Gyvenime visad susiduri su pirmu įspūdžiu. Pirmą kartą pamačius patrauklų žmogų nužvelgi jį nuo galvos iki kojų. Su knygomis taip pat būna panašiai: šį kartą mane patraukė knygos viršelis. Jis gan šiurpokas,...

Gyvenime visad susiduri su pirmu įspūdžiu. Pirmą kartą pamačius patrauklų žmogų nužvelgi jį nuo galvos iki kojų. Su knygomis taip pat būna panašiai: šį kartą mane patraukė knygos viršelis. Jis gan šiurpokas, žadantis įtemptą siužetą, netgi siaubio elementus ir sufleruoja greitą knygos perskaitymą. Tačiau nuėmus viršelį (knygą turi ne itin patogų "rūbą", nes norisi jį nuimti, maišo skaityti) nustembi, kad knyga parašyta tokiu "ale" senesniu šifru, o lapai gelsvi. Tarsi atvertei seną, paslaptingą istoriją.

Taip pat keistai nuteikia, kad knygos autorius norvegas. Kažkaip mintyse pagalvoji, tai negi ir norvegai gali taip įtraukiančiai pasakoti siužetus. O patikėkite, jie gali! Neveltui Jo Nesbo laikomas vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų PASAULYJE. Jau ieškosiu ir kitų autoriaus romanų. Tad pliusas šiai knygai: sužadino smalsumą kitoms autoriaus knygoms.

Pats knygos siužetas nelabai išsiskiriantis iš kitų detektyvinių romanų: žudomos moterys, policininkai bando viską sudėti į lentynėles - kas, kaip ir kodėl. Įtariamieji kinta, atsiranda vis naujų aukų, kurias lydi toks nekaltas atributas - Sniego senis. Žudikas diktuoja visas žaidimo taisykles, ir rodos, kad stebi pagrindinio veikėjo - detektyvo - tolimesnius žingsnius. Ne tik sniego senis yra toks "nederantis", netinkamas atributas purvinoms žmogžudystėms, bet ir pirmasis sniegas (vos iškritus pirmajam sniegui atsigauna nesugaunamas nusikaltėlis). Sniegas visada simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, baltą švarią spalvą. O štai čia sniegas slepia kažką purvino, neišaiškinto.

Žinoma, aš iki paskutinio nusikaltėlio įvardijimo nežinojau kas jis (o tai vienas iš knygos teigiamų ženklų). Man asmeniškai labai patiko viena siužeto gijų: ji buvo labai neryški - šalia pagrindinio veiksmo - tai pagrindinio veikėjo gebėjimas per miegus lunatikuoti - vaikščioti ir kai ką apčiuopiamo nuveikti. Neatskleisiu ką, nes knygos pabaigoje tas parodoma. Tai yra toks labai mistiškas požymis, tačiau suteikiantis veikėjui dar daugiau charakterio spalvų.

Puiki knyga geram savaitgaliui. Prikausto dėmesį. Protas neatsipalaiduoja, o vaizduotė vis veda prie naujų įtariamųjų. Labai įdomiai sudėlioti knygos skyriai: negali praleisti veikėjų žodžių, veiksmų, nes bus kitas skyrius ir bijai, kad neprisiminsi kas prieš tai vyko. Knygos skaitytojas privalo būti įsitempęs, budrus.

Žanras: kriminalinis romanas

Puslapių skaičius: 472

Leidykla: Baltos lankos

Vertė: Giedrė Rakauskaitė

Perskaityta: 2014-02-17

Vertinimas: 4/5

M. K. Čiurlionis "Laiškai Sofijai", Vaga, 1973.



Ką tik užvertusi paskutinį knygos lapą, jaučiuosi persmelkta mūsų didaus kompozitoriaus, tapytojo laiškų, rašytų mylimajai, žmonai, šviesos, būties. Rodos, slapta...

