Prisireikė keleto metų, kol ryžausi artimiau susipažinti su tavimi Tūla.

Turiu pripažinti, jog pirmosios pažinties valandos su tavimi nedžiugino - taip ir norėjosi nutėkšt tave kur toliau ir su apmaudu dėl apviltų vilčių...

Prisireikė keleto metų, kol ryžausi artimiau susipažinti su tavimi Tūla.

Turiu pripažinti, jog pirmosios pažinties valandos su tavimi nedžiugino - taip ir norėjosi nutėkšt tave kur toliau ir su apmaudu dėl apviltų vilčių nueiti šalin. Tačiau vidinis užsispyrimas visgi nugalėjo: nenuėjau, nepalikau, pažinau ir pakeičiau pirmosios pažinties slogutį į gan gerą įspūdį. Tikriausiai, ne veltui liaudies išmintis byloja, kad pagal drabužį sutinkama, o pagal protą išlydima. Perfrazavus minėtą mintį sakyčiau Tave, Tūla, sutikau kiek įtariai, atsainiai, o jau pagal savo susidarytą tam tikrą įspūdį ir išlydžiu.

Koks gi tas įspūdis? Neblogas.

Galbūt ne to tikėjausi imdama Tave į rankas... tačiau vis vien likau sužavėta. Tiesa, tas žavėjimasis nėra aklas - greičiau sumišęs su nuostaba, džiaugsmu, liūdesiu, su kai kuriomis pretenzijomis.

Nuostaba, kad tu, Tūla, taip ir likai iki galo nepažini, tolima, nereali.

Džiaugsmas, kad toks gyvenimas, kurį nugyvenai, vis vien nesunaikino Tavo išrinktojo meilės Tau ir paskatino mylimąjį jūsų meilę įprasminti tavo palaikus įcementuojant buvusiame judviejų meilės lizdelyje.

Liūdesys, kad Tave, Tūla, Dievas siuntė klajūnui poetui, o ne poetą Tau.

Pretenzijos, kad nors "erzina kalbos ir visokiausi rašymai apie meilę Vilniui, priesaikos iš pasaulio krašto grįžti į šį amžintąjį miestą", tačiau juk paties pagrindinio veikėjo gyvenimas, svarbiausi įvykiai, išgyvenimai kaip tik vyksta jame - Vilniuje. Mieste, kur "už tris grašius senajame Vilniuje galėjai išgerti kvortą degtinės", kur Užupis - bohemiško gyvenimo centras, o ir jo "gyvenimas po dangumi" yra nepatogus, rizikingas, bet kartu padedantis pažinti tikro gyvenimo skonį, sutikti laisvus (nuo sovietinio režimo, nuo moralės normų) žmones ir padeda atsiverti kūrybinėms galioms.

Tūla, labiausiai Tave tikriausiai vertinsiu ir prisiminsiu dėl to, jog supažindinai su kitokio (klajojančio, klejojančio, nepataisomai geriančio ir be galo stipriai mylinčio) žmogaus tipu.

Ilsėkis ramybėje, THULLA, juk Dievas žino Tavo tikrąjį vardą...

Net nežinau, kam derėtų adresuoti šios knygos aprašymą. Juk pirmąsias SILVA RERUM dalis skaitę turbūt nė nesivargina ieškoti trečiosios aprašymų ar rekomendacijų. Jų lentynose tikriausiai jau seniausiai guli ši knyga....

Net nežinau, kam derėtų adresuoti šios knygos aprašymą. Juk pirmąsias SILVA RERUM dalis skaitę turbūt nė nesivargina ieškoti trečiosios aprašymų ar rekomendacijų. Jų lentynose tikriausiai jau seniausiai guli ši knyga. Na, o dar nesusipažinusiems su Norvaišų gimine galėčiau pasakyti: bėkit, lėkit ir mėgaukitės skaitydami visas SILVA RERUM dalis iš eilės. Tikriausiai kiekvienam lietuviui derėtų šias knygas bent pavartyti, kad iš arčiau susipažintų tiek su Lietuvos istorija, XVIIIa. visuomene (o trečioje knygoje dar ir ypač akcentuojama žydų padėtimi), tiek su talentinga šių laikų Lietuvos rašytoja, kuri žavi tiek ypatingu rašymo stiliumi, kai nėra jokios tiesioginės kalbos, o sakiniai tęsiaisi net per visą puslapį, tiek puikiu istorijos išmanymu. Dėl to šių knygų skaitymas tikrai neprailgsta. Atvirkščiai, visos istorijos intriguojančios ir puikiai suregztos.

