Kažkaip sunku rašyti apie šį kūrinį. Perskaičiau jį prieš keletą mėnesių, tačiau niekaip neprisiverčiu parašyti atsiliepimo, tad apsiribosiu keliomis mintimis:

1. Kaip visi žinome, tai - klasika. "1813 m. parašytas J....

Kažkaip sunku rašyti apie šį kūrinį. Perskaičiau jį prieš keletą mėnesių, tačiau niekaip neprisiverčiu parašyti atsiliepimo, tad apsiribosiu keliomis mintimis:

1. Kaip visi žinome, tai - klasika. "1813 m. parašytas J. Austen romanas "Puikybė ir prietarai" daugiau kaip 150 metų tituluojamas populiariausia anglų kalba parašyta knyga."

2. Pagrindinė romano tema - meilė. Tačiau Jane Austen negalima vadinti romantike. Ji nekelia ant pjedestalo visiško atsidavimo meilei, dažniau palaiko racionalius moterų sprendimus, o ne slaptus pabėgimus su mylimaisiais. Trumpai tariant, romanistė nepasidavė jos rašymu laikotarpiu literatūroje vyravusiam romantizmui.

3. Romano centre matome Benetų šeima: ponią Benet, kuri fanatiškai trokšta ištekinti penkias savo dukteris, poną Benetą, kuris nevengia žmonos patraukti per dantį ir jau minėtas Benetų atžalas: Elizabetę, Džeinę, Mariją, Kiti ir Lidiją.

4. Kūrinio veiksmas prasideda į miestelį atsikrausčius ponui Bingliui, jo seseriai ir bičiuliui ponui Darsiui. Ponia Benet Binglį iškart numato kaip būsimą jaunikį vienai iš savo dukterų.

5. Autorė gražiai piešia skirtingus ir įvairiapusiškus veikėjus. Jie ryškūs ir dinamiški. Ypač malonu buvo matyti Darsio metamorfozes.

6. Tai labai elegantiškas kūrinys su visom pagal laikmetį priskirtinom malonybėm ir daugžodžiavimais. Bet tai visai neerzina. Greičiau sukelia tokį malonu plevenimo jausmą.

7. Kiek švelnumo aprašytose meilės istorijose! Kaip gražiai ir palengva jos vystosi.

8. Pati antrą kartą tikrai neskaityčiau (ne dėl to, kad nepatiko, aš tiesiog nesu didelė šio žanro mylėtoja), tačiau manau, kad perskaityti šią knygą yra privaloma kiekvienam.

Pirmiausiai patikslinsiu pavadinimą - Albert Camus " Krytis".

O dabar prie reikalo ir prie tikrosios esmė, ko čia ir susirinkome!

Manau, sutiksite su manuoju teiginiu, kad nėra tokio mokinio, baigusio vidurinę mokyklą, ir...

Pirmiausiai patikslinsiu pavadinimą - Albert Camus " Krytis".

O dabar prie reikalo ir prie tikrosios esmė, ko čia ir susirinkome!

Manau, sutiksite su manuoju teiginiu, kad nėra tokio mokinio, baigusio vidurinę mokyklą, ir negirdėjusio A. Camus (Kamiu) pavardės dar mokykliniame suole: vieni girdėjo, kiti ir skaitė, tačiau perskaičius "Krytį" retoriškai drįstu paklausti, ar tai tikrai yra ta literatūra, kuri privalomai turėtų būti įtraukiama į skaitytinus mokyklinės literatūros sąrašus. Nepamanykite, kad knyga nepatiko - priešingai, ji užkėlė labai aukštą kartelę likusioms į iššūkį įtrauktoms knygoms. Prisipažinsiu, iš šios knygos gavau tą, ko visiškai nesitikėjau: žinojau, kad pastaroji knyga tikrai gera, bet, kad tokia nuostabi, tai visiškai nesitikėjau. Tiesa, nelaukdama atsakymo į išsikeltą retorinį klausimą, atsakysiu pati. Šios knygos skaitytojui, nepasakysiu, kad "reikia subręsti" prieš paimant ją į rankas, bet, mano manymu, šiek tiek "išlaukti". Tai knyga, kuri gali būti skaitoma įvairiais gyvenimo tarpsniais ir vis įvairiai suvokiama. Stebiuosi, kaip tokioje iš pažiūros mažos apimties knygelėje daug "jėgos" ir išminties. Rafinuotas stilius - balansuotas geram skoniui: tai nėra skaitalas ir duodantis daugiau peno tiems, kurie nuosekliai ir atidžiai skaito. Žodžiu, puikus vakaras (ir ne vienas) su knyga garantuotas! Knyga nuosekli, dėmesį išlaikanti nuo pat pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Vargu, ar vertėtų tiksliai aprašinėti patį turinį, tuo labiau, kad aprašymų gausi visą internetinė erdvė: kas nori, tas randa. Be to, panašaus "kalibro" kūrinius trumpai aprašyti būtų šventvagiška - jie reikalauja gilesnės analizės - juos suprantame kiekvienas savaip ir tai nuostabu.. Šįkart nesinori būti egoistiškai nusiteikus ir pasiglemžti skaitymo/ atradimo džiaugsmą.