M. K. Čiurlionis "Laiškai Sofijai", Vaga, 1973.



Ką tik užvertusi paskutinį knygos lapą, jaučiuosi persmelkta mūsų didaus kompozitoriaus, tapytojo laiškų, rašytų mylimajai, žmonai, šviesos, būties. Rodos, slapta prisiliečiau prie šių dviejų didžių sielų istorijos, alsuojančios nesibaigiančia meile, tampriu dvasiniu ryšiu, bičiulyste. Rodos, pati dalyvavau, susitapatinau su M. K. Čiurlionio mylimąja.

Džiaugiuosi, kad pirma perskaičiau laiškus, o tik po to peržiūrėjau amerikiečių režisieriaus Roberto Mulanno 2013 metais pastatytą filmą "Laiškai Sofijai". Kodėl džiaugiuosi? Ogi todėl, kad filmas tik iš dalies atitinka laiškų turinį ir dvasią, mano nuomone, sumenkina M. K. Čiurlionio asmenybę rodant išgalvotas scenas, kuomet Čiurlionis pasiduoda šlovės ir alkoholio įtakai ir išduoda savo būsimą žmoną, geriausią draugą. Taip pat nė laiškuose, nė kituose šaltiniuose nėra net menko užsiminimo apie Sofijos gerbėją rusą, kuris gviešiasi merginos meilės, siekdamas ją padaryti savo meiluže. O ir Sofijos vaidmenį atliekanti aktorė visiškai neįtikinanti, nenatūrali. Tačiau telieka filmas nuošaly, norėtųsi įdėmiau pažvelgti į pačią knygą, kurią sudaro 54 M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai, šiek tiek Sofijos atsiminimų, Čiurlionio ir Sofijos susirašinėjimai su artimaisiais, bičiuliais, įvairiais meno ir kt. veikėjais ir jų atsiminimai apie M. K. Čiurlionį.

Kokie laiškai Sofijai, kuo jie dvelkia, koks žodis, turinys? Visų pirma laiškai alsuoja didžiule meile, atsidavimu, rūpesčiu, pagarba, netgi sudievinimu: "Motule mano ir vaikeli mieliausias!", "Zose, Zosele, vienintele!", Na, matai, kokia Tu nepaprasta! Ir kaip Tavęs nemylėti? Kaip nesižavėti? Kaip nesiilgėti Saulutės Šviesiosios?". Ne viename laiške kompozitorius į savo mylimąją kreipiasi ne tik kaip į moterį, mylimąją, bet kaip į geriausią draugą, svarbiausią žmogų, kuriuo pasitiki besąlygiškai. Zosei menininkas patiki ne tik savo širdį, bet ir meno kūrinius - paveikslus, sutuoktiniai veikia išvien, kartu parašo ir išleidžia knygą "Lietuvoje", regis, vienu ritmu plaka jų širdys, kiaurai viens kitą regi sielos akys, o negalėjimas fiziškai būti visad kartu dažnai rodosi nepakeliama duotybė. M. K. Čiurlionio žodis labai emocingas, nuoširdus, laiškai neretai virsta tarsi mažyčiais meno kūriniais, šįsyk ne muzikos ir dailės, o žodžių, kurie tarsi poetizuota pasaka veržiasi iš kūrėjo dvasios gelmių. Netgi gana gausi faktinė informacija, buitiniai faktai nepažaboja laiškų meninio pulsavimo. Laiškuose atsiskleidžia ne tik M.K. Čiurlionio sielos tyrumas, kūrėjo talentas (turint omenyje ne tik muziką ir dailę, bet ir rašymą, kuomet kalboje gausu metaforų, epitetų, palyginimų) bet ir puikus humoro jausmas. Iš laiškų matyti trapi kūrėjo dvasia, jautri psichika, nes neretai puolama į visišką desperaciją negalint matyti ir paliesti savo mylimosios...

