Puikiai prisimenu tuos vakarus, kai žiūrėdavau TV serialą "Dingę". Kiekviena serija buvo tokia įdomi, kad sėdėdavau prilipusi prie televizoriaus ekrano ir bijodavau, kad tuoj tuoj pamatysiu staiga atsiradusias raides...

Puikiai prisimenu tuos vakarus, kai žiūrėdavau TV serialą "Dingę". Kiekviena serija buvo tokia įdomi, kad sėdėdavau prilipusi prie televizoriaus ekrano ir bijodavau, kad tuoj tuoj pamatysiu staiga atsiradusias raides LOST juodame fone ir serija pasibaigs. Būdavo visai nesvarbu, kad rytoj anksti keltis į mokyklą, o aš iš tų, kurie mėgsta pamiegoti. Net per reklamą nesitraukdavau, kad tik jai pasibaigus nepražiopsočiau ko nors svarbaus.

Tie laikai jau seniai praėjo, net paskutinius sezonus žiūrėjau jau kitaip. Bet vis dar neradau serialo, kuris man patiktų taip, kaip "Dingę". Nei vienas nėra į jį panašus. Knyga "Reading LOST" žadėjo papasakoti "Dingę" fenomeno priežastis.

Visada labai įdomu, kaip gimsta tokių serialų idėjos. Pasirodo, "Dingę" yra paremtas populiariu realybės šou "Išlikimas", kuris net buvo bandytas atkartoti Lietuvoje, - "In the hopes of drawing the success of reality TV into television drama, then Head of ABC Entertainment, Lloyd Braun, proposed creating a fictional programme inspired by the hit reality series Survivor." [Stacey Abbott "Reading LOST", 12 psl.] Prisimenu lietuviškuosius "Robinzonus" - visa šeima susėsdavom žiūrėti kiekvienos laidos, tai buvo mūsų mažytė tradicija. Amerikietiškasis "Išlikimas" man irgi patinka. Gal dėl to ir buvau nuo pat pradžių patraukta serialo "Dingę".

Knygoje yra pateikiama keturios estetinės formos, kurias "Dingę" puikiai išpildo ir kurios prisideda prie serialo populiarumo - "In arguing of Lost's greatness, I will consider four aesthetic norms that the show successfully achieves - unity of purpose, forensic fandom, narrative complexity and the aesthetic of surprize - suggesting that these aspects account for much of the show's value". [Jason Mittell "Reading LOST", 125 psl.] Jei praleisi bent vieną "Dingę" epizodą, gali ir visai nesusigaudyti, kas vyksta, nes kiekvienas epizodas yra susijęs su bendra idėja ir jai tarnauja. "Dingę" skatina žiūrovų pastabumą, mąstymą ir smalsumą. Juk įdomu, ką reiškia įvairūs keisti simboliai, kur (ir kas) iš tikrųjų yra sala. Serialas yra labai sudėtingas, bet tai ir prisideda prie žiūrovų noro išsiaiškinti visas paslaptis. Ir man labiausiai patinkanti "Dingę" savybė - netikėtumas. Niekada negali žinoti, kur link pasuks siužetas.

Negaliu pasakyti, kad knygą "Reading LOST" buvo lengva skaityti. Vis tik nesu susipažinusi su televiziniais terminais, juo labiau anglų kalba. Tačiau buvo be galo įdomu. Ar žinojote, kad pasakojimas yra plėtojamas pagal kompiuterinių žaidimų modelį? Kiekvienas sezonas yra kaip atskiras lygis žaidime. [Stacey Abbott "Reading LOST", 22 psl.] O kad serialas buvo reklamuojamas pajūryje paliekant butelius su rašteliais viduje? [Derek Johnson "Reading LOST", 39 psl.] Kadangi buvau žiūrovė Lietuvoje, nemačiau, kaip serialas yra reklamuojamas. Tačiau vien skaityti apie tai buvo pakankamai įspūdinga. Kokie kūrybingi yra žmonės! Ne tik kuriant nuostabų serialą, bet ir taip pat nuostabiai jį reklamuojant.

Perskaičiusi "Reading LOST" užsimaniau dar kartą pažiūrėti šį serialą. Tik šį kartą žiūrėčiau daug atidžiau, labiau atkreipčiau dėmesį į detales ir iš karto pulčiau internete ieškoti atsakymų į iškilusius klausimus. Knyga man suteikė ne tik naujų žinių apie "Dingę", bet ir apskritai apie visą televizijos serialų kultūrą, jų kūrimą ir sėkmės istorijas.

