Vieno Alabamos miestelio žmonės sukasi gyvenimiškuose rūpesčiuose. Kaip ir kiekviename miestelyje čia verda savitas gyvenimas: žmonės dirba, ilsisi, bendrauja su kaimynais, sprendžia konfliktus. Čia gyvena ir advokatas Atikus...

Vieno Alabamos miestelio žmonės sukasi gyvenimiškuose rūpesčiuose. Kaip ir kiekviename miestelyje čia verda savitas gyvenimas: žmonės dirba, ilsisi, bendrauja su kaimynais, sprendžia konfliktus. Čia gyvena ir advokatas Atikus su savo dviem vaikais. Tai vyras, kuris pats auklėja savo vaikus. Būtent jo dukra vaikiškai ir paprastai pasakoja šią istoriją. Toks pasakojimas labai patrauklus, be jokių nereikalingų išvedžiojimų. Daugelis paprastų gyvenimiškų situacijų parodo vaikų auklėjimą ir jam skiepijamas vertybes, tokias kaip sąžiningumas, tolerantiškumas, empatija, pagarba. Pagrindinė knygos ašis - tėvo ginamas juodaodis. Jis apkaltintas neteisingai, tačiau ir pats žmogus ir jo advokatas yra smerkiami. Kaip paaiškinti savo vaikui situaciją, kai teisingai besielgiantis tėvas yra viešai smerkiamas, užgauliojamas ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, netgi giminaičių? Tai Atikaus pareiga. Jei elgsiesi taip, kaip liepia sąžinė ir širdis, o ne vadovausiesi paskalomis ir blogais žodžiais, tu tapsi kitoks, daug geresnis. Nežudyk strazdo giesmininko, juk jis nieko tau nepadarė... Graži, rami, liūdna istorija, pasakojama mažo vaiko akimis.

Pirmuosiuose romano puslapiuose skaitytojas susipažįsta su pagrindiniu veikėju, tai - Francis Petrelis, kuris pats ir papasakos savo istoriją. Francis - buvęs psichiatrijos klinikos ligonis į šią įstaiga ne savo noru patekęs...

Pirmuosiuose romano puslapiuose skaitytojas susipažįsta su pagrindiniu veikėju, tai - Francis Petrelis, kuris pats ir papasakos savo istoriją. Francis - buvęs psichiatrijos klinikos ligonis į šią įstaiga ne savo noru patekęs prieš daugiau nei dvi dešimtis metų. Dabar iš jos ištrūkęs, tačiau vis dar persekiojamas prisiminimų ir paslaptingų, tik jam vienam girdimų balsų, veikėjas skuba užrašyti šiurpią istoriją ant savojo buto sienų.
Ko gero visos psichiatrinės ligoninės "sveikam" žmogui atrodo keistos, tačiau Valstybinė Vakarų ligoninė vis gi yra ne eilinė. Spalvingi pacientų charakteriai ir visą laiką savo teisumu įsitikinęs gydytojas nuo pat pradžių įtraukia skaitytoją. Keistą, tačiau savaip pastovų klinikos gyvenimą sukrečia žmogžudystė. Auka - praktikantė Trumpa Blondinė. Tuomet istorijoje atsiranda prokurorė Liusi, ant skruosto turinti didelį randą, paliktą ją išprievartavusio vyro... Paukštelio (taip ligoninėje buvo vadintas Francis) pasakojimas priverčia pačiam pasijausti ne ką menkesniu bepročiu nei romano veikėjai. Kas buvo paslaptingasis Angelas, pasėjęs mirtį ir siaubą tarp pamišėlių? Kaip surasti žudiką, kuriuo niekas netiki? Egzistavo Angelas iš tiesų - ar tebuvo Francio vazduotės vaisius?
John'o Katzenbach'o kūrinio įtampa sustingdo kraują venose. Taip nutinka anaiptol ne dėl greitos įvykių tekmės. Šįkart viskas kitaip - kai niekas nevyksta ir aplinkui tik tuštuma niekas nebegali jaustis saugus. Čia nėra kada sustoti. Sustoti - reiškia mirti.

Jei skaitai Umberto Eco, panyri į kita pasaulį. Pilną simbolių, mistikos, sąmokslo teorijų ir veiksmo.

Naujausias U. Eco kūrinys "Prahos kapinės" kviečia nusikelti į 1897 metų Paryžiaus gatves. Į jo purvinus skersgatvius,...

