Tai tikrai neblogas romanas. Knygoje yra visko: ir meilės, ir aistrš, ir istorinės perspektyvos ir daugybė kitų dalykų. Istorija pateikta tikrai gana įdomiai, tik sunku patikėt, kad galima išspaust dar šios serijos dalis. Na...

Tai tikrai neblogas romanas. Knygoje yra visko: ir meilės, ir aistrš, ir istorinės perspektyvos ir daugybė kitų dalykų. Istorija pateikta tikrai gana įdomiai, tik sunku patikėt, kad galima išspaust dar šios serijos dalis. Na bet pažiūrėsim ateityje.

Gana aiškūs pagrindinių herojų charakteriai, nėra labai daug painiavos, todėl skaitosi gana lengvai ir puikiai tinka ilgiems šviesiems vasaros vakarams. Istorija pasakojama iš pagrindinės veikėjos - Klerės pusės. Įdomu stebėti jos jausmus, jų pokyčius, pykčius ir meilės scenas su Džeimiu. Gal šiek tiek trūksta gilesnės interpretacijos, nesuprantami veikėjų veiksmai, bet kaip jau minėjau, tai romanas vasarai, todėl didelių reikalavimų ir nekėliau :)

Žodžiu, tikrai skaitysiu ir kitas dalis. Įdomu, kaip jai seksis toliau, ypač įdomu, ar ji sugrįš į tikrąjį gyvenimą (pagal kitų dalių pavadinimus galima suprasti, kad grįš:)) ir kaip tada ji jausis.

Tekstas yra wonderlandas. Įkrenti triušio urvan ir nebežinai, kodėl viskas vyksta, bet vyksta ir tu vedi akis eilute iš kairės į dešinę, tada itin staigiu judesiu grįžti į kairę ir vedi iš naujo. Daug kartų. Primena...

Tekstas yra wonderlandas. Įkrenti triušio urvan ir nebežinai, kodėl viskas vyksta, bet vyksta ir tu vedi akis eilute iš kairės į dešinę, tada itin staigiu judesiu grįžti į kairę ir vedi iš naujo. Daug kartų. Primena siuvinėjimą. Kam reikia suvinėti? Juk nereikia, staltiesė ir be rožyčių kampuose - staltiesė. Radvilavičiūtė sako, kad kalta trauka: "Taip pasivaikščioti traukia seni parkai. Juose visada gali pasiklysti". Atverčiu viršelį ir hop į raudonosios karalienės rožynus. Krentu su Giedros Radvilavičiūtės "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos".



Konstruktorius Esė-3000

Danutė Kalinauskaitė ant knygos nugarėlės kalba apie meistrystės požymį būdingą Radvilavičiūtei - konstrukto ir intuicijos dermę. Ir sutinku ir ne. Pirma esė "Teksto trauka" ištaškė. Ištaškė visko labai daug ir labai tvarkingai sužėrė į vieną kauburėlį teksto pabaigoje. Antra esė darė tą patį. Trečia irgi. Jos visos taškė ir tvarkė, taškė ir tvarkė. Manau, įmanoma išvesti tokį stebuklingą algoritmą, kuris parodytų kokiu tiksliu metodu rašytoja konstruoja esė - kiek ir kada tekste barsto naujos informacijoa ir kada ją suriša į tvirtą mazgą. Toks kandinskiškas metodas, žinoma, žavus, bet po kelių tokių esė tampa nuobodus.

Aišku, nėra viskas taip jau nuobodu, nes šitaip konstruojant tekstą, forma iš tikrųjų gali keistis. Esė "Tostas" didelę dalį sudaro pats tostas. Neblaivus ir nešvankus. Turbūt todėl man ir patiko. Dar patiko tuo, kad labai srautiškas. Apskritai, pastebėjau tendenciją, kad literatūroje minčių srautai dažniausiai gerai skamba būtent iš moterų lūpų. Moters pats mąstymo modelis man primena sraunią upę, kuri tik teka ir negrįžta, ji tik teigia ir nepersigalvoja. Joyce moters finalinis TAIP karūnuoja viską. Tik kad literatūrinis minties srautas nėra tik girtas minties srautas ir Radvilavičiūtė vėl sukonstruoja teisingą tėkmę, kuri šakojasi ir grįžta. Grįžta į "praeities vakarus ir tolimą muziką". Kaip ir priklauso tostui.

