Perskaitęs pavadinimą "Gėlių kalba" iš karto gali suprasti, kad rasi Anglijos karalienės Viktorijos laikais buvusį populiarų gėlių reikšmių žodyną. Kartais jis bus papildytas gražiomis nuotraukomis, kartais - senais...

Perskaitęs pavadinimą "Gėlių kalba" iš karto gali suprasti, kad rasi Anglijos karalienės Viktorijos laikais buvusį populiarų gėlių reikšmių žodyną. Kartais jis bus papildytas gražiomis nuotraukomis, kartais - senais eilėraščiais, bet šis Vanessos Diftenbaugh žodynas - kartu su romanu apie gėlių mylėtojus. Knygos pagrindinė veikėja Viktorija visą gyvenimą buvo našlaitė. Iš daugybės laikinų globėjų ir bendrų vaikų namų auklėtojų didžiausią įtaką jos gyvenime paderė ponia Elizabeta, kuri ją buvo įsivaikinusi, kai Viktorijai buvo maždaug aštuoneri. Ji buvo labai kantri ir svarbiausia - po vieno įvykio mokė namuose. Ji išmokė Viktoriją gėlių kalbos. Deja Viktorijos ir Elizabetos keliai išsiskiria, mergaitė linkusi nepriimti jokios rodomos meilės, ber ar jie dar kada susikirs?

Knygos siužetas šokinėja pirmyn ir atgal: vienas skyrius apie jos vaikystę vynuogių ūkyje, besimokant apsieiti su gėlėmis ir stebint svetimos šeimos dramą: Elizabetos sesuo prieš daug metų nuviviojo vyriškį ir augina jo sūnų, kitas skyrius - pradėtas naujas gyvenimas po 18 gimtadienio palikus vaikų namus. Viktorijos pradžia labai sunki, be to, rodos, ją persekioja praeitis: mergina susitinka su Elizabetos sūnėnu Grantu. Bet geri žmonės praktiškai priėmė šią benamę merginą į savo šeimą, o galiausiai Viktorija grįžta ir Elizabetos šeimon, būtent per Grantą. Ši knygos pusė buvo tikrai įdomesnė, manau, vietoj atskiros siužeto linijos būtų užtekę tik atsiminimų. Skyrių apie vaikystę kulminacija atrodė silpnoka, o naujų dienų skyriai padovanojo laimingą pabaigą.

Vis dėlto " Gėlių kalba" - tas pats gėlių reikšmių žodynas. Viktorija turbūt pasisodino geltonų narcizų ( nauja pradžia). Puiki idėja pasinaudoti visosm tom gelėm romane sukūrė puikią istoriją, kurią tikrai įdomu skaityti. Vertinu šią knygą ypač gerai.

Tai visai kitokia H.Murakamio knyga nei šio autoriaus gerbėjai (aš esu tarp jų) yra įpratę "skanauti". Joje nerasite subtilios fantastikos, savitų charakterių, sudėtingų santykių. Tai autoriaus mintys apie jo...

Tai visai kitokia H.Murakamio knyga nei šio autoriaus gerbėjai (aš esu tarp jų) yra įpratę "skanauti". Joje nerasite subtilios fantastikos, savitų charakterių, sudėtingų santykių. Tai autoriaus mintys apie jo pomėgį/poreikį bėgti ilgus nuotolius, maratoną, treniruoti savo ištvermę, kūną kartu "treniruojant" jausmus, kartu kalbantis su savimi. Man ši knyga padėjo geriau suprasti draugą, kuris kiekvieną dieną bėga savo kilometrus ir mato tame bėgime didelę prasmę. Deja (o gal ir netinka čia tas"deja"), šioje knygoje neradau mėgstamo autoriaus Haruko Murakamio.

Knyga pasakoja apie mirimo procesą ir kelius po jos. Po fizinio kūno mirties gyvenimas nesibaigia. Siela turi savo tolimesnį kelią, todėl knygoje daug dėmesio skiriama, kaip reikėtų gyventi mūsų gyvenimą ir kad visai nereikia...

