Šis F. Kafkos pasakojimas apie jaunuolį, priverstą palikti namus dėl galvą susukusios tarnaitės - tėvai jį išsiunčia į Ameriką. Svečioje šalyje pagrindinis veikėjas bando įsitvirtinti, sutinka abejotinos reputacijos...

Šis F. Kafkos pasakojimas apie jaunuolį, priverstą palikti namus dėl galvą susukusios tarnaitės - tėvai jį išsiunčia į Ameriką. Svečioje šalyje pagrindinis veikėjas bando įsitvirtinti, sutinka abejotinos reputacijos žmonių, kurie taikosi tapti jo draugais iš savanaudiškų paskatų. Jaunuolis patenka į įprastas gyvenimiškas situacijas, kai reikia pasirinkti ir suvokti, kas yra tikra, o kas ne, ar galima pasitikėti ką tik sutiktais žmonėmis, bandyti nuspėti, kokie tikrieji yra jų kėslai, etc. Kartais stebina ir prajuokina veikėjo naivumas, tada pagalvoji "aš tikrai taip nedaryčiau", bet kas iš mūsų nėra gyvenime nei karto naiviai ir gal kiek kvailokai pasielgęs? Juk ir kvaili sprendimai bei jų pasekmės yra vienas būdų pažinti save ir pasaulį.

Paskaičius pirmą dalį "Silva Rerum", vėl norisi to intelektualaus teksto dozės, kuri antroje dalyje perpintais žmonių likimais, graudžiai linksmomis istorijomis nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Žaviuosi tokiu stiliumi,...

Paskaičius pirmą dalį "Silva Rerum", vėl norisi to intelektualaus teksto dozės, kuri antroje dalyje perpintais žmonių likimais, graudžiai linksmomis istorijomis nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Žaviuosi tokiu stiliumi, žaviuosi tokiais literatūriniais šedevrais, kuriuos beskaitant pamatai, kad jau aušta rytas..

Antroji trilogijos dalis ne tokia stipri kaip pirmoji. Gal per daug amerikietiškų aikčiojimų, prisipažinimų meilėje. Intriguoja tik kokie dar gali būti veiksmai žaidimų kambaryje. Tik jie ir yra stipresnė knygos dalis. Bent...

Antroji trilogijos dalis ne tokia stipri kaip pirmoji. Gal per daug amerikietiškų aikčiojimų, prisipažinimų meilėje. Intriguoja tik kokie dar gali būti veiksmai žaidimų kambaryje. Tik jie ir yra stipresnė knygos dalis. Bent jau man.

Vos pasirodžiusi fantastinės epopėjos "Ledo ir ugnies giesmė" pirmoji knyga "Sostų žaidimas" tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų sulaukė puikių įvertinimų, laimėjo daug apdovanojimų, todėl ir aš nutariau perskaityti ir...

Vos pasirodžiusi fantastinės epopėjos "Ledo ir ugnies giesmė" pirmoji knyga "Sostų žaidimas" tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų sulaukė puikių įvertinimų, laimėjo daug apdovanojimų, todėl ir aš nutariau perskaityti ir susidaryti savo nuomonę :) Didžiulė apimtis, bet istorija gera, tad neprailgo, puslapiai greitai vertėsi. Dabar reikia rasti laiko 2011 m. metų sensacija tapusiam tuo pačiu pavadinimu televizijos serialui pažiūrėti ir tęsiniams skaityti :)



Subjektyvus įvertinimas 7 iš 10 balų.

Seniai žinoma tiesa - kuo geresnis esi, tuo daugiau iš tavęs tikimąsi. Šie žodžiai itin taikliai apibūdina žymiąją britų rašytoją J.K. Rowling. Nieko keisto, kad jos romano suaugusiesiems teko laukti penkerius metus...

Seniai žinoma tiesa - kuo geresnis esi, tuo daugiau iš tavęs tikimąsi. Šie žodžiai itin taikliai apibūdina žymiąją britų rašytoją J.K. Rowling. Nieko keisto, kad jos romano suaugusiesiems teko laukti penkerius metus (paskutinė "Hario Poterio" serijos knyga išleista 2007 metais, romanas "Netikėta vakansija" pasirodė 2012 metų rudenį) - tokia didelė atsakomybė buvo užgulusi autorės pečius. Čia verta paminėti ir tai, kad patį naujausią, šiais metais pasirodžiusį detektyvinį kūrinį, Rowling publikavo prisidengusi išgalvotu vardu.

