Zoro man kelia sentimentus, nes vos jį išgirdusi prisimenu vaikystę ir ne kartą (ir net ne du) matytą "Zoro kaukę" su A. Banderas ir C. Zeta-Jones, o kai rudenį laimėjau šią knygą, nusprendžiau, kad būtent nuo šios jos...

Zoro man kelia sentimentus, nes vos jį išgirdusi prisimenu vaikystę ir ne kartą (ir net ne du) matytą "Zoro kaukę" su A. Banderas ir C. Zeta-Jones, o kai rudenį laimėjau šią knygą, nusprendžiau, kad būtent nuo šios jos pradėsiu pažindintis su I. Allende kūryba.

Knygos pavadinimas nusako tikslią romano temą: pasakojama apie Diegą de la Vegą, nuo pat jo atsiradimo šiame pasaulyje ir tai, kaip paprastas berniukas tapo teisybės ieškotoju Zoro.

Daug dėmesio skirta ne tik pačiam Diegui, bet ir jo tėvams, netoliese gyvenusiems indėnams (kadangi ir Diego mama- indėnė) bei kitiems, siužeto eigoje atsirasiantiems veikėjams. Bet, be abejo, daugiausia dėmesio skirta būtent Diegui.

Pirmiausia tai man labai keistai skambėjo tai, kad buvo sakoma "Zoras", "Zorui" ir pan. Aišku, iš dalies normalu, kad yra sulietuvinama, bet kadangi dar nuo filmo laikų buvau įpratusi, kad jį vadino Zoro, o ne kaip kitaip, vertimas man ne itin patiko.

Kalbant apie siužetą, tai nusivyliau tiek, kad matyt labiau ir nebuvo įmanoma. Nesitikėjau šedevro, bet maniau, kad nors kiek sudomins.. Deja, buvo visiškai neįdomu... Gal vietomis ir sudomindavo, bet tai trukdavo kokį puslapį ar du, o toliau- vėl skaitymas vien dėl to, kad neturėjau šalia jokios kitos knygos ir nors jau nežinia kiek kartų sakiau sau, kad užteks skaityti iki galo tas knygas, kurios nepatinka net ir po 200 psl. Kam leisti laiką su neįdomia knyga, jei vietoj jos galima skaityti ką nors vertesnio dėmesio?..

Nors manau, kad bus tikrai tokių, kuriems ši knyga patiks. Rekomenduoju nuotykių mėgėjams, taip pat galvoju, kad turėtų patikti bent jau dalis knygos tiems, kurie žavisi indėnais..

Radijo laidos vedėja Peris dirba naktimis, ji visada nešioja tamsius akinius. Jos laida apie meilę ir įsimylėjėlius. Gražu ir romantiška. tačiau vieną kartą ji sulaukia paslaptingo pašnekovo Valentino, kuris jai pagrasina ir...

Radijo laidos vedėja Peris dirba naktimis, ji visada nešioja tamsius akinius. Jos laida apie meilę ir įsimylėjėlius. Gražu ir romantiška. tačiau vieną kartą ji sulaukia paslaptingo pašnekovo Valentino, kuris jai pagrasina ir laiko pagrobęs merginą. Paslaptingas klausytojas ją ne tik išgąsdina, bet ir priverčia išsiaiškinti, kas jis. Įtariamųjų pilna: bendradarbis Stenas, ne kartą įsivėlęs į įtartinus reikalus; radijo stoties tualetų valytojas Lensis, nuolat keičiantis savo vardą ir turintis kriminalinę praeitį; Dino, jos mylimojo, sūnus Geivinas, paauglys, neatsispyręs atsitiktiniams lytiniams santykiams; dantų gydytojas Amstrongas, turintis priklausomybę lytiniams santykiams. Bet jie visi nėra Valentinas...

Knyga intriguojanti, lengvai skaitoma. Ji praverčia kelionėje ir šiaip, kad greičiau "prastumtum" laiką.

Ši knyga skirta skaitytojams, kuriems patinka istorija ir "sąmokslo teorijos". Daug įvykių, vejančių vienas kitą, daug veikėjų, tarp kurių sunku atrasti "blogiečius" ir "geriečius". Būtent tuo ir patraukė ši...

