Mus supa didžiulis pasaulis su savo gėriu ir blogiu, su nuolatinėmis skaudžiomis patirtimis ir naujais pakilimais. Kaskart išgyvendami sunkumus po jų vis keliamės, vis tikime, vis viliamės, vis norime. Norime, kad pagaliau...

Mus supa didžiulis pasaulis su savo gėriu ir blogiu, su nuolatinėmis skaudžiomis patirtimis ir naujais pakilimais. Kaskart išgyvendami sunkumus po jų vis keliamės, vis tikime, vis viliamės, vis norime. Norime, kad pagaliau pasiektume tą momentą, po kurio nebekrisime žemyn. Bet ir vėl. Vėl krintame ir keliamės.

Tokių gyvenimiškų kritimų ir pakilimų pilna Jodi Picoult kūryba. Kiekviena jos knyga - tai naujas žvilgsnis į mus supančias socialines bėdas, negeroves ir kelius, kuriais nueina žmonės. Žmonės tokie pat kaip mes. Su tokiais pat trapiais gyvenimais kaip mūsų. Galbūt todėl šios autorės darbai palieka bėdsaką žmonių širdyse ir mintyse.

Prisipažinsiu, "Kita širdis" buvo pirmoji šios autorės skaityta knyga. Neturėjau su kuo jos palyginti, bet galiu tvirtai pasakyti, jog ji sukėlė nemažai minčių. Apie ką jos? Apie vaikų pasaulį, jiems daroma skriaudą, jų stiprybę. Apie tai, kodėl mūsų pasaulis toks ir nekitoks. Apie tai, kodėl šaukiamės Dievo ar Jį apleidžiame, kai mus užgriūna negandos. Ir apie tai, koks turi būti tvirtas, nuspresdamas, jog tas ar kitas žmogus nebevertas gyventi.

Knygoje sugulusi istorija tarsi nelaimių ir nesėkmių virtinė. Tarsi mėginimas parodyti, kiek gali pakelti moteris, netekusi savojo žmogaus automobilio avarijoje, paskui dar kartą netekusi atrasto gyvenimo draugo ir didžiausio turto - dukters. Tarsi norisi pasakyti stop. Juk tiek vienam žmogui per daug. Jis daugiau nepakels. Bet ir vėl. Sunki liga antrajai dukrai, kuri yra švyturys gyvenime, tikslas, dėl kurio gyveni ir tikėjimas, dėl kurio eini į priekį. Kiek gali paaukoti, kad šis vaikas gyventų? Matyt, viską ir dar daugiau. Širdis, kuri turi suplazdėti vaiko krūtinėje tampa pagrindine ir vienintele tavo gyvenimo siekiamybe. Bet jei ta širdis ne ta, kurios trokšti, ta, kuri tave skaudina, ta, apie kurią net nebūtum pagalvojęs. Priimtum? Reikia. Nes tik tokiu atveju vėl jausiesi laimingas, o svarbiausia gyvas.

O kaip tas žmogus, kuris atiduoda širdį ir taip jau atidavęs savo gyvenimą už tai, ko nepadarė? Jis teisus? Ar jis vertas pagarbos? Ar jis tikrai kitoks nei mes visi? Knygos autorė priverčia mintis skrieti, negali jų suvaldyti. Ieškai atsakymų - randi naujus klausimus. Mąstai. Tiki. Viliesi. Ir per kiekvieną knygos veikėją mėgini surasti save. Mąstyti, o ką darytum tu? Ar pamatytum ir pripažintum tavo vaikui daromą skriaudą? Ar atiduotum žmogų į mirties rankas, tikėdamas, jog jis to nepadarė? Ar paimtum jo širdį, kad tavoji gyventų?

Knyga. Tikra. Taikli. Ir verta dėmesio. Verta paimti ją į rankas. Verta savo mintis paleisti skrieti ir širdį plazdėti, kad suprastum, kas mus supa ir kokias istorijas išgyvena kiti. Nes kiti pavyzdžiai priverčia ne tik susimąstyti, bet ir pamatyti, pajusti ir pagelbėti.