Jei skaitai Umberto Eco, panyri į kita pasaulį. Pilną simbolių, mistikos, sąmokslo teorijų ir veiksmo.

Naujausias U. Eco kūrinys "Prahos kapinės" kviečia nusikelti į 1897 metų Paryžiaus gatves. Į jo purvinus skersgatvius, knygynus, kuriuose renkasi reikalingi žmonės, į požeminius kanalus, kuriuose gali paslėpti nereikalingus įkalčius arba užsukti į madingiausius to meto restoranus, paskanauti gurmaniškų patiekalų. O gal šiandien susitikime su Froidu arba paspauskime Garibaldžiui ranką?

Taip, knyga pilna žymių veikėjų, ir istorija kupina simbolių. Aprašytos applinkos detalės sugeba tave nukelti į tuos laikus, tačiau.... Tačiau tikėjausi daugiau iš šios knygos. Pamenu, perskaičius Fuko švytuoklę bėgau tikrinti ar visi aprašyti faktai yra tiesa. Šios knygos tema - nelabai originali (žydai, žydai ir dar kartą žydai - vėl slapti protokolai, knygos, kurios žudo). Trūko šiek tiek charizmos. Nors pati knyga skaitosi žymiai lengviau nei "Fuko švytuoklė" arba "Rožės vardas". Pradedantiesiems pažintį su šiuo rašytoju rekomenduoju pradėti būtent nuo šios knygos.

O pabaigai: ar galime pasitikėti istorija? Juk kiekvienas galime kurti, įtaigiai parašyti įvykį ir še tau ISTORIJA.

Knyga "Atskalūno laiškai" - pirmoji mano pažintis su Stephen Chbosky kūryba. Pagrindinis personažas Atskalūnas - vaikinukas, vardu Čarlis, per savo šešiolika gyvenimo metų patyręs nemažai baisių ir labai nemalonių...

Knyga "Atskalūno laiškai" - pirmoji mano pažintis su Stephen Chbosky kūryba. Pagrindinis personažas Atskalūnas - vaikinukas, vardu Čarlis, per savo šešiolika gyvenimo metų patyręs nemažai baisių ir labai nemalonių įvykių. Jis niekada neturėjo savo nuomonės (arba tiesiog ją pasilikdavo sau), visada stengėsi likti nepastebėtas, pasiduodavo aplinkiniams, anot psichoterapeutės, buvo pasyviai agresyvus. Nelengvoje Čarlio kasdienybėje atsiranda ir draugų, kurie galbūt ne visada rodo gerą pavyzdį, bet kaip tikri draugai visuomet būna šalia.

Ši knyga skyrėsi nuo visų iki šiol skaitytų knygų, pirmiausia dėl savo formato - šią knygą sudaro vien Čarlio laiškai visiškai nepažįstamam žmogui, apie kurį jis buvo kažką girdėjęs. Jam laiškų autorius Čarlis atskleidžia visas savo mintis, nuoskaudas ir tobulas akimirkas, kai "visi jaučiasi nemirtingi". Nežinau, ar tai geras sumanymas, ar ne, bet toks knygos pobūdis tikrai padėjo pabandyti suprasti Čarlį, įsijausti į jo problemas. Tiesa, reikia pripažinti, kad visiškai jo perprasti nepavyko, o jo problemos man pasirodė labai perdėtos. Čarlis per daug dažnai dedasi auka ir visi jo "priepuoliai" (nežinau, kaip kitaip pavadinti) yra tiesiog šauksmas į kitus, prašymas atkreipti į jį dėmesį.

Čarlis, Sem ir Patrikas - trijulė, kuriai priklausyti norėtų turbūt kiekvienas. Jie visada stengiasi vienas kitam padėti, kartais dėl to atsisako net savo norų. Žaviuosi jais visais. Sem sugebėjimu džiaugtis, mylėti, būti rūpestinga ir savimi pasitikinčia, Patriko linksmumu, noru rizikuoti bei apginti draugą, Čarlio mąstymu ir pasiaukojimu. Patrikas ir Sem - tarsi pakvaišę, bet rūpestingi "tėveliai", sutikę po savo, nors ir praplyšusiu sparneliu, priimti pasimetusį, savo vietos nerandantį Čarlį.

