Nėra prasmės prirašyti detalių iš I.Mero biografijos, kažką sapalioti apie sudėtingą romano struktūrą ir veikėjus-šachmatų figūras-simbolius. Tai tiesiog gerai parašyta knyga apie baisius dalykus, kurie ne taip seniai...

Nėra prasmės prirašyti detalių iš I.Mero biografijos, kažką sapalioti apie sudėtingą romano struktūrą ir veikėjus-šachmatų figūras-simbolius. Tai tiesiog gerai parašyta knyga apie baisius dalykus, kurie ne taip seniai vyko iš tikrųjų. Turbūt tokios istorijos, kuri čia papasakota, realiai niekada nebuvo. Tačiau ar toks buvo žydų gyvenimas getuose karo metais, ar egzistavo tokie šogeriai, rachilės ir abraomai - neabejoju.


"- Tavo vyras buvo šviesus, tiesa? Šviesiaplaukis, taip?
Liza neigiamai purtė galvą, ilgai purtė, lyg negalėdama sustoti, paskui tyliai ištarė:
- Aš neturiu vyro. Aš dar nežinau, kas tai yra vyras. Aš tik vieną kartą esu pasibučiavusi. Bet nuo to juk negimsta vaikai."

Pirmoji šovusi mintis perskaičius knygos anotaciją: "Kaip laiškais galima parašyti romaną, šokiravusį tuometinę Prancūziją?". Dar ir kaip galima! Turiu pripažinti, kad knyga gerokai mane nustebino. Autorius tikrai genialiai...

Pirmoji šovusi mintis perskaičius knygos anotaciją: "Kaip laiškais galima parašyti romaną, šokiravusį tuometinę Prancūziją?". Dar ir kaip galima! Turiu pripažinti, kad knyga gerokai mane nustebino. Autorius tikrai genialiai pateikė herojų charakterius vien tik per laiškus. Mane tik stebina vienas dalykas, kaip veikėjai sugebėjo dar ką nors nuveikti be laiškų rašymo, jau nekalbu apie jų nuorašus. O ir laiškų pristatymo greitumas - Lietuvos paštui būtų ko pasimokyti. Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, kuriems atsibodo šiuolaikiniai saldūs romanai.

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties...

O dabar apie knygą... Šią knygą perskaityti nusprendžiau atsitiktinai, kai radau ją tarp senų knygų. Iškart supratau, kad ji priklauso tėčiui, nes jis tarnavo armijoje, tačiau jokio karo jam išgyventi neteko ir jo patirties nepalyginsi su tomis baisybėmis, kurios aprašomos knygoje.

Taigi, knyga apie Pirmąjį Pasaulinį karą ir dar jaunus aštuoniolikmečius, devyniolikmečius vaikinus, kurie iš mokyklos suolo pateko tiesiai į priešakines fronto linijas. Sunku net įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė tie jauni žmones, matydami kaip miršta jų klasės draugai, kaip lengvai jų gretose sėlina mirtis. Skaudžiausia buvo skaityti tai, kad visi jaunuoliai suvokė, kad jie karo nenori, jiems jo nereikia, ne tik jie, daugelis kitų karių net ir priešininkų kariai suvokė, kad jie nenori kariauti, nenori žudyti ir žūti tame kare. Šis karas reikalingas tik aukštuose postuose sėdintiems žmonėms, kurie net neįsivaizduoja nė dalelės to nepakeliamo siaubo. Skaudu skaityti, kaip kariai turi badauti ir maitintis prastu maistu. Net palankios sąlygos jiems nebuvo sukurtos. Pykau, labai pykau skaitydama. Man nesuvokiama, kaip taip galima elgtis su žmonėmis. Aišku, man labai sunku suvokti visą tą karo baisumą, nes nieko panašaus gyvenime nesu patyrusi, bet šiek tiek suvokiu, kaip sunku turi būti gyventi žinant, kad niekada negalėsi atsitiesti ir kad tave visą gyvenimą persekios tie kraupūs praeities šešėliai... Knyga liūdna ir slegianti, tačiau verčianti mąstyti. Ji parodo kaip mes nemokame įvertinti to ką turime. Ji byloja, kad reikia mokėti džiaugtis gyvenimu, nes laisvas pasirinkimas, patogus gyvenimas ir galimybės yra didžiulė Dievo dovana.