Kita struktūriškai kiek kitoniška esė "Pacientė Nr. 27". Tai psichiatrės (psichologės, psichoanalitikės?) aštuonių seansų darbo užrašai. Psichiatrai galbūt nėra labiausiai pasaulyje apsiskaitę žmonės, bet netikiu, kad rastumėte tokį, kuris nežinotų, kas yra Nabokovas. Kas tai per literatūrinis barokas? Mane erzina, kai rašytojai neadekvačiai kuria savo personažų apsiskaitymą. Juolab, kad esė pabaigoje psichoanalitikė pacientei rekomenduoja Gutausko "Laiškus iš Viešvilės". Ar įmanoma padaryti neįtikinamiau? Nesuprantu dar vieno dalyko. Ar autorė tyčia kopijuoja A. Landsbergio novelę "Trys psichiatrai pienių lauke", ar ne? Matot, ten vargšai JAV psichikos specialistai turi pilną teisę nežinoti apie pasaką "Eglė žalčių karalienė", todėl turi pilną teisę nesuprasti išeivės sapnų ir nepateisinti savo vardo. Bet kokia psichiatrės nučiuožimo motyvacija Radvilavičiūtės esė?



Apie ką šita knyga?

"Kodėl vis dėlto tos istorijos apie senstančią vienišą moterį neparašiau?" Tokiu klausimu prasideda esė, kurios pavadinimu pavadinta visa knyga. Čia neatsitiktinumas. Esė pabaigoje autorė kalba apie Kajoko romaną "Kazašas" - "Bet knygos pabaigoje daug daug kartų sakomas tas žodis išsiskaido dalimis ir paaiškėja, kad Kazašas reiškia paprastą klausimą - kas aš? kas aš? kas aš?.." Visos Radvilavičiūtės esė yra apie senstančią vienišą moterį. Tai nėra taip pasyvu ir neįdomu kaip gali atrodyti. Žinau, nusistebėjau ir aš. Nebūtina būti Kunčinu trečioje dešimtyje, kad patirtum nuotykių, net nereikia būti jaunu vyru. Galiausiai, nereikia patirti nuotykių, kad turėtum apie ką rašyti. Ne viskas, kas vyksta senstančios vienišos moters gyenime yra mezgimas vašeliu ir katės. Katės, žinoma, sudaro labai didelę dalį, bet kai ta dalis vyksta Radvilavičiūtės gyvenime, ji tampa įdomi ir spalvinga. Nežinau kaip ir kodėl. Žinau, kad po šitos knygos mažiau baisu pasenti.



*

Kuo man patiko šita knyga? Tuo kad nelabai patiko. Jei atvirai, Parulskio esė skaityti žymiai maloniau. Todėl, kad jos nemoteriškos. Apskritai, tiek vyrams, tiek ir moterims nepatinka moteriški dalykėliai, kurie nėra kūnas. Kodėl? Todėl, kad toks konstruktas. Taip sukonstruota žmogaus sąmonė. Sukonstruoka kaip Radvilavičiūtės esė. Feminizmas, rėkiantis apie lygias lyčių teises, turėtų užsičiaupti. Turėtų užsičiaupti ir apie seksualizuotą visuomenę. Jį užčiaupti turėtų būtent tokios knygos. Tai yra knygos, kurios yra feministiškai nefeministiškos. Žmonės turėtų pamatyti moters mąstymo lauką ir prie jo priprasti. Pati, būdama moteris, ir, žinoma, daugiausiai mąstydama kaip tokia, nesu pratusi prie moteriškų minčių, jos man atrodo svetimos. Ar tai neatrodo keista?

P. S. Atsiprašau už korektūros klaidą pavadinime. Ir už klaidas tekste, kurių, žinoma bus, nes man visada taip būna.

Jau gana ilgą laiką Prancūzija (ir Audrey Totu, žinoma) užima svarbią vietą mano gyvenime. Todėl kad ir kaip negražiai tai skambėtų dėl mano mažytės priklausomybės knygoms, apie Subtilumą išgirdau pirmiausia dėl...

