Irvin D. Yalom seniai yra mano mėgstamiausių autorių sąraše. Čia jis pateko už lengvą ir sklandų rašymo stilių, o svarbiausia - įdomias ir sudėtingas temas. Jo aprašomos istorijos tokios painios ir sudėtingos, pilnos...

Irvin D. Yalom seniai yra mano mėgstamiausių autorių sąraše. Čia jis pateko už lengvą ir sklandų rašymo stilių, o svarbiausia - įdomias ir sudėtingas temas. Jo aprašomos istorijos tokios painios ir sudėtingos, pilnos vidinio pasaulio dramų ir prieštaravimų, ir visgi jis sugeba viską išdėstyti ramiai ir rafinuotai. Jis lyg geras dėstytojas: paima už rankos ir veda sudėtingais ir painiais filosofų ir psichologų takais. Manau, kad jo knygas turėtų mėgti visi: tiek patys filosofai ir psichologai, tiek su tom profesijom nesusiję asmenys. Aš prie pastarųjų. Apie Spinozą beveik nieko nebuvau girdėjusi, todėl man ypatingai tiko, tas nuosaikus, lengvas vedimas už rankos. O antra siužetinė linija apie Rozenbergą sudomino net mano brangųjį, kuris domisi antro pasaulinio karo istorija. Kai kurios detalės buvo jam naujiena.

Kaip ir visas Yalom knygas, rekomenduočiau tiems, kurie nori ne tik gero skaitymo, bet ir šiek tiek sužinoti, išmokti, pažinti, praplėsti akiratį ir įgyti drąsos pažvelgti giliau į save bei kitus.

"Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo" - tai labai gera juoko dozė skaitytojui.

Detektyvinės knygos yra ne tos, kurios man labiausiai patinka, tačiau ši mane sužavėjo. Nežinau, kodėl būtent ją įtraukiau į savo...

"Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo" - tai labai gera juoko dozė skaitytojui.

Detektyvinės knygos yra ne tos, kurios man labiausiai patinka, tačiau ši mane sužavėjo. Nežinau, kodėl būtent ją įtraukiau į savo skaitomų knygų sąrašą, bet gailėtis dėl jo neteko. Intriguojantis knygos siužetas, tiesiog prikausto prie jos. Juk pagrindinis veikėjas yra tik ką savo 100 - ojo gimtadienio sulaukęs vyras. 100 metų - tai dar ne pabaiga, o dar vienas pradžios taškas šio senolio gyvenime. Jis kitaip nei visi kiti senyvo amžiaus žmonės nutaria atšvęsti savo šimtąjį gimtadienį. O kam jam tas tortas, kam jam tie visi sveikinimai jei jo dar laukia nuotykių kupina kelionė ir nauji draugai.

Daug kas gali pamanyti, kad ši knyga, tai liūdesio pilnas pasakojimas apie paskutines seno žmogaus dienas, tačiau yra atvirkščiai. Tos, paskutinės, o gal ir ne, jo dienos, pilnos naujų žmonių, intrigų, nenuspėjamų posūkių.

Knygos išdėstymas taip pat ne eilinis. Viename skyriuje pasakojimas vyksta tuo metu, kai šimtametis turėtų švęsti savo gimtadienį, o jau kitame skyriuje persikeliama į tuos laikus, kada Alanas buvo dar jaunas. Abi laiko linijos pasakojamos lygiagrečiai, tik antroji pereinama daug greičiau. Tačiau, nei dabartyje nei ankstesniuose laikuose netrūksta įdomių įvykių šimtamečio gyvenime. Per ankstesniuosius laikus atskleidžiama Alano asmenybė, susiformavusi per tiek daug metų, per kuriuos jis spėjo susipažinti su daugybe žinomų asmenybių, kurios lėmė viso pasaulio likimą. Tai ar vienas žmogus gali lemti viso pasaulio įvykių raidą?

Man labiausiai patiko rašytojo juodasis humoras, stilius labai ryškiai atsispindėjęs šioje knygoje. Tai ta kūrinio dalis, kuri leido į viską žiūrėti su šypsena ir per daug neįsijausti į vykstantį kriminalą.