Trečiojoje knygoje susipažįstame su dar viena Norvaišų karta. Šįkart nei karas, nei badas nebesiaučia, Norvaiša užima neblogą padėtį visuomenėje ir, jo turto beveik nepaliečia gaisras ir, atrodo, kad viskas turėtų būti puiku, tačiau šįkart laimę griauną patys žmonės, jų kalbos, apkalbos. Iš tiesų, kiek daug galios jos turi. Ypač katalikiškoje XVIIIa. visuomenėje.

Vis dėlto, šįkart Norvaišų giminei nebetenka patirti pernelyg daug sunkumų ir bene daugiausia žavesio knygai suteikia vaizdingi ir net utopiniai aprašymai, įdomūs ir nekasdieniai žmonių portretai.

Taigi, kaip ir minėjau, skaitykit ir mėgaukitės nuostabia Lietuvos istorijos dalimi.

Rodau broliui viršelį ir sakau, kad čia visai dailus vaikinas. Jis šiaip ne taip atplėšia akis nuo kompiuterio ekrano, žvilgtelį į knygą, kurią laikau iškeltą priešais jį. Tada tokiu rimtu tonu pasako, kad vos tramdau...

Rodau broliui viršelį ir sakau, kad čia visai dailus vaikinas. Jis šiaip ne taip atplėšia akis nuo kompiuterio ekrano, žvilgtelį į knygą, kurią laikau iškeltą priešais jį. Tada tokiu rimtu tonu pasako, kad vos tramdau juoką;

- Tau daug dar medžių dėl tokio reikėtų apšikti.

- Čia tavo studijų juokelis? - klausiu visai nesutrikdyta jo keisto komentaro.

- Taip, čia mano profesinis juokelis,- taria vis tokiu pat rimtu tonu ir bejausmiu veidu. Tada lėtai jo akys vėl prisiklijuoja prie įvairiomis spalvomis mirguliuojančio ekrano.

(Jis studijuoja miškininkystę).

Tikrai, kodėl visi dailūs vaikinai dažniausiai randami tik ant knygų viršelių?

Su Garetais bendrauti buvo uždrausta nuo pat pradžių.

Tai pirmasis pirmojo skyriaus sakinys, kurį galite rasti 7 knygos puslapyje. Atrodytų, kad tai paprastas sakinys, tačiau jame tiek daug klausimų, kad netrukus supranti, jog ši knyga tau dabar taps ir oru, ir maistu, ir geriausia laisvalaikio praleidimo priemone.

Kas tie Garetai? Kodėl su jais draudžiama bendrauti? Ir kodėl kažkas pradės su jais bendrauti? Kas uždraudė bendrauti su jais?

Šiame sakinyje tikrai slypi kabliukas, mįslė, kurią kiekvienas skaitytojas nori įminti. Aš nebuvau kažkokia išskirtinė. Norėjau gauti atsakymus į visus klausimus, kuriuos tas pirmas sakinys man pažėrė.

Pirmajame skyriuje mes esame supažindinami su momentu, kai Garetai atsiranda kaimynystėje, kodėl jie tokie išskirtiniai. Taip pat pateikiama trumputė santrauka, kuri apima dešimties metų periodą.

Vieno dalyko mama nežinojo (ir būtų griežtai sudraudusi), kad aš stebėjau Garetus. Nuolatos. 10 puslapis.