Džiaugiuosi, kad ši knyga atkeliavo į mano namus ir į mano širdį.

Rūta

Knyga paslaptinga,intriguojanti, tiesiog tokia, kurios negali paleisti iš rankų. Perskaityti vienu atsikvėpimu iki galo verčia klausimas:"O kas bus toliau?" Čia pilna netikėtumų, sudėtingų situacijų. Neatsleistos mūsų ...

Knyga paslaptinga,intriguojanti, tiesiog tokia, kurios negali paleisti iš rankų. Perskaityti vienu atsikvėpimu iki galo verčia klausimas:"O kas bus toliau?" Čia pilna netikėtumų, sudėtingų situacijų. Neatsleistos mūsų šalies istorijos paslaptys: nesurastas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kapas, jo karfūna , suteikia autorės vaizduotei peno.Knygos herojė bando atskleisti šias paslaptis.Atsidurdama sudėtingose ir net pavojingose situacijose, ji ieško rakto, kaip įminti painias istorijos ir savo giminės mįsles. Keliaudami su ja galime pasigrožėti Vilniaus bažnyčių architektūra, prisiminti pagonybės laikų papročius. Autorė leidžia mums prisiminti XV-XVIII amžiaus įvykius ir iš jų staiga persikelti į XXI-ąjį amžių.

Lengvai skaitoma, pilna vertingų minčių, jauki knyga. Kundera meistriškai supina meilės, politikos, laisvės ir seksualumo temas į bendrą visumą. Tai nėra tipiškas romanas, kuriame pagrindiniai herojai yra dėmesio centre....

Lengvai skaitoma, pilna vertingų minčių, jauki knyga. Kundera meistriškai supina meilės, politikos, laisvės ir seksualumo temas į bendrą visumą. Tai nėra tipiškas romanas, kuriame pagrindiniai herojai yra dėmesio centre. Tomo ir Terezos likimai susipina nuo knygos pradžios, visgi joje pilna kitų istorijų, kurios kartais jungiasi tarpusavyje bet tuo pačiu metu teka sava vaga. Veiksmas vyksta okupuotoje Čekijoje, laikais, kai viskas keitėsi. Cenzūra viešpatavo ne tik literatūroje, bet ir paprastoje žmonių kalboje, jų kasdienybėje. Kundera pateikia daug gyvenimiškų įžvalgų, dalinasi savo idėjomis ir užduoda skaitytojui klausimus. Paradoksai, dilemos, Beethovenas, erotika.
Citata: "Mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)."
Knygoje daug dėmesio skirta kičo nagrinėjimui, tai apsunkina ir priduoda abstraktaus matmens šiam veikalui.
Autorius sėmėsi iš Nietzsche, Platono bei Sofokleso kūrybos. Knyga kitokia, vertinga ir prikaustanti dėmesį.

Ledi Čaterli meilužis - skandalingas romanas, dėl atvirų sekso scenų XX a. pr. buvo uždraustas ir pasirodė tik 1960 m. Paėmusi į rankas šią knygą, tikėjausi nepakartojamos ir karštos meilės istorijos, pilnos emocijų ir...

Ledi Čaterli meilužis - skandalingas romanas, dėl atvirų sekso scenų XX a. pr. buvo uždraustas ir pasirodė tik 1960 m. Paėmusi į rankas šią knygą, tikėjausi nepakartojamos ir karštos meilės istorijos, pilnos emocijų ir aistringų aprašymų, bet teko šiek tiek nusivilti, nes kartais autoriaus stilius ir nuobodūs teksto fragmentai, priversdavo mane atidėti ją į šalį. Knygą skaičiau ilgai ir vis turėjau iš naujo sukaupusi jėgas, priversti save paimti romaną į rankas. Vis dėlto pabaigoje sulaukiau prašviesėjimo ir įveikiau šį kūrinį.