Dauguma gali suabejoti knygos apimtimi ir pamanyti, kad knygoje bus kartojama tas pats per tą patį. Tačiau tie beveik penki šimtai puslapių, tikrai nėra sunkiai skaitomi. Knyga taip įtraukia, kad versdamas puslapį po puslapio, nepastebi, kada atverti paskutinį. O paskutiniuose puslapiuose dar kartą pereinamas visas knygos siužetas, bet skaitytojui pateikiama ne tikroji jo versija, o labiau išgalvota, ir jis pats gali dar kartą prisiminti ir išgyventi tuos įvykius, kuriuos patyrė šimtametis per kelias savaites nuo savo šimtojo gimtadienio dienos.

Veikėjai visi labai įdomūs, turintys savo skirtingas ne ką mažiau intriguojančias istorijas. Bet visi jie kartu labai puikiai tiko vienoje knygoje ir vienoje istorijoje.

Pabaigoje žinoma abi siužetinės linijos susijungia, atskleisdamos tai, kad šimtamečio gyvenimas jo šimtuoju gimtadieniu nesibaigia, o prasideda iš naujo.

Sutinku su rašytojos I.Allende kūrinio apibūdinimu, kad "šio ypatingo romano medžiaga - visos didžiosios literatūros temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas". Jos perteiktos profesionaliai ir jautriai. Dar pridėčiau -...

Sutinku su rašytojos I.Allende kūrinio apibūdinimu, kad "šio ypatingo romano medžiaga - visos didžiosios literatūros temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas". Jos perteiktos profesionaliai ir jautriai. Dar pridėčiau - vaizdinga Afganistano istorijos atkarpa. Verta dėmesio knyga.

454. Proginis pasikalbėjimas. Tokia knyga kaip ši skirta ne perskaityti ir ne kam nors garsiai paskaityti, o vis atsiskleisti sakysim, išėjus pasivaikščioti arba kelionės metu: reikia galėti į ją pasinerti ir vėl pakelti akis...

454. Proginis pasikalbėjimas. Tokia knyga kaip ši skirta ne perskaityti ir ne kam nors garsiai paskaityti, o vis atsiskleisti sakysim, išėjus pasivaikščioti arba kelionės metu: reikia galėti į ją pasinerti ir vėl pakelti akis - įsitikinti, kad aplinkui nėra nieko nepaprasta.

Knyga galutinai mane įtikino, kad apie filosofiją ir jos istoriją aš neturiu jokio, netgi žalio supratimo. Tačiau tai nereiškia, kad buvo neįdomu.

Skaitydama vis galvojau, kad F. Nietzszches laikais moralė buvo visai kitokia nei mūsų: daug griežtesnė ir daug aiškesnė. Kūnas ir jo pojūčiai tuo laiku buvo nuvertinti, į gamtą žiūrėta arba kaip į paveikslėlį, arba kaip į instrumentą, o santykius apibrėždavo aibė taisyklių. Taip pat atrodo, kad krikščionybė ir jos tiesios vaidino itin svarbų vaidmenį, nubrėždamos aiškią ribą tarp galima ir negalima. Ir taip begalvojant bei beskaitant atrodo, kad visame krikščioniškame dvasios ir sielos garbinime autoriui labiausiai trūko vietos patiems paprasčiausiems pojūčiams: regai, klausai, lytai, skoniui, uoslei. Visa knyga man skambėjo kaip realybės - tokios, kokią ją tuo metu išgyveni - ilgesys. Ilgesys jausti tai, ką jauti, galvoti, ką galvoji, ir išgyventi, ką išgyveni. Ir kai apie tą ilgesį negali kalbėti taip, kaip norėtum - tiesiai ir atvirai - belieka juoktis, kartais kandant, kartais paglostant, kartais atlaidžiai šypsantis.

Tikiu, kad dėl vieno dalyko F. Nietzsche tikrai būtų patenkintas - dabartiniais laikais tikrai daugiau dėmesio gauna gamtos ir tikslieji mokslai. O dėl viso kitko, įskaitant ir moralę - net nežinau, bet čia jau nebe atsiliepimo į knygą klausimas.

& kitos ten tos visokios istorijos

Senokai jau perskaityta knyga. Paėmiau perversti dar kartą - atsiliepimui šitam parašyti. Na, perverčiau. Na, ir ką. Visa knyga yra apie vieną ir tą patį:

Vilnius yra seksas.