Nuostabu leisti vakarą (-us) su nuostabiai išverstu (vertėjos L. Rapšytės) kūriniu.

Galiausiai mano įvertinimas: 10++

Dar trumpiau tariant - šedevras, kurį džiaugiuosi atradusi! Atraskite ir Jūs!

Aš niekada neskaičiau Horowitz Anthony knygu bet "Pasvilusių Padų mokykla" aš perskaičiau šita knyga yra tikrai labai įdomi.!!! Pagrindinis veikėjas Deividas Eliotas pateko į Pasvilusių Padų mokyklą kuria Valdė...

Aš niekada neskaičiau Horowitz Anthony knygu bet "Pasvilusių Padų mokykla" aš perskaičiau šita knyga yra tikrai labai įdomi.!!! Pagrindinis veikėjas Deividas Eliotas pateko į Pasvilusių Padų mokyklą kuria Valdė trigalvisdirektorius ir jo kolegos prancūzų kalbos mokytojas užėjus pilnačiai dingsta, ponas Kryras seniai miręs, panelėPedikiūra gyvena amžinai. Tada Deividas suprato kad turi gelbėti mokykla nuo situ monstru.Deividas ilga laikąkariavo su šitais monstrais bet pabaigoje jis isvaziavo iš mokyklos sename autobuse paėmus su savim savodraugą ir drauge.Manau kad šita pasaka kaip ir visos kitos turi gera pabaiga.Siūlau perskaityti jus nepageilesit!!! :)Aš niekada neskaičiau Horowitz Anthony knygu bet "Pasvilusių Padų mokykla" aš perskaičiau šita knyga yra tikrai labai įdomi.!!! Pagrindinis veikėjas Deividas Eliotas pateko į Pasvilusių Padų mokyklą kuria Valdė trigalvisdirektorius ir jo kolegos prancūzų kalbos mokytojas užėjus pilnačiai dingsta, ponas Kryras seniai miręs, panelėPedikiūra gyvena amžinai. Tada Deividas suprato kad turi gelbėti mokykla nuo situ monstru.Deividas ilga laikąkariavo su šitais monstrais bet pabaigoje jis isvaziavo iš mokyklos sename autobuse paėmus su savim savodraugą ir drauge.Manau kad šita pasaka kaip ir visos kitos turi gera pabaiga.Siūlau perskaityti jus nepageilesit!!! :)

Mano mylimiausia Amerikietiška rašytoja Mary Higgins Clark (g. 1927) kuria psichologinio trilerio pobūdžio romanus. Visos 42 šios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais.

Pagrindine veikėja Redžina Klozen pasiekusi...

Mano mylimiausia Amerikietiška rašytoja Mary Higgins Clark (g. 1927) kuria psichologinio trilerio pobūdžio romanus. Visos 42 šios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais.

Pagrindine veikėja Redžina Klozen pasiekusi karjeros aukštumas, bet lykusi vieniša . Vienu viena Ji nusprendėišvykti į kruizą prabangiu laineriu, ten ji netikėtai dingsta..

