Anthony McCarten yra Naujosios Zelandijos rašytojas, dramaturgas ir režisierius. Jo trečiasis romanas - "Superherojaus mirtis" - 2008 m. laimėjo Austrijos jaunimo literatūros premiją ir tais pačiais metais Vokietijos jaunimo...
Anthony McCarten yra Naujosios Zelandijos rašytojas, dramaturgas ir režisierius. Jo trečiasis romanas - "Superherojaus mirtis" - 2008 m. laimėjo Austrijos jaunimo literatūros premiją ir tais pačiais metais Vokietijos jaunimo literatūros premijai finalą.
"Vaizdas ryškėja... DONALDAS DELPIS. Keturiolikmetis. Vaikis liesas, pečiai kaulėti, kaip apsiausto pakabas. Atrodo keistai. Jokių antakių, jokių plaukų. Veidas primena skustą bulvę. <...> Pyktis - jo nuolatinė nuotaika. Dar melancholija. <...> Didžiausia jo bėda? Galvoje tik seksas, kaip įprastai. <...> Ar jis trenktas? Ar jam kelia nerimą faktas, kad nuo šios superdidelės plakato merginos jam kone pasistoja? Nė velnio. Jam keturiolika. Keturiolikos metų nekaltuolis. Tai, kad jam kone pasistoja nuo skelbimo, yra vienas nuostabiausių gamtos stebuklų.".
Stebuklai čia išties dedasi! Visų pirma, paraleliam Donaldo pasauly - jo komiksuose, kuriuose berniukas genealiai atvaizduoja sustebuklintą savo paties pasaulį. Donaldas piešia STEBUKLAŽMOGĮ, kuris turi galių vėl ir vėl išsprukti iš mirties nagų. STEBUKLAŽMOGIS nemirtingas, o komikso autorius serga leukoze... Deja, realiame pasaulyje Donaldas senai susitaikė su mirtimi. Jis vienintelis, bet tik ne jo motina...
Renata be perstojo tempiasi, rodos, visas pasaulio knygas apie vėžį (tarsi tai galėtų išgelbėti jos vaiką) perskaitė. Ji viską perskaitė. Googl'e paieškoje turbūt nėra nuorodos, susijusios su šia liga, kurios ji nebūtų paspaudusi. Ji pati stipriausia. Ji neleis Donaldui pasiduoti. Tik va paradoksas. Tai ją Donaldas piešia raguotą ir su uodega savo komiksuose. Kodėl?
Štai Donaldo tėvas. Šalia Renatos jis rodosi silpnas. Džimas negali žiūrėti į chemikalų pumpuojamą vaiką. Jis bijo apkloti jį antklode, tarsi ji suspaustų vaiko gležną, chemoterapijų iškankintą kūną. Bet jis, lygiai kaip Donaldas, negali pakęsti žmonos, statančios savo vaiko gyvenimą ant naujienų apie "moderniausius" vaistus ir būdus prieš leukozę bumo, pozicijos. Po nenusisekusių Donaldo pasimatymų tėvas guodžia vaiką istorijomis apie paties jaunystėje sumautus susitikimus su merginomis.
Džimas lanko bažnyčią. Jis meldžiasi Dievui. Džimas mąsto: "Turiu mažai, bet ir tai galit iš manęs atimti. Ar tai ir yra paslaptis? Neprieraišumas? Apnuoginimas iki kaulų, kuriam nė nereikia bandyti priešintis? Stiprybė prarasti viską?"
Kai Donaldą ištinka eilinis nerimo priepolis, Džimas duoda vaikui užtraukti žolės... Galite įsivaizduoti kaip į tai reaguoja motina? Šeimos santykiai pastatyti ant kortos. Renata negali nulaikyti ašarų, bet nieku gyvu neleis pamatyti jų savo vaikui. Vieni Delpiai nesusitvarkys. Ir šioje lygtyje atsiranda naujas kintamasis...
Daktaras Adrianas Kingas: "Mano specializavimosi sritis? Sielvartas." Taip daktaras pristato save Donaldo tėvams. Jis imasi gydyti vaiką. Ne, ne jo kūną (kaip tai daro ligoninės šeštojo aukšto (vėžininkų, viena koja jau esančių anapus) daktarai) - Adrianas gelbės vaiko sielą. Joks "šeštas" aukštas nepadės Donaldui tol, kol jis pats nepanorės gyventi. Daktaras parodys jam kitokį pasaulį, daktaras atskirs vaiką nuo STEBUKLAŽMOGIO vaidmens ir pasiūlys Donaldui realaus gyvenimo galimybę. Tik kodėl jį pasmerks visi, kas sužinos apie psichologo metodus? Kodėl Donaldo tėvas nesitvardydamas trenks jam į veidą? Kodėl Adrianas praras savo psichologo licenziją be teisės kada nors susigrąžinti? Ir svarbiausias klausimas: ar Adrianas nors minutėlę suabejos savo veiksmų teisingumu?
Nesuabejos. Priešingai. Pagaliau jis paklausys keturiolikmečio patarimo, kuris skamba tiesiog "Spirk. Tu. Tą. Kalę. Lauk.". Adrianas supras kai ką, ko ilgus gyvenimo metus, gelbėdamas skęstančias sielas, dėjosi suprantąs, bet vistik nesuprato.
"Superherojaus mirtis"- nepaprastas romano, komiksų ir filmų scenarijų mišinys. Knygoje subtiliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus, sūnaus ir motinos, vyro ir žmonos, daktaro ir paciento, galiausiai suaugusio ir vaiko kaip draugo ir draugo santykiai. Visi jie vienodai svarbūs. Visi vienodai intriguoja. Visi vienodai nuostabūs ir iki ašarų skausmingi. Knygoje apstu netikėtumų iki pat paskutinių žodžių. Dar knygoje apstu bjaurasties, erotikos, perdėto sarkazmo ir kitų dalykų, kurie tarsi skatina knygą pažymėti N-18 ženklu. Bet romano tikslas ir yra atskirti simuliaciją nuo tikrovės, realybę nuo medijų primetamo pasaulio, suprasti save tokį, koks esi iš tiesų ir atrasti kitą, tokį pat tikrą, kokį atradai save.
rodyti daugiau
