Laimono Tapino knyga mane sužavėjo. Pamenu, kai pirmą kartą ją laikiau rankose. Tuomet mane sužavėjo pavadinimas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Jau tuomet mintyse mačiau laiškanešį ir dykumas. O juk visuomet...

Laimono Tapino knyga mane sužavėjo. Pamenu, kai pirmą kartą ją laikiau rankose. Tuomet mane sužavėjo pavadinimas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Jau tuomet mintyse mačiau laiškanešį ir dykumas. O juk visuomet laiškanešys, tai nešantis žinią. Iš toli, iš mylinčių, iš nepaprastai brangių, iš nepaprastai pasiilgtų. Tas vaizdinys, kaip dykumoje jis paklydęs, ieškantis ir pagaliau atrandantis. Tą reikiamą adresą, tą reikiamą žmogų, ta reikiamą veidą. Ir tas žmogus, kuris gauna žinią. Koks jis, ko jis laukė, ko tikėjosi. Ir išvis ar laukė? Tokios mintys sukosi mano galvoje, kai rankose laikau knyga. Tačiau kai verčiau puslapį po puslapio vaizdinys pildėsi ir keitėsi. Laimonas Tapinas nudirbo nemenką darbą, pasakodamas apie vieną talentingiausių Lietuvos asmenybių. Skaitai ir jauti, kiek daug širdies ir darbo, sudėjo į šį savo kūrinį. Taip kaip kadaise pats Vytautas Žalakevičius atiduodavo visas savo jėgas savo kūrybai, kuri jo paties netenkino, kuri jam kartais buvo tarsi bausmė, kartais tarsi didžiulė žaizda, bet be kurios jis nebūtų buvęs tas Vytautas Žalakevičius. Nuostabiais darbais menamas Vytautas Žalakevičius, nuostabiais vardais buvo vadinamas ir vertinamas, bet visgi jis buvo žmogus, su sudėtingu charakteriu, žmogus, kuris iš šalia esančių reikalaudavo šimtaprocentinio atsidavimo, o pats, matyt, atiduodavo ir du šimtus, jei tik sugebėdavo. Reiklus, bet beprotiškai talentingas. Smagu ir džiugu, kad tokių žmonių Lietuva turi. Ir negaliu sakyti turėjo. Nes jo talentas dar jaučiame ir mes. Tik reikia nebijoti prisiliesti prie jo kūrybos. Ir reikia dėkoti tokiems žmonėms, kaip Laimonas Tapinas, kuris nesistengia parodyti Vytauto Žalakevičiaus tik teigiamai ar neigiamai, jis leidžia pačiam žmogui susikurti savo vaizdinį ir savo supratimą. Leidžia pamatyti savąjį Laiškanešį, kuris nuolat nešą žinią ir beldžiasi į mūsų širdžių duris. Tik reikia tas duris atverti. Atverkime. Ir atraskime tai, ko trūksta ir tai, ko ieškome.

Rūta