Laimono Tapino knyga mane sužavėjo. Pamenu, kai pirmą kartą ją laikiau rankose. Tuomet mane sužavėjo pavadinimas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Jau tuomet mintyse mačiau laiškanešį ir dykumas. O juk visuomet...

Laimono Tapino knyga mane sužavėjo. Pamenu, kai pirmą kartą ją laikiau rankose. Tuomet mane sužavėjo pavadinimas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Jau tuomet mintyse mačiau laiškanešį ir dykumas. O juk visuomet laiškanešys, tai nešantis žinią. Iš toli, iš mylinčių, iš nepaprastai brangių, iš nepaprastai pasiilgtų. Tas vaizdinys, kaip dykumoje jis paklydęs, ieškantis ir pagaliau atrandantis. Tą reikiamą adresą, tą reikiamą žmogų, ta reikiamą veidą. Ir tas žmogus, kuris gauna žinią. Koks jis, ko jis laukė, ko tikėjosi. Ir išvis ar laukė? Tokios mintys sukosi mano galvoje, kai rankose laikau knyga. Tačiau kai verčiau puslapį po puslapio vaizdinys pildėsi ir keitėsi. Laimonas Tapinas nudirbo nemenką darbą, pasakodamas apie vieną talentingiausių Lietuvos asmenybių. Skaitai ir jauti, kiek daug širdies ir darbo, sudėjo į šį savo kūrinį. Taip kaip kadaise pats Vytautas Žalakevičius atiduodavo visas savo jėgas savo kūrybai, kuri jo paties netenkino, kuri jam kartais buvo tarsi bausmė, kartais tarsi didžiulė žaizda, bet be kurios jis nebūtų buvęs tas Vytautas Žalakevičius. Nuostabiais darbais menamas Vytautas Žalakevičius, nuostabiais vardais buvo vadinamas ir vertinamas, bet visgi jis buvo žmogus, su sudėtingu charakteriu, žmogus, kuris iš šalia esančių reikalaudavo šimtaprocentinio atsidavimo, o pats, matyt, atiduodavo ir du šimtus, jei tik sugebėdavo. Reiklus, bet beprotiškai talentingas. Smagu ir džiugu, kad tokių žmonių Lietuva turi. Ir negaliu sakyti turėjo. Nes jo talentas dar jaučiame ir mes. Tik reikia nebijoti prisiliesti prie jo kūrybos. Ir reikia dėkoti tokiems žmonėms, kaip Laimonas Tapinas, kuris nesistengia parodyti Vytauto Žalakevičiaus tik teigiamai ar neigiamai, jis leidžia pačiam žmogui susikurti savo vaizdinį ir savo supratimą. Leidžia pamatyti savąjį Laiškanešį, kuris nuolat nešą žinią ir beldžiasi į mūsų širdžių duris. Tik reikia tas duris atverti. Atverkime. Ir atraskime tai, ko trūksta ir tai, ko ieškome.

Rūta

Tai buvo vienas liūdniausių Knygų iššūkio pasirinkimų. Knyga, kurioje pasakojama nelengva nuteistųjų žmonių dalia, jų kasdienybė, jų nelengvas prisitaikymas. Knyga pilna liūdesio, bet parodanti, jog net sunkiausiomis...

Tai buvo vienas liūdniausių Knygų iššūkio pasirinkimų. Knyga, kurioje pasakojama nelengva nuteistųjų žmonių dalia, jų kasdienybė, jų nelengvas prisitaikymas. Knyga pilna liūdesio, bet parodanti, jog net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis turi neprarasti vilties, tikėjimo, turi kurti troškimus ir jais gyventi. Taip, mes kalbame apie žmones, kurie nusikalto žmogui ir visuomenei, bet net ir tokiems žmonėms reikia vilties, kad išgyventų, kad rastų savyje stiprybės, o svarbiausia, kad apleidę kalinimo vietą savyje atrastų jėgų pasikeisti, gyventi kitaip. Istorija mus nukelia į Sibiro platybes, į mano kartai neatmenamus laikus, bet pati istorija aktuali ir šiomis dienomis. Nusikaltimai. Prisitaikymas. Grįžimas į laisvę.

Nelengva knygos istorija. Bet gili ir pamokanti. Nukreipianti vilties keliu. Suteikianti pamąstymo akimirkas.

