"Ceremonijų knygos" yra romano "Giria" tęsinys. Vaizduojamas tolimesnis Lietuvos kelias iš socialistinės vergovės į nepriklausomybę. Buvę kolaborantai tampa prisitaikėliais išverstaskūriais politikais, banditai persitvarko...

"Ceremonijų knygos" yra romano "Giria" tęsinys. Vaizduojamas tolimesnis Lietuvos kelias iš socialistinės vergovės į nepriklausomybę. Buvę kolaborantai tampa prisitaikėliais išverstaskūriais politikais, banditai persitvarko į verslininkus ir visa ta šutvė grūdasi, maigosi gyvenimo košėje. O tas gyvenimas vaizduojamas per girią ir jos gyventojus. Siaubinga, deformuota realybė persipina su fantastika, sudarydama meistriškus siurrealistiškus vaizdus.

"Benamių knygas" sudaro du romanai: "Litorina, Litorina" ir "Giria". Abu romanus jungia paralelūs pagrindinių siužetų veikėjai - nužudyti, prisikėlę, tapę nemirtingais, neliečiamaisiais. Tai leidžia šiems veikėjams...

"Benamių knygas" sudaro du romanai: "Litorina, Litorina" ir "Giria". Abu romanus jungia paralelūs pagrindinių siužetų veikėjai - nužudyti, prisikėlę, tapę nemirtingais, neliečiamaisiais. Tai leidžia šiems veikėjams pritapti prie pasaulio galingųjų, atskleisti jų žmogiškąsias savybes, charakterius, veiklą. Pirmajame romane vaizduojama Lietuva XVII amžiaus viduryje, rytuose okupuota caro, vakaruose švedų. Romqanas istorinis, veikia Europos karaliai, karalienės, princai, etmonai, kardinolai, karvedžiai. Antrajame romane vaizduojama Lietuva XX amžiaus viduryje, rusų okupacija, trėmimai, socializmas, vėliau jo tobulinimas, Černobylio atgarsiai. Du pagrindiniai romano veikėjai Teresė Kerpienė ir Matas Butkus yra tipiški socializmo produktai: augo be išvežtų į Sibirą tėvų, Mato tėvą stribai nušovė. Teresė, kabindamasi į gyvenimą, stengiasi kolaboruoti, Matas lieka rezistentu.

Kas atsitiktų, jei šiandien Vokietijos gatvėmis lyg niekur nieko vėl pradėtų vaikščioti Adolfas Hitleris? Ką darytų bei kaip į jį reaguotų šalies gyventojai? Kaip elgtųsi žiniasklaida? Į šiuos klausimus savo romane...

Kas atsitiktų, jei šiandien Vokietijos gatvėmis lyg niekur nieko vėl pradėtų vaikščioti Adolfas Hitleris? Ką darytų bei kaip į jį reaguotų šalies gyventojai? Kaip elgtųsi žiniasklaida? Į šiuos klausimus savo romane "Jis ir vėl čia" atsako vokiečių rašytojas Timuras Vermesas. Knygoje nestinga humoro, šiandienos aktualijų bei netikėtumų, absurdiškumų.

Šis alternatyviosios istorijos kūrinys man gana lėtai skaitėsi.. Buvo nuobodoka.

Bet labai išraiškingas viršelis!

Knygą vertinu 3 iš 5.

Knyga apie žmogaus ištikimybės suvokimą. Tėvo akimis sūnui pasakojama šalies išdaviko istorija. Vyras, matydamas savo atžalą, tarsi vėl išgyvena metus, kai buvo mažas - būdamas karo fronto slenkščio zonoje pabėga nuo...

Knyga apie žmogaus ištikimybės suvokimą. Tėvo akimis sūnui pasakojama šalies išdaviko istorija. Vyras, matydamas savo atžalą, tarsi vėl išgyvena metus, kai buvo mažas - būdamas karo fronto slenkščio zonoje pabėga nuo "savų" pas "svetimus" ieškoti savojo brolio. Jis tampa savos šalies bei savo priešų išdaviku. Kenkdamas, juo tikintiems Vokiečiams, berniukas mėgina rasti dingusį brolį, tačiau jo ištikimybę priešas supranta kaip išdavystę.

Keista knyga. Nepaliko didelio įspūdžio, tačiau skaityti buvo verta. Sakoma, kad ši knyga yra itin amerikietiška, parodanti Ameriką visu savo gražumu, su įvairiomis jos keistenybėmis ir įdomiais žmonėmis bei jų...

Keista knyga. Nepaliko didelio įspūdžio, tačiau skaityti buvo verta. Sakoma, kad ši knyga yra itin