Grįždama prie knygos, iškart noriu pabrėžti, jog romane "Netikėta vakansija" nevertėtų ieškoti jokių magijos apraiškų. Tiesą sakant, perskaičiusi kūrinį pagalvojau, jog galbūt autorė norėjo pavaizduoti pasaulį, kuriame stebuklai iš esmės neįmanomi: išgyvenimai, kuriuos patiria veikėjai kartais tiesiog nesuvokiami sveiku protu. Būtent todėl, nereikėtų stebėtis, kad knygoje yra tik vienas visiškai teigiamas veikėjas (ir tas miršta jau pirmuosiuose kūrinio puslapiuose), o kiti pavaizduoti tarsi maišant akvarelės spalvas - kažkada galbūt buvę geri, tyri, patiria pasaulio purvą, nors ir siekia jį nusivalyti, bet... į kitus. Keista, bet iš pažiūros niekingiausia, nedoriausia kūrinio veikėja Kristalė man pasirodė verta didžiausios užuojautos ir gailesčio. Ji paskatino mane pamąstyti apie tai, kad, nors šis pasakojimas taip nutolęs nuo "Hario Poterio" istorijų, autorė sugebėjo išlaikyti ir perteikti savo braižą: kalbėti apie žmones, kuriuos gyvenimas išdavė, nagrinėti, kiek daug vienas žmogus gali išgyventi nepavirsdamas monstru ir kaip kiekvienas esame atsakingi už vienas kitą.

Tiems, kurie dar tik galvoja apie kūrinio skaitymą, pasakysiu, kad knyga tamsi, liūdna, net kelianti depresiją. Tačiau tuo pačiu romanas "Netikėta vakansija" skatina pamąstyti, apie tai, kodėl kiekvienas iš mūsų negalime dažniau būti Bariais ir padėti nelaimingiesiems patikėti, kad pasaulis gali būti geras, kad yra vilties pasikeisti. Mano nuomone, kūriniai, kurie sukelia tokias mintis yra verti atsidurti geriausiųjų sąrašuose.

Nepaprasta knyga. Istorijos persipynusius viena su kita, intriga išliekanti iki paskutinio puslapio. Sakiniai barokiški, vinguriuojantys ir verčiantys tik aiktelėti iš nuostabos - kaip keliais žodžiais subtiliai, su humoru...

Nepaprasta knyga. Istorijos persipynusius viena su kita, intriga išliekanti iki paskutinio puslapio. Sakiniai barokiški, vinguriuojantys ir verčiantys tik aiktelėti iš nuostabos - kaip keliais žodžiais subtiliai, su humoru pasakoma visa esmė. Stipru. Intelektualu. Privalu paskaityti.

Neslėpsiu, kad esu nusivylusi. Knyga apie suomius buvo daug šmaikštesnė. Šioje gi daug įžanginių pamąstymų, dirbtinai kuriama intriga, kurios pabaigoje... nelieka. Knyga "suvalgoma" greitai, dėl lengvo turinio, tačiau kažko...

Neslėpsiu, kad esu nusivylusi. Knyga apie suomius buvo daug šmaikštesnė. Šioje gi daug įžanginių pamąstymų, dirbtinai kuriama intriga, kurios pabaigoje... nelieka. Knyga "suvalgoma" greitai, dėl lengvo turinio, tačiau kažko "tokio" taip laukus, teks nusivilti.

Perskaičius knygos pavadinimą kyla klausimai, ar iš tikrųjų galima skaityti žmonių mintis ir ar knyga to tikrai moko? Į abu klausimus galima atsakyti teigiamai. Tačiau tai nėra knyga apie paranormalius reiškinius, ypatingus...