Deja, šiems jauniems talentams, bendros dvasios žmonėms nebuvo lemta ilgai būti kartu. Kūrėjas susirgo sielos liga, o vėliau netikėtai, žaibiškai susirgo ir kūnas, tad menininkas mirė, palikdamas savo žmoną, dar kūdikį dukrelę, visus bičiulius, artimuosius, meno kūrinius, būdamas vos 35-erių metų. Svarbu tai, kad Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė mirus vyro kūnui liko amžinai kartu su vyro dvasia, ištikimai, besąlygiškai, kantriai.

Keli įdomūs faktai apie autorę: Karin Alvtegen, tai - moteris, turinti įgimtą rašymo geną - ji Astridos Lindgren palikuonė, su kuria vaikystėje žaisdavo "piktosios raganos" žaidimą, tai - moteris, kurią paskatino rašyti...

Keli įdomūs faktai apie autorę: Karin Alvtegen, tai - moteris, turinti įgimtą rašymo geną - ji Astridos Lindgren palikuonė, su kuria vaikystėje žaisdavo "piktosios raganos" žaidimą, tai - moteris, kurią paskatino rašyti netekties skausmas: būdama nėščia devintą mėnesį, ji neteko brolio Magnuso, kelerius metus ją kankino depresija, panikos priepuoliai, kaip pati sako, jautėsi taip, tarsi jos sielai reikėtų išsivemti... na sakyčiau, kad sielai su kaupu pavyko tai padaryti... dabar K. Alvtegen karūnuojama skandinavijos detektyvų karaliene...

Šis tas iš knygos paraščių*: radau keletą vietų, kuriose aprašomi paveikslai, visiška smulkmena, neturinti jokios reikšmės, bet kažkodėl labai patraukusi dėmesį. (Beveik apvalus kambarys, kuriame stovėjo, priminė didelę salę su keletu pravertų durų. Langų nebuvo. Pro atviras duris girdėjosi balsai ir pritildyta radijo muzika. Aplinkui kabėjo apie dvidešimt paveikslų su dideliais auksiniais ir sidabriniais kiaušiniais. Po kiekvienu kiaušiniu lyg ir kažkas parašyta, bet reikėjo būti toleriagiu arba perdėtai smalsiam, kad galėtum įskaityti tą smulkų raštą.). Et, visgi aš turbūt perdėtai smalsi, nes išties knieti sužinoti, kas galėjo būti parašyta po tais kiaušiniais...

* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...



------------------------------------

Apie pažintį su knyga. Negaliu pasakyti, kad esu detektyų gerbėja. Niekuomet specialiai nepirkau tokio žanro knygos (net S. Larsen knygas gavau dovanų, nes pati pagailėjau pinigų...), bet kartais malonu atsidurti išmoningai sukurtoje įvykio vietoje, sukti galvą, kas kaip kur ir kada, už ką ir dėl ko.

Regis, šįkart įvykio vietoje atsidūriau ne tik aš, bet ir pats knygos herojus, Peteris Brulinas, kuris keisto atsitiktinumo dėka tapo privačiu sekliu, tiesa, tai įvyko pačiu laiku, nes jo pečius slėgė finansiniai rūpesčiai, o už išnarpliotą bylą Peteriui buvo pažadėtas skolos išpirkimas. Bylą, žinoma, jam pavyko išnarplioti, skolą grąžinti - taip pat. Dar daugiau - jis rado tikrą draugą, atnaujino santykius su seserimi, bet kartu buvo priverstas grįžti į savo praeitį, kuri tiesą sakant, gana skausminga ir lydima praradimų, atstūmimų, nusivylimų...

Apie veiksmą. Brulinas turi rasti turtingą asmenį šantažuojančia bobą. O ji, tikra rakštis subinėj. Vienu žingsniu priekyje, visada žino Peterio ir šantažuojamo vyro buvimo vietą ir jų planus bei ketinimus... Šiurpoka maniakė, vis šiaušiausi beskaitydama... O skaitėsi greitai ir skaniai...
Na, man nepavyko atspėti, kuris veikėjas yra blogietis. Bet aš to ir nesistengiau padaryti, nežinau, ar sąmoningai, ar tiesiog mėgaudamasi tuo, kaip autorė geba įtraukti ir prikaustyti dėmesį. O svarbiausia, kad tai ne vien tik detektyvas, bet šiek tiek daugiau. Puikiai atskleistas pagrindinimo herojaus vidinis pasaulis, tarpusavio santykiai su artimaisaisiais. Žodžiu, didelis riebus pliusas.

