Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Šis pirmasis knygos aprašymo sakinys pasirodė labai girdėtas kitų knygų aprašymuose. Tačiau skaitant aprašymą...

Iškeliauju į kraštą, vadinamą Naujuoju Pietų Velsu, ištekėti už vyro, kurio nesu mačiusi, galvojo ji.

Šis pirmasis knygos aprašymo sakinys pasirodė labai girdėtas kitų knygų aprašymuose. Tačiau skaitant aprašymą darėsi vis įdomiau.

Jaunutė mergina gobšuolio tėvo priversta tekėti už nepažįstamo vyro svetimoj šalyje. Patyrusi du sunkius gimdymus, vyro nesupratingumą, su vyro meiluže tampa geriausiomis draugėmis. Likimo ironija: viena dukra ypač protinga ir gabi, kita protiškai atsilikusi. Aleksandras nuolat išvykęs, nepripažįstantis savo kaltės. Elizabetė nors ir myli savo vaikus, tačiau mamos pareigų visiškai nemoka ar nenori atlikti. Tėvų pareigos paliekamos tarnaitėms.

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi...

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi stiprių ir spalvinų emocijų, randamų vienas po kito ryjamuose meilės romanuose. Romanai paskatina ją vaikytis tuščių meilės iliuzijų, kas veda prie neištikimybės. Ema vaikšto apsipirkti ir įvairiausius daiktus bando priversti patenkinti jos poreikius, tačiau viskuo nusivylusi, paskendusi skolose ir neviltyje ji galiausiai nusižudo.

Pagrindinė knygos herojės elegsys man sukėlė gailestį. Jos elegsio nepateisnu ir nejaučiu jokio gailesčio. Labiausiai pagailo jos vyro ir dukrelės. Ypatinga jos. Nors knygoje labai mažai skirta jai dėmesio. Per mažai atskleistas motinos ir dukros ryšys. Mano nuomone, Ema ne tik savanaudė, bet ir dvasiškai silpna asmenybė.

" - O betgi visų liūdniausia - tai vilktis per gyvenimą beprasmiškai, kaip aš velkuosi, ar ne tiesa? Jei dar mūsų kančios neštų kam nors naudą, galėtume bent ramintis, sakydami, jog aukojamės!"

Ponia Bovari nepasiaukojo, jos kančios niekam nieko gero neatnešė. Jos mirtis ne auka, o silpnybės požymis. Ji pasirinko lengviasią kelią iš visų - savižudybę. Ji nekovojo dėl savęs, dėl dukters, dėl vyro. Ji savyje palaidojo moterišką kovingumą, palaidojo savo vidinę laukinę moterį. Ji leidosi, kad gyvenimas ją parklupdytų, ir ji nesugebėjo rasti atspirties taško įveikti savo finansiniams sunkumams.

Pradėjusi skaityti, džiūgavau - valio, Irvingas ir vėl puikiai rašo apie gyvenimą, tik savom, "irvingiškom" priemonėm, kurias kai kas vadina "iškrypusiomis" (iki šiol skaičiau "Sidro namų taisyklės" ir "Pasaulis pagal...

Pradėjusi skaityti, džiūgavau - valio, Irvingas ir vėl puikiai rašo apie gyvenimą, tik savom, "irvingiškom" priemonėm, kurias kai kas vadina "iškrypusiomis" (iki šiol skaičiau "Sidro namų taisyklės" ir "Pasaulis pagal Garpą", pastaroji tikrai mane sužavėjo, patiko ir pirmoji). Tačiau pasibaigus skyriui apie Rutos vaikystę, pasibaigė ir mano entuziazmas. Skaitydama toliau, pradėjau nesuprasti, kam skirtos kai kurios scenos, ir ką šia knyga autorius norėjo pasakyti apskritai... Sunku buvo susitaikyti ir su Rutos mamos nesugebėjimu mylėti dukters po pirmųjų vaikų netekimo...Vis bandžiau ją suprasti, pateisinti, bet sunkiai man pavyko...Pabaigus skaityti knygą, galiu teigti, jog tai knyga apie meilę - meilę vaikams, begalinį skausmą jų netekus. Meilę vyresnei moteriai.

