Robert Goddard - Negrįžk atgal - Romane rašoma apie buvusius šauktinius, kurie po 50 metų susitinka senovinėje Škotijos pilyje. Visi jie dalyvavo eksperimente, kuris vadinosi "Švari lenta" (Tabula rasa). Eksperimentas truko 3...

Robert Goddard - Negrįžk atgal - Romane rašoma apie buvusius šauktinius, kurie po 50 metų susitinka senovinėje Škotijos pilyje. Visi jie dalyvavo eksperimente, kuris vadinosi "Švari lenta" (Tabula rasa). Eksperimentas truko 3 mėnesius. Jo metu buvo bandoma nepažangius dalyvius išugdyti ir įdiegti jiems žinių, izoliavus nuo aplinkinio pasaulio. Oficialiu teigimu, eksperimentas nepavyko ir dalyviai išsiskirstė kas sau. Tačiau eksperimento rezultatais suabejota po to, kai per susitikimą prasideda paslaptingos žmogžudystės. Gal eksperimentas buvo tik priedanga? Įdomus siužetas ir netikėti įvykiai - viskas, ko reikia geram detektyvui, o šiame kūrinyje apstu abiejų dalykų.

Marius Katiliškis - Miškais ateina ruduo - Trumpai galėčiau pasakyti - nepatiko. Iš pradžių maniau - knyga kaip knyga, nors ir lietuvių autoriaus (tiesą sakant, lietuvių kūrybą skaitau ne per dažniausiai...), bet knygos...

Marius Katiliškis - Miškais ateina ruduo - Trumpai galėčiau pasakyti - nepatiko. Iš pradžių maniau - knyga kaip knyga, nors ir lietuvių autoriaus (tiesą sakant, lietuvių kūrybą skaitau ne per dažniausiai...), bet knygos veiksmas labai sumaišytas. Pradžioj rašė apie medkirčius, po to aprašinėjo turgaus prekybą (tada pamaniau, kad čia bus trumpų kūrinių rinkinys). Pavyzdžiui, prasideda naujas skyrius ir nesupranti apie ką ten rašo. Kuo tai susiję su knyga? Viskas pasidaro labai painu. O sąsaja išaiškėja tik skyriaus pabaigoj. Būdavo, kad skaitydama pamesdavau mintį. Knygoje yra labai daug nutylėjimų, o dėl to skaityti darėsi dar sudėtingiau. Be to, romano siužetas nesudomino, o skaičiau vien dėl to, jog nemėgstu numesti neperskaitytos knygos. Kita vertus, tai mano individuali nuomonė ir nenorėčiau niekam jos piršti... Skaitykit šią knygą ir spręskit patys!

Neil'as Gaiman'as šįkart seka originalią pasaką suaugusiems.Iš pirmo žvilgsnio paprastas kaimietukas Tristranas Tornas įsimyli pačią šauniausią kaimo merginą ir pasižada jai atnešti nukritusią žvaigždę. Knyga parašyta...

Neil'as Gaiman'as šįkart seka originalią pasaką suaugusiems.Iš pirmo žvilgsnio paprastas kaimietukas Tristranas Tornas įsimyli pačią šauniausią kaimo merginą ir pasižada jai atnešti nukritusią žvaigždę. Knyga parašyta įprasta pasakoms struktūra: vaikinas iškeliauja, patirtia sunkumų ir išbandymų, pasimoko gyvenimo tiesų ir ilgai bei laimingai gyvena.