Jau gana ilgą laiką Prancūzija (ir Audrey Totu, žinoma) užima svarbią vietą mano gyvenime. Todėl kad ir kaip negražiai tai skambėtų dėl mano mažytės priklausomybės knygoms, apie Subtilumą išgirdau pirmiausia dėl mielosios Audrey. Kad ir kaip būtų, knyga, kaip ir filmas, labai patiko. Lyg malonią vasaros popietę nuo šaukšto varvanti karamelė - istorija elegantiška ir jauki. Septyneri laimingos santuokos metai, atsitiktinai prasidėję gatvėje, o pasibaige tragiška Natali mylimojo Fransua žūtimi. Ilgi liūdesio metai, nedrąsus šefo rodomas dėmesys ir vėl meilė - švelni, melancholiška, subtili. Nuostabi, vasariška knyga, nukelianti į visada įsimylėjusią Prancūziją, kur "meilė yra visų svarbiausia"...

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų...

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą - ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau - muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi - ar tada širdis tampa ramesnė?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova - kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

"Kovos klubas" autoriui gimė po to, kai jo knyga "Nematomi monstrai" nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška - Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė - nekalbėti apie kovos klubą. Antroji - tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą man be galo sunku. Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

"Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo". (11p.)

Ši knyga yra nuostabi. Ji mane įkvepė skaityti kitas Stephanie Meyer knygas. Tai yra begalo žavi ir nepaprasta knyga ir manau kad ją turėtų paskaityti kiekvienas žmogus.

Septyniolikmetė Bela persikrausto gyventi pas savo tėva...

Ši knyga yra nuostabi. Ji mane įkvepė skaityti kitas Stephanie Meyer knygas. Tai yra begalo žavi ir nepaprasta knyga ir manau kad ją turėtų paskaityti kiekvienas žmogus.

Septyniolikmetė Bela persikrausto gyventi pas savo tėva į nuobodų ūkanotą Forkso miesteli. Nauja mokykla, nauji draugai viskas nauja. Šis miestelis jai nepatinka iki tos minutės kol nesusipažįsta su akinančiai gražiu Edvardu Kalenu. Bet po mažu merginai pradeda darytis aišku, kad Edvardas visai ne žmogus jis - Vampyras ir kad draugystė su juo gali būti mirtinai pavojinga. Bet Belai tas pats kad - vampyras ir siekia su juo išsaugoti mielė bet ji nežino kokie pavojai jos laukia. Bela susipažįsta su Kalenų šeima-Daktaras Karlailas jo žmona Esmė Edvardo įbroliai Džasperis ir Emetas ir žinoma jo gražiosios įseserės tai, Rozali ir Alisa. Viskas atrodo kaip ir gražu kol Edvardas Belos nepasikviečia pažiūrėti kaip beisbolą žaidžia jo šeima. Viskas klostėsi puikiai kol Alisa savo vizijose nepamatė kad atvyksta kita gauja. Jie atvyko. Jie buvo trys tai, moteris Viktorija jos vaikinas Džeimsas ir kaip Belai tada atrodė būrio vadas Loranas. Kaip vėjas Belai papūtė jos bebrotiškai kvepiančius plaukus Džeimsas tai užuodė ir tada prasidėjo tikroji medžioklė. Jei Edvardo nebūtų buve prie Belos nežinia kuo tai būtų pasibaigia. Karlailas visus nuramino. Alisa Emetas ir Edvardas Bela nori išvesti kuo toliau, bet Bela pasipriešina, nes nori susitikti su Čarliu ji jiems pateikia kompromisą kodėl? Alisa su Emetu supranta, bet Edvardas tučtuojau užsidegęs išvesti savo meilę iš Forkso. Pagaliau Edvardas sutinka. Bela tučtuojau turi sugalvoti kompromisa kodel. ji išvažioja iš Forkso. Ji Čarliui pasako tokius žodžius:

-Jis man patinka - tai ir bėda. Daugiau šitaip negaliu! Nenoriu čia įleisti šaknų! Nenoriu savęs įkalinti šiame kvailame, nuobodžiame miesteliūkštyje kaip mama! Neketinu padaryti tos pačios žioplos klaidos kaip ji. Nekenčiu Forkso - nepasiliksiu čia daugiau nė minutės! Nekenčiu Forkso!