Puslapių skaičius: 182.

Leidykla: Šviesa, 1989 m.

Mano įvertinimas: 4/5

Tai labai liūdna istorija apie mirštančią I.Allendes dukrą. Tačiau greta šios trgedijos autorė pasakoja apie savo šeimą, savo gyvenimą, kaip pradėjo rašyti. Skaityti buvo labai įdomu, nes esu I.Allednes kūrinių gerbėja,...

Tai labai liūdna istorija apie mirštančią I.Allendes dukrą. Tačiau greta šios trgedijos autorė pasakoja apie savo šeimą, savo gyvenimą, kaip pradėjo rašyti. Skaityti buvo labai įdomu, nes esu I.Allednes kūrinių gerbėja, o ši knyga pasakoja priešistorę, nulėmusią jų atsiradimą. Labai asmeniškas ir jautrus pasakojimas.

Vietomis - ne tiek baisu, kiek šlykštu, o ir šiurpuliukai nuo "tūkstančio kojyčių" tikrai vaizduotės sukelti buvo. Kraują stingdyt galima vien pagalvojus, jog kažkam pagrobti mergaitę (kuri ir šiaip jau likimo yra...

Vietomis - ne tiek baisu, kiek šlykštu, o ir šiurpuliukai nuo "tūkstančio kojyčių" tikrai vaizduotės sukelti buvo. Kraują stingdyt galima vien pagalvojus, jog kažkam pagrobti mergaitę (kuri ir šiaip jau likimo yra nuskriausta: akla ir dar gyvenanti vaikų globos namuose, t.y. neturi tėvų) - vienintelis būdas pajusti pasididžiavimą savimi. Ne vien tik pagrobti, bet ir viską detaliai apmąstyti, tam ruoštis, kauptis:

"Dar šiek tiek pasiruoš, o tada jau bus pasirengęs medžioklei. Medžioklė dabar buvo kaip tik tai, ko jam reikėjo. [...]

Jis jautėsi gerai!

Stiprus ir negailestingas!

Kaip didieji gamtos medžiotojai, kurie nežinojo užuojautos, nejautė jos net sau." (272 psl.)

Atseit "esu stiprus", tačiau - iš tiesų - stiprumas tik prieš fiziškai ir psichologiškai žymiai silpnesnę, jaunesnę, bei mažiau gyvenimiškos patirties turinčią mergaitę. Psichiškai nesveikas, psichopatas pagrindinis herojus, save įvardijantis "medžiotoju"... mažų aklų mergaičių medžiotoju...

"Pagavęs ją, jis turėjo iš tiesų nepaprastai gražų egzempliorių, dailesnį nei pirmoji, ta buvo grubesnė ir ne tokia patraukli. Jis džiaugėsi laiku, kurį praleis su ja, jau dabar vaizdavosi, kaip ji judės pamiške, kaip bėgs, ginsis ir vis tiek taps auka." (65 psl.)

Kraupumas tame ir yra - suaugusio vyro psichiškai nesveikame gyvenimo būde.

"Jis mokėsi daugelį metų, kad galėtų jausti ir mąstyti taip, kaip jo aukos. Jei panorėdavo, tapdavo toks pat aklas kaip ir jos." (273 psl.)

Kraupu, jog psichopato nesugauna specialiai paruošti žmonės; nesugauna dešimtmečiais...

Kraupu, jog tai, ką ketina atlikti būsimai pagrobtai mergaitei, nėra vien fantazijos, o išpildoma realiame gyvenime; netgi ir "treniruojamasi" su pelytėmis.

Ir kraupu, ir žiauru yra tai, jog tokie veiksmai gali virsti netgi rutina, jau pabodusiais veiksmai, ar netgi - įgūdžiais. Tai lyg koks paprastas veiksmas, be kurio neišgyventum, kaip valgyti ar miegoti...:

"Kai šalindavo joms akis, ilgainiui jo veiksmuose susiformavo tam tikra rutina ir įgūdžiai." (32 psl.)

Knygoje paliečiamos kelios pusės: psichopato ir truputį parodoma jo šeima, jausmai savo tėvams, santykiai su motina ir tėvu, kas gali leisti nuspėti kodėl tampama tokiu žiauriu, tokiu psichopatu, ar netgi gal tai yra savotiškas kerštas savo netobulai vaikystei... Taip pat kaip vaikystėje (vėlgi vaikystės traumos) patirtas siaubas gali nulemti visą gyvenimą: netgi tai, jog, boksininkas, pasirodo treniruojasi vien tik tam, jog kada nors atkeršytų savo sesers skriaudėjui. Ir tai, jog laikas negydo žaizdų, tik neapykanta kaupiasi proporcingai nugyventiems metams...

