Les Misérables. 1862 metais Victor Hugo parašytas romanas "Vargdieniai". 3 tomai, 5 dalys, iš viso 1 704 psl.

Penkių dalių romanas Vargdieniai - vienas brandžiausių ir solidžiausių rašytojo kūrinių. Gausių įvykių verpete...

Les Misérables. 1862 metais Victor Hugo parašytas romanas "Vargdieniai". 3 tomai, 5 dalys, iš viso 1 704 psl.

Penkių dalių romanas Vargdieniai - vienas brandžiausių ir solidžiausių rašytojo kūrinių. Gausių įvykių verpete iškyla buvusio katorgininko Žano Valžano paveikslas. Apdovanotas nepaprasta jėga ir guviu protu, šis visuomenės atstumtasis siekia išsilaisvinti iš slogios praeities, grįžti į visavertį gyvenimą, susirasti šeimą, meilę. Spalvingos veikėjų istorijos rutuliojasi įtaigiai nutapytame visos epochos fone - atkuriami Napoleono I, restauracijos laikotarpio, 1830 ir 1848 m. revoliucijų ir kiti įvykiai, socialinės, moralinės laikmečio problemos, svarstoma, kas yra teisingumas ir malonė, religija ir tikėjimas, gyvai vaizduojami to meto Paryžiaus užkaboriai.

Knygoje atskleidžiami Žano Valžano gyvenimo vingius, kupinus netikėtumų ir nuoskaudų, vilčių ir abejonių, vaizdžiai pasakoja apie Paryžių ir jo žmones. Bręstanti antimonarchinei revoliucijai toliau rutuliojasi stiprios, atsitiktinumo blaškomos asmenybės istorija. Vagabundiška bohema ir svarbių permainų viltis, miesto griuvėsių ir patamsių peizažas, skurdas ir aistros - tai vis permainingo Paryžiaus veidas. Knyga įtraukia į patį sukilimo siautulį, veda painiais požeminio Paryžiaus kanalais tie­siai į jaukius senelio namus, kur, rodos, išsipildo visos jaunuolių svajonės apie nedrumsčiamą laimę kartu. Vis dėlto jų šeimos idilę sukrečia stulbinama atomazga, iš­baigianti visame romane tapomą šviesotamsį žmogaus ir žmonijos paveikslą.

Rašytojas daug dėmesio skiria pagrindinio veikėjo Žano Valžano kovai tarp savo paties gėrio ir blogio, tiesos ir melo būsenos. Romano "Vargdieniai" siužetas apipintas istorinėmis realijomis, vaizduojami sukrečiantys XIX a. įvykiai. Kūrinio personažai tarsi gyvi žmonės, turintys tiek ir teigiamų, tiek ir neigiamų būdo bruožų. Priešybė tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, dieviškumo ir žvėriškumo akcentuojama ir personažų asmenybėse, ir juos supančiame pasaulyje.

XIX amžiaus Prancūzija. Beveik du dešimtmečius kalėjime praleidęs ir visų atstumtas vagis Žanas Valžanas išėjęs į laisvę neatsispiria pagundai ir nusikalsta dar sykį. Rūsčiam policijos inspektoriai Žaverui Žano bausmė tampa garbės reikalu ir pagrindiniu gyvenimo tikslu. Slapstytis priverstas bėglys, bandantis išvengti teisingumo, kaltina save dėl tragiškai susiklosčiusio fabriko darbininkės Fantinos likimo ir savo pareiga laiko jos dukters Kozetės globą. Dėl jos laimės Žanas pasiryžęs viskam - net atsisakyti vagysčių ir buvusio savo gyvenimo bei pradėti naują gyvenimo etapą. Rekomenduoju pasižiūrėti 2012 metais sukurtą miuziklinį filmą, kuris paremtas Viktoro Hugo novele "Vargdieniai".

Victor Hugo (1802-1885) - prancūzų romantizmo pradininkas, žymus ir įtakingas XIX a. rašytojas. Victoras Hugo iki šių dienų išliko vienu populiariausiu prancūzų rašytojų, romantizmo klasiku.

Techninės detalės: Autorius: Victor Hugo. Leidykla: Vaga. Metai: 2010. Puslapiai: I tomas 680, II tomas 680, III tomas 344. Pagrindiniai veikėjai: Žanas Valžanas, Žaveras, Kozetė, Fantina, Marijus.

Romualdas Granauskas lieka ištikimas sau ir savo stichijai. Tik tokią prozą netikslu vadinti stichija, mat ji nėra siautulinga ir blaškanti - R. Granausko proza rami, neįnoringa, nuoširdi, jo toks rašymas nesistengia pranokti...