Tiesa, kalbant apie knygos vertinimą balais, karmos taškais ar dar kokiais kitais matavimo vienetais... Nežinau, aš nesugebu rašyti pažymių. Man bet kuri knyga - šventas reikalas, jei ji išvydo dienos šviesą, reiškia, kad buvo to verta... Visuomet rasiu kažką, kas knygoje mane sužavės, sužadins vienokią ar kitokią emociją... Ir dažniausiai ta emocija - teigiama. Todėl, palengvindama sau darbą, jokių skaičiukų nerašysiu, tiesiog konstatuosiu faktą, ar norėsiu tęsti pažintį su autoriumi, ar, deja, ne.

Tai štai, Karin Alvtegen su savo pirmuoju kūriniu mane užkabino, ir aš mielai pratęsiu pažintį su kitomis jos knygomis. Ir dar - nuo šiol detektyvams pinigų nebegailėsiu ir dažniau juos įtrauksiu į savo skaitalus, nes nu velnias, maloniai nustebino šis veikalas.

Šiaip, aš nesu didelė „Beveik suaugę“ serijos megėja. Man daug labiau patinka „Išpažintys“. Esu pilnai perskaičiusi tik vieną „Beveik suaugę“ knygą, o dvi turėtas namuose bijojau net atsiversti. Tiesa, šią...

Šiaip, aš nesu didelė „Beveik suaugę“ serijos megėja. Man daug labiau patinka „Išpažintys“. Esu pilnai perskaičiusi tik vieną „Beveik suaugę“ knygą, o dvi turėtas namuose bijojau net atsiversti. Tiesa, šią knygą buvau pradėjusi skaityti, bet kai įrašiau ją į sąrašą, net nebegalėjau pasakyti apie ką ji – man ji neįsiminė.
Bet „Slapti dienoraščiai“ mane išties nustebino. Man ji patiko! Mėgstu tokias psichologines knygas, dienoraščius, kur aprašomos mintys ir jausmai. Kai gali pažvelgti, kaip veikėjas suprato vieną įvykį, kaip galvoja apie kitą. Kai gali įsikūnyti į sielą.
Šios knygos scenarijus toks – septyniolikmetė Keitė gyvena su seserimi Sofija ir jų negiminaite Lile. Jos mama ir tėtis paliko jas, dar visai mažas. Kai Sofija pagimdo Keitės dukterėčią Anastasiją (vėliau Keitė ją pervadino Hete), Keitė nusipėrka tris blonknotus dienoraščiams – raudoną, geltoną ir mėlyną. Raudoname dienoraštyje ji aprašo dienas, kelis sakinius kiekvienai, labiau jau jausmus. Aprašo kaip keista būti teta, ir kaip jai tai patinka. Geltoname rašo istoriją apie moterį, labai stebėtinai panašią į ją. O mėlyname ji užrašo vienintelį prisiminimą apie tėtį. Dar įsiterpia spontaniškai išspausdinti puslapiai – juose beveik visada aprašo vieną įvykį, dažniausiaiprasideda žodžiais „Kai...“ ir „Po to kai...“.
Gali rasti ir paslaptingą ir ypatingą susitikimą su vaikinu iš knygyno, ir šelionės, pyragus su geriausia drauge, bei piktį, barnius ir grasinimą išvažiuoti. Bei svajones. Daugiausia svajones. Neįtikimą vaizduotę.
Tai labai jautri knyga. Supranti Keitės sąmišį, apmąstymus.. Man ypač patiko, kad ji su sese Sofija yra pamišusios dėl knygų – jų gyvenimas paremtas jomis. Taip pat raudonojo dienoraščio įrašo pradžioje ji užrašo tuo metu klausomą dainą – dažniausiai dainos būna Crowded House atlikimo – tai galima dar labiau įsijausti.
Ši knyga moka „Pasitalpinti“ tavo mintyse. Vietos jai užteks. Jos neapsakysi žodžiais, bet ji kažkuo ypatinga - tai gal ir yra tokia, kaip visos šio stiliaus knygos, bet ji išsiskiria! Visa tai paprasta, kasdienišką, visiems suprantama, pažistama. Ši knyga – kaip įprastas sumuštinis, tik su rečiausio pasaulyje sūrio skiltelėmis ir pagardintas avietėmis, nuskintomis nuo begalybės krašto.
Knyga gal ir nesiskaito labai lengvai – turi sustoti ir pagalvoti apie tai, ką perskaitei. Kitaip tiesiog bus dar viena perskaityta knyga. Ir tiek. Pagaliau turi suprasti kokią reikšmę turėjo ši knyga tau.
Rekomenduoju visiems. Surizikuokit! Nors pasidarys netgi truputį gaila, ją perskaičius, jūs nieko neprarasite sugaišę kiek laiko (aš užtrukau 2 dienas). Net jei jums nepatinka „Beveik suaugę“.