Pirma A. Huxley pačiupta knyga "Puikus naujas pasaulis" paliko labai gerą įspūdį, tad nusprendžiau pažintį su autoriumi tęsti. Tačiau "Beždžionė ir esmė" pasakojama kita ateities vizija neįtikino. Pasaulis po trečiojo...

Pirma A. Huxley pačiupta knyga "Puikus naujas pasaulis" paliko labai gerą įspūdį, tad nusprendžiau pažintį su autoriumi tęsti. Tačiau "Beždžionė ir esmė" pasakojama kita ateities vizija neįtikino. Pasaulis po trečiojo pasaulinio karo arba ateitis į kurią veda mokslas ir technologijų progresas. Mano manymu idėja iki galo neišvystyta, kažko trūksta. Knygos pradžia skaitosi kaip kratinys, ganėtinai supainiota. Vėliau, kai paaiškėja, kad tai scenarijus, darosi aiškiau. Ne mano knyga, neužsiliko. Nors viršelis, sutinku, superinis.

Kelionių užrašai - tai įspūdį palikusi knyga. Visų pirma, dėl to, kad remiamasi tikrais autoriaus laiškais ir įspūdžiais. Savo nuotykiais žmogus tikrai patraukia dėmesį. Įdomu skaityti, kaip vyko kasdieninis gyvenimas...

Kelionių užrašai - tai įspūdį palikusi knyga. Visų pirma, dėl to, kad remiamasi tikrais autoriaus laiškais ir įspūdžiais. Savo nuotykiais žmogus tikrai patraukia dėmesį. Įdomu skaityti, kaip vyko kasdieninis gyvenimas Europoj praeito amžiaus pradžioje, kokių pramogų žmonės turėjo. Autorius itin kūrybiškai pateikia gyventojų aprašymus iš tų šalių, kuriose lankėsi. Pavyzdžiui, jau tais laikais vyravo pasakymas: ramus kaip belgas. Antra, autoriaus rašymo stilius patraukiantis dėmesį. Nors jis aprašo realius įvykius ir vietas, jis neatsisako ir improvizacijos. Skaitant šią knygą susidarė įspūdis, kad visos Andriušio kelionės - vien improvizacija. Mano manymu, tai gerų emocijų ir tarmiškų lietuvių žodžiųm pilna knyga. Tikrai verta dėmesio!

Ir vėl man labai svarbus pirmas įspūdis. Tad pirmas įspūdis su knyga buvo tas vienintelis paprastas ir lengvas žodis LENGVAI. Jis taip užhipnotizavo, kad nekreipiau dėmesio į tai, jog knyga yra iš vaikų ir paauglių...

Ir vėl man labai svarbus pirmas įspūdis. Tad pirmas įspūdis su knyga buvo tas vienintelis paprastas ir lengvas žodis LENGVAI. Jis taip užhipnotizavo, kad nekreipiau dėmesio į tai, jog knyga yra iš vaikų ir paauglių literatūros lentynos. Tad didelis pliusas už knygos pavadinimą!

Knyga persiskaitė lengvai ir greitai. Siužetas nėra toks lengvas, bet patrauklus ir lengvas rašymo stilius. Nors knyga skirta paaugliams, pirmų kursų studentams, ji taip mane įtraukė (jau seniai užmarštin pasiliko studijų metai), kad pagavau save prisimenant savo studijų metus: vakarėlius, išsiskaičiavimas kas šiandien bus blaivininkai ir vairuos, susižavėjimą dėstytoju (kas pagal nerašytas taisykles nėra leistina), galvojimą, ką apsirengsi išeidama iš namų, ar kaip prablaškysi draugę po skaudaus išsiskyrimo.

Lengvai ir paprastai buvo pateikta opi problema ir jos sprendimo būdai: merginą užpuolė, bandė išprievartauti - kaip ji tada jautėsi, kada išdrįso apie tai šnekėti, ką ji darė, kur kreipėsi pagalbos ir kaip pasipriešino savo užpuolikui. Ši opi problema apgaubiama lengva ir žavia meilės istorija. Su "neleistinumo", jausmo, kad blogai elgiesi, bet kitaip negali prieskoniais, juk draugystė su tavo dėstytoju tikrai neleistina, bet jau taip žavi.