Antrą kartą knygos neskaityčiau.

"Pasikalbėkime apie Keviną" - knygos pavadinimas paprastas, lengvas, tarsi motinos nedidelis priekaištas sūnaus tėvui, kad reikia pasikalbėti, ką tavo sūnus iškrėtė svetainėje: jis spalvotomis kreidutėmis nudažė vienos...

"Pasikalbėkime apie Keviną" - knygos pavadinimas paprastas, lengvas, tarsi motinos nedidelis priekaištas sūnaus tėvui, kad reikia pasikalbėti, ką tavo sūnus iškrėtė svetainėje: jis spalvotomis kreidutėmis nudažė vienos sienos tapetus ar vandens šautuvu aplaistė sesutę. Net mintis nebuvo atėjusi, kad šis pokalbis gali pakrypti į tai, kad reikia pasikalbėti su vaiko tėvu, kodėl Kevinas, sulaukęs šešerių, o vis dar turi nešioti sauskelnes, kodėl Kevinas sesutei išplikė akį (ji turi nešioti pakaitalą iš stiklo), kodėl Kevinas "užsispyrė patraukti dėmesį, net jei tam prireikė pasinaudoti 9 žmonių nužudymu".

Kaip man sekėsi skaityti šį kontraversišką, daugelį nutylimų ir nepatogių temų nagrinėjantį romaną? Sunku buvo sekti pagrindinės herojės Evos laiškus (romanas parašytas laiškų forma: Eva rašė savo vyrui ir pasakojo kaip vyko įvykiai, kokie vyravo jausmai, kokia galėtų būti visko priežastis jos akimis). Laiškai apipinti daugybę smulkmenų, tema nukrypsta į antraeilius dalykus, istorija susipina su kita istorija. Man jautėsi apsunkimas, noras išgryninti siužetą, atsisakyti papildomų smulkių detalių. Taip pat pati istorija yra labai sunki, skaudi, tad kartais būdavo sunku prisiversti paimti knygą į rankas. Aš net įpusėjus knygą galvojau ją padėti į šoną. Tada bandžiau žiūrėti filmą, tačiau jį išjungiau po pusvalandžio. Susikaupiau ir paėmiau vėl knygą. Likus maždaug pusantro šimto puslapio iki pabaigos - istorija įtraukė ir nepaleido. Tad prireikė trijų šimtų puslapių, kol ją prisijaukinau, ėmiau nebesipiktinti Kevinu, o tiesiog iš šono stebėjau Evos šeimos gyvenimą.

Pirmas žvilgsnis į labai laimingą kelionės vadovus rašančios Evos šeimą, tiksliau ją ir jos vyrą. Apie vaikus negalvojanti sėkminga moteris sunkiai, bet vis dėl to, pasiryžta pastoti ir tik pastojusi supranta, kad nėra pasiruošusi motinystei: "subrendusi, laimingai ištekėjusi, beveik 37 metų motina sužino, kad laukiasi, ir kone nualpsta iš siaubo, bet tokią reakciją nuslepia nuo besidžiaugiančio vyro po dailia languota suknele". Skaitytoja, t.y. aš, imu burnoti, kad moteris neturi jokios mažos kibirkšties dėl kūdikio laukimo ar "apdovanota stebuklu, ji burnoja, kad reikia atsisakyti taurės vyno ar išsiplečia kojų venos", ar "užuot giliai širdyje mokiusis suvokti, ką iš tikrųjų reiškia mūsų kūdikis, ji verčiau suka galvą, ar laukiamas kūdikis yra jos".

Po devynių mėnesių ir kelių užvilktų savaičių gimsta Kevinas, kuris nuo pat pirmos dienos yra viskam apatiškas, triukšmingas, nekantrus, moka spekuliuoti, žino, kokius spaudyti mygtukus, kad motiną išvestų iš kantrybės, o savo tėvą gerbia, klauso, tačiau greit paaiškėja, kad tėvas mylimas tik dėl mamos paerzinimo. Evos norai suprantami: ji buvo "normali motina, normaliai motiniškai šilta, kuri normaliai rūpinosi išauginti normalų vaiką". Atrodo, kad mažasis monstras Kevinas buvo kažkuo užkeiktas: "kai bučiuodavau jam kaktą, jis nubraukdavo jos ranką. Kai šukuodavau plaukus, jis ranka liepdavo man pasitraukti ir susiveldavo garbanas. Kai apkabindavau jį, jis šaltai prieštaraudavo, nes jam esą skauda ranką".