Knyga nekart privertė susimąstyti, pagalvoti, bet to jausmo, kai užverti paskutinį knygos puslapį ir atrodo, jog kažkas pasikeitė, ar tos tuštumos, kurią nekart jaučiau perskaičiusi tikrai gerą knygą, nebuvo.

Trilogija "Millennium" - "Mergina su drakono tatuiruote", "Mergina, kuri žaidė su ugnimi" ir "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" - knygos masyvios ir didelės apimties, bet pradėjusi skaityti, buvau pakerėta ir tiesiog ryte...

Trilogija "Millennium" - "Mergina su drakono tatuiruote", "Mergina, kuri žaidė su ugnimi" ir "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" - knygos masyvios ir didelės apimties, bet pradėjusi skaityti, buvau pakerėta ir tiesiog ryte rijau vieną puslapį po kito. Seniai nejaučiau tokio malonumo skaityti. Nesistebiu, kad trilogija vadinama bestseleriu - sakyčiau, yra už ką. Romanuose susipynę ir detektyvo arba trilerio elementai, kur užgniaužus kvapą tenka laukti, kas ką įveiks, ir meilės epizodai, ir žurnalistinio darbo ypatumai, ir netgi psichiatrija bei politika. Kiekvieną trilogijos dalį sudaro keli šimtai puslapių, bet skaitant nei kiek nesidaro nuobodu, priešingai, kartais norisi padėti knygą į šalį, kai per daug ima slėgti... įtampa, arba skaitant apie žiaurumus, kuriuos iki galo suvokti ne taip lengva. Pagrindinė herojė Lisbeta Salander - vadinamoji autsaiderė, mergina su Aspergerio sindromo bruožais, kuri aplinkiniams dažniausiai nekelia simpatijos, o neretai - norą nuskriausti ir iš jos pasipelnyti, tačiau skaitant ji vis labiau ir labiau ima žavėti. Nesinori piktintis jos programišės talentu ar tuo, kad iš labai turtingo verslininko nusipumpuoja ne vieną milijoną pinigų... Sekant romano giją ir atkapsčius pagrindines Lisbetos nelaimių priežastis, bent jau man pati intriga atrodo kiek silpna, palyginus su anksčiau buvusiais siužeto vingiais, tačiau čia atsiranda pretekstas susimąstyti apie tai, ką aš žinau apie demokratiją ir palyginti, kaip į analogišką situaciją būtų reaguojama Lietuvoje. Bijau, kad mūsų šalyje tai nebūtų nei sensacija, nei netgi kažkas ypatingo... Taigi mūsų šalies kontekste istorija apie rusų šnipus atrodo kiek pritempta, neitin pritrenkianti. Vis dėlto tai bene vienintelė silpnoji vieta iš visos didžiulės trilogijos, todėl vis tiek kūrinį vertinčiau 10 balų. Tikrai rekomenduočiau paskaityti kiekvienam, tik su viena išlyga: reikėtų turėti pakankamai stiprius nervus ir pajėgti pernelyg nereaguoti į smurtinius vaizdus, kurių romane nemažai.

'Dabar kiekvienas kvailys žino, kaip sučiuopti gyvenimo prasmę pačiame savyje' 'Ji tolydžio svaidė geriausius savo pasiuntinius - vis bloškė juos vieną po kito į kosmosą..o tie nelaimėliai tenai rado vien tai, ko ir...

'Dabar kiekvienas kvailys žino, kaip sučiuopti gyvenimo prasmę pačiame savyje' 'Ji tolydžio svaidė geriausius savo pasiuntinius - vis bloškė juos vieną po kito į kosmosą..o tie nelaimėliai tenai rado vien tai, ko ir Žemėje pakako per akis - niekad nesibaigiantį beprasmybės slogutį'

Nesunku pamėgti Vonnegutą kai traukia kosmosiška tuštuma ir filosofiniai pamąstymai. Marsas, Merkurijus, Saturno žiedai plius apipinkim tai fantastiškaisiais persikūnijimais, matymu į ateitį, praeitį, pulteliu valdoma minia, erdvėlaiviais, skraidančiais šviesos greičiu, Žemės vieninga religija.

Taigis, skamba kaip ant Eridano leidyklos knygos nupaišyti penkiagalviai slibinai su papinga amazone. Bet įdomiau ir linksmiau.