Pasaka išsiskiria tuo, kad rašytojas nubrėžia ribą tarp realaus ir Pasakų pasaulio. Pats tekstas taip pat gali būti skaitomas kaip pasaka, tačiau yra ir romanui būdingų bruožų. Ribą tarp pasaulių saugo kaimelis - Siena, kuriame ir vyksta pradinis veiksmas. Kartą per devynerius metus šie du pasauliai susijungia ir veikėjai susitinka mugėje, kurioje svarbu laikytis tam tikrų taisyklių. Šios šventės metu apstu stebuklų ir netikėtumų. Kokiom aplinkybėm gimė Tristranas, kodėl jis yra ypatingas ir kodėl jam lemta peržengti Pasakų šalies ribas - tebūna paslaptis. Na, o knygą skaityti rekomenduoju vakarais, pasakų išsiilgusiems ir jau pamiršusiems suaugusiems.

Puikus, įtaigus klasikos kūrinys. O ir seno leidimo (1976 m.) knyga, nors ir stora, bet tokia smagi rankai, taip ir norėjosi nešiotis. Stendalio stilius man priminė Džeinę Ostin, bet ne vien dėl anų laikų vaizduojamos...

Puikus, įtaigus klasikos kūrinys. O ir seno leidimo (1976 m.) knyga, nors ir stora, bet tokia smagi rankai, taip ir norėjosi nešiotis. Stendalio stilius man priminė Džeinę Ostin, bet ne vien dėl anų laikų vaizduojamos aristokratijos, kurios salonuose skamba pompastiškos, įmantrios kalbos kalbos, kur sakinių ilgis, vingrumas ir skambesys vertinamas kur kas labiau už juo išreiškiamą mintį.

O Džeinė Ostin mano mėgstamiausia rašytoja. Ar tik netaps Stendalis mėgstamiausiu rašytoju vyru? Drąsu iš karto taip sakyti, perskaičius tik vieną jo kūrinį. Tik žinau, kad nedvejodama griebsiuos kitų jo kūrinių.

Romantiškas tas Stendalis. Vidinius jausmus išnagrinėja iki paskutinio siūlo, piešdamas charakterį, herojų paverčia gyvu. Nėra "mūsų didvyris" ypač teigiamas ar ypač neigiamas - kaip ir tikrovėje, užtat toks gilus, jausmingas, analizuojantis savo dvasios slėpinius.

Iš esmės romanas yra politinis (todėl tikėjausi kur kas nuobodesnio veikalo), vaizduojantis laikus po Napoleono; Stendalis šiepia klasių atsidalinimus, neteisingą socialinę nelygybę, klerikalizmą (kaži, ar kas tą žodį bevartoja?..) Meilė ir aistros gelmės užima turbūt didesniąją romano dalį, tačiau užvis smagiausia dalis apie aristokratijos tuštumą ir nuobodulį. "Tuose aukštuose samprotavimuose apie nebūtį, mirtį, begalybę konkreti yra tik šlykšti baimę apsijuokti" - ak, kaip puikiai pasakyta.

"Liūdnas veidas nėra gero tono ženklas; reikia atrodyti nuobodžiaujančiam. Jeigu jūs liūdnas, vadinasi, jums kažko trūksta, kažkas jums nepasisekė. Tuo jūs parodote, kad esate menkesnis už kitus. O jei nuobodžiaujate, priešingai, tada menkesnis už jus bus tas, kuris veltui stengėsi jums įsiteikti". Oo, kokia vertingos pamokos. Reikės imti domėn.



Vertinimas 9 iš 10

Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.



Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai - protiškai atsilikusio vaiko, dabar - jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę,...

Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.



Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai - protiškai atsilikusio vaiko, dabar - jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę, ieškoję metodo, išbandę jį su peliuku, kurio vardas ir paminėtas knygos pavadinime - Aldžernonu, mokslininkai pasiūlo vienintelę ir pirmąją galimybę išbandyti jų sukurtą poveikį intelektui. Pakankamai paprastos operacijos dėka niujorkietis Čarlis tikisi patirti visus gyvenimo malonumus, staiga tapęs protingu.

