Kodėl pasirinkau Žorž Sand? -pratarmėje retoriškai klausia knygos autorius Andrė Morua. Ir atsako, jog šios garsios prancūzų raštojos gyvenimą aprašyti nusprendęs dėl to, jog jį netiesiogiai paskatinę kiti kūrėjai...

Kodėl pasirinkau Žorž Sand? -pratarmėje retoriškai klausia knygos autorius Andrė Morua. Ir atsako, jog šios garsios prancūzų raštojos gyvenimą aprašyti nusprendęs dėl to, jog jį netiesiogiai paskatinę kiti kūrėjai (pvz., Marselis Prustas). O kas mane paskatino skaityti Morua knygą "Žorž Sand gyvenimas"?



Pirmiausia, be abejonės, romantiškai paslaptinga ir jausminga Žorž Sand kūryba. Kas nėra skaitęs ar bent girdėjęs "Mažosios Fadetės"? O kur dar "Indiana", "Paskutinioji meilė". "Orasas", "Konsuela" (kurios yra net trys tomai, kurios trečiasis pavadinimu "Grafienė Rudolštad"), "Leonė Leonis", "Rastinukas Fransua". Visos minėtosios knygos, ko gero, ir yra didžiausias akstinas, paskatinęs skaityti ir apie pačią kūrėją.



Kita vertus, ir smalsumas paskatino keletą metų gulėjusią itin garbingoje knygų lentynos vietoje A. Morua knygą paimti į rankas. Kaip gyveno Žorž Sand (tikroji pavardė - Orora Diupen)? Kuo domėjosi? Kokia tai buvo asmenybė? Ar jos gyvenimas buvo toks pat sudėtingas kaip ir jos knygų personažų?



Džiaugiuosi būtent "Žorž Sand gyvenimą" pasirinkusi šių metų savo iššūkio užbaigimui. Metų pabaigai - tai kas geriausia: dar artimiau pažinti savo mylimą autorių. Nenuvylė A. Morua pasakojimo stilius (nuoseklu, intriguojama, faktai pateikiami su per daug neišplėstu istoriniu - politiniu kontekstu). Patiko pasakojamų Žorž Sand gyvenimo įvykių pagrįstumas (dažniausiai remtasi asmeniniais ją pažinojusiųjų laiškais). Kiek stebino pernelyg pabrėžtas rašytojos potraukis vyrams, negebėjimas mylėti "ilgai ir laimingai". Tačiau sužavėjo Ororos Diupen (Žorž Sand) asmeninės savybės, tvirtas vyriškas charakteris, išskirtinumas. Žavinga moteris, motina, jausminga, bet ne visada aistringa meilužė, ištikima draugė, mylinti senelė, pareiginga ir darbui atsidavusi rašytoja.



Sunku nupasakoti visa, ką sužinojau apie savo mylimos autorės gyvenimą. Tačiau aišku viena, šios didžios moters gyvenimo neatkartos niekas. Jos gyvenimas buvo unikalus, tik jai skirtas.

"Kelionė į žemės centrą" - dar vienas nepaprastas mokslinės fantastikos tėvu vadinamo Žiulio Verno romanas. Kūrinyje aprašomi neįtikėtini profesoriaus Oto Lidenbroko ir jo brolėno Akselio nuotykiai. Profesorius atranda...