Veiksmas vyksta XX a. pr. Čaterlių giminės Regbio dvare ir jo apylinkėse. Pagrindiniai veikėjai yra trys - seras Klifordas Čaterlis, kuris po karo liko suparalyžiuotas ir yra prikaustytas prie invalido vežimėlio, jo jauna žmona ledi Konstancija Čaterli ir Regbio dvare tarnaujantis eigulys Oliveris Melorsas.

Ledi Konstancija, negaudama iš suluošinto vyro kūniškų malonumų, atsiduoda eiguliui. Pažadinta aistra apima abu įsimylėjėlius, o jų meilės rezultatas yra kūdikis.

Tai dar viena knyga apie globalinį atšilimą ir jo galimas sukeltas pasekmes ateityje. Knygoje gana detaliai ir vaizdžiai pasakojama kas nutiktų, jei CO2 koncentracija pakiltų iki 1200 dalelių per milijoną atmosferos dalelių ir...

Tai dar viena knyga apie globalinį atšilimą ir jo galimas sukeltas pasekmes ateityje. Knygoje gana detaliai ir vaizdžiai pasakojama kas nutiktų, jei CO2 koncentracija pakiltų iki 1200 dalelių per milijoną atmosferos dalelių ir kaip tai paveiktų atskiras pasaulio vietoves per ateinančius 1000-1500 metų. Didžiausias dėmesys suteikiamas jūros lygio kilimui. Knygoje taip pat pateikiami inžinerinijos sprendimai kaip sėkmingai sumažinti klimato šilimą. Nebloga knyga nors rašymo stilius ir tai kaip buvo suskirstytos temos man nelabai patiko.

Millennium trilogija - bene geriausia, ką yra tekę skaityti. Įtraukiantis siužetas, nestereotipiniai veikėjai, intriga... Tiesa, kiekvienos dalies pradžia kiek nuobodoka, bet vėliau knygos įtraukia ir net daugiau nei 600...

Millennium trilogija - bene geriausia, ką yra tekę skaityti. Įtraukiantis siužetas, nestereotipiniai veikėjai, intriga... Tiesa, kiekvienos dalies pradžia kiek nuobodoka, bet vėliau knygos įtraukia ir net daugiau nei 600 puslapių kelionė per romaną tikrai neprailgsta.

Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą - paskutinioji Millennium dalis. Pabaiga, skaitytojų džiaugsmui, laiminga, keistoji Lisbeta Salander vėl nugali blogiukus. Knyga netradicinė ir įdomi, nes joje taip pat aptariami slaptųjų tarnybų užkulisiai. Neaišku, kiek aprašyme tiesos, tačiau vaizduotę jis tikrai sužadina. Autorius gyvai vaizduoja savo personažus - išplėtotas ir autsaiderės Lisbetos paveikslas, ir žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto asmenybė, ir kitų, mažiau svarbių veikėjų charakteriai. Tai daro pasakojimą dar patrauklesnį ir vaizdingesnį. Ko gero, būtų sunku išvardinti visus romano privalumus, siužeto niuansus ir pastebėti tai, kas būtent prikausto prie S. Larrsono knygų. Belieka tik apgailestauti, kad ši trilogija - tai viskas, ką galėsime paskaityti ieškodami daugiau šio talentingo autoriaus kūrybos.

Vieno Alabamos miestelio žmonės sukasi gyvenimiškuose rūpesčiuose. Kaip ir kiekviename miestelyje čia verda savitas gyvenimas: žmonės dirba, ilsisi, bendrauja su kaimynais, sprendžia konfliktus. Čia gyvena ir advokatas Atikus...

