"Sofijos pasaulis" - norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus." - štai kaip apibūdinamas šis kūrinys. Ką gi aš nesu iš tų "nustebintų ir pakeistų". Man ši knyga...

"Sofijos pasaulis" - norvegų rašytojo Josteino Gaarderio knyga, jau aštuoniolika metų stebinanti ir keičianti skaitytojus." - štai kaip apibūdinamas šis kūrinys. Ką gi aš nesu iš tų "nustebintų ir pakeistų". Man ši knyga buvo neišpasakytai nuobodi, skaičiau tik "iš pareigos" - savišvietos tikslais ir dėl "Knygų iššūkio". O kadangi knyga nepatiko, neišsiplėsiu, nes jai paaukojau nemažai savo laiko, gaila jo dar skirti ir aprašymams.

Taigi trumpai drūtai. Rekomenduoju knygą tiems, kurie neturi ką veikti ir mėgsta filosofuoti menkiausiais gyvenimo klausimais, tačiau nesuka galvos, kad "ketvirtadieniais parduotuvėje akcija pomidorams" (laisva citata iš knygos), kitaip tariant, tiems, kuriems atrodo, kad gyvenimas, kurį dabar gyvename, yra netikras ir svarbiausias mūsų egzistencijos tikslas - išsiaiškinti, kas gi tikra (ir tikrai jau ne pirkti pigesnius pomidorus). Taip pat rekomenduoju universitetų studentams, kuriems visiems pirmame kurse privalomas filosofijos dalykas. Labai gali būti, kad skaitant šią knygą galvoje pasiliks truputėlį daugiau žinių apie visus filosofus negu klausantis nuobodžių dėstytojo burblenimų (tegu neįsižeidžia filosofijos dėstytojai, nes gal ne visi tokie, bet manasis buvo kaip tik toks).

O visiems kitiems šios knygos nerekomenduoju - jei tikėsitės malonaus, įtraukiančio, praturtinančio, gerų emocijų keliančio, galbūt sukrečiančio ar intriguojančio skaitymo - nusivilsite. Tiesa, knygoje yra ir intriga - mergaitės Sofijos istorija, kurios pasakojimo rėmuose ir pateikiamas visas filosofinis skaitalas, bet man asmeniškai ji buvo tik bereikalingi išvedžiojimai. Žodžiu, nepatiko, veltui sugaišau šitiek laiko ją skaitydama.

Pirmą kartą skaičiau kažką Gavelio. Tai įspūdis panašiai kaip su Kunčinu. Reikia pavargt, norint perskaityt knygą. Rimtai atsidėt, įsigilint. Tik Kunčinas dar davė šiokį tokį išrišimą, atsigavimą, o Gavelis jau...

Pirmą kartą skaičiau kažką Gavelio. Tai įspūdis panašiai kaip su Kunčinu. Reikia pavargt, norint perskaityt knygą. Rimtai atsidėt, įsigilint. Tik Kunčinas dar davė šiokį tokį išrišimą, atsigavimą, o Gavelis jau nieko. Perskaičiau ir kažkaip likau apmąstymuose. Bet kaip ir Kunčino Tūlą užsimaniau perskaityt, taip Vilniaus pokerį irgi :).

Iš pradžių nesupratau kas veikėjai, kada kuris kalba (visoje knygoje būdavo tokių tarpų). Vis padėdavau į šalį, bet kažkas viduje kirbėjo, jog reik perskaityti, o ir įpusėjus, buvo įdomu kaip herojų likimas susiklostys....

Iš pradžių nesupratau kas veikėjai, kada kuris kalba (visoje knygoje būdavo tokių tarpų). Vis padėdavau į šalį, bet kažkas viduje kirbėjo, jog reik perskaityti, o ir įpusėjus, buvo įdomu kaip herojų likimas susiklostys. Na ir ką, po truputi po truputi ir perskaičiau. Knyga apie 4 žmones, savaip keistus, skirtingus; apie draugystę, meilę, įsipareigojimą.

