Tai dar viena puiki, iš serijos apie teismo medicinos antropologą Deividą Hanterį, knyga.

Prieš paimant šią knygą į rankas vertėtų turėti omenyje tai, kad paėmus knygą į rankas jos nebegalėsite paleisti. Jūsų...

Tai dar viena puiki, iš serijos apie teismo medicinos antropologą Deividą Hanterį, knyga.

Prieš paimant šią knygą į rankas vertėtų turėti omenyje tai, kad paėmus knygą į rankas jos nebegalėsite paleisti. Jūsų nejaudins neplautų lėkščių krūva kriauklėje ar draugų kvietimai kur nors praleisti vakarą - detektyvas įtraukia nuo pat pirmo puslapio!

Būna knygų, kurias skaitau išskirtinai vien autobusuose. Ne tik todėl, kad sutrumpėtų kelionė. Daugiau tam, jog nepadėčiau tos knygos į lentyną ir nepamirščiau, kad dar nebaigiau skaityti. Kai knyga visuomet šalia,...

Būna knygų, kurias skaitau išskirtinai vien autobusuose. Ne tik todėl, kad sutrumpėtų kelionė. Daugiau tam, jog nepadėčiau tos knygos į lentyną ir nepamirščiau, kad dar nebaigiau skaityti. Kai knyga visuomet šalia, važiuoti tenka daugiau nei 2 val. per dieną, o alternatyva knygai tėra surūgę bendrakeleivių veidai, pasirinkimas nekelia abejonių. Kaip atspėjote, "Tiltas per amžinybę" buvo viena tų knygų.



Nesakau, kad nebuvo įdomu. Tiesiog... Kelionė po Ameriką ieškant tobulos mylimosios, netikėtos šešiaženklės sumos sąskaitoje, draugė Holivudo aktorė, lėktuvų kolekcija nuosavam garaže (hmm, gal lėktuvai miega angaruose, ne garažuose, nežinau)... Tradiciškai gražuolė aktorė pasirodo visai ne išpuikusi, o yra miela, išsilavinusi mergina, kovojanti už medžių ir krūmų teises (nesakau, kad išlirtus miškus gyvenimas pasidarytų geresnis, man irgi patinka gamta), todėl paniškai santuokokos bijantis vienišas vilkas, knygos herojus, pamiršta savo baimę ir veda savo gyvenimo meilę, kurios egzistavimu jau buvo spėjęs suabejoti. Tiesiog romano aplinka (o gal tiesiog Amerika) taip toli nuo mano kasdienybės (pvz., 19 autobuso faunos), kad trukdė patikėti ir autoriaus nešama žinia - Ej, juk sielos draugas dvynys egzistuoja, mes galime keliauti laiku, erdve, kalbėtis su savimi ateityje ar praeityje ir apskritai įmanoma išmokti išeiti iš savo kūno, prisirišdami prie jo tik sidabrine permatoma gija. Kiek ironizuoju, bet... primygtinai peršamas dvasingumas visuomet kelia nepasitikėjimą. Bent jau man.



Džiaugiuosi, kad to paties autoriaus "Iliuzijas" ar "Džonataną Livingstoną žuvėdrą" perskaičiau anksčiau, mat tikriausiai dabar nesusiviliočiau atsiversti kitos R. Bacho knygos. Bet kaip dainuoja Justinas Bieberis "Never say never". Nors ir negirdėjau tos dainos. Prisipažįstu, žinau tik pavadinimą.

"...sako, kad žmonės - iš sprogusių branduolinių žvaigždžių pelenų. Jis sako, kad mirusi vėl virsiu dulkėmis, žėručiais, lietumi. Jei tai tiesa, noriu būti palaidota po šiuo medžiu. Jo šaknys įsiskverbs į mano kūno...

"...sako, kad žmonės - iš sprogusių branduolinių žvaigždžių pelenų. Jis sako, kad mirusi vėl virsiu dulkėmis, žėručiais, lietumi. Jei tai tiesa, noriu būti palaidota po šiuo medžiu. Jo šaknys įsiskverbs į mano kūno minkštimą ir išsiurbs visą drėgmę. Atgimsiu obels žiedais. Pavasarį tarsi konfeti krisiu žemyn ir kabinsiuosi šeiminykščiams prie batų. Jie nešiosis mane kišenėse, švelnų mano šilką barstys ant pagalvių, kad geriau miegotų. Ką jie tada sapnuos?"

