Pirmą kartą lankydamasis Šiauliuose negalėjau neužsukti pasižvalgyti ir po knygyną. Taigi Peter Hoeg knyga "Dramblių prižiūrėtojų vaikai" pateko į mano rankas netikėtai. Nieko nežinojau nei apie autorių, nei apie šią...

Pirmą kartą lankydamasis Šiauliuose negalėjau neužsukti pasižvalgyti ir po knygyną. Taigi Peter Hoeg knyga "Dramblių prižiūrėtojų vaikai" pateko į mano rankas netikėtai. Nieko nežinojau nei apie autorių, nei apie šią knygą, tik kito kūrinio "Panelės Smilos sniego jausmas" pavadinimas buvo girdėtas. Kažkuo knyga patraukė, vidinis balsas sakė, jog surizikuoti ją nusipirkti verta.

Buvo sunku šį kūrinį vertinti. Dūzgė mintys, ar tik autorius čia neperspaudžia, ar ne per daug naiviai rašo, ar čia juoktis, ar vertinti rimtai, ar tokie žmonės egzistuoja?.. Dažniausiai nuspręsdavau bent nusišypsoti. Kuriamos situacijos svyruoja tarp absurdiškų ir neįmanomų, tačiau klausiu savęs - o jeigu taip atsitiktų iš tikrųjų. Kas toks pagrindinis knygos veikėjas Pėteris? Ar tai pats autorius vaikystėje? Ar jis genijus, o gal eilinis chuliganas, norintis išsisukti nuo atsakomybės, o kartu nuo jos išsukti ir savo šeimą?.. Bet kuriuo atveju, jam ir jo seseriai Tiltei jau ir perskaičius knygą išliko simpatija. Beje, Tiltė atrodo dar labiau keistesnė už Pėterį, tačiau argi ne visos merginos paauglystėje domisi mirtimi ir savo draugams valandėlei liepia gultis į karstą, jog kardinaliai pakeistų jų visatos supratimą?..

Taigi ar Jums patiktų pasakos, detektyvo ir egzistencinės filosofijos išminties citatų kokteilis? Nealkoholinis, skirtas paaugliams, tačiau puikiai tinka ir suaugusiems.

Peter Hoeg "Dramblių prižiūrėtojų vaikai" (2012)

Ši knyga net nepjutus įtraukia į Anglijos viduramžių istorijos įvykius. Katedros statyba, imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kova dėl sosto, sudėtingi, intriguojantys santykiai tarp monarchų ir bažnyčios vadovų, sunkus...

Ši knyga net nepjutus įtraukia į Anglijos viduramžių istorijos įvykius. Katedros statyba, imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kova dėl sosto, sudėtingi, intriguojantys santykiai tarp monarchų ir bažnyčios vadovų, sunkus paprastų žmonių gyvenimas, kova už būvį, meilė ir neapykanta, primityvi viduramžių buitis, bet labai stiprūs, išskirtiniai ir įvairūs žmonių charakteriai. Tomas statytojas, jo įsūnis Džekas, prioras Filipas - idealistai, tvirtai užsibrėžę pastatyti katedrą, nebijantys sunkumųn nepabūgę smurto ir intrigų. Pagrindinės istorinio romano moterys - nužudyto grafo dukra Aljena bet kokia kaina siekia ištesėti tėvui duotą pažadą ir Elena, gyvenantį kitokį gyvenimą savame pasulyje, tiesiog kunkuliuoja stipriomis žmogiškomis emocijomis, abi turi labai stiprius charakterius. Šis romanas - tai išskirtinis kūrinys, paremtas ir tikrais faktais, ir išgalvotomis istorijomis.

Šiuometiniame mano knygų iššūkyje gan nemažai dramų. Ypač H. Ibseno. Visa tai todėl, nes kada nors ir aš noriu ją parašyti, todėl pats laikas pradėti pareigingiau mokytis iš pačių geriausių. O šioji drama tikrai verta...

Šiuometiniame mano knygų iššūkyje gan nemažai dramų. Ypač H. Ibseno. Visa tai todėl, nes kada nors ir aš noriu ją parašyti, todėl pats laikas pradėti pareigingiau mokytis iš pačių geriausių. O šioji drama tikrai verta dėmesio. Nors skaitant atrodo, kad tai gan įprasta istorija atskleidžianti to metų žmonių gyvenimus (žmona, kuri beprotiškai myli savo vyrą ir vardan jo, bei šeimos židinio gali padaryti praktiškai viską, ir vyras, kuriam svarbiausia jo garbė ir statusas), tačiau pabaigoje viskas labai netikėtai pasikeičia. Žmona, kuri dar prieš keletą minučių buvo pasiryžusi nusižudyti vardan vyro garbės ir šeimos laimės, tvirtai nusprendžia palikti savo mylėtą vyrą ir išeiti tam, kad galėtų suprasti save, kad priklausytų tik sau, o nebūtų tik kažkieno valdoma lėlytė (iš pradžių tėvo, o vėliau vyro). Išties, labai labai netikėtas posūkis, todėl drama verta pačio aukščiausio įvertinimo. 10/10

Aliaskos beieškant tai knyga, kuri priverčia susimąstyti apie tikrąjį šio gyvenimo labirintą. Knyga, po kurios supranti, kaip gerai vis dėl to mes gyvename. Skaitant šią knygą, net ir būdamas paauglys, pradedi džiaugtis...