"Kelionė į žemės centrą" - dar vienas nepaprastas mokslinės fantastikos tėvu vadinamo Žiulio Verno romanas. Kūrinyje aprašomi neįtikėtini profesoriaus Oto Lidenbroko ir jo brolėno Akselio nuotykiai. Profesorius atranda šešiolikto amžiaus mokslininko užšifruotą runų manuskriptą, pasakojantį apie kelionę į žemės centrą ir, žinoma, užsigeidžia pakartoti žygdarbį. Taigi ryžtingasis mokslininkas, šiek tiek bailus jo brolėnas Akselis ir tylusis vedlys Hansas išsiruošia į neregėtą avantiūrą. Pavojai, troškulys ir baimė nesutrukdo keliautojams pasiekti tikslo ir patirti gausybę nuotykių. Žemės gelmėse tyrinėtojai išvysta gigantiškus augalus ir grybus, milžiniškus, į žmones panašius sutvėrimus, atranda požeminę jūrą, susiduria su joje gyvenančiomis priešistorinėmis pabaisomis. Be įstabių nuotykių, knygoje taip pat aprašoma Islandijos gamta, šalies papročiai, pateikiama gausybė geologijos, mineralogijos, botanikos žinių. Knygą skaityti tikrai įdomu, ji be galo suintriguoja ir palieka įspūdį. Nors mokslinė fantastika nėra mano mėgstamiausias žanras, Žiulio Verno knygas visada skaitau su malonumu.

"- Tai kur išvykstate? - rūpėjo Martai.
Aš dūriau pirštu į žemę.
- Į rūsį? - sušuko senoji tarnaitė.
- Ne, - pagaliau pravėriau lūpas, - dar giliau!"

Ko gero paskutinė knyga, kurią įveikiau šiame KNYGŲ IŠŠŪKYJE.

Pirmiausia, kas užkabino - knygos viršelis: žaismingai nusiteikusios akys ir veidukas. Kai kažkam prasitariau, kad skaitau Parulskį, sulaukiau replikos: "Negi jis...

Ko gero paskutinė knyga, kurią įveikiau šiame KNYGŲ IŠŠŪKYJE.

Pirmiausia, kas užkabino - knygos viršelis: žaismingai nusiteikusios akys ir veidukas. Kai kažkam prasitariau, kad skaitau Parulskį, sulaukiau replikos: "Negi jis tau patinka?" Patinka, nepatinka, bet kadangi atsidūrė mano sąraše, skaičiau.

Koks liko įspūdis paskaičius? Supratau, kad šiuo gyvenimo etapu trumpos istorijos manęs nekabina - du trys puslapiai, ir viskas, baigiasi. Lyg ir novelė, lyg ir esė, daug Dievo, religijos, įvairaus žmogaus gyvenimo, buitinių konfliktų, gal kiek tiesmuko ar grubaus.

Nė vienos istorijos neišskirčiau, viskas gražiai sugula į knygą. priimtina ar nepriimtina, kitas klausimas.

MANO VERTINIMAS: 6/10

Tai pirmoji Paul Auster knyga, kurią teko skaityti. "Niujorko trilogija" - pavadinimas gal ir nekeistas, bet kūrinys man pasirodė keistokas. Nors skaitėsi gana greitai ir lengvai, didelio įspūdžio nepaliko. Negalėčiau nuteikti...

Tai pirmoji Paul Auster knyga, kurią teko skaityti. "Niujorko trilogija" - pavadinimas gal ir nekeistas, bet kūrinys man pasirodė keistokas. Nors skaitėsi gana greitai ir lengvai, didelio įspūdžio nepaliko. Negalėčiau nuteikti pesimistiškai, kad knyga nuobodi ar labai valiūkiškai lengva ir bulvarinio tipo. Visgi manau, kad šis romanas paliečia vieną iš šiuolaikinės visuomenės didžiausių problemų - tai savojo identiteto praradimo temą.

Knyga susideda iš trijų dalių, trys trilogijos. Pirmoje dalyje pasakojama apie Kviną, kurio nepažįstamasis paprašo susekti jo tėvą, nes jo nuomone jis ruošiasi jį nužudyti. Antroje knygos dalyje veikėjas taip pat gauna užduotį stebėti kitą žmogų, tik gale išsiaiškina, kad stebimasis stėbėjo stebėtoją. Na ir trečioje dalyje rašytojas gauna užduotį aprašyti vaikystės draugo, kuris yra dingęs, biografiją. Kas sieja visas šias istorijas? Pagrindinis motyvas, kad visi sekliai, stebėtojai ar kaip aš juos pavadinčiau, reikalo nesugadinčiau, sekdami ir narpliodami įvairias gautas užduotis ir mįsles ar tiesiog stebėdami kitą žmogų, prarada savo tapatybę. Pradeda gyventi kito žmogaus gyvenimą.

