Broliai Junatanas ir Skrebutis Liūtaširdžiai ne veltui vadinami "Liūtaširdžiais". Liūto širdis - turima omenyje ne plėšrūno širdis, kuriam negaila vargšės antilopės. Ne. Galvoje turimas dydis. Didžiaširdžiai,...

Broliai Junatanas ir Skrebutis Liūtaširdžiai ne veltui vadinami "Liūtaširdžiais". Liūto širdis - turima omenyje ne plėšrūno širdis, kuriam negaila vargšės antilopės. Ne. Galvoje turimas dydis. Didžiaširdžiai, pasiaukojantys, draugiški, mylintis, vertinantys tikras vertybes - štai kaip dar galima pavadinti brolius Junataną ir Skrebutį. O visi visi kas nori sužinoti daugiau apie šiuos gerumo įsikūnijimus tiesiog privalo perskaityti knygą "Broliai Liūtaširdžiai". Nesupraskite klaidingai - ši knyga, kaip ir "Mažasis princas", ją gali skaityti ir maži ir dideli. Mažiems čia bus tik įdomi (pabrėžiu - įdomi) istorija, o dideliems - pamoka, kaip reikia gyventi, kad gyvenimas nušvistu visomis gražiomis spalvomis ir jų atspalviais.

Aš labai atsiprašau, bet šią knygą parašė Glenn Beck. Padariau klaidą... Jos negaliu ištaisyti...


Ši knyga yra beproto šilta, pritraukianti, net ašarą išspaudė. Ne, negalvokite, kad čia banali kalėdinė pasaka...

Aš labai atsiprašau, bet šią knygą parašė Glenn Beck. Padariau klaidą... Jos negaliu ištaisyti...


Ši knyga yra beproto šilta, pritraukianti, net ašarą išspaudė. Ne, negalvokite, kad čia banali kalėdinė pasaka vaikams. Ne. Ji yra apie paauglį berniuką, kurio tėvas žuvo. Mama daug ir sunkiai dirbo. Jie su mama gyveno vargingai, nepasiturinčiai. Berniukas Kalėdų proga norėjo dviračio, tačiau gavo megztinį. Jis supyko, iškeikė mamą. Tačiau suprato kiek mama įdėjo darbo kas vakarą mezgant megztinį... Jis suprato, kad dovana yra tik materialus dalykas. Svarbiausia yra tai, kad mama jį myli, dėl jo stengiasi. Siūlau perskaityti šią už širdies griebiančią knygą...

Tai pirmoji įstabios "Saulėlydžio" sagos dalis, kurioje pasakojama apie pagrindinę knygos veikėją - septyniolikmetę Izabelą "Belą" Svan, kuri atsikraustė iš Fynikso (Arizona) į Forksą ir įsimylėjo vampyrą Edvardą...

Tai pirmoji įstabios "Saulėlydžio" sagos dalis, kurioje pasakojama apie pagrindinę knygos veikėją - septyniolikmetę Izabelą "Belą" Svan, kuri atsikraustė iš Fynikso (Arizona) į Forksą ir įsimylėjo vampyrą Edvardą Kaleną, bei patyrė daug kraują stingdančių nuotykių.

Neretai vaikštinėjant mylimomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir žvelgiant į kartais užsislėpusius ir užgožtus gražius Vilniaus pastatus, puošiamus nuostabaus dekoro, kurio dažnai net ir šimtąjį kartą einant galima...

Neretai vaikštinėjant mylimomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir žvelgiant į kartais užsislėpusius ir užgožtus gražius Vilniaus pastatus, puošiamus nuostabaus dekoro, kurio dažnai net ir šimtąjį kartą einant galima nepastebėti, mintyse sukirbėdavo mintis o kas jeigu. O kas jeigu koks nors istorijos sraigtelis būtų pasisukęs kitaip ar kokia nors istorinė asmenybė būtų priėmusi kitokį sprendimą ir Lietuva būtų tapusi klestinčia, gerbiama valstybe, kokia kadaise buvo. Andrius Tapinas "Vilko valandoje" pateikia savąją o kas jeigu versiją.

