Knyga parašyta epiniu stiliumi, visus įvykius stebime lyg per amžių atstumą, kai nebėra smulkmenų, tik esmė.

Romano veiksmas prasideda nuo pasiruošimo karaliaus Congoro dukters vestuvėms. Susipažįstame su pagrindiniais...

Knyga parašyta epiniu stiliumi, visus įvykius stebime lyg per amžių atstumą, kai nebėra smulkmenų, tik esmė.

Romano veiksmas prasideda nuo pasiruošimo karaliaus Congoro dukters vestuvėms. Susipažįstame su pagrindiniais veikėjais - Karaliumi Congoru ir jo auksinio suoliuko nešėju, Katabolonga. Ši diena kažkodėl primena Katobolongai, kaip jis pateko pas karalių - kai buvo užkariauta ir sunaikinta jo tauta, ir jis vienintelis likęs gyvas, sutiko tarnauti karaliui ir laukti keršto valandos. Tačiau per ilgus metus karalius ir suoliuko nešėjas tapo draugais ir kadaise sudarytas sandėris dėl keršto, regis, buvo pamirštas. Tačiau diena baigėsi visai kitaip , nei tikėtasi. Pas karalių pasirodo jo augintinis Sangas Kerimas ir pareiškia savo teises į Congoro dukrą, Samilią. Tuo tarpu visi rūmai ruošėsi sutikti kito sužadėtinio, druskožemio karaliaus, Kuamės, pasiuntinius. Congoras supranta, kad turi rasti sprendimą, nes kitu atveju kils karas. Karalius mano, kad jo mirtis galėtų išspręsti šį mazgą. Congoras persipjauna venas , o ištikimasis Kobolonga padeda jam greičiau numirti. Prieš mirtį karalius duoda tikslius nurodymus dėl laidojimo, ir išsiunčia jauniausiąjį sūnų Subą į ilgą kelionę.

Tačiau karas vis dėl to kyla. Jaunų vyrų nesustabdo karaliaus mirtis. Karas buvo žiaurus ir ilgas. Jo metu žuvo Congoro sūnus Libokas, nepasidaliję valdžios - dvyniai Sakas ir Dangas. Karaliaus miestas, Masaba, buvo sulygintas su žeme. Nelaiminga, nusivylusi Samilia, nematydama išeities, paliko Masabą ir beviltišką karą.

Kadangi karalius laukia, kol Suba įvykdys užduotį, pastatys septynis kapus, jis negali nurimti ir vis dar bendrauja su Kobolonga ir komentuoja, apmąsto įvykius. Tik dabar Congoras suvokia, kokia kainą jis sumokėjo už pergalingus žygius - jo vaikų gyvenimai yra tas mokestis.

Suba galų gale palaidoja karalių Congorą ir supranta, kad paskutinę nemigo naktį tėvas numatė baisų karą, kruviną Masabos apsiaustį. Jis nujautė, kad visa išnyks ir kad tik Suba išliks iš visos Congorų giminės. Suba labai ilgėjosi sesers, bet nežinojo, kur jos ieškoti ir nusprendė pastatyti rūmus, vertus Samilios grožio ir laukti jos pasirodant.

Knyga sujaudino temų univarsalumu - ką mes paliekame savo vaikams, kokia gyvenino prasmė ir kaip galime išpirkti savo klaidas.

Tai klausimai, į kuriuos mes vis ieškome atsakymo, ir kiekvienas savaip.

Šį kartą nelabai ką turiu pasakyti apie knygą. Perskaičiau, bet Antoine de Saint-Exupery šį kartą man nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Tiesą sakant, smarkiai kankinausi su paskutiniais "Karo lakūno" puslapiais, bet...