Po kelerių metų psichologė Suzana Čandler savo radijo laidoje sumano panagrinėti moterų, tampančių patrauklios išvaizdos žudikų grobiu, temą. Į laidą paskambinusi klausytoja papasakoja jai savo istoriją. Kaip šiurpus vos nepražudžiusios istorijos prisiminimas moteriai likusi "mylimojo" dovana žiedas su išgraviruotais jausmingos dainelės žodžiais: "Tu priklausai man". Žiedas su tokiu pat įrašu buvo rastas ir tarp dingusios Redžinos Klozenpaliktų daiktų...
Suzana supranta netyčia užčiuopusi giją, galinčią paaiškinti itin šiurpias ir pavojingas paslaptis. O žudikas, ko gero, jau tyko naujos aukos kur kas arčiau, nei ji galėtų pamanyti.

Ši knyga man buvo labai įdomu ir labai baisi aštikrai siūlau perskititi visiems Mary Higgins Clark Detektyva "Tu priklausai man".

2003 m. pasirodęs Dano Browno romanas "Da Vinčio kodas" (lietuvišką vertimą 2004 m. pateikė UAB "Jotema") kaip mat tapo viena populiariausių, o kartu ir kontroversiškiausių knygų visame pasaulyje. Skaitytojus prikaustė...

2003 m. pasirodęs Dano Browno romanas "Da Vinčio kodas" (lietuvišką vertimą 2004 m. pateikė UAB "Jotema") kaip mat tapo viena populiariausių, o kartu ir kontroversiškiausių knygų visame pasaulyje. Skaitytojus prikaustė nuotykių gausa, greitas tempas, staigūs ir netikėti likimo posūkiai, paslaptingi simboliai, negirdėti istorijos faktai. O Katalikų bažnyčia bei kai kurie tikintieji pasipiktino knygos herojų pateiktomis istorinių įvykių interpretacijomis, kurios prieštarauja per šimtmečius nusistovėjusioms dogmoms ir doktrinoms. Tad tuoj pat pasipylė ne tik įvairiausi komentarai bei straipsniai, bet buvo išleistos net kelios knygos, kuriose mėginta paneigti D. Browno herojų išsakytas klaidingas mintis...

Galbūt kritikos būtų buvę kur kas mažiau, jeigu romano (grožinės literatūros kūrinio) pradžioje autorius nebūtų pateikęs "faktų", kurie esą tikrai neišgalvoti ir tikslūs. Vienas jų - slapto Siono vienuolyno, kurio veikloje yra dalyvavę Leonardas da Vinčis, Viktoras Hugo bei kitos garsenybės, egzistavimas. Šio vienuolyno uždavinys esąs išsaugoti Kertinį Akmenį, kuris nurodytų, kaip surasti Šventąjį Gralį. Veiksmas prasideda Luvro kuratoriaus Žako Sonjero nužudymu tuo metu, kai Paryžiuje vieši garsus simbolių tyrinėtojas, Harvardo universiteto profesorius Robertas Lengdonas. Šis kaip mat policijos nuvežamas į Luvrą, kur pamato keista poza prieš mirtį atsigulusį kuratorių bei šalia jo ant grindų užrašytą šifruotą tekstą.

Netrukus į įvykio vietą atskuba ir agentė kriptologė Sofi Nevė (paaiškėjo, kad ji - kuratoriaus, kuris buvęs Siono vienuolyno Didysis magistras, anūkė...). Ji išradingai padeda R. Lengdonui pasprukti nuo policininkų (šie manė, kad būtent amerikietis yra žudikas, nes šifruoto teksto pabaigoje kuratoriaus ranka buvo parašyta: "Suraskite Robertą Lengdoną"). Dar nespėjus išeiti iš Luvro, garsusis simbologas jau perpranta dalį šifruoto teksto, o jau tada Sofi sugeba surasti savo senelio sumaniai paslėptą raktą. Ant jo aptikę parašytą adresą, netrukus jiedu jau atrakina vieno banko saugykloje Ž. Sonjero laikytą dėžutę, kurioje randa kripteksą (slaptiems tekstams saugiai laikyti skirtą cilindrą). Ir toliau - nuotykių nuotykiai, sprunkant nuo ant kulnų vis lipančiai policijai bei kartu šifruojant vis naujus Ž. Sonjero užkoduotus tekstus...

