F. Dostojevskis - mano mėgstamiausias rusų rašytojas. Nors jo kūriniai ir sudėtingi, tačiau visada verti dėmesio ir laiko. "Broliai Karamazovai" - knyga apie tėvo nužudymą ir sūnų bendrininkavimą dalyvaujant nužudyme. Joje...

F. Dostojevskis - mano mėgstamiausias rusų rašytojas. Nors jo kūriniai ir sudėtingi, tačiau visada verti dėmesio ir laiko. "Broliai Karamazovai" - knyga apie tėvo nužudymą ir sūnų bendrininkavimą dalyvaujant nužudyme. Joje atsispindi ir asmeninė F. Dostojevskio patirta dvasinė trauma dėl tėvo nužudymo, kurį įvykdė jo paties baudžiauninkai. Pagrindinių veikėjų lūpomis autorius tuo pačiu dėsto ir savo paties religinius bei kitus įsitikinimus. Aišku, tai galima suprasti tik pasidomėjus Dostojevskio biografija. Dėmesio centre - viena šeima.Tai tėvas Fiodoras Karamazovas ir 4 jo sūnus - Dimitrijus, Ivanas, Alioša ir pavainikis epileptikas Smerdiakovas. Broliai Karamazovai - ne tik skirtingų motinų vaikai, bet ir augę atskirai, primesti tolimiems giminaičiams, nes visų motinos mirusios, o tėvas nė vieno nenorėjo žiūrėti. Kiekvienas sūnus atstovauja vis kitai idėjai, tačiau bendrai jie visi atskleidžia šeimos irimą ir jo pasekmes vaikams. Romane išaukštinta žmogų taurinanti meilės galia. Kiekviename skyriuje kalbama apie meilę vienas kitam, meilę Dievui, meilę vaikams ar gamtai.

"Meistras ir Margarita" - vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Šiame romane susipina keli stiliai - šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra, o jų fone vaizduojama jokiam laikui ir...

"Meistras ir Margarita" - vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Šiame romane susipina keli stiliai - šėtoniškas groteskas, biblijinė epika ir niūri sovietinė satyra, o jų fone vaizduojama jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė. Mano manymu, tai pakankamai "sunki" knyga, kurią galima įvairiai interpretuoti ir vertinti.

Šios knygos pavadinimą, kuris yra plačiai paplitęs, buvau jau senai girdėjusi, tad pagaliau teko suspažinti ir su pačiu kūriniu. Tai viena iš tų knygų, kuriose autorė labai aiškiai nori pateikti tam tikras vertybes. Knygos...

Šios knygos pavadinimą, kuris yra plačiai paplitęs, buvau jau senai girdėjusi, tad pagaliau teko suspažinti ir su pačiu kūriniu. Tai viena iš tų knygų, kuriose autorė labai aiškiai nori pateikti tam tikras vertybes. Knygos stilius labai paprastas, pasakojama mažos mergaitės lūpomis, iš pradžių gali net pasirodyti kaip vaikiškas kūrinys. Maža mergaitė, žvelgianti į pasaulį savo vaikiškomis akutėmis, suteikia šiam pasakojimui gyvumo, nuoširdumo. Garbė, sąžiningumas, tolerancija - visiems žmonėms ir visais laikais aktualios vertybės, kurios kasdieniniame gyvenime kovoja su žiaurumu ir prietarais. "Nežudyk strazdo giesmininko" - tai knyga, kurią patariu skaityti tiems, kurie pasiilgo gero auklėjimo pavyzdžių, taurių jausmų, nesugadintų vaikų nuoširdumo...

E. M. Remarque - man seniai pažįstamas autorius, tačiau ši knyga iki šiol man pati geriausia. Nieko keisto, kad šis kūrinys toks dramatiškas, jame keliami gyvenimo prasmės ir vertės klausimai, paliečiami įvairūs žmogaus...