Šį kartą nelabai ką turiu pasakyti apie knygą. Perskaičiau, bet Antoine de Saint-Exupery šį kartą man nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Tiesą sakant, smarkiai kankinausi su paskutiniais "Karo lakūno" puslapiais, bet nepasiryžau mesti knygos tada, kai jos liko mažiau nei trečdalis. Ši neilga novelė apima vos vieną (ar dvi) Antrojo pasaulinio karo lakūno dieną ir vieną misiją. Ir veiksmo tiek mažai, kad net nebesupranti, kiek laiko lėktuvas jau ore ir kas gi ten vyksta, nes lakūnas paskendęs savo mintyse, prisiminimuose ir filosofijose apie vertybes, visuomenę ir žmones.

"Naktinis skridimas" - kiek dinamiškesnis kūrinys. Jis pasakoja apie pašto lėktuvus, skrendančius naktį virš Pietų Amerikos. Visai neseniai buvau skaičiusi knygą apie šiuolaikines keliones po Pietų Ameriką, tad vaizdas galvoje dėliojosi kiek kitoks nei būtų susidaręs prieš kelis mėnesius. Nors iš tiesų kelionių ir vaizdų Exupery pagaili ir vėl daugiausiai kalba apie tai, ką jaučia pilotas, patekęs į audrą, kokios emocijos vyrauja skrydžio bazėje, kurioje laukiama lėktuvo, kaip jaučiasi piloto žmona... Psichologiškai gražūs ir charakteringi skirtingų įvykio dalyvių portretai nupiešiami. Veiksmas ir čia vyksta lėtai, vis pažvelgiama į dangų ir laukiama, kaip viską pakreips likimo ranka.

Man buvo per lėta ir per nuobodu. Jeigu būčiau išsirašinėjusi patikusias mintis, galbūt būčiau labiau įsigilinusi į alegorijas ir patį kūrinį. Deja... Bet nesigailiu, kad perskaičiau. Valią ugdyti irgi kažkaip reikia. Šypt.

Dar vienas H. Murakamio šedevras nukeliantis į nepaprastą pasaulį, kuriame realybė ir mistiniai elementai susimaišo ir susijungia taip natūraliai, kad savo tikrumu galėtų įtikinti net ir skeptiškiausią skaitytoją (dar...

Dar vienas H. Murakamio šedevras nukeliantis į nepaprastą pasaulį, kuriame realybė ir mistiniai elementai susimaišo ir susijungia taip natūraliai, kad savo tikrumu galėtų įtikinti net ir skeptiškiausią skaitytoją (dar iki šiol atmindama "1Q84" žvilgčioju į naktinį dangų tikėdamasi išvysti mėnulių porą...).
"Kafka pakrantėje" - knyga apie penkiolikmetį, pabėgusį iš namų ir bandantį išvengti likimo, kuris jam buvo išpranašautas jo paties tėvo. Vaikinas sutinka įdomių žmonių, su kuriais randa artimą ryšį, taip pat bando įminti su jo gyvenimu susijusias mįsles. Kaip ir galima buvo tikėtis - Kafka nepaprastas paauglys: daug skaitantis (tiek mokslinę, tiek grožinę literatūrą), mėgstantis vienatvę, klasikinę muziką, galintis tiesiog ramiai sėdėti terasoje, gerti arbatą ir mąstyti.

Murakamis nebūtų Murakamiu jei į kasdienius ir įprastus įvykius neįpintų ir magijos siūlo, kuris skaitytoją priverčia abejoti realybe. Siužete galima rasti paralelinio pasaulio užuominų, žmogų kalbantį su katėmis ir kitų ne ką įprastesnių veikėjų. Čia metafora seka metaforą, kuomet ir pats suabejoji, kas yra tikra, o kas tik neapčiuopiama sąvoka. Iš tikrųjų gan sudėtinga nepaklysti autoriaus raizgomame labirinte, tačiau kai rodos tuoj pamesi siužeto tėkmę Murakamis subtiliomis detalėmis skaitytoją grąžina prie pasakojimo esmės.

Man knygoje patiko, kaip ir visose rašytojo knygose, rašymo maniera, minčių dėstymas, nenuspėjami įvykių posūkiai. Nepatiko - painus siužetas, kartais buvo sunku susigaudyti kas yra kas, o ypač kodėl viskas vyksta taip kaip vyksta.