Rekomenduoju.

Rūta

EVA LONGORIA.., TFU, EVANGELIJA PAGAL ROKĄ POVILIŲ



Metų galas. Jau tapo įprasta šiuo ypatingu periodu sudarinėti 12 mėnesių ataskaitas, topus, įspūdingiausių ir įsimintiniausių įvykių sąrašus, analus, išsikelti ir...

EVA LONGORIA.., TFU, EVANGELIJA PAGAL ROKĄ POVILIŲ



Metų galas. Jau tapo įprasta šiuo ypatingu periodu sudarinėti 12 mėnesių ataskaitas, topus, įspūdingiausių ir įsimintiniausių įvykių sąrašus, analus, išsikelti ir susidėlioti iššūkius bei tikslus kitiems metams. Kalbant apie "Iššūkius" man šiek tiek gėda - įveiktos tik 6 knygos iš 12 (14) užsibrėžtų. Buvau pradėjęs skaityti Papievio "Eiti", Gavelio "Vilniaus pokerį" ir Šiburskio "Nekromanto kelią", bet nukėliau iki "Knygų iššūkio 2027". Kita vertus, atsižvelgiant į 50 procentų tendenciją, jei būčiau prisižadėjęs perskaityti 24 knygas, 12 veikalų veikiausiai jau gulėtų pabaigtųjų krūvoje. Viena antroji ir yra ta riba, tas tarpinis jausmas tarp susimovimo ir dalinio lūkesčių išpildymo, neleidžiantis nevaldomai plisti kaltės jausmui. Amžinos kal(t)ės, dėl kurios ramiai nemiegojo Juozapas, o vėliau bendras jo ir Dievo sūnus Jėzus.



"Evangelija pagal Jėzų Kristų", ponios ir ponai. Jose (atsiprašau, kad be kirčio) Saramago - mano naujas mėgstamiausias portugalas, išstūmęs iš pirmosios vietos Londono "Chelsea" trenerį Jose Mourinho. Tokia garbinga kompanija net paverčia vilniečių pravardžiavimą "portugalais" visai ne pašaipiu. Cenzūra, Portugalijos ministro pirmininko spaudimas, katalikų bendruomenės pasipiktinimas pastūmėjo knygos autorių su šeima nešdintis velniop (ar dievop) iš gimtosios šalies į Kanarus. Toks skandalėlis tik prideda šiam kūriniui patrauklumo, bet nemanau, kad tai būtų suveikę, sukėlę panašų atgarsį Lietuvoje net ir 1991-aisiais. Štai, tarpukariu "Altorių šešėly" dar ir kaip driokstelėjo, o ten net Dievas tiesiogai kibinamas nebuvo. Šiandien rekomenduočiau įtraukti Jose darbą į tikybos pamokų programą, jei tik nebūtų gaila vargšų etikos mokytojų, prarasiančių didžiąją dalį mokinių. Koks paauglys nesusiviliotų stilingiau, erotiškiau, įtikinamiau perrašytu Naujuoju Testamentu? Aš ir pats labiau linkęs (pasi)tikėti portugalo modifikuotomis, purvinesnėmis, spalvingesnėmis, atviresnėmis dievybėmis: kartais savanaudišku, griežtu, manipuliuojančiu, seksistišku Dievu ir šeimos išsižadančiu, moterį ragaujančiu Jėzumi. Krepšininkas Galijotas, ne taip vienapusiškai ar smerkiančiai kaip įprasta perteiktas Velnias, lytinių santykių nevengiantys ir vaisingi Marija su Juozapu - taip pat tikresni (nuoširdesni ir realesni). Naujosios evangelijos minusas tik tas, kad, matyt, antroje rašymo pusėje ponas Saramago buvo skubinamas leidėjo deadline'o ar tiesiog pačiam nusibodo - Jėzaus vaikystė, paauglystė vaizduojama kartais net erzinančiiai smulkmeniškai, o šlovės metai ir paskutiniosios dienos prasuktos lyg ir pagreitintai.



Pasekęs rašytojo pavyzdžiu, panašiai paspartinsiu ir šią apžvalgą. Tarsi šventinių blizgučių pažersiu keletą evangeliškų citatų:

"Dievo bėda ta, kad niekas neturi tokio vardo kaip jis."