Knyga pasakoja apie mirimo procesą ir kelius po jos. Po fizinio kūno mirties gyvenimas nesibaigia. Siela turi savo tolimesnį kelią, todėl knygoje daug dėmesio skiriama, kaip reikėtų gyventi mūsų gyvenimą ir kad visai nereikia bijoti mirties, nes tikrai siela išeina į geresnį gyvenimą.

"Mirties baimė trukdo Jums išsilaisvinti. Mirties baimė trukdo Jums siekti sąmoningumo. Mirties baimė gimdo skausmą, kančią ir besaikius prisirišimus. Mirties baimė gimdo monstrus, kurie Jus pačius vėliau pasitinka."

Knyga pasakoja, kodėl yra svarbu melstis už mirusįjį. Kas vyksta su siela pirmas tris paras po mirties. Kodėl yra svarbu kremuoti kūną, o ne palaidoti (ypač, jeigu žmogus gyvenime buvo labai prisirišęs prie materialių dalykų). Kodėl yra svarbu paleisti mirusįjį ir neverkti dėl jo. Kodėl yra svarbu palikimą dalintis tik praėjus 9 paroms, o jei yra kažkokie nesutarimai ir ginčai dėl dalybų, tuomet - tik praėjus 40 parų.

Taip pat yra pasakojama apie angelus, kurie mus pasitinka po mirties, kurie mus veda tolimesniu keliu. Kokie išbandymai laukia mūsų sielų ateityje, ir kada mes grįšime atgal į žemę. O grįžti teks, nors ir labai nesinorės..

Ko mes laukiam?

O mes laukiam?

Turėtume. Visi laukia.

Imdamasi šios S. Beckett'o pjesių rinktinės, nutuokiau, į kur veliuosi - drama "Belaukiant Godo" buvo išnagrinėta, pernagrinėta ir išuostinėta. Būsiu atvira,...

Ko mes laukiam?

O mes laukiam?

Turėtume. Visi laukia.

Imdamasi šios S. Beckett'o pjesių rinktinės, nutuokiau, į kur veliuosi - drama "Belaukiant Godo" buvo išnagrinėta, pernagrinėta ir išuostinėta. Būsiu atvira, baiminausi, kad po jos visos kitos pjesės rodysis silpnesnės. Panašios dvejonės išsisklaidė, kai tik perskaičiau pirmąsias pjeses "Baigmė" ir "Laimingos dienos". Kokie charakteriai! Kokios skirtingos, tačiau tuopat metu panašios situacijos. Taip, visos jos absurdiškos. Negana to, persmelktos ironija ir sarkazmu - retsykiais jaučiausi, it skaitydama kokio nors pamišėlio užrašus.

Nors pjesės gana smarkiai skiriasi, tiek struktūra (kai kurios pjesės ištisi monologai, kai kurios beveik vien dialogai), tiek paskirtimi (knygoje esti ne tik įprastos teatro pjesės, bet ir radijo), visose justi ta pati laukimo būsena. Laukti saulėlydžio, laukti ryto ar tiesiog laukti. Be tikslo, be prasmės - tiesiog laukti lengviau nei nelaukti. Tasai laukimas kyla kažkur tų esybių viduje. Esybių, nes neretas S. Beckett'o pjesių veikėjas rodosi įkūnijantis idėją, žmogiškumo rėmai tarsi nusitrina.

Privalau pasakyti, kad šis autorius - meistras - skaitydama sykiais galvodavau, kad pati su savimi kalbu - emocija kuriama neįtikėtinai puikiai. Turbūt tai viskas, ko reikia geram kūriniui. Šiandien neretai tenka susidurti su tvarkingais, gražiais kūriniais, kurie galų gale ir telieka kažkuo gražiu, kažkuo tvarkingu. Juk kas iš to, jeigu viduje necinkteli, jeigu nesusimąstai - hem, jis galbūt kiaurai mane mato? Galbūt jis visus visus pažįsta? Kaipgi taip taikliai?