Turtingiausias Žemės žmogus atviliojamas į Marsą. Kaip ir daugeliui, panašaus likimo varguolių, jam ištrinama atmintis ir galvoje įmontuojama 'vielutė', skirta valdyt netinkamai besielgiančius, mąstančius. Neužilgo paaiškėja, kad rengiama kariuomenė Žemės užpuolimui. Tačiau pagrindinio herojaus erdvėlaivis 'pagal planą' nutūpia tikrai ne Žemėje. Po Merkurijaus vienatvės laukia grįžimas į Žemę, tačiau ilgėliau neužsibuvęs, taipogi, plano sumetimais, jis skrenda į Saturną. Pripažinsiu apsuko kiek mane, gavau kiek netikėtos pabaigos, o ir kodėl, kas ir prie ko nedetalizuosiu - pati nemėgstu skaityt atpasakotas istorijas.

Paatvirausiu, kai būna liūdna visada stengiuos įsivaizduoji kaip tai atrodytų kosmoso plotmėj, ir turiu tokį žaidimą, kai noriu 'atsijungti', bandau įsivaizduot kaip aš sėdžiu ant Saturno žiedų ir nuleidus tabaluoju kojas. Beprasmiška. Viskas tuomet atrodo beprasmiška, bet gerąja prasme. Na ir spaudžiau šypsnį, nes finalinėj knygos daly atsidūręs pagrindinis knygos herojus su savo dirbtinai sukurta šeima ir buvo Titnage (Saturno mėnulyje), taip - štai čia aš kartais irgi mintyse pabūnu.

Kadangi kaip netyčia nuotaika ne iš džiugiausių 'pagavau' ir šlaką saldėsio: 'Mums reikėjo tiek daug laiko suvokti, jog žmogaus gyvenimo, kad ir kas jį valdytų, yra viena prasmė ir tikslas - meilė aplinkiniams, laukiantiems tos meilės'

Beje, stipriai užkabino pasamprotavimai apie mąstymo kančias. Negaliu nepaminėti: '...beveik visa ką žinau iš tikrųjų, suvokiau, nugalėdamas skausmą, sklindantį iš vielutės mano makaulėje. Vos tik pradedu dairytis, ketindamas ką nors geriau įžiūrėti, mane suima nežmoniški sopuliai, bet aš vistiek nesiliauju, nes žinau, kad tuoj pamatysiu tai, ką man draudžiama matyti. Jei vos tik iškilus klausimui apninka tie nepakeliami diegliai, žinau, kad klausimas teisingas. Tada skaidau jį dalimis ir tiriu kiekvieną jų atskirai. Paskui, sudėjęs mažesnius atsakymus į krūvą, gaunu atsakymą į didįjį klausimą.'

Už kosmosą, apmąstymus - 8

Ką tikėjosi sutikti Ralfas Trulas, rašydamas skelbimą laikraštyje, kad ieško patikimos žmonos? Ar teisingai jis pasirinko, pasirinkdamas tariamai save prisistačiusią kaip paprastą ir dorą moterį, dirbusią misionierės...

Ką tikėjosi sutikti Ralfas Trulas, rašydamas skelbimą laikraštyje, kad ieško patikimos žmonos? Ar teisingai jis pasirinko, pasirinkdamas tariamai save prisistačiusią kaip paprastą ir dorą moterį, dirbusią misionierės darbą, mačiusią vargšų ir turčių gyvenimus, - Ketriną Lernd, kuri atsiuntė jam net ne savo pačios nuotrauką? Kodėl tariamai patikima žmona, praeityje rūkiusi, girtuokliavusi, vartojusi narkotikus ir griebusi ką galėjo išgriebti iš žmonių jūros aplinkui, pasiryžo šiai avantiūrai? Juk tikrasis jos planas - gauti Ralfo pinigus ir nukeliauti į šalį, kurioje jos niekas nepažįsta, ištekėti už savo lengvabūdžio gražuolio meilužio bei siekti, kad gyvenimas virstų nesibaigiančiu malonumu. Ketrinos vienintelis tikslas - greitos vestuvės su Ralfu bei meilė ir pinigai, o tai ji gali pasiekti tik per Ralfą. .. Ir kas iš tiesų ją pakeitė bei privertė atsisakyti savo ankstesnių planų? Juk visa tai buvo ranka pasiekiama. Kas paskatino padėti nuodus į šalį? Ar tai buvo supratimas, kad Ralfas geras, doras, malonus žmogus ir nenusipelno būti jos nunuodytas? Juk Ketrinai niekada nebuvo toptelėjusi mintis apie gerumą, niekad taip ir nebuvo išgirstas priekaištas iš vyro, net ir tada, kai jis prisipažino žinąs, jog yra jos nuodijamas. Tačiau baimė likti nelaiminga, apsileidusia padugne ir baigti gyvenimą kaip jos sesuo Elisė ar daugelis kitų jos sutiktų nelaimingų merginų, ją trikdė ir tarsi įkalino taro dviejų pasaulių, tarp dviejų vyrų.