Su Alisa Emetu ir Edvardu nuvažiavau į jų namus. Į viešbutį važiavau su Alisa ir Džasperu. Netikėtai gvau skambutį nuo Džeimso jis sakė kad pagrobė mano mama ir dar pridūrė kad turiu atvykti į baleto studija viena. Laikas bėgo bet šeip ne taip išsivadavau iš Džaspero ir Alisos gniaužtų nuėjau į sena baleto studija. Iš spintelės išgirdau:

-Bela? Bela?

-Mama?

Nuėjus Bela pamatė kad tai tebuvo grotuvas su senomis video kasetėmis. Atsisukusi ji pamatė Džeimsą jis šypsojosi. Aš išsigandau ir ėmiau bėgti jis mane sugavo ir trenkė į koloną tuo met suspaudė Belai kulkšnį skausmas buvo nepakialiamas. Ir greitai pasirodė Edvardas bet Džeimsas jau buvo įkandęs Belai į ranką .Karlailas Edvardui pasakė vienintelę išeitį kad jis turi išsiurbti nuodus Edvardas tuo labai dvejojo nes galėjo ją nužudyti bet jam pavyko. Bela atsibudo ligoninėje jei šipsojosi jos mama Renė. Pasakojo apie Florida kad Belai ten patiks bet ji katekoriškai pasakė ne. Mama sakė kad paskui su ja pasikalbės. Kaip Bela išleido iš ligoninės jis ją nuvedė pas Alisa kad ją papuoštu ji atrodė pritrenkiančiai. Edvardas tik mašnoje jei pasakė kad važiuoja į šokius ir ji pasiuto. Kaip privažiavo mokyklą ji nelipo iš mašinos Edvardas jos paprašė kad pasistenktų dėl jo. Ji išlipo iš mašinos. Vakaras buvo nuostabus. Bela Edvardas nusivedė toliau nuo žmonių ji jo kai ko paprašė kad ją paverstų vampyre. Edvardas jos vis klausinėjo ar ji pasiruošus ji atlošė kalklą o Edvardas ją tik pabučiavo ir pasakė.

-Ar tau neužteks ilgo gyvenimo su manimi?

-Šiuo metu taip, bet šios minties neatsisakysiu.

Niekada rimtai nesusimąsčiau kaip mirsiu, - nors per pastaruosius kelis mėnesius užtenkamai priežasčių.

- Taigi liūtas pamilo eriuką.

-Koks kvailas eriukas

-Koks nesveikas mozochistas liūtas.

Taigi visiems siūlau paskaityti šia knygą ir susimastytį ką turime gyvenime...

Tai knyga apie žmogaus organizmui adekvačią mitybą. Paprastai ir suprantamai aprašyti virškinimo procesai, pagrįstai aiškinama, kodėl žalias maistas yra tinkamiausias žmogui maitintis. Rekomenduoju visiems, kurie nori...

Tai knyga apie žmogaus organizmui adekvačią mitybą. Paprastai ir suprantamai aprašyti virškinimo procesai, pagrįstai aiškinama, kodėl žalias maistas yra tinkamiausias žmogui maitintis. Rekomenduoju visiems, kurie nori pradėti gerai jaustis, atsikratyti ligų ir apskritai pakeisti gyvenimo būdą.

Kai perskaičiau Camillos Lackberg knygą "Ledo princesė", su nekantrumu laukiau lietuvių kalba pasirodant antrosios jos knygos "Pamokslininkas". Palyginti ilgokai skaičiau šią knygą, nes pareikalavo ji iš manęs daug daugiau...

Kai perskaičiau Camillos Lackberg knygą "Ledo princesė", su nekantrumu laukiau lietuvių kalba pasirodant antrosios jos knygos "Pamokslininkas". Palyginti ilgokai skaičiau šią knygą, nes pareikalavo ji iš manęs daug daugiau atidumo, nei kad pirmoji. Įvykiai, veikėjų asmenybės ir tiesiog ore sklandanti įtampa, neleido atsipalaiduoti ir ramiai versi vieną knygos lapą po kito. Kad nesusipainioti įvykiuose, kartais tekdavo sugrįžti kelis lapus atgal ar pasitikslinti ar teisingai sudėliojau viską į savo vietas, ar aplink knibždančios paslaptys "neišmušė" manęs iš ritmo. Aišku, perskaičius tik dvi šios autorės knygas yra sunku spręsti ar tai bus dar viena kandidatė į mėgiamų autorių sąrašą, bet ateityje mielai paskaitysiu daugiau Camillos knygų.

