Vos perskaičius Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį" ėmiausi Albert Camus "Svetimo". Pirmoje "Vilniaus pokerio" dalyje veikėjas Vytautas Vargalys aprašė iškanuotus žmonės. Būtent toks pasirodė "Svetimo" pasakotojas Merso....

Vos perskaičius Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį" ėmiausi Albert Camus "Svetimo". Pirmoje "Vilniaus pokerio" dalyje veikėjas Vytautas Vargalys aprašė iškanuotus žmonės. Būtent toks pasirodė "Svetimo" pasakotojas Merso. Atrodė tarytum įvykius pasakotų, veikėjo kapeliono žodžiais tariant, besielė būtybė. Kalbama trumpais šaltais sakiniais, nė neužsimenant apie Merso jausmus, emocijas, išgyvenimus, tarsi jų nė nebūtų. Jo abejingumas kėlė susierzinimą viso skaitymo metu. Kita vertus, pasakotojas išliko tikras ir nemelavo nei sau nei kitiems. Nors daug kam atrodo, kad Merso buvo svetimas jį nuteisusiems žmonėms, kurie jo nesuprato, aš labiau būčiau linkusi manyti jog jis buvo svetimas pats sau, savo paties žmogiškumui. Perskaičius šią, kaip ir kitas Camus knygas, lieka jausmas, tarsi kažkas buvo nepasakyta, ne iki galo atskleista, neužbaigta. Nepaisant to, kad parašyta suprantamais sakiniais, šio autoriaus kūryba nėra skirta lengvam pasiskaitymui.

Taip norisi percituoti Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos - vienodos, o nelaimingos skirtingos savaip, ir tuo skirtingumu Zadie žaidžia, mėgaujasi ir vėl užburia.

Prisimenu Zadie "Baltus dantis" ir darosi šilta, nes...

Taip norisi percituoti Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos - vienodos, o nelaimingos skirtingos savaip, ir tuo skirtingumu Zadie žaidžia, mėgaujasi ir vėl užburia.

Prisimenu Zadie "Baltus dantis" ir darosi šilta, nes istorija miela ir šilta it megztas rankomis šalikas, apvyniojantis tavo kūną ir lėtai nešantis link besikūrenančio židinio. Jos istorija gyva, besikeičianti ir sklandati ore, tokia atrodanti arti tavęs, už kaimyno durų.

"Paklydimai". Pirma šokas, kaip knygą, kuri originalo kalba skamba "On beauty", galima versti - "paklydimai", bet tik perskaičiusi knygą suvokiau, kad "gražume" ji negalėtų, o gal geriau sakyti nederamai skambėtų,nes knyga pilna paklydimu savo jausmuose, šeimos suvokime, savęs pažinime, nes neberandama kelio po 30 metų ėjimo tuo pačiu keliu.

Knyga lyg voratinklis - dvi šeimos, iš išorės skirtingos, bet viduje slepiančios panašius jausmus bei abejones, nepasiektus tikslus. Šeimos moterys užgesina saviraišką, pasirenka apgaulingai lengvesnį šeimos darbą, bet save užmiršta ir aukoja šeimai, kuri pamiršta auksą, paliktą namie. Šeimos vaikai, ištroškę meilės, nes jos negauna iš tėvų, o tėvai ieško savo meilės - laimės, nes neatranda pilnatvės, taip užburtas ratas, nesustojantis vietoje, nes laimingos šeimos nesusika - eina pavėjui, nelaimingos - sukasi sukasi ir neranda kelio tiesaus bet randa vingiuotą, įdomesnį kelią.

Witold Gombrowicz "Kosmosas".

"Nelengva bus toliau pasakoti mūsų istoriją. Apskritai nežinau, ar tai istorija. Vargiai galima vadinti istorija tokį nuolatinį elementų... telkiąsi ir skaidymąsi" [158 psl.].

Netradicinis...

Witold Gombrowicz "Kosmosas".

"Nelengva bus toliau pasakoti mūsų istoriją. Apskritai nežinau, ar tai istorija. Vargiai galima vadinti istorija tokį nuolatinį elementų... telkiąsi ir skaidymąsi" [158 psl.].

Netradicinis rašymo ir realybės/ vaizduotės pateikimo būdas. Labai retai, kada į rankas papuola tokio rašymo stiliaus knygos: daiktavardžiai/ būdvardžiai/ veiksmažodžiai/ sinonimai/ antonimai/ begalė svaiginančių vaizdų/ melanchiliškas chaosas, vietomis peraugantis į lengvą šizofreniją/ žodžių meistriškumas ir asociacijų šulinys.