"Didžiausia gyvenimo klaida jį persekios amžinai. Pabėgti nebuvo kur, ir ši našta kai kada buvo pakankamai sunki, kad trukdytų jo sielai kvėpuoti." (16 psl.)

Ir trečioji pusė - kaip jaučia gyvenimą, kaip jaučia aplinką nematantieji vaikai.

"Jai nereikėjo jo pamatyti, kad tai žinotų, nes jautė jį esant. Aiškiai jautė, kaip prieš tai saugi ir tvarkinga aplinka pakito: tarsi kažkas neapsakomai blogo būtų prasibrovęs į jos pasaulį ir vien savo buvimu sukėlęs chaosą. Nebylūs judesiai už jos ore sukėlė mažus, banguotus virpesius, mažyčiai jos kaklo plaukeliai pasistojo piestu ir ėmė vibruoti." (7 psl.)

Na, o romantika kvepėjusieji jausmai knygoje taip ir neužsiliepsnojo...

Kovoti už savo tikslą - būtina! Siekti, kad tavo šalies žmonės būtų laimingi ir laisvi - būtina! Meilėje ir kare visos priemonės galimos! Taip... O kaip žinoti, ar neperžengei ribos? Ar naudodamas visas priemones, kad...

Kovoti už savo tikslą - būtina! Siekti, kad tavo šalies žmonės būtų laimingi ir laisvi - būtina! Meilėje ir kare visos priemonės galimos! Taip... O kaip žinoti, ar neperžengei ribos? Ar naudodamas visas priemones, kad išgelbėtum pasaulį, nuo baisaus priešo, netapsi panašus į jį, tą žmogų nuo kurio bandei visus išgelbėti? Camiu dramos veikėjai ilgai diskutavo ar nužudyti nekaltus vaikus, nes jie atsidūrė ne laiku ir ne vietoje, yra pateisinama, jei jų aukos atneš laimę milijonams. Dauguma manė, kad tai niekšybė, tačiau vienas tvirtino, kad to reikia tam, kad būtų pasiektas aukštesnis tikslas, juk vardan jo tiek stengtasi. O ar didelė niekšybė mirties akivaizdoje atsisakyti savo idealų? Ir ar verta aukoti savo gyvenimą, savo dabartį dėl ateities, kurios tikriausiai nespėsi pamatyti? Daugybė klausimų, į kuriuos atsakymus galime rasti tik patys, kiekvienas sau. Ir, esu beveik įsitikinus, dramą skaitant vis iš naujo, vis nauji bus ir jūsų atsakymai.

Šitą knygą kažkada nusipirkau saulėtą popietę Vilniaus senamiesčio gatvelėj džiugiai susijaudinusi, nes absoliučiai norvegiška, nes kainavo tik litą, nes pardavėjas paklausė, kokia čia kalba ir ar aš pati ją skaitysiu,...

Šitą knygą kažkada nusipirkau saulėtą popietę Vilniaus senamiesčio gatvelėj džiugiai susijaudinusi, nes absoliučiai norvegiška, nes kainavo tik litą, nes pardavėjas paklausė, kokia čia kalba ir ar aš pati ją skaitysiu, o aš išdidžiai patvirtinau, kad taip taip, skaitysiu, gi moku norvegiškai.

Iš tiesų tai aš nemoku norvegiškai taip gerai, kad neturėčiau verstis kas dešimto žodžio (o kartais ir viso sakinio), tačiau Macho syndromet, išdrįsiu pasakyt, nėra ta knyga, kur kiekvienas žodis svarbus. Ją ketinama ekranizuoti ir beveik neabejoju, kad filmas iš šitos istorijos gausis kur kas geresnis. Kiek tai įmanoma.