Gal tai nėra puikus detektyvas, ar labai įsimintinos istorijos. Tačiau pagrindinis autoriaus tikslas įspėti skaitytoją, manau visai vykęs. Kai aplinkui tiek daug suvienodėjusių žmonių, kai norima dažniau gyventi kito, o ne savo gyvenimus, yra knyga - "Niujorko trilogija", kuri gan vaizdžiai ir įtikinamai parodo tokio absurdo beprasmiškumą ir žiaurumą.

Ernestas Hemingvėjus tai dar vienas rašytojas, kuriuo nepaprastai žaviuosi. Šį kartą pasirinkau jo knygą - "Kam skambina varpai". Nepasakyčiau, kad labai lengvai perskaičiau ir kad liko toks įspūdis, kokio nusakyti...

Ernestas Hemingvėjus tai dar vienas rašytojas, kuriuo nepaprastai žaviuosi. Šį kartą pasirinkau jo knygą - "Kam skambina varpai". Nepasakyčiau, kad labai lengvai perskaičiau ir kad liko toks įspūdis, kokio nusakyti negalėčiau. Klasika lieka klasika. Šiuo atveju gal net buvo šiek tiek apmaudoka, nes pats autorius mane labiau yra sužavėjęs, kaip asmenybė, nei šis jo kūrinys.

Herojinis, tarsi beprasmis pagrindinio veikėjo darbas ar turima užduotis, man atrodė pernelyg naiviai. Tiesiog sukurtas pagrindinio veikėjo Roberto Džordano charakteris mane šiek tiek pykdė ir neleido niekaip nuo to atsiriboti.

Romano veiksmas vyksta Ispanijoje, pilietinio karo metu. Amerikiečių karininkas Robertas gauna užduotį susprogdinti tiltą kalnuose. Visas veiksmas vyksta keturias dienas. Ir čia veiksmas man šiek tiek rodėsi per daug užtęstas. Visgi, per šias dienas Robertas ne tik patiria meilę, sutinka Mariją, kuri buvo išgelbėta per traukinio sprogimą, bet jo visas gyvenimas tarsi prabėga ir lieka tik mirtis. Taigi herojus miršta, ir atrodo veltui, nes kaip paaiškėja tiltas prarado strateginę padėtį.

Autorius tarsi klausia ar žmogus turi vykdyti užduotį, net jei žino, kad ji beprasmė? Ir kas mane nuvylė, tai kad knyga pateikia gan aiškų atsakymą, kad nepaisant beprasmybės, užduotis lieka pareiga. Robertui ji atnešė meilę, jis sutiko daug gerų žmonių, padėjo jiems pabėgti į geresnę vietą, susprogdinęs tiltą.

Visgi knyga verčia ir pamąstyti. Kartais ir mes darome daug dalykų, kurie atrodo beprasmiai, tačiau mums, kaip asmenybėms, tai svarbu.

Tai knyga, kurią norėtųsi perskaityti dar kartą kokių 50 metų sulaukus, pažvelgti į ją ne jaunomis idealistinėmis , bet subrandintomis gyvenimiškos patirties akimis. Ir įdomu ar jausmas būtų tas pats.

Tai paskutinė Erich Maria Remarque knyga, kurią teko perskaityti. Kilo įvairiausių minčių ir potyrių. Visų pirma apimė nuostalgija ir liūdesys, nes tai paskutinė knyga. Tad nuo šiol teks tenkintis, jei bus noro, skaitymu jau...

Tai paskutinė Erich Maria Remarque knyga, kurią teko perskaityti. Kilo įvairiausių minčių ir potyrių. Visų pirma apimė nuostalgija ir liūdesys, nes tai paskutinė knyga. Tad nuo šiol teks tenkintis, jei bus noro, skaitymu jau perskaitytais romanais. Antra, romano siužetos, kaip ir būdinga Remarque kūrybai, nuostalgiškas, kupinas "Remarkiško" liūdesio. Meilė ir mirtis, praradimai ir atradimai, žmogiškasis vienatvės jausmas, tai pagrindinės šio romano temos, kurias manau, ganėtinai įtaigiai perteikia autorius.