Aptarti pjesių siužetus būtų sudėtinga - beveik kiekviename kūrinyje žodžiai praranda savo tikrąją prasmę, tampa fonu, sukuriančiu beprasmybės jausmą ar išreiškiančiu kokią nors emociją.

Esmė būtų tokia: nors tai pjesės, jas galima skaityti, galima jomis žavėtis ir tiesiog leistis siūbuojamam, truputį pakeliauti absurdo labirintais, kuriais galbūt keliaujame kasdien. Knyga verta skaitytojo, kūriniai joje verti visų tų gimdyvinių skausmų, kuriuos patyrė autorius rašydamas.

Rekomenduoju. Tiems, kurie laukia, tiems, kurie nori laukti, tiems, kurie nelaukia ir kol kas nenori laukti. Kitaip sakant - rekomenduoju kiekvienam.

Antspauduoju letena ir laukiu, laukiu, laukiu, nes nelaukti neišeina. Miau.

O tu šventas naivume. Naivi knyga, apie naivią penkiolikmetę, kuri auga be tėvo ir absoliučiai nesuvokia nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Kas skaudžiausia, tokių merginų yra visur ir jos visos papuola į panašias gyvenimo...

O tu šventas naivume. Naivi knyga, apie naivią penkiolikmetę, kuri auga be tėvo ir absoliučiai nesuvokia nieko, kas vyksta šiame pasaulyje. Kas skaudžiausia, tokių merginų yra visur ir jos visos papuola į panašias gyvenimo sąlygas. Nesinori nieko peikti, tačiau rašoma ne apie Veronikos laikus, kai nė spaudos, nė televizjos nebuvo, tad visas naivumas iki galo manęs tikrai neįtikino.



Tai tikrai ne pirma knyga panašia tematika, kurią skaičiau, bet nė vienoje iš jų herojės nebuvo tokios silpnos. Gal man lengva kalbėti, kaip daryčiau ar nedaryčiau, na bet jau kai atgauni pasą, tiesiog mini į kokią įstaigą ar ambasadą ir prašai pagalbos, o ne toliau lakstai dulkintis po viešbučius už grašius.



Labai sukrėtė romano pradžia, kai viskas buvo taip akivaizdu, jog net verkti norisi, o Dortė viskuo tikėjo ir laukė, kol kažkas pasikeis, tačiau nieko nedarė pati. Galimybių pabėgti šimtai, kažkam paskambinti, nueiti...



Iš kitos pusės, įbaugintas (įtikintas) žmogus, gėdos jausmas ir tikrovės nejutimas galbūt ir lėmė, jog mergina absoliučiai baiminosi dėl kiekvieno žmogaus, kuris galėjo padėti, o tikėjo būtent tais, kuriais pasitikėti turėjo mažiausiai.

Kitos prostitutės ją gąsdino, kad nepasitikėtu vienu ar kitu, na o Dortė vis užtaikydavo ant sutenerių...

Nežinau kodėl, bet neįtikino manęs visa istorija. Ta pati Ivanauskaitė šią temą, mano nuomone, pavaizdavo geriau. Bet yra ir kita medalio pusė - romanas neblogas, įtraukiantis, greitai skaitosi.

Draugystė... Ar žinote kas tai yra? Manau, kad draugystė tai, kai žmogus padeda kitam bėdoje arba tiesiog pataria, paguodžia. Bet daug kas tos draugystės neturi. Yra tokia patarlė "Tikras draugas bėdoje pažinamas". Kai mūsų...

Draugystė... Ar žinote kas tai yra? Manau, kad draugystė tai, kai žmogus padeda kitam bėdoje arba tiesiog pataria, paguodžia. Bet daug kas tos draugystės neturi. Yra tokia patarlė "Tikras draugas bėdoje pažinamas". Kai mūsų draugas paprašo pagalbos mes tiesiog nuo jo nusigręžtame. Gana dažnai. Noriu Jums patarti, kad taip negalima, nes galite kada nors likti vienas šiame pasaulyje.