Skaitydama šį sakinį prisiminiau iliustraciją (ją galite pamatyti dešinėje pusėje), kurioje Edvardas sako Belai, kad jis ją stebėdavo naktimis, o šioji nurausta ir sako, kad tai labai romantiška. Apačioje buvo prierašas, kad persekiojimas nėra romantiškas dalykas ir apie tai turėtų būti pranešta policijai.

Garetai buvo mano pasaka prieš miegą, kai dar nė nenumaniau, jog pati vieną dieną tapsiu tos pasakos veikėja. Puslapis 11

Tačiau čia buvo pasakyta ne romantiška prasme, o greičiau kaip faktas, ką mergina darydavo laisvalaikiu. Garetai yra didelė šeima, kuri man iš tikrųjų priminė kitą didelę šeimą, kurią visi pažįsta iš Hario Poterio knygų serijos. Taip, taip - Vizlių šeimyną.

-Tavo mama visus niekina. Bet tai nesutrukdė tau papasakoti man apie Čarlį ir Maiklą. Ar dabar kitaip? Pala... Garetai? Tai tie kaimynai, kurie dauginasi kaip triušiai? 137 puslapis

Man patiko šioji šeima. Tie momentai, kai pagrindinė veikėja būdavo su jais, būdavo tikrai epiniai. O gal tiksliau sakyti, kad man patiko Džordžas. Tas mažius tikrai turi parako ir išskirtinę asmenybę.

Džordžas man nusišypso tokia pat akinamai meilia šypsena kaip ir jo vyresnysis brolis, tačiau parodydamas žalius dantis.

-Gal tave ir vesiu,- pareiškia jis. -Ar tu nori daug vaikų?

Aš užsikosėjau ir pajuntu, kad man per nugarą pliaukši kažkieno ranka.

-Džordžai, geriausia tokius dalykus aptarinėti užsimovus kelnes,- Džeisas numeta šortus. Puslapis 34

Tokių linksmų vietų knygoje tikrai nemažai. Autorė tikrai nešykštėjo juokingų tekstų, kurių didžiulė dauguma buvo juokingi dėl kvailų atsitikimų arba dėl nepatogių scenų/veiksmų, kaip prezervatyvų išsirinkimas ir pirkimas ar tėvo ir sūnaus pokalbis apie seksą. Vietą apie prezervatyvų pirkimą skaičiau ir raiščiausi iš juoko. Toji stebuklinga vieta yra 154 puslapyje.

Be Džordžo man taip pat patiko kitas vyriškos lyties veikėjas istorijoje - Timas. Kita knygą šioje serijoje bus apie jį ir Alisą(anglų kalba knygą yra numatyta išleisti 2015 metais), bet jau šioje knygoje yra pateikiama užuominų apie jų galimą busimą romaną. Šis veikėjas tikras nelaimėlis. Narkotikai, bjaurus elgesys, atleidimai iš darbo... Tačiau jis geras žmogus ir mėgina pasitaisyti, ir po truputi šis veikėjas tampa geresniu. Tikrai išskirtinis šio veikėjo dalykas buvo jo kalbėsena, kuri tikrai leido ne tik geriau jį įsivaizduoti mintyse, tačiau ir išskirti iš minios. Taip pat buvo kitas veikėjas, kurio kalbėsena knygoje buvo ypatinga - Klėjaus Takerio. Klėjus Takeris kalbėdavo kažkaip gundančiai, švelniai ir liūliuojančiai, o Timas nebijodavo nusikeikti, kažkaip žodžiais įkasti ir panašiai. Aš maniau, kad jis bus veikėjas, kuris pridarys tikrai nemažai problemų. Jau net buvo užuomina, kad to galima tikėtis. Tačiau pasirodo, kad visa drama prasidėjo ne dėl šio veikėjo kaltės. O dėl kurio? Skaitykite knygą.