Ši knyga skirta skaitytojams, kuriems patinka istorija ir "sąmokslo teorijos". Daug įvykių, vejančių vienas kitą, daug veikėjų, tarp kurių sunku atrasti "blogiečius" ir "geriečius". Būtent tuo ir patraukė ši knyga.

Simbolių tyrinėtojas R. Lengdonas papuola į sudėtingą situaciją - jis įtariamas žmogžudyste. Kartu su juo į šią sudėtingą situaciją pakliūva nužudytojo anūkė Sofija Nivė. Ji su savo seneliu seniai nutraukė visus ryšius, pamačiusi jį atstumiančioje scenoje. Dabar jai tenka išnarplioti daug sudėtingų ir painių dalykų.

Savo 2013-ųjų metų iššūkio atidarymui pasirinkau Algimanto Čekuolio knygą "Šešios progos numirti".

Paties Algimanto pristatinėti, manau, nereikia. Jis visiems pažįstamas, jei ne iš laidų ir knygų, tai bent jau iš...

Savo 2013-ųjų metų iššūkio atidarymui pasirinkau Algimanto Čekuolio knygą "Šešios progos numirti".

Paties Algimanto pristatinėti, manau, nereikia. Jis visiems pažįstamas, jei ne iš laidų ir knygų, tai bent jau iš pasakojimų ir net legendų. Na, ta prasme, kad jeigu naktį po pagalve laikysi pasidėjęs Čekuolio nuotrauką, tai ryte atsikelsi su 10 balų padidėjusiu IQ :) Ir panašiai. Beje, ši legenda ir tėra tik legenda, arba mano IQ toks didelis, kad nebėra kur ir didėti.. :D



O apie ką ši knyga, tai irgi neįmanoma pasakyti. Na, kaip jūs papasakotumėt, apie ką yra publicistinių apžvalgų knyga? Tektų arba pateikti kiekvieno straipsnelio santrauką, arba nežinau. Čia mus ponas Čekuolis vėlgi supažindina su įvairiausiomis pasaulio aktualijomis, apie artimus (Rusija) ir tolimus (Japonija) kraštus pasakoja su lengva, taip jam būdinga ironija. Va ta ironija labiausiai ir pritraukia. Atrodo, daugelis nagrinėjamų problemų tikrai nėra aktualios eiliniam skaitytojui, tačiau pateikiamos taip, kad tik ir norisi skaityti. Dar ir dar.

Knyga, kaip visada, suskirstyta pagal tematiką, o paskutinėje dalyje pasakojamos tos šešios progos numirti. Paties Algimanto patirti įvykiai, kuomet jis vos neatidavė gyvybės. Jos susijusios su jūreivystės metais. kai jis dirbo žvejybiniuose laivuose. Buvo baisu skaityti, kai pagalvoji, tiek jaunuolių išplaukdavo į jūrą ir ten tokius vargus vargdavo, kokių dabar įsivaizduoti nelabai ir pavyksta. Baisus darbas, bet užtat patirtis neįkainojama.



Ar rekomenduoju? Aišku, kas per klausimas! Niekam nepakenktų perskaityti bent vieną šio didaus žmogaus knygą, tad kodėl tai negalėtų būti būtent Šešios progos? :)

Tai knyga, kurią seniai jau ruošiausi perskaityti, bet vis delsiau. Ir štai projekto dėka, pagaliau išsitraukiau iš knygų lentynos ir "prarijau" ją per keletą vakarų. Tikėjausi nuobodaus kūrinio, tačiau perskaičius...

Tai knyga, kurią seniai jau ruošiausi perskaityti, bet vis delsiau. Ir štai projekto dėka, pagaliau išsitraukiau iš knygų lentynos ir "prarijau" ją per keletą vakarų. Tikėjausi nuobodaus kūrinio, tačiau perskaičius suvokiau, kad šis kūrinys nėra nei pernelyg nuobodus, nei itin sudėtingas suvokti.