Būti protingu - gera, malonu. Tačiau.... Įgytas protas nėra tolygus jausmų stabilumui, emocijų išraiškos, bendravimo gebėjimui. Žmogus, per trumpiausią laiką tapęs protingiausiu, nesugeba suvaldyti ne tik savo emocijų, tačiau, didžiausią problemą kelia jo aplinka: pažįstami, bendradarbiai, tie patys mokslininkai. Buvę artimieji - ignoruoja, jaučia priešiškumą, bei... mirtinai jo bijo. Ir protas to paveikti negali. Net ir būdamas protingas, Čarlis jaučia, jog vis dar yra pagrindinis "atrakcionas" net ir mokslininkų suvažiavime.

Ar žemo intelekto žmogus tampa žmogumi tik tapęs protingesniu? Ar tai, jog mes nežinome kas vyksta jo viduje, ką iš tiesų jis jaučia, ko trokšta, ir kodėl elgiasi būtent taip, daro jį žemesniu individu už "protinguosius"? Ar reikia įtikinėti (tyrinėti), jog ir žemo IQ žmonės turi savo jausmus, prisiminimus, tėvus, gyvenimą. Ar šie dalykai įgyjami tik su protu?

Knygoje per vieną žmogų, vieno žmogaus troškimą ir jo svajonės išsipildymą, parodomi keletas aspektų: proto galia asmeniniam gyvenimui patobulinti, galia jausmų išraiškai, visuomenės požiūris į menko proto asmenis, bendravimas darbinėje, asmeninėje aplinkoje su tokiu asmeniu, menko proto žmonių poreikiai (draugystei, bendravimui su priešingos lyties atstovais), šeimos santykiai - tėvų požiūris į savo apsigimėlį vaiką.... Būtent bendravimas su tėvais man paliko liūdniausią įspūdį: kai Čarlis nori susitikti savo tėvus, kurie jo atsisakė, ir jiems pasirodyti, jog pagaliau tapo toks, kokio jie norėjo, staiga tapo neįveikiama misija. Kartais skausminga suvokti, jog būti protingu yra per sunku.

Kas atsitinka, kai staiga viskas apsiverčia: menko proto asmuo tampa protingesnis už visus mus, kurie jo gailėjo, kurie tyčiojosi, kurie dėjosi jo draugais? Ar didžioji - protingoji (dabar buvusi protingoji) žmonijos dalis gebės priimti tokius pokyčius? Klausimą galima paversti visiška katastrofa - įsivaizduokite savo jausmus, jei staiga sliekai (arba ... (vieta fantazijai)) pasiskelbtų protingesniais už Homo sapiens.

Tai štai kaip žmogus ima save niekinti: jis supranta darąs blogai, bet neįstengia liautis. (p.128)

Dabar jie man atrodo visai kitokie, ir koks kvailys buvau, kad anksčiau žiūrėjau į profesorius kaip į proto milžinus. Jie tik žmonės - ir jie bijo, kad visas pasaulis tai sužinos. (p.116)

Šiai knygai iki galo suprasti ir tinkamai įvertinti man trūksta istorinių žinių apie to laikmečio situaciją Airijoje, tačiau vistiek labai patiko. Leidinys sudarytas iš neilgų atskirų apsakymų apie Dublino žmones, jų...

Šiai knygai iki galo suprasti ir tinkamai įvertinti man trūksta istorinių žinių apie to laikmečio situaciją Airijoje, tačiau vistiek labai patiko. Leidinys sudarytas iš neilgų atskirų apsakymų apie Dublino žmones, jų mąstyseną ir gyvenimą. Nors pateikiama realybė gerokai niūri ir liūdna, bet parašyta taip stipriai, kad dar ilgai gerklėje išlieka jos skonis. Personažai kažkiek priminė Lietuvą - visi nelaimingi, pilki, besiguodžiantys alkoholiu ir nusiraminantys smurtu, tempiantys nelaimingos kasdienybės naštą ir nedrįstantys kažko keisti. Labai nustebino, kad daugelis apsakymų prasideda neutraliai, galbūt net džiugiai ir staiga, paskutinėje pastraipoje išaiškėja ant žemės nuleidžianti tiesa. Todėl buvo labai įdomu skaityti, nors ir nelinksma.