Jacqueline Wilson savo knygoje "Paslaptys" parašė apie tikrą dviejų skirtingų mergaičių draugystę. Trežer labai gera mergaitė, tačiau su mama sugyventi negali. Mama daugiau rūpinasi savo sugyventiniu Teriu nors jis skaudžiai muša ir ją, ir Trežer. Mergaitė jo nekentė, netgi sudarė Terio kankinimo sąrašą po, kurio jis ją sumušė savuoju diržu. Nuo tos dienos Trežer gyveno su močiute. Indija gera, protinga, bet stora. Mama prašo jos laikytis dietos ir visai nekreipia dėmesio į dukterį. Tėvas taip pat. Jis daugiau rūpinasi pinigais ir panelėmis. Indija labai turtinga, jos namuose dirba tarnaitės, bet ji norėtų susirasti tikrą geriausią draugę. Ir štai ateina ta diena, kai mergaitės susipažįsta ir tampa draugėmis.

Dabar Jūs klausite kur parašyta apie tikrą draugystę. Atėjo šeštadienis, kai Trežer patėvis ir mama jos ieškojo ir norėjo pasiimti namo. Mergaitė pabėgo ir nežinojo kur eiti. Nusprendė nueiti į Parkfyldą kur gyveno Indija. Ėjo, bet nežinojo kur draugė gyvena. Indija ją pamatė pro langą, parsivedė namo ir apgyvendino palėpėje. Aprūpino visais reikalingais daiktais.

Manau, jog knygos pavadinimas "Paslaptys" tinka šei knygai. Mergaitės savo paslaptis slėpė dienoraščiuose. Nors knyga iš 256 puslapių, tačiau labai graži, gera lengvai skaitoma. Siūlau ją perskaityti visoms mano amžiaus mergaitėms.

Ši knyga apie kilnų, drąsų ir ištikimą Niūfaundlendų veislės šunį, vardu Bardas, arba kaip jo šeimininkas mėgdavo pajuokauti, kad jo augintinio vardas - grafas de Niūfaundlendas. Bardukas - nuostabus šuo! Vandenyje Bardas...

Ši knyga apie kilnų, drąsų ir ištikimą Niūfaundlendų veislės šunį, vardu Bardas, arba kaip jo šeimininkas mėgdavo pajuokauti, kad jo augintinio vardas - grafas de Niūfaundlendas. Bardukas - nuostabus šuo! Vandenyje Bardas jautėsi kaip koks delfinas. Jis sugebėjo gerai plaukti, net nardyti ir išgelbėti skęstantį žmogų. Keliuose knygos pasakojimuose jis tai įvykdė. Tačiau tai dar ne visi Bardo sugebėjimai.

Vieną kartą grafas de Niūfaundlendas netgi buvo sučiupęs plėšikus savo namuose. Kaukėtieji spruko kiek kojos leido. Manau, jog jie tikrai daugiau čia nebeapsilankys.

Šioje knygoje Bardas patyrė įvairiausių nuotykių. Jam teko netgi skristi paukščio viduriuose ir važiuoti riedančia dėže. Suprantu, kad sutrikote, nes Bardas iš tikrųjų skrido... lėktuvu ir važiavo... automobiliu. Bet kas gi paaiškins tai Bardui? Kiti šunys nežinojo, o šeimininkas juk nesuprato šunų kalbos...

Šią knygą siūlau paskaityti tiems, kurie myli šunis ir nuotykius.

Tai žurnalistinis romanas,parašytas remiantis aktorės Larisos Kalpokaitės biografiniais faktais. Daug galima sužinoti apie aktorės santykius su draugais, kolegomis. įdomus ir šiltas bendravimas šeimoje .Aprašoma garsios...

Tai žurnalistinis romanas,parašytas remiantis aktorės Larisos Kalpokaitės biografiniais faktais. Daug galima sužinoti apie aktorės santykius su draugais, kolegomis. įdomus ir šiltas bendravimas šeimoje .Aprašoma garsios aktorės gyvenimo istorija nuo jos gimimo iki šių dienų.Perskaičius šį romaną, tikrai darosi šviesiau ir šilciau.Siūlyčiau visiems perskaityti šią knygą.

