SMEGENŲ CELIULITAS



"Pasaulio literatūros legenda lietuviškai!

Jūs negirdėjote nadsaty? Tai slušy, o broliai, šio nuostabaus, ironiško ir strašny pasakojimo apie mielajį Aleksiuką, jo drug Liudviką van, gėrio ir blogio...

SMEGENŲ CELIULITAS



"Pasaulio literatūros legenda lietuviškai!

Jūs negirdėjote nadsaty? Tai slušy, o broliai, šio nuostabaus, ironiško ir strašny pasakojimo apie mielajį Aleksiuką, jo drug Liudviką van, gėrio ir blogio dvikovą ir viešpatį Bog, ateisiantį jūsų teisti, jei prieš tai jums smegenų neišoperuos mielaširdingoji visuomenės gerovę palaikanti sistema." - turbūt geriausia (nepatingėjus atsiversti knygos galo) mano kada nors pastebėta anotacija. Na, išskyrus pirmąją eilutę, kurios paskutinis žodis veikiausiai pakeičiamas atitinkamai pagal vertimo kalbą, nebent anotaciją parašė puikią pratarmę patalpinę du Sauliai - Dagys ir Repečka.



Kalbant apie komandą, dirbusią su knyga, stebina pati leidykla - Rašytojų sąjungos. Ir dar gūdžiais 1999-aisiais! Nesinori stereotipizuoti, bet tokie veiksmingi veikalai asocijuojasi su kokia nors "Kitos knygos" linija, o ne leidykla, per spaustuvės gimdos kaklelį išmetančia, pavyzdžiui, Igną Šeinių. Šiaip ar taip, maniškis leidinys iš bibliotekos buvo purvinokas ne tik turiniu (vagystės, muštynės dėl pramogos, prievartavimai, pedofilija), bet ir savo išvaizda: puslapių kampuose ne riebaluotų pirštų, bet nenoriu žinoti ko dėmės, o viršelio nugarėlė lyg tolčiok pagalba nuplėšta. "Nespręsk apie knygą iš viršelio" šįkart netinka - natūralumas, dirbtino sterilumo, nuosaikumo stoka - kaip ir pasakojime propaguojami Alekso santykiai. Visgi neišvengta ir malonumų:



1. Vietoj skirtuko aptiktas bene metų senumo bilietas į Šv. Jono Katedros muziejų Valetoje - palikau ten, kur radau (Radastų g. 2, Kaunas), tik kitame puslapyje. Ant bilieto išspausdintas italų dailininko Caravaggio paveikslas "Šv. Jono Baptisto galvos nukirsdinimas" taip pat mielai papildo tekstą.



2. Kažkieno ranka aštriu, kampuotu, SS ar sunkiojo roko grupių pavadinimų šriftu juodai užrašytas, tarsi užmirštas išspausdinti epigrafas: Valstybė, visuomenė visada buvo ir bus didžiausias smurto ir prievartos mechanizmas. Todėl ir kova už laisvę, už save kaip individualybę - reikalauja radikalumo.



Paminėjus mechanizmą, derėtų pereiti prie pačios "prisukamo apelsino" frazės, ypač jeigu neturite chorošy pratarmės savo knygos variante. Dagys su Repečka pateikia įdomių faktų apie rytų londoniečių posakį, netgi prisikasa iki malaizijiečių kalbos, tačiau, trumpai tariant, ir dar žiūrint iš anarchistų pozicijų, p. apelsinas - tai pagrindinis veikėjas Aleksas ar kitas pilietis, kurio apelsininės savybės: ryškumas, rūgštumas, nokimas - prisukamos: slopinamos, standartizuojamos visuomenę kontroliuojančiųjų.



Na, ir kas toliau, a? Kalba, brolyčiai. Išgirtojo nadsaty dialekto slengas ir ritmas - ryškesni anglų kalboj, o vis įterpiami rusiški žodžiai lietuviams skaitymo neapsunkina ir ausies taip nerėžia kaip britams ar kitiems, nepatyrusiems rusų kalbos invazijos. Keista, tačiau mielųjų rusiškų keiksmažodžių - nė kvapo. Kita vertus, puiki proga pasisemti ne slaviškų, tačiau vis tiek genialių idėjų savo liežuvio arsenalui. Štai: Kaip laikaisi, o pigaus sudvisusio kepimo aliejaus pūsle? arba kastruota medūza.