Knyga man patiko savitumu, siužetu kuriame apstu meilės ir aistros, melo ir apgaulės, širdgėlos ir liūdesio, kurioje kiekvienas žodis ir sakinys apgalvotas, kur personažų paveikslai aiškūs ir skrupulingai tobuli, kur personažai kiekvienas turi aiškią savo vietą ir paskirtį, kur kiekvienas turi savo planą ir savo paslaptis bei slaptus ketinimus.

Su I.Yalomu jau buvau susipažinusi šiek tiek anksčiau, tad skaitydama "Meilės budelį", jaučiausi ne užmezgusi pokalbį, bet betęsianti įdomų pašnekesį su jau pažįstamu žmogumi.

I. Yalomas ne tik pasakoja savo pacientų...

Su I.Yalomu jau buvau susipažinusi šiek tiek anksčiau, tad skaitydama "Meilės budelį", jaučiausi ne užmezgusi pokalbį, bet betęsianti įdomų pašnekesį su jau pažįstamu žmogumi.

I. Yalomas ne tik pasakoja savo pacientų istorijas, kurios skaitant nejučiomis iškelia klausimus ir apie tai, kaip man sekasi susigyventi su savo egzistencinėmis baimėmis. Jis dalinasi ir savo išgyvenimais, jausmais, mintimis konsultacijų metu, taip padėdamas dar tvirčiau suvokti, jog galiausiai ir jis, psichoterapeutas, tėra žmogus.

Skaitant vietomis ima atrodyti, kad kažkas kartojasi - lyg jau ir girdėjau šią mintį, lyg ir jau buvo gvildenta ši tema. Visgi psichoterapeutas sugeba papirkti savo atvirumu, paprastumu ir - svarbiausia - žmogiškumu. O tai, bent jau man, padeda realistiškiau suvokti, ko galiu pati tikėtis iš konsultacijų su psichologu.

Vienas svarbiausių dalykų, kurį atradau "Meilės budelyje" - išgyvenimas, jog kiekvienas turime savų baimių, demonų, kurie gali persekioti visą gyvenimą, tačiau niekada nėra vėlu išmokti juos priimti, susigyventi ir galbūt pajungti savo naudai. Nėra vėlu net ir tada, kai mirtis alsuoja už nugaros.

Šis romanas tai legendinio Samuel Shem kūrinio "Dievo namai" tęsinys. Šį kartas veiksmas persikelia į psichiatrijos ligoninę ir praskleidžia, kas vyksta ten, kai duris uždaro pacientai. Kodėl veiksmas vyksta būtent čia? Ogi...

Šis romanas tai legendinio Samuel Shem kūrinio "Dievo namai" tęsinys. Šį kartas veiksmas persikelia į psichiatrijos ligoninę ir praskleidžia, kas vyksta ten, kai duris uždaro pacientai. Kodėl veiksmas vyksta būtent čia? Ogi todėl, kad pagrindinis veikėjas Rojus Bašas jau pirmojoje dalyje nusprendė būti psichiatru. Jis tikėjo, jog kasdien padės žmonėms, spręs jų problemas ir kiekviena diena bus kupina laimėjimų ir pasiekimų. Deja, dirbdamas ten jis vos per plauką netapo pacientu. Tačiau iki to nutiko daugybė dalykų.