Labai suintrigavo pavadinimas, tuo labiau, jog jis priminė man apie seniai skaitytą Colleen McCullough knygą "Erškėčių paukščiai". Nieko nelaukusi ėmiausi šios knygos, tačiau, varge, labai išvargino šios knygos...

Labai suintrigavo pavadinimas, tuo labiau, jog jis priminė man apie seniai skaitytą Colleen McCullough knygą "Erškėčių paukščiai". Nieko nelaukusi ėmiausi šios knygos, tačiau, varge, labai išvargino šios knygos paprastumas, pirmųjų puslapių galbūt banalumas. Iš tikrųjų didžiausią skaitymo nemalonumą patyriau iki 50 psl. Nepaisant to, ši knyga privertė mane susimąstyti, jog tokį romaną galėjo parašyti tik nuoširdžiai ir besąlygiškai mylėjusi ir labai kentėjusi moteris, kuriai gyvenimo prasmę sugrąžino tikėjimas. Ši knyga man priminė vieną, gana žymią citatą, jog tikėjimas Dievu yra geriausias vaistas nuo visų žmoniją užpuolusių ligų.

Pačia paskutine knyga šiame iššūkyje tapo "Paklausk dulkių". Susižavėjau, kad tai padarė didelę įtaką didžiajam literatūros cinikui Charlesui Bukowskiui, tačiau susiskaitė labai sunkiai ir neskaniai. Matyt nuo lietuvių...

Pačia paskutine knyga šiame iššūkyje tapo "Paklausk dulkių". Susižavėjau, kad tai padarė didelę įtaką didžiajam literatūros cinikui Charlesui Bukowskiui, tačiau susiskaitė labai sunkiai ir neskaniai. Matyt nuo lietuvių privalomos literatūros, kur visur paukščiai ir paukštytės nebematau grožio tokioje grožinėje literatūroje.

Didelis pliusas knygai, kad buvo visi taškai, tarpai ir pastraipos :D nes pas Bukowskį mane tas truputį erzino, taip pat pliusas už tai, kad nėra visiškos girtuoklystės, kaip pas seniau minėtą autorių. Patiko apnuoginta siela, rašytojas bando perteikti, kad iš per didelio noro gali gautis šnipštas. Pagrindinis veikėjas nori tapti garsiu rašytoju, tačiau iš per didelio susijaudinimo nesugeba patenkinti moters. Tai tarsi ieškojimas tos tobulos akimirkos, kur viskas vyksta savaime.