Istorija pasakojama Evos akimis. Tačiau ir kiti veikėjai nėra pamirštami, jų portretai detalizuoti. Šeimos tėvas nebesuteikia tiek dėmesio savo žmonai, kaip anksčiau: "ji labiausiai liūdėjo dėl to, kad niekada netroškai tokio pat kokybiškai praleisto laiko su savo žmona. Nėra ko čia sukti ratais. Aš pavydėjau. Ir jaučiausi vieniša". Tad Eva nusprendžia vyrui įrodyti, kad Kevinas yra blogis, o ne ji bloga motina: paslapčia pasiryžta antrą kartą pastoti. Ir gimsta labai tyli, graži, maža, kantri, visko bijanti mergaitė, kurios brolis nekenčia. Eva pasiekė savo: įrodė, kad jų sūnui kažkas ne taip, tik gaila, jog nebuvo rimtai į tai pasižiūrėta.

Didelis gyvenimo lūžis yra Kevino nusikaltimas mokykloje. Jis net savo bendraklasius išžudė kiek kitaip, nei kiti žudę jauni amerikiečiai. Ne viskas knygoje taip aišku ir skaidru, autorė paliko ir kelias svarbias smulkmenas istorijos galui, kai skaitytojas tiesiog gali likti sukrėstas nuo įvykių pasisukimo kampo. O dar tos Kevino akys! Atrodo, kad jos taip smerkiamai, veriančiai į savo motiną (o kartu ir į tave, visuomenę) vis žiūri ir padėjus knygą į šoną.

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 472

Leidykla: Alma littera

Vertė: Gabrielė Gailiūtė

Perskaityta: 2014-05-22

Vertinimas: 3/5

Nusprendžiau perskaityti šią knygą, kai Lietuvos skaitytojų buvo pripažinta geriausia verstine 2010 metų knyga. Vis ketinau ją paskaityti, ir galiausiai vieną kartą ją nusipirkau.

Anotacija tarsi žadėjo detektyvą,...

Nusprendžiau perskaityti šią knygą, kai Lietuvos skaitytojų buvo pripažinta geriausia verstine 2010 metų knyga. Vis ketinau ją paskaityti, ir galiausiai vieną kartą ją nusipirkau.

Anotacija tarsi žadėjo detektyvą, persipynusius žmonių likimus ir įdomią istoriją, vykusią pirmojo pasaulinio karo metais mažame miestelyje, ir nors ką žadėjo, tą ir davė, bendro įspūdžio romanas nepaliko. Viskas prasideda kaip įdomi detektyvinė istorija, tačiau rašytojo bandymai sukurti labai detalius veikėjų portretus priveda prie to, jog pagrindinė istorija nustumiama į šalį. Ne kartą pagavau save norintį, kad greičiau baigtųsi veikėjų detalizavimai ir vėl būtų sugrįžta prie pagrindinės istorijos. Nepaisant to, turiu pripažinti, kad personažai sukurti išties puikiai, apgalvotai, jų paveiksluose nėra nieko nelogiška, juos labai lengva pajusti, ir mano pabumbėjimas, kad per daug dėmesio skirta veikėjų portretams yra tik mano paties problema ;) Tai viena iš knygų, kuri tinka daugeliui skaitytojų, nes turi: a.) įdomią istoriją, b.) stiprius personažus, c.) gerą rašymo stilių. Knyga galėtų būti potenciali dovana knygas mėgstantiems žmonėms.