Rešato Nurio Giuntekino "Čiauškutė"- naivi turkiška pasaka apie meilę - gražią, nepalaužiamą ir visiškai netikrovišką...

Vos pradėjus skaityti, labai nepatiko paika ir neįtikėtinai naivi pagrindinė herojė Čalykušu...

Rešato Nurio Giuntekino "Čiauškutė"- naivi turkiška pasaka apie meilę - gražią, nepalaužiamą ir visiškai netikrovišką...

Vos pradėjus skaityti, labai nepatiko paika ir neįtikėtinai naivi pagrindinė herojė Čalykušu arba Čiauškutė. Vėliau merginai augant susigyvenau su ja, jos poelgiai ir požiūris tapo brandesni. Pradėjo patikti jos gera širdis, linksmumas ir meilė vaikams. Ir vis dėl to, kiek daug savęs apgaudinėjimo, neryžtingumo ir idealizmo perskaičiau šioje dienoraščio forma pateiktoje istorijoje...

Įdomūs pasirodė Čalykušu sutikti žmonės - spalvingi, talentingai atskleisti. Sudomino pati XX a. pradžios Turkijos kultūra bei papročiai - daugeliu atžvilgiu mums svetimi ir, matyt, šiandieną jau pasikeitę.

"Čiauškutė" - labai paprastai parašyta, šilta, greitai ir, negali sakyti, kad neįdomiai susiskaitanti knyga, tačiau įspūdžio ji nepalieka (galbūt tik man, nebetikinčiai rožinėmis svajonėmis). Puikiai tiko atostogoms, siekiant pravedinti galvą, tačiau šiek tiek gaila, kad tokią knygą įtraukiau į knygų iššūkį. Nemanau, kad ką nors būčiau praradusi, jei jos nebūčiau skaičiusi...

Yra knygų, apie kurias nuolatos girdi, bet vis neprisiruoši perskaityti. Man taip buvo su Tolkien kūriniu. Sudarydama 2013 metų Knygų Iššūkio sąrašą prisiminiau neseniai pasirodžiusią šios knygos ekranizaciją ir...

Yra knygų, apie kurias nuolatos girdi, bet vis neprisiruoši perskaityti. Man taip buvo su Tolkien kūriniu. Sudarydama 2013 metų Knygų Iššūkio sąrašą prisiminiau neseniai pasirodžiusią šios knygos ekranizaciją ir nusprendžiau griebti jautį už ragų.
Visų pirma, ši knyga netapo viena mėgstamiausių. Perskaičiau todėl, kad buvau pasiryžusi tai padaryti. Kūrinys manęs neįtraukė, nesužavėjo. Galbūt taip nutiko todėl, kad nuolat jį lyginau su savo Magiškuoju idealu "Hariu Poteriu". Taip taip... "Hobitas" sukurtas gerokai anksčiau ir (gali būti) įkvėpė pačią J.K. Rowling kuriant savo istoriją, tačiau pastarosios knygos man buvo ir išliko daug artimesnės.
Nenorėdama likti kategoriška pasakysiu, kad man patiko vietų aprašymai. Kad ir pirmajame skyriuje aprašoma hobito ola tikrai prikaustė dėmesį ir privertė galvoje matyti vaizdus (kad ir kaip keistai tai skambėtų). Būtent vietovių, patalpų aprašymai leido pajusti kūrinio magiją, originalumą.
Manau, suprantu, kodėl ši knyga praėjus kiek mažiau nei šimtmečiui vis skaitoma ir mėgstama. Nuotykių troškimas ir tokios vertybės kaip draugystė bei pagalba kitam išlieka aktualios visais laikais. "Hobitą" patariu perskaityti tiems, kuriuos bent kiek domina fantastika, stebuklai ir pasaulinės klasikos kūriniai.

Neseniai atradau taiklų posakį; "I'm not reding because I have no life, I'm reading because I chose to have many" (liet. "Aš skaitau ne todėl, kad neturiu gyvenimo, o todėl, kad renkuosi turėti kelis"). Šie žodžiai labai tinka...