Be jokių...

& kitos ten tos visokios istorijos

Senokai jau perskaityta knyga. Paėmiau perversti dar kartą - atsiliepimui šitam parašyti. Na, perverčiau. Na, ir ką. Visa knyga yra apie vieną ir tą patį:

Vilnius yra seksas.

Be jokių viliotinių prieš ir jokių vaikų po. Plikas seksas.

Tiesą sakant, truputėlį gaila tų keešim ar kažkiek išleistų litų.

Nors talentą rašytoja turi, nėra nė ką kalbėti. Turi lengvą ranką, skvarbią akį, lakią vaizduotę. Ale bet lėkšta nors tu ką.

Tikriausiai ne kartą esate girdėję apie ką George Orwell knyga "Gyvulių ūkis". O jei ne, tai trumpai pasakysiu, kad tai pasakėčia apie socializmą. Knygelė plona, tačiau aš ją skaičiau su pertraukomis ir pabaigiau visai...

Tikriausiai ne kartą esate girdėję apie ką George Orwell knyga "Gyvulių ūkis". O jei ne, tai trumpai pasakysiu, kad tai pasakėčia apie socializmą. Knygelė plona, tačiau aš ją skaičiau su pertraukomis ir pabaigiau visai neseniai. Galbūt tai, kad pabaigiau jau užsiėmusi galvą rūpesčiais, man ji labai didelio įspūdžio nepadarė. Iš tiesų, man patiko pirmoji knygelės dalis, kuri prasidėjo šviesiomis idėjomis, kova už gerovę, o pabaiga, deja, baigėsi išnaudojimu ir savivale. Nieko bloga apie knygą negaliu pasakyti, patiko man kai kurie veikėjai, tokie kaip arklys Boksininkas, kuilys Sniegius, asilas Benjaminas, tačiau kažkokių rimtų minčių nesukėlė.

"Ateinu su šaukštu" - nauja Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis. Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos - nuo 30 000 000 m....

"Ateinu su šaukštu" - nauja Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis. Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos - nuo 30 000 000 m. pr. Kr. ("Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais...") iki 30 000 000 m. po Kr. ("Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi...").



Pirmi 300 puslapiai buvo tikrai įtraukiantys ir sužavėjo istorinių faktų perteikimas per ironijos prizmę. Tačiau įpusėjus knygą viskas tarsi pradėjo kartotis, veikėjai, istoriniai vingiai, tiesiog pasidarė nebe manonu skaityti. Kaip bebūtų knygą perskaičiau visą ir užsidedu sau riebų pliusą, nes seniai norėjau perskaityti kokią nors Erlicko knygą :)

Jau tapo įprasta, kad savo atsiliepimą apie perskaitytą knygą pradedu trumpu savo motyvo skaityti būtent šią knygą paaiškinimu. Ne išimtis ir "Šiukšlyno žmonės". Šią knygą nusprendžiau perskaityti dėl to, jog labai...

Jau tapo įprasta, kad savo atsiliepimą apie perskaitytą knygą pradedu trumpu savo motyvo skaityti būtent šią knygą paaiškinimu. Ne išimtis ir "Šiukšlyno žmonės". Šią knygą nusprendžiau perskaityti dėl to, jog labai suintrigavo ir sudomino knygos pavadinimas, o ir iš viršelio įdėmiai, gal net baugiai, žvelgiančios akys taip pat paskatino kuo greičiau atversti knygą ir pasinerti į romano tekstą.

Šiame romane aprašomi dviejų našlaičių - Gustės ir Mato likimai. Vaikai pabėgo iš vaikų globos namų ir apsigyveno šiukšlyne... Visos knygos metu vaizduojama, kaip Gustė ir Matas kabinasi į gyvenimą, bando išsikapstyti iš, rodos, beviltiškos situacijos. Skaitant daug kartų atrodė, kad štai, jau dabar vaikams viskas susitvarkys ir jie nebeturės kęsti patyčių, užgauliojimų, apgavysčių ir galės gyventi normalų, kaip ir visi, gyvenimą. Tačiau likimas vėl pažeria nemalonių išbandymų tiek Matui, tiek Gustei.