Greitai lekiame per gyvenimą ir retas kuris susivokiame stabtelėti, įsiklausyti, pamatyti tai, kas slepiasi po kasdienybe. Kiekvienas gėlės žiedas, drugelio plazdenimas ar gatvės triukšmas - viskas, iš ko susideda pasaulis, yra gražu ir brangu. Pasirodo, kartais reikia stoti į akistatą su mirtimi, kad galėtum įvertinti tai, kas tau duota. Šešiolikmetė knygos herojė Tesa žino, kad mirs. Ką darytų kiekvienas iš mūsų tai žinodamas? Tesa pereina ne vieną šio išgyvenimo periodą - ir pyksta, ir pasiduoda apatijai, ir imasi veiklos. Panelė sudaro sąrašą dalykų, kuriuos būtinai nori patirti prieš mirdama. Kaip žmogiška yra norėti to, ką turėtum gauti su teise į gyvenimą. Tesos norai - gana žemiški ir paaugliški: pasivažinėti tėčio automobiliu, susirasti vaikiną, pabandyti narkotikų, visą dieną į prašymus atsakyti teigiamai, parduotuvėje ką nors pavogti... Iš gausybės smulkmenų, daugybės detalių ir susideda gyvenimas. Kiekvienas veiksmas ar tiesiog dėmesys saldainio popierėliui, vėjo nešamam gatve, primena, kad viskas suplaukia į vieną - gyvenimo pojūtį.

Knygą tikrai vertėtų perskaityt tokiam žmogui, kuris savo kasdienybe nesidžiaugia. Kiekvienam, kuris turi aplink tiek daug - artimus, mylimus žmones, sveikatą, gražų mus supantį pasaulį - bet to neįvertina. Bene kasdien patiriame kažkokių sunkumų, bet tai, ką iš tiesų turime, atperka viską...

Audrius - paprastas kaimo vaikinas. Daug vilčių deda į mokslus, nes tik tai jį gali išvesti į platesnius vandenis. Vėliau, žinoma, atsiranda meilė, tačiau ne ta vienintelė ir tikroji, o blaškymasis tarp dviejų visiškai...

Audrius - paprastas kaimo vaikinas. Daug vilčių deda į mokslus, nes tik tai jį gali išvesti į platesnius vandenis. Vėliau, žinoma, atsiranda meilė, tačiau ne ta vienintelė ir tikroji, o blaškymasis tarp dviejų visiškai skirtingų merginų. Viena miela, išsimokslinusi ir nuoširdi, o kita mafijozo tėvelio išlepinta mergina. Viską šioje situacijoje nulemia ne meilė, o pinigų kiekis, Audrius įsivelia į Kauno mafijos gyvenimą. O kartą įsivėlęs jau nebeištrūksi. Šalia Audrius visada buvo jo ištimas šuo Dikas. Tai lyg Audriaus vienatvės simbolis.

Žmogus gimsta ir miršta vienas, bet tai nereškia, kad tą gyvenimo tarpsnį nesvarbu kas yra šalia tavęs.

Knygą vertinčiau neblogai, bet manęs nevilioja skaityti kitas šio autoriaus knygas.

K.Sabaliauskaitę drąsiai galiu vadinti rašytoja.Vaizdinga kalba, įdomios gyvenimo įžvalgos turinyje, atspindinčios platų autorės akiratį, vaizdingi aprašymai. Kad ir paprastos varnos iš "Silva Rerum" žvilgsnis į Vilnių...

