Jodi Picoult savo knygose aprašo vis kitą pasaulyje aktualią problemą. Šioje knygoje aprašyta šeima susidūrusi su reta trapių kaulų liga, kuria serga jauniausia šeimos narė Vilou. Nors asmeniškai nepažįstu, žmonių...

Jodi Picoult savo knygose aprašo vis kitą pasaulyje aktualią problemą. Šioje knygoje aprašyta šeima susidūrusi su reta trapių kaulų liga, kuria serga jauniausia šeimos narė Vilou. Nors asmeniškai nepažįstu, žmonių sergančia šia liga, tačiau šios knygos siužetas įtraukia taip, kad atrodo pati jame dalyvavau. Knygoje nagrinėjama ne tik ligos ir su ja susidūrusių žmonių tema, bet ir dėl pinigų paaukota draugystė. Vilou mama paduoda savo geriausią daugę, savo ginekologę, į teismą, dėl per vėlai nustatytos dukters diagnozes. Toks moters poelgis sugriauna ne tik santykius su drauge, bet ir savo šeimą.

Keletas patikusių minčių:

"Ar įmanoma ilgėtis žmogaus, kurio nepaysti?"

"<...> retkarčiais norėdamas padaryti gerą kitam, turi pasielgti blogai."

"<...> mus formuoja mums tenkanti našta."

"Šeima niekad nebūna tokia, kokios norėtum. Visi mes trokštame to, ko negalim turėti: tobulo vaiko, rūpestingo vyro, mamos, kuri mūsų neapleistų. Gyvename savuose lėlių nameliuose visiškai nenutuokdamo, kad bet kurią akimirką nematoma ranka gali įlįsti vidun ir pakeisti visut viską, prie ko esam pripratę."

"Kai kada meluojam, kad išsigelbėtume patys, kai kada - kad išgelbėtume kitus."

"Tėvai - ne tie žmonės, iš kurių atsirandi. Tai žmonės, kuriais nori būti užaugusi."

Apie knygą:

Hmm.. Ką galiu bepridurti.. Kaip ir kitos "Tauputės bibliotekos" knygos, ši nuotaikinga knyga puikiai tinka minčių prablaškymui. Knygoje aprašoma istorija apie dvidešimt penkerių metų merginą pasprukusią nuo...

Apie knygą:

Hmm.. Ką galiu bepridurti.. Kaip ir kitos "Tauputės bibliotekos" knygos, ši nuotaikinga knyga puikiai tinka minčių prablaškymui. Knygoje aprašoma istorija apie dvidešimt penkerių metų merginą pasprukusią nuo sužadėtinio pamatyti pasaulio. Visą gyvenimą mergina gyvenusi tik su tėvu pastoriumi, ji nori patirti viską (alkoholinius gėrimus, nukeliauti į Havajus..) kuo galima greičiau. Ir jos kelyje pasimaišo gražuolis JAV maršalas. Tikriausiai visi žinote kaip tokios meilės istorijos baigiasi.. :)

Rekomenduoju knygą visiems romantikams.

Tai apysakų rinkinys. Pirmoji apysakų dalis (Dievai ir mechanizmai) - politika, tarpvalstybiniai karai, valdžia ir įtakos zonos. "Burning Bush" - smogikų, mokslininkų ir valdžios komandos operacija, kurios metu pasitelkiant...

Tai apysakų rinkinys. Pirmoji apysakų dalis (Dievai ir mechanizmai) - politika, tarpvalstybiniai karai, valdžia ir įtakos zonos. "Burning Bush" - smogikų, mokslininkų ir valdžios komandos operacija, kurios metu pasitelkiant inovatyvias technologijas (siųstuvą implantuotame dantyje) įtakojami Busho sprendimai. Labai smagiai susiskaitė, netrūksta gero peleviniško humoro. Sunkiausiai pasirodė įveikiama antroji apysaka, likau iki galo jos nesupratus. Norint pagauti visas Pelevino užslapstytas prasmes reikia turėti gerą politinių žinių bagažą, matyt čia ir buvo pagrindinė problema. Shame on me :)

Antroji apysakų dalis (Mechanizmai ir dievai) - gyvenimo filosofija, metafizika. Labiausiai patiko "Sėkmingų įsikūnijimų viešbutis" - liūdnoka istorija apie (ne)sėkmingą angelo bandymą padėti savo kūriniui įsikūnyti tuštutės įsčiose.