Vertinimas 8/10

Oficiali anotacija:

1939 m. pasirodžiusio romano "Paklausk dulkių" pagrindinės temos - skurdas, kūrybinis gyvenimas, imigranto identiteto paieškos. Atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele, badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano "Rugiuose prie bedugnės" veikėją Holdeną Kolfildą. Ypač įsimintinas ir paradoksalus Bandinio meilės ryšys su meksikiete Kamila, temperamentinga jų istorija atskleista su ironija ir psichologiniu įžvalgumu.

Viena paskutiniųjų iššūkio knygų pasitaikė labai laiku, į iššūkį įtraukta tiesiog kaip klasikinė, kurią kada nors norisi perskaityt. Taigi mokykloje per istorijos nagrinėjamas antrasis pasaulinis karas, Paryžius, kurį...

Viena paskutiniųjų iššūkio knygų pasitaikė labai laiku, į iššūkį įtraukta tiesiog kaip klasikinė, kurią kada nors norisi perskaityt. Taigi mokykloje per istorijos nagrinėjamas antrasis pasaulinis karas, Paryžius, kurį aplankiau šį pavasarį. Matytos vietos, bet šį kartą mažai romantikos, daug baisaus pasakojimo, kuris priverčia užgniaužti kvapą.

Kadangi esu skaičiusi šio autoriaus keletą knygų siužetas nenustebino, bet vis dar sugebėjo įtraukt. Tačiau nemanau, kad sekanti Remarko knyga galėtų sudominti, tiesiog pamažu įprantu ir niekas nebestebina. Galbūt po pusmečio pasiimsiu kokią "Naktį Lisabonoje" ir gerdama arbatą perskaitysiu ją per porą prisėdimų. Matyt prieš tai skaitytų knygų sukeltos mintys dar nespėjo susigulėti, dėl to "Triumfo arka" nepaliko tokio neišdildomo įspūdžio.

Oficiali anotacija:

1939-ieji. Paryžius. Čia prieglobstį randa iš Vokietijos pabėgęs chirurgas Ravikas - pasą, pilietybę ir tapatybę praradęs emigrantas. Jis apsigyvena pigiame viešbutyje ir ne taip seniai pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo košmarus bando nuskandinti alkoholyje. O ant slenksčio - naujo karo grėsmė. Mylimos moters savižudybė, nelegalus darbas klinikoje, nuolatiniai gestapo persekiojimai priverčia Raviką vaikščioti itin trapiu gyvenimo lynu - įtampa, nerimas ir baimė nuolat šalia. Cinišką Raviko pasaulį nuskaidrina artistė Žoana Madu. Surusenusi meilė leidžia bent trumpam pamiršti beprotybės apimtą pasaulį ir į viską pažvelgti su humoru ir ironija. Tačiau bėglio statusą turintis vyriškis mylimai moteriai gali pasiūlyti tik amžiną slapstymąsi ir nesaugumą...



Citata:

"Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje - gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių."

Verinimas 10/10 ( esu neabejinga klasikai)

Skaičiau, kad yra šios knygos ekranizacijos, būtinai kokį liūdną vakarą susirasiu ir pažiūrėsiu :)

Knygos autorius savo knygose pateikia nemažai faktų. Jo knygos tarsi enciklopedijos, dovanojančios ne tik informaciją, bet ir gerą nuotaiką. Nuostabiai talentingai parašytos knygos. Populiarios visame pasaulyje. Tad jau senokai...

Knygos autorius savo knygose pateikia nemažai faktų. Jo knygos tarsi enciklopedijos, dovanojančios ne tik informaciją, bet ir gerą nuotaiką. Nuostabiai talentingai parašytos knygos. Populiarios visame pasaulyje. Tad jau senokai ir man norėjosi į rankas paiimti bent vieną knygą ir įsitikinkti, ar tai ką kalbą žmonės yra tiesa.