Galiausiai bėgliai atsidūrė Škotijoje esančioje Roslino koplyčioje (šią dar ir Kodų katedra vadinamą koplyčią pastatę riteriai tamplieriai 1446 m.), nes paskutinis koduotas ketureilis tarsi akivaizdžiai kalba apie ją:

"Šventasis Gralis laukia Rosline.

Taurė ir ašmenys jos vartuose.

Ji guli išpuošta meistrų darbų.

Ir ilsisi po kupolu žvaigždžių."

Čia Roberto ir Sofi laukė netikėčiausi atradimai. Svarbiausia - jiedu įsitikino, kad Jėzus tikrai buvo vedęs Mariją Magdalietę, kuri po jo nukryžiavimo pagimdė dukterį Sarą. Taip buvusi pratęsta karališkoji linija. Siono vienuolyno nariai nuolat saugojo jų palikuonis. O jų saugotas Šventasis Gralis esąs ne taurė, o dokumentai, kurie patvirtina šią istoriją, bei Marijos Magdalietės palaikai. Tačiau Roslino tresto vadovė R. Lengdonui pasakė, kad šiuo metu šioje koplyčioje Šventojo Gralio nebėra. Bet ji padrąsino profesorių: "Vieną dieną jums viskas paaiškės."

Aptariama D. Browno knyga (istorinis romanas ar intelektualus detektyvas?..) tikrai pažėrė daugybę netikėtumų. Tiesa, esama komentarų, kad kai kurie romano įvykiai lengvai nuspėjami (gal žmonės per daug skaito detektyvų?..), kad autoriaus kalba lėkštoka (nepritarčiau; tik pastebėčiau, jog ne kartą kokioje įtemtoje siužeto vietoje teko stabtelti, "atsitrenkus" į vertėjos ar redaktorių padarytas klaidas...). Bet netrukus šią knygą galėsime palyginti su nauju D. Browno kūriniu - romanu "Inferno" ("Pragaras"), kuris "rinkoje" pasirodo kaip tik šiandien - gegužės 14 d. Beje, rašytojo svetainėje www.danbrown.com jau anksčiau buvo galima rasti šios knygos pradžios tekstą: po baisaus košmaro ligoninėje atsibunda tas pats herojus - Robertas Lengdonas. Skausmai, žaizdos, netoliese padėtas jo kruvinų drabužių ryšulys... O iš palatos išėjus gydytojams, prie lango jau artinasi ginklą išsitraukęs asmuo... Naująją knygą turbūt irgi bus galima vadinti ir detektyvu, ir istoriniu romanu, nes autorius interviu yra sakęs, kad tiek Dantės "Dieviškojoje komedijoje", kuri ir įkvėpusi parašyti šį romaną, tiek Dantės gimtajame mieste Florencijoje jis suradęs naujų prasmių bei simbolių. Tad mūsų laukia nauja intriguojanti D. Browno knyga, kurios herojaus simbologo prototipu tenka laikyti patį rašytoją...

"...vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei...

"...vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei sutampa su bendrąja situacija tuo, kad jomis niekda niekas nepasinaudoja."

--

Nelengvas, tamsus kūrinys, dažnai mane smarkiai pristabdydavęs labai ilgais monologais, neretai pateikiamais vienoje pastraipoje per 6-8 puslapius.

Pagrindinis veikėjas, paprastas žmogus K., atvyksta į miestelį ir susiduria su nesuprantamai absurdiška, griozdiška ir išsikerojusia biurokratija ir paprastų gyventojų atšiaurumu. K. bandantis aiškintis, kaip toji miestelio biurokratija veikia, kalbantis su gyventojais ar valdininkų atstovais, viskas tampa dar neaiškiau. Neretai pasijusdavau lyg skaityčiau aprašytą sapną, kuriame nėra nei jokios logikos, nei aiškumo, lyg viskas skendėtų rūke...

Jei reikėtų rašyti asmeninį įvertinimą šiai knygai penkiabalėje sistemoje, rašyčiau 3. Kodėl tik tiek? Dėl anksčiau minėtų monologų bei dėl to, kad, vis dėlto, kūrinys nebaigtas. O pabaigos labai norėjosi... Trejetą rašau ne dėl to, kad kūrinys buvo sunkus ir, tikriausiai, mano taip ir neperprastas. Reikia juk ir sunkių skaitinių, kad pajustum skaitymo džiaugsmą. Tačiau po tokios knygos reikia šiek tiek laiko atsigauti ir paskaitinėti ką nors lengvesnio.