Hermano Hesė "Sidharta" - tai filosofinė knyga apie kiekvieną iš mūsų.

Pastebėjau, kad kuo gilesnė knyga, kuo daugiau filosofinių klausimų iškelia bei suteikia atsakymų - tuo ji plonesnė. Tuo glausčiau ir aiškiau viskas...

Hermano Hesė "Sidharta" - tai filosofinė knyga apie kiekvieną iš mūsų.

Pastebėjau, kad kuo gilesnė knyga, kuo daugiau filosofinių klausimų iškelia bei suteikia atsakymų - tuo ji plonesnė. Tuo glausčiau ir aiškiau viskas parašyta, neišsiplečiant, neaprašinėjant nesvarbių dalykų, o tik tai, kas svarbu. Tokia ir yra ši knyga - tai trumpas pasakojimas apie jaunuolio Sidhartos gyvenimą, jo savojo Aš ieškojimą, gyvenimo klystkelius, klaidas, mokymą bei išmokimą. Knygoje galima rasti labai daug patarimų, pamokymų, kuriuos galima būtų visus cituoti kaip tikrąją tiesą. Tačiau pats Sidharta, nepasikliovė jokiu mokymu, jokiom tiesiom, būdamas jaunas išėjo iš namų, kad pats atrastų savąjį kelią, tiesas, bei gyvenimo prasmę.

Knygos siužetas , tai kaip žmogaus gyvenimas nuo jo gimimo iki mirties, su visais klystkeliais ir išmoktom pamokom. Vertėtų perskaityti kiekvienam, ypač, kas mėgsta filosofines, bet paprastai parašytas knygas, kaip R.Bacho kūryba.

Keletas patikusių minčių iš knygos:

Išmintis neperduodama. <...> Žinias galima perduoti, bet išminties - ne. Ją galima rasti, išgyventi, ji gali mus nešti, galima su ja daryti stebuklus, bet jos išsakyti ir pamokyti negalima.

Kai žmogus ieško, tada lengvai atsitinka, kad jo akys mato tik tą dalyką, kurio ieško, ir jis nieko kito neįstengia pastebėti ar suvokti, nes visą laiką galvoja tik apie ieškomą daiktą - jis turi tikslą, apsėstas savo tikslo. Ieškoti - tai turėti tikslą. Bet rasti - vadinasi, būti laisvam, atviram pojūčiams, neturėti jokio tikslo.

"Danielius Dalba ir kitos istorijos" yra visiškai kitokia K.Sabaliauskaitės knyga visom prasmėm. Pirmiausia - tai esė ir apsakymų knyga, o pirmosios jos dvi knygos buvo romanai. Antra, kas labiausiai krenta į akis vos pradėjus...

"Danielius Dalba ir kitos istorijos" yra visiškai kitokia K.Sabaliauskaitės knyga visom prasmėm. Pirmiausia - tai esė ir apsakymų knyga, o pirmosios jos dvi knygos buvo romanai. Antra, kas labiausiai krenta į akis vos pradėjus skaityti - tai rašymo stilius. Šioje knygoje pamatome visiškai kitokią K.Sabaliauskaitę, nieko panašaus į prieš tai skaitytus jos kūrinius. Knygoje vyrauja autorei nebūdingas žargonas, daug nenorminės, netaisyklingos kalbos, kuria galbūt bandoma šokiruoti skaitytoją, taip pat nebūdinga pasakojimo vieta - pirmuose jos romanuose veiksmas vyko Vilniaus senamiestyje, o čia veiksmas persikelia ir į kitus pasaulio didmiesčius - Paryžių, Niujorką. Paskutiniame skyriuje labiausiai jaučiamas postmodernizmas - pasakojama ironizuojant literatūros pasaulį. Nėra nieko kas primintų barokiškosios "silva rerum" autorės braižą. .

"Danielius Dalba ir kitos istorijos" - tai knyga sudaryta iš atskirų trumpų pasakojimų, kurie tarsi mozaika susideda į vieną bendrą istoriją. Veiksmas vis persikelia į kitą miestą, kitą laikotarpį; vyksta tai dabartyje, tai prisiminimuose. Aprėpiamos šių dienų aktualijos, kasdienybė - santykiai, emigracija, nuodėmės, silpnybės, yra visko: ir meilės, ir pavydo, ir juoko ir slogių praeities šešėlių. Vaizduojamas visoks Vilnius, ir laisvas, ir užimtas.. Su žydais, vokiečiais, ir sovietais. Atrodo į šią palyginus nestorą knygą sudėta visa Lietuvos istorija, atvaizduota trumpuose pasakojimuose, skirtingų žmonių gyvenimuose, jų kasdienybėje..