Tiesiog tai istorija apie vienišą jaunuolį, kuris atsidūrė netinkamu laiku, ir netinkamoje vietoje. Aplinkybės susiklostė taip, jog mirus motinai, ponas Merso artimiau susipažino su kaimynu Reimonu, kuris vėliau ir įtraukė jaunuolį į intrigas, kurios galiausiai baigėsi netyčine žmogžudyste.

Panašiai, kaip kitame Kamiu romane, t.y. "Procese", ponas Merso tampa kaltinamuoju ir niekas nesistengia jo išteisinti. Tiesiog pagaunamas į didžiulės mašinos pavadinimu "teisėtvarka ir teisingumas" centrą ir sumalamas į miltus. Merso nuteisiamas myriop.

Kaip ir ne vienas literatūros kritikas yra teigęs, jog A. Kamiu romanas "Svetimas" yra kūrinys apie egzistencinę žmogaus būtį, jos absurdiškumą, žmonių susvetimėjimą. Turiu pastebėti, jog kūrinys išties priverčia susimąstyti apie tai, kad kartais mažai kas nuo mūsų priklauso, ypač, jei bendruomenė aklai laikosi visuomeninių normų...

Rekomenduoju perskaityti šią Nobelio premijos laureatų kūrinį tiems skaitytojams, kuriems lengvo turinio, meilės romanai atrodo per banalūs ir jau atsibodę.

Hermano Hesės "Sidharta," autoriaus pavadinta indišku pasakojimu, Z. Unseldo vadinama tapsmo asmenybe istorija, - mažytė knygelė, galinti pasislėpti knygų lentynoje, bet pradėta skaityti auga, plečiasi ir tarsi didėja. Pats...

Hermano Hesės "Sidharta," autoriaus pavadinta indišku pasakojimu, Z. Unseldo vadinama tapsmo asmenybe istorija, - mažytė knygelė, galinti pasislėpti knygų lentynoje, bet pradėta skaityti auga, plečiasi ir tarsi didėja. Pats autorius prisipažino ne kartą keitęs religijos formas, bet ne atsivertimo, o augimo ir vystymosi prasme. H. Hesė rašė Indijos dvasia kvėpavęs ir gyvenęs nuo vaikystės kaip ir krikščionybe. Indijos dvasia - ieškojimų dvasia turbūt ir traukia skaitytoją - nuolatos ieškantį savojo aš, savo tapsmo istorijos, todėl ne vienas "Sidhartą" laiko geriausia H. Hesės knyga.

Taigi, pagrindinis pasakojimo veikėjas Sidharta (iš sanskrito kalbos - tas, kuris pasiekė tikslą), brahmano (išmintingiausios žmonių klasės atstovo) sūnus nori pasiekti dvasinę tobulybę. Kai į kaimą užsuka samanai, Sidharta nusprendžia rinktis asketišką gyvenimą ir tapti samanu. Išmintingasis brahmanas supranta, kad išlaikyti neleisdamas gali tik sūnaus kūną - jo siela jau išvyko.

Gyvendamas miške tarp samanų Sidharta siekia ir jų skelbiamų tikslų:" išgryninti, numalšinti savo troškulį, išvyti norą, išginti svajones, atmesti džiaugsmą ir kančią. Numirti sau pačiam, nelikti daugiau savuoju Aš". Tačiau greitai Sidharta ima abejoti samanų mokymu, nes nė vienas iš jų nėra pasiekęs nirvanos. Vėliau jis prisipažįsta Govindai, jog sugaišo daug laiko, kol suvokė, "jog nieko negalima išmokti". Pokalbis su Buda Sidhartą sugrąžina į savęs ieškojimą - jis suvokia, jog labiausiai visada ir troško pažinti ir surasti save. Atsiskyręs išgyvena egzistencinę vienatvę, suvokęs, jog nebepriklauso jokiai visuomenės grupei. Kiekvienas ieškojimas veda Sidhartą tiek į kitus ieškojimus, tiek į naujus nusivylimus: kurtizanė Kamala veda jį į kūniškosios meilės paslaptis, tarnaudamas pas pirklį Kamasvamį suvokia savo privalumą gebėti mąstyti, jausti ramybę ir džiaugsmą bendraujant, o ne rūpinantis materialiais turtais. Bet Sidharta nuolat jaučiasi lyg Kamalos gražiai giedantis paukštis, uždarytas auksiniame narvelyje.

