Ar iš tiesų buvo popiežė Joana ? O gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanomą bažnytinės hierarchijos viršūnę? Autorei rūpėjo sukurti romaną, o ne istorinę studiją. Remdamasi...

Ar iš tiesų buvo popiežė Joana ? O gal tai tik graži legenda apie viduramžių moterį, pasiekusią, atrodytų, neįmanomą bažnytinės hierarchijos viršūnę? Autorei rūpėjo sukurti romaną, o ne istorinę studiją. Remdamasi visais žinomais Joanos gyvenimo faktais bei laikydamasi istorinės tiesos ji parašė nepaprastą knygą apie kilnią svajotoją, šviesią moterį, gyvenusią tamsiais viduramžiais, ir apie jos didžiąją gyvenimo meilę - vienintelę, iki mirties.Knyga nuostabi. Mane tiesiog syžavėjo. Esu laiminga, kad ji pateko į mano rankas.

Svarbiausia, ko moko ši knyga - tai atvirumo galia. Kaip palengvėja išsipasakojus, o ypač pasakius tiesą, Atskleidus seną melą, išliejus širdį, pasidalinus skausmu, paviešinus savo baimes. Po atvirumo valandėlių viskas...

Svarbiausia, ko moko ši knyga - tai atvirumo galia. Kaip palengvėja išsipasakojus, o ypač pasakius tiesą, Atskleidus seną melą, išliejus širdį, pasidalinus skausmu, paviešinus savo baimes. Po atvirumo valandėlių viskas stoja į savo vietas ir nebėra ko bijoti. Apvalius sielą nušvinta gyvenimas ir viską galima pradėti iš naujo. Jaudinanti dviejų seserų istorija: melas iš meilės (jei tik toks iš vis įmanomas), senos paslaptys, šeimos tragedijos, ištikimybė, išdavystė ir viskas vienoje knygelėje.

Tai knyga apie dvi seseris gydytojas. Jos labai skirtingos, bet jas sieja ypatigas seseriškas ryšys. Dar labiau jas sieja kaltė dėl tėvų mirties, nors jos to nežino ir nesupranta. Visa tai paaiškėja gerokai vėliau, tik po to, kai pajunta, ką reiškia netekti paskutinio, artimiausio šeimos nario. Nors seserims aiškiai trūksta pasitikėjimo viena kita, bet tas netrukdo jų ištikimybei ir meilei vienai kitai. Netrukdo ir dalintis vyru, kas man yra siaubingai nesuprantama. "Mūsų melas". Dar viena šeimyninė drama. Visai nebloga, skaitosi lengvai ir greitai. Nors nepasakyčiau, kad istorija labai įspūdinga ar kažkokia netikėta. "Iš sesers galima nugvelbti lūpdažį, tačiau ar galima pasiskolinti vyrą?" Pasirodo, galima (nors tai nėra labai gražu). Ir gan sėkmingai. Ir netgi niekas dėl to nepyksta. Ir jokio skaudulio! Neįtikėtina, bet knygose taip būna.

Skaitant Bradbury knygą "4510 Farenheito", galvoje nuolat sukosi mintys apie šiuolaikinį pasaulį. Skelbiamės labai demokratiškais, Konstitucija mus garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti, ieškoti,...

Skaitant Bradbury knygą "4510 Farenheito", galvoje nuolat sukosi mintys apie šiuolaikinį pasaulį. Skelbiamės labai demokratiškais, Konstitucija mus garantuoja teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti, ieškoti, gauti, skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau tuo pačiu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo straipsniai apie tai, kad pasakose per daug žiaurumo, kad jos skatina gerti, kad filmukai išmoko rūkyti ir smurtauti, knygose piešiamas neigiamas pamotės ar patėvio portretas ir pan. Uždrauskim, išbraukim, pakeiskim, kurkime savo vaikams minkštesnį ir saldesnį pasaulį... "Jei nenori, kad namas būtų pastatytas, slėpk vinis ir rąstus. Jei nenori, kad žmogus būtų politiškai nelaimingas, neduok jam į klausimą pažvelgti iš abiejų pusių, kad nesusidomėtų juo tik iš vienos. Dar geriau - iš nė vienos. Tegu visi pamiršta, kad yra toks dalykas kaip karas."

Gajus Montegas gyvena kaip tik tokiame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame deginamos knygos, kuriame nereikia mąstyti ar klausti. Ne tik, kad nereikia - to daryti netgi negalima. Gajus gaisrininkas, gyvenantys instrukcijų vykdymu - reaguoti į signalus, važiuoti į įvykio vietą ir deginti. Po to keliauti namo ir kartu su žmona paskęsti didžiuliuose televizorių ekranuose. Vieną dieną Gajus sutinka kaimynystėje gyvenančią mergaitę, uždavinėjančią klausimus, mąstančią ir per lietų išsižiojusią vaikščiojančią lauke - tik tam, kad sužinotų, koks lietaus skonis.