K.Sabaliauskaitę drąsiai galiu vadinti rašytoja.Vaizdinga kalba, įdomios gyvenimo įžvalgos turinyje, atspindinčios platų autorės akiratį, vaizdingi aprašymai. Kad ir paprastos varnos iš "Silva Rerum" žvilgsnis į Vilnių pateiktas taip, kad norisi pakartotinai skaityti. Romanas paliko didesnį įspūdį, bet ir novelės "Danielius Dalba & kitos istorijos" tikrai nenuvylė. Patiko istorijos atspindžiai, bet labiausiai "įstrigo" žmogaus savybių, ydų ryškus atskleidimas. Paprastame novelės turinyje tos žmogiškosios savybės staiga plyksteli taip ryškiai ir išjudina mąstymui. Sutinku su skaityta mintimi, kad tikrojo meno paskirtis ir yra "pajudinti" vidų ir mąstymą. Šiek tiek kliuvo novelėse vartojami "riebūs išsireiškimai". Gal todėl, kad to pilnos visos televizijos ir t. t. Populiarumo šiai rašytojai nepritrūks ir be to. Gal ne to ir buvo siekiama, o tikroviškumo. Kokio asmens lūpomis ir mintimis kalbama - toks ir žodynas. Tiesiog neužglaistyta tiesa.

Be rašytojos talento K.Sabaliauskaitės kūriniai artimi turiniu. Vilnius man labai savas miestas. Domiuosi istorija, menu, žmonių tarpusavio santykiais. Laukiu naujų šios rašytojos knygų. Tikrai žinau, kad skaitysiu!

Šią knygą perskaičiau, todėl, kad girdėjau keletą gerų atsiliepimų. Niekada nesirinkčiau tokio tipo knygų (bet kaip sakoma, niekada nesakyk, niekada). Visas knygos siužetas susijęs su XX a. Londonu nusikalstamu pasauliu....

Šią knygą perskaičiau, todėl, kad girdėjau keletą gerų atsiliepimų. Niekada nesirinkčiau tokio tipo knygų (bet kaip sakoma, niekada nesakyk, niekada). Visas knygos siužetas susijęs su XX a. Londonu nusikalstamu pasauliu. Pagrindinė knygos veikėja Lilė, kuri užaugo neturtingoje šeimoje, o jos motina Anė, ištekėjo dėl vieno dalyko, kad jos dukra turėtų to vyro pavardę ir išvengtų negarbės. Akivaizdu, kad jos patėvis jos nemylėjo, nes ji juk jo netikra dukra, bet iš tiesų jos nemylėjo nei motina, kuriai gyenti su tuo vyru buvo tikra kančia. Lilė jau nuo mažų dienų buvo išnaudojama, verčiama dirbti, tam kad šeima galėtų pragyventi. Vėliau ji susipažino su garsiu Londono mafijos vadeiva, o iki to laiko ji kiauras dienas dirbo cigarečių fabrike. Jau turėjo būti akivaizdu, jog ji įsimylėjo vadeivą. o po kiek laiko ir išteka. Taip ji ir atsiduria Londono mafijos aplinkoje. Lilės gyvenimo dalimi tampa: prekyba narkotikais, nelegalūs sandėriai, mafijos vadeivų planai. O ji pati irgi nelieka neįtraukta į visą tai, ji pati pradeda vadovauti konsumatorių klubams. Lilė kaip ir žmona atlieka savo pareigą, ji su Patriku susilaukia keturių vaikų, kuriems gyventi šiame pasaulyje irgi nėra taip lengva kaip norėtųsi. Vaikų akivaizdoje yra nužudomas tėvas, jie priversti gyventi tokioje aplinkoje, kur vyrauja tik savitos taisyklės. Po tragiškų nelaimių herojai eina skirtingais keliais, bet jie juk šeima, todėl turi kiekvienas savo artimųjų palaikymą. Galima drąsiai teigti, jog tokioje aplinkoje išlieka, tik patys stipriausi ( tiek fiziškai, tie emociškai) ir patys gudriausi. Nors ir sunkiai ji man skaitėsi, bet vis dėl to perskaičiau. :}

Maža didelės kelionės pradžia



Kas nežino trolių Mumių? Šie H. Ch. Anderseno premijos laureatės Tove's Jansson (1914 - 2001 m.) sukurti personažai jau seniai yra tapę vaikų literatūros klasika ir "išlipę" iš knygos...