Skaitydama šią istoriją svarsčiau, kodėl šioje knygoje vis pabrėžiamas didelės šeimos minusas. Autorė ne kartą dialoguose ar net veiksme pateikė įžeidimų daugiavaikės šeimos atžvilgiu. Keli iš knygoje pateiktų pavyzdžių galėtų būti pinigai, vėliau pasiūlymai išsikastruoti, kreivi žvilgsniai ir t.t. Vėliau perskaičiau knygos gale, kad autorė pati turi šešis vaikus ir pradėjau svarstyti, kad turbūt ji pati susiduria su kitų žmonių negražiais komentarais ir norėjo savo kūriniu pabrėžti, kokie mes esame netolerantiški jiems, nors šie būna žymiai laimingesni.

-O mano mama sako, jog tai jų reikia gailėtis, gailėtis visų, kurie mano, kad jų tiesa turėtų tapti visuotiniu įstatymu. Puslapis 20

Pagrindinės veikėjos, Samantos, mama yra turtinga, graži, pedantė bei protinga. Ji turi dvi dukras, tačiau joms neskiria daug dėmesio ar meilės. Garetai yra didelė, chaotiška, netvarkinga šeima, kuri nėra turtinga, tačiau vienas su kitu yra labai artimi ir dėl to jie laimingi. Dėl šių dviejų šeimų priešingybės kyla nemažai ir įtampos, apie kurią jau įspėjo pats pirmas sakinys, kuris paminėtas anksčiau.

Todėl galima įvardinti, kad viena iš knygoje egzistuojančių problemų yra netolerancija. Taip pat verta paminėti ir melą, kadangi tai tampa pačiu pagrindiniu dalyku knygos gale. Kas yra svarbiau: tiesa, tavo jausmai ar šeima? Samanta, pagrindinė veikėja, turi nuspręsti, kas yra teisinga, o kas ne. Tai, kaip vyksta šis pasirinkimas ir ką galiausiai ji išsirenka, galite perskaityti knygoje.

Knyga yra pasakojama iš merginos pozicijos. Jokių kitų pozicijų knygoje nėra pateikiama, nors tikrai norėjau į viską pažvelgti vaikino, Džeiso, akimis. Šis vaikinas, kuris gaila, kad egzistuoja tik knygoje, yra auksinis. Jis moka viską taisyti, yra geros širdies, darbštus ir... tikra svajonė. Tokios knygos tik sugadina skaitytojas realiems vaikinams :D

Viską bendrai apėmus, tai tikrai įdomi ir verta dėmesio knyga. Net galiu sakyti, kad kol kas tai net ir viena iš mano mėgstamiausių knygų, kurią tikrai noriu dar ne kartą perskaityti. Dabar tik reikia ją įsigyti, kadangi šioji buvo bibliotekos. Istorija tikrai patiks tiems, kam nepatinka nervinančios pagrindinės veikėjos, kadangi Samanta nebuvo nervinanti ir nekėlė nereikalingų dramų, taip pat tiems, kuriems patinka smagios istorijos. Skaitant šią knygą šypsena tikrai nedings nuo jūsų veido. Be to, knyga patiks tiems, kam patinka realistinės istorijos su tikrai pamokančiais įvykiais.



KITTY WRITER APŽVALGOS

E. M. Remarko knyga Juodasis obeliskas trumpai sakant patiko. Ir nustebino. Knygos herojus Liudvikas išgyvena po karo sudėtingą laikotarpį, nors po karo praėjo pakankamai nemažai laiko. Tačiau atrodo jis jaučia...

E. M. Remarko knyga Juodasis obeliskas trumpai sakant patiko. Ir nustebino. Knygos herojus Liudvikas išgyvena po karo sudėtingą laikotarpį, nors po karo praėjo pakankamai nemažai laiko. Tačiau atrodo jis jaučia nuoskaudą dėl įvykusių dalykų, prarastų svajonių ir draugų, gyvenimo džiaugsmo.

Knyga, asmeniškai man, nebuvo paprasta, tačiau nebuvo ir lengva. Knyga sugebėjo paliesti širdį ir priversti susimąstyti apie gyvenimo vertę ir kaip svarbu gyventi, o ne egzistuoti.