Aliaskos beieškant tai knyga, kuri priverčia susimąstyti apie tikrąjį šio gyvenimo labirintą. Knyga, po kurios supranti, kaip gerai vis dėl to mes gyvename. Skaitant šią knygą, net ir būdamas paauglys, pradedi džiaugtis dėl to, jog ne tu vienintelis stengies kalbėti savo kalba, ne vadinama "gatvės", o tikra, savo kalba. Jog žmonės, būdami jauni taip pat stengias tobulėti, skaito, domisi ir tai yra visai kitoks vaizdas nei apsidairius šiuolaikinėje paauglių visuomenėje aplink save. Kai tu pasakai žmogui jog mėgsti skaityti sulauki reakcijos, tokios, kaip "neturi ką veikt tu gal?" arba jie pradeda žiūrėti į tave su pagarba, tačiau net nemėgina patys pradėti skaityti.

Šios knygos siužetas - gan paprastas, iš pradžių gal net kiek nuobodokas, nes pasakojama paprastas paauglių gyvenimas prestižinėje Kalver Kriko mokykloje. Įprastas gyvenimas, kaip Mailzas įsimyli Aliaską, kuri myli kitą ir ji yra labai nepastovi. Tačiau įprastą gyvenimą sukrečia šiurpus įvykis - Aliaska Jang nusižudo. Tačiau jos mirtis yra viena prasmingiausių, viena iš įdomiausių mirčių iš visų skaitytų. Aliaska išsilaisvina iš šio kančių labirinto "tiesiai ir greitai". Ji mano jog tai geriausias kelias. Tai priverčia susimąstyti, kodėl vyksta savižudybės, depresija ir viskas taip juoda būna paauglystėje. Tačiau gyvieji vis tiek palieka mirusiuosius praeityje, kad ir kokie jie būtų buvę brangūs. Nes gyvenimas turi tekėti toliau..

Knygų perskaičiau nemažai. Ši buvo antroji, kurią skaitant verkiau kaip dramų karalienė. Jei namie būčiau buvusi viena, būčiau raudojusi pasikūkčiodama. Perskaityti ją be emocijos turbūt nepavyktų niekam. O jei skaito...

Knygų perskaičiau nemažai. Ši buvo antroji, kurią skaitant verkiau kaip dramų karalienė. Jei namie būčiau buvusi viena, būčiau raudojusi pasikūkčiodama. Perskaityti ją be emocijos turbūt nepavyktų niekam. O jei skaito mama, turinti mažų vaikų, vidinė drama neišvengiama. Nors rašymo kalba skurdi (labai jaučiasi, kad moters vidinį pasaulį bando atvaizduoti vyras) ir knygos apimtis dirbtinai išpūsta, pati istorija pritraukia, kaip magnetas. Siuzanos, Meto ir Nikolo istorija. Paraleliai einanti Meto ir Katjos istorija manęs neįtikino. Maža to, man ji sugadino ir šiaip jau netobulą kūrinį. Nerekomenduoju skaityti besilaukiančioms ir ypač jautrių nervų savininkėms. Jei vertinti istorijos dramatiškumą ir gebėjimą užkabinti už jautrios vietos - 10 balų. Jei vertinti literatūros kūrinio kontekste - vos vos šešetui. Ir tas šešetas už tai, kad savo stiklinius kamuoliukus padeda atskirti nuo guminių. Bent jau tam kartui.

Knyga yra tokia, kurią reikia skaityti su pasimėgavimu. Atsisėdus minkštame fotelyje, ramų vakarą, su dideliu puodeliu arbatos. Daug kas taip parašo apie meilės romanų skaitymą. Tačiau čia ne tas pats. Sėdėti ramiai...

Knyga yra tokia, kurią reikia skaityti su pasimėgavimu. Atsisėdus minkštame fotelyje, ramų vakarą, su dideliu puodeliu arbatos. Daug kas taip parašo apie meilės romanų skaitymą. Tačiau čia ne tas pats. Sėdėti ramiai įsijautus - tam, kad pajustum kiekvieną jausmą, kurį perteikia kiekvienas subtilus Ivanauskaitės parašytas žodis. O arbata tam, kad pabaigus skaityti vieną prozos gabalėlių - ramiai atsigertum ir jaustum kaip šiluma išsisklaido kūne taip pat, kaip ir visi ką tik perskaityti žodžiai. Šios knygos nereikia skaityti iš kart, nes kitaip nepastebi viso to grožio, žodžių žaismo, o kas svarbiausia - perteiktų jausmų. Mano nuomone, jie čia svarbiausi. Ivanauskaitė sugebai giliai įsikniaubti į mūsų slapčiausias kerteles, urvelius, kurių mes ne patys nepastebime, kad turime. Tai priverčia susimąstyti, priverčia pergalvoti savo gyvenimą kita linkme.
Perskaičiusi šią knygą - jaučiu keistą ramybę ir šilumą viduje, kuri leidžia pastebėti mažiausias gyvenimo smulkmenėles ir suprasti kokios jos yra vertingos.
Kaip pirmoji Ivanauskaitės knyga - ji tiesiog kerinti.