Vienintelis dalykas, prie kurio jis pats norėjo prisirišti ir galbūt būtų atsisakęs visų savo siekių, buvo sūnus. Bet H. Hesė negali leisti savo herojui atsisakyti tikslo, todėl sūnus pabėga nuo tėvo globos ir rūpinimosi. Kentėdamas dėl išsiskyrimo su sūnumi ima suprasti ir savo kaltę prieš tėvą, suvokia, kokią kančią jam suteikė išėjęs ir nesugrįžęs. Pats svarbiausias Sidhartos atradimas, jog išmintis neperduodama, nes kiekvienos išminties priešingybė yra tokia pat teisinga. Ne veltui daugiausia išmokęs jaučiasi iš keltininko ir upės, kurie tiesiogiai, žodžiais, jo nieko nemokė.

Taigi, H. Hesės "Sidharta" - mažytis, bet tikrai nelengvas gyvenimo prasmės ieškojimų vadovėlis. Tik populiariojoje literatūroje žmogus atranda jaunas teisingai ir visam gyvenimui. Išties gyvenimas kur kas sudėtingesnis, iš kiekvieno atradimo kyla naujos galimybės ir nauji praradimai. Tačiau, pasak H. Hesės, "žodžiai kenkia slaptajai prasmei, garsiai išsakyta mintis visada būna kitokia, net kiek suklastota, paika", todėl ir rašant nuolat persekioja mintis - visi žodžiai apie šią knygą kvailystė, jie nepasako nieko. Svarbiausia yra meilė. Imkite "Sidhartą" ir atraskite.

Knyga, paremta rytų išmintimi, apie avių piemenį, atsisakiusį savo nuolatinio darbo ir be jokių garantijų išvykusį pildyti savo svajonės - pamatyti Egipto piramidžių. Ši svajonė apninka jaunuolį susapnavus sapną apie...

Knyga, paremta rytų išmintimi, apie avių piemenį, atsisakiusį savo nuolatinio darbo ir be jokių garantijų išvykusį pildyti savo svajonės - pamatyti Egipto piramidžių. Ši svajonė apninka jaunuolį susapnavus sapną apie ten neva slypinčius lobius. Paulo Coelho teigia: "Paprasti dalykai - ypatingiausi, bet tik išminčiai sugeba juos pamatyti." Keliaudamas savo tikslo link, jaunuolis susiduria su karaliumi, apgaviku, krištolo taurių pardavėju ir kitais iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusiais žmonėmis, tačiau kiekvienas iš jų kažko pamoko piemenį. O svarbiausia, ko moko ši knyga - tai tikėti ženklais. Mat, "egzistuoja Ženklų Kalba, visuomet pasirengusi atskleisti tai, ko negali matyti akys". Net ir patyręs daugybę nusivylimų, jaunuolis supranto, kad kiekvienas iš jų buvo jam skirtas ženklas ir jei vieni ar kiti dalykai nebūtų nutikę, jis nebūtų atsidūręs ten, kur yra. Dabar tikriausiai patys supratote, kad lobiai laukę jaunuolio nebuvo skrynios su auksu ar brangiaisiais akmenimis. Tas lobis buvo kiekviena ko nors pamokanti akimirka ilgos ir sunkios kelionės metu.

Teigti, jog knyga mane pakeitė, išmokė žvenlgti į viską kitaip, būtų pernelyg drąsu, tačiau daugybę minčių išdėstytų romane galima pritaikyti savajam gyvenimui. Perskaičiusi knygą, nuolat vėl paimu ją į rankas nes žiupsnelį išminties galiu rasti atsivertusi bet kurį puslapį. Mano užrašinėje atsirado tokios frazės kaip:"Tamsiausia valanda visuomet yra prieš aušrą" arba "Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti šį pasaulį". Ir tai ne šiaip citatos, jos tapo mano palydovėmis sunkiomis akimirkomis.

Pradžia buvo net neįdomi. Skaičiau, nes nemėgstu numesti pradėtos skaityti knygos. Jei kankintis, tai iki galo. Tačiau pamažu knyga įtraukė ir visiškai užvaldė.