Maža didelės kelionės pradžia



Kas nežino trolių Mumių? Šie H. Ch. Anderseno premijos laureatės Tove's Jansson (1914 - 2001 m.) sukurti personažai jau seniai yra tapę vaikų literatūros klasika ir "išlipę" iš knygos rėmų, lygiai kaip Pepė Ilgakojinė, Karlsonas, Mikė Pūkuotukas ar Alisa. Švediškai rašiusios suomės įtaką vaikų literatūrai turbūt geriausiai atspindi frazė, viename pro memoria straipsnyje, spausdintame 2001 m.: "pasakyti, kad mirė T. Jansson yra lygiai taip pat absurdiška, kaip pranešti, kad nuo senumo mirė Kalėdų senelis".

Nors kūrėja (T. Jansson buvo ne tik rašytoja, bet ir puiki iliustratorė, pati piešusi iliustracijas ne tik savo knygoms, bet ir iliustravusi anglų klasikų Luiso Carrolio ir Johno Ronaldo Ruelio Tolkieno kūrinius) pasaulyje geriausiai žinoma kaip trolių Mumių "mama", tačiau ji parašė ir kitokių knygų. Ir ne tik vaikams. Tačiau šįkart apie tai, nuo ko viskas prasidėjo. Taigi...

Sakoma, kad šedevrus daug lengviau pradėti, nei pabaigti. Jau minėtas anglų rašytojas J. R. R. Tolkienas vėliau pasakodamas apie "Hobitą" minėjo, kad šią knygą pradėjo rašyti visiškai atsitiktinai, betaisydamas studentų rašinius. "Oloje po žeme gyveno hobitas" - toks štai pirmas šio nepaprasto pasakojimo sakinys, kurio vėliau nei pats Tolkienas nebesugebėjo paaiškinti - kaip, iš kur ir kodėl popieriaus lape nugulė būtent tokia frazė. Kuo Tolkieno "Hobitas" siejasi su T. Jansson "Mažaisiais Troliais ir didžiuoju potvyniu"? Knygos įžangoje T. Jansson prisipažįsta 1939 m. pabaigoje siaučiant karui "staiga užsimaniusi parašyti kokį nors kūrinėlį, prasidedantį žodžiais: "Vieną kartą...". Ir taigi "vieną kartą rugpjūčio pabaigoje, kai jau buvo gerokai popiet, Muminukas ir mama patraukė į pačią girios glūdumą". Štai taip iškilmingai ir paprastai ("Seniai seniai gal praeitą penktadienį...") prasideda viena žinomiausių literatūroje knygų serijų (iš viso T. Jansson parašė 9 knygas apie trolius Mumius).

Tačiau teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad oficialiai "Mažieji troliai ir didysis potvynis" dažnai nėra priskaičiuojama prie trolių Mumių serijos. Kodėl? Paprastai aiškinama, kad kaip pirmoji, ši knyga nėra labai "vykusi", autorė dar nebuvo galutinai "atradusi" personažų charakterių, pasakojimas dar gana primityvus.

Kaip bebūtų, nepaisant paminėtų trūkumų, ši knygelė davė pradžią tam, kas dabar laikoma viena didžiausių Suomijos eksporto dalimi. Tebūnie tai ne tobula, tebūnie primityvu - juk galime visai nesunkiai šią knygelę vadinti "priešistore" ar "įžanga" į trolių Mumių seriją. Taigi...

Knygelės fabula, kaip jau minėta, ganėtinai paprasta. Muminukas su mama išsiruošia į girią ieškoti pražuvėlio tėčio, kuris išplaukė laivu ir iki šiol negrįžo (kodėl reikia laivu išplaukusio keliauninko ieškoti miške, neklauskite). Beeidami jie sutinka keletą būtybių (Janošas pasakytų "žmonių", Tomo prisiklausiusi Saskija (B. Hall "Saskijada") - "gyvybės formų") - Mažylį ir žydraplaukę Tulipą, - kurie prisideda prie jų draugijos ir pradingėlio paieškų. Kaip ir priklauso, tokia kelionė neapsieina be nuotykių: iš pradžių juos išgąsdina didžiulė vandens gyvatė, paskui bendrakeleiviai patenka pas keistuolį dėdulę į jo saldumynų pasaulį (Vilio Vonkos pusbrolį?), vėliau tenka atsisakyti maudynių jūroje dėl agresyvaus skruzdžių liūto. O kur dar hatifnafai, kelionė jų laivu jūra, nuoširdi jūrų trolio pagalba bei darugiškas raudonplaukis berniukas, gyvenantis bokšte, ir visus "sudužėlius" vaišinantis jūros pudingu. Pasakojimas teka sklandžiai ir lengvai ir nė nepastebi, kaip po truputį ima lašnoti lietus, įsismarkauja, nesiliauja, galiausiai pavirsta į liūtį ir potvynį, ir kelionė pasunkėja. Tačiau rastas butelis su žinute leidžia viltis, kad Muminuko tėtis - gyvas ir sveikas, nors ir "vienišas, alkanas ir sustiręs". Ir kaži ar išplepėsiu per daug pasakydama, kad viskas baigiasi laimingai (nes, priešingu atveju, turbūt nebūtų kitų aštuonių knygų, ar ne?). Juolab, kad įžangoje apie tai užsimena ir pati autorė: "kaip ten bebūtų, tai pati pirma laiminga mano pabaiga!".