Na kagi, pradėjau ir aš savo iššūkį. Viena iš priežasčių, paskatinusi pagaliau perskaityti "Aną Kareniną" buvo dar prieš mėnesį pastebėtos kostiuminio filmo reklamos (jau neminint, kad tai klasika, kurią reikėtų...

Na kagi, pradėjau ir aš savo iššūkį. Viena iš priežasčių, paskatinusi pagaliau perskaityti "Aną Kareniną" buvo dar prieš mėnesį pastebėtos kostiuminio filmo reklamos (jau neminint, kad tai klasika, kurią reikėtų perskaityti, kad knyga guli porą metelių lentynoje ir vis sakau "tuoj tuoj" ir pan.). Be galo dievinu kostiuminius filmus :) O kadangi nežiūriu filmo, kol neperskaitau knygos ir nenusipiešiu visko savo vaizduotėje, tai čiupau į rankas klasiką. Ir... labai keista, labai gaila, bet knyga nuvylė.... Tikėjausi daug daugiau.

Prieš versdama pirmuosius puslapius iš atsiliepimų, nuogirdų ir mokyklos laikų buvau susidariusi romantiškos, naivios moters, dėl vienintelės gyvenimo meilės žūvančios po traukiniu, portretą ir laukiau nesulaukiau, kol pagaliau jį išvysiu. Tačiau jau pirmieji puslapiai nuteikė ne kaip, nes viskas atrodė, kaip kokios meksikietiškos muilo operos siužetas. Pirmos mintys: "pasirodo va, kur melodramų ištakos" :) Ir šis jausmas nebeapleido viso romano metu. Kai kurie veikėjai erzino naivumu, užsispyrimu, aklumu kitų jausmams, keršto troškimu lygiai taip kaip erzina serialų "Marijos" ir "Chuanai" su savo visažiniais artimaisiais. Skaitai ir žinai tolimesnį siužetą, nors apie daugelio romano veikėjų egzistavimą anksčiau nė neįtarei. Beprasmės kalbos besitęsiančios kelis puslapius tikros biurokratų, politikų blevyzgojimų, pilstymo iš tuščio į kiaurą sankaupos (tokios pat kaip ir šiomis dienomis, tik temos kitos) taip pat grožio nepridėjo. Ir galiausiai pati Ana Karenina. Iš pradžų tokia nuoširdi, morali gražuolė moteris, priimanti su nuolankumu savo likimą (nemylimą vyrą, kurį išmoko gerbti, nes santuokos su juo priedas buvo ir padėtis visuomenėje), virsta įspūdingai isteriška, egoistiška, pasimetusia, neturinčia ką veikti (kaip, tiesa, ir daugelis to meto aukšuotmenės), pamirštančia savo vaikus, paranojiška asmenybe. Vis klausiu savęs, ar tai tokia stipri tikroji meilė privertė taip pasikeisti, paaukoti visą save, net motiniškumą? Ar visuomenės, galiojančių moralės principų, privalomo gražaus išorinio gyvenimo demonstravimo normos, pasirinkimo laisvės nebuvimas? Tragiškas pasirinktas gyvenimas kitaip turbūt ir negalėjo baigtis.