Romualdas Granauskas lieka ištikimas sau ir savo stichijai. Tik tokią prozą netikslu vadinti stichija, mat ji nėra siautulinga ir blaškanti - R. Granausko proza rami, neįnoringa, nuoširdi, jo toks rašymas nesistengia pranokti pats savęs, o lieka žemiškas ir sklandus. Netgi paprastas.

"Kai reikės nebebūti" yra akivaizdžiai autobiografiška apysaka, tik autorius pasakoja ne tiek apie save, o savo augintinį - šunį Bulį. Animalistinė literatūra mane patį žavėjo nebent vaikystėje, bet šią knygą malonu skaityti net nesidomint gyvūnais - vien dėl pagarbos rašytojo talentui ir jo sugebėjimui puikiai pasakoti. Sykiu per dėmesį gyvūnui R. Granauskas nejučia pasakoja ir apie save, o iš to kalbėjimo susidaro įspūdis, kad jis esąs vienišas žmogus. Štai kūrėjo žmona yra viena iš trijų pagrindinių knygos veikėjų (be paties pasakotojo ir jo šuns), tačiau apysakoje ji pasirodo tik kaip statistė, kuriai patikėta rūpintis buities reikalais, o dažniausiai - tiesiog paduoti kokį daiktą ar ko nors atnešti. Ryšys su pasakotojo (galima numanyti - ir paties autoriaus) vaikais taip pat netvirtas, atsainus: "Prieš kelias dienas paskambino dukros ir paklausė, ar šįmet jos gali atvažiuoti į mano gimtadienį. Pasakiau, kad ne, vaikai, juk neseniai matėmės ligoninėj, o aš dar nekaip jaučiuosi. Jos nuliūdo, bet jeigu ne, tai ne" (p. 76).

Knygą skaičiau paimtą iš bibliotekos. Ši buvo primarginta pastabų, o viena, pieštuku paraštėje brukštelėta ir net pažymėta data - 2012-ųjų birželio, rimtai suintrigavo: Aš nesu toks nelaimingas žmogus, kad gerai rašyčiau daug". Iki šiol spėlioju, ką skaitytoja(s) norėjo tuo pasakyti.

Knyga "Ajurveda - mokslas apie gyvenimą ir sveikatą"

Dr. Partap Chauhan



Ši knyga atskleidžia Ajuevedos mokymą iš pirmų lūpų, mat Dr. Partap Chauhan 2004 metais iš Indijos prezidento gavo "Geriausio Ajurvedos gydytojo"...

Knyga "Ajurveda - mokslas apie gyvenimą ir sveikatą"

Dr. Partap Chauhan



Ši knyga atskleidžia Ajuevedos mokymą iš pirmų lūpų, mat Dr. Partap Chauhan 2004 metais iš Indijos prezidento gavo "Geriausio Ajurvedos gydytojo" titulą. Tai knyga, XXI amžiaus žmogų supažindinanti su Ajurvedos principais, terminais ir filosofija. Pirmoje dalyje atskleidžiama Ajurvedos sistematinis požiūris į pasaulį, žmogaus kūną ir sielą, fiziologines funkcijas. Antroje dalyje pateikiami praktiniai patarimai, kaip maitintis visiems pagal Ajurvedą klasifikuojamimes žmonių tipams, kaip valgyti stresą. Taip pat pateikiami vaistažolių receptai nuo dažniausiai kamuojančių negalavimų.

Nors Ajurveda priskiriama netradiciniai medicinai, perskaitęs šią knygą įsitikinau, kad didelė šiuolaikinės medicinos dalis yra kilusi iš Ajurvedos.

Labai rekomenduoju šią knygą visiems, norintiems sveikai gyventi.

"Trobelė" - knyga sulaukusi daugybe susidomėjimo bei prieštaringų vertinimų, ypač tarp tikinčiųjų. Visi kėlė klausimą: kiek šia knyga galima tikėti ir pasitikėti? Ir man pačiai šis klausimas kilo. Tačiau viena yra...

"Trobelė" - knyga sulaukusi daugybe susidomėjimo bei prieštaringų vertinimų, ypač tarp tikinčiųjų. Visi kėlė klausimą: kiek šia knyga galima tikėti ir pasitikėti? Ir man pačiai šis klausimas kilo. Tačiau viena yra tikra - skaitydamas šią knygą gali pagyventi savą dvasinį gyvenimą.