Greitai mergaitė dingsta iš Montego kasdienybės, iš gatvių ir kaimyninio namo, tačiau palieka didelius pėdsakus jo mintyse. Kodėl pasaulis būtent toks, koks yra? Kodėl nesijaučiama laimingais? Kodėl žmonės skuba? Kodėl nuolat žiūri televizorių? Nuo ko visi nori pabėgti? Kas rašoma tose knygose, kurias reikia sudeginti ir kodėl atsiranda žmonių, kurie sutinka sudegti kartu su jomis?

Montego ieškojimai išprotėjusiame pasaulyje jį patį veda link beprotybės. Prireikia žudyti, kad pats išgyventum ir klausti tik tam, kad iškiltų dar daugiau klausimų. Nepaisant to, kad knygos pabaiga nesuteikia daug vilčių, pabaigoje Montegas ne vienas. Drauge eiti per pasaulį ir ieškoti atsakymų visad lengviau. Be to - po laiko karui ateina laikas ir taikai, o po laiko griauti - ir laikas statyti.

Žinai tą jausmą, kuomet žiūri į nepažįstamą žmogų, nori užkalbinti, bent mintyse iškart pradeda šmėkščioti scenarijai - atstūmimo, nusivylimo, likimo neįvertintu? Kuomet nori peržengti per save, pasiųsti velniop...

Žinai tą jausmą, kuomet žiūri į nepažįstamą žmogų, nori užkalbinti, bent mintyse iškart pradeda šmėkščioti scenarijai - atstūmimo, nusivylimo, likimo neįvertintu? Kuomet nori peržengti per save, pasiųsti velniop visas baimes ir tiesiog GYVENTI, stipriausiai, kaip tik gali? Bet kartais tiesiog neišeina.

Dauguma linkę gilintis į savo vaikystę, kaltinti kažką - draugus, tėvus, mokytojus, - bet kartais, būna, jauti, jog viskas daug rimčiau negu vien pykčio tėvams protrūkis vieną iš ginčo akimirkų. Kuomet bijai atsiverti, bendrauti, nori pasikalbėti, bet per save peržengti neįmanoma, o kai pirmą kartą gyvenime išsakai, ką jauti, mamos reakcija leidžia suprasti, jog tas kartas tikrai buvo ir paskutinis. Ir ilgiesi šilumos, nuoširdumo, palaikymo, visą laiką to naiviai lauki, nors racionalus protas rėkte rėkia, kad to niekada nebuvo ir nebus. Nereikia stebėtis, jog kiekvieną žmogų sutikus pasąmoningai ar sąmoningai tuomet nenori prie jo priartėti ir jau minėti scenarijai šmėkščioja.

Ir vieną dieną pradedi skaityti, regis, niekuo neypatingą n-tąją knygą savo gyvenime. Bet kuomet nuo pirmos akimirkos negali paleisti jos iš rankų, o tarpais apsiašaroji ar verki pasikūkčiodama ištisus keturis puslapius, kuomet supranti, jog TU buvai teisi, TU mąstei "gerai" ir pagaliau gavai patvirtinimą, jog tikrai galima būti tokiai, kokia nori TU pati, o ne visą gyvenimą tavyje savo neišsipildžiusias svajones bei nepatenkintą nuoširdaus bendravimo troškimą bandantys įgyvendinti tėvai, taip gera ir lengva pasidaro. Jeigu kažkam bent smulkmena šiose trijose pastraipose pasirodė artima, tas žmogus neabejotinai privalo perskaityti "Kūno maištą".

Ši knyga buvo lyg palydovas, visų mano minčių apibendrinimas, savigraužos bei nerimo priežasčių paaiškinimas. Nujaučiau tai jau seniai ir dabar dar lengviau kvėpuoti, kuomet suprantu, jog moralė kartais nieko verta ir neverta dėl to kentėti. Autorės aprašytos Dostojevskio, Kafkos, Prousto biografinės istorijos puikiai įrodo, jog nė vienas šiam pasauly nesam toks vienišas bei besinešantis su savimi vien unikalius išgyvenimus, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Net menkiausias emocinis ar fizinis tėvų smurtas vaikystėje yra įsišaknijęs mumyse, nuolatos tai nešiojamės su savimi ir nereikėtų ilgai galvoti, koks yra atsakymas, kuomet nepatenkinti savimi užduodame klausimą "kodėl aš esu toks?". Kiekvienas kada nors pasakytas žodis apie tai, jog turėčiau būti "geresnė/ mielesnė/ draugiškesnė/ mandagesnė/ atsargesnė" dabar atnešė tik suvokimą, jog vienintelis pokytis, kurį noriu padaryti - kasdien būti vis laimingesnė, nesvarbu, ką pasakys kiti. "Kūno maištas" - vienas geriausių dalykų, kurie galėjo atsirasti mano gyvenime.

Su dideliu malonumu perskaičiau šią apysaką, nors jos istorija buvo liūdna. Knygoje aprašomas sodžiaus gyvenimas, jame gyvenantys žmonės ir.. meilės trikampis. Mykoliukas - tylus, geras ir beveik visų laikomas kvaileliu,...