"Žmogus, kad ir kokioje epochoje gyvena ar gyveno, protu yra amžininkas kitų bet kurios epochos žmonių. Vienintelės ir neabejotinos išimtys buvo Adomas ir Ieva, ne todėl, kad jie buvo pirmasis vyras ir pirmoji moteris, o todėl, kad neturėjo vaikystės."



"Matas, kuris dabar neprisimenu kaip mirs" (Dievo žodžiai, paimti iš šimtų Jėzaus sekėjų mirčių aplinkybių tikslaus dokumentinio vardinimo, nusitęsusio per kelis puslapius).



"Turėtum žinoti, kokios tos moterys" (Dievo žodžiai).



"Ir kodėl panorai turėti sūnų, Kadangi nieko neturiu danguje, turėjau prasimanyti žemėje, tai nėra originalu, net tų religijų dievai, kurie gali pasidaryti vaikų vieni su kitais, kartais ima ir ateina į žemę, dėl įvairovės spėju, tarp kitko ir tam, kad šiek tiek pagerintų žmonių padermę išvedant didvyrius ir kitus reiškinius" (iš Jėzaus ir Dievo pokalbio, kuriame kaip ir visuose dialoguose knygoje veikėjų tiesioginė kalba išskirta tik didžiąja raide, be jokių brūkšnių, kabučių ar naujų eilučių... tai sunkino skaitymą, nes kartais net neaišku, kuris personažas šneka).



Ai, viskas. Na, ir kaip pasakė Velnias Dievui: "Iki amžinai". Kol vėl nepamiršau savo "Knygų iššūkio" profilio slaptažodžio...

ši knyga tikrai puiki. Esu skaičius ne vieną Ivanauskaitės knygą, bet šita tikrai sužavėjo. Labai patiko, kad knyga ne tik filosofinė, bet netgi primena detektyvą. Įdomu, kad įpinta sąmokslo teorija. Pati mintis, kad...

ši knyga tikrai puiki. Esu skaičius ne vieną Ivanauskaitės knygą, bet šita tikrai sužavėjo. Labai patiko, kad knyga ne tik filosofinė, bet netgi primena detektyvą. Įdomu, kad įpinta sąmokslo teorija. Pati mintis, kad žmonės yra valdomi vis labiau televizijos, reklamos, daiktų ir pamiršta, kad pomirtiniame gyvenime jiems tai bus visai nesvarbu. Knygoje užkabinamos ir daugelis kitų svarbių temų: žmonių gyvenimo prasmės paieškos, jų keisti likimai, kaip jie tarpusavyje susije. Patiko pasakojimo būdas - apie kiekvieną veikėją pasakojama iš jo pusės atskirame skyriuje ir po to vėl nuo pradžios. Taip išsirutulioja visa istorija ir daug kas tampa aišku.

Nustebino šiek tiek knygos pabaiga. Ypač veikėjos Ritos gyvenimo pokyčiai - plastinė chirurgija ir viso kūno tobulinimas. Visas jos gyvenimas skirtas kūnui. Autorė iškelia hipotezę, kad galbūt ir tai nėra blogai, jei dėl to žmogus jaučiasi laimingesnis? Bent jau man taip pasirodė :)

Žodžiu, knygą tikrai verta paskaityti kiekvienam, tiek mėgstančiam psichologiją, tiek detektyvą, tiek mistiką. Visgi pagrindinė veikėja - būrėja. O kas toks yra Placebas ne pasakosiu, kad būtų įdomiau skaityti ;)

Šis autorius mano sąraše atsidūrė dėl vienintelės priežasties - Ernesto Hemingvėjaus. Būtent pastarasis itin žavėjosi Andersono kūryba ir dažnai buvo kritikų peikiamas, kad Ernesto rašymo maniera labai primena Andersono....

Šis autorius mano sąraše atsidūrė dėl vienintelės priežasties - Ernesto Hemingvėjaus. Būtent pastarasis itin žavėjosi Andersono kūryba ir dažnai buvo kritikų peikiamas, kad Ernesto rašymo maniera labai primena Andersono. Tad kilo natūralus seklio morkos noras išsiaiškinti ar tai tikrai jau tokia panaši kūryba. Nesu literatūrologė, todėl mano nuomonė nebūtinai yra moksliškai pagrįsta. Juokauju.