Jis pasakoja apie Vilnių, išsilaisvinusį iš caro imperijos, apie Vilnių, kuriame viskas įmanoma, apie Vilnių, pagardintą geru žiupsniu mokslinės fantastikos ir trupinėliu mistikos, apie Vilnių, virš kurio skraido kartais apsišaudantys dirižabliai, apie Vilnių, klestintį, pasauliui svarbų ir jo dėmesio centre esantį, apie Vilnių, kuris kovoja su klastingais priešais, apie Vilnių, koks jis galėjo būti.

O Aljanso Vilnius - nuostabus, klestintis, pasikeitęs, bet drauge tas pats mylimas Vilnius. Paskendęs gare, naujovėse, judėjime, bet tas judėjimas vyksta dažnai pažįstamose klaidžiose senamiesčio gatvėse ar tūkstantį kartų aplankytose vietose. Aljanso Vilniuje puikiai dera realus, istorinis, legendinis ir fantastinis miestas, kuriame Gedimino bokštas tampa skrydžių valdymo centru, kažkur Naujininkų pusėje įsikuria prasčiausią reputaciją turintis rajonas, o Pilies gatvėje blaškosi geležinis vilkas.

Kas man knygoje labiausiai patiko? Tai, kad "Anglies ir Akmens" alternatyvus pasaulis keistai atkartoja senąjį su visais jo paklydimais ir laimėjimais. Pasaulis įdomesnis ir fantastiškesnis, bet ne utopinis, o lygiai toks pat sugedęs kaip ir tikrasis. Lyg sakytų: kad ir ką darytum, nei žmonių, nei vadovų mentaliteto nepakeisi. Kvapą gniaužiantys nuotykiai ir nervų ląsteles žudančios intrigos čia kyla iš vieno labai realaus šaltinio. Taip knyga atvirai ir vaizdžiai papasakojo mūsų didžiosios geriausios draugės iš rytų politiką, kuri, jei knygą skaitai grėsmingų šiandienos įvykių fone, vis skaudžiai bado smegenis ir širdį.

Bet čia drauge slypi ir labai džiugus dalykas. Vilnius kovojo, o nervus tampė saikingai. Intrigos buvo šlykščios, bet neužsitęsdavo, vis išsispręsdavo kartais netikėčiausiais būdais. Vilniečiai, tarp kurių buvo ne viena naujomis spalvomis sužibusi istorinė asmenybė, buvo apsukrūs, protingai reaguodavo į provokacijas ir driokstelėdavo šachu ir matu. Kartais net atrodė, kad pats Vilnius neketina pasiduoti ir netgi tikėjausi, kad miestui degti sutrukdys liūtis, nors ir pasiūlytas sprendimas buvo malonus.

Džiugino ir kelios švelnaus humoro kertelės, vis tinkamose vietose nosį iškišantis Efraimo pasakojimas, kai kur labai įdomiai įaustas miesto aprašymas, apskritai gan įdomiai valdomas pasakojimas trečiuoju asmeniu, bet visgi iki tobulumo man kažko pritrūko. Galbūt keliais veikėjais buvo per daug ir svarbiausieji neatsiskleidė taip gerai kaip galėjo, galbūt pradžioje man įsibėgėjimas buvo kiek per lėtas, galbūt ne iki galo pavyko sulieti viską į gražią menišką kūrinio srovę.

Visgi Andriaus Tapino ir naujojo stimpanko žanro lietuvių literatūroje debiutas man pasirodė sėkmingas ir originalus. Lauksiu kitų ciklo dalių, tikėdamasi kad ir Vilnius, ir rašytojas, ir žanras suspindės dar ryškiau, juolab, kad romano pabaiga uždavė daug įdomių klausimų. Man patiko šis o kas jeigu variantas su Vilniumi, kokiu jis galėjo būti, išdidžiu ir branginamu.