Kuo "Mažieji Troliai ir didysis potvynis" ypatinga? Na taip, čia galbūt dar sunkoka pajusti visą grožį to stebuklingo pasaulio, pasaulio, kurio "savo širdies gelmėse trokšta kiekvienas iš mūsų". Tačiau tai - pradžia. Iš šios knygelės sužinome, kaip trolių Mumių namas atsidūrė būtent ten, kur paskui jis stovėjo visą laiką. Be to - tai pirmoji pažintis su personažais. Su Muminuku, jo mama ir tėčiu. Troliai Mumiai - visai kitokio tipo troliai, nei tie, kurie nuo seno gausiai ir tankiai apgyvendinę visą Skandinaviją ir šių šalių mitologiją. Stokojantys fantazijos pasakytų, kad troliai Mumiai - į begemotus panašūs balti padarėliai. Troliai Mumiai iš prigimties taikūs, bet su charakteriu. Draugiški, bet ganėtinai konservatyvūs (arba, kitaip tariant - stabilūs). Su Muminuku, jo mama ir tėčiu susitiksime ir kitose trolių Mumių knygose.

Be jų probėgšmiais susipažįstame ir su kitomis dar tik būsimo trolių slėnio "gyvybės formomis" - hemuliu, hatifnafais, Marabu, jūros troliu. Tačiau mano favoritas - Mažylis, mažas, neaiškios rūšies padarėlis. Būtent jo ir dar gal Muminuko mamos paveikslai šioje knygoje ryškiausi. Muminuko mama jautri, mylinti, bet tuo pačiu metu ir praktiška. Na tiesiog labai teisingai "mamiška" - teisingai, bet ne per daug. O mažasis padarėlis nuolat bijosi gręsiančių pavojų, nuolat bamba, kad geriau jau būtų likęs, kur buvęs (tačiau atgal, žinoma, negrįžta), jį kamuoja negalavimai, be to, pabaigoje atsiskleidžia dar ir šioks toks polinkis į materialines vertybes. O kur dar "sąžinės balso" ("Ar nesakiau?..) vaidmuo... Mažylis toks gyvas! Ir jam Muminuko tėčio pastatytame name jau paskirtas svečių kambarėlis ant aukšto.

Knygelė jauki ir miela - lyg mamos prijuostė, prie kurios prisiglaudęs išsimiltuoji, tačiau pajunti tikrą namų pojūtį. Jau ko vertas vien Muminuko tėčio namo nupasakojimas: namas esąs trijų kambarių: "Vienas žydras kaip dangus, antras geltonas kaip saulė, o trečias su žirniukais". Jauku, tiesa? Muminuko mama, žinoma, neleidžia užsimiršti, kad per daug saldumynų valgyti negalima, kad peršalus visai nesunku susirgti, tačiau ši didaktika tokai nuosaiki, tokia neįkyri, kad jos beveik nepastebi (o be to, kas gi kitas, jei ne rūpestingoji Muminuko mama "ypatingam atvejui" išsaugo šokolado plytelę).