Lengvai skaitoma knyga, kuriai perskaityti man užteko poros dienų. Priskirčiau ją kategorijai knygų, kurias galima skaityti kelionėje, prieš miegą ar tiesiog neturint ką veikti, nes siužetas labai paprastas, įtemptų scenų...

Lengvai skaitoma knyga, kuriai perskaityti man užteko poros dienų. Priskirčiau ją kategorijai knygų, kurias galima skaityti kelionėje, prieš miegą ar tiesiog neturint ką veikti, nes siužetas labai paprastas, įtemptų scenų nėra, rašytojos užmintos mįslės neintriguojančios. Tai knyga, kurios neverta turėti savo namų bibliotekoje, nes, nemanau, kad ateityje jūs norėsite ją dar kartą paskaityti. Reklamuoto įspūdingo, ryškaus siužeto egzotiškoje ir paslapčių kupinoje Šilko kelio kelionėje tikrai nebuvo. Gal tik dėl dvasinių žmogaus paieškų galėčiau padiskutuoti, buvo momentų, kai tai pradėjo "kabinti", bet ir vėl banalūs dalykai jas nugalėdovo ir paslėpdavo antrame plane.

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitydamas nuolatos stebiesi, kad neseniai apie tai kalbėjai, apie tai galvojai, gal net tą patį sugalvojai. O nesugalvojai, pasirodo, nieko naujo, nes tai plačiai ištyrinėta ir apmąstyta buvo...

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitydamas nuolatos stebiesi, kad neseniai apie tai kalbėjai, apie tai galvojai, gal net tą patį sugalvojai. O nesugalvojai, pasirodo, nieko naujo, nes tai plačiai ištyrinėta ir apmąstyta buvo jau prieš porą šimtų metų.

Esė nėra ilgas, pagrindinės idėjos paprastos ir lygiai taip pat neilgos. Tik Schiller'is pasistengė, kaip įprasta visiems, kurie imasi filosofinių minčių užrašymo, viską išdėstyti nuodugniai. Ir tuomet gaunasi šiek tiek painu, šiek tiek perkrauta ir nenuoseklu.

Tai, kokia gi yra pagrindinė idėja? Turime siekti to, kas nepasiekiama, būdais, kurie mums ne visada įkandami. Paprasta. Turime jėgą išsilaisvinimui ir protą, kuris mūsų jėgą suvaldo, tačiau tuo pačiu atima ir dalį laisvės. Tad privalome ugdyti savo estetiškąją pusę, kad viskas, kas geriausia prote ir laisvėje susijungtų. Paprasta.

Praprasta, nes siekti nėra sunku. Net jei žinai, kad nepasieksi.

Vertinimas 9.5/10

0.5 nugriebiau dėl trumpo. Tai tikrai viena iš tų knygų, kai norisi apsiverkt skaitant paskutinį sakinį. Knyga labai stipri. Pagrindinė herojė mergaitė keistu vardu - Plektrūda. Ji - tarsi iš kito...

Vertinimas 9.5/10

0.5 nugriebiau dėl trumpo. Tai tikrai viena iš tų knygų, kai norisi apsiverkt skaitant paskutinį sakinį. Knyga labai stipri. Pagrindinė herojė mergaitė keistu vardu - Plektrūda. Ji - tarsi iš kito pasaulio, todėl jai sunku susirasti draugų, bet regis jai jų ir nereikia. Ji užsidariusi savo pasaulėlyje viską mato pro kitą primės kampą. Ji balansuoja tarp noro numirti ir tarp noro šiam gyvenime daug nuveikti. Tai knyga, apie žmogų, kurio pasaulėžiūra nesutampa su aplinkinių, todėl iškyla klausimas : ar būti tokiam kaip visi ar eiti savu keliu?