Su dideliu malonumu perskaičiau šią apysaką, nors jos istorija buvo liūdna. Knygoje aprašomas sodžiaus gyvenimas, jame gyvenantys žmonės ir.. meilės trikampis. Mykoliukas - tylus, geras ir beveik visų laikomas kvaileliu, Severiutė darbšti, graži mergelė ir Rapolas, vyresnio amžiaus visų mylimas tijūnas. Įsižiebusią nebylią Severiutės ir Mykoliuko meilę užgesina Rapolas gudrybę paviliojęs ir vedęs Severiutę. Kartais pagalvoji, kas sugalvojio tokius papročius, kad mergina negali pati pasirinkti mylimojo, kad teveliai ją atiduoda jų manymu tinkamam vyrui. Severiutė atiduota Rapolui nebuvo su juo laiminga.. Ji buvo mylima, globojama, giriama, tačiau jai trūko.. Mykoliuko, jo meilės, to janatviško nerūpestingumo, tėvelių namų. O vėliau prisidėjo ir nepriteklius, vaikelio netektis, gyvenimas svetimuose namuose. Mirus vyrui ji tarsi iškart paseno. JI tapo liūdna, viskam vangi. Ieškodama paguodos ir nusiraminimo, ji eidavo į bažnyčią. Vėliau bažnyčią pakeitė karčema.

Mykoliuko gyvenimas irgi klostėsi nelaimingai. Jis tapo Dzidorium Artoju ir jo vienintelė paguoda buvo jo jaučiai ir laukai. Jis visdar buvo vienas, erzinamas ir pašiepimas jo augintų sūnėnų.

Vis tikėjausi, kad Severiutės ir Mykoliuko keliai vis susikirs, deja...

Esu šios norvegų rašytojos gerbėja. Man ši knyga viena gražiausių ir daugiausia gražių emocijų sukėlusi Wassmo knyga. Perskaičiau šią knygą ir dar kokią savaitę negalėjau nieko skaityti. Turėjo "susigulėti" mintys...

Esu šios norvegų rašytojos gerbėja. Man ši knyga viena gražiausių ir daugiausia gražių emocijų sukėlusi Wassmo knyga. Perskaičiau šią knygą ir dar kokią savaitę negalėjau nieko skaityti. Turėjo "susigulėti" mintys ir jausmai, kuriuos sukėlė ši knyga. Jau neprisimenu, kada taip buvo:-).

"Septintas susitikimas" - romanas apie verslininko Gormo Grandė ir pasaulinio garso dailininkės Rutos Neset gyvenimą. Pirmasis jų susitikimas vaikystėje buvo lemtingas. Ruta gyveno saloje, Gormas žemyne, todėl jų susitikimai būdavo labai reti. Ji - ypatingos sielos mergaitė, nuo mažens jaučianti trauką stebuklingam spalvų pasauliui. Ruta savo vizijas išreiškia piešdama. Mokykloje ji nuolat prisimena Gormą. Mintyse svajoja vėl sutikti tą simpatišką ir gerą berniuką, nes tik jam patikėtų savo piešinius. Jis tesugebėtų ją suprasti. Ruta širdyje jo ilgisi.

Mergina sunkiai braunasi per gyvenimo negandas, bet sėkmė jos neapleidžia Ji blaškosi gyvenimo verpetuose, myli ir išsiskiria, tačiau Gormas Grandė užima pagrindinę vietą gyvenimo peripetijose.

Jos neužmiršta ir Gormas Grandė. Kuo labiau tolo mergaitė juodomis akimis, tuo arčiau buvo jos akys. Visko būta jų gyvenime, bet suaugę jie galų gale supranta, kad jų ateitis bendra ir skirtis daugiau negalima. Dabar ji - visame pasaulyje pripažinta menininkė, o jis - verslininkas. Meilė ir prisiminimai riša juos tvirtais saitais, kurių neįmanoma nutraukti. Šeši trumpi susitikimai per visą gyvenimą vis atgyja liūdesio akimirkomis. Gormas Grandė negalėjo pabėgti nuo savo jausmų. Keturiolika metų prabėgo nuo tada, kai jis paskutinį kartą laikė ją glėbyje. Niekas nepajėgė nuslopinti ilgesio jausmo skirto tik Rutai. Iki septinto susitikimo jau nueitas ilgas gyvenimo kelias. Pagaliau jie laisvi nuo praeities ir, išlaikę visus išbandymus, liko ištikimi savo meilei, kuri gyvavo ir neblėso visą jų gyvenimą.

Romaną labai lengva skaityti. Perskaitę šį romaną tikrai nenusivilsite. Tai knyga, paliekanti gerą įspūdį ir priverčianti susimąstyti - gyvenimas nėra paprastas, kaip ir jausmai, kuriuos reikia branginti ir puoselėti.

Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Taip būtų galima apibūdinti mano pirmąsias pažintis su britų rašytoja Joanne Haris. Tiek praeitų metų iššūkio dalyvis "Šokoladas", tiek romanas "Penki ketvirčiai apelsino" buvo...

Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Taip būtų galima apibūdinti mano pirmąsias pažintis su britų rašytoja Joanne Haris. Tiek praeitų metų iššūkio dalyvis "Šokoladas", tiek romanas "Penki ketvirčiai apelsino" buvo pradėti skaityti ir numesti po keleto skyrių. Vis dėlto, grąžindama jas į biblioteką, žinojau, kad anksčiau ar vėliau mes dar susitiksime. Ir ne veltui: "Šokoladą" drąsiai galiu vadinti geriausia praeitais metais perskaityta knyga, o "Penki ketvirčiai apelsino" pretenduoja tapti šių metu laureate.