Visų pirma norėčiau pažymėti, kad jei norisi vakare klasikos, bet lengvestės, tai šie Šervudo Andersono apsakymai - pats tas. Nėra kažko neįprastai sudėtingo, tačiau ir nebanalu. Aukso viduriukas. Apsakymuose piešiami XX amžiaus Amerikos mažų miestelių buities peizažai įtraukia, kelia susidomėjimą. Tarsi verstum foto albumą ir matytum visus Andersono aprašomus žmones, aplinką. Tas iš tiesų sužavėjo.

Na o ar yra panašumų su Ernesto kūryba? Bent man, perskaičius apsakymus, liko nebesvarbu, nes tikrai supratau, kad tai visai kitas autorius, su kitomis manieromis. Tad lai dėl šios problemos pešasi literatūrologai, o aš geriau pasimėgausi kitomis Andersono knygomis.

Lyg viskas būtų paskutinįkart - knyga apie garsų vokiečių rašytoją Erich Maria Remarque. Tai vienas mėgstamiausių mano rašytojų, todėl jau seniai norėjau perskaityti šią Wilhelm von Stenburg parašytą biografinę...

Lyg viskas būtų paskutinįkart - knyga apie garsų vokiečių rašytoją Erich Maria Remarque. Tai vienas mėgstamiausių mano rašytojų, todėl jau seniai norėjau perskaityti šią Wilhelm von Stenburg parašytą biografinę knygą. Pati rašytojo figūra yra be galo įdomi, todėl ir klaidžiojant po biografinius užkulsius nebuvo nuobodu. Manyčiau tikrai puikiai parašyta, siekiant kuo plačiau skaitytoją supažindinti su šiuo literatūros klasiku, jo asmeniniu gyvenimu, kūryba. Žiūrint iš perspektyvos, dabar, perskaičius biografiją, geriau galima suprasti E. M. Remarque kuriamų personažų charakterius, kurie persismelkę su meile ir mirtimi, neviltimi ir drąsa. Tai paslaptingas rašytojas, kuris slėpėsi po puošeivos, prabangos ir garsių moterų šydais, taip slėpdamasis ir bėgdamas nuo savo asmeninių, dvasinių krizių.

Iš tikrųjų keistas jausmas kilo, perskaičius šią biografinę knygą. Kažkaip nesinori perdaug tukžodžiauti. Gal tik belieka pridurti. Jei skaitėte šio rašytojo kūryba ir ja žavėjotės ar jei skaitysite, tai būtinai paimkite į rankas ir šią Wilhelm von Stenburg knygą.

Gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

Taip norisi papasakoti apie šią knygą,kuri yra ir pasaka knygoje, ir pasakiška knyga... Tačiau taip baisu sugriauti tą trapumą, kuris užslėptas ypatingu būdu sudėliotuose...

Gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

Taip norisi papasakoti apie šią knygą,kuri yra ir pasaka knygoje, ir pasakiška knyga... Tačiau taip baisu sugriauti tą trapumą, kuris užslėptas ypatingu būdu sudėliotuose žodžiuose, žodžiuose, kurie kiekvienas atskirai turi ypatingą galią šalia esančiam žodžiui, beigi - sakiniui... O taškui čia skiriamas ypatingas dėmesys!

Pasakojimu knygoje, įvilktu į visiems žinomos pasakos erdvę, reikia mėgautis. Kaip mėgaujamasi vakaro arbata po dienos darbų, mėgautis, kai norisi atsipūsti nuo Vilko ir vilkiukų, ir nuo gyvenimo, ir nuo to, kas yra iki ir tarp...

Ir jei "valandėlė su kava - Raudonkepuraitės nuosavybė" tai ši knyga - mano malonumų nuosavybė, kurios ypatingumas dar ilgai nepaliks mano užkerėtų minčių...