Vieno Alabamos miestelio žmonės sukasi gyvenimiškuose rūpesčiuose. Kaip ir kiekviename miestelyje čia verda savitas gyvenimas: žmonės dirba, ilsisi, bendrauja su kaimynais, sprendžia konfliktus. Čia gyvena ir advokatas Atikus su savo dviem vaikais. Tai vyras, kuris pats auklėja savo vaikus. Būtent jo dukra vaikiškai ir paprastai pasakoja šią istoriją. Toks pasakojimas labai patrauklus, be jokių nereikalingų išvedžiojimų. Daugelis paprastų gyvenimiškų situacijų parodo vaikų auklėjimą ir jam skiepijamas vertybes, tokias kaip sąžiningumas, tolerantiškumas, empatija, pagarba. Pagrindinė knygos ašis - tėvo ginamas juodaodis. Jis apkaltintas neteisingai, tačiau ir pats žmogus ir jo advokatas yra smerkiami. Kaip paaiškinti savo vaikui situaciją, kai teisingai besielgiantis tėvas yra viešai smerkiamas, užgauliojamas ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, netgi giminaičių? Tai Atikaus pareiga. Jei elgsiesi taip, kaip liepia sąžinė ir širdis, o ne vadovausiesi paskalomis ir blogais žodžiais, tu tapsi kitoks, daug geresnis. Nežudyk strazdo giesmininko, juk jis nieko tau nepadarė... Graži, rami, liūdna istorija, pasakojama mažo vaiko akimis.

Pirmuosiuose romano puslapiuose skaitytojas susipažįsta su pagrindiniu veikėju, tai - Francis Petrelis, kuris pats ir papasakos savo istoriją. Francis - buvęs psichiatrijos klinikos ligonis į šią įstaiga ne savo noru patekęs...

Pirmuosiuose romano puslapiuose skaitytojas susipažįsta su pagrindiniu veikėju, tai - Francis Petrelis, kuris pats ir papasakos savo istoriją. Francis - buvęs psichiatrijos klinikos ligonis į šią įstaiga ne savo noru patekęs prieš daugiau nei dvi dešimtis metų. Dabar iš jos ištrūkęs, tačiau vis dar persekiojamas prisiminimų ir paslaptingų, tik jam vienam girdimų balsų, veikėjas skuba užrašyti šiurpią istoriją ant savojo buto sienų.
Ko gero visos psichiatrinės ligoninės "sveikam" žmogui atrodo keistos, tačiau Valstybinė Vakarų ligoninė vis gi yra ne eilinė. Spalvingi pacientų charakteriai ir visą laiką savo teisumu įsitikinęs gydytojas nuo pat pradžių įtraukia skaitytoją. Keistą, tačiau savaip pastovų klinikos gyvenimą sukrečia žmogžudystė. Auka - praktikantė Trumpa Blondinė. Tuomet istorijoje atsiranda prokurorė Liusi, ant skruosto turinti didelį randą, paliktą ją išprievartavusio vyro... Paukštelio (taip ligoninėje buvo vadintas Francis) pasakojimas priverčia pačiam pasijausti ne ką menkesniu bepročiu nei romano veikėjai. Kas buvo paslaptingasis Angelas, pasėjęs mirtį ir siaubą tarp pamišėlių? Kaip surasti žudiką, kuriuo niekas netiki? Egzistavo Angelas iš tiesų - ar tebuvo Francio vazduotės vaisius?
John'o Katzenbach'o kūrinio įtampa sustingdo kraują venose. Taip nutinka anaiptol ne dėl greitos įvykių tekmės. Šįkart viskas kitaip - kai niekas nevyksta ir aplinkui tik tuštuma niekas nebegali jaustis saugus. Čia nėra kada sustoti. Sustoti - reiškia mirti.

Jei skaitai Umberto Eco, panyri į kita pasaulį. Pilną simbolių, mistikos, sąmokslo teorijų ir veiksmo.

Naujausias U. Eco kūrinys "Prahos kapinės" kviečia nusikelti į 1897 metų Paryžiaus gatves. Į jo purvinus skersgatvius,...

Jei skaitai Umberto Eco, panyri į kita pasaulį. Pilną simbolių, mistikos, sąmokslo teorijų ir veiksmo.

Naujausias U. Eco kūrinys "Prahos kapinės" kviečia nusikelti į 1897 metų Paryžiaus gatves. Į jo purvinus skersgatvius, knygynus, kuriuose renkasi reikalingi žmonės, į požeminius kanalus, kuriuose gali paslėpti nereikalingus įkalčius arba užsukti į madingiausius to meto restoranus, paskanauti gurmaniškų patiekalų. O gal šiandien susitikime su Froidu arba paspauskime Garibaldžiui ranką?