"Mažieji Troliai ir didysis potvynis" - ilgos ir įdomios pažinties su troliais Mumiais pradžia. Maža didelės kelionės pradžia. Ir nors kaip pirmoji šios serijos knyga gal ir netobula, bet būtent ši plona knygelė pradeda kelionę. Nes, kaip yra pasakęs Lao Dze: kiekviena kelionė prasideda nuo mažo žingsnelio".

Dievinu Erich M. Remarką, kuris tiesiog tobulai, iš savo patirties, perteikė karo žiaurumus, beprasmybę ir neteisingumą, todėl ši Josepho Hellerio knyga man pasirodė visai neverta dėmesio ir neįdomi. Autorius apie karą...

Dievinu Erich M. Remarką, kuris tiesiog tobulai, iš savo patirties, perteikė karo žiaurumus, beprasmybę ir neteisingumą, todėl ši Josepho Hellerio knyga man pasirodė visai neverta dėmesio ir neįdomi. Autorius apie karą rašė per juodojo humoro prizmę, kuri (man, kaip didelėi E.M. Remarcho ir E. Hemingvėjaus gerbėjai) pasirodė net gi labai netinkama. Per daug veikėju, per daug nerimtumo, per daug neaiškus veiksmas, per daug varginanti. Autorius už šią knygą pelnė pasaulio pripažinimą. Ar jis to vertas? Nemanau.

Žinoma, pagirtina tai, kad į vieną reiškinį žmonės gali žiūrėti per skirtingą prizę, savaip interpretuoti. Bet, kaip jau minėjau, po E. M. Remarko man šis romanas pasirodė niekinis. Tikrai nerekomenduoju. Tikrai neverta.

Pamačiau knygą ir išsigandau jos storio. Kita vertus greitai supratau, kad tokios įdomios šeimos kelių kartų istorijos negalima sukišti į 100 puslapių.

Po turkų graikų nesutarimų, sesuo ir brolis, Dezdemona ir leftis, jo...

Pamačiau knygą ir išsigandau jos storio. Kita vertus greitai supratau, kad tokios įdomios šeimos kelių kartų istorijos negalima sukišti į 100 puslapių.

Po turkų graikų nesutarimų, sesuo ir brolis, Dezdemona ir leftis, jo pasiryžimo, laisvalaikiu prancūzų k. mokymosi ir didelio noro gyventi dėka pabėga iš liepsnojančios smirnos į jav. Palikę savo gimtuosius namus jie pradeda naują gyvenimą Detroite. Ne tik kaip iš savo šalies išvaryti žmonės, ar kaip turintys naują, bent jau popierinę, tautybę, bet ir kaip pora. Dezdemona taip niekada ir nesusitaikys su tuo, kad tenka išsikraustyt į kitą šalį. Niekada nepamils JAV ir nepasijaus jos piliete. Tačiau tai tėra nedidelė bėda, palyginus su našta, kurią ji laikys savyje visą likusį gyvenimą. Iš jos ir brolio apgaulės ir neleistinos meilės, gimsta du vaikai - zoja ir miltis. pirmieji metai detroite. jie gyvena pas lefčio bei dezdemonos pusseserę ir jos vyrą. Nors visiškai neplanavę ir ne itin norėję, jie taip pat susilaukia atžalos- teodoros.

Po milčio ilgų kančių ir ieškojimų, teodoros pasipriešinimo ir susitaikymo, Dezdemonos nepritarimo, jie susituokia. Geneologiniame medyje teodora užims ne tik žmonos.

Iš jų santuokos gims dar du vaikai. Berniukas - vienuoliktasis skirsnis (tik jam suaugus suvoksim jo pravardės prasmę) ir mergaitė - kaliopė (vėliau - kelas).

Kali ėmusi bręsti pradėjo keistis. Tačiau jos pokyčiai smarkiai skyrėsi nuo bet kurios kitos jos amžiaus mergaitės. Tie išgyvenimai, kuriuos ji patyrė, matydama, kad ji ne tokia kaip kitos jos amžiaus mergaitės, jos rūpestis, baimės, norai būti tokia kaip visi. Ne vieną kartą kali žodžiai ir mintys mane privertė grįžti į paauglystę ir pajausti to laikotarpio bėdas ir nerimą. Aišku viskas ne taip dramatiška mano atveju, bet vis tiek, visi tie jos žodžiai, jausmai, veiksmai - akimirkai ar dviem sustodavau ties skaitytu sakiniu ir itin greitai pamatydavau save jos amžiaus. Turbūt tik daba suvokiu, koks visgi sutrikęs šis laikotarpis yra daugelių jaunuolių gyvenime. Kaip reikia drąsos, ryžto, palaikymo, ramybės, paaiškinimo.