Neveltui knyga vadinasi "Kosmosas" ir puikiai suprantu, už ką autoriui buvo skirta Prix International dė Litterature premija.

Kartą Amerikoje - tai ir šmaikšti, ir kartu tragiška istorija, apie keturis vaikystės bičiulius, bandančius išgyventi Amerikoje, Didžiosios depresijos metais. Gimę ir augę juodžiausiame Niujorko skurde, jie atkakliai laikosi...

Kartą Amerikoje - tai ir šmaikšti, ir kartu tragiška istorija, apie keturis vaikystės bičiulius, bandančius išgyventi Amerikoje, Didžiosios depresijos metais. Gimę ir augę juodžiausiame Niujorko skurde, jie atkakliai laikosi drauge, kartu lanko "gatvės mokyklą", kad prisitaikytų ir išliktų. Tik vaikiškas išdaigas pamažu keičia vis rimtesni suaugusių žmonių žaidimai, iš kurių kelio atgal nebėra...

Pilnas įtampos, bet nestokojantis ir komiškų situacijų, gaujos gyvenimas atskleidžiamas iš vidaus, vieno jos dalyvio akimis. Nuoširdumu, tikroviškumu, gyvenimišku humoru paperkantis pasakojimas.

Ši autobiografinė knyga buvo parašyta Sing-Sing kalėjimo vienutėje. Autorius, būdamas vieno iš žiauriausių Amerikos nusikalstamų susivienijimų, nariu, realistiškai aprašė Amerikos gyvenimą Didžiosios depresijos laikotarpiu: sausasis įstatymas, prostitucija, vagystės ir žmogžudystės. Blankiai, bet vis dėlto knygoje atsispindi tas didysis metas, kai Sindikatas_Mafija_Cosa Nostra klestėjo ir jiems po kojomis buvo visas pasaulis, laikotarpis, kai karaliavo Al Capone ir "Lucky" Luciano.

Kaip ir kiekvienoje tokio pobūdžio aprašomojoje istorijoje tikrai netrūksta vaizdžiai aprašomų nusikalstamų veiklų, kraujo, lavonų, lūžtančių pirštų ir kitų žalojamų galūnių, pinigų skonio, sekso, prostitucijos, viskio, valdžios ir t.t. - jokia knyga apie Mafiją negalėtų apsieiti be visos šios mėsmalės. Tačiau šios knygos pagrindiniai herojai tikrai nėra bukagalviai Sindikato smogikai, šaudantys ir žudantys už kiekvieno kampo, priešingai, kiekvieną jiems skirtą užduotį jie apgalvoja ir aptaria tarpusavyje ir vykdymui pasitelkia savo protinius gebėjimus, kurių dėka, kartais susitaria geruoju, be kraujo ir dar ką nors išlošia. Knygoje labai ryškiai ir aiškiai aprašyti kiekvieno iš herojų charakteriai bei kiekvienam iš jų priskirtinas skirtingas vaidmuo. Lygiagrečiai visų tų aprašomų nuotykių, žingsniuoja audringa/ tyra/ nuoširdi ir ištikima ketveriukės draugystė, kurią, deja, galiausiai, pražudo kvaila didybės manija ir gobšumas.

Pagal šią knygą 1984 m. sukurtas garsaus režisieriaus Sergio Leone kino šedevras "Kartą Amerikoje", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Robert'as De Niro.

Indija vilioja unikalia svaiginančia egzotika, kurios nerasime jokiame kitame pasaulio krašte, traukia unikaliais įspūdingais mistiniais pasakojimais apie guru ir nušvitusius pasauliečius bei giliomis jogos tradicijomis,...

Indija vilioja unikalia svaiginančia egzotika, kurios nerasime jokiame kitame pasaulio krašte, traukia unikaliais įspūdingais mistiniais pasakojimais apie guru ir nušvitusius pasauliečius bei giliomis jogos tradicijomis, puosejėjamomis nesuskaičiuojamais tūkstantmečiais... tačiau ko iš tikrųjų tikimės iš Indijos kurpdami planus aplankyti šią šalį?

Perskaičiusi patyrusių keliautojų Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus kelionės po Indiją dienoraščio puslapius, supratau, kad "išgyventi" indiško kraštovaizdžio ir kasdienybės nuspalvintus vietinių žmonių rūpesčius ir atsidurti toje aplinkoje turiu kuo greičiau. Galima sakyti, užsikrėčiau tomis mintimis, nors jau ir gerokai anksčiau jaučiau žavesį egzotikos Karalienei.