P.S. Knyga labai skoningai išleista, vyrauja minimalizmas. Knygų viršeliai dažniau nei visokios recenzijos ir žmonių atsiliepimai skatina mane paimti knygą į rankas pavartyti. Nors negaliu skųstis, kad Lietuvos leidyklos leidžia neskoningai apipavidalintas knygas, norėtųsi, kad tokių kaip "Pilkosios sielos" būtų daugiau.

Aš nesu Dina. Ir net nenorėčiau ja būti. Tačiau be galo džiaugiuosi ją pažinusi. Ir kuo Dina Grenelv, Reinsneso dvaro šeimininkė, pradžiugino, nuliūdino ar nustebino?

Jei kalbėtume apskritai apie knygą, tai pasakyčiau...

Aš nesu Dina. Ir net nenorėčiau ja būti. Tačiau be galo džiaugiuosi ją pažinusi. Ir kuo Dina Grenelv, Reinsneso dvaro šeimininkė, pradžiugino, nuliūdino ar nustebino?

Jei kalbėtume apskritai apie knygą, tai pasakyčiau taip: ši knyga išties verta būti XX amžiaus aukso lobyne, nes skaitytoją supažindina su žemiausiais žmogaus instinktais (Dinos "pomėgis naikinti" žmones), kitokia žmogaus psichika (Dinos bendravimas su mirusiaisiais) bet kartu ir primena, jog meilė yra ne tik kurianti, bet ir griaunanti jėga (Dina myli taip karštai, jog ryžtasi mylimąjį "pasilikti" sau amžiams).

Jei kalbėtume tik apie Diną, džiugino jos drąsa, ryžtas, siekis laužyti nusistovėjusią tvarką, papročius (mylisi su tarnu, kai tuo pat metu jos vyras laidojamas, ji jodinėja kaip vyras, plaukia laivu be palydovo, rūko papirosus, kas anuomet moterims buvo užginta, nebijo bet kuriam sutiktajam į akis išrėžti tai, ką galvoja).

Liūdino pernelyg šalti jausmai sūnui Benjaminui. Pati iš tėvo nepatyrusi meilės, tikriausiai iš pastarojo nesąmoningai ir perėmė panašų vaikų auklėjimo modelį. Neabejoju, jog tas šaltumas ir atsainumas vaiko atžvilgiu, vėliau atsigręš prieš ją pačią ir žinoma, turės neabejotinų pasekmių paties vaiko psichikai (tuo netrukus tikiuosi įsitikinti skaitydama Dino knygos tęsinį "Laimės sūnus").

Nustebino Dinos asmenybės prieštaringumai: myli, bet neprisileidžia per daug arti, myli taip, jog dėl to gali nužudyti, bendravimas su mirusiaisiais jai kasdienybė ir reikiamybė.

Keletas įdomesnių minčių:

Apie gyvenimo prasmę - Žmonės. Atsiradę iš dumblo. Vėl taps dumblu. Nugyvena amžių. Ir nuskęsta purve. (psl. 416).

Apie galimybė draugę pasiųsti anapilin: Julija galima pasitikėti. Jos akyse gyvena mirtis. <...> Ji nori, kad aš jai parodyčiau Gertrūdą. Bet dar ne laikas, Dar ne. (p. 379)

Nuostabi skaitymo ir gyvenimo paralelė: "Kiekvieną dieną ji [senutė Karena] skaitydavo po tris valandas. Laikraščius, knygas, senus ir naujus laiškus. Ji sakė, jog senatvėje esą svarbu neleisti dvasiai užsnūsti". (psl. 288).

Taigi, mielieji ir mielosios, skaitykite ir neleiskite savo dvasiai užsnūsti!

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Ji nėra iš tų, kurios lentynoje būtų ilgai laukę savo eilės. Tiesą sakant, lentynoje jos niekada ir nebuvo - skaičiau per "Kindle" elektroninę versiją. Edith Wharton knygoms jau...

Kodėl ši knyga yra mano iššūkyje? Ji nėra iš tų, kurios lentynoje būtų ilgai laukę savo eilės. Tiesą sakant, lentynoje jos niekada ir nebuvo - skaičiau per "Kindle" elektroninę versiją. Edith Wharton knygoms jau negalioja autorinių teisių apsauga, taigi jas galima legaliai nemokamai parsisiųsti, pavyzdžiui, iš "Project Gutenberg" (www.gutenberg.org).