Paskutinė "Saulėlydžio" sagos dalis. Gal. Stephenie Meyer turi minčių rašyti penktąją dalį "Midnight Sun". Tačiau dabar ne apie tai. Kaip jau minėjau, "Brėkštanti aušra" yra paskutinė "Saulėlydžio" sagos dalis. Joje...

Paskutinė "Saulėlydžio" sagos dalis. Gal. Stephenie Meyer turi minčių rašyti penktąją dalį "Midnight Sun". Tačiau dabar ne apie tai. Kaip jau minėjau, "Brėkštanti aušra" yra paskutinė "Saulėlydžio" sagos dalis. Joje atsiskleidžia viskas nuo A iki Ž. Karūnuojama ir Belos su Edvardu draugystė. Jie susituokia, susilaukia dukrytes Renesmės (Renė (Belos mamos vardas) + Esmė (Edvardo "mamos" vardas)). Tačiau apie viską pilnai sužinosite tik perskaitę knygą. Kas ir kodėl norėjo nužudyti Renesmę?

Kai Sietlą ima siaubti masinės žmogžudystės, nes pagiežinga vampyrė ir toliau siekia keršto, Bela vėl atsiduria pavojuje. Įvykių sūkuryje ji priversta pasirinkti arba meilę Edvardui, arba draugystę su Džeikobu -...

Kai Sietlą ima siaubti masinės žmogžudystės, nes pagiežinga vampyrė ir toliau siekia keršto, Bela vėl atsiduria pavojuje. Įvykių sūkuryje ji priversta pasirinkti arba meilę Edvardui, arba draugystę su Džeikobu - žinodama, kad jos sprendimas gali įžiebti amžiną karą tarp vampyrų ir vilkolakių. Sparčiai artėjant išleistuvėms Bela turi pasirinkti gyvenimą arba mirtį.Edvardą arba Džeikobą. Meilę arba draugystę. ą ji pasirinks sužinosite būtent šioje, trečioje, "Saulėlydžio" dalyje.

Belai Svan Edvardas Kalenas svarbesnis net už gyvybę. Tačiau mylėti vampyrą - dar pavojingiau nei Bela kada nors įsivaizdavo. Edvardas jau ištraukė Belą iš vieno piktojo vampyro letenų, tačiau dabar, kai jų nepaprasti...

Belai Svan Edvardas Kalenas svarbesnis net už gyvybę. Tačiau mylėti vampyrą - dar pavojingiau nei Bela kada nors įsivaizdavo. Edvardas jau ištraukė Belą iš vieno piktojo vampyro letenų, tačiau dabar, kai jų nepaprasti santykiai ima kelti grėsmę viskam, kas jiems brangu, jaunuoliai suvokia, kad rūpesčiai tik prasideda... Edvardas išvyksta, stengdamasis pamiršti Belą visam laikui, tačiau Bela nenori, negali jo išmesti iš savo minšių, o juo labiau išrauti meilės iš savo širdies... Bela netrukus supranta, kad patirdama ką nors beprotiško, pajausdama adrenaliną pamato Edvardą, jo rūpestį. Ji daro tai, kas yra pavojinga - važiuoja motociklu, šoka nuo olos į vandenį... Bela sužino, kad Edvardas eina pas Volturius ir jį išgelbėja. Kaip? Kas vyksta toliau? Kodėl??? Atsakymus į šiuos klausimus rasite knygoje "Jaunatis".

Daugumos lietuvių seniai perskaityta ir išgirta knyga, o pati bandžiau skaityt antrą kartą. Pirmą kartą knygą užverčiau vos po kelių puslapių, nes baisiai nepatiko katino pakasynos. Kai bibliotekoje akys netikėtai sustojo...