Knygos pavadinimas dvigubas, atitinkantis turinį ir...

Pradžia buvo net neįdomi. Skaičiau, nes nemėgstu numesti pradėtos skaityti knygos. Jei kankintis, tai iki galo. Tačiau pamažu knyga įtraukė ir visiškai užvaldė.

Knygos pavadinimas dvigubas, atitinkantis turinį ir kompoziciją. Mergina su drakono tatuiruote - programišė Lisabetė Salander. Išvaizda ir elgesiu pradžioje atstumianti, net kelianti gailestį. Tačiau jos kova už savo gyvenimą, kerštas už patirtą prievartą, verčia ja žavėtis. Taip, ji keršija ir keršija žiauriai, bet nemažiau žiauri buvo jos prievarta. Aš mėgavausi jos kerštu.

Vyrai, nekenčiantys moterų - tai turtingos Švedijos šeimos vyrų karta. Iškrypėliai, prievartautojai ir žudikai.

Knygoje rasite visko: meilės, intrigų narpliojimo, keršto, brutualių scenų, šeimos kronikos aprašymų. Viskas atstumia ir kartu intriguoja.

Pasakos..... Pasakos...... Pasakos..... Turbūt pamenate, kaip mes, vaikai negaledavome užmigti be pasakų. Pamenu, kaip mama man pasakodavo pasakas apie pelenę, raudonkepuraitę, miegančiąją gražuolę.

Gal tiesiog išaugau iš...

Pasakos..... Pasakos...... Pasakos..... Turbūt pamenate, kaip mes, vaikai negaledavome užmigti be pasakų. Pamenu, kaip mama man pasakodavo pasakas apie pelenę, raudonkepuraitę, miegančiąją gražuolę.

Gal tiesiog išaugau iš pasakų, nes autoriaus parašytos pasakos man nelabai patiko. Labai daug knygoje parašytų įvairių pasakų. Tai apie du taškelius, pamirštą gimtadienį ir pnš. Labiausiai patikusi pasaka, tai apie pamirštą gimtadienį.

Gyveno trys drambliai - mama dramblienė, sūnus dramblys ir tėvas dramblys. Sūnus nutarė pavaikščioti po mišką, nes namuose tėvas kažko negalėdavo vis prisiminti. Drambliukas ėjo ir išgirdo kažką verkiant ir dūsaujant.

-Kas tu?, - paklausė jis

-Aš pamirštas gimtadienis. Šiandien kažkam suėjo aštuoneri metai, - atsakė dūsaudamas.

Berniukas grįžęs namo tik ir galvodavo apie tą pamirštuką, kol tėvas prisiminė, jog jo nuostabiausiam drambliukui šiandien sukako aštuoneri.

Siūlau paskaityti pradinio amžiaus vaikučiams.

Labai patinka skaityti Lietuvių autorių knygas. Vis tas idealizmas, tas teigiamų herojų žavesys. Skaičiau, džiaugiausi ir vos neverkiau ties paskutiniais knygos puslapiais. Taip širdis džiaugėsi ta nuostabia knygos pabaiga:...

Labai patinka skaityti Lietuvių autorių knygas. Vis tas idealizmas, tas teigiamų herojų žavesys. Skaičiau, džiaugiausi ir vos neverkiau ties paskutiniais knygos puslapiais. Taip širdis džiaugėsi ta nuostabia knygos pabaiga: ilgai ir laimingai....

Nesu detektyvų mylėtoja, bet šis užbūrė. Ta paslaptis atėjusi iš Lietuvos praeities! Ir tiek išminties knygos veikėjų lūpomis išsakytos! Gal iš tiesų man ir buvo svarbiausia istorinė romano tema. Tik tas detektyvo rūbas labai įdomiai sujungia visas epochas. Svarbiausia, kad tai gyva, kad mintyse gali klajoti po savo studentiškos jaunystės miestą ir prisiminti aprašomas bažnyčias, gatveles... Ir tuo pačiu kartu su knygos veikėjais jausti baimę, įtampą, ilgesį ir meilę.