"Niekas kitas taip neskatina interpretacijų, kaip nesąmonės." U. Eco

Ši knyga - tai dviejų eruditų, Umberto Eco ir Jean-Claude Carrière pokalbis apie knygos istoriją ir jos įtaką kultūrai. Pokalbis, kurio kryptis švelniai...

"Niekas kitas taip neskatina interpretacijų, kaip nesąmonės." U. Eco

Ši knyga - tai dviejų eruditų, Umberto Eco ir Jean-Claude Carrière pokalbis apie knygos istoriją ir jos įtaką kultūrai. Pokalbis, kurio kryptis švelniai koreguojama Jean-Philippe de Tonnac, skaitytoją įtraukia tarsi verpetas ir leidžia pasijusti lyg sėdėtum visai šalia šių diskutuojančių genijų.

Tai tikras desertas bet kuriam knygų mylėtojui. Skaityti nėra lengva, tačiau nepaprastai įdomu. Norint sekti intelektualų pokalbį smegeninei teks šiek tiek padirbėti. Tai ne ta knyga, kurią kartą perskaitęs padėtum į lentyną ir neatsiverstum ateinančius 30-40 metų. Iš tokių knygų galima daug ir dažnai mokytis - retorikos, minčių dėliojimo sklandumo, argumentavimo, subtilaus humoro. Knygoje kalbama apie knygos istoriją, senovės bibliotekas, inkunabulus, dabartines asmenines bibliotekas, elektronines knygas, kiną.

Beje, nors į mano rankas pakliuvo antrasis, pataisytas leidimas, korektūros klaidų vis dėlto nebuvo išvengta, kas tokio lygio knygoje šiek tiek badė akis.

Knygos viršelyje parašytas sakinys "Tai nuostabi istorija, kaip žmogus, sukūręs Hobitą, tapo šiuolaikinės literatūros milžinu" turėjo tarsi morališkai paruošti skaitytoją įstabiai pažintinei kelionei po didžiojo Tolkino...

Knygos viršelyje parašytas sakinys "Tai nuostabi istorija, kaip žmogus, sukūręs Hobitą, tapo šiuolaikinės literatūros milžinu" turėjo tarsi morališkai paruošti skaitytoją įstabiai pažintinei kelionei po didžiojo Tolkino gyvenimą. Tačiau perskaitęs knygą galiu pasakyti tiek, kad tai nebuvo įdomiausiai parašyta biografija, kurią teko skaityti. Be abejo, Tolkinas buvo be galo įdomus ir savitas žmogus, tačiau, mano nuomone, biografijos autorius buvo silpnokas.

Tolkino gyvenimas aprašomas neidealizuojant šio legendinio rašytojo. Kaip ir visi žmonės, jis turėjo savitų ydų, kai kurios iš tų ydų buvo gan keistos.

Beje, knygos išnašos, kurių nėra taip mažai, yra pateikiamos knygos pabaigoje. Man toks išnašų pateikimas niekada nepatiko. Skaitymą dažnai tenka nutraukti viduryje pastraipos, atsiversti knygos pabaigą, pagal numerį susirasti reikiamą išnašą ir dažnai pamatyti, kad tai tik paimta citatos dalis iš kažkokio laiško. Erzina...

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.



Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo...

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.



Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo bendraklasiai, Hadžime mylėjo Šimamoto, tačiau jų keliai išsiskyrė. Po daugelio metų sutikęs Šimamoto, Hadžime supranta, kad vis dar ją myli.