Galų gale - (auto)ironija. Pasakotojas nesustodamas flirtuoja su skaitytoju: Jūsų kuklusis metraštininkas tą, J.K.M. aną, patrauklus jaunutis malčik šitą. O čia - išvis viršūnė (kalbant su labai labai aukšto rango pareigūnu, à la vidurių ministru): Su visa derama pagarba, pone, - narsiai tariu, - aš kategoriškai prieštarauju. Aš nesu paprastas nusikaltėlis ir nesu nesimpatiškas. Kiti gal nesimpatiški, bet tik jau ne aš.



Galų gale juk ne tam patekom į šią žemę, kad leistumės bendraut su Dievu.



Su baime einu žiūrėt Stanley Kubricko 71-ųjų ekranizacijos, o Jus telaimina Didysis Viešpats Bog ir, paragavus šio skaitalo, Jūsų smegenų žievė tenevirsta celiulitine apelsino žievele. Prisukite sąžinės balsą savo makaulėse.



P.S. Agresyviojo Aleksiuko aistra klasikinei muzikai man kažkodėl primena ne kartą kituose kūriniuose ar dokumentikoje afišuotą kokio nacio sadisto pomėgį menui, o ir pačioje knygoje Holokausto žiaurumų video medžiagai akomponuoja Liudvikas van ar Mocartas.

Pirmoji pažintis su M.Binchy, nors ir tikrai esu girdėjus šią pavardę, tačiau iki šios knygos "Raudonlapis bukas" nebuvau skaičiusi nei vienos šios rašytojos istorijos.

"Raudonlapis bukas" - šilta, miela knyga. Knygoje...

Pirmoji pažintis su M.Binchy, nors ir tikrai esu girdėjus šią pavardę, tačiau iki šios knygos "Raudonlapis bukas" nebuvau skaičiusi nei vienos šios rašytojos istorijos.

"Raudonlapis bukas" - šilta, miela knyga. Knygoje aprašyti 8 žmonių gyvenimai nuo vaikystės iki svarbiausio jų gyvenimo momento. Veikėjai myli, svajoja, siekia, tikisi, praranda ir atranda. Visus jungia mokykla ir medis. Vientisos istorijos nėra, tačiau tam tikras ryšys tarp aprašomų žmonių, kai kuriose istorijose atsiranda.

Rami, paprasta, bet žadi knyga, kaip tik jaukiam ir ramiam vakarui ar savaitgaliui.

Nors ši knyga yra kaip ir tęsinys M. Waltari knygos "Mikaelis klajūnas", vis dėlto šią knygą perskaičiau pirmesnę. Ir ji labai sužavėjo. Knygą sudaro 10 knygų, kuriose pasakojamas pagrindinio veikėjo Mikaelio gyvenimas...

Nors ši knyga yra kaip ir tęsinys M. Waltari knygos "Mikaelis klajūnas", vis dėlto šią knygą perskaičiau pirmesnę. Ir ji labai sužavėjo. Knygą sudaro 10 knygų, kuriose pasakojamas pagrindinio veikėjo Mikaelio gyvenimas 16a. pirmoje pusėje, kuomet jis patenka į nelaisvę musulmonams, priima turbaną, atsisako krikščionybės, patenka sultono Suleimano ir didžiojo vizirio Ibrahimo malonėn bei jo paties asmeninis gyvenimas, santykiai su žmona, su broliu Ančiu.

Įdomu skaityti apie musulmoniškus to meto papročius, tradicijas islamo ir krikščionybės tikėjimo skirtumus ir panašumus. Labiausiai žavintis dalykas, to krašto žmonių sugebėjimas kalbėti, žodžiai turi tokią stiprią galią, kad pralaimėjimą gali paversti pergale, galvos nukirtimą vos ne pagalba žmogui (tavo pečiams svoris pelengvės tiek, kiek sveria tavo galva) ir t.t. Pokalbiai, ypač nemalonūs, apipinami tiek visokių frazių, pateikiama tiek teigiamų dalykų, kad ir bloga žinia, rodos, tampa nebe tokia ir bloga.