Ši knyga tai senos moters gyvenimo istorija. Visos jos šeimos, kaimynų, bendruomenės istorija. Iš pradžių nelabai aišku ką bendro turi jau pirmuosiuose knygos puslapiuose atskleistos namiškių mirtys ir dabartiniai įvykiai, kuo tokia ypatinga sena receptų knyga, kuri iš pažiūros yra pats menkiausias iš trijų palikimų. Tačiau viskas išsiriša, ir išsiriša taip puikiai, kad nesunku patikėti kodėl Joanne Haris vadinama viena geriausių šių dienų rašytojų.

Skaitant mane, kaip skaitytoją, labiausiai intrigavo rašymo stilius. Praeitis maišėsi su dabartimi. Kiekvieną, rodos, atsitiktinai senosios Buazės ištartą frazę "medžiojau" kaip trūkstamą dėliones detalę, bandydama atspėti paslaptis, greičiau už autorę išsiaiškinti atomazgą ir taip tapti knygos nugalėtoja. Gaila ( iš tikrųjų visai ne gaila), tačiau šį kartą knyga nugalėjo mane. Nokautavo. Užvertusi paskutinį puslapį pagaliau iškvėpiau dešimt puslapių sulaikytą orą.

Autorės talentas pripildyti gyvenimišką istoriją savitos magijos tiesiog nepakartojamas. Kaip ir "Šokolade", taip ir šiame romane alpau nuo kvapų, skonių, nuo maisto... Kvepėjo ne tik apelsinais, bet ir pasakiška pomidorų tyre, šviežiu pyragu ir senu vynu. Patiko ir pasakojamais laikotarpis - Antrasis pasaulinis karas - buvo įdomu skaityti apie Prancūzijos okupaciją, nes būtent apie šį istorinį įvykį žinojau nedaug.

Taigi Joanne Haris romanas "Penki ketvirčiai apelsino" išlaikytas, magiškas ir labai prancūziškas kūrinys. Jį turėtų skaityti visi, kurie mėgsta gerą maistą, vyną ir paslaptis. Nebūtinai pačias gražiausias.

Iš šių dienų konteksto knyga išsiskiria savo tema. Yra be galo mažai žmonių, žinančių apie vadinamuosius vilko vaikus. Netgi patys vokiečiai apie juos ne kažin ką žino. Autorius prasitaria, jog 2009 metais bendravęs su...

Iš šių dienų konteksto knyga išsiskiria savo tema. Yra be galo mažai žmonių, žinančių apie vadinamuosius vilko vaikus. Netgi patys vokiečiai apie juos ne kažin ką žino. Autorius prasitaria, jog 2009 metais bendravęs su jaunais vokiečiais, o šie išgirdę, jog jis rašys knygą apie "vilko vaikus" paklausė: "Ar ta istorija bus apie Tarzaną?"[1] Manau, jog šis jaunuolių klausimas puikiausiai atspindi būtinybę kalbėti apie gyvenimą Rytų Prūsijoje po Antrojo pasaulinio karo. Apie tą neišpasakytai sunkų ir nevaikišką vokietukų ("vilko vaikų") gyvenimą, kai jie buvo priversti pamiršti vaikystės nerūpestingumą ir galvoti tik apie maisto paieškas, kelionę anapus Nemuno - į Lietuvą, kur buvo galima gauti duonos, dirbti pas lietuvių ūkininkus.

Autorius romane pasakoja apie vienos vokiečių mergaitės Renatės ir jos šeimos istoriją. Nemaža šio romano pasakojimų fragmentų jis paėmė iš Renatos Markewitz-Savickienės ir ponios Renatės, kurios pavardė nėra skelbiama, pasakojimų apie išgyvenimus pokary.

Vokiečių vaikai tapo preke, parduodama turguje vos už pusę maišo bulvių. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje yra teigiama, jog "1946-47 buv. Gimnastikos aikštėje veikė juodasis turgus"[2]. Ši aikštė buvo Gumbinėje. Visa ši vaikų pardavimo situacija yra pavaizduota ir A. Šlepiko romane: "kažkokia moteris verkdama prašo lietuvį ūkininką pirkti vaiką, nes namie laukia dar keturi".[3]

A. Šlepikas savo romane nevartoja tikslių datų bei vietovių. Mano nuomone, visa tai jis daro visiškai sąmoningai, kadangi jis nenori padaryti esminių klaidų, dėl kurių gali susilaukti pernelyg daug kritikos. Kai nėra gaunama pakankamai tikslios informacijos apie visus įvykius - kada ir kur jie įvyko, yra žymiai profesionaliau "sužaisti" tekstu taip, kaip padarė A. Šlepikas. Taip jis nenusižengė istorinei tiesai. Žinoma, yra ir kita nuomonė. Gali būti, jog jis šio tikslumo ne vengė, o tiesiog patingėjo vargti visa tai aiškindamasis.