E. M. Remarque - man seniai pažįstamas autorius, tačiau ši knyga iki šiol man pati geriausia. Nieko keisto, kad šis kūrinys toks dramatiškas, jame keliami gyvenimo prasmės ir vertės klausimai, paliečiami įvairūs žmogaus tragiško likimo aspektai, nes pačiam autoriui teko išgyventi skaudžius istorinius įvykius. Knygos pagrindinis veikėjas - jaunas vokiečių armijos kareivis, kurio "mažytė asmeninė laimė nugrimzdo visuotinės negandos bedugnėje ir nevities pelkėje"... Nuostabi ir tuo pačiu tragiška istorija.

Ši knyga - viena garsiausių Vladimir Nabokov knygų, kurioje autorius pasakoja apie liguistą profesoriaus meilę paauglei mergaitei. Apie šią knygą yra prirašyta daug atsiliepimų, netgi sukurtas filmas. Knyga parašyta išradingu...

Ši knyga - viena garsiausių Vladimir Nabokov knygų, kurioje autorius pasakoja apie liguistą profesoriaus meilę paauglei mergaitei. Apie šią knygą yra prirašyta daug atsiliepimų, netgi sukurtas filmas. Knyga parašyta išradingu stiliumi, kuriuo ypač atskleidžiamas pagrindinio veikėjo jausmų stiprumas, išgyvenimai, kuriuos jam sukelia jaunoji Lolita. Skaitant šią "meilės istoriją" kyla įvairiausios mintys, įpusėjusi netgi norėjau mesti skaityti.. Tačiau smalsumas nugalėjo, nes labai norėjosi sužinoti, kuo visa tai baigsis. Įdomi, kitokia knyga, bet tikrai rekomenduotina.

Ši knyga viena iš nedaugelio sąraše kuri buvo tikras iššūkis. Bandžiusi skaityti kelis kartus, vis numesdavau į šalį, nes nepatikdavo, kažkodėl galvodavau, kad su knyga kažkas ne taip, arba dar ne laikas ją skaityti. Gali...

Ši knyga viena iš nedaugelio sąraše kuri buvo tikras iššūkis. Bandžiusi skaityti kelis kartus, vis numesdavau į šalį, nes nepatikdavo, kažkodėl galvodavau, kad su knyga kažkas ne taip, arba dar ne laikas ją skaityti. Gali būti. Na atėjo laikas ir ji atsidūrė Knygų iššūkyje. Pasakiau. Viskas. Perskaitysiu. Nes vis skaitydama atsiliepimus, jog tai knyga keičianti žmonių gyvenimus. Gali būti.

Kita vertus nemėgstu knygų ape mediciną ir gydytojus. Tokiose knygose visada jaučiu kažkokią nesveiką įtampą (nežinau ar aš viena). Na nesuklydau ir šioje knygoje tokių momentų - tačiau ištveriau :D. Tačiau turbūt labiausiai patiko filosofiniai pamąstymai apie gyvenimą ir mirtį, jų vertę, neišvengiamumą. Knyga verčia sustoti ir pamąstyti.

Knyga skaitosi lengvai, ir manau tiesiog privaloma literatūros sąraše medicinos studentams.

Knyga įvertinčiau 9/10

Prieš kelis metus pasekiau daugumos pavyzdžiu ir su dideliu pasitenkinimu perskaičiau "Saulėlydžio" sagą. Patiko, bet ne tiek, kad galutinai pakvaiščiau dėl Edvardo ir (arba) Džeikobo, pradėčiau kolekcionuoti plakatus ir...

Prieš kelis metus pasekiau daugumos pavyzdžiu ir su dideliu pasitenkinimu perskaičiau "Saulėlydžio" sagą. Patiko, bet ne tiek, kad galutinai pakvaiščiau dėl Edvardo ir (arba) Džeikobo, pradėčiau kolekcionuoti plakatus ir jais užgoščiau visus laisvus kambario kampelius (kas būdinga septynioms iš dešimties mano amžiaus merginoms)...