Šią knygą į "iššūkį" įtraukiau todėl, kad jau seniai norėjau perskaityti kokią nors Edith Wharton knygą. Pasirinkau "Nekaltybės amžių", nes tai vienas garsiausių jos kūrinių. 1921 metais jis gavo Pulitzerio premiją - pirmasis moters parašytas romanas, apdovanotas šiuo prizu (informacija iš "visažinės" Vikipedijos).

Knygoje aprašomas 1870-ųjų Niujorko aukštuomenės gyvenimas. Nuobodokas, tiesą sakant (ne kūrinys, o gyvenimas). Daug taisyklių, etiketo normų, visas gyvenimas "sustyguotas", sudėliotas iš anksto. Pabandysi nukrypti nuo tų normų - būsi nesuprastas (geriausiu atveju), apkalbėtas (už akių), pasmerktas (priklausomai nuo nukrypimo lygio) ar net "išmestas" iš "išrinktųjų rato".

Newland Archer, vienos turtingųjų aukštuomenės šeimų atstovas, ruošiasi vestuvėms su May Welland. Tuo metu į Niujorką iš Europos grįžta May pusseserė grafienė Ellen Olenska. Skandalų skandalas - Ellen pabėgo nuo savo vyro. Negana to, dar nori skyrybų - išvis negirdėtas dalykas! Nuo skyrybų ją šeima šiaip taip atkalba. Bet Ellen taip ir lieka "nepatogia" giminaite.

"Nekaltybės amžius" pasakojamas Newland akimis. Jis idealistas, daug nori iš gyvenimo, bet iš Niujorko aukštuomenės gyvenimo "rėmų" ištrūkti lengviau mintimis, nei iš tikrųjų. Meilė Ellen ar pareiga May? Tas meilės trikampis - viena pagrindinių romano gijų. Pagal knygoje nagrinėjamas moralines dilemas yra panašumų su Tolstojaus "Ana Karenina".

Knygą rekomenduoju visiems (nors gal labiau visoms), kam patinka XIX a. anglų ar amerikiečių kūriniai apie aukštuomenės / aristokratijos gyvenimą.

Esu tokia asmenybė, kuri labai mėgsta visus būtinus darbus atidelioti, vilkinti, nežinau kodėl, tiesiog. Nesvarbu kokia įdomi knyga bebūtų, jei jau tingiu kažką daryti, tai į ją nė nežiūrėsiu. Taip ir nutiko su...

Esu tokia asmenybė, kuri labai mėgsta visus būtinus darbus atidelioti, vilkinti, nežinau kodėl, tiesiog. Nesvarbu kokia įdomi knyga bebūtų, jei jau tingiu kažką daryti, tai į ją nė nežiūrėsiu. Taip ir nutiko su trečiąją bado žaidynių knygą - "Liepsnojantis įtūžis". Tik susikaupus nežmoniškam kiekiui darbų, kriuos privalau atlikti, paimiau šią knygą į rankas.

Tikrai, nesigailiu, kad istorijos projektinio darbo idėja dar dulka galvoje, o sugebėjau perskaityti "Liepsnojantis įtūžis". Šioje knygoje yra pagaliau pabaigiama "bado žaidynių" trilogija, kurios pabaigoje tikriausiai sau užduodi daugiau klausimų, negu randi atsakymų knygoje, kas ra tikrai nuostbu. Knyga nuostabi tuo, kad joje yra visko: įntrigų, veiksmo, meilės, vietų susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį bei ką gali žmogus padaryti, kai jam nebeliko nieko, nebeturi ko prarasti, tačiau aplinka jį žudo, tiesiogine to žodžio prasme, nes tikrosios žaidynės dėl išlikimo tik prasidėjo...

Mėgstu Tracy Chevalier knygas. Pirmoji, žinoma, buvo "Mergina su perlo auskaru", po to ir kitas skaičiau po truputį. Viena naujausių jos knygų - "Remarkable Creatures". Apie fosilijų ieškotojas moteris XIX a. pradžios...