Knygoje gausu istorinių faktų aprašymo, Alžyro užėmimo, žygių į Europą, Persiją, Tunisą. Netrūksta ir seralio (sultono rūmų ir haremo) intrigų. Įdomu skaityti ir tai kokios tradicijos, taisyklės buvo seralyje. Paprastam vergui, kurio rangas vis kyla, irgi reikia nuolat galvoti, kurią pusę palaikyti, juk intrigų netrūko, kovojančių dėl sultono dėmesio, malonės taip pat. Gali stipriai iškilti, praturtėti, bet gali ir staigiai visko netekti, net ir gyvybės, nesvarbu kiek svarbus ar turtingas esi.

The fault in our stars (liet. "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos") Šią knygą jau perskaičiau du kartus (abu kartus anglų kalba) ir tikrai dar perskaitysiu ir negaliu sulaukti, kada pasirodys filmas. John Green yra puikus...

The fault in our stars (liet. "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos") Šią knygą jau perskaičiau du kartus (abu kartus anglų kalba) ir tikrai dar perskaitysiu ir negaliu sulaukti, kada pasirodys filmas. John Green yra puikus rašytojas, deja, lietuviškai galima rasti tik dvi jo knygas. Kodėl skaičiau anglišką versiją? Nes knygą reikėjo nusipirkti, o lietuviškas viršelis tikrai baisus, teko pirkti anglišką, taip pat anglų kalba labiau į viską galima įsigilinti ir dar prieš skaitant knygą buvau radus daaaaug įvairių citatų, atrodė, kad jau buvau perskaičius ją, tačiau iš tikrųjų skaitant pirmą kartą, viskas buvo tobula, išskyrus daug daug ašarų. Paskutiniu metu skaitant daugumą knygų susigraudinu arba net apsiverkiu, tačiau pabaigti skaityti The fault in our stars buvo taip sunku, kad turėjau nustoti skaityti ir palaukti kitos dienos, kol visi jausmai nurims. Tikrai REKOMENDUOJU visiems!

"Saeculum" - tai antroji mano pažintis su austrų kilmės rašytojos Ursulos Poznanski kūryba. Ši knyga yra antrasis ir, beje, pats naujausias autorės vaisius. Kadangi "Erebas" (pirmasis Poznanski romanas) man be galo patiko,...

"Saeculum" - tai antroji mano pažintis su austrų kilmės rašytojos Ursulos Poznanski kūryba. Ši knyga yra antrasis ir, beje, pats naujausias autorės vaisius. Kadangi "Erebas" (pirmasis Poznanski romanas) man be galo patiko, neatsispyriau pagundai ir nuskuodžiau į biblioteką pasiimti "Saeculum". Prisipažinsiu - tikrai nenusivyliau.

Ar Jums nekyla klausimas, ką reiškia ant viršelio išraitytos ryškios samanų spalvos raidės, suskiemenuotos "SAE-CU-LUM"? Už įmantraus pavadinimo slepiasi paprastas paaiškinimas: saeculum - tai 14 amžius. Būtent į šį laikmetį leidžiasi grupė jaunuolių iš realybės žaidimų grupės. Ne, nesupraskite klaidingai, jie neturi ypatingų galių keliauti laiku - jaunuoliai tik susigalvoja žaidimą, kurio metu penkias dienas praleidžia miško glūdumoje viduramžių sąlygomis : beitelefonų, elektros, degtukų, net akinių, nes jie tuo metu nebuvo išrasti! Deja, viskas rutuliojasi ne taip, kaip norėtų realybės žaidimų grupė: pasirodo, jog žaidimo vieta - nuošalus miškas yra laikomas prakeiktu. Iš pradžių į tai niekas nežiūri rimtai, bet pamažu ima dėtis vis keistesni dalykai, ir, rodos, nekalta kelionė į praeitį staiga virsta pavojinga tikrove. Negana to - jaunuoliams net mirtino pavojaus akivaizdoje privalu laikytis keistų žaidimo taisyklių... Kyla klausimas, ar tasai miškas iš tiesų prakeiktas?

Nesijaudinkite, neišduosiu šios paslapties ir neatsakysiu į šį klausimą. Geriau trumpai papasakosiu apie pagrindinius šios knygos veikėjus. Visas knygos veiksmas sukasi apie Bastianą, kuris aprašomas kaip "moksliukas, negalintis atsitraukti nuo knygų". Jo patekimas į realybės žaidimų grupę kelia šypseną - Bastianas susigundo savo kailiu išbandyti viduramžius tik dėl Sandros, merginos, kuriai jis jaučia simpatiją. Ne mažiau svarbus asmuo - Airisė, kuri savo išvaizda panaši į susitaršiusią elfę. Kodėl ši mergina tokia svarbi? Ogi todėl, kad "Saeculum" siužetą rašytoja trečiuoju asmeniu pasakoja tai Bastiano, tai Airisės akimis. Toks netikėtas sprendimas paverčia kūrinį dar įdomesniu ir patrauklesniu.