Nėra daug literatūros, kurioje būtų kalbama apie kokį nors istorinį įvykį, o pagrindinis dėmesys būtų nukreiptas į vaikus. Nors ir nėra iki galo sukuriami individualūs vaikų charakteriai, tačiau tam tikromis situacijomis vaiko pasaulis piešiamas gana gražiai. Prieš miegą jiems yra sekamos pasakos, kuriomis yra siekiama numalšintį vaikų alkį. Teta Lota įvairiausiais būdais stengiasi bent mintimis atitolinti vaikus nuo bado, nuo tokio sunkaus jų gyvenimo. Kaip pavyzdį galime pateikti situaciją, kai teta Lota lupa ką tik su Brigita ir Grėte pagautas žiurkes. Helmutas ir Monika klausia kokie tai žvėriukai, o ši atsako, jog tai - triušiukai, kurie yra labai skanūs, nes vasarą ėdė rojaus obuoliukus.

Tokioje pokario situacijoje vaikai randa būdų, kaip galėtų šiek tiek atsipalaiduoti, pažaisti, sušilti šaltą žiemos dieną. Skyrelyje, kuriame yra pasakojama apie Lietuvoje esančius Heincą ir Albertą, yra užsimenama, jog vaikai net lenktyniauja, kuris greičiau išbris iš girios. Tai tarytum suteikia šiek tiek vilties, jog vaikai dar nėra visiškai sužvėrėję, jog dar liko šiek tiek vaikiškumo jų širdyse, kurios buvo priverstos taip greitai suaugti ir surimtėti, pamiršti tą vaikišką nerūpestingumą.

"Mergaitė važiavo matydama tik debesis, dangų, miestelio medžių šakas, pasiliekančias, tolstančias praeitin, ir neradusių vietos ant kėbulo grindų ginkluotų vyrų veidus, tokius raudonus nuo vėjo. Renatė žiūrėjo į juos, netikėtai pamanė, kad jie yra beveik visiškai tokie patys žmonės."[4] "Pagal realistinę logiką sunku patikėti, kad Lietuvoje vos keletą mėnesių gyvenanti šešerių metų vokietė mergaitė, važiuodama su stribais galėtų panašiai samprotauti"[5]. Galėčiau sutikti su E. Baliutyte, tačiau nereikia pamiršti, jog "vilko vaikai" jau buvo pripratę prie nuolatinės baimės, prie nuolatinių mirčių ir lavonų. Būtent dėl šios priežasties yra visai tikėtina, jog mergaitė tiesiog pavargo nuo nesibaigiančios baimės ir įtampos jausmo ir paliko likimui spręsti, kaip viskas bus toliau. O gal tokį jos atsipalaidavimą, sėdint viename sunkvežymyje tarp stribų, lėmė ir tai, jog paskutiniu metu ji gyveno ramesnį gyvenimą naujoje šeimoje, kurioje ja rūpinosi ir mylėjo. Gal ji tiesiog atprato nuo to chaotiško ir vaikui be galo sunkaus gyvenimo. Tačiau to mes nežinom, žino tik Renatė, kuri visa tai patyrė...

A. Šlepiko romano pasaulis vaizduojamas niūrus ir sudėtingas. Knygos viršelis tarytum šiek tiek perteikia šią knygos būseną. Pilka ir raudona spalva tarsi nuspalvina ne tik visą knygos herojų, bet ir visų kitų "vilko vaikų" gyvenimus. Knygoje pavaizduoti 1946-47 metų vokietukų išgyvenimai ir visiškai nevaikiškos patirtys suvirpina žmogaus širdį, priverčia susimąstyti. Žiaurus Raudonarmiečių elgesys sukrečia skaitančiuosius. Rusijos kareiviai buvo skatinami be gailesčio žudyti vokiečius, naikinti jų turtą, prievartauti moteris ir net mergaites. Propagandiniai užrašai teigė, jog vokiečiai - ne žmonės. Yra svarbu kalbėti apie karą bei jo žalą žmonėms, kad suprastume, kokie mes turime būti laimingi, gyvendami šių dienų Lietuvoje.

Knyga yra įdomi ir prikaustanti skaitytojo dėmesį. Kiekvienas turėtų ją perskaityti, kad įgautų nors šiokios tokios patirties apie karą, blogą gyvenimą ir badą. Autoriaus rašymo stilius, veikėjų situacijos bei knygos pabaiga paliko gana didelį įspūdį.




[1] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 180.



[2] Mažosios Lietuvos enciklopedija. Trečias tomas, Vilnius: Litauen, 2006, 647.



[3] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 80.



[4] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 166.



[5] Elena Baliutytė, "Marytė ar Renatė? Nebyli nukirstos tapatybės drama", Knygų Aidai, 2012 Nr. 3.

"Dharmos valkatos" - autobiografinis romanas apie bytnikų judėjimo pradininko Jacko Kerouaco susidomėjimą dvasiniu budizmo keliu. Kūrinio tematika yra reikšminga ir įdomi tiems, kurie protestuoja prieš žmogiškąją tuštybę,...