M.Starkaus knygos dėka susipažinau su reikšmingiausiais Indijos miestais: Mumbajumi, Puriu, Kalkuta, Varanasiu, Agra, Deliu, Džaipuru ir kt. Mat, knygoje aprašomų įspūdžių koordinatės išsidėsčiusios vidurinėje šalies dalyje nuo Arabijos jūros iki Bengalijos įlankos. Autoriaus skaičiavimais kelionės kilometražas siekia 6109, o šio atstumo vykdymo laikas ir kelionės trukmė 15 dienų.

Jaukus ir šiltas vaizduotės vizitas Indijoje, kūną palikus saugioje darbo kėdėje namuose, šią šalį nupiešė kaip įvairovės telkinį, kuriame architektūros šedevrai žėri neapskaičiuojama prabanga , o jų užuovėjoje verda sunki kova dėl išlikimo. Tai šalis, kurioje neįmanoma atrasti kertelės vienatvei, nes visur susiburia jei ne žmonių, tai gyvulių draugijos. Miestai Indijoje išsiskiria vis kitokiais aromatais, kitokiais žmonių gyvenimo įpročiais ir amatais. Taip pat Indijoje gausus maisto asortimentas, norintiems išmėginti keisčiausius skonius, ar tiesiog vegetarams. Tačiau, kaip bebūtų įdomu, Indijoje lengva susidurti su pavojais ir nepatogumais, todėl kiekvienas įveiktas kelionės kilometras ar nueitas žingsnis reikalauja dvasinės ištvermės ir tikėjimo.

"Mums sekasi. Mums žiauriai sekasi. Keliaudami sutinkam daugybę gerų žmonių. Ir nors stengiamės visuomet atsidėkoti tuo pačiu, dažnai lieka klausimai: ar buvome teisingai suprasti, ar nenuvylėme? Kai kada net atsiranda viltis, kad kai kur dar sugrįšim. Bent jau dėl žmonių.Aukščiausiasis mus saugo."

Noriu į Indiją, į nežinią... Kad išbandyčiau save.

"Skerdykla Nr.5" arba "Vaikų kryžiaus žygis" - knyga, kuria prasidėjo manasis knygų iššūkis. O knyga tikrai verta dėmesio. Džiaugiuosiu ją perskaičiusi.

Taigi... Pagrindinis veikėjas - Bilis Piligrimas - keistos išvaizdos...

"Skerdykla Nr.5" arba "Vaikų kryžiaus žygis" - knyga, kuria prasidėjo manasis knygų iššūkis. O knyga tikrai verta dėmesio. Džiaugiuosiu ją perskaičiusi.

Taigi... Pagrindinis veikėjas - Bilis Piligrimas - keistos išvaizdos ir dar keistesnio likimo savininkas, būdamas visai dar vaikas nubloškiamas į karą. Tiesa, kariauti jam sekasi nelabai kaip, jis toks mandagus, kad apšaudomas leidžia šauliui pasitaisyti, vilki tokius apdarus, kad esąs labiau panašus į nupezusį garnį nei į amerikiečių pėstininką. Dėl savo keistumo Piligrimas tikrai nebuvo visų mėgstamiausia persona. Gerai, kad Bilis gali slidinėti laiku. Juk ir karas neatrodo toks baisus, kai vieną akimirką sėdi šaldiklyje ir klausaisi viską naikinančių bombų garsų, o kitą - užsiiminėji seksu su porno žvaigžde ir dar ne bet kur, o kitos planetos zoologijos sode. Taip ir bėga visas Bilio gyvenimas, vieną akimirką karas, o kitą jau medaus mėnesio naktis, vieną akimirką jis šūdkretys traukinyje, gabenančiame į karo belaisvių stovyklą, o kitą jau visų gerbiamas optometrininkas. Ar Bilis Piligrimas iš tiesų turi unikalų gebėjimą slidinėti laiku? Ar tai tik lakios vaizduotės padarinys? Norint sužinoti, knygą teks perskaityti iki paskutinių puslapių. Nieko nepadarysi.

Tai tikrai neblogas romanas. Knygoje yra visko: ir meilės, ir aistrš, ir istorinės perspektyvos ir daugybė kitų dalykų. Istorija pateikta tikrai gana įdomiai, tik sunku patikėt, kad galima išspaust dar šios serijos dalis. Na...

Tai tikrai neblogas romanas. Knygoje yra visko: ir meilės, ir aistrš, ir istorinės perspektyvos ir daugybė kitų dalykų. Istorija pateikta tikrai gana įdomiai, tik sunku patikėt, kad galima išspaust dar šios serijos dalis. Na bet pažiūrėsim ateityje.