Pasakojimas rutuliojasi apie lenktyninką Klerfė ir džiova sergančią merginą Lilianą, paskutines dienas leidžia sanatorijoje. Klerfė atvyksta į sanatoriją aplankyti savo draugo, taip pat lenktynininko, Holmano. Čia sutinka Lilianą, gražią, trapią ir sergančią moterį. Tačiau Liliana, nors ir žinodama, kad tuoj mirs, nesigraužia ir bando gyventi paskutines dienas linksmai ir nerūpestingai, tarsi pati priešintųsi mirties gniauštams, ir nors atrodo trapi, tačiau dvasiškai yra nepaprastai stipri moteris. Kartu su Klerfe ji nusprendžia palikti sanatoriją ir prasideda abiejų herojų kelionės po Europą. Visgi mirtis ateina ankščiau ir netikėtai, per vienas lenktynes žūna Klerfė. Nuo mirties galima bėgti, tačiau ji vis tiek tave suras, net jei būsi tam ir nepasirengęs.

Kaip ir visose Remarque knygose, taip ir čia, gan daug autoriaus filosofinių minčių. Knygoje galima rasti nemažai ir pacifistinių pasisakymų: "Tuomet išgerkime už meną. Tai vienas iš tų dalykų, už kuriuos tikrai dar verta išgerti. peizažai nešaudo. Į sveikatą!"

Tai "prarastosios kartos" autorius, ir visi Remarque kūriniai, taip pat ir šis, tai man primena. Koks jausmas perksičius šią knygą? Ganėtinai slogus. Ilgą laiką negalėjau paimti kitos knygos į rankas. Lieka kažkos viduje stiprus jausmas, nenusakomas žodžiais. Galbūt tai ir yra šio autoriaus genealumas, kad jo knygos suteikia kažką, kas įvardinti sunku, tačiau taip artima širdžiai. Bent mano tai tikrai.

Tai nuostabi knyga, kaip ir pats autorius. Dangus galbūt ir neturi išrinktųjų, tačiau aš tikrai turiu.

Kiekvienoje Jodi Picoult knygoje galima atrasti vis naują, išskirtinę, bet aktualią temą - vaikų ligos, eutanazija, paauglių elgsena, patyčios, homoseksualumas ir t.t., ir situaciją šeimoje, sudarytą tam tikro įvykio ar...

Kiekvienoje Jodi Picoult knygoje galima atrasti vis naują, išskirtinę, bet aktualią temą - vaikų ligos, eutanazija, paauglių elgsena, patyčios, homoseksualumas ir t.t., ir situaciją šeimoje, sudarytą tam tikro įvykio ar nelaimės. Autorė gilinasi į bendravimo, šeimos stiprybės ir tarpusavio ryšius. Bene žymiausias jos romanas - "Mano sesers globėjas".

Knygoje "Susitarimas" gvildenama paauglių tragedija ir jos priežastys. Dvi kaimynystėje gyvenančios šeimynos artimai bendrauja jau aštuoniolika metų. Kartu užaugo jų vaikai, o paauglystėje jų draugystė peraugo į meilę.

Vieną dieną abi šeimas pasiekia kraupi žinia - jų vaikai bandė drauge nusižudyti. Vaikinas lieka gyvas, o mergina miršta. Toliau kūrinyje aiškinamasi, kodėl taip įvyko, ir ar tikrai tai buvo savižudybė? O gal vaikinas kaltas dėl merginos mirties ir jam vieta kalėjime?

Kaip ir kituose romanuose, J. Picoult daug dėmesio palieka teismams, ir ši dalis man visuomet prailgsta. Tačiau knygą tikrai verta perskaityti iki pabaigos ir išsiaiškinti kaip iš tiesų viskas susiklostė.