Vertinimas 4/5

Knygą sudaro apysaka ir apsakymas...
Net negalėčiau 100% apsispręsti, kuris pasakojimas paliko didesnį įspūdį. Tačiau tikrai žinau, jog knyga buvo verta mano sugaišto laiko ir kad šios dvi skirtingos istorijos, kurios yra...

Knygą sudaro apysaka ir apsakymas...
Net negalėčiau 100% apsispręsti, kuris pasakojimas paliko didesnį įspūdį. Tačiau tikrai žinau, jog knyga buvo verta mano sugaišto laiko ir kad šios dvi skirtingos istorijos, kurios yra susipynusios tarsi į vieną, tikrai ne vienam perskaičiusiam paliko begalę apmąstymų.
Knygoje yra stipriai paliečiami tėvų ir vaikų santykiai, veikiau mamų ir dukrų. Dvejose istorijose dukra yra užgožta valdingos mamos, kuri, net gi jai užaugus, nesugeba paleisti, neleidžia išsilaisvinti iš jos tvirtų gniaužtų. Knygoje yra pavaizduotas stiprus skverbimasis į moters psichikos gelmes. Ryškūs moterų paveikslai, vidiniai išgyvenimai tiesia šiokį tokį kelią į romano žanrą, tačiau kodėl apysaka ir apsakymas, o ne vienas kūrinys - romanas, čia jau autorės pasirinkimas.
Apsakyme "Kambarys jazmino krūme" pagrindinė kūrinio veikėja nori žūtbūt susigrąžinti tėvų parduotą namą, kuris jai suteikia tiek daug skausmo ir liūdesio - prisiminimus apie prarastą brolį. Ji įsitikinusi, jog tik vėl įsigijusi šį namą galės pagaliau būti laiminga. Šis gana keistas Tilės (pagrindinės veikėjos) noras šiek tiek stebina, tačiau geriau įsigilinus galima suprasti, jog jai tai reiškia išsilaisvinimą. Išsilaisvinimą iš tos kančios, iš to vaikui neįprasto vaizdinio - spintoje klūpančio brolio, kurio akys tada buvo tik stiklo rutuliukai, be jokių emocijų, tiesiog - negyvos. Tik sugrįžus į tą vietą, kurioje prasidėjo jos skausmas, tik pažvelgus į savo sielos gelmes, į tą baimę, nuo kurios buvo bėgama, tik tada galima gyventi toliau, pagaliau ir vėl judėti į priekį....

Apysakoje "Prieblandos seserys" pagrindinė kūrinio veikėja Sigutė įsidarbina pas Filomeną - gražią, nepriklausomą, tačiau bjauraus būdo moterį. Sigutė prižiūri moters sūnų ir nė pati nesuvokia, jog pamažu pradeda ja žavėtis, jos geisti. Iš pažiūros visiškai skirtingos moterys, tačiau... Filomenai ta užgožta mergina primena ją pačią. Iškyla klausimas: "kas turėjo įvykti, kad ši moteris taip pasikeistų?". Netikusi motina, žuvęs vyras?... Tikriausiai. Šias dvi moteris jungia motinos atšiaurumas, nemeilė... Knyga palieka nežinioje apie Sigutės tolimesnį likimą, jos jauseną. Moteris jaučiasi susipainiojusi savo jausmuose, kuriuose grumiasi priklausomybė Filomenai ir gėda dėl sekso, kuriuo nusivylė, kuris turėjo leisti jai pasijuosti taip, kaip jaučiasi Filomena, kai mylisi su Juru (kitu knygos veikėju).

Knyga suteikianti kur kas daugiau nei apmąstymus ir gerą vakaro praleidimą prie knygos. Tai istorijos, kurios duoda suvokimą apie jausmus, apie tai, kas Tu esi ir koks turėtum būti. Knyga, kuri atminty išlieka kur kas ilgiau nei tie kasdieniai "romaniūkščiai".