"Dharmos valkatos" - autobiografinis romanas apie bytnikų judėjimo pradininko Jacko Kerouaco susidomėjimą dvasiniu budizmo keliu. Kūrinio tematika yra reikšminga ir įdomi tiems, kurie protestuoja prieš žmogiškąją tuštybę, materialųjį pasaulį, kurių pagrindinis tikslas yra dzeno kelias.

Rašytojas savo romane apima maždaug vienerių metų laikotarpį. Veiksmas prasideda 1955-ųjų rugsėjo pabaigoj, kai pagrindinis knygos herojus Rėjus Smitas įšoka į išvykstantį iš Los Andželo prekinį traukinį ir pasineria į dharmos paieškas. Knygos autorius susitapatina su pagrindiniu knygos herojumi, taip atskleisdamas savo asmeninę patirtį ieškant savojo nušvitimo, kuriam trukdo nuolatiniai išgėrinėjimai ir laisvų meilės orgijų vakarai. J. Kerouac rašė laisvu asociacijų stiliumi, romano kompozicija - nuosekli, Rėjaus dvasinis tobulėjimas vyksta palaipsniui.

Šioje knygoje Rėjaus "kelionė - savotiška piligrimystė, kurią jis atlieka kartu su dar didesniu budizmo žinovu ir jo "trenktu" draugužiu."[1] Čia yra kalbama apie Džefį Raiderį, kuris ir sugalvojo dharmos valkatų pavadinimą. Tačiau ar reikėtų jį vadinti "trenktu"? Tikriausiai ne, bet tai jau priklauso nuo kiekvieno individo pasaulėjautos. Mano manymu, taip jį galėtų vadinti tie, kurie visiškai neįsivaizduoja, ko siekia Džefis ir jo draugai... Jau knygos pradžioje yra labai daug dėmesio skiriama Džefio išvaizdai, charakteriui bei gyvenimo būdui. Yra užsimenama, jog Džefio pavyzdys yra poetas atsiskyrėlis, gyvenęs kalnuose. Šis ypatingai didelis dėmesio skyrimas Džefiui įrodo, jog šis - Rėjaus dvasinis idealas. Tačiau įpusėjus knygai sužinome, jog netgi pas garbinamus idealus galima aptikti Achilo kulną. Džefis bijo eiti į pernelyg prašmatnias vietas, nes visą gyvenimą buvo valkata ir jį gąsdina Amerikos gerovė. Ar gali taip būti, jog jis gėdijasi to, kaip atrodo ir nesijaučia pranašesnis už kitus savo požiūriu į gyvenimą bei savo dvasiniais pasiekimais? Gali būti, bet, manau, jog reikėtų prieiti prie kitokios išvados. Mano nuomone, jį tai gąsdino dėl to, jog bijo pamatyti, kokiame tuštybių ir materialių dalykų pasaulyje jis gyvena.

"Byt­ni­kais, ar­ba byt­ni­kų kar­ta, va­di­na­mas bū­re­lis po­ka­riu pra­dė­ju­sių reikš­tis ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jų, ku­rie, at­me­tę ma­te­ria­liz­mu, nau­dos prin­ci­pu ir var­to­ji­mu grin­džia­mą so­cia­li­nę sis­te­mą ir stan­dar­ti­zuo­tą mies­čio­niš­ką gy­ven­se­ną, įvai­riais ne­tra­di­ci­niais bū­dais - ry­tie­tiš­kų re­li­gi­jų stu­di­ja­vi­mu ir prak­ti­ka­vi­mu, nuo­la­ti­nė­mis kla­jo­nė­mis, gy­ve­ni­mu gam­to­je, svai­ga­lų var­to­ji­mu, ri­tu­a­li­niu sek­su, eks­pe­ri­men­tais su nar­ko­ti­kais - sie­kė gi­les­nio sa­vęs ir pa­sau­lio pa­ži­ni­mo, są­mo­nės iš­lais­vi­ni­mo ir "nu­švi­ti­mo", o šių ieš­ko­ji­mų pa­tir­tį liu­di­jo, do­ku­men­ta­vo sa­vo kū­ry­ba."[2] Šis bytnikų apibrėžimas kuo puikiausiai atspindi Rėjaus ir jo draugų gyvenimą. Tačiau negaliu nepastebėti už akių užkliūvančio ritualinio sekso, kuris yra būdingas šiai kartai. Tai, jog Jack Kerouac yra bytnikų pradininkas, tačiau nesimėgauja seksu ir kaip įmanydamas jo vengia, priverčia įdėmiau paanalizuoti šią situaciją. Viena iš tokių sekso vengimo scenų yra vaizduojama Rėjaus draugo Alvos namuose, kai yra žaidžiamas "Jab-Jum" žaidimas, kuris veikiau primena sekso orgiją. Džefis paaiškina, jog šis žaidimas, tai - šventas ritualas, kuris atliekamas Tibeto šventovėse, skambant šventoms giesmėms. Džefis ir Alva nepritaria Smito požiūriui į seksą, jo budistinei skaistybei. Pokalbyje su Rėjumi, Alva teigia: "Per savo budizmą, Rėjau, pasidarei menkysta, net bijai nusirengti dėl paprastos, sveikos orgijos."[3] Iš šios citatos galime susidaryti įspūdį, jog Rėjus buvo budizmo pasekėjas. Viena iš Budos paskelbtų tauriųjų tiesų yra ta, jog kančių priežastimi yra laikoma žmogaus savanaudiškumas ir aistros. Dėl šios tauriosios tiesos mums pasidaro aišku, kodėl Rėjus vengia kūniškos meilės. Budistai nepripažįsta dievų ar dievo, neprivalo oficialiai išsižadėti anksčiau išpažintos religijos, tačiau privalo gyventi pagal budizmo etikos normas. Pradedantiems praktikuoti šią religiją yra privaloma blaivybė. O tai jau visiškai prieštarauja pagrindinio herojaus gyvenimo būdui, kuris, kaip bytnikų pradininkas, geria beveik kiekvieną dieną. Tai priverčia susimąstyti, jog tikriausiai Rėjus nebuvo budizmo išpažinėjas, o tik jo šalininkas, kuris atsirinkdavo tas budizmo etikos normas, kurios jam buvo priimtinos.