O pirmoji pažintis su "Sieloneše" - visiškai kitokia, išskirtinė. Tiesiog vienoje knygoje, kurią pagriebiau iš miesto bibliotekos, radau skirtuką, kurio vienoje pusėje puikavosi "...reikia laiku išeiti, sako man balsas, kol dar iš kur atėjus nepamiršai..." sakinys ir, žinoma, bestselerio viršelis. Sudomino. Tą pačią dieną facebook puslapyje radau konkursą, kuriame galėjai laimėti šią knygą ir (ačiū, likime!), iš 500 kandidatų išrinko būtent mane! Štai tokiu būdu "Sielonešė" atkeliavo į manąsias rankas ir užėmė mėgstamiausios knygos poziciją širdyje...

Daug nepostringausiu, nes šiuo atveju reikia skaityti ne aprašymą, o PAČIĄ ISTORIJĄ. Tegaliu paminėti, jog vysmas sukasi apie Žemės planetą, kurią užgrobia sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, pajungia jų protus ir ištrina asmenybes, taip jie tampa marionetėmis - sielonešiais. Žemėje telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi... Viena iš jų, Melani Straider, sugaunama ir į ją įkūnijama siela, vardu Klajoklė. Prieš atvykdama į Žemę ši siela buvo perspėta, kokie iššūkiai jos laukia: galingi žmogiški jausmai, sudėtingos asmenybės, aštrūs pojūčiai ir pernelyg ryškūs prisiminimai. Negana to, Klajoklė suvokia, kad Melani neišnyko... Pavergtoji užverčia sielos mintis prisiminimais apie savo mylimąjį - Džaredą. Klajoklė nejučia pasiduoda tam pačiam jausmui. Galinga meilė žmogui pakeičia visą jos gyvenimą. Melani irgi turi tikslą - žūtbūt apsaugoti Džaredą ir Džeimį, savo brolį. Abi herojės leidžiasi jų ieškoti. Ar joms pasiseks rasti? Kaip klostysis tokių skirtingų būtybių santykiai? Ar gali viena siela išgelbėti pasaulį?

Daug klausimų ir mažai atsakymų, ar ne? Griebkit "Sielonešę" ir skaitykit - pažadu, kad nenusivilsit. Intriga DIDŽIULĖ, istorija ĮTRAUKIANTI, o mintis NEPAKARTOJAMA. Ar dar bereikia argumentų? :)

P.s. jokių vampyrų, jokių vilkolakių. Nepainiokite šios knygos su "Saulėlydžio" saga, nes "Sielonešė" yra nepalyginamai geresnė. Gero skaitymo!

baisiai rimtas dr. ClarissosPinkolos Estes veikalas. Tai tarsi vadovas į dvasinį moters pasaulį.

tos neilgos pasakos, kurias nagrinėjo autorė, ir kurios man visada atrodė labai nekaltos, tapo siaubingos ir žeminančios. Po...

baisiai rimtas dr. ClarissosPinkolos Estes veikalas. Tai tarsi vadovas į dvasinį moters pasaulį.

tos neilgos pasakos, kurias nagrinėjo autorė, ir kurios man visada atrodė labai nekaltos, tapo siaubingos ir žeminančios. Po kaulelįt.y. žodelį išnarstytospasakos ima atrodyti visiškai kitaip. Ir apie save pradėti mąstyti kitaip. Neslėpsiu, kai skaičiau knygos dalį apie sapnus, dar tik pradedant pasakų nagrinėjimus, apie jų reikšmę ir norą mums perduoti žinutę, kad ši akimirka ir pozicija, kurioje dabar esame, yra bloga, prisapnavau pati kažką panašaus. Susimąsčiau, ar čia mane paveikė knyga, ar kaip tik padėjo išaiškint jųesmę.

Bėgančio su vilkais, pasak autorės, yra jos ilgamečio psichoanalitinio darbo patirties apibendrinimas pateiktas pasitelkiant liaudies pasakų motyvus analizuotus per jungo analitinės psichologijos archetipų prizmę.