Knygos autorė labai įtikinamai ir lengvai nupiešė pagrindinės veikėjos portretą. patikėjau ir įsijaučiau į jos meilės reikalus, bjaurų buvusį vaikiną, tą kvailą vaikinų solidarumą, savigynos kursų sunkumus, tėvų ir dukros santykius. Noriu teigi, kad autorės mintis buvo ne tik parašyti puikią meilės istoriją, bet ir merginoms pamokomąją knygą, kad reikia šnekėti, pasakoti savo jausmus ir išgyvenimus. Taip pat norima parodyti, kaip vaikinai turi gerbti savo merginas, o merginoms įgyti daugiau pasitikėjimo, moteriškumo, paslaptingumo. Ir jai tai puikiai pavyko, tiesiog puikūs keli vakarai su šia knyga!

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 280

Leidykla: Alma littera

Vertė: Daumantas Gadeikis

Perskaityta: 2014-02-21

Vertinimas: 4/5

Šiek tiek per liūdna, santykiai bei meilės istorija nėra pakankamai išplėtoti, mano supratimu.



Fantazija labai laki, burtai, magija, skoniai ir kvapai, neįprasti veikėjai, bet intrigos trūko, daug neaiškumų lieka net...

Šiek tiek per liūdna, santykiai bei meilės istorija nėra pakankamai išplėtoti, mano supratimu.



Fantazija labai laki, burtai, magija, skoniai ir kvapai, neįprasti veikėjai, bet intrigos trūko, daug neaiškumų lieka net baigus skaityti. Dar tas šokinėjimas laike.. O pabaiga ypač kažko stokojanti, norėtųsi daugiau aiškumo, bet vis tiek patiko :)

3 iš 5

"Jeigu likimas užsinori suvesti žmones, tai taip ir atsitinka, pačiose neįmanomiausiose vietose, netinkamiausiu laiku, ir tai trunka tiek laiko, kol viską supranti."

Štai ši citata, eilute aukščiau, patraukė mano žvilgsnį....

"Jeigu likimas užsinori suvesti žmones, tai taip ir atsitinka, pačiose neįmanomiausiose vietose, netinkamiausiu laiku, ir tai trunka tiek laiko, kol viską supranti."

Štai ši citata, eilute aukščiau, patraukė mano žvilgsnį. Trumpiau tariant, pradėdama skaityti mintyse dėliojau lūkesčius, jog atrasiu įtraukiančią istoriją, kupiną spontaniškų vingių, šypsosiuos matydama, kaip pinasi skirtingų ir atsitiktinai sutiktų žmonių gyvenimai bei keičia savo likimus. Žodžiu, pagrindinis mano lūkestis buvo spontaniškumas, nenuspėjami siužetai ir tiesiog įdomūs charakteriai. Na, bet visiems žinoma, kaip nutinka, dedant daug vilčių. Negaliu pasakyti, jog jie nepasitvirtino, tačiau klausimas, ar taip, kaip tikėjausi?

Trumpai supažindinant su istorija: pagrindinė kūrinio veikėja Ticija išgyvena sunkų laikotarpį. Jai - per keturiasdešimt, gyvena Paryžiuje, užsiima ne tik pelninga, bet ir mylima veikla - interjero architektūra bei dizainu, turi pavydėtino grožio vyrą Faustą, žodžiu, atrodo, kad nelabai turėtų, kuo skųstis. Tačiau turi. (Toliau neskaitykite šios pastraipos, jei nenorite sužinoti romano pabaigos) Pusė romano narpliojami (nors greičiau aprašomi) Ticijos įtarimai dėl vyro neištikimybės, jo abejingumo, keistų grasinančių skambučių, trumpiau tariant - vedybinio gyvenimo krizės sunkumai. Kol vyras sakosi dirbąs, Ticija intymiai leidžia laiką su kitais vyrais, taip tarsi keršydama savajam. Galiausiai paaiškėja, jog Faustas turi du vaikus ir neatsigina jų motinos dėmesio. Ticija nusprendžia skirtis ir vienas jos sutiktų vyrų - Paulius tampa jos išsigelbėjimas ir tikroji laimė.