Viskas prasideda gana įdomiai: 2008-ųjų finansinė krizė, pagrindinis veikėjas Andreasas skubiai iškviečiamas namo, nes nusižudė tėvas, o didžiulis šeimos verslas žlunga. Pasirodo, kad už viso to stovi nešvari finansų patarėjų kompanija. Andreasas pradeda medžioklę, prie jo prisijungia supermoteris žurnalistė Helenė ir veiksmas kaip ir užsiveda. Tiesiog... jis labai nuspėjamas. Ir viskas taip klaikiai naivu, o visokios bėgimo ar kovų scenos taip beviltiškai ištęstos ir techniškai aprašytos, kad darosi sunku skaityt. Po kelių pastraipų apie "šonkaulius, spaudžiančius gyvybinius organus", "gilų kvėpavimą, kad greičiau atsistatytų normalus deguonies lygis kraujyje" ir pasvarstymų, kaip apsaugoti tuos pačius gyvybinius organus nuo šalčio lediniame vandenyje pasijutau kaip paskaitoj. O skaičiau gi trilerį.
Kaba šiam pasakojime ir bent keli Čechovo ginklai. Ne, taip ir neiššauna.
Be jokios abejonės, viskas baigiasi gerai, teisybė nugali, blogieji nubaudžiami, šeimos verslas atsigauna, o kad viso to nereiktų aprašinėti, vietoj epilogo įmetamos dvi "ištraukos iš laikraščių". Genialus sprendimas.

Macho syndromet yra debiutinis romanas žmogaus, studijavusio verslo administravimą bei dirbusio (dirbančio?) finansų sektoriuje. Dėl to galbūt galima nemažai ką suprasti ir atleisti, bet Sindromo tęsinio aš vis dėlto nelaukiu.



"Vi holder varmen best ved å krype sammen i fosterstilling og holde armene over mage og bryst. På den måten beskytter vi de vitale organene i overkroppen mot kulden."

Šįkart romantiškoji Jane Austen romane "Įtikinėjimas" atvirai niekina tokias amžinas žmogiškąsias ydas kaip paispūtimas ir silpnavališkumas. Pagrindinė romano veikėja Ana Eliot, supama dviejų seserų ir narciziško tėvo,...

Šįkart romantiškoji Jane Austen romane "Įtikinėjimas" atvirai niekina tokias amžinas žmogiškąsias ydas kaip paispūtimas ir silpnavališkumas. Pagrindinė romano veikėja Ana Eliot, supama dviejų seserų ir narciziško tėvo, dėl savo jautrios širdies yra nuolat išnaudojama ir nevertinama vidurinioji sesuo. Įsimylėjusi "netinkamos" padėties vaikiną, Ana neišlaiko šeimos spaudimo ir atšaukia sužadėtuves. Tokia dramatiška pabaiga gal ir galėtų tokiai istorijai, tačiau Jane Austen visada savo personažams suteikia antrą galimybę ilgai ir laimingai gyventi. Po septynerių metų Ana ir vėl sutinka savo mylimąjį. Dvasiškai subrendusi ji kitaip įvertina ją supančią aplinką, įgauna pasitikėjimo savimi. Išmokusi gyventi ir spręsti savarankiškai Ana Nepraleidžia galimybės gyventi kitaip, susigrąžinti sužadėtinį.

Mano manymu, šis romanas yra silpnesnis nei kiti Jane Austen kūriniai. Kaip bebūtų, šmaikštus, ironiškas ir lengvas rašytojos stilius maloniai džiugina, o jos kūriniai visada tinka nuotaikai pakelti ir kai norisi laimingos pabaigos.

Štai užverčiau ir paskutinį Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum II" puslapį.

Ši knyga irgi patiko; ne tiek, kiek "Silva rerum", bet patiko. Vėl sklandžiai pinama pasakojimo gija, vėl vaizdingai aprašoma praeitis, bet...

Štai užverčiau ir paskutinį Kristinos Sabaliauskaitės "Silva rerum II" puslapį.