Perskaičius knygos pavadinimą kyla klausimai, ar iš tikrųjų galima skaityti žmonių mintis ir ar knyga to tikrai moko? Į abu klausimus galima atsakyti teigiamai. Tačiau tai nėra knyga apie paranormalius reiškinius, ypatingus asmenis ir jų nepakartojamas stebuklingas savybes. Mūsų mintys atsispindi kūno kalboje, tas, kas moka stebėti, turi pakankamai žinių, gali įvertinti kito asmens emocinę būseną, pavyzdžiui, kam jaučiama simpatija, kada meluojama, kokius jausmus bandoma nuslėpti.



Knyga neapkrauta moksliniais terminais, todėl skaitoma lengvai ir yra suprantama su psichologijos mokslu nesusidūrusiems. Tie, kurie tikisi saviitaigos ar įtakos kitiems patarimų, knygoje jų ras. Bet tai nėra saviitaigos knyga! Tiesiog viskas remiasi tuo, kaip mes mąstome ir ką jaučiame. Kodėl vaikai, paprašius jų ko nors NEDARYTI, tarsi specialiai būtent tą ir daro, kodėl vienus asmenis mėgstame ar nemėgstame neturėdami tam svaraus paaiškinimo, kokias emocijas išduoda mūsų veidas, nors mes ir labai stengiamės jų neparodyti - šie ir kiti panašaus pobūdžio klausimai analizuojami knygoje.

Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą "Tėvas Gorijo" visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų laikymasis neleidžia pasimėgauti,...

Mokytojai paskelbus, jog šį mėnesį skaitysime Onorės de Balzako knygą "Tėvas Gorijo" visi sunkiai atsiduso. Bet juk privaloma literatūra yra įdomi ir nepaprastai vertinga! Kvailų stereotipų laikymasis neleidžia pasimėgauti, šiuo atveju, tikrai puikia knyga. Kol mano bendraklasiai skundėsi, kad sunku prisiversti skaityti, kad aprašymai nežmoniškai ilgi, o dialogai tęsiasi per kelis puslapius nusprendžiau kuo greičiau ją perskaityti ir susidaryti savo nuomonę. Paskutinį knygos puslapį užverčiau kitos dienos vakarą. Ir likau sužavėta... "Tėvas Gorijo" pažadino manyje įvairiausius jausmus ir suteikė daug peno apmąstymams. Tai knyga, kurią privalo perskaityti kiekvienas žmogus be išimties. Kodėl? Ji ugdo savimonę, atjautą, empatiją. Be to, tai tikras išminties lobynas. Beveik kiekviename puslapyje radau ką galėčiau pasibraukti, tad pieštuko nepaleidau iš rankos. Romanas paliečia ne vieną svarbią temą: vaikų nedėkingumą tėvams, pinigų įtaką žmogui, socialinę nelygybę ir kt. Vieną reikšmingiausių idėjų, kad žmogiškumas pinigais nematuojamas. Manau, ji aktuali ir šiomis dienomis.

Kūrinys parašytas išties meistriškai. Jame susilieja dvi siužetinės linijos: Eugenijaus Rastinjako ir tėvo Gorijo. Veikėjai nevienodi, kiekvienas išsiskiria savo charakterio bruožais. Itin įdomu stebėti jų elgesį įvairiose situacijose. Radau panašumų su jau sutiktais, pažįstamais žmonėmis. Ne kartą pagalvojau: "Visai kaip jis!" Labiausiai patiko stebėti Eugenijaus moralinį augimą. Jo kovą su sąžine, dorove, ambicijomis ir norais. Pasijutau jam artima, kai jis mėgino pateisinti amoralų Delfinos elgesį su tėvu, nes ją mylėjo. Skaitydama džiaugiausi kartu su herojais, liūdėjau ir pykau ant jų. Pabaiga ypatingai sukrėtė. Juk ir dabar kažkur gyvena toks tėvas Gorijo, o gal miršta... Manau, kad ši knyga visai geras vaistas nuo nedėkingumo.

Aptarti būtų galima kiekvieną šios knygos veikėją, nes jų paveikslai išties įdomūs. Visgi, manau, kad pažvelgti iš arčiau vertėtų į Eugenijų de Rastinjaką ir seseris Anastaziją bei Delfiną.