Turėjau didelių lūkesčių dėl Č. Dikenso "Didžiųjų lūkesčių", bet vėlgi likau truputį nusivylusi. Jau net nebežinau, ar knyga, ar savimi. Gal nebesugebu išsirinkti gerų knygų, o gal nebeturiu gebėjimo jų tinkamai...

Turėjau didelių lūkesčių dėl Č. Dikenso "Didžiųjų lūkesčių", bet vėlgi likau truputį nusivylusi. Jau net nebežinau, ar knyga, ar savimi. Gal nebesugebu išsirinkti gerų knygų, o gal nebeturiu gebėjimo jų tinkamai įvertinti ir jomis mėgautis. Nepatiko man tas sulepšėjęs Pipas. Na ne tokie turi būti vyrai. Jis nieko neveikia tik tikisi tikisi tikisi ir taip per visą knygą tikisi. Sakykim tais laikais, vyrai džentelmenais galėjo tapti iš svetimo gero ir nieko neveikimo, galbūt jiems tiek ir užteko, bet kad šitaip pamiršti savo šaknis, savo mieląjį gerąjį Džo... Negražu, Pipai, negražu. Ir dar kaip jis nusivylė sužinojęs, kas tas jo geradaris! Labai nesimpatiškas personažas (Pipas, ne geradaris). Kas man patiko, tai ta meilė šaltai kaip plienas Estelai. Asmeniškai man, tik ji nuspalvino Pipo personažą.

Bet džiaugiuosi, perskaičiusi šią knygą. Vien jau dėl to, kad tai klasika.

"Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų metų gruodį mano duktė Paula sunkiai susirgo, ir netrukus ją ištiko koma. Šiuos puslapius rašiau valandų valandas sėdėdama Madrido ligoninės koridoriuose ir viešbutyje,...

"Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų metų gruodį mano duktė Paula sunkiai susirgo, ir netrukus ją ištiko koma. Šiuos puslapius rašiau valandų valandas sėdėdama Madrido ligoninės koridoriuose ir viešbutyje, kur gyvenau kelis mėnesius. Taip pat prie jos lovos, mūsų namuose Kalifornijoje, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antrųjų metų vasarą ir rudenį"

"Klausykis, Paula, aš tau papasakosiu istoriją, kad psbudusi neklaidžiotum patamsiais." - šitaip savo dar vieną knygą pradeda gerai žinoma Čilės rašytoja (Jums turbūt gerai žinomi jos romanai "Dvasių namai" ir "Inesė"). Tačiau ši knyga šiek tiek kitokia, nei kiti jos romanai. Tai mamos laiškas dukrai, kuri sunkiai serga. Tačiau moteris tvirtai tiki, jog dukra pasveiks ir pabudusi iš ilgo miego norės žinoti, kas vyko, kol ji miegojo. Todėl rašydama šią knygą autorė ne tik pabėgdavo nuo sunkios realybės, bet ir pasakojo savo šeimos istoriją, nepraleisdama net pikantiškiausių detalių.

Paėmusi į rankas šią knygą, sunkiai galėjau nuo jos atsitraukti. Aš juokiausi iš Isabelės kvailiojimo ir bendravimo su seneliu, graudinausi visai šeimai stovint prie Paulos lovos, vos tramdžiau ašaras skaitydama apie begalinį Paulos vyro atsidavimą ir pasiaukojimą. Baisėjausi autorės vaikystės potyriais su nepažįstamu vyru, kuris nusivedė ją į mišką. Smerkiau galybę jau subrendusios Isabelės romanų ir jos keistą savanaudiškumą, kai dėl įsiplieskusios aistros moteris metė savo vaikus ir išvyko pas meilužį. Tačiau man nespėjus visiškai įpykti dėl tokio aplaidumo, veiksmas perkeliamas prie Paulos lovos, nuo kurios autorė, jei galėtų, nesitrauktų net naktį.

"Tu miegi jau visą mėnesį. Aš nežinau, kaip tave pasiekti: šaukiu ir šaukiu, bet tavo vardas pasimeta tarp žmonių ir pranyksta šios ligoninės plyšiuose. Mano sielos ištvermė pamažu dūsta. Liūdesys yra nederlinga dykuma."