Vertinant kūrinį, sunku pasakyti, ko jis mane išmokė, ar kuo įkvėpė. Nežinau, ar tik man atrodo elementaru savaime suprasti tokius dalykus kaip: neištikimas ir nedėmesingas vyras trukdo laimei, darbas - puiki užuovėja nuo kankinančių rūpesčių ir pan. Tiesiog, visi šie aspektai sutikti romane pasirodė pernelyg banaliai pateikti. Nusivyliau, jog negavau galimybės paieškoti prasmių pati, visa istorija pateikta kaip ant delno. Viskas plaukė paviršiumi, o pabaigoje atskleista laiminga pabaiga pasirodė visai kokčiai saldi. Didžiausias dėmesys skirtas veiksmui, kuris, tiesa, ir pats nebuvo labai intriguojantis, o ne žmogaus sąmonei ir sielai, todėl nepajaučiau gilumo, kurio tikėjausi.

E.M.Remarko "Juodasis Obeliskas" vienas stipriausių ir geriausiai įvertintų klasiko romanų. Dėl to prieš pradedant skaitytį šią knygą, iš jos tikėjausi gana daug, ir kad prieš ją nublanks net "Trys draugai", tačiau taip...

E.M.Remarko "Juodasis Obeliskas" vienas stipriausių ir geriausiai įvertintų klasiko romanų. Dėl to prieš pradedant skaitytį šią knygą, iš jos tikėjausi gana daug, ir kad prieš ją nublanks net "Trys draugai", tačiau taip neįvyko. Knyga skaitėsi labai lengvai, Remarkas išlaikęs savą stilių,savo tematika knyga panaši į kitas jo knygas, tačiau nieko įpatingo, kaip tikėjausi, nesulaukiau. Knygos siužetas gana lengvas, be jokių didelių kulminacijų ar netikėtumų, ko matyt aš joje ir pasigedau.

Veiksmas vyksta 1923-1924m. Vokietijoje, kuri alinama sunkios ekonominės padėties bei nevaldomos infliacijos. Palygint su esama sunkia situacija, romano veiksmas pasakojamas gana žaisminga gaida, parodomas tuometinis žmonių kasdienis gyvenimas ir padėtis, pateikiamos gana šmaikščios situacijos. Tačiau man, kaip romanų mylėtojai, su įpintom meilės istorijom, "trys draugai" dėl pastarojo aspekto patiko labiau. "Obeliske" visgi pirmame plane yra karo tematika, ir nuolat vyraujanti mirties nata, kadangi pagrindiniai herojai dirba paminklus tiekiančioje įmonėje.

Kas mėgsta Remarko stilių, perskaitę tikrai nenusivils, knygoje taip pat galima rasti ir veikėjų keliamų egzsitencinių klausimų, patiko kelios pasakytos frazės, priverčiančios susimąstyti.

Knygoje keliamus egzistencinius klausimus, bei Remarko pamėgtą rašymo stilių gerai atspindi ištrauka iš knygos: "Keista, galvoju, visi per karą matėme tiek daug negyvėlių ir žinome, kad be reikalo žuvo daugiau kaip du milijonai, - kodėl tada taip jaudinamės dėl vieno, o du milijonus jau esame beveik pamiršę? Matyt, taip yra todėl, kad viena mirtis visuomet tikra, o du milijonai - tik statistika."

Nepaisant mano paminėtų mažų trūkumų, knygą vertinčiau labai gerai, 4/5, vieno balo pritrūko matyt vien dėl to,kad prieš pradedant skaityti girdėjau labai daug liauspių knygos atžvilgiu, ir tikėjausi turbūt per daug. Bet visumoje, romanas tikrai geras, Remarkas išliko ištikimas savo stiliui, tad karo tematikos mėgėjams, ar tiesiog Remarko mėgėjams, tikrai rekomenduočiau.

Aldous Huxley "Puikus naujas pasaulis" - pirma šio autoriaus knyga pakliuvusi į mano rankas. Preciziškai sustyguotas pasaulis, kuriame apvaisinti kiaušinėliai apdorojami specialiu būdu, kad išsivystytų kuo daugiau gemalų -...

Aldous Huxley "Puikus naujas pasaulis" - pirma šio autoriaus knyga pakliuvusi į mano rankas. Preciziškai sustyguotas pasaulis, kuriame apvaisinti kiaušinėliai apdorojami specialiu būdu, kad išsivystytų kuo daugiau gemalų - šimtas identiškų brolių ir seserų. Kiekvieno būsimo individo protas, išvaizda apribojama dar prieš jam gimstant. Gemalui leidžiama augti ir vystytis iš anksto jo kastai nustatytuose rėmuose. Kiekvienam numatyta tam tikra paskirtis ir vieta gyvenime bei nuo pat kūdikystės užprogramuotas pasitenkinimas gauta socialine padėtimi bei darbu. Niekas nežino kokį bilietą ištrauks - gims aukštesniosios kastos alfa ar puskvailiu epsilonu. Bet ir koks skirtumas, jei nuo pat atėjimo į šį pasaulį bus įkalta į galvą nenorėti daugiau nei turi ar gali gauti. O tomis retomis akimirkomis kai nesijausi visiškai laimingas viską išspręs viena, kita somos tabletė. Stebuklingoji soma - idealus narkotikas nukeliantis į kitą dimensiją, jokio šalutinio poveikio, jokių moralinių ir fizinių pagirių. Visi laimingi. Puiku.

