Pasirinkau šią knygą dėl pavadinimo ir tik dabar ją perskaičiusi pradedu suprasti ką tuo norėta pasakyti. Nors, atrodo, karo priešo auka turėtų būti dar vienas laimėjimas, tačiau tas priešas dažniausiai - kaimynas,...

Pasirinkau šią knygą dėl pavadinimo ir tik dabar ją perskaičiusi pradedu suprasti ką tuo norėta pasakyti. Nors, atrodo, karo priešo auka turėtų būti dar vienas laimėjimas, tačiau tas priešas dažniausiai - kaimynas, miestelio krautuvininkas ar ūkininkas iš gretimo kaimo. "Neklausk, kam skambina varpai, nes jie skambina tau", kiekvienas žmogus yra žmonijos dalis, todėl vieno mirtis reiškia ir mažos žmonijos dalelės mirtį - taip rašoma romano epigrafe. Kare laimėtojų nėra. Nors knygos veiksmas rutuliojasi Ispanijos pilietinio karo fone, ji apima kur kas daugiau nei šūvius, lindėjimą slėptuvėje ar frankistų ir respublikos šalininkų kovas. Karas yra kritinė situacija žmogaus gyvenime: balansuojama tarp mirties ir gyvenimo, tarp žudymo ir tikimybės pačiam būti nužudytam, tarp pasitikėjimo ir išdavystės, tarp Dievo ir Dievo paneigimo - ir jeigu iki šiol pagrindiniam veikėjui tai po truputį tapo gyvenimo-mirties rutina, viskas pasikeičia į mozaiką įsipainiojus meilei, kai širdis pradeda plakti vis stipriau ir vis labiau nenori sustoti.

Pagrindinis veikėjas amerikietis Robertas Džordanas - sprogdintojas, ne karo metu ispanų kalbos dėstytojas, jis atvykęs į Ispaniją vykdo savo užduotį frankistų užnugaryje kartu su geriljerų būriu. Romanas apima viso labo kelias dienas iki užduoties vykdymo, tačiau tų keturių dienų patyrimai verti viso gyvenimo patirčių: meilė, išdavystė, mirtis ir gyvenimo troškulys. Neužmirštami ir veikėjų portretai: graži ir naivi, likimo suluošinta Marija, gyvenimo užgrūdinta ir tiesmuka Pilara, Pablas, pasimetęs karo ir savo jausmų labirintuose, Anselmas - nuoširdusis senyvas medžiotojas ir, žinoma, Robertas Džordanas - šaltakraujis ir įsimylėjęs. Ir dar užduotis, kurią turi įvykdyti Džordanas ir kuri su kiekvienu puslapiu atrodo vis mažiau ir mažiau prasminga.

Nors karo tematika pati savaime man nėra labai įdomi, tačiau šiame romane ji atrodo, net paryškina žmonių jausmų įvairovę, kaip kad saulėlydis paryškina miesto spalvas. Kai kurios pasakojimo vietos tikrai labai jaudinančios: kuomet Pilara pasakoja kaip karas prasidėjo jos kaime arba kai vienas iš El Sordo vyrų, jaunasis komunistas Choakinas, paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis pradeda kalbėti maldą Dievo motinai arba kai medžiotojas Anselmas Robertui Džordanui pasakoja kokia beribė praraja plyti tarp žvėries medžioklės ir žmogaus nužudymo.

Ernestas Hemingvėjus tai dar vienas rašytojas, kuriuo nepaprastai žaviuosi. Šį kartą pasirinkau jo knygą - "Kam skambina varpai". Nepasakyčiau, kad labai lengvai perskaičiau ir kad liko toks įspūdis, kokio nusakyti...

Ernestas Hemingvėjus tai dar vienas rašytojas, kuriuo nepaprastai žaviuosi. Šį kartą pasirinkau jo knygą - "Kam skambina varpai". Nepasakyčiau, kad labai lengvai perskaičiau ir kad liko toks įspūdis, kokio nusakyti negalėčiau. Klasika lieka klasika. Šiuo atveju gal net buvo šiek tiek apmaudoka, nes pats autorius mane labiau yra sužavėjęs, kaip asmenybė, nei šis jo kūrinys.

Herojinis, tarsi beprasmis pagrindinio veikėjo darbas ar turima užduotis, man atrodė pernelyg naiviai. Tiesiog sukurtas pagrindinio veikėjo Roberto Džordano charakteris mane šiek tiek pykdė ir neleido niekaip nuo to atsiriboti.

Romano veiksmas vyksta Ispanijoje, pilietinio karo metu. Amerikiečių karininkas Robertas gauna užduotį susprogdinti tiltą kalnuose. Visas veiksmas vyksta keturias dienas. Ir čia veiksmas man šiek tiek rodėsi per daug užtęstas. Visgi, per šias dienas Robertas ne tik patiria meilę, sutinka Mariją, kuri buvo išgelbėta per traukinio sprogimą, bet jo visas gyvenimas tarsi prabėga ir lieka tik mirtis. Taigi herojus miršta, ir atrodo veltui, nes kaip paaiškėja tiltas prarado strateginę padėtį.

Autorius tarsi klausia ar žmogus turi vykdyti užduotį, net jei žino, kad ji beprasmė? Ir kas mane nuvylė, tai kad knyga pateikia gan aiškų atsakymą, kad nepaisant beprasmybės, užduotis lieka pareiga. Robertui ji atnešė meilę, jis sutiko daug gerų žmonių, padėjo jiems pabėgti į geresnę vietą, susprogdinęs tiltą.

Visgi knyga verčia ir pamąstyti. Kartais ir mes darome daug dalykų, kurie atrodo beprasmiai, tačiau mums, kaip asmenybėms, tai svarbu.

Tai knyga, kurią norėtųsi perskaityti dar kartą kokių 50 metų sulaukus, pažvelgti į ją ne jaunomis idealistinėmis , bet subrandintomis gyvenimiškos patirties akimis. Ir įdomu ar jausmas būtų tas pats.