Gana aiškūs pagrindinių herojų charakteriai, nėra labai daug painiavos, todėl skaitosi gana lengvai ir puikiai tinka ilgiems šviesiems vasaros vakarams. Istorija pasakojama iš pagrindinės veikėjos - Klerės pusės. Įdomu stebėti jos jausmus, jų pokyčius, pykčius ir meilės scenas su Džeimiu. Gal šiek tiek trūksta gilesnės interpretacijos, nesuprantami veikėjų veiksmai, bet kaip jau minėjau, tai romanas vasarai, todėl didelių reikalavimų ir nekėliau :)

Žodžiu, tikrai skaitysiu ir kitas dalis. Įdomu, kaip jai seksis toliau, ypač įdomu, ar ji sugrįš į tikrąjį gyvenimą (pagal kitų dalių pavadinimus galima suprasti, kad grįš:)) ir kaip tada ji jausis.

Tekstas yra wonderlandas. Įkrenti triušio urvan ir nebežinai, kodėl viskas vyksta, bet vyksta ir tu vedi akis eilute iš kairės į dešinę, tada itin staigiu judesiu grįžti į kairę ir vedi iš naujo. Daug kartų. Primena...

Tekstas yra wonderlandas. Įkrenti triušio urvan ir nebežinai, kodėl viskas vyksta, bet vyksta ir tu vedi akis eilute iš kairės į dešinę, tada itin staigiu judesiu grįžti į kairę ir vedi iš naujo. Daug kartų. Primena siuvinėjimą. Kam reikia suvinėti? Juk nereikia, staltiesė ir be rožyčių kampuose - staltiesė. Radvilavičiūtė sako, kad kalta trauka: "Taip pasivaikščioti traukia seni parkai. Juose visada gali pasiklysti". Atverčiu viršelį ir hop į raudonosios karalienės rožynus. Krentu su Giedros Radvilavičiūtės "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos".



Konstruktorius Esė-3000

Danutė Kalinauskaitė ant knygos nugarėlės kalba apie meistrystės požymį būdingą Radvilavičiūtei - konstrukto ir intuicijos dermę. Ir sutinku ir ne. Pirma esė "Teksto trauka" ištaškė. Ištaškė visko labai daug ir labai tvarkingai sužėrė į vieną kauburėlį teksto pabaigoje. Antra esė darė tą patį. Trečia irgi. Jos visos taškė ir tvarkė, taškė ir tvarkė. Manau, įmanoma išvesti tokį stebuklingą algoritmą, kuris parodytų kokiu tiksliu metodu rašytoja konstruoja esė - kiek ir kada tekste barsto naujos informacijoa ir kada ją suriša į tvirtą mazgą. Toks kandinskiškas metodas, žinoma, žavus, bet po kelių tokių esė tampa nuobodus.

Aišku, nėra viskas taip jau nuobodu, nes šitaip konstruojant tekstą, forma iš tikrųjų gali keistis. Esė "Tostas" didelę dalį sudaro pats tostas. Neblaivus ir nešvankus. Turbūt todėl man ir patiko. Dar patiko tuo, kad labai srautiškas. Apskritai, pastebėjau tendenciją, kad literatūroje minčių srautai dažniausiai gerai skamba būtent iš moterų lūpų. Moters pats mąstymo modelis man primena sraunią upę, kuri tik teka ir negrįžta, ji tik teigia ir nepersigalvoja. Joyce moters finalinis TAIP karūnuoja viską. Tik kad literatūrinis minties srautas nėra tik girtas minties srautas ir Radvilavičiūtė vėl sukonstruoja teisingą tėkmę, kuri šakojasi ir grįžta. Grįžta į "praeities vakarus ir tolimą muziką". Kaip ir priklauso tostui.

Kita struktūriškai kiek kitoniška esė "Pacientė Nr. 27". Tai psichiatrės (psichologės, psichoanalitikės?) aštuonių seansų darbo užrašai. Psichiatrai galbūt nėra labiausiai pasaulyje apsiskaitę žmonės, bet netikiu, kad rastumėte tokį, kuris nežinotų, kas yra Nabokovas. Kas tai per literatūrinis barokas? Mane erzina, kai rašytojai neadekvačiai kuria savo personažų apsiskaitymą. Juolab, kad esė pabaigoje psichoanalitikė pacientei rekomenduoja Gutausko "Laiškus iš Viešvilės". Ar įmanoma padaryti neįtikinamiau? Nesuprantu dar vieno dalyko. Ar autorė tyčia kopijuoja A. Landsbergio novelę "Trys psichiatrai pienių lauke", ar ne? Matot, ten vargšai JAV psichikos specialistai turi pilną teisę nežinoti apie pasaką "Eglė žalčių karalienė", todėl turi pilną teisę nesuprasti išeivės sapnų ir nepateisinti savo vardo. Bet kokia psichiatrės nučiuožimo motyvacija Radvilavičiūtės esė?