Neseniai atradau taiklų posakį; "I'm not reding because I have no life, I'm reading because I chose to have many" (liet. "Aš skaitau ne todėl, kad neturiu gyvenimo, o todėl, kad renkuosi turėti kelis"). Šie žodžiai labai tinka amerikiečių rašytojo Arthur Golden romanui "Geišos išpažintis". Juk niekada stipriau nepajusi ir nesuprasi kitos kultūros kaip išgirdęs pasakojimus iš pirmų lūpų. (Net jei kūrinio autorius visai ne japonas)

Nepaisant pastarojo fakto, manau, kad Japonijos gamta, papročiai, žmonės, pati atmosfera buvo atskleista puikiai. Buvo be galo įdomu skaityti apie tokį tolimą mums, lietuviams, kraštą. Visus aprašytus prietarus, tradicijas dėjau į savo vidinius stalčiukus tikėdamasi, kad kada nors, bendraudama su kitataučiais, gal net pačiais japonais, būsiu labiau "pasikausčiusi" ir turėsiu platesnį suvokimą.

Taip pat norėčiau pagirti ir romano išbaigtumą. Visas kūrinys perpildytas jausmų, rodos, kad kiekvienas žodis apgalvotas. Tai suteikia knygai gilumą ir, manau, nesuklysiu pasakydama - išliekamąją vertę. Juk ne veltui prieš keletą metų kino teatrus pasiekė kūrinio ekranizacija, kuri ir paskatino mane perskaityti Arthur Golden knygą.
Taigi romanas "Geišos išpažintis" puikus pasirinkimas tiems, kuriems įdomi japonų kultūra, taip pat visiems, kurie dievina neeilines istorijas.

Dar viena šios autorės knyga.

Į privatų detektyvą Dodžą Hanlį kreipiasi pagalbos, kažkada jaunystėje su juo draugavusi Karolina King. Kodėl visgi detektyvas nuskuba jai į pagalbą- paskaitykite patys.

Gerbiu Sandrą...

Dar viena šios autorės knyga.

Į privatų detektyvą Dodžą Hanlį kreipiasi pagalbos, kažkada jaunystėje su juo draugavusi Karolina King. Kodėl visgi detektyvas nuskuba jai į pagalbą- paskaitykite patys.

Gerbiu Sandrą Braun, kad ji sugeba išlaikyti skaitytoją visą laiką įsitempusį , vedant jį painiais maniako keliais, įtampai išsklaidyti įpinant buvusios ir dabar besimezgančios meilės istorijas, ir galų gale staiga viso maratono pabaigoje ištraukti į dienos šviesą brolį dvynį. Detektyvinė linija kieta ir logiška. Gerai, kai gali gyventi kartu su personažais, galvoti apie juos, pergyventi.

Dodžas- kietaodis vyrukas, tačiau man jis paliko patraukliausio herojaus įspūdį. Įdomus, grubokas tipažas, su amžinai smilkstančia cigarete burnoje, bei jo firmine fraze: "- Paduok mane į teismą". O iš tikrųjų, tai plačios širdies žmogus.

Moteriškos linijos personažai šioje knygoje ne be trukūmų ir ydų, kad nelabai būdinga ankstenėms rašytojos knygos. Tuo knyga dar įdomesnė, spalvingesnė.