Visų pirma, noriu pastebėti, kad tai ploniausia iki šiol skaityta Murakami knyga. Prieš ją pasiimdama iš bibliotekos net buvau pamiršusi, kad joje - vos 200 puslapių. Laisvai galima perskaityti per vieną dieną, bet aš tai padariau per dvi :)

Antra - nemurakamiška. Buvau pasiilgusi tų keistų pasaulių, kuriuos taip meistriškai kuria rašytojas. Ši istorija tikrai labai paprasta, atrodo, tiesiog banalus pasakojimas apie meilę. Tačiau vis dėlto kai kur jaučiamas tas lengvas murakamiškas prieskonis.. :) Tos kelios akimirkos buvo pačios geriausios :)

Šiaip jau aš tikrai nepeikiu knygos. Skaitėsi tikrai labai lengvai, knygoje pakankamai daug dialogų, o tai tik palengvina procesą. Ir istorija, nors ir paprasta, bet tikrai įdomi. Vis norėjosi sužinoti, kas dėsis toliau. Atrodo, jau nori užversti, bet kažkur mintyse sukirba: "Na, dar vieną skyrių". Ir skaitai. Taip visai netyčia priartėdamas prie pabaigos :)

Man labai patiko, kad šioje knygoje taip pat, kaip ir kitose knygose, daug dėmesio skiriama muzikai. Šįkart pagrindinis veikėjas turi du džiazo barus, mėgsta klasikinę muziką, o paskutinis plokštelės pasiklausymas yra lemtingas. Knygoje minimos kelios kertinės dainos: Duke Ellington "Star-Crossed Lovers", Nat King Cole "Pretend" ir kažkieno "South of the Border". Pati paklausiau jas tik dabar, kai perskaičiau knygą, ir iškart viskas nušvito kitomis spalvomis! Neįtikėtina :)



Tai tiek. Knyga nepatenka į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet paskaityti verta. Tokia pakankamai jauki, labai labai nedaug murakamiška, tačiau įdomi :)

Keliavau laiku. Tai pirmyn. Tai atgal. Dažniausiai atgal. Nes juk pirmyn sudėtinga.

Turėjau nuostabų keleivį. O gal reiktų sakyti vedlį. Kartais pati jutau, jog esu keleivis, o mane tarsi neša per prabėgusius metus. Kartais...

Keliavau laiku. Tai pirmyn. Tai atgal. Dažniausiai atgal. Nes juk pirmyn sudėtinga.

Turėjau nuostabų keleivį. O gal reiktų sakyti vedlį. Kartais pati jutau, jog esu keleivis, o mane tarsi neša per prabėgusius metus. Kartais norėjosi sustoti. Pabūti dar ten, kur jau negaliu sugrįžti, o juk kartais taip norisi. Jutau kvapus ir skonius, girdėjau šūksnius ir juoką. Užsimerkusi jutau tų laikų žavesį, kai dar buvau mokinukė ar tik tik atkeliavusi į sostinę sutikti savojo gyvenimo išbandymo, o kokią gražią ateitį tas išbandymas man padovanojo.

Taip, aš kalbu apie kelionę su Platonu. Ši knyga mane sužavėjo. Niekada nebuvau filosofijos gerbėja ir visuomet jos vengiau, kai tik pavykdavo. Ji man atrodė per daug sudėtinga, ne gal ne sudėtinga, o reikalaujanti iš manęs tokių mąstymo jėgų, kurių savyje neturėjau. Bet žinot, autorius visus sudėtingus filosofinius mąstymus įpynė į nuostabų rūbą, kuris leidžia jį tarsi pasimatuoti visiems. Juk kiekvienas turime prisiminimus apie mokyklos suolą, apie pirmąją meilę ir visus kitus žmogiškus dalykus. Kiekvienas mėgstame grįžti atgal, kiekvienas mąstome, dėliojame savas mintis. Tad autorius priverčia suklusti, atrasti naują požiūrį, naujas galimybes. O kas svarbiausia leidžia žvilgtelti pirmyn, nes juk praeities jau nepakeisim, o į ateitį visuomet galime žiūrėti kitaip.

Tad rekomenduoju nepabijoti kelionės su Platonu, leisti jam vesti jus Jūsų gyvenimo maršrutu ir atrasti tai, kas galbūt ilgai kirbėjo Jūsų mintyse, o gal tai, kas pasirodys visiškai nauja, niekada neapmąstyta, bet verta dėmesio. Ir atminkit, jog "filosofuoti reiškia mokytis mirti, kaip teigė Montaigne'is, tačiau kartu tai ir mokymasis gyventi."

Rūta