Bytnikai susibūrė praėjusio tūkstantmečio šeštajame dešimtmetyje. Pradžioje buvo nedidelė amerikiečių draugų grupelė, kuri vėliau peraugo į masinį judėjimą. "Daugelis to meto atstovų aršiai protestavo prieš bet kokias elgesio normas, pasisakė prieš veidmainystę, puritoniškumą, nepripažino tinginystės ir materializmo."[4] Manau, jog yra svarbu apžvelgti tinginystės klausimą, kadangi vieniems dharmos valkatos gali asocijuotis su gyvenimo būdu, kuris suteikia pilnatvę, kitiems - su tinginyste. Visą žiemą Rėjus praleidžia Roki Maunte, mamos namuose. Čia jis nieko neveikia tik medituoja, kuria ir miega. Tai kelia šeimos pasipiktinimą. Atsižvelgus į šią situaciją, susidarome įspūdį, jog Rėjus yra tinginys, kuris geriau keliaus autostopu, dirbs už maistą, nei gyvens gyvenimą, kurį pripažįsta visuomenė. Taigi kaip suprasti tai, jog bytnikai nepripažino tinginystės, o pats jų pirmtakas neturėjo didelio potraukio darbui? O gal vis dėlto jis nebuvo tinginys, tiesiog dirbo tada, kai jam reikėjo maisto, nakvynės ar kelionės bilieto? Nes gi budizmas teigia, jog darbas - ne visas gyvenimas. Rėjui nereikia materialių dalykų, tai kam jam reikia ištisai dirbti, jei jo gyvenimo tikslas yra ne namas ar automobilis, o dzeno kelias. "Dzenas (japonų k.: zen; korėjiečių k.: seon; kinų k.: čian; sanskritas: dhyana): meditavimas; meditavimas, meditavimo užsiėmimai kaip asmeninė būtis."[5] Taigi tikriausiai čia ir slypi atsakymas apie Rėjaus vadinamąją tinginystę. Jis nevengia darbo, dirba, kai reikia, o savo laisvalaikį leidžia medituodamas ir ieškodamas sąmonės "nušvitimo". Atsitiktinio vairuotojo samprotavimai tai puikiausiai patvirtina: "Aš žudau save, maluosi šituo trantu, lakstau pirmyn atgal iš Ohajo į Los Andželą ir užkalu daugiau, nei tu kada esi turėjęs rankose per visą valkatišką gyvenimą, bet gyvenimu mėgaujiesi tik tu, ir ne vien tai - mėgaujiesi neardamas ir neužkaldamas didelių pinigų. Taigi kas gudresnis - tu ar aš?"[6] Visa tai priverčia mus susimąstyti, jog gyvendamas pagal gyvenime jau senų seniausiai nusistovėjusias normas nebūtinai būsi laimingas. Laimė slypi ne materialiuose dalykuose.

J. Kerouac "pavyko perteikti Rytų išmintį ne intelektualiomis kalbomis, o visu savo gyvenimu. Jame svarbiausia - nepriklausomybė: saugiam, patogiam pasauliui priešinama žiauri ir nuostabi laukinė gamta, kur žmogus lieka akistatoje su savimi, be mašinos ir gausybės daiktų."[7] Tik laukinėje gamtoje Rėjus ir jo draugai gali surasti dzeno kelią, kuris ir yra pagrindinis romano tikslas. Tikriausiai ne be reikalo vyksta ir triejų draugų kopimas į kalno viršūnę, kuri, deja, vystosi ne taip, kaip yra tikimasi. Vienintelis Džefis pasiekia galutinį tikslą, nes jis yra kur kas daugiau laiko praleidęs laukinėje gamtoje nei kuris nors iš jo draugų. Rėjus žiūri į Džefį kaip į dvasinį idealą, todėl vasarą nori praleisti kalnuose, kur nebūtų nė vieno žmogaus, tik jis ir jo mintys. Džefio teigimu "Kuo arčiau esi prie tikros materijos, - akmenų, oro, ugnies ir medžio, - brol, tuo dvasiškesnis pasaulis."[8] Du mėnesius kalnų trobelėje praleidęs Rėjus pagaliau jaučiasi visiškai laisvas. Jis įtiki, jog šią laisvės viziją jis išsaugos visą savo gyvenimą. Palikdamas trobelę jis jai padėkoja, nes taip darydavo Džefis, bet tada vyptelėjęs priduria, jog tai - nesąmonė, mat žino, jog trobelė ir kalnas viską ir taip supranta. Šis jo pripažinimas tarsi parodo, ko jis pasiekė per tuos du mėnesius kalnuose. Jam nebereikia dvasinio idealo, kuriuo turėtų sekti, jis jau pats gali gyventi savo budos gyvenimą, nepaisydamas kitų mokymų.