Rekomenduočiau ją tiems, kas jau yra skaitę Sabaliauskaitės kūrybos, vien dėl to, kad pamatyti, kaip gali tas pats žmogus rašyti visiškai kitaip. Ne tik žanro atžvilgiu, kas nėra taip reta, tačiau visiškai kitokiu stiliumi. Tuo knyga tikrai šokiruoja bei intriguoja. Tačiau išliko vienas bendras dalykas visoms autorės knygoms - tai itin meistriškas vaizdų perteikimas, neesu skaičius jokio kito autoriaus kūrinių, kuris taip vaizdingai perteiktų detales.. Skaitydama skyrių "Filomena važiuoja į Londoną" , kuriame buvo aprašoma paprasta scena,moters arbatos pertraukėlė, pyragaičiai buvo taip vaizdingai aprašyti, kad net jutau jų skonį..

"Meilė tarp skirtingų būtybių, priklausančių dviem padalyto pasaulio pusėms..."

Kai gauni dovanų knygą iš žmogaus, kuris lengvai pakvaišęs dėl fantastinių kūrinių, nežemiškų kūnų ir visatos paslapčių...

"Meilė tarp skirtingų būtybių, priklausančių dviem padalyto pasaulio pusėms..."

Kai gauni dovanų knygą iš žmogaus, kuris lengvai pakvaišęs dėl fantastinių kūrinių, nežemiškų kūnų ir visatos paslapčių tyrinėjimo, galvoji, kad ir gautoji knyga bus kažkas panašaus. Niekada nesu skaičiusi Jaroslavo (matau, kad rašydama vardą knygų sąraše suklydau) kūrinių, aš net nežinojau, kad jis lietuvių autorius, kol neperskaičiau anotacijos. Ir pakako perskaityti vos kelis puslapius, kad supračiau, jog mano susidaryta nuomonė apie knygos tematiką yra klaidinga.

Pagrindiniai knygos veikėjai yra žmonės ir storai (žmonės paversti gyvuliais, o gal gyvuliai niekada nebuvę žmonėmis). Storai išore niekuo nesiskiria nuo žmonių, bet juos valgo (detaliai aprašomas storų skerdimas - žudymas), veda kergti. Ir žurnalistas isimylėjęs savo storę, su ja kartu pabėgęs.

Kuo toliau skaitai knygą, tuo daugiau klausimų kyla, pateikiami atsakymai nenuramina, o baisiausia tai, kad skaitydamas knygą, matai šių dienų žmonių žiaurumą, neteisybę ir savęs vedimą į niekur.

"Maša, arba postfašizmas" mane šokiravo, žiauriai šokiravo. Ir net nežinau, kai šią knygą vertinti. Yra geros knygos, yra blogos knygos, o ši.... Pagal tai, kaip ji mane nustebimo, privertė susimąstyti, skiriu 8,5 balo iš 10 galimų.

Jaroslavas Melnikas "Maša, arba postfašizmas". Leidykla ALMA LITTERA. 248 psl.

Palyginus su pirmaja bei antraja šios serijos knygų dalimis, trečiojoje daugiau veiksmo, įtampos ir kur kas idomesnis siužetas. Mano nuomone, tai geriausia šios trilogijos dalis. Tiesa, tai ir vienintelė trilogijos dalis, kurią...

Palyginus su pirmaja bei antraja šios serijos knygų dalimis, trečiojoje daugiau veiksmo, įtampos ir kur kas idomesnis siužetas. Mano nuomone, tai geriausia šios trilogijos dalis. Tiesa, tai ir vienintelė trilogijos dalis, kurią skaičiau originalo (anglų) kalba.

Galbūt, ši dalis man patiko labiau, nes pagrindinė veikėja (Ana) pagaliau atskleidė savo tikrąjį charakterį, t. y. mažiau verkšlėno ir aklai pakluso, ėmėsi iniciatyvos, išreikšdavo savo nuomone, nebijojo prištarauti ir pati už save kovojo.

Nors perskaičiau visas tris šios serijos dalis, bet turiu pripažinti, kad jos man nepaliko didelio neišdildomo įspūdžio. Rekomenduočiau šias knygas tiems, kurie nori lengvo (vietomis erotinio ☺) skaitalo.

