėga per gyvenimą, fiksuodama tai, kas vyksta aplinkui ir kartu aprašydama pagrindinius savo gyvenimo...

Tai ne pirmoji mano perskaityta Doloresos Kazragytės knyga. Viskas lyg labai pažįstama ir kartu daug kas nauja. Autorė lyg bėga per gyvenimą, fiksuodama tai, kas vyksta aplinkui ir kartu aprašydama pagrindinius savo gyvenimo įvykius. Ji tap smagiai sukasi laiko verpete: spektakliai Marijampolės teatre, susitikimai su skaitytojais, poezijos vakarai.. O kokie nuostabūs iš praeities išplaukę atsiminimai. Autorei norisi įamžinti viską, kas buvo svarbiausia gyvenime: įvykius, gerus ir blogus sutiktus žmones. Be galo malonu skaityti šią knygą.