Taip, knyga pilna žymių veikėjų, ir istorija kupina simbolių. Aprašytos applinkos detalės sugeba tave nukelti į tuos laikus, tačiau.... Tačiau tikėjausi daugiau iš šios knygos. Pamenu, perskaičius Fuko švytuoklę bėgau tikrinti ar visi aprašyti faktai yra tiesa. Šios knygos tema - nelabai originali (žydai, žydai ir dar kartą žydai - vėl slapti protokolai, knygos, kurios žudo). Trūko šiek tiek charizmos. Nors pati knyga skaitosi žymiai lengviau nei "Fuko švytuoklė" arba "Rožės vardas". Pradedantiesiems pažintį su šiuo rašytoju rekomenduoju pradėti būtent nuo šios knygos.

O pabaigai: ar galime pasitikėti istorija? Juk kiekvienas galime kurti, įtaigiai parašyti įvykį ir še tau ISTORIJA.

Knyga "Atskalūno laiškai" - pirmoji mano pažintis su Stephen Chbosky kūryba. Pagrindinis personažas Atskalūnas - vaikinukas, vardu Čarlis, per savo šešiolika gyvenimo metų patyręs nemažai baisių ir labai nemalonių...

Knyga "Atskalūno laiškai" - pirmoji mano pažintis su Stephen Chbosky kūryba. Pagrindinis personažas Atskalūnas - vaikinukas, vardu Čarlis, per savo šešiolika gyvenimo metų patyręs nemažai baisių ir labai nemalonių įvykių. Jis niekada neturėjo savo nuomonės (arba tiesiog ją pasilikdavo sau), visada stengėsi likti nepastebėtas, pasiduodavo aplinkiniams, anot psichoterapeutės, buvo pasyviai agresyvus. Nelengvoje Čarlio kasdienybėje atsiranda ir draugų, kurie galbūt ne visada rodo gerą pavyzdį, bet kaip tikri draugai visuomet būna šalia.

Ši knyga skyrėsi nuo visų iki šiol skaitytų knygų, pirmiausia dėl savo formato - šią knygą sudaro vien Čarlio laiškai visiškai nepažįstamam žmogui, apie kurį jis buvo kažką girdėjęs. Jam laiškų autorius Čarlis atskleidžia visas savo mintis, nuoskaudas ir tobulas akimirkas, kai "visi jaučiasi nemirtingi". Nežinau, ar tai geras sumanymas, ar ne, bet toks knygos pobūdis tikrai padėjo pabandyti suprasti Čarlį, įsijausti į jo problemas. Tiesa, reikia pripažinti, kad visiškai jo perprasti nepavyko, o jo problemos man pasirodė labai perdėtos. Čarlis per daug dažnai dedasi auka ir visi jo "priepuoliai" (nežinau, kaip kitaip pavadinti) yra tiesiog šauksmas į kitus, prašymas atkreipti į jį dėmesį.

Čarlis, Sem ir Patrikas - trijulė, kuriai priklausyti norėtų turbūt kiekvienas. Jie visada stengiasi vienas kitam padėti, kartais dėl to atsisako net savo norų. Žaviuosi jais visais. Sem sugebėjimu džiaugtis, mylėti, būti rūpestinga ir savimi pasitikinčia, Patriko linksmumu, noru rizikuoti bei apginti draugą, Čarlio mąstymu ir pasiaukojimu. Patrikas ir Sem - tarsi pakvaišę, bet rūpestingi "tėveliai", sutikę po savo, nors ir praplyšusiu sparneliu, priimti pasimetusį, savo vietos nerandantį Čarlį.

Knyga nekart privertė susimąstyti, pagalvoti, bet to jausmo, kai užverti paskutinį knygos puslapį ir atrodo, jog kažkas pasikeitė, ar tos tuštumos, kurią nekart jaučiau perskaičiusi tikrai gerą knygą, nebuvo.