Knygos pabaiga iš tiesų nustebino (blogąja prasme)... Nenoriu atskleisti visų dėtalių, tačiau skaitydama tikėjausi, kad bent jau knygos pabaigoje viskas pasibaigs laimingai. Deja... Matyt, autorius nenorėjo idealizuoti šiukšlyno vaikų gyvenimo ir likimo, ir todėl nelaimingų vaikų likimą vaizdavo tikromis ir nepagražintomis spalvomis.

Iš tiesų ši knyga padėjo dar kartą suprasti, kiek daug gerų ir nuostabių dalykų turiu gyvenime. Nuoširdžiai patariu visiems perskaityti šią knygą. Ji tikrai gali padėti iš naujo surikiuoti savo vertybes.

Dovilė

Tęsiant Knygų iššūkio tradiciją, atėjo laikas pabandyti apdainuoti "Vilko valandą". Sunku kažką pasakyti apie knygą, kurios recenzijos pasiliejo vos tik jai pasirodžius. Galbūt lengviausia pradėti nuo to, kas man...

Tęsiant Knygų iššūkio tradiciją, atėjo laikas pabandyti apdainuoti "Vilko valandą". Sunku kažką pasakyti apie knygą, kurios recenzijos pasiliejo vos tik jai pasirodžius. Galbūt lengviausia pradėti nuo to, kas man labiausiai patiko.

Buvau nuoširdžiai nustebinta bendros knygos kokybės. Visi veikėjai įdomūs - tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai yra ryškūs, gyvi, nepagailėta pastangų sukuriant charakterius, išvaizdą, priešistorę ar pabrėžiant vieną kitą įdomesnę detalę, kas labai padėjo juos atskirti, nes jų yra daug, veikėjai lengvai įvedami į veiksmą, bet taip pat lengvai ir "šienaujami".

Man visada patinka skaityti knygas apie pažįstamas vietas, o Vilnius čia aprašytas nuostabiai. Daug detalių padeda susikurti galvoje ne tik Vilniaus ar ir kitų miestų vaizdus, bet ir atmosferą, o ji kaip geram siaubo filme ar trilery - skaitai ir laksto šiurpuliukai.

Dar noriu pagirti veiksmą. Jo daug, tikrai daug. Viskas vyksta greitai, guma netempiama ir nesvarbu iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojamas skyrius - viskas yra lygiavertiškai įdomu. Tiesa, siužetas nėra absoliučiai nenuspėjamas ir einant link galo, galima mintyse pradėti dėliotis, kaip išsispręs vienas ar kitas konfliktas, situacija, bet skaitant paskutinius puslapius malonių staigmenų liko, ir svarbiausia, kad liko paslapčių, kurios tikiuosi bus atskleistos kitoje knygoje.

Tiesa, vien panegirikom užsiiminėti negalima. Buvo keletas vietų, kurios suerzino. Ir nors tai lyg ir turėjo pasitarnauti bendram knygos siužeto vystymui, tačiau, kai kūrinyje veikia protingi ir įžvalgūs veikėjai, kai kurios jų padarytos klaidos atrodo pernelyg kvailos. Galbūt galima pasikabinėti ir prie to, kad veikėjai gan paviršutiniški, o jų charakteriai nėra gilūs, tačiau kaip gerame veiksmo filme, jei siužetas geras, prie smulkmenų kabinėtis neverta.

Nikolajus Gogolis "Mirusios sielos"...

Kai knyga puiki, tai labai sunku pasidalinti įspūdžiais.. Ne todėl, kad būtų keblu išvardinti jos privalumus ar trūkumus, tiesiog norisi pasakyti daug, bet sakiniai dėliojasi kreivai...

Nikolajus Gogolis "Mirusios sielos"...

Kai knyga puiki, tai labai sunku pasidalinti įspūdžiais.. Ne todėl, kad būtų keblu išvardinti jos privalumus ar trūkumus, tiesiog norisi pasakyti daug, bet sakiniai dėliojasi kreivai šleivai... Susiduri su rašytojo didžiausia problema - kūrybiniu užtemimu... Ir nors vilku stauk... rašau, braukau, vėl iš naujo bandau ir kaip nesigauna taip nesigauna... Apima neviltis, bet pasiduoti lygioje kovoje negaliu sau leisti...