9/10

"sykiais atsitinka, kad tavo išgyvenimais sunku arba nedrąsu pasidalyti su kitais. Atrodo, likai vienas. Bet visad gali išsipasakoti"

Semui patinka girtis savo sėkme su merginomis...kol nesutiko Prajos. Merginos dabar jam ne kaip...

"sykiais atsitinka, kad tavo išgyvenimais sunku arba nedrąsu pasidalyti su kitais. Atrodo, likai vienas. Bet visad gali išsipasakoti"

Semui patinka girtis savo sėkme su merginomis...kol nesutiko Prajos. Merginos dabar jam ne kaip "sekso objektas" , o kaip išsikalbėjimo , paplepėjimo , bendravimo draugės. Praja - išskirtinė. Semas gali pasikalbėti su Praja. Semas ją myli, Semui ji rūpi. Žinoma, Praja jį traukia. Mylėtis jie sutinka. Tačiau jų laimė išblėsta ... kai sužino , kad Praja laukiasi. Aprašomas, jų skausmas. Kančia. Ir jie pasirenka vieną kelią, nepasitardami su tėvais - abortas. AR tai teisinga? Ar negimęs kūdikis yra kažkuo kaltas? Ir tai galutinai sugriauna jų laimę, gyvenimą.

Lena Sergejeva - puiki moteris , žmona, motina. Vienintelis sūnus Danila įsimylėjo ir praneša motinai, kad veda. Na ką, darysim vestuves. Sergejevų šeima susipažino su Ivasiukų šeima (nuotakos tėvai). O jie - iš kaimo....

Lena Sergejeva - puiki moteris , žmona, motina. Vienintelis sūnus Danila įsimylėjo ir praneša motinai, kad veda. Na ką, darysim vestuves. Sergejevų šeima susipažino su Ivasiukų šeima (nuotakos tėvai). O jie - iš kaimo. Pas Leną jau susidaro apie kiekvieną iš jų įspūdis. Marčia Niusia - net nepanaši į savo tėvelius. Ji grubi, nevėkšla.

Buvo iškeltos "gražiosios" vestuvės. Vestuvinis gyvenimas pasirodė jau ne toks ir saldus. Ir kaip tyčia - povestuvinėje kelionėje Niusia sužinojo apie nėštumą. Gimus vaikeliui ILIUŠAI viskas užgriūna ant anytos pečių. Ji netgi metė darbą. Juk marti nesirūpina ne tik vyrų, bet ir sūnumi.

Praėjus pusei metų Niusia palieka vyrą. Laiške rašo, kad pamilo kitą vyrą, o visa tai buvo tik klaida. Motina Niusia paliko net savo sūnų. Atsisakė nuo jo. Ir daugiau...nebepasirodė.

Bet praėjus laikui Danka suranda pagaliau savo tikrąją meilę, kuri buvo taip arti. Polina... kuri rūpinasi netgi svetimu vaiku.



Manau, knyga yra gera. Patarčiau perskaityti visoms anytoms. Romane aprašomos ir kai kurios kitos istorijos tarp anytų ir marčių. Gero skaitymo!

Leidybos teorijoje knygos ištraukų spausdinimas laikraščiuose/žurnaluose laikomas efektyvia reklamos priemone spaudoje (šiais laikais - ir internete). Įdomu tai, kad anksčiau kažkokiu būdu aš itin retai sutikdavau knygų...

Leidybos teorijoje knygos ištraukų spausdinimas laikraščiuose/žurnaluose laikomas efektyvia reklamos priemone spaudoje (šiais laikais - ir internete). Įdomu tai, kad anksčiau kažkokiu būdu aš itin retai sutikdavau knygų ištraukas. Gali būti, kad jos tiesiog nepasiekdavo manęs. Šios knygos ištrauką sutikau neįprastoje vietoje - naujienų portale 15min.lt. Suprantu, kad daug naujienų portalų turi knygų skiltis/rubrikas, bet jas skaitau labai retai, nes ten dažniausiai pasirodo tik anotacinio pobūdžio knygų pristatymai. Na, bet tąkart būsimos knygos ištrauka patraukė akį - perskaičiau ir susidomėjau.