Iki šiol nebuvau normaliai skaičiusi jokios V. Daujotytės knygos. IŠ "Laisvojo mąstymo properšos" tikėjausi daug, ir ji manęs tikrai nenuvylė. Praplėtė akiratį, suteikė žinių, leido pažvelgti į kai kuriuos kūrinius iš...

Iki šiol nebuvau normaliai skaičiusi jokios V. Daujotytės knygos. IŠ "Laisvojo mąstymo properšos" tikėjausi daug, ir ji manęs tikrai nenuvylė. Praplėtė akiratį, suteikė žinių, leido pažvelgti į kai kuriuos kūrinius iš kitos pusės. Supažindino su man negirdėtais autoriais.

Tai pirmoji Tess Gerritsen skaityta knyga. Jau seniai norėjau perskaityti, tačiau bibliotekoje eilė atėjo tik visai neseniai. Daugelio girta, liaupsinta ir visaip išaukštinta ši knyga ir man padarė įspūdį. Ne sukrečiantį...

Tai pirmoji Tess Gerritsen skaityta knyga. Jau seniai norėjau perskaityti, tačiau bibliotekoje eilė atėjo tik visai neseniai. Daugelio girta, liaupsinta ir visaip išaukštinta ši knyga ir man padarė įspūdį. Ne sukrečiantį iki širdies gelmių, tačiau vidutiniškai stiprų, kad apie šią knygą, net ir praėjus savaitei, vis dar yra apie ką pagalvoti. Kaip ir kiekviename detektyviniame romane, taip ir čia neapsieita be šaudymų, gaudymų bei gėrio revanšo prieš blogį.

Šiaurinėje JAV dalyje - Bostone - siautėja moterų žudikas maniakas. Atlikęs ilgą ir kankinančią egzekuciją, kitaip to ir nepavadinsi, pasiima anatominį trofėjų. Detektyvai turi darbo - privalu sučiupti blogietį. Intriga vis didėja, atrodo jau tuoj jis bus prigautas, tačiau autorė tai sugeba nutolinti į paskutinius knygos puslapius. Nepamirštamas ir Chirurgo vidinis monologas su pačiu savimi bei jo akimis matomų vaizdų bei potyrių aprašymas.

Viduje šių verpetų, veiksmo epicentru tampa gydytoja - chirurgė - Katerina Kordel. Šios moters išgyvenimai skaudūs, prisiminimai draskantys širdį, paliečia ir skaitytoją. Tačiau jos drąsa, iš naujo atgimęs pasitikėjimas savimi, suteikia viltį.

Sakyčiau tikrai subtiliai įpintas Kordel ir Muro jausmų vienas kitam aprašymas, suteikia knygai truputį švelnesnį atspalvį. Tad knygoje vyrauja ne vien tik išvešėjęs blogis, nepagaunamas psichopatas bei moterų žudynės, tačiau čia yra ir tikrai gražių akimirkų.

Taigi galiu drąsiai sakyti - perskaičius pirmąją serijos knygą, tikrai skaitysiu ir kitas!

Patinka man tas Cinzas. Ir ši knyga patiko. Skaitydama supratau, kad jis labai primena Remarką. Tokie niūrūs laikai, sudėtingi personažų gyvenimai ir dar sunkesnės jų mintys, ieškojimai. Ir viskas taip tikra, taip natūralu,...

Patinka man tas Cinzas. Ir ši knyga patiko. Skaitydama supratau, kad jis labai primena Remarką. Tokie niūrūs laikai, sudėtingi personažų gyvenimai ir dar sunkesnės jų mintys, ieškojimai. Ir viskas taip tikra, taip natūralu, lyg klausytum draugo pasakojimo apie jo tikrą gyvenimą, o ne skaitytum romaną. Ir, žinoma, nelabai laiminga pabaiga. Perskaičiau labai greitai, net nesitikėjau pati, kad jau pabaiga. O pasirodo, šitame leidime (1990 metų, "Vagos") dar yra jo novelių. Manau sukrimsiu ir jas. Labai malonus skaitymas. :)