Ir tikrai. Bill Bryson pateikia nemenką kiekį žinių, pavardžių ir visokiausio pobūdžio informacijos. Bet tai nėra nuobodu, tai įtraukia ir sudomina. Dairiausi po namus. Niekada net nabuvau susimąsčiusi apie daugelį dalykų, kurie pateikiami šioje knygoje. Tai tarsi atvėrė akis ir leido žvalgytis po savuosius namus kitaip. Pamąstyti, kodėl vienokia ar kitokia namų spalva, kodėl šį ar kitą daiktą turime ir iš kur jis atkeliavo. Niekuomet nebuvau taip giliai susimąsčiusi apie mus supančią aplinką. Visuomet kurdamas namus tik galvoji apie jų jaukumą, bet niekuomet nesusismąstai apie tykančius pavojus. O dabar jau žinau. Ir už tai esu labai dėkinga Bill Bryson. Tad, matyt, kitų metų iššūkis bus į rankas paiimti dar bent vieną šio žurnalisto knygą. Ir tikrai žinau, ji nenuvils, o tik praplės mano akiratį.

Tad į duris beldžiantis naujiesiems metams, linkiu atradimų kitais metais!

Rūta

Laimono Tapino knyga mane sužavėjo. Pamenu, kai pirmą kartą ją laikiau rankose. Tuomet mane sužavėjo pavadinimas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Jau tuomet mintyse mačiau laiškanešį ir dykumas. O juk visuomet...

Laimono Tapino knyga mane sužavėjo. Pamenu, kai pirmą kartą ją laikiau rankose. Tuomet mane sužavėjo pavadinimas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Jau tuomet mintyse mačiau laiškanešį ir dykumas. O juk visuomet laiškanešys, tai nešantis žinią. Iš toli, iš mylinčių, iš nepaprastai brangių, iš nepaprastai pasiilgtų. Tas vaizdinys, kaip dykumoje jis paklydęs, ieškantis ir pagaliau atrandantis. Tą reikiamą adresą, tą reikiamą žmogų, ta reikiamą veidą. Ir tas žmogus, kuris gauna žinią. Koks jis, ko jis laukė, ko tikėjosi. Ir išvis ar laukė? Tokios mintys sukosi mano galvoje, kai rankose laikau knyga. Tačiau kai verčiau puslapį po puslapio vaizdinys pildėsi ir keitėsi. Laimonas Tapinas nudirbo nemenką darbą, pasakodamas apie vieną talentingiausių Lietuvos asmenybių. Skaitai ir jauti, kiek daug širdies ir darbo, sudėjo į šį savo kūrinį. Taip kaip kadaise pats Vytautas Žalakevičius atiduodavo visas savo jėgas savo kūrybai, kuri jo paties netenkino, kuri jam kartais buvo tarsi bausmė, kartais tarsi didžiulė žaizda, bet be kurios jis nebūtų buvęs tas Vytautas Žalakevičius. Nuostabiais darbais menamas Vytautas Žalakevičius, nuostabiais vardais buvo vadinamas ir vertinamas, bet visgi jis buvo žmogus, su sudėtingu charakteriu, žmogus, kuris iš šalia esančių reikalaudavo šimtaprocentinio atsidavimo, o pats, matyt, atiduodavo ir du šimtus, jei tik sugebėdavo. Reiklus, bet beprotiškai talentingas. Smagu ir džiugu, kad tokių žmonių Lietuva turi. Ir negaliu sakyti turėjo. Nes jo talentas dar jaučiame ir mes. Tik reikia nebijoti prisiliesti prie jo kūrybos. Ir reikia dėkoti tokiems žmonėms, kaip Laimonas Tapinas, kuris nesistengia parodyti Vytauto Žalakevičiaus tik teigiamai ar neigiamai, jis leidžia pačiam žmogui susikurti savo vaizdinį ir savo supratimą. Leidžia pamatyti savąjį Laiškanešį, kuris nuolat nešą žinią ir beldžiasi į mūsų širdžių duris. Tik reikia tas duris atverti. Atverkime. Ir atraskime tai, ko trūksta ir tai, ko ieškome.

Rūta