Knygos puslapiuose liejasi vienos mergaitės gyvenimo istorija. Kaip ji nuo mažens stengiasi būti tokia, kokios nori jos tėvai; kaip nuo mažens stengiasi saugotis svetimų (Vilkų), saugotis nuo žodžių, kurie žeidžia, bei apsaugoti savo mamą, kad ji nežeistų ir nesusižeistų ne tik išsakytais, bei ir užslėptais, neištartais žodžiais; kaip nuo mažens jaučia esančio tėčio trūkumą; kaip pati kuria šeimą, kuria savo gyvenimą.... Lyg ir nėra jos gyvenime nieko per daug ypatingo, nieko, kas nevyktų Jūsų šeimoje... Tačiau - ypatinga čia tai, kaip yra perteikiamas gyvenimas, į kokius sakinius įpinamas, ir kokiomis pastraipomis gyvenimo kelio vingis pasiekia galutinį tašką.

Galiu tik pasiūlyti ją patiem perskaityti. Negarantuoju, kad patiks, ar, kad nepatiks, tik garantuoju, kad šis rašymo stilius neliks užmaršty, nebus jau sutiktas kur kitoje knygoje...

Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

Lolita - tai nekaltybės ir nedorybės susijungimas; nusitrynusios ribos tarp vaikiško išdykumo ir moteriškos vulgarybės..

Lygiai taip, kaip išgalvotasis Humbertas Humbertas -...

Milžiniška ir beprotiška penkiakojė pabaisa

Lolita - tai nekaltybės ir nedorybės susijungimas; nusitrynusios ribos tarp vaikiško išdykumo ir moteriškos vulgarybės..

Lygiai taip, kaip išgalvotasis Humbertas Humbertas - intelektualumo ir pamišimo, beprotiškumo ir aistros, meilės ir liguistumo, manijos susikirtimas vieno žmogaus gyvenime, jausmuose.

Tikrai žinau, jog tai knyga, kuri nepatiko. Ir nei Europos, nei Amerikos kultūros čia neradau, tik kažkokią beprotybę, kuriai pasiduoda .... beprotis. Tenkinantis savo aistrą, tenkinantis savo poreikius, bei besistengiantis rasti tai, ką likimas atėmė iš jo, ką prarado negrįžtamai... Nelaimingas keturiasdešimtmetis, po žmonos mirties maniakiškai ieško mirusiosios bruožų mergaitėse - dvylikametėse... Ir vienoje mergaitėje randa savo pamišimą, savo aistros objektą, savo nimfetę, kurią teigia mylintis, be kurios nebegali gyventi. Tačiau taip pat suvokia, jog jo meilė ją niekina, ją prievartauja, žudo jos vaikystę... Nors ir nimfetė ši - taip pat neaiškių ribų: ar labiau naivi ir skaisti, ar daugiau sugedusi ir aistringa, ir tokia pat ištvirkusi... Abiejų veikėjų būsenos "slidžios" - vieno pamišimas praradus mylimą žmoną, bet nenorint to pripažinti, kito - spartus žengimas į suaugusiųjų gyvenimą, vis dar rankose laikant žaislus... Ir galbūt tai ne vien amoralaus suaugusiojo pasinaudojimas nekaltybės apžavais, bet ir paaugliška dviprasmybė, pirmieji viliojimo kerai, dėmesio troškimas, pasinaudojimas savo padėtimi prieš suaugusiojo silpnybę... Gyvenimas, kai išdykumas perauga į vulgarumą.

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: našlaitį ar abortą?

Sidro namų taisyklės - tos, kurių niekas neskaito, nors kasmet jos bus pakabinamos, perrašomos. Tai taisyklės, kurioms lemta būti laužomoms...

Knyga daugiau apie...

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: našlaitį ar abortą?

Sidro namų taisyklės - tos, kurių niekas neskaito, nors kasmet jos bus pakabinamos, perrašomos. Tai taisyklės, kurioms lemta būti laužomoms...

Knyga daugiau apie išgyvenimo taisykles... Apie išgyvenimą būnant lašeliu moters kūne, išgyvenimą pasirenkant sprendimą neauginti, bet gimdyti lašelį, ar jį ignoruoti ir atsisakyti; apie gyvenimą, kai esi nei našlaitis, nei aborto auka.

Apie gyvenimą, kai atlieki uždraustą Dievo darbą; apie sunkias mintis, kai tavo darbas net ir patenkindamas kitų poreikius, pageidavimus, vis vien bus savotiškos nelaimės kitam suteikimas: pasekmė arba sužalota moters dvasinė būsena ir tam tikra žmogžudystė, arba nuo pat gimimo kito pasmerkimas būti našlaičiu.... O darbas atliekamas tik su geriausiais ketinimais, ir - kuo profesionaliau...