Nuoširdžiai patariu perskaityti šį kūrinį, tikrai nenusivilsite. Ursula Poznanski -tai rašytoja, kuri geba taip supinti siužetą, jog skaitydamas niekaip negali suprasti, ar miškas, kuriame žaidžia jaunuoliai, yra iš tiesų prakeiktas. Kūrinio pabaiga netikėta, tik truputį skystoka. Vis dėlto visa veiksmo eiga tokia įtraukianti ir nepaleidžianti iki paskutinio puslapio, kad atperka šį vienintelį minusą...

Kągis, kągis, kągis. Perskaityta 5-toji Remarko knyga, ir vėlgi - nenusivilta. Nors ir gana stipriai jautės Remarko stilius, minčių panašumas, tačiau ši knyga yra nauja savo istorija - apie pastovius emigrantus, neturinčius...

Kągis, kągis, kągis. Perskaityta 5-toji Remarko knyga, ir vėlgi - nenusivilta. Nors ir gana stipriai jautės Remarko stilius, minčių panašumas, tačiau ši knyga yra nauja savo istorija - apie pastovius emigrantus, neturinčius paso ir turinčius besibastyti nuo vieno sienojo iki kito. Tačiau užteks spoilinti. Ši knyga dar kartą nukels jus į praeitį, į tuos neramius laikus, į tarpukarį. Vėl išvysite liūdnus, prislėgtus veidus, pajausite nesuvaržytas emocijas, jų didybę. Nors bus ir juoko, nedaug, bet visgi. Taigi, žmonės mielieji, skaitykit, nestabdykit, mėgaukitės tuo, ką gali pasiūlyti Remarko lobynai. Tikiuosi, liksit nenusivylę ;) Mano šališkas vertinimas - 8/10

Mirties angelas - antroji mano skaityta Mikos Waltari knyga. Romane vaizduojamas tragiškas istorijos laikotarpis - Konstantinopolio žlugimas ir tapimas Stambulu. Veiksmas pasakojamas pirmu asmeniu, vystomos dvi siužeto linijos - apie...

Mirties angelas - antroji mano skaityta Mikos Waltari knyga. Romane vaizduojamas tragiškas istorijos laikotarpis - Konstantinopolio žlugimas ir tapimas Stambulu. Veiksmas pasakojamas pirmu asmeniu, vystomos dvi siužeto linijos - apie miestą, jo gynybą ir asmeninė pasakotojo meilės linija. Abi jos baigiasi tragiškai herojiškai. Labai įdomu skaityti technines karo detales - kaip aliejumi vėsinamos patrankos, ieškoma požeminių priešo tunelių ir pan.

Prieš skaitydama knygą, perskaičiau J. Žilinsko atsiliepimą apie šį romaną. Dėl vieno jam pritariu - leidykla galėjo palikti originalų pavadinimą "Johanas Angelas". Dėl pastabų apie aikštingą mylimąją Aną Notarą nepritariu. Kaip vyro autoriaus sukurtas moteriškas charakteris gana tikslus, įtaigus ir tikroviškas.

Pabaigai - autoriaus ir visų redaktorių pražiūrėtas netikslumas (o gal vertėjos klaida). Vienoje vietoje pasakotojas atstumą nusako metrais. Tai, deja, istoriškai neįmanoma, nes metras pirmą kartą buvo įvestas Prancūzijoje tik XVIII amžiuje.

Vieną popietę su kitu studentu, su kuriuo esam vienoje mokslinio projekto grupėje, sėdėjom laboratorijoje, laukėm, kol praeis 5 minučių reaktyviojo joninio ėsdinimo ciklas. Jis pasakė, kad šis projektas yra labai...