Pradėsiu nuo to, jog Nikolajus Gogolis mane įvedė į rusų literatūrą... Tai pirmoji ruso rašytojo knyga, kurią perskaičiau... Ir nors knygoms tautybė nesvarbi, kaip ir skaitytojui (bent jau turėtų taip būti), bet rusų literatūra yra KAŽKAS TOKIO, apie ką yra šnekama, kaip apie ypatingą ir itin reikšmingą... Ilgą laiką galvojau, jog tai tiesiog žmonių sentimentai... (lietuviškasis plikbajorio kompleksas matyt čia suveikė: visa, kas rusiška - atmesti....) Visgi nepabandyti žmogus tiesiog negali, negalėjau ir aš, ir ačiū dievui pabandžiau... Nors tai pirmoji, ir kolkas vienintelė, ruso literato knyga, kurią perskaičiau, tačiau sustoti neketinu... Kodėl? Todėl, kad rusų literatūra plati, kaip pati Rusija: su savo didybe, kazokišku ūpu, skurdu ir auksu...

Tikrai nerekomenduočiau šios knygos mokyklinio amžiaus skaitovams, ne dėlto, kad manyčiau, jog jie kvaili... tikrai ne... Šiai knygai reikia subręsti, gauti gyvenimiškos patirties, kitu atveju vargu ar iš jos pasiimsi, ką galėtum... Subtilus humoras, meistriškas autoriaus mokėjimas pasišaipyti iš bajoriškojo luomo atstovų ydų.. skaičiau ir kėlė šypseną, kartais net juoką pasakojimi pagrindinio herojaus Čičikovo nuotykiai... O jų būta įvairiausių...

Ši Nikolajaus Gogolio novelė susideda iš dviejų dalių... Antroji dalis nebaigta... Čia gal ir būtų visai smagu truputį papasakoti istoriją, kodėl antrosios dalies autorius nebaigė... Trumpiausias atsakymas - numirė... Bet jis būtų ne visai tikslus... Išleidęs pirmą knygos dalį, N. Gogolis susilaukė kritikos, jog labai tendencingai ir ganėtinai per stipriai pasišaipė iš bajoriškojo sluoksnio... Galbūt būta ir kitų paskatų, bet fakto nepaneigsi, jog Gogolis sugalvojo ir parašė antrąją dalį, kurią pats sunaikino... tada, matyt, užėjus kūrybiniam marazmui, sugalvojo, kad reikia vėl atkurti ką buvo parašęs... kaip katė su kačiukais... O galutiniam variante kai ką pats autorius išmetė, neaišku dėl kokių priežasčių, ir mus pasiekusi antroji dalis ne visus skyrius turi, kai kur trūksta žodžių... Toks ne visai suredaguotas darbas...

Visgi apie antrąją dalį nenorėčiau išsiplėsti... Nepasakyčiau, kad ji labai nublanksta prieš pirmąją, tačiau kažko kūrybiškai naujo ir įdomaus vargu ar berastum..

Na o pirmoji dalis - tai aukso luitas... Atrodytų absurdiškas yra pagrindinio herojaus planas nusipirkti mirusias mužikų sielas, tačiau bajorų charakteriai pavaizduoti taip įtikinamai ir tokie žavūs, kad dar labiau pastiprina tą apsurdiškumo skonį.. o tai atveria kelią į šypsenas...kartais nesijuokti iš aprašomų įdomybių tiesiog neišėjo... Jokiu būsu nenoriu pasakyti, kad skaitysite ir kvatositės už pilvų susiėmę... Gogolis iš tiesų suprato, kas yra subtilus humoras ir puikiai tai iliustravo šioje novelėje.. Ar bent jau jo humoro jausmas artimas manajam...

Kas iš tiesų įtraukia šioje knygoje, tai kad neįmanoma nuspėti kas bus... pavyzdžiui ilgai autorius vedžioja skaitytoją už nosies ir nepasakoja, kas tas Čičikovas yra, o juk pagrindinis veikėjas... arba kodėl jis nusprendė supirkinėti mirusias mužikų sielas.... knygoje nuolat paliekama šiokia tokia intriga... tad numesti knygos į šalį tikrai nesinori, nes kyla žingeidus noras sužinoti: o kas bus toliau?

Didžiausia kritika šiai knygai būtų, kad antros dalies vargu ar reikėjo... bet ši kritika tokia menka, kad ji nublanksta kaip smilga rūke...