Iš gimtų namų Eugenijus išvyksta puoselėdamas gražiausiais svajones ir viltis. Jis pasirengęs sunkiai ir stropiai dirbti, kad tik galėtų įgyvendinti viską, ko trokšta. Vaikinas jaučiasi atsakingas ir už artimuosius, kurie jam besąlygiškai atsidavę. Žino, kad į jį sudėtos visos jų viltys. Rastinjakui iš prigimties artimi moralės ir dorovės principai, tačiau įsisukęs į aukštuomenę, jis suvokia, kad meilė, draugystė, ir kitos vertybės šioje visuomenėje nereikalingos. Prasideda vidinė kova, nes vertybės prieštarauja tikslams. Vis dėlto, jam žvelgiant į veidrodį ir jame regint prabangiai apsivilkusį jaunuolį, sąžinės priekaištai gęsta. Eugenijus nenori grįžti į skurdą. Jis kryptingai ir ryžtingai siekia užsibrėžtų tikslų. Paprašo motinos ir seserų pinigų, nepaiso vidinių prieštaravimų. Galima teigti, jog jis yra garbėtroška, nori būti pastebėtas, svarbus. Nepaisant to, geba suprasti ir užjausti artimą. Buvo šalia tėvo Gorijo iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos, palaikė, globojo. Mylėdamas Delfiną mėgino pateisinti nedorą jos elgesį, nenorėjo tikėti. Visgi, vėliau pripažino akivaizdžią tiesą. Tėvo Gorijo mirtis padėjo jam įsisavinti, kad tokioje visuomenėje reikia būti šaltam, apatiškam, nepaisyti kitų, nerodyti jausmų.

Tėvas Gorijo augino dvi dukteris: Anastaziją ir Delfiną. Kadangi, anksti neteko žmonos visą savo meilę ir dėmesį skyrė joms. Labai lepino, norėjo, kad turėtų viską, ko trokšta. Pats iš jų prašė tik meilės. Anastazija ir Delfina buvo mokomos, kad meilė tėra atsilyginimas už malonumą. Tad, pas tėvą ateidavo tik tada, kai prireikdavo pinigų. Įpratusios, kad tenkinami visi jų norai, užaugę taip ir negalėjo rasti laimės. Tėvas Gorijo neišmokė dukrų duoti, o tik imti. Joms atrodė, kad žemė sukasi tik dėl jų. Toks auklėjimas užkirto kelią moralinių vertybių ugdymuisi ir paklojo pamatus savanaudiškumui, abejingumui, valdingumui, nesavarankiškumui, pavydui, sociopatijai. Delfina buvo jaunesnė už Anastaziją, todėl vyresnė sesuo jai buvo pavyzdys. Ilgainiui jų santykiai virto varžytinėmis. Delfina stengėsi pranokti seserį ir būti geresnė. Net sužinojusi apie artėjančią tėvo mirtį labiau jaudinosi dėl to, kad sesers suknelė bus gražesnė. Be to, sakydavo, kad grafienė de Resto nemyli tėvo ir blogai su juo elgiasi. Akis jai badė jos pačios elgesys. Abi seserys su tėvu elgėsi vienodai. Ištekintos už nemylimų, bet turtingų vyrų nesijautė laimingos, o dėl to kaltino jį. Kaltinimus pridengdavo malonybėmis ir taip manipuliuodavo tėvu.

Kadangi, knyga paliko neišdildomą įspūdį nusprendžiau pasidomėti ir jos autoriumi: Onore de Balzaku, kuris, kaip žinia, yra neeilinė asmenybė. Tiesa, buvau girdėjusi tokį pavadinimą kaip "Balzakiško amžiaus moteris" arba kavą " A le Balzac" taip pat ir keistus jo rašymo įpročius. Visgi, apie jo asmeninį gyvenimą ir rašytojo kelią beveik nieko nežinojau. "Tėvas Gorijo" pirmoji mano pažintis su šiuo romanistu, tačiau galiu drąsiai teigti, jog nepaskutinė. Planuoju skaityti jo knygą "Trisdešimties metų moteris", kad susipažinčiau, su jau minėta, balzakiško amžiaus moterimi. O kur dar "Šagrenės oda", "Kurtizanių spindesys ir skurdas"...

"Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai" - Felicien Marceau.