Pirmoji Kajoko knyga, kurią skaičiau. Tiko ir patiko. Švelniai ir brandžiai. Jis pats užvadinęs "eseistinės užsklandėlės". Aš vadinčiau "lengvi riešutukai". Maksimum puslapis turinio vienai užsklandėlei, bet tas turinys...

Pirmoji Kajoko knyga, kurią skaičiau. Tiko ir patiko. Švelniai ir brandžiai. Jis pats užvadinęs "eseistinės užsklandėlės". Aš vadinčiau "lengvi riešutukai". Maksimum puslapis turinio vienai užsklandėlei, bet tas turinys išnešiotas, išjaustas, išgalvotas ir visaip patikrintas. Skaitymo malonumas.

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos...

Tai yra knyga, kurią bandžiau skaityti mažiausiai penkis kartus. Buvo laikas, kada sustojau po dešimties puslapių, buvo ir toks, kai sustojau įpusėjusi visą knygą, bet štai rodos, atėjo tas momentas, kai priaugau prie knygos ir perskaičiau ją visą. Nesikankindama. Su didžiausiu malonumu. Manau, kad šiai knygai reikia ypatingo nusiteikimo, nes jos tematika jau savaime yra gana sunki. Romano veiksmas vyksta psichiatrinėje ligoninėje, kurioje viskas vyksta pagal griežtą Didžiosios Sesers dienotvarkę. Gyvenimas joje rutiniškas, pilkas ir tylus, tačiau viską pakeičia naujas pacientas Makmerfis, kuris kartu su savimi įneša sumaištį ir juoką.

Skaitant šią knygą kilo labai daug minčių ir klausimų apie visuomenę ir tai, kaip ji išstumia bent kiek kitokius žmones. Rodos, ji sugeba jam daryti tokį spaudimą, kad jis visiškai nustoja tikėti savimi, pradeda bijoti net savo šešėlio ir pasidaro priklausomas nuo kitų, knygos atveju, nuo Didžiosios Sesers, kuri atstovauja visą Sindikatą. Ligoniai yra įtikinti tuo, kad ji jiems padeda, kad jie be jos negali, o ji jais manipuliuoja lyg visiškai bedvasėmis marionetėmis, bedvasiais žmonėmis ji ir stengiasi juos paversti. Ir visgi, pradedant gilintis į personažus, jie visai neatrodė panašūs į bepročius, priešingai, buvo tokių dialogų, kad pagalvodavau, o velnias, protingai pastebėta ir pasakyta. Taip, vaizduojami personažai nėra paprasti, bet jūs man parodykit žmogų be jokių savotiškų kliurkų. Negalima ignoruoti to fakto, kad dabar "normalumo" sąvoka yra gerokai platesnė, bet vis tik, esu tikra, kad visiems bent kartą yra kilusi mintis, o ką gi aplinkiniai pamanys ar aplankiusi baimė nepritapti. Na, o jeigu nėra, tai Jūs esate tas, iš kurio reiktų drąsos semtis. Tokios drąsos galima semtis ir iš Makmerfio - šis maištautojas tiesiog užkariavo mano širdį. Iš pažiūros agresyvus, įžūlus, savanaudis lošėjas, bet verčiant puslapius, vis labiau imi abejoti tuo savanaudiškumu ir įsitikini, kiek daug gali slėptis viename žmoguje, jis daugiasluoksnis.

Nors jau buvau mačiusi filmą (Jack Nicholson idealiai tiko Makmerfio vaidmeniui, rekomenduoju ir filmą pažiūrėti, nors jame visas pasakojimas perteikiamas ne Vado akimis, taip kad reikalai truputį pagadinami) ir žinojau istorijos pabaigą, tai skaitymo malonumo visiškai nesugadino. Ypač įstrigo tas šviesus epizodas, kuriame buvo pasakojama apie išvyką į jūrą. Skaitydama jį nuoširdžiai šypsojausi ir akimirkai pamiršau, kokia yra šios knygos realybė, tiek aš, tiek knygos personažai visiškai nuo jos atsijungė. Aš ir gyvenime vadovaujuosi tuo, jog kartais reikia paspausti pauzę ir visiškai atsijungti nuo kasdienybės. :) Paprastai citatų iš knygų nerenku ir nepersirašau, bet šįkart padariau išimtį, nes mano nuomonė, tai žodžiai, kuriuos reikia labai gerai įsidėmėti: "Žmogus turi juoktis iš to, kas jį skaudina - antraip praras pusiausvyrą, ir pasaulis pavers jį bepročiu".