Ši knyga irgi patiko; ne tiek, kiek "Silva rerum", bet patiko. Vėl sklandžiai pinama pasakojimo gija, vėl vaizdingai aprašoma praeitis, bet pagaliau supratau, ko man trūko abiejose knygose. Veikėjų, tiesa, nėra tiek daug, kad pusę jų pamirštum, ir jų gyvenimo istorijos tikrai įtraukia, bet ta pasakojimo maniera, kai viskas beriama ilgiausiais sakiniais tarsi pagavus kažkokią mintį ir bebijant ją pamesti, man neleido prie tų veikėjų "prisirišti". Kažkaip skaitai skaitai, verti verti puslapius, ir įdomu, ir nemažai apie praeitį sužinai, bet tos veikėjų istorijos papasakotos tarsi tik tarp kitko: šovė mintis į galvą, giliai įkvėpiau ir varau. Pritrūko kvapo, įkvėpiau iš naujo ir vėl varau ilgiausią sakinį... apie ką nors kitką. Dar bene pusę knygos erzino tai, kad pasakojimas pradedamas ne nuo ten, kur jis nutrūko pirmojoje knygoje. Kažkaip jautiesi it kuolu per galvą gavęs, kol susigaudai - tas veikėjas jau baisiai pasenęs, anas miręs, o trečias kaip tik atsiradęs.

Bet nežinau, kodėl čia kritikuoju. Knyga buvo įdomi, viena tų, kurias įtraukiu į savo "gerų knygų" sąrašą. Tik kažko pritrūko arba buvo per daug. Bent jau man.

Pirma pažintis su Jodi Picoult praėjo puikiai. Knyga puikiai suręsta, įdomiai pateikta, o mintis - puikiai apgalvota. Kažkaip retai prisėdu prie XXI amžiaus literatūros ir Devyniolika minučių tikrai vertą priskirti prie jo...

Pirma pažintis su Jodi Picoult praėjo puikiai. Knyga puikiai suręsta, įdomiai pateikta, o mintis - puikiai apgalvota. Kažkaip retai prisėdu prie XXI amžiaus literatūros ir Devyniolika minučių tikrai vertą priskirti prie jo perliukų.

Kas pirmiausia labiausiai šioje knygoje pritraukė - reikalo išmanymas. Negaliu kalbėti apie Picoult kaip rašytoją apskritai, bet šioje knygoje ji buvo tikra specialistė, jautėsi, kaip gerai ji įsigilino į visas teisėsaugos subtilybes ir jomis meistriškai žaidė. Esu tikra, kad labai sunku nenusivairuoti į pievas, kalbant apie teisėsaugą, nes iš patirties labai gerai matyti, kad grožinės literatūros ar kino kūrėjai dažnai spjauna į elementarią logiką ir žaidžia ant klišių. O štai šiame romane viskas vaizduojama realiai, nepragražinant ir vietomis net verčia pagalvoti, kad tikrai rašo su teisėsauga susijęs žmogus, tačiau padėkoje labai aiškiai pasakyta, kad ji sunkiai dirbo besistengdama tokį įvaizdį sudaryti, ir tikrai ją už tai gerbiu.

Šiam realiam pasakojimo būdui manau galima dėkoti ir dėl to, kad atsipalaidavusi galėjau labai atidžiai sekti pasakojimą, o ir čia Picoult pagyrų norisi nepagailėti. Kas liečia temą, ji tikrai aktuali ir puikiai atskleista. Daug požiūrių, į temą pažiūrėta visapusiškai - ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų, ir iš populiariųjų, ir iš nuskriaustųjų, ir iš tarpinių, tokių kaip Džouzė, perspektyvos. Kaip neseniai pati baigusi mokyklą, pasakojimą galiu pavadinti gana artimu realiai situacijai mokykloje. Žinoma, Amerikoje, tai, rodos, atsiskleidžia rimčiau, bet analogijų yra. Be visos patyčių ir situacijos mokykloje temos buvo ir kitų, šalutinių, tačiau ne mažiau svarbių skaitytojui ar pačiai istorijai. Viena tokių - tėvų ir jų santykių su vaikais svarba. Iki kaulų smegenų įgrisę žodžiai ir jais formuluojama tema, ypač moksleiviams, bet šį kartą į ją pažiūrėta moderniau ir realiai, todėl galbūt geriau ir rimčiau atskleista. Dar žvelgiama į viešąją nuomonę ir jos vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime.