Kodėl susidomėjau, net nežinau. Ištrauka žadėjo kažkokias niūrias vieno vyruko istorijas su merginomis. Nyku, bet kodėl nepabandžius? O ir knygos pavadinimas toks gražus.

Perskaitęs likau nei patenkintas, nei nusivylęs. Knygoje nėra nieko įspūdinga, žmonių santykiai, ir tiek. Nors romanas pristatytas kaip "nepadorus", "gatvinis", jame nėra nieko tokio nepadoraus, ko nežinotų šių laikų trylikamečiai.

Ištrauka iš romano (p. 57-58): "Taip - čia toks "priešingybės traukia" reikalas, "puikus seksas" reikalas, "nereikia galvoti" reikalas. Tai nuostabu! Nuostabu! Kol vieną dieną Alma sužino, kad dulkini tokią dailią pirmakursę Laksmę, perskaito apie tai tavo dienoraštyje. (O taip, ji turėjo įtarimų.) Ji laukia tavęs ant laiptų, o kai privažiuoji su jos "Saturnu" ir pastebi, kad rankose laiko dienoraštį, širdis ima daužytis it storas banditas, įkliuvęs į budelio spąstus. Neskubėdamas išjungi variklį. Tave parbloškia vandenyno dydžio liūdesys. Liūdesys dėl to, kad tave pagavo ir kad žinai, jog ji niekada neatleis. Spoksai į jos neįtikėtinas kojas ir į tą dar labiau neįtikėtiną popola tarp jų, kurią taip nepastoviai mylėjai pastaruosius aštuonis mėnesius. Tik kai ji ima artėti įnišusiu žingsniu, išlipi iš automobilio. Skrieji per kiemą varomas paskutinių nežmoniško begėdiškumo garų.



- Ei, muneca, - sakai išsisukinėdamas nuo pabaigos. Kai ji pradeda klykti, paklausi:

- Brangioji, nejaugi tai svarbu?



Ji tave vadina

bybčiulpiu

panku močkrušiu

apsimetėliu dominikiečiu

Ji teigia:

tavo mažas pimpalas

jokio pimpalo

o baisiausia, kad mėgsti apšepusią indišką putę.

<...> Užuot nuleidęs galvą ir susidorojęs su visu šituo kaip vyras, paimi dienoraštį, lyg laikytum prišiktas sauskelnes ar naudotą prezervatyvą. Užmeti akį į ją nuliūdinusias vietas. Tada pasižiūri į Almą ir nusišypsai šypsena, kurią tavo veidmainiškas snukis prisimins iki grabo lentos.

- Mažyte, - sakai, - mažyte, tai dalis romano, kurį rašau.

Štai taip tu ją prarandi."

P.S. Vieną vakarą lankiausi pas grupiokę ir lentynoje pastebėjau šitą knygą. Trumpai pakalbėjom apie ją. Pasirodo, kad būtent ta 15min.lt portale publikuota ištrauka paskatino grupiokę įsigyti šią knygą. Knygų reklama, kad ir kokia ji kartais atrodo vargana, visgi veikia ;)

Labai išgirta ir skaitytojų įvertinta knyga. O tai sukelia tam tikrus lūkesčius, kurių pagrįstumas, kaip vėliau paaiškėja, abejotinas. Todėl jei imsitės šios knygos, darykite tai be išankstinių nuostatų - bus skaniau....