Knygoje pasakojama apie Maką, kuris prieš ketverius metus netekęs dukters išgyvena Didįjį liūdesį, yra nusivylęs Dievu (Tėte, kaip jį vadindavo jo žmona) ir pyksta ant jo už tai, kad neapsaugojo jo dukters. Vieną dieną Makas gauna iš Tėte laišką, kuriuo kviečia susitikti ir pasikalbėti apie jo dukters Mikės paslaptingą mirtį. Makas ilgai svarstęs nusprendžia nuvykti į trobelę, kurioje buvo nužudytą jo duktė ir į kurią kvietė jį Dievas. Tuo metu ir prasideda didžioji Mako kelionė į atleidimą.

Trobelėje jis sutinka tris žmones, kurie yra prilyginami Šventajai trejybei: afroamerikietė moteris Tėtė, dailidė Jėzus ir kūrėja Saraju. Makui tenka pabendrauti su kiekvienu iš jų ir kiekvienas pokalbis paskatina Maką atrasti, kas jam trukdo gyventi pilnavertiškai. Makas prisimena savo praeitį ir mokosi atleisti prieš jį smurtavusiam savo tėvui, dukters žudikui ir pačiam sau. Kartais atleisti sekasi lengviau, o kartais sunkiau. Kaip ir kiekvienam iš mūsų. Todėl knygoje net pasiūloma mantra: "Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu." Kartojant šiuos žodžius galima priartėti prie tikrojo atleidimo. Tačiau tikrasis atleidimas ir palengvėjimas ateina tada, kai Makas leidžia sau išgyventi visus jausmus: ir pykti, ir nusivylimą, ir kaltę, ir gėdą, ir liūdesį.

O išmokęs atleisti ir atleidęs savo skriaudėjams, Makas iš naujo pažįsta ir meilę. Išmoksta mylėti be sąlygų, taisyklių ir išankstinių nuostatų. Supranta, kad gali mylėti ir tuo pačiu išgyventi pykti, nepasitenkinimą, nusivylimą. Šioje knygoje gražiai parodoma, kad šie jausmai vieni nuo kitų neatsiejami: jei jau myli, tai ir pyksti, ir verkti iš meilės. Kartais tai būna meilės artimajam, kartai meilė sau. Tačiau kiekvienas išgyvenamas jausmas yra svarbus ir tik išgyvenus juos, gali įveikti ir Didįjį liūdesį.

Didysis liūdesys savo požymiais ir bruožais primena ilgai trunkančią depresiją, kurią lėmė išgyventa krizinė situacija (šiuo atveju, dukters netektis). Depresija siejama su pilkais ir juodais atspalviais. Tuo tarpu knygoje paminima, kad sielai reikia spalvų, o "jausmai - tai sielos spalvos". Todėl gali būti, jog žmogui išsivaduoti iš depresijos gali padėti išmokimas pažinti savo jausmus.

Tikriausiai, jau pastebėjote, kad daug dėmesio knygoje skiriama tikėjimui ir religijai, galima aptikti daugybe įvairiausių krikščionybės simbolių. Skaitant knygą, galima pajusti raginimą kitu žvilgsniu pažvelgti į tikėjimą, Dievo ir Bažnyčios sampratą, laisvės sąvoką. Visa tai gali nuskambėti kaip raginimas atsigręžti į Dievą. Tačiau aš norėčiau pasiūlyti į visa tai, kas aprašoma knygoje, pažiūrėti kitu kampu. Norėčiau pasiūlyti paieškoti kiekviename iš mūsų slypinčios Tėte, kuri mus sušildo, paguodžia ir nuramina. Pabandykime atrasti, kas yra mūsų kiekvieno kūrėja Saraju, kuri vis kuria mūsų sielos sodą. Susipažinkime su savo dailide Jėzumi, kuris pasirūpins, kad viskas būtų sutaisytą ir tvarkinga. Tegu šios pažintus ir atradimai būna priminimas, kad kiekvienas mes savyje turime jėgų išgyventi krizę, tik reikia įsiklausyti į save.

O įsiklausyti į save, gali padėti ir ši knyga, kuri padės gyvenime atsirasti dar daugiau spalvų, suprasti, kad ne tik mes gyvename pasaulyje, bet ir pasaulis gyvena mumyse.

Tai dar viena puiki, iš serijos apie teismo medicinos antropologą Deividą Hanterį, knyga.

Prieš paimant šią knygą į rankas vertėtų turėti omenyje tai, kad paėmus knygą į rankas jos nebegalėsite paleisti. Jūsų...

Tai dar viena puiki, iš serijos apie teismo medicinos antropologą Deividą Hanterį, knyga.