Daugumos lietuvių seniai perskaityta ir išgirta knyga, o pati bandžiau skaityt antrą kartą. Pirmą kartą knygą užverčiau vos po kelių puslapių, nes baisiai nepatiko katino pakasynos. Kai bibliotekoje akys netikėtai sustojo ties "Silva rerum", daviau jai antrą šansą. Vis tiek, iki pusės knygos burbėjau, stebėjaus, nepatiko tas murzinas laikotarpis, kai kurie veiksmai, žodžiai, bet vis tiek skaičiau, nes buvo lengva skaityti, man nė kiek netrukdė ilgi sakiniai, sakyčiau, kad net dar greičiau skaitėsi. Paskui atsipalaidavau ir mėgavausi istorija, o ta dalis apie senųjų Norvaišų grįžimą namo ir atsidavimą savo meilei, išvis, buvo geriausia ir mano dūšiai artimiausia, knygos dalis. Nors vis tik, šioks toks nusivylimas yra išlikęs, nes tikėjausi kažkiek gražesnio, subtilesnio aprašymo. Nesu įsitikinus, kad tais laikais kai kurie žodžiai buvo vartojami. Bet tiek to, nusipirkau kitas knygos dalis ir artimiausiu metu skaitysiu, nes intriguoja, kaip gi toliau klostėsi veikėjų gyvenimai.

Po ilgos kovos Ketnė išplėšia pergalę Mirties žaidynėse. Abu paaukotieji iš 12-os apygardos lieka gyvi, nors to labai seniai nebuvo, ir tampa Žaidynių nugalėtojais. Ketnė jaučiasi beveik laiminga. Pagaliau ji grįžta namo,...

Po ilgos kovos Ketnė išplėšia pergalę Mirties žaidynėse. Abu paaukotieji iš 12-os apygardos lieka gyvi, nors to labai seniai nebuvo, ir tampa Žaidynių nugalėtojais. Ketnė jaučiasi beveik laiminga. Pagaliau ji grįžta namo, pas savo šeimą, susitinka su senu medžioklės draugu Geilu. Bet viskas klostosi ne taip, kaip norėtų Ketnė. Geilas ant jos pyksta, o santykiai su Pitu atšąla. Žmonės šnabždasi apie sukilimą prieš Sostinę. Neramumus, prezidento manymu, sukėlė Ketnė su Pitu laimėdami Mirties žaidynes dviese.

Pati to nežinodama, Ketnė tampa sukilimo simboliu - strazdu giesmininku. Ketnė su Pitu leidžiasi į Nugalėtojų turą. Jeigu jiems nepavyks įtikinti prezidento ir Panemo gyventojų savo neblėstančia meile, jų artimieji bus išžudyti.

Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Ketnė tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Sukilimas plinta beprotiškai greitai. Siaubingi, sukrečiantys įvykiai vyksta šioje dalyje. Gyvenimai traumuoti.. Tačiau ar...

Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Ketnė tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Sukilimas plinta beprotiškai greitai. Siaubingi, sukrečiantys įvykiai vyksta šioje dalyje. Gyvenimai traumuoti.. Tačiau ar revoliucija duos teigiamų rezultatų.. Vis dėl to jei nieko nedarysime, niekas ir nepasikeis.. Aš šioje trilogijoje matau labai daug paralelių su mūsų vadinamuoju "normaliu" pasauliu, kurio įvykiai vis labiau veda prie to pasaulio, kurį aprašo autorė savo ditopiniame kurinyje "Bado žaidynės". Nuostabi istorijos pabaiga, išlaikyta intriga, nenorėjau paleisti iš rankų. Niūri, liūdna, pilna pamišimo, skausmo ir netekčių, tačiau sulaukusi laimingos pabaigos... Labai labai patiko. Rekomenduoju visiems ją perskaityti. Žinoma, nepamirškite ir pirmų dviejų dalių - "Bado žaidynės" ir "Pavojinga meilė" :)