Ši knyga - pavyzdys, kad kalbėtis būtina. Pagrindinė veikėja Džulja niekada nubuvo itin artima su savo tevu, bet tik jam mirus ir pasinaudojus naujausiomis technologijomis, ji turi proga su tėvu išsikalbėti ir praleisti...

Ši knyga - pavyzdys, kad kalbėtis būtina. Pagrindinė veikėja Džulja niekada nubuvo itin artima su savo tevu, bet tik jam mirus ir pasinaudojus naujausiomis technologijomis, ji turi proga su tėvu išsikalbėti ir praleisti šešias dienas. Knyga atskleidžia, kad turime savo brangiems rasti laiko ir su jais pasikalbėti, nes negyvename amžinai.

Vertinu 7/10

Manau šią knygą butinai tūrėtų peskaityti tos moterys, kurios savimi nepasitiki ar nesijaučia gražios. Pagrindinė romano veikėja - apkūni, turtinga paveldėtoja, užkibusi ant saldžialiežulio gražuolio kabliuko. Vis tik...

Manau šią knygą butinai tūrėtų peskaityti tos moterys, kurios savimi nepasitiki ar nesijaučia gražios. Pagrindinė romano veikėja - apkūni, turtinga paveldėtoja, užkibusi ant saldžialiežulio gražuolio kabliuko. Vis tik viskam ateina galas. Išmetusi savo išnaudotoją vyrą iš namų, ji pradeda naują gyvenimą - numeta antsvorį ir sutinka tikrąją gyvenimo meilę. Tad knygos moralas: jei vieną kart suklydote, nenuleiskite rankų viska galima pakeisti.

Vertinu 9/10

Romanas apie vyrą, kuris, galima sakyti, buvo gyvas darbu. Jis pamiršdavo šeimos šventes ir retai praleisdavo laisvalaikį su šeima. Tad vieną dieną gauva iš benamio dovanų piliulių, kurios jį tarsi padalija į du asmenis,...

Romanas apie vyrą, kuris, galima sakyti, buvo gyvas darbu. Jis pamiršdavo šeimos šventes ir retai praleisdavo laisvalaikį su šeima. Tad vieną dieną gauva iš benamio dovanų piliulių, kurios jį tarsi padalija į du asmenis, kad jis tuo pat metu galėtų ir dirbti, ir būti su šeima. Bet net ir piliulės negalėjo jo išgelbėti patekus į automobilio avariją. Knygos moralas - daugiau laiko praleiskime su šeima, nes gyvenimas trumpas.

Vertinimas 8/10

Keletas patikusių minčių:

"Kartais paslaptis gyvena žmoguje, kartais žmogus gyvena savo paslaptyje. Tvirtai apkabina ją rankomis, priglaudžia, o meluojančiu liežuviu aplenkia tiesą. Tačiau tiesa it koks per naktį paliktas mėsos padažas tėra vien plonytė plėvelė, kuri susiformuoja ir nusistovi ant viršaus. Tiesa nustelbia visa kita, iškyla virš viso kito"

"Laiko nesudėsi į dovanų dėžutę ir, kaspinu surišto, nepadovanosi... Laiko neatiduosi, bet pasidalyti juo gali."

"<...> ir tu manai, kad tau priklauso visas laikas pasaulyje, bet taip nėra. Niekam iš mūsų visas laikas nepriklauso. Tačiau mes leidžiam jį su tokia energija ir abejingumu, kaip per sausio mėnesio išpardavimus apsiperkantys žmonės leidžia pinigus"

"Mes laiką matome ir girdime, tą nuščiūvantį tik tak, bet dažniausiai to tiksėjimo nė nepajuntame. Kiekviena sekundė palieka ženklą mūsų gyvenime - ji ateina ir tuoj išeina, išnykdama nebyliai, be fanfarų, išgaruodama į orą tarytum garas, kylantis nuo katik iškepto kalėdinio pudingo. Kai laiko pakanka, mums jauku, kai mums skirtas laikas baigiasi, mes sužvarbstame. Laikas brangesnis už auksą, jis vertesnis už deimantus, brangesnis už naftą ar verčiausias brangenybes. Tai laikas, kurio mes neturime pakankamai, tai laikas, kuris mūsų širdyse sukelia karus, tad leisti jį privalome išmintingai."