Jurgis Jankus - vienas tų rašytojų, kuriuos gali skaityti ir vis atrasti kažką naujo. Jo kalbėjimo stilistika labai paveiki, kūriniai įdomūs, o temos išskirtinės. Skaitant jo parašytus tekstus norisi įsiminti visus gražius...

Jurgis Jankus - vienas tų rašytojų, kuriuos gali skaityti ir vis atrasti kažką naujo. Jo kalbėjimo stilistika labai paveiki, kūriniai įdomūs, o temos išskirtinės. Skaitant jo parašytus tekstus norisi įsiminti visus gražius posakius, pasibraukti, išsirašyti sakinius ar net visas pastraipas.

Kūrinį "Paklydę paukščiai" būtų galima pavadinti tragedija. Jame persipina kelių žmonių likimai, kurie iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro - į Lampėdžius atostogauti atvyksta rašytojas, kunigas ir jauna moteris. Jie glaudžiasi pas moterį, kuri rūpinasi šių žmonių buitimi. Kūrinio personažai po truputį susipažįsta, tarp jų ima megztis sudėtingi ryšiai (meilė, rūpestis, globa). Galų gale, šių žmonių santykiai ir tarpusavio priklausomybė atskleidžiami visiškai netikėtu būdu.

Kūrinio pabaigą žymi mažiausiai keturios mirtys, o paslaptys, iškilusios atomazgoje, kelia nuostabą.

Nesusidūrusiems su J. Jankaus kūryba, rekomenduočiau paskaityti bent vieną šio išeivijos rašytojo romaną.

Taigi, paskutinė knyga iš šių metų pateikto sąrašiuko. Realiai jų perskaityta gerokai daugiau, keturis kart daugiau, tai tikrai.

Vėlgi, patinka knygos, kur gali pamiršti ir pavadinimą, ir autorių, bet siužeto vingiai...

Taigi, paskutinė knyga iš šių metų pateikto sąrašiuko. Realiai jų perskaityta gerokai daugiau, keturis kart daugiau, tai tikrai.

Vėlgi, patinka knygos, kur gali pamiršti ir pavadinimą, ir autorių, bet siužeto vingiai ilgai išlieka atminty. Taigi, dar viena iš tokių "Nepamiršk manęs". Jauna rašytoja Mendi su vyru Adamu ir mažyle dukrele, įsikuria vasarai Atlanto vandenynio pakrantėje, Menkių iškyšulyje. Netekusi trimečio sūnelio, Mendi, dar nėra atsigavusi. Ją persekioja košmarai. Mažąją dukrelę kažkas naktimis apkloja, Mendi naktimis girdi žingsnius bei vaiko verksmą. Keistas žmonos elgesys neaptinka Adamui ir jam atordo, kad ji po truputį kraustosi iš proto. Kokias paslaptis slepia senasis namas ir kaip su tuo susiję jų artimi bičiuliai? Visi atsakymai knygoje.

Tai ne eilinis romanas apie meilę. Tai knyga, kuri nepalieka abejingų. Vien ko verti pagrindiniai herojai. Ji - ne išpuoselėta gražuolė blondinė, našlė su vaiku ir kurčia. Jis - ne super herojus, o žmogus ieškantis darbo, su...

Tai ne eilinis romanas apie meilę. Tai knyga, kuri nepalieka abejingų. Vien ko verti pagrindiniai herojai. Ji - ne išpuoselėta gražuolė blondinė, našlė su vaiku ir kurčia. Jis - ne super herojus, o žmogus ieškantis darbo, su nelabai šviesia praeitimi ir netgi nemalonia paslaptimi. Čia rasit ir maniakų, ir žmogžudysčių- na, kaipgi detektyvas bus be tokių dalykų. Taip pat pasirodys scenoje ir policininkas, kuris dėl šventos ramybės netgi linkęs rizikuoti savo šeimos gerove. Vienu žodžiu, bus įdomu