Labai išgirta ir skaitytojų įvertinta knyga. O tai sukelia tam tikrus lūkesčius, kurių pagrįstumas, kaip vėliau paaiškėja, abejotinas. Todėl jei imsitės šios knygos, darykite tai be išankstinių nuostatų - bus skaniau. Viena istorija iš dviejų perspektyvų. Pagrobėjo ir jo kalinės drama. Jo akimis. Jos akimis. Kol skaičiau iš "jo" perspektyvos, puslapiai vertėsi nuodėmingai per greit. Kai istoriją "pasakojo" ji - tempas sulėtėjo taip ženkliai, kad turėjau prisiversti skaityti toliau. Gal todėl, kad įvykiai jau žinomi. Gal todėl, kad autoriui nepavyko perteikti vidinių jaunos merginos išgyvenimų. Bet pabaiga... nustebino - per švelniai pasakyta. Sukėlė tikrą jausmų audrą! Trumputė ketvirta dalis atpirko antroje dalyje beįsiveliantį nuobodulį ir jau kai atrodo, kad seniai žinai, kaip viskas baigėsi, iškrenta toks akibrokštas, kuris sujaukia smegenis! Netikėtumo efektas! Vertinu taip: knyga įdomi, įtraukianti, daug psichologizmo (bet neįmantraus ir suprantamo eiliniam skaitytojui), bet nejausčiau didelės netekties, jei nebūčiau jai laiko skyrusi.

Knyga tapusi klasika, pakliuvo ir į mano rankas. Kiekvieną kart, prieš nusprendžiant ką nors skaityti, nepuolu ieškoti kažkieno parašytų rekomendacijų, ar atsiliepimų būtent apie tą kūrinį. Tiesiog ateina metas, kai...

Knyga tapusi klasika, pakliuvo ir į mano rankas. Kiekvieną kart, prieš nusprendžiant ką nors skaityti, nepuolu ieškoti kažkieno parašytų rekomendacijų, ar atsiliepimų būtent apie tą kūrinį. Tiesiog ateina metas, kai manai, kad jau pribrendai tai knygai ir pats laikas tau ją perskaityti.

Pirmosios mintys apie šią knygą buvo kiek kitokios, nei tada, kai pradėjau ją skaityti. Maniau, kad Michail Bulgakow yra panašaus tipažo rašytojas, kaip ir daugumos žinomas F. Dostojevskis. Čia ir buvau nustebinta, nes pažinusi abiejų autorių rašybos stilių, likau susižavėjusi tiek vienu, tiek kitu autorium.

Iš pažiūros nemėgstanti fantastinių knygų, šią perskaičiau su pasigardžiavimu. Autoriaus mokėjimas fantastiniams veikėjams priklijuoti šiuolaikinių žmonių etiketes žavi mane. Istorija, aprašoma šioje knygoje, net nepasakyčiau kad yra apie meistrą ir Margaritą. Tai labiau pasakojimas apie kiekviename žmoguje gyvenantį "velniūkštį".

Susipynęs blogis ir gėris, blogi darbai ir jų atpildas - ir viskas perrišta šmaikštumo kaspinu. Knyga, kurią skaitant ne vieną kartą nusišypsojau, ne vieną kartą sustojau ir pamasčiau. Vis dėlto, grįžtant prie meistro ir Margaritos - tai nežemiškos meilės istorija. Du vienas kitą pamilę personažai, kurie jaučia meilę ir po ilgo išsiskyrimo. Margarita, kuriai nesvarbu ir yra nebaisi gąsdinanti ateitis. Įsitikinimas, kad begalinė meilė gali nuversti kalnus. Juk ji dėl to sutiko vienai nakčiai paklusti velnio valiai.

Knyga, kuri kaip geras detektyvas su fantastikos elementais, verčia ją skaityti su susidomėjimu iki galo. O perskaitęs džiaugiesi, kad įveikei šios knygos iššūkį.

Net nežinau, kas šioje knygoje mane labiausiai sužavėjo, nes negaliu išskirti nei vienos detalės. Tai knyga, kuri tikrai verta visų tų gerų atsiliepimų. Tai klasika! Perskaityk ją ir suprasi, kad tai, kas joje buvo norima pasakyti, paprastomis mintimis neišreikši.

Pažindinuosi su Džeku Londonu. Nors vaikystėje namie buvo jo knygų, jis kažkodėl liko neskaitytas. Klaidas taisau dabar - pradėjau nuo romano "Žvaigždžių klajūnas". Maniau, kad Dž. Londono knygos - tipinė paprastai,...