Gyvenime visad susiduri su pirmu įspūdžiu. Pirmą kartą pamačius patrauklų žmogų nužvelgi jį nuo galvos iki kojų. Su knygomis taip pat būna panašiai: šį kartą mane patraukė knygos viršelis. Jis gan šiurpokas,...

Gyvenime visad susiduri su pirmu įspūdžiu. Pirmą kartą pamačius patrauklų žmogų nužvelgi jį nuo galvos iki kojų. Su knygomis taip pat būna panašiai: šį kartą mane patraukė knygos viršelis. Jis gan šiurpokas, žadantis įtemptą siužetą, netgi siaubio elementus ir sufleruoja greitą knygos perskaitymą. Tačiau nuėmus viršelį (knygą turi ne itin patogų "rūbą", nes norisi jį nuimti, maišo skaityti) nustembi, kad knyga parašyta tokiu "ale" senesniu šifru, o lapai gelsvi. Tarsi atvertei seną, paslaptingą istoriją.

Taip pat keistai nuteikia, kad knygos autorius norvegas. Kažkaip mintyse pagalvoji, tai negi ir norvegai gali taip įtraukiančiai pasakoti siužetus. O patikėkite, jie gali! Neveltui Jo Nesbo laikomas vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų PASAULYJE. Jau ieškosiu ir kitų autoriaus romanų. Tad pliusas šiai knygai: sužadino smalsumą kitoms autoriaus knygoms.

Pats knygos siužetas nelabai išsiskiriantis iš kitų detektyvinių romanų: žudomos moterys, policininkai bando viską sudėti į lentynėles - kas, kaip ir kodėl. Įtariamieji kinta, atsiranda vis naujų aukų, kurias lydi toks nekaltas atributas - Sniego senis. Žudikas diktuoja visas žaidimo taisykles, ir rodos, kad stebi pagrindinio veikėjo - detektyvo - tolimesnius žingsnius. Ne tik sniego senis yra toks "nederantis", netinkamas atributas purvinoms žmogžudystėms, bet ir pirmasis sniegas (vos iškritus pirmajam sniegui atsigauna nesugaunamas nusikaltėlis). Sniegas visada simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, baltą švarią spalvą. O štai čia sniegas slepia kažką purvino, neišaiškinto.

Žinoma, aš iki paskutinio nusikaltėlio įvardijimo nežinojau kas jis (o tai vienas iš knygos teigiamų ženklų). Man asmeniškai labai patiko viena siužeto gijų: ji buvo labai neryški - šalia pagrindinio veiksmo - tai pagrindinio veikėjo gebėjimas per miegus lunatikuoti - vaikščioti ir kai ką apčiuopiamo nuveikti. Neatskleisiu ką, nes knygos pabaigoje tas parodoma. Tai yra toks labai mistiškas požymis, tačiau suteikiantis veikėjui dar daugiau charakterio spalvų.

Puiki knyga geram savaitgaliui. Prikausto dėmesį. Protas neatsipalaiduoja, o vaizduotė vis veda prie naujų įtariamųjų. Labai įdomiai sudėlioti knygos skyriai: negali praleisti veikėjų žodžių, veiksmų, nes bus kitas skyrius ir bijai, kad neprisiminsi kas prieš tai vyko. Knygos skaitytojas privalo būti įsitempęs, budrus.

Žanras: kriminalinis romanas

Puslapių skaičius: 472

Leidykla: Baltos lankos

Vertė: Giedrė Rakauskaitė

Perskaityta: 2014-02-17

Vertinimas: 4/5

M. K. Čiurlionis "Laiškai Sofijai", Vaga, 1973.



Ką tik užvertusi paskutinį knygos lapą, jaučiuosi persmelkta mūsų didaus kompozitoriaus, tapytojo laiškų, rašytų mylimajai, žmonai, šviesos, būties. Rodos, slapta...