Knygos neperskaitysi vienu prisėdimu, visgi padorios apimties ji. mėgstu visokią negrožinę literatūrą, apie moteris ir moterims, bet skaityti šitą buvo sudėtigą. gal dar per anksti man, o gal visgi autorės pasakojimo būdas man nebvo priimtinas. Pradžioje dar visai traukė tos interpretacijos, laukinės moters paieškos bei apsireiškimai, bet ilgainiui darės vis sunkiau ir sunkiau prisėst ir atsiverst knygą, žinant, kad šalia guli dar n kitų įdomių knygų.

Visgi gal momentais autorės interpretacijos ir gali atrodyti kaip fantastiniai pramanai, bet greičiausiai čia veikia šiuolaikinis ciniškumas, kuriuo daugelis iš mūsų esam jei dar ir ne persmelkti, tai link to sparčiai artėjam.

PARYŽIAUS KATEDRA. Prancūzų rašytojo romane parodytas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas viduramžių Paryžiaus gyvenimo paveikslas, kurio centre - Dievo Motinos katedra, tuometinio Paryžiaus širdis, tuomet...

PARYŽIAUS KATEDRA. Prancūzų rašytojo romane parodytas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas viduramžių Paryžiaus gyvenimo paveikslas, kurio centre - Dievo Motinos katedra, tuometinio Paryžiaus širdis, tuomet gyvenusių žmonių išgyvenimai. Paryžiaus katedra - prancūzų rašytojo Viktoro Hugo romanas. Romano veiksmas - sudėtinga meilės istorija - vyksta 1485 m. Paryžiaus katedroje ir jos apylinkėse. Knygoje apjungiamos kelios tematikos - pagrindinių veikėjų gyvenimo ir meilės istorijos, dvasiniai išgyvenimai, kultūrinės, dorovinės, socialinės, religinės to laikotarpio normos, istoriniai aspektai.

Viktoro Hugo kūrinys "Paryžiaus katedra" yra vienas žymiausių prancūzų romantinės literatūros darbų. Perskaičius knygą galima pasakyti, kad tai viena geriausių klasikinių knygų, kūrinio siužetas labai įdomus, įtemptas. Rašytojas vaizdingai aprašo Paryžiaus miesto architektūrą, kas labai suteikia spalvų knygos turiniui. Viktoras Hugo nukelia skaitytoją į viduramžių pabaigos Paryžių - miestą, kuriame vyko misterijos ir kvailių popiežiaus rinkimai. Pagrindinis kūrinio motyvas - meilė. Meilė jaunai ir gražiai, tyrai ir nekaltai, silpnai ir trapiai, bet drąsiai ir dorai šešiolikos metų mergelei - čigonei Esmeraldai, šį jausmą pajunta keturi vyrai. Kiekvienas jų - asmenybė, jų visų vertybės, požiūris į gyvenimą ir meilę bei priemones ją pasiekti yra skirtingas.

V. Hugo pasakojimas nukelia į viduramžių laikų Paryžių ir į jo širdį, Dievo Motinos katedrą, pilną meilės, intrigų, aistrų, vargo bei skausmo. Kūrinio veikėjai labai skirtingi, įdomūs ir išskirtiniai.

Ši knyga tikrai verta dėmesio, ji įdomi ir patraukli, rekomenduočiau kiekvienam knygų mylėtojui šią knygą turėti savo bibliotekoje, nes tai yra klasika.

Kažkodėl į metų galą knygos iš mano sąrašo mane nuvilia. Nepamenu, kas paskatino į sąrašą įtraukti Deborah Harkness "Raganų valandas", bet iš šios knygos tikėjausi nemažai. Lūkesčiai dar labiau išaugo paėmus šitą...

Kažkodėl į metų galą knygos iš mano sąrašo mane nuvilia. Nepamenu, kas paskatino į sąrašą įtraukti Deborah Harkness "Raganų valandas", bet iš šios knygos tikėjausi nemažai. Lūkesčiai dar labiau išaugo paėmus šitą storulę (700 puslapių!) į rankas ir ant viršelio perskaičius daug žadantį užrašą: "Raganų valandos" - "Saulėlydis" suaugusiesiems." Ne, šitokiais žodžiais reklamuojasi ne pati autorė, bet visgi nusivyliau.