Pirmiausia, kūrinys pradedamas tragišku įvykiu - nusižudo Rojaus rezidentūros vadovas Aikas. Žmogus, kurį pacientai ir bendradarbiai nuolat matė besišypsantį, trykštantį geromis emocijomis ir atvirą. Na, bent jau taip buvo manoma. Turbūt galite įsivaizduoti, jog vieno iš psichiatrų nusižudymas neteikia garbės Vargo kalnui, todėl viešai teigiama, jog Aikas Vaitas mirė nuo... nepagydomos ligos. Kokios? Į šį klausimą neatsakoma. Rojaus galvoje vėl ima kauptis juodi debesys su daugybe klausimų: kas? kur? kodėl niekas nekalba? kaip suprasti? ką daryti? kaip padėti žmonėms? Atsiranda Malikas, ypatingasis veikėjas, saulės spindulėlis tarp blogio debesų. Jis turi savą sistemą ir savus metodus. Jie beveik tokie pat, kaip ir "Dievo namuose" - būtina nesikišti į žmogaus gyvenimą, tiesiog leisti jam išsikalbėti, ir svarbiausia, būti žmogumi.

Kad ir kaip būtų gaila, psichiatrų - žmonių šioje įstaigoje nėra daug. Tiesa sakant gal vienas ar du. Kiti stengiasi tik kuo daugiau pasipelnyti. O tai tikrai nereiškia, jog žmogų reikia išgydyti. Ne, jie maitinami vis kitokiais "vaistų kokteiliais", jai manipuliuojama ir stengiamasi pacientus kuo greičiau išvaryti iš proto. O jeigu atsiranda teisuolių, kurie trokšta gydyti, jais ima manipuliuoti vyresni ir labiau patyrę vadovai. Pabandykite įsivaizduoti, ar galėtumėte atsilaikyti prieš žmogų, kuris žino viską apie jūsų psichinę būseną, puikiai jus perpranta ir žino, ką ir kada darysite? Negalėtume, todėl nereikia stebėtis, jog nepavyko ir Rojui. Na, bent jau iš pradžių... Juk vis dėlto šiuose ''namuose'' dar yra Malikas.

Visiškai nereali knyga! Iš pradžių akį patraukė neįprastas viršelis. Paskui paskaičiau keletą atsiliepimų. Ir užsinorėjau. Pasisekė- gavau dovanų. O tada jau pradingau porai dienų- sunku buvo atsitraukti nuo tokių...

Visiškai nereali knyga! Iš pradžių akį patraukė neįprastas viršelis. Paskui paskaičiau keletą atsiliepimų. Ir užsinorėjau. Pasisekė- gavau dovanų. O tada jau pradingau porai dienų- sunku buvo atsitraukti nuo tokių nuotykių.

Šimtametis Alanas, įsikūręs senelių namuose, savo jubiliejaus dieną nusprendžia, kad laikas kažką pakeisti. Tad, kol kiti ruošiasi švęsti jo gimtadienį, tyliai išsliūkina pro langą. Regis, kur gi pabėgs senučiukas, apsiavęs tik šlepetėmis? O ir koks greitis pas tokį ilgaamžį. Bet Alanas, pasirodo, ne šiaip senukas. Ir toli gražu nepanašus į mums įprastus senjorus. Visai netyčia jis sugeba pavogti lagaminą su daaaug milijonų, pakeliui sutikti įdomių žmonių, po savęs palikti bent keletą lavonų, apmauti (ir ne vieną kartą) policiją bei gaują nusikaltėlių, kurie taip pat įsitraukia į Alano ir milijonų medžioklę.

Knygoje lygiagrečiai su pabėgimo nuotykiais pasakojama ir Alano gyvenimo istorija. Pasirodo, jis ne šiaip sau vyrukas- per nuotykių kupiną gyvenimą sutiko gausybę įdomių, šaunių, pavojingų žmonių (ko verti vien žiauriausi diktatoriai!), sprogdino bombas kare (tiesa, prieš tai susprogdinęs šį bei tą prie savo gimtųjų namų), keliavo iš šalies į šalį stebindamas ne vieną svarbų asmenį. Ir turbūt tūkstantį kartų vos per plauką išvengė mirties.

Pasakojimas įtraukia taip, kad sunku padėti knygą į šalį. Stebiesi, jaudinies, kvatoji iki ašarų. O iš galvos vis neišlenda mintis- ar Alanas kiek kuoktelėjęs, ar tiesiog be galo optimistiškas?

Jei kiekvienas turėtų bent kruopelę to gyvenimo džiaugsmo, naivumo ir optimizmo kaip šis šimtametis, gyvenimas tikrai būtų gerokai gražesnis :)