M. K. Čiurlionis "Laiškai Sofijai", Vaga, 1973.



Ką tik užvertusi paskutinį knygos lapą, jaučiuosi persmelkta mūsų didaus kompozitoriaus, tapytojo laiškų, rašytų mylimajai, žmonai, šviesos, būties. Rodos, slapta prisiliečiau prie šių dviejų didžių sielų istorijos, alsuojančios nesibaigiančia meile, tampriu dvasiniu ryšiu, bičiulyste. Rodos, pati dalyvavau, susitapatinau su M. K. Čiurlionio mylimąja.

Džiaugiuosi, kad pirma perskaičiau laiškus, o tik po to peržiūrėjau amerikiečių režisieriaus Roberto Mulanno 2013 metais pastatytą filmą "Laiškai Sofijai". Kodėl džiaugiuosi? Ogi todėl, kad filmas tik iš dalies atitinka laiškų turinį ir dvasią, mano nuomone, sumenkina M. K. Čiurlionio asmenybę rodant išgalvotas scenas, kuomet Čiurlionis pasiduoda šlovės ir alkoholio įtakai ir išduoda savo būsimą žmoną, geriausią draugą. Taip pat nė laiškuose, nė kituose šaltiniuose nėra net menko užsiminimo apie Sofijos gerbėją rusą, kuris gviešiasi merginos meilės, siekdamas ją padaryti savo meiluže. O ir Sofijos vaidmenį atliekanti aktorė visiškai neįtikinanti, nenatūrali. Tačiau telieka filmas nuošaly, norėtųsi įdėmiau pažvelgti į pačią knygą, kurią sudaro 54 M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai, šiek tiek Sofijos atsiminimų, Čiurlionio ir Sofijos susirašinėjimai su artimaisiais, bičiuliais, įvairiais meno ir kt. veikėjais ir jų atsiminimai apie M. K. Čiurlionį.

Kokie laiškai Sofijai, kuo jie dvelkia, koks žodis, turinys? Visų pirma laiškai alsuoja didžiule meile, atsidavimu, rūpesčiu, pagarba, netgi sudievinimu: "Motule mano ir vaikeli mieliausias!", "Zose, Zosele, vienintele!", Na, matai, kokia Tu nepaprasta! Ir kaip Tavęs nemylėti? Kaip nesižavėti? Kaip nesiilgėti Saulutės Šviesiosios?". Ne viename laiške kompozitorius į savo mylimąją kreipiasi ne tik kaip į moterį, mylimąją, bet kaip į geriausią draugą, svarbiausią žmogų, kuriuo pasitiki besąlygiškai. Zosei menininkas patiki ne tik savo širdį, bet ir meno kūrinius - paveikslus, sutuoktiniai veikia išvien, kartu parašo ir išleidžia knygą "Lietuvoje", regis, vienu ritmu plaka jų širdys, kiaurai viens kitą regi sielos akys, o negalėjimas fiziškai būti visad kartu dažnai rodosi nepakeliama duotybė. M. K. Čiurlionio žodis labai emocingas, nuoširdus, laiškai neretai virsta tarsi mažyčiais meno kūriniais, šįsyk ne muzikos ir dailės, o žodžių, kurie tarsi poetizuota pasaka veržiasi iš kūrėjo dvasios gelmių. Netgi gana gausi faktinė informacija, buitiniai faktai nepažaboja laiškų meninio pulsavimo. Laiškuose atsiskleidžia ne tik M.K. Čiurlionio sielos tyrumas, kūrėjo talentas (turint omenyje ne tik muziką ir dailę, bet ir rašymą, kuomet kalboje gausu metaforų, epitetų, palyginimų) bet ir puikus humoro jausmas. Iš laiškų matyti trapi kūrėjo dvasia, jautri psichika, nes neretai puolama į visišką desperaciją negalint matyti ir paliesti savo mylimosios...

Deja, šiems jauniems talentams, bendros dvasios žmonėms nebuvo lemta ilgai būti kartu. Kūrėjas susirgo sielos liga, o vėliau netikėtai, žaibiškai susirgo ir kūnas, tad menininkas mirė, palikdamas savo žmoną, dar kūdikį dukrelę, visus bičiulius, artimuosius, meno kūrinius, būdamas vos 35-erių metų. Svarbu tai, kad Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė mirus vyro kūnui liko amžinai kartu su vyro dvasia, ištikimai, besąlygiškai, kantriai.