Kali turi recesyvų mutavusį geną ant savo 5-sios chromosomos (5-alfa-reduktazės paseudohermafroditų lyties identitetas) - vienu žodžiu, kali yra hermafroditas. Genas šeimoje išlaukė apie 250 m. kol pasireiškė vieninteliame šeimos žmoguje - kali. Suvokus kali neordinariškumą, prasideda vizitai pas gydytoją, tyrimai, eksperimentai. Komplikuojamas ir taip nelengvas brendimo periodas. O blogiausia, kad niekas vargšei penkiolikmetei nieko normaliai nepaaiškina.

Vėliau kali/kelas galės pasakyti apie savo artimiausią šeimą: "taigi trumpai susumuojant: surmelina zizmo (mergautine pavarde Papadiamandopulos) buvo ne tik mano antros eilės protetė iš prosenelės pusės. Ji taip pat buvo ir mano senelė. Mano tėvas buvo savo paties motinos (ir tėvo) sūnėnas. Be to, Dezdemona ir leftis buvo ne tik mano seneliai, bet ir protetė ir prodėdė. Savo gimdytojams aš būčiau ir antros eilės poseserėtė, o vienuoliktas skirsnis - mano trečios eilės pusbrolis iš motinos pusės ir tuo pat metu brolis." Mane visada trikdė šeimyniniai ryšiai, einantys toliau nei pusseserė, o šitų net nebandžiau braižyti, kad suprasčiau kaip f*cked up viskas yra.

Šiek tiek nuvylė kali sprendimas pabėgti nuo savo tėvų ir planuotos operacijos. Sunkiai įsivaizduoju realias galimybes jai išgyventi, kita vertus, tai juk knyga, kurioje viskas visada įmanoma. tačiau kitu atveju, viskas būtų buvę kitaip, jei ją būtų išoperavę. Ji niekada nebūtų tapusi kelu, taip ir liktų kali.

Susiduriame ne tik su emigrantu gyvenimu jav. Tačiau per daugiau nei 50 m. šeimos gyvenimo jav, pati valstybė pereina ne vieną, dabar jau istorinį, įvykį - prohibicija, didžioji depresija, rasinės riaušės Detroite, seksualinės revoliucijos, 6-as, 7-as, 8-as dešimtmečiai. Visa tai yra ne tik fonas, tačiau ir daro tiesioginę įtaką šeimos narių gyvenimams.

Tarp knygos skyrių vis įterpiamas šiandieninis kelo gyvenimas. Sunkumai su kuriais jis susiduria, neryžtingumas ir baimė prisipažinti artimiems, ar žmonėms, su kuriais norėtų būti artimas.

Knyga puiki. Patiko labai. Mano pačios padalinimu: pirmoji dalis - iki kol suvokiama ir išsiaiškinama kas vyksta, ir antroji dalis, gyvenimas ir susitaikymas su tuo, kas vyksta. Visgi pirmoji dalis man turbūt labiau patiko ir intrigavo. Kaip ten bebūtų, knyga puiki. Parašyta lengvai, išskyrus tuos painius šeimyninių ryšių pavadinimus, skaitoma itin greitai, nes įtraukia ir nenori tavęs paleisti.

Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) - giliai užkabinęs autorius. Jo knygas skaityti pradėjau bandydama sudoroti privalomos literatūros sąrašą ir turiu pripažinti didelę šio žmogaus įtaką bei indėlį pasaulio literatūroje ir...

Fiodoras Dostojevskis (1821-1881) - giliai užkabinęs autorius. Jo knygas skaityti pradėjau bandydama sudoroti privalomos literatūros sąrašą ir turiu pripažinti didelę šio žmogaus įtaką bei indėlį pasaulio literatūroje ir dvasinėje žmogaus brandoje. Šįkart teko skaityti jau antrąjį Dostojevskio romaną "Broliai Karamazovai", kuris vertinamas kaip geriausiai perteikiantis rašytojo idėjas ir patirtį, mokantis gyvenimo meno - išminties, parodantis tikrąsias žmogiškąsias vertybes. Tai ir paskutinis Dostojevskio romanas, taigi jame ir matomi atviriausi veikėjų paveikslai, jų charakteristikos.