Kad ir kokia įdomi, jaudinanti ir įtraukianti būtų Allende šeimos istoriją, tačiau ji neleido pabėgti nuo lengvai apčiuopiamo skausmo, pykčio, nevilties, o galų gale nuo sunkaus susitaikymo. Tai sunki knyga ir jautresniam skaitytojui tektų nuolat šalia savęs turėti kalną servetėlių. Juk nėra lengva skaityti apie tai, kaip mama yra priversta pamažu atsisveikinti su savo dukra, kaip ateina supratimas, jog daugiau niekada neišvysi gyvų savo mylimo žmogaus akių, nepamatysi jo bėgančio, besijuokiančio, liūdno, nesulauksi apkabinimo ar dukriškų priekaištų.

"Norėčiau klykti iki paskutinio atodūsio, susiplėšyti drabužius, saujomis nusirauti plaukus, pasibarstyti galvą pelenais - taip reikšti sielvartą, tačiau jau pusė šimtmečio, kai laikausi gero elgesio taisyklių <...> Galimas daiktas gydytojai klysta ir medicinos aparatūra meluoja, gal tu tebeturi sąmonę ir matai mano širdį, taigi nesisielok, kad aš taip verkiu."

Tai skaudi knyga, tačiau ją tikrai verta perskaityti vien tam, kad geriau suprastum žmogų, kuris parašė visam pasauliui gerai žinomus romanus. O juk taip dažnai atrodo, kad rašytojas tai bejausmis vien tik savo kūryba gyvenantis ir klaviatūra tauškinantis individas.

Šioje knygoje autorė kalba apie savo negalią ir fizinius skausmus. Tačiau čia nerasite galybės nusiskundimų, liūdesio, didžiulio pykčio už tai, ką jai tenka ištverti. Ne. Moteris šia knyga stengiasi parodyti, jog net ir...

Šioje knygoje autorė kalba apie savo negalią ir fizinius skausmus. Tačiau čia nerasite galybės nusiskundimų, liūdesio, didžiulio pykčio už tai, ką jai tenka ištverti. Ne. Moteris šia knyga stengiasi parodyti, jog net ir sunkiausiomis aplinkybėmis įmanoma išlikti stipriam ir gyventi pilnaverti gyvenimą. Kjara skaitytojams stengiasi perteikti savo tikėjimą šviesia ateitimi, energiją ir ramybę. Visa tai ji pati gauna iš itin stipraus tikėjimo. Ji taip stipriai tiki, kad kovoti su sunkia liga ją įkvepia Jėzaus kančia. Juk jis iškentėjo daug daugiau ir viskas tik tam, kad žmonės būtų laisvi. Galbūt ir jos liga yra atsiųsta tam, kad moters siela taptų laisva, nepriklausoma ir ji rastų pilnatvę. Savo mintimis ji dalijasi ir su kiekvienu sutiktu. Moters vidinė šviesa ir stiprybė taip paveikia aplinkinius, kad net ir didžiausi ateistai permąsto savo vertybes. O tikintiesiems Kjara tapo nuostabiu spinduliu, ja remiamasi, kai pasakojama apie tai, kaip svarbu niekada nepasiduoti liūdesiui, nevilčiai bei mylėti ir saugoti kiekvieną savo gyvenimo akimirką.

"Viskas baigiasi,
pranyksta akimirkoje.
Toks yra gyvenimas -
trumpas atodūsis,
o paskui...
amžinas šviesos žaidimas."


Nors man ši knyga pasirodė šiek tiek saldoka ir per daug išpūsta, tačiau turiu pripažinti, jog ši knyga suteikia vien šviesias emocijas bei priverčia susimąstyti, ar teisingai leidžiu savo laiką, ar esu pakankamai gera šalia esantiems žmonėms. Ypač strigo šios eilutės:

"Mes nesame "mūsų". Mes sau nepriklausome, tad negalime spręsti ir įgyvendinti to, ką užsibrėžiame. Čia ir glūdi pats gražumas. Supratimas, kad visada turime tai atminti. Savo kūnu, savo protu, savo širdimi naudotis taip, tarsi jie būtų ne mūsų."