Prisipažįstu, po mokyklos baigimo (o tas buvo jau prieš -niolika metų...), neperskaičiau nei vienos lietuvių klasiko knygos... Bandydama atitaisyti šią spragą, 2014 metais pasižadėjau perskaityti bent kelias senųjų...

Prisipažįstu, po mokyklos baigimo (o tas buvo jau prieš -niolika metų...), neperskaičiau nei vienos lietuvių klasiko knygos... Bandydama atitaisyti šią spragą, 2014 metais pasižadėjau perskaityti bent kelias senųjų lietuvių rašytojų knygas. Pirmoji iš jų, kurią paėmiau į rankas - J. Baltušio "Parduotos vasaros". Knygoje piemenuko lūpomis atskleidžiamas nepriklausomos Lietuvos kaimo gyvenimas, perteikiami piemenuko išgyvenimai ir patirtys. Perskaičius knygą, visai kitaip nušvito kažkada girdėtos piemenėlių dainelės "Saulele Motute, patekėk, patekėk. Mudu maži piemenėliai, patekėk, patekėk..." Autorius priverčia išgyventi sunkią piemens dalią, šaltį, alkį, šeimininkų pastumdymus... Skaitydama knygą, vis drebėjau, kad tik piemenuko vėl nenuskriaustų, kad jis vėl bent algą gautų... Perskaičius knygą susidarė įspūdis, jog Lietuvos kaimas buvo gana tamsus, lietuviai, o būtent ūkininkai, buvo gana žiaurūs ir beširdžiai žmonės... Aišku, reikia nepamiršti, jog tokiais būti vertė gyvenimas, gyvenimo būdas (dideli ūkiai, būtini lauko darbai). Ta pati kova dėl būvio juk yra ir mūsų laikais. Nepaisant neigiamų emocijų, knygoje ir daug grožio, nuostabios Lietuvos gamtos aprašymų.