Kiekvienas geras romanas praturtina mūsų dvasios pasaulį, atskleisdamas gyvenimo problemas, siekius bei priversdamas dar kartą pamąstyti apie gyvenimą, kurį dabar gyvename. Būtent tokiu romanu galėčiau vadinti Jacko Kerouaco romaną, kuriame yra pasakojami autoriaus vidiniai išgyvenimais bei klajonės, ieškant dzeno kelio. Nesudėtinga, keistai raminančiai veikianti knyga galvoje sukėlė begalę apmąstymų. Galbūt ties knygos viduriu šiek tiek prailgusi, tačiau ne tiek, kad norėtųsi knygą padėti į šalį ir daugiau nebepaimti į rankas. Romane norėtųsi truputį daugiau paaiškinimų, kas yra dharma, dzenas bei daugiau informacijos apie budizmą, kad skaitant knygą nereikėtų viso to ieškoti internete. Tačiau viską apibendrinus galėčiau kiekvienam pasiūlyti paskaityti šią piligrimišką dharmos valkatos kelionę, kuri viduje sukels šiokį tokį maištą prieš esamą gyvenimo situaciją.






[1] Aleksandra Fomina, "(Pa)skaitiniai", Literatūra ir menas 2007 spalis, Nr. 36, 15.



[2] Andrius Patiomkinas, "Iš bytnikų poezijos", Šiaurės Atėnai 2012 spalis, Nr. 40, 6.



[3] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 33.



[4] Monika Svėrytė, "Hipių laikų gerbėjai prisiminė maištingojo bytniko J. Kerouaco gyvenimą ir kūrybą", Lietuvos rytas 2012 balandis, prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/-13334847301331148281-hipių-laikų-gerbėjai-prisiminė-maištingojo-bytniko-j-kerouaco-gyvenimą-ir-kūrybą.htm



[5] Kvan Um dzeno mokykla, "Dzeno vardų ir terminų žodynėlis", 2009, prieiga per internetą: http://www.kwanumeurope.org/pdf/ln/Glossary.pdf





[6] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 112.



[7] Aleksandra Fomina, "(Pa)skaitiniai", Literatūra ir menas 2007 spalis, Nr. 36, 15.



[8] Jack Kerouac, Dharmos valkatos. Vilnius: Baltos lankos, 2007, 178-179.

Šios knygas skaitymas sutapo su netektimi-staiga mirė mano augintinis šuo.Sunku buvo susitaikyti su mintimi,kad niekada daugiau nepreis,nepadės savo sunkios galvos man ant kelių ir nepažiūrės tokiu ilgesingu žvilgsniu į...

Šios knygas skaitymas sutapo su netektimi-staiga mirė mano augintinis šuo.Sunku buvo susitaikyti su mintimi,kad niekada daugiau nepreis,nepadės savo sunkios galvos man ant kelių ir nepažiūrės tokiu ilgesingu žvilgsniu į akis....Ši išmintimi ir gerumu alsuojanti knyga man buvo lyg vaistas nuo širdgėlos,nes rašytojo perpasakota draugystės istorija su savo augintiniu sutapo su mano istorija.

.Ši apysaka, kaip rašo poetas Rimvydas Stankevičius, - nepaprastai šilta ir šviesi paties rašytojo, lietuvių literatūros klasiko ir jo augintinio tigrinio bokserio Bulio meilės istorija. Prasideda ji nuo to, kaip mažutis šunelis perkamas atšiauriojoje Estijoje, ir baigiasi jo, jau seno, žilstelėjusiu kailiu, mirtimi. Tiksliau, ši meilės istorija (kaip ir visos tikrosios) apskritai nesibaigia - paskutinis knygos skyrius - laiškas Buliui į anapus, yra savitas susitarimas dėl susitikimo:

"Buli, aš tau rašau šį laišką, norėdamas pasitarti. Žinau, kad tu jo negausi ir neperskaitysi, tačiau pajusi, apie ką tau rašau, juk dar ne tokius dalykus visuomet pajusdavai be žodžių.

Buli, aš nenoriu gulėti užkastas po žemėm. Dabar Kėdainiuose baigia statyti krematoriumą, rudeniop jis pradės veikti. Prieš mirdamas prisakysiu dukroms, kad mane ten nuvežtų ir sudegintų, o pelenus išpiltų į Nerį. Tegul manęs niekur nebūna. Tik nežinau, ar turiu teisę taip pasielgti? Kur klajos tavoji dvasia, ieškodama manosios? Buli, ateik šiąnakt prie mano lovos. Aš tavęs lauksiu"...

Tokį laišką ir aš norėčiau parašyti savo Toro.