Apie išgyvenimą būnant našlaičiu, nors ir turi bent jau mamą, apie gyvenimą, kai našlaitis esi tėvų mintyse. Apie troškimą gyventi, troškimą suteikti visavertį gyvenimą kitiems, apie seksą, kuris nieko neturi bendro su meile, apie jo pasekmes, apie tėvišką meilę nebūnant tėvu, apie meilę kurią galiausiai sunku nuslėpti, bet taip pat sunku ir pripažinti. Apie troškimą išvykti iš ten, kur yra tavo namai, apie svajones ir jų išsipildymą, ir apie tai, jog galiausiai neįmanoma toli pabėgti nuo savo šaknų, nuo tų, kurie tave užaugino... Apie išgąstį, kai pasijunti esąs mylimas motiniška meile ne motinos....

Apie nuolatinį savęs stabdymą - veiksmuose, noruose; apie nuolatinį "palauk ir pažiūrėk, kas bus"... Apie begalinį tikėjimą ir laukimą: kažko, tikėtina - kažko geresnio.... Tačiau tuo pat metu apie vienintelį troškimą - kad gyvenimas tekėtų įprastine vaga....

"Niekas negali žmonių apsaugoti. Juos galima tik mylėti." (p.723)

Kodėl pasirinkau Žorž Sand? -pratarmėje retoriškai klausia knygos autorius Andrė Morua. Ir atsako, jog šios garsios prancūzų raštojos gyvenimą aprašyti nusprendęs dėl to, jog jį netiesiogiai paskatinę kiti kūrėjai...

Kodėl pasirinkau Žorž Sand? -pratarmėje retoriškai klausia knygos autorius Andrė Morua. Ir atsako, jog šios garsios prancūzų raštojos gyvenimą aprašyti nusprendęs dėl to, jog jį netiesiogiai paskatinę kiti kūrėjai (pvz., Marselis Prustas). O kas mane paskatino skaityti Morua knygą "Žorž Sand gyvenimas"?



Pirmiausia, be abejonės, romantiškai paslaptinga ir jausminga Žorž Sand kūryba. Kas nėra skaitęs ar bent girdėjęs "Mažosios Fadetės"? O kur dar "Indiana", "Paskutinioji meilė". "Orasas", "Konsuela" (kurios yra net trys tomai, kurios trečiasis pavadinimu "Grafienė Rudolštad"), "Leonė Leonis", "Rastinukas Fransua". Visos minėtosios knygos, ko gero, ir yra didžiausias akstinas, paskatinęs skaityti ir apie pačią kūrėją.



Kita vertus, ir smalsumas paskatino keletą metų gulėjusią itin garbingoje knygų lentynos vietoje A. Morua knygą paimti į rankas. Kaip gyveno Žorž Sand (tikroji pavardė - Orora Diupen)? Kuo domėjosi? Kokia tai buvo asmenybė? Ar jos gyvenimas buvo toks pat sudėtingas kaip ir jos knygų personažų?



Džiaugiuosi būtent "Žorž Sand gyvenimą" pasirinkusi šių metų savo iššūkio užbaigimui. Metų pabaigai - tai kas geriausia: dar artimiau pažinti savo mylimą autorių. Nenuvylė A. Morua pasakojimo stilius (nuoseklu, intriguojama, faktai pateikiami su per daug neišplėstu istoriniu - politiniu kontekstu). Patiko pasakojamų Žorž Sand gyvenimo įvykių pagrįstumas (dažniausiai remtasi asmeniniais ją pažinojusiųjų laiškais). Kiek stebino pernelyg pabrėžtas rašytojos potraukis vyrams, negebėjimas mylėti "ilgai ir laimingai". Tačiau sužavėjo Ororos Diupen (Žorž Sand) asmeninės savybės, tvirtas vyriškas charakteris, išskirtinumas. Žavinga moteris, motina, jausminga, bet ne visada aistringa meilužė, ištikima draugė, mylinti senelė, pareiginga ir darbui atsidavusi rašytoja.



Sunku nupasakoti visa, ką sužinojau apie savo mylimos autorės gyvenimą. Tačiau aišku viena, šios didžios moters gyvenimo neatkartos niekas. Jos gyvenimas buvo unikalus, tik jai skirtas.