"Niekas nenori pripažinti, bet blogi dalykai vis įvyksta. Gal todėl, kad visi jie susiję grandine, kažkas labai seniai padarė pirmą blogą dalyką, o tai paskatino ką nors kitą padaryti dar vieną blogą dalyką, ir taip toliau. Suprantat, kaip tame žaidime: sušnabždi sakinį kam nors į ausį, o tas žmogus sušnibžda tą sakinį darkytam, ir galų gale sakinys išeina visai ne tiks, koks buvo. Tačiau kai pagalvoji, o gal blogi dalykais atsitinka dėl to, kad tai vienintelis būdas mums priminti, kaip turėtų atrodyti gėris. "

Nemažai autorė kelia ir retorinių klausimų. Kaltas ar ne? Kas gali tai apspręsti? Kur yra ta riba tarp kalto ir ne? Ir iš tiesų, manau, kad knyga nepateikia aiškaus atsakymo, o ir aš pati negalėčiau pasakyti, kad susidariau aiškiai nuomonę šiuo klausimu. Jis man atrodo atviras kiekvienam atvejui ir visi turėtų įsisąmoninti, kad negalima žmonių taip tiesiog imti ir teisti, nežinant, kas ir kaip. Tam šiaip ar taip yra teismai. Ir tiesą sakant teisme visą laiką palaikiau Piterio advokato pusę. Aš nekalbu apie išteisinimą, nes tai būtų absurdiška, kai jis nužudė ir sužalojo daugybę žmonių, o dar dėl to ir nesigailėjo. Bet tai, kaip visą istoriją pateikė prokuratūra ir kai kurie klausimai liudytojams tiesiog pykdė tuo, kaip žmonės nesuvokia paprasčiausių dalykų ir pasaulį apskritai mato tik juodai arba baltai.

Turiu pasakyti, kad ir pats pasakojimas tikrai suręstas įmantriai ir nepakartojamai. Stebėtina kaip rašytoja sugeba visą laiką mėtyti užuominas, skleisti tą tokį netikrumą ir tik pačiame gale atskleisti, kas čia kaip ir kur. Gal Džouzės paveikslui tai ir buvo kertinis akmuo, bet pačiai istorijai ta netikėta pabaiga ne tiek daug ir davė. Jei atvirai ir labai subjektyviai, mane pabaiga nelabai įtikino. Žinoma, Matas buvo apskritai vienas labiausiai erzinusių personažų, ir tikrai nesupratau, kur ten jie matė tą meilę, bet kad Džouzė imtų ir taip padarytų? To jau truputį buvo per daug. O ir Džuozės nuteisimas skystokas. Lyg kas nors galėtų nustatyti, dėl kurio šūvio jis iš tikrųjų žuvo. Pasikėsinimas gal būtų buvęs logiškesnis. Na bet subėrusi visus laurus dėl tos teisiškai puikios istorijos, leidžiu sau manyti, kad aš pati kažko neapčiuopiau.

Kaip aš visada mėgstu nueiti į globalizmus, tai ir šiuo atveju turiu pereiti prie žmonijos ir literatūros apskirtai. Viena mintis, išsakyta knygoje, kad šautuvas be žmogaus yra niekas, o tikriausiai ir pati istorija taip pat privertė grįžti prie minčių, kurias sukėlė Bado žaidynės - kad jau pats laikas susirūpinti moraline žmonių sveikata, nes šiandieninis pasaulis žiaurus ir tam žiaurumui atsiveria vis platesni keliai, todėl reikia auklėti visuomenę taip, kad jokie ginklai ar moderniosios technologijos neatrodytų baisūs. Pasaulio pabaiga ankščiau ar vėliau ateis, ir tik nuo to, kokie mes būsime, priklausys, ar gyvensime kaip Paneme, šaudysime mokinius kaip Devyniolikoje minučių, ar prisitaikysime prie naujo pasaulio ir gyvensime toliau, išlikę žmonėmis. Būtent to auklėjimo tikslais, reikia nustoti diegti jaunimui pasenusias antikines dogmas, ar dar blogiau, skatinti galvoti taip, kaip viduramžiai rašė pavieniai šviesūs žmonės vien tam, kad žinotum ir galėtum parašyti rašinį. Reikia įtraukti į programą ir tokias knygas kaip Devyniolika minučių, ne dėl meninės vertės, nes niekas normalioje pagrindinėje menininkų neaugina, bet dėl joje išsakomų minčių. Nes netgi jei dalelė to, ką Jodi Picoult norėjo pasakyti, pasieks keleto žmonių iš vienos klasės smegenis, tai jaus bus didžiulis laimėjimas.

Puikus romanas, paskatinęs į norimų perskaityti sąrašą įtraukti ir kitas Jodi Picoult knygas, privertęs rimtai susimąstyti ir leidęs pasimėgauti keletu vakarų su tikrai gera knyga.