Kaip ir reikėjo tikėtis, šioje knygoje veikia vampyrai - labai gražios, stiprios, kone nenugalimos, turtingos (juk ilgai gyvenant įmanoma prakusti) ir, žinoma, krauju mintančios būtybės. Vieni vampyrai yra "tradiciškesnių" pažiūrų - maitinasi žmonių krauju, o kiti - medžioja gyvūnus. Vieno pagrindinių šios knygos veikėjų - vampyro Metju de Klermonto - kelyje pasipainioja moteris, kurios kvapas veda Metju iš proto, jis ją įsimyli ir galiausiai nusprendžia "susiporuoti".

Mano akimis žiūrint, panašumas į "Saulėlydį" čia ir baigiasi. Aišku, tai gerai, nes kam skaityti dvi knygas apie tą patį? Kita vertus, šiai knygai nepavyko manęs taip "užkabinti" kaip Stephenie Meyer kūriniui, o gal aš pati niekaip už jos "neužsikabinau".

Manau, viena iš "neužsikabinimo" priežasčių yra tai, kad tiesiog negaliu pakęsti pagrindinės herojės Dianos. Ji - ragana, tačiau sąmoningai nesinaudoja savo galiomis, nes nori gyvenime visko pasiekti pati. Dirba Oksfordo universitete, knaisiojasi po visokius senus rankraščius (mat yra istorikė), skaito pranešimus konferencijose, laisvalaikiu sportuoja. Na, viskas čia gerai, bet vos sutikusi Metju, Diana iš savarankiškos suaugusios moters, atvykusios dirbti ir gyventi į kitą žemyną, iš moters, žvilgsniu priverčiančios paklusti net įžūliausią studentą (kaip teigia ji pati), tampa minkšto plastilino gabalu vampyro rankose - jis daro su ja ką nori, sprendžia, kad jai reikia apsikloti, pavalgyti, apsivilkti liemenę jodinėjant ir kiekvieną kitą smulkmeną. Tiesa, vampyrui jau per tūkstantį metų, tad jis truputuką senamadiškas, be to, vampyrų hierarchija labai griežta - stipriausiam alfa patinui paklūsta visi, tačiau net ir tai nepateisina tokio perdėto kontroliavimo.

Tarpais skaitant atrodo, kad autorė labai stengėsi į knygą sukišti kuo daugiau stebuklingų / mitinių / pramanytų dalykų: "Saulėlydyje" buvo tik vampyrai ir vilkolakiai, o čia pilna vampyrų, raganų, demonų (tiesa, pastarieji atrodo gerokai primiršti, mat nors knygoje ir yra veikėjų demonų, apie juos ne kažin kas teatskleidžiama, tad atrodo, kad ši padermė į knygą įtraukta dėl magiško skaičiaus trys), vaiduoklių, visokiausios magijos, netgi kelionių laiku... Kartais viso to būna tiesiog per daug.

Maloniausia skaityti buvo maždaug šimtą paskutinių knygos puslapių. Diana grįžta į tetos namus ir būtent paties namo aprašymai ir sukurta atmosfera truputį atperka kitus dalykus. Tas namas primena Hogvartsą arba, tiksliau, Landynę iš "Hario Poterio" - tas apšepęs, daug matęs ir regėjęs statinys yra lyg gyva būtybė - žino, kada atvyks nelauktų svečių, ir pastato jiems naujus kambarius, kad visi tilptų, vagia žmonių daiktus, jei jam jų prireikia, dūsaudamas ir trankydamas duris išreiškia nepasitenkinimą nemaloniais lankytojais, pats pakiša kėdę, jei kas užsinori prisėsti, paprašytas gali saugiai paslėpti kokį daiktelį iki jo prireiks... Žodžiu, tas namas man buvo tikras saldainiukas, žymiai įdomesnis už bet kurį gyvą knygos personažą.

O apskritai kalbant, ši knyga man nepaliko didelio įspūdžio. Manau, nespės nė mėnuo praeiti, o aš pamiršiu didžiąją dalį to, kas čia aprašyta.