Prieš paimant šią knygą į rankas vertėtų turėti omenyje tai, kad paėmus knygą į rankas jos nebegalėsite paleisti. Jūsų nejaudins neplautų lėkščių krūva kriauklėje ar draugų kvietimai kur nors praleisti vakarą - detektyvas įtraukia nuo pat pirmo puslapio!

Būna knygų, kurias skaitau išskirtinai vien autobusuose. Ne tik todėl, kad sutrumpėtų kelionė. Daugiau tam, jog nepadėčiau tos knygos į lentyną ir nepamirščiau, kad dar nebaigiau skaityti. Kai knyga visuomet šalia,...

Būna knygų, kurias skaitau išskirtinai vien autobusuose. Ne tik todėl, kad sutrumpėtų kelionė. Daugiau tam, jog nepadėčiau tos knygos į lentyną ir nepamirščiau, kad dar nebaigiau skaityti. Kai knyga visuomet šalia, važiuoti tenka daugiau nei 2 val. per dieną, o alternatyva knygai tėra surūgę bendrakeleivių veidai, pasirinkimas nekelia abejonių. Kaip atspėjote, "Tiltas per amžinybę" buvo viena tų knygų.



Nesakau, kad nebuvo įdomu. Tiesiog... Kelionė po Ameriką ieškant tobulos mylimosios, netikėtos šešiaženklės sumos sąskaitoje, draugė Holivudo aktorė, lėktuvų kolekcija nuosavam garaže (hmm, gal lėktuvai miega angaruose, ne garažuose, nežinau)... Tradiciškai gražuolė aktorė pasirodo visai ne išpuikusi, o yra miela, išsilavinusi mergina, kovojanti už medžių ir krūmų teises (nesakau, kad išlirtus miškus gyvenimas pasidarytų geresnis, man irgi patinka gamta), todėl paniškai santuokokos bijantis vienišas vilkas, knygos herojus, pamiršta savo baimę ir veda savo gyvenimo meilę, kurios egzistavimu jau buvo spėjęs suabejoti. Tiesiog romano aplinka (o gal tiesiog Amerika) taip toli nuo mano kasdienybės (pvz., 19 autobuso faunos), kad trukdė patikėti ir autoriaus nešama žinia - Ej, juk sielos draugas dvynys egzistuoja, mes galime keliauti laiku, erdve, kalbėtis su savimi ateityje ar praeityje ir apskritai įmanoma išmokti išeiti iš savo kūno, prisirišdami prie jo tik sidabrine permatoma gija. Kiek ironizuoju, bet... primygtinai peršamas dvasingumas visuomet kelia nepasitikėjimą. Bent jau man.



Džiaugiuosi, kad to paties autoriaus "Iliuzijas" ar "Džonataną Livingstoną žuvėdrą" perskaičiau anksčiau, mat tikriausiai dabar nesusiviliočiau atsiversti kitos R. Bacho knygos. Bet kaip dainuoja Justinas Bieberis "Never say never". Nors ir negirdėjau tos dainos. Prisipažįstu, žinau tik pavadinimą.

"...sako, kad žmonės - iš sprogusių branduolinių žvaigždžių pelenų. Jis sako, kad mirusi vėl virsiu dulkėmis, žėručiais, lietumi. Jei tai tiesa, noriu būti palaidota po šiuo medžiu. Jo šaknys įsiskverbs į mano kūno...

"...sako, kad žmonės - iš sprogusių branduolinių žvaigždžių pelenų. Jis sako, kad mirusi vėl virsiu dulkėmis, žėručiais, lietumi. Jei tai tiesa, noriu būti palaidota po šiuo medžiu. Jo šaknys įsiskverbs į mano kūno minkštimą ir išsiurbs visą drėgmę. Atgimsiu obels žiedais. Pavasarį tarsi konfeti krisiu žemyn ir kabinsiuosi šeiminykščiams prie batų. Jie nešiosis mane kišenėse, švelnų mano šilką barstys ant pagalvių, kad geriau miegotų. Ką jie tada sapnuos?"