Puiku, kai perkaičius knygą lieka šioks toks mielas prieskoniukas, kai dar kiek laiko vartai mintyse puslapius....

pavyzdys to, kaip šiandien gyvena tos vadinamos žvaigždės. Kaip didelė dalis antraščių neatitinka turinio. kaip įprastas paprasto žmogaus veiksmas virsta tikra žiniasklaidos bomba. kaip lengvu kelių klaviatūros...

pavyzdys to, kaip šiandien gyvena tos vadinamos žvaigždės. Kaip didelė dalis antraščių neatitinka turinio. kaip įprastas paprasto žmogaus veiksmas virsta tikra žiniasklaidos bomba. kaip lengvu kelių klaviatūros paspaudimų dėka nepataisomai sugadinami žmonių gyvenimai.

nekalta pažintis ir pasišokimas vakarėlyje virto tikra bomba laikraščiui. iš nieko išrutuliojama didžiulė istorija, sugriovusi ne vieną gyvenimą, supykdžiusi geriausius draugus.

katarina įsimyli žmogų, kuri, pasirodo, yra ieškomas policijos. jie praleidžia naktį kartu ir ji parodo jam slaptą kelią iš jos stebimo buto. nuo tada ir prasideda. policija narsto kiekvieną jos gyvenimo akimirką iki to lemtingo susitikimo, jos butas, užrašai, šeima, ryšiais, viskas, kas atrodo negali būti lengvai pasiekiama, nesusiję ar neįdomu, staiga tampa lengvai pasiekiama ne tik policijai, bet ir visuomenei. katarinos vardas linksniuojamas spaudoje. laikraštis skelbia fantastines, realybės neatitinkančias antraštes. iškraipo turimus faktus taip, kaip jiems patogu. nors katarina tikrai užsispyrusi ir laukia, kad bet kurią akimirką išaiškės visa tiesa ir jos vardas bus viešai nuplautas, to neatsitinka. greičiau nei tai įvyksta, ji pasiduoda nežmoniškam spaudimui ir galiausiai nušauna įžūlųjį žurnalistą. po kurio apsilankymo anksčiau laiko miršta jos motina, visos šeimos intrigos yra išplaunamos į viešumą.

nors kūrinyje nėra paminėtas konkretus laikraščio pavadinimas, tačiau galima priskirti didelę dalį šiandieninės geltonosios ir ne tik spaudos ir naujienų joje. Rašliava, sukelianti tiesiog pasišlykštėjimą. Per 4 dienas žodžiais sugriaunamas jaunos moters gyvenimas.

Iš anglų k. vertė Daiva Jašinskienė, 544 p., kietas virš., 14,9x24,2x3,9 cm, Alma littera, 2008,

Oficialiai: Kotonas Malounas, buvęs JAV slaptųjų tarnybų darbuotojas, atsistatydina iš rizikingų pareigų ir bando gyventi...

Iš anglų k. vertė Daiva Jašinskienė, 544 p., kietas virš., 14,9x24,2x3,9 cm, Alma littera, 2008,

Oficialiai: Kotonas Malounas, buvęs JAV slaptųjų tarnybų darbuotojas, atsistatydina iš rizikingų pareigų ir bando gyventi ramų paprasto žmogaus gyvenimą. Jis įsikuria Kopenhagoje ir prekiauja senomis retomis knygomis. Tačiau ramybė trunka neilgai - vieną dieną ją sudrumsčia elektroninis laiškas, kuriuo Malounas informuojamas apie sūnaus pagrobimą. Kad tai nėra tik piktas pokštas, patvirtina ir ant namų slenksčio išdygusi buvusi Malouno žmona. Neilgai trukus kažkas padega ir jo knygyną. Nelieka nė menkiausios abejonės, kad paslaptingi piktadariai nelinkę juokauti. Jie pasiryžę bet kam, kad išgautų paslaptį, kurią žino buvęs slaptųjų tarnybų darbuotojas ir kuri susijusi su legendomis apipinta Aleksandrijos biblioteka - neprilygstamu senovės istorinės, filosofinės, literatūrinės, mokslinės ir religinės minties lopšiu, kuriame šešis šimtmečius buvo saugoma daugiau kaip 500 tūkstančių rankraščių. Tačiau prieš pusantro tūkstančio metų ši senovės žinių šventovė buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

Malouno sūnaus grobikai - didelę valdžią turintys magnatai. Jie tiki, kad Aleksandrijos bibliotekoje saugoti dokumentai gali užtikrinti galią visame pasaulyje. Persekiojamas mirtino pavojaus, Malounas bus priverstas išmaišyti visą Žemės rutulį. Aleksandrijos bibliotekos mįslei įminti jis turi tik 72 valandas. Kitu atveju jo sūnus mirs...