Viso romano veiksmas sukasi apie pačiame centre atsidūrusią Karamazovų šeimą. Šeimos galva - Fiodoras Pavlovičius įkūnija nusigyvenusio bajorų luomo ydas. Jis girtuokliauja, vaidijasi, paleistuvauja, nesirūpina savo tikrais sūnumis, kurie esant tokiai situacijai globojami dvaro tarno, o vėliau auginami svetimuose namuose. Ne gana to, Fiodoras Pavlovičius išprievartavo pakvaišusią merginą ir susilaukė su ja nesantuokinio sūnaus. Šis žmogus visų vadinamas komediantu turi keturis sūnus: Dmitrijų, Ivaną ir Aleksėjų, ir nesantuokinį - Smerdiakovą.Dmitrijus yra spontaniškas, neišsilavinęs, aistrų valdomas ir tarp meilės pasimetęs jaunuolis. Vienu metu jis myli dvi moteris ( visiškas priešingybes): Kateriną Ivanovną ir Grušenką. Ivanas - tai mokslo žmogus, neigiantis Dievo buvimą, ieškantis savo filosofijos, praktiškas, veikiantis racionaliai. Aleksėjus - šventasis besivadovaujantis senolio Zosimos pamokslais, nuoširdžiai ginantis vertybes ir jas įkūnijantis, niekuomet neabejingas kitų kančioms, stengiasi išspręsti visas problemas. Smerdiakovas- dirba liokajumi tėvo dvare, nedėkingas, turintis asmeninių poreikių, materialistas. Taigi Karamazovų šeima - tikras priešybių spiečius. Rašytojas kuria įvaizdį, kad Karamazovams būdingas gyvenimas tarp skirtingai veikiančių jėgų- tarp gėrio ir blogio, mokėjimas sutalpinti savyje šias priešybes, veikti ant atsivėrusios prarajos.Romane daugybė situacijų tą patvirtina.

Susiklosčiusių įvairių aplinkybių visuma priveda prie katastrofos - tėvažudystės. Vyriausiasis sūnus įvykdo neatleistiną nusikaltimą ir ... Šis klausimas labai plačiai svarstomas romane, čia daug netikėtumų ir staigmenų. Išaiškėja visai kitokia Dmitrijaus prigimtis, negu kad yra įsitikinę žmonės. Ši situacija parodo, kokioje netiesoje gyvena pasaulio piliečiai, kaip iš tikrųjų viskas yra susiję.

"Broliai Karamazovai" - gilus filosofinių, religinių, psichologinių idėjų vandenynas. Labai sujaudina žmonių nuodėmingumo aiškinimas, kad visi esame kalti dėl visko, esame atsakingi už viską, kas įvyko ir dar įvyks. Yra išbandoma žmogaus sąžinė - kaip vienintelė teisėja, pagal kurios normas turi elgtis pats žmogus. Tai teigia neginčijamą veikėjų laisvę ir valią. Čia vaizduojamas žmogus yra laisvas, gebantis rinktis tarp įvairių paradoksų: tarp gėrio ir blogio, tarp aiškumo ir abejonių, tarp Dievo ir Velnio. Žmogus pats priima sprendimą ir už pasėkmes atsako savo sąžinei, kuri atitinkamai nubaudžia. Atskleidžiama meilės galia, kuri pakeičia žmones ir juos suvienija. Meilė tarsi gelbėtoja - vienintelė jėga, kuri nušviečia pasaulį, skleidžia harmoniją, ir visi tarsi intuityviai žinodami šią tiesą siekia meilės, bet ne visi ją atranda.

Taigi F.Dostojevskio romanas ne tik atima daug laiko, bet ir saukelia apmąstymų virtinę, kuri baigiasi visuotinės meilės naudingumo suvokimu bei vieningo pasaulio idėjos teigimu.