Pažindinuosi su Džeku Londonu. Nors vaikystėje namie buvo jo knygų, jis kažkodėl liko neskaitytas. Klaidas taisau dabar - pradėjau nuo romano "Žvaigždžių klajūnas". Maniau, kad Dž. Londono knygos - tipinė paprastai, neįmantriai parašyta nuotykių literatūra, na, gal kažkas panašaus į "Kaprikorniją". Likau nustebinta, kai supratau, kad Dž. Londonas rašo ne taip jau ir paprastai.



Nors tai iš tiesų nuotykinė, pramoginė literatūra: daug veiksmo, nuotykių, dinamikos. Tačiau kalba - talentinga, išradinga, vaizdinga. Net nepalyginsi su paviršutiniška, supaprastinta šiuolaikinės jaunimo literatūros kalba, na, kad ir "Bado žaidynėmis" ar kažkuo panašiu. Tiesa, "Klajūno" kalboje yra senamadiško atspalvio ir to archaiško, taip mane erzinančio pasakotojo kreipimosi į skaitytoją. Nėra ko norėti - romanas pirmą kartą išspausdintas 1914 metais.



Romanas pasakoja apie Darelą Stendingą, profesorių, papuolusį į kalėjimą. Neapsikentęs kalėjimo žiaurumų jis išmoksta atplėšti sielą nuo kūno ir klajoti laiku ir erdve, persikelia ir iš naujo išgyvena ankstesniuosius savo gyvenimus: Egipto atsiskyrėlio, jūreivio, papuolusio į Korėją, berniuko Laukiniuose Vakaruose, kario, mačiusio Jėzaus nukryžiavimą.

Gyvenimas - štai kas ir realybė, ir paslaptis. Gyvenimas kur kas platesnis, negu paprasčiausiai skirtingi cheminiai materijos junginiai, sudarantys vienokias ar kitokias formas. Gyvenimas - tai kažkas be pabaigos. Gyvenimas - tai negęstanti ugninė gija, sujungianti vieną materijos formą su kita. Aš žinau tai. Gyvenimas - tai aš pats. Aš gyvenau dešimtyje tūkstančių kartų. Gyvenau milijonus metų. Turėjau daugybę skirtingų kūnų. Ir aš, visų šių kūnų turėtojas, tęsiau ir tęsiu egzistavimą. Aš - gyvenimas. Aš - negęstanti kibirkštis, amžinai žibanti laiko sraute, stebinanti ir sukrečianti, amžinau kurianti savo valią virš laikinų materijos formų, kurios vadinasi kūnais ir kuriuose aš tik laikinai gyvenu.

Prie šių visų kelionių prisideda ir mintys apie žmoniškumą, žiaurumą, nužmogėjimą, kalėjimo sąlygas - o tuometiniai praeito amžiaus pradžios kalėjimai tikrai nebuvo rojus.



Štai toji dalis man buvo įdomesnė, o nuotykinė dalis, deja, vargino. Lyg tuos gyvenimus būčiau išgyvenusi pati. Istorijų per daug ir jos neneša jokios žinios - jos skirtos tik pramoginiam tikslui. Man priminė kritikų gerai įvertintą, bet man nepatikusį ir varginusi filmą "Debesų atlasas" - trys valandos sunkiai kartu limpančių vaizdų apie idėją, kurią galima išreikšti vienu sakiniu. Vaizdų, personažų, istorijų tiesiog per daug, ir jie per daug skirtingi.



Ir veikėjai - pradedant nuo pagrindinio Darelo Stendingo, baigiant visais jo įsikūnijimais - tokie didvyriški: didingi, tobuli, gražūs, narsūs, protingi, be ydų ir... tokie neįdomūs... Kažin, ar Džekas Londonas nesirgo didybės manija?..



Leidykla: "Markas"

Leidimo metai: 2000

Puslapių: 336

Originalo metai: 1914

Originalo pavadinimas: "Star Rover"