Mano nuomonė: Perskaičiau per tris prisėdimus. Knyga skaitėsi įdomiai, bet iš pradžių kažkaip nėjo užsikabinti. Kažko jai truko. Siužetas greitai bėgantis, bet kartu ir nuspėjamas. Veikėjai neperkrauti. Lyg sektum įvykių eigą. Tačiau perskaičius knygą likau patenkinta. Liko įdomių minčių pamastymui apie žmonijos istoriją ir jos pateikimą "paprastiems" žmonėms. Kaip tik dar dabar lygiagrečiai skaitau knygą apie krikščionybės plitimą Azijoje, Europoje, ir kai kurios perskaitytos S. Berry mintys tik patvirtiną tai, kad religiją - tai politika, ir tai buvo visais laikais. Nors kaip, kad rašo pats S. Berry, ne viskas šioje knygoje išgalvota. 1985 m. buvo iškelta mokslinė teorija, kad Biblija yra kilusi iš Arabijos, o ne iš Palestinos, tai patvirtina ir vietovardžiai. Biblija yra kintantis dokumentas, kurią kiekviena karta interpretuoja savaip. O pirminio dokumento žinoma jau nėra...

Tie kas domisi nuotykiais, istorija, manau, verta perskaityti šią knygą.

Skaityti šią Kristinos Sabaliauskaitės knygą po dviejų SILVA RERUM dalių nemenkas iššūkis. Ne todėl, kad knyga nepaskaitoma, neįdomi ar nuobodi, tiesiog SILVA RERUM buvo pernelyg geras startas, tikrai kokybiška knyga, prie...

Skaityti šią Kristinos Sabaliauskaitės knygą po dviejų SILVA RERUM dalių nemenkas iššūkis. Ne todėl, kad knyga nepaskaitoma, neįdomi ar nuobodi, tiesiog SILVA RERUM buvo pernelyg geras startas, tikrai kokybiška knyga, prie kurios nori grįžti ir grįžti.

DANIELIUS DALBA IR KITOS ISTORIJOS tikrai kitokia knyga - nebevinguriuoja ilgiausi barokiniai sakiniai, o prasiveržia šios dienos žmogui atpažįstamas kalbėjimo būdas, atrasi ir žargono, ir keiksmų.

Kristina Sabaliauskaitė "Juoduose Franko perluose" supažindina su karo meto moksleive, pasakojimas sentimentalokas, jautrus ir toks nekaltas. Po jo seka "Mirtis Vilniuje", ištinka šioks toks šokas dėl stilistinio šuolio - nuo jautrumo, nekaltumo PERLUOSE iki grubaus kalbėjimo būdo. Kituose kūriniuose sutinkame į Londoną susiruošusią dukters aplankyti motiną, kuri atvykusi skuba pirkti sprortbačių į PRIMARKą, viešbutyje dirbančią lietuvę emigrantę kambarinę, seną žydą milijonierių, grįžusį aplankyti vaikystės Vilniaus, kagėbistą. Galiausiai - Danielių Dalbą, iš pradžių atrodo, kad skaitai apie rašytoją, bet galiausiai paaiškėja, kad tai viso labo personažas.

Kristina Sabaliauskaitė ir šioje knygoje išlieka ištikima Vilniaus aprašymui, galima sakyti, kad Vilnius tampa dar vienu personažu šalia visų kitų. Kartais paerzindavo abstraktūs pamąstymai, bet knygą perskaičiau lengvai, nors ne vienu ypu, o kas vakarą po kūrinį.

Visgi mano nuomone ši knyga, nors ir bandymas kurti kitokio pobūdžio ir stilistikos literatūrą, po SILVA RERUM žingsnelis atgal, o ne į priekį.

Mano įvertinimas: 7/10.