Greitai lekiame per gyvenimą ir retas kuris susivokiame stabtelėti, įsiklausyti, pamatyti tai, kas slepiasi po kasdienybe. Kiekvienas gėlės žiedas, drugelio plazdenimas ar gatvės triukšmas - viskas, iš ko susideda pasaulis, yra gražu ir brangu. Pasirodo, kartais reikia stoti į akistatą su mirtimi, kad galėtum įvertinti tai, kas tau duota. Šešiolikmetė knygos herojė Tesa žino, kad mirs. Ką darytų kiekvienas iš mūsų tai žinodamas? Tesa pereina ne vieną šio išgyvenimo periodą - ir pyksta, ir pasiduoda apatijai, ir imasi veiklos. Panelė sudaro sąrašą dalykų, kuriuos būtinai nori patirti prieš mirdama. Kaip žmogiška yra norėti to, ką turėtum gauti su teise į gyvenimą. Tesos norai - gana žemiški ir paaugliški: pasivažinėti tėčio automobiliu, susirasti vaikiną, pabandyti narkotikų, visą dieną į prašymus atsakyti teigiamai, parduotuvėje ką nors pavogti... Iš gausybės smulkmenų, daugybės detalių ir susideda gyvenimas. Kiekvienas veiksmas ar tiesiog dėmesys saldainio popierėliui, vėjo nešamam gatve, primena, kad viskas suplaukia į vieną - gyvenimo pojūtį.

Knygą tikrai vertėtų perskaityt tokiam žmogui, kuris savo kasdienybe nesidžiaugia. Kiekvienam, kuris turi aplink tiek daug - artimus, mylimus žmones, sveikatą, gražų mus supantį pasaulį - bet to neįvertina. Bene kasdien patiriame kažkokių sunkumų, bet tai, ką iš tiesų turime, atperka viską...

Audrius - paprastas kaimo vaikinas. Daug vilčių deda į mokslus, nes tik tai jį gali išvesti į platesnius vandenis. Vėliau, žinoma, atsiranda meilė, tačiau ne ta vienintelė ir tikroji, o blaškymasis tarp dviejų visiškai...

Audrius - paprastas kaimo vaikinas. Daug vilčių deda į mokslus, nes tik tai jį gali išvesti į platesnius vandenis. Vėliau, žinoma, atsiranda meilė, tačiau ne ta vienintelė ir tikroji, o blaškymasis tarp dviejų visiškai skirtingų merginų. Viena miela, išsimokslinusi ir nuoširdi, o kita mafijozo tėvelio išlepinta mergina. Viską šioje situacijoje nulemia ne meilė, o pinigų kiekis, Audrius įsivelia į Kauno mafijos gyvenimą. O kartą įsivėlęs jau nebeištrūksi. Šalia Audrius visada buvo jo ištimas šuo Dikas. Tai lyg Audriaus vienatvės simbolis.

Žmogus gimsta ir miršta vienas, bet tai nereškia, kad tą gyvenimo tarpsnį nesvarbu kas yra šalia tavęs.

Knygą vertinčiau neblogai, bet manęs nevilioja skaityti kitas šio autoriaus knygas.

K.Sabaliauskaitę drąsiai galiu vadinti rašytoja.Vaizdinga kalba, įdomios gyvenimo įžvalgos turinyje, atspindinčios platų autorės akiratį, vaizdingi aprašymai. Kad ir paprastos varnos iš "Silva Rerum" žvilgsnis į Vilnių...

K.Sabaliauskaitę drąsiai galiu vadinti rašytoja.Vaizdinga kalba, įdomios gyvenimo įžvalgos turinyje, atspindinčios platų autorės akiratį, vaizdingi aprašymai. Kad ir paprastos varnos iš "Silva Rerum" žvilgsnis į Vilnių pateiktas taip, kad norisi pakartotinai skaityti. Romanas paliko didesnį įspūdį, bet ir novelės "Danielius Dalba & kitos istorijos" tikrai nenuvylė. Patiko istorijos atspindžiai, bet labiausiai "įstrigo" žmogaus savybių, ydų ryškus atskleidimas. Paprastame novelės turinyje tos žmogiškosios savybės staiga plyksteli taip ryškiai ir išjudina mąstymui. Sutinku su skaityta mintimi, kad tikrojo meno paskirtis ir yra "pajudinti" vidų ir mąstymą. Šiek tiek kliuvo novelėse vartojami "riebūs išsireiškimai". Gal todėl, kad to pilnos visos televizijos ir t. t. Populiarumo šiai rašytojai nepritrūks ir be to. Gal ne to ir buvo siekiama, o tikroviškumo. Kokio asmens lūpomis ir mintimis kalbama - toks ir žodynas. Tiesiog neužglaistyta tiesa.

Be rašytojos talento K.Sabaliauskaitės kūriniai artimi turiniu. Vilnius man labai savas miestas. Domiuosi istorija, menu, žmonių tarpusavio santykiais. Laukiu naujų šios rašytojos knygų. Tikrai žinau, kad skaitysiu!