Vieną popietę su kitu studentu, su kuriuo esam vienoje mokslinio projekto grupėje, sėdėjom laboratorijoje, laukėm, kol praeis 5 minučių reaktyviojo joninio ėsdinimo ciklas. Jis pasakė, kad šis projektas yra labai nuobodus. Aš drįsau suabejoti. Pasirodo, jam labai nepatinka laukti, jis tiesiog neturi kantrybės išsėdėti vienoje vietoje tas 5 minutes. Pagalvojau, kad man tikrai nėra sunku tą laiką prasėdėti net ir nieko neveikiant. Ir tada prisiminiau šią mintį: "Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nesugebėjime pabūti vienumoje. Ramiai pasėdėti nekalbant, nerūkant, neskaitant, negeriant daugeliui tiesiog neįmanoma. Jie tampa nervingi ir neramūs, privalo kažką daryti rankomis ar burna." [Erich Fromm "Meilės menas", 82 psl.] Jei jau kasdienėse situacijose imu atpažinti tokius dalykus, tai knygą skaičiau ne veltui.

Erich Fromm knygą "Meilės menas" radau savo knygų lentynoje beveik prieš metus ir nusprendžiau paskaityti - gal būt rasiu atsakymą į mane kankinančius klausimus. Tačiau perskaičiau tik praėjusį mėnesį. (Tiesa, atsakymą į savo klausimą atradau pati, dar prieš pradėdama skaityti.)

Jau pirmieji knygos puslapiai mane nustebino. Tikėjausi, kad joje bus daug filosofinių pamąstymų, tekstas bus abstraktus ir pritaikomas visoms įmanomoms situacijoms, nieko konkretaus nerasiu. Iš tikrųjų ši knyga yra vadovėlis. Ir, kaip ir dera vadovėliams, turi teorinę dalį bei aptaria praktinę dalyko pusę. Tekstas yra aiškus, ganėtinai konkretus. Ir aš netgi sutikau su dauguma autoriaus teiginių. Šiais laikais dauguma mano, kad meilė yra atsitiktinumas, laimė, kai randi sau tinkamą žmogų. Tačiau Erich Fromm teigia, kad meilė yra menas, ir jo reikia mokytis taip pat, kaip kitų menų. Jis nesutinka, kad egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri iš tikrųjų yra tik laikinas susižavėjimas. "Meilė nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, apsisprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, nebūtų pagrindo pasižadėti - mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti." [Erich Fromm "Meilės menas", 44 psl.]

Knygoje aptariama keletas meilės rūšių: broliška, motiniška, erotinė, o taip pat meilė sau ir Dievui. Buvo įdomu skaityti apie kiekvieną meilės rūšį. Jos viena kitą papildo bei suteikia daug psichologinių aspektų savo gyvenimo tiesoms apmąstyti.

Perskaičiusi "Meilės meną" supratau (ar dar kartą pasikartojau) šiuos dalykus:

1. norint mylėti, reikia būti kukliam, drąsiam, susikaupusiam, kantriam ir drausmingam;

2. meilė - tai davimas, o ne gavimas;

3. meilė pasireiškia keliomis formomis: rūpinimusi, atsakomybe, pagarba, pažinimu;

4. norint mylėti kitus, reikia mylėti ir save.

"Mylėti - svarbiau nei būti mylimam." [Erich Fromm "Meilės menas", 33 psl.] Dar vienas patarimas - nenuleisti rankų, jei kas nors nepasiseka. Geriau "išsiaiškinti nesėkmės priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau" (8 psl.). Beje, konfliktai poroje nėra blogai. Svarbiausia juos spręsti, neslėpti po menkomis kasdieninėmis smulkmenomis, nes jie "dvasiškai nuskaidrina abu asmenis, suteikia išminties ir jėgų" (77-78 psl.).

"Meilės meną" Erich Fromm parašė 1956 metais. Nepaisant to, knyga atrodo labai šiuolaikiška. Nesijaučia jokio senovinio atspalvio, senovinių pažiūrų. Net jeigu sakinys pradedamas žodžiais "šiuolaikinėje visuomenėje", kas turėtų reikšti XX amžiaus 6 dešimtmetį, jis puikiai tinka ir XXI amžiui.

Galima cituoti beveik kiekvieną sakinį iš Erich Fromm knygos "Meilės menas". Ją tikrai vertėtų perskaityti visiems meilės reikaluose pasimetusiems žmonėms, taip pat tiems, kurie buvo ja nusivylę. Ir skaityti reiktų gal net ne kartą - kai tiek daug gilios prasmės, sunku ją perimti iš karto. Juk tai vadovėlis, o norint ką nors išmokti, reikia nuolat kartotis teoriją ir dažnai praktikuotis.