Mėgstu Tracy Chevalier knygas. Pirmoji, žinoma, buvo "Mergina su perlo auskaru", po to ir kitas skaičiau po truputį. Viena naujausių jos knygų - "Remarkable Creatures". Apie fosilijų ieškotojas moteris XIX a. pradžios Anglijoje.

Kaip ir kitos Chevalier knygos, ši parašyta įdomiai, stilius įtraukia. Šiame romane nėra didelių dramų, jo tėkmė lėta ir rami. Istoriją pakaitomis pasakoja dvi istorinės asmenybės - Mary Anning ir Elizabeth Philpot. Mary Anning tiek nusipelniusi paleontologijai, kad prieš kelias dienas Google net pagerbė jos atminimą iliustracija paieškos pagrindiniame puslapyje 125-ojo gimtadienio proga.

XIX a. pradžioje moterys "turėjo savo vietą", jos negalėjo būti mokslininkėmis (juk net ir į universitetus jų nepriimdavo). Nieko keisto, kad visuomenė į moteris, kurių pomėgis (ir net gyvenimo būdas) - per dienų dienas klaidžioti pajūriu išekant fosilijų, žiūrėjo, švelniai tariant, įtariai. Elizabeth Philpot - viduriniosios klasės atstovė, netekėjusi (grubiai tariant, senmergė). Na ok, ji nedirba, vyru ir vaikais rūpintis nereikia, tai į jos keistenybes galima žiūrėti pro pirštus. Bet Mary Anning yra iš darbininkų šeimos, kuri vos suduria galą su galu. Fosilijų rinkimas - jos šeimos verslo dalis. Mary "turi akį" rasti įvairias įdomias fosilijas, kurias vėliau gali parduoti turistams ar rimtesniems kolekcionieriams.

Mary Anning atrado pirmąjį ichtiozauro skeletą, vėliau - ir pterozaurą, padarė daug įvairių atradimų paleontologijos srityje. Dėl to, kad buvo moteris, ir dar iš darbininkų šeimos, ji pati savo atradimų negalėjo publikuoti. Bet su ja intensyviai bendradarbiavo daugybė garsių to meto Anglijos geologų.

Skaitant knygą įdomi buvo ir religinė pusė. Tuo metu žmonėms (net ir mokslininkams) buvo sunku suvokti, kad fosilijos gali būti jau išnykusių gyvūnų liekanos. Juk tai reikštų, kad Dievas, sukūręs pasaulį, kažkodėl kai kurioms rūšims ėmė ir leido išnykti. Bet juk ir jis pats, ir jo sukurtas pasaulis yra tobulas, tai kaipgi čia taip... Be to, vyravo bažnytinis Biblijos išaiškinimas, pagal kurį pasaulis buvo sukurtas prieš 6000 metų. Tokios nuostatos irgi buvo sunkiai suderinamos su randamomis fosilijomis.

Žodžiu, knyga labai įdomi ir pažintine prasme. Tracy Chevalier turi talentą atrasti nežinomas įdomias istorines temas ir jas patraukliai aprašyti romano forma. Rekomenduoju.

Neigimas.

Važiuoju po paskaitų dviračiu ir galvoje netelpa mintys apie nenuveiktus darbus: neparašytą laboratorinio darbo ataskaitą, nesurastą informaciją projektui, neatsakytą, nors seniai gautą,...

Neigimas.

Važiuoju po paskaitų dviračiu ir galvoje netelpa mintys apie nenuveiktus darbus: neparašytą laboratorinio darbo ataskaitą, nesurastą informaciją projektui, neatsakytą, nors seniai gautą, elektroninį laišką... Prisiverčiu apie tai negalvoti - kada nors vėliau, kai jau prisėsiu dirbti, tai ir pagalvosiu. Geriausiai, kuo vėliau.