Apie ką šita knyga?

"Kodėl vis dėlto tos istorijos apie senstančią vienišą moterį neparašiau?" Tokiu klausimu prasideda esė, kurios pavadinimu pavadinta visa knyga. Čia neatsitiktinumas. Esė pabaigoje autorė kalba apie Kajoko romaną "Kazašas" - "Bet knygos pabaigoje daug daug kartų sakomas tas žodis išsiskaido dalimis ir paaiškėja, kad Kazašas reiškia paprastą klausimą - kas aš? kas aš? kas aš?.." Visos Radvilavičiūtės esė yra apie senstančią vienišą moterį. Tai nėra taip pasyvu ir neįdomu kaip gali atrodyti. Žinau, nusistebėjau ir aš. Nebūtina būti Kunčinu trečioje dešimtyje, kad patirtum nuotykių, net nereikia būti jaunu vyru. Galiausiai, nereikia patirti nuotykių, kad turėtum apie ką rašyti. Ne viskas, kas vyksta senstančios vienišos moters gyenime yra mezgimas vašeliu ir katės. Katės, žinoma, sudaro labai didelę dalį, bet kai ta dalis vyksta Radvilavičiūtės gyvenime, ji tampa įdomi ir spalvinga. Nežinau kaip ir kodėl. Žinau, kad po šitos knygos mažiau baisu pasenti.



*

Kuo man patiko šita knyga? Tuo kad nelabai patiko. Jei atvirai, Parulskio esė skaityti žymiai maloniau. Todėl, kad jos nemoteriškos. Apskritai, tiek vyrams, tiek ir moterims nepatinka moteriški dalykėliai, kurie nėra kūnas. Kodėl? Todėl, kad toks konstruktas. Taip sukonstruota žmogaus sąmonė. Sukonstruoka kaip Radvilavičiūtės esė. Feminizmas, rėkiantis apie lygias lyčių teises, turėtų užsičiaupti. Turėtų užsičiaupti ir apie seksualizuotą visuomenę. Jį užčiaupti turėtų būtent tokios knygos. Tai yra knygos, kurios yra feministiškai nefeministiškos. Žmonės turėtų pamatyti moters mąstymo lauką ir prie jo priprasti. Pati, būdama moteris, ir, žinoma, daugiausiai mąstydama kaip tokia, nesu pratusi prie moteriškų minčių, jos man atrodo svetimos. Ar tai neatrodo keista?

P. S. Atsiprašau už korektūros klaidą pavadinime. Ir už klaidas tekste, kurių, žinoma bus, nes man visada taip būna.

Jau gana ilgą laiką Prancūzija (ir Audrey Totu, žinoma) užima svarbią vietą mano gyvenime. Todėl kad ir kaip negražiai tai skambėtų dėl mano mažytės priklausomybės knygoms, apie Subtilumą išgirdau pirmiausia dėl...

Jau gana ilgą laiką Prancūzija (ir Audrey Totu, žinoma) užima svarbią vietą mano gyvenime. Todėl kad ir kaip negražiai tai skambėtų dėl mano mažytės priklausomybės knygoms, apie Subtilumą išgirdau pirmiausia dėl mielosios Audrey. Kad ir kaip būtų, knyga, kaip ir filmas, labai patiko. Lyg malonią vasaros popietę nuo šaukšto varvanti karamelė - istorija elegantiška ir jauki. Septyneri laimingos santuokos metai, atsitiktinai prasidėję gatvėje, o pasibaige tragiška Natali mylimojo Fransua žūtimi. Ilgi liūdesio metai, nedrąsus šefo rodomas dėmesys ir vėl meilė - švelni, melancholiška, subtili. Nuostabi, vasariška knyga, nukelianti į visada įsimylėjusią Prancūziją, kur "meilė yra visų svarbiausia"...

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų...

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą - ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau - muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi - ar tada širdis tampa ramesnė?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova - kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

"Kovos klubas" autoriui gimė po to, kai jo knyga "Nematomi monstrai" nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška - Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė - nekalbėti apie kovos klubą. Antroji - tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą man be galo sunku. Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

"Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo". (11p.)