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: be jokių dvejonių - tai yra labai stipri ir paveiki knyga, o Makmerfis gauna mano vieno mėgstamiausių literatūrinių personažų statusą.

Įrašas publikuotas ir Skaitantys Skaitantiems tinklaraštyje.

Kalbėdama apie knygą iš karto užkabinsiu ir ekranizaciją, nes man asmeniškai, šie du kūriniai yra neatskiriami. Neatsikiriami dėl to, kad filmą pamačiau gerokai anksčiau, dar tada, kai apie knygą nė girdėjusi nebuvau. O...

Kalbėdama apie knygą iš karto užkabinsiu ir ekranizaciją, nes man asmeniškai, šie du kūriniai yra neatskiriami. Neatsikiriami dėl to, kad filmą pamačiau gerokai anksčiau, dar tada, kai apie knygą nė girdėjusi nebuvau. O filmą anksčiau visiems rekomenduodavau kaip įtemptą, stebinantį ir subūrusį puikų aktorių kolektyvą (teisingai, esu didelė Hugh Jackman ir Christian Bale gerbėja). Rekomenduoju ir dabar su sąlyga, kad nesate skaitę knygos, o jei ir esate, tai sugebate visiškai atsiriboti nuo jos, nes garsieji Nolanų broliai gana drąsiai pakoregavo siužetą rašydami filmo scenarijų. Mano nuomone, padarė jie tai visai veltui, nes štai pavyzdžiui, siužeto linija, nukelianti skaitytoją į dabartį, suteikia svorio pagrindiniam veiksmui ir neką mažiau įtraukia. Apskritai, jei jus erzina originalo ir ekranizacijų siužetų nesutapimai, kurių čia tiesiog apstu, labai siūlau padaryti tarp jų pertrauką, nes kitu atveju, oi, tik susinervinsit ir mėgautis nebegalėsit.

Pati iliuzionistų tarpusavio kova bandant įrodyti, kuris yra geresnis, ir yra pagrindinė šios istorijos siužeto linija, man atrodo gana absurdiška, bet visiškai suprantama. Du be galo ambicingi žmonės negali nė trumpam paminti savo savigarbos, nors abu supranta, kad ši kova įkalina juos abu, ji daro įtaką ir neduoda ramybės jų gyvenimams, aplinkiniams žmonėms ir net ateities kartoms. Visgi, rašytojo pasirinkimas vaizduoti įvykius iš skirtingų veikėjų perspektyvų, turiu pripažinti, yra gana genialus. Kai jau rodos buvau išsirinkusi savo favoritą, pažvelgiau į tuos pačius įvykius kito veikėjo akimis, ir viskas vėl apsivertė. Taip supranti, kad anei visiškų protagonistų, anei visiškų antagonistų čia nėra. Štai jums ir moralas, kad pyktis ir pavydas reikalauja labai daug energijos ir negali atnešti nieko gero, o bet kokioje situacijoje vieno kalto niekada nebūna. Niekada negali daryti objektyvių išvadų, neišklausęs kitos pusės, ar ne?

Žavinga čia yra tai, kad kūrinys yra panašus į magijos triukus, kuriuos atlieka iliuzionistai. Jeigu žiūrovai žinotų, kaip atliekami triukai, nebebūtų jokios magijos ir paslapties. Taip ir knygos pabaigoje atskleidžiama paslaptis užveria bet kokį kelią tolesniam mėgavimuisi šia istorija - jei matėt filmą, jūsų nebenustebins knyga ir atvirkščiai, nes šio kūrinio stipriausioji dalis ir yra tas nežinojimas. Tiek skaitant, tiek žiūrint reikia įsijausti ir leisti būti nešamam įvykių.

Ar rekomenduočiau skaityti kitiems: TAIP, jeigu nesat girdėtę apie istorijos pabaigą, o jei ir esat, vis tiek paskaitykit (ar pažiūrėkit). Nėra tai literatūrinis šedevras, bet kaip laisvalaikio skaitinys, tikrai neblogas.

Vėlgi klausimą jums turiu. Ar čia Obuolio leidyklos vertėjai tokie vidutiniški, ar jų leidžiamų autorių rašymo stilius iš tiesų toks paprastas ir gana buitiškas? Ar čia tik vienkartinis sutapimas?



Įrašas publikuotas Skaitantys Skaitantiems tinklaraštyje.