Neigimas. Taip, būtent neigimas. Neigiu, kad šie darbai yra neatidėliotini, neigiu, kad dar šiek tiek, ir jie virs rimta problema. Tikinu, kad tik taip išvengsiu streso. O kodėl aš čia pradėjau nuo neigimo? Nes tai aptariama naujausioje Dan Brown knygoje "Inferno": "Žmogaus protas pasižymi primityviu ego apsaugos mechanizmu, atmetančiu bet kokią tikrovę, kurios sukelto streso nepakelia smegenys. Jis vadinamas neigimu." [Dan Brown "Inferno", 193 psl.]

Žmonija neigia, kad yra viena didelė problema, kuri gali nulemti žmonijos išnykimą. Visi yra labiau linkę šią problemą ignoruoti nei bandyti išspręsti. Nes šios problemos neįmanoma išspręsti nesiimant prieštaringų sprendimų. Tai - gyventojų skaičiaus perteklius ir nuolatinis didėjimas. Tai tarsi liga, kurią būtina gydyti (130 psl.). Jei taip bus ir toliau, žmonija išnyks kaip dumbliai ežere, kai atsiranda deguonies trūkumas dėl dumblių pertekliaus (193 psl.).

Tie, kas skaitė Dan Brown knygas iš profesoriaus Roberto Lengdono serijos (ar bent matė filmus), tikrai žino, koks veiksmas šiose istorijose verda. Daug kelionių, daug bėgimų (nuo policijos ir "blogiukų"), daug kodų šifravimo, daug meno... Įpusėjusi knygą "Inferno" pagalvojau, kad ji man primena Džeimso Bondo filmus - netgi yra daili mergina, kuriai profesorius pajunta šiltus jausmus. Bet filmuose tik rodoma, o knygose atskleidžiamos ir veikėjų mintys. Manote, kad herojai niekada neišalksta? Ne, dar ir kaip išalksta: "Ore pleveno šviežiai maltos kavos aromatas, ir Lengdonas staiga užsigeidė papusryčiauti kaip civilizuotas žmogus. Tik ne šiandien, pamanė jis". [113 psl.] Tačiau sustoti pavalgyti susiklosčiusioje situacijoje yra labai pavojinga. "Skrandį graužė alkis, bet profesorius neketino sustoti." [190 psl.]

Dan Brown knygose visada apstu netikėtų posūkių (juk niekada negali žinoti, kur tave nuves kodas ir kuo gali pasitikėti, o kuo - ne). Bet šioje buvo vienas iš geriausiai pateiktų. Net turėjau pagrįžti kelis skyrius ir paskaityti dar kartą. "Čikaga. Pūga." - tokia prisiminimų pasakojimo pradžia yra dviejose vietose (259 ir 320 psl.). Pasakojimai identiški, bet pasakoja skirtingi žmonės. Įdomu. Jie buvo susitikę, dalyvavo tuose pačiuose įvykiuose? Ne! Pasirodo FS-2080 nėra tas, kas galvojau!

Dan Brown vardas tarsi sako, kad knyga bus lengvo turinio, greitai perskaitoma. To ir tikėjausi. Labai patiko, kad knygoje pateikiama ir vaizdinės medžiagos. Dar radau patogią programėlę telefonui "Inferno Companion", kurios dėka galėjau lengvai įsivaizduoti, kaip atrodo knygoje aprašomi žymūs statiniai ir meno kūriniai. Nors perskaičiau greitai, bet turinys nebuvo toks, kad imi ir pamiršti. Tikrai yra ką apmąstyti. Neigimas. Ar aš esu iš tų, kurie neigia didžiausią pasaulio problemą? "Pavojingiausiais laikais baisiausia nuodėmė yra neveiklumas." [414 psl.]

Ir dar citata pasvarstymui: "<...> gamta moka savaip kontroliuoti žmonijos gausėjimą - marais, badmečiais, potvyniais. <...> kas, jei šįkart ji pasirinko kitokį metodą? Užuot mus puolusi siaubingomis katastrofomis ir kankinančiais vargais... galbūt gamta į pagalbą pasitelkė evoliuciją, pagimdžiusią mokslininką, kuris sugalvojo, kaip praretinti mūsų ratą? Nebereikia nei maro, nei mirčių. Užtenka tapti prie aplinkos labiau prisiderinusia gyvybės rūšimi..." [408 psl.]