Žinoma, kūrinys nebereikalo laikomas klasika. Autoriaus kuriami personažai tikriausiai todėl ir erzino, piktino, juokino, kad sukurti nepriekaištingai. Kiekvienas turintis savo ryškų charakterį, tačiau ir bendrus klasės bruožus. Taip pat vietomis iškylantys nuostabūs gamtos aprašymai, kai tiesiog jauti pievą pjaunančių vyrų jėgą, saulės karštį, matai gulančias pradalges, šlapias nugaras, nakties spindesį, girdi šieno šiugždėjimą po kūnu prigulus pogulio, besikaupiančius audros debesis ir pratrūkstančią liūtį, išvysti tamsoje jos merkiamas moteris, palinkusias virš kūdikio. O nuostabiausia, nuoširdžiausia ir jausmingiausia viso romano dalis man buvo apie gyvybės atėjimą. Apie vyro reakciją į vykstantį stebuklą, apie moters ramybę ir pasitikėjimą Dievu ir gamta pasitinkant jai skirtą būseną, apie gyvenimo kontrolės praradimą, apie leidimą įvykiams tekėti natūralia vaga, nes kitaip neįmanoma. Apie prigimtinį žinojimą, kad viskas bus gerai, ir laukimą, ilgą, nerimastingą laukimą stebuklo... :) Tiesiog, neapsakomai įtaigiai aprašyti visi jausmai ir "pojausmiai", užplūstantys vyrišką širdį (bent jau man atrodo, kad daugelis vyrų tai panašiai pergyvena).

Mano vertinimas 8/10.

Ar rekomenduosiu - taip, nes vistik tai klasika.

Ar skaitysiu daugiau autoriaus kūrybos - kol kas tikrai ne :)

P.S. Mano knyga buvo ne tokiu viršeliu, bet kadangi būtinai reikėjo įdėti kažkokį, nes kitaip nepublikavo atsiliepimo, tai bus gerai ir šitas :)

Ši knyga mano lentynoje pragulėjo kažkur 4-5 metus, būtent todėl ją ir įtraukiau į savo Knygų iššūkio sąrašą ir pirmąją paėmiau skaityti, nes antraip spėju, kad ji dar kokius 5 metus būtų gulėjusi kitų knygų...

Ši knyga mano lentynoje pragulėjo kažkur 4-5 metus, būtent todėl ją ir įtraukiau į savo Knygų iššūkio sąrašą ir pirmąją paėmiau skaityti, nes antraip spėju, kad ji dar kokius 5 metus būtų gulėjusi kitų knygų šešėlyje.

O dabar plačiau apie turinį. Romano pavadinimas mus iškart supažindina su pagrindiniu veikėju - Laturu ir nukelia į Prancūziją XVIII a. Berniukas pagimdomas, po vieno meilės nakties nuotykio, jeigu taip galima pavadinti, miesto paskolininkės ir aplinkinių nekenčiamos, išskirtinai nepatrauklios Bu-Bu. Jau nuo pat gimimo vaikas pasižymi savo išskirtinumu tiek išore - susiraukšlėjęs, nepatrauklus, didelėmis, tiesiog hipnotizuojančiomis mėlynomis akimis, tiek vidinėmis savybėmis - negeba jausti skausmo, turi polinkį smurtauti, kurį skatina beribis smalsumas ir nepaaiškinamas noras pažinti skausmą, suprasti kaip ir kur jis atsiranda.

Paslaptingomis aplinkybėmis mirus motinai Laturas išvyksta į Paryžių ieškoti žmogaus, jo manymu nunuodijusio motiną Bu-Bu, norėdamas atkeršyti. Čia jis gilinasi į anatomijos mokslo paslaptis (teoriškai ir praktiškai) ir tiesiog maniakiškai pasineria į skausmo centro smegenyse paieškas. Savo nusikaltimus - tyrimo objektus, teisina kerštu motinos žudikui, nors realiai jis pats net neįtaria, kuris tikrasis kaltininkas, taip tiesiog paprasčiau išsirinkti auką (nors jų būta ir atsitiktinių). O ir tie patys nužudymai greičiau impulsyvūs, nei planuoti.
Knygoje man trūko (negaliu patikėti, kad taip sakau, nes dažniausiai man knygose to būdavo per daug) aplinkos aprašymų, taip pat nuoseklumo. Norėjosi, kad autorius būtų labiau pasistengęs nupasakodamas romano veiksmo aplinką, sukūręs įtikinamesnius ir ryškesnius veikėjų charakterius, išplėtojęs turinį, nes pastarasis buvo skurdokas, net susidariau įspūdį, kad knyga rašyta skubotai.

Abejoju ar kam nors, kada nors rekomenduočiau būtent šią knygą, manęs ji neįtikino.



Vertinimas 2/5