Perskaičiau Hermano Hesse tris pasakojimus "Graži jaunystė", "Taedium vitae" ir "Įsipareigojimas". Jie yra parašyti 1907 ir 1908 metais. Juose persipina nostalgiška šviesa dabarčiai, sapnai, svajos, laimingų dienų...

Perskaičiau Hermano Hesse tris pasakojimus "Graži jaunystė", "Taedium vitae" ir "Įsipareigojimas". Jie yra parašyti 1907 ir 1908 metais. Juose persipina nostalgiška šviesa dabarčiai, sapnai, svajos, laimingų dienų prisiminimai.. Beskaitant juntama, kad autoriui praeitis buvo nuostabi ir tai yra nebepakartojama šiai dienai..

Iki šiol buvau skaičiusi vieną J. Austen knygą - "Puikybė ir prietarai", kuri kad ir patiko, bet nepaskatino imti į rankas kitų jos knygų. Tačiau pernai peržiūrėjau ne vieną jos romanų ekranizacijų, iš kurių viena -...

Iki šiol buvau skaičiusi vieną J. Austen knygą - "Puikybė ir prietarai", kuri kad ir patiko, bet nepaskatino imti į rankas kitų jos knygų. Tačiau pernai peržiūrėjau ne vieną jos romanų ekranizacijų, iš kurių viena - Emma (1996) paliko labai gerą įspūdį: iki dabar prisimenu, kaip žiūrėdama vidurnaktį tramdžiau juoką, kad tik namiškių neprikelčiau. Tuomet ir nusprendžiau, kad būtinai turiu perskaityti ir knygą.

"Ema" - tai pasakojimas apie Emą Vudhaus, kuri yra turtinga, graži ir protinga. Ji nė negalvoja apie tai, kad artimiausiu metu galėtų ištekėti, džiaugiasi gyvendama su tėvu bei karts nuo karto susitikdama su pažįstamais. Tačiau Ema labiausiai už viską mėgsta savo pažįstamiems ieškoti antrųjų pusių. Nepaisydama gero draugo pono Naitlio perspėjimų, ji nusprendžia surasti savo naujai draugei Harietai tinkamą porą. Tačiau viskas pasisuka kitaip nei kad ji tikėjosi.

Pirmas dalykas, kas nustebino, tai jausmai, kuriuos sukėlė Emos personažas. Ekranizacijoje man viskas atrodė linksma ir juokinga, tuo tarpu knygoje Ema dažnai erzindavo. Gal kad pati nemėgstu tokio tipo žmonių (kurie pernelyg kiša savo nuomonę), o dar tas "viską aš žinau" kiek panervindavo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau susigyvenau su pagrindine veikėja ir džiaugdavausi, kai ji pagaliau kažko pasimokydavo iš savo klaidų nors laikinai. Ir žinoma, negalėjau nesidžiaugti kiekviena scena, kurioje pasimatydavo jai rodomas dėmesys būtent iš to vyro, kuris nuo pat pirmo jo pasirodymo atrodė skirtas būtent jai ir niekam kitam.

Labiausiai žavi, be abejo, dialogai. Juose daug ironijos, nevengiama pasišaipyti iš aukštuomenės, to laikmečio bendravimo manierų. Įsivaizduoju, kaip turėjo ne vieną nervinti tos įžanginės mandagios kalbos, kurios užsitęsdavo ne minutę ir ne dvi. Juokas ėmė iš dirbtinio ir dažnai perdėto domėjimosi bei rūpinimosi kitų sveikata, gyvenimo pokyčiais ar pan. Tik vienintelis Emos tėtis man atrodė nuoširdus šiuo klausimu, jo baimė tiek pačiam susirgti, tiek kad kiti gali susirgti, pasirodė nuoširdi ir savotiškai miela.

Ši knyga - tikra atgaiva po šiuolaikinės literatūros, o tema tokia, apie kurią dabar man kaip tik ir norėjosi skaityti / žiūrėti filmus. Rekomenduoju šį šiltą, kupiną jausmų, sveikos ironijos knygą, kuri leis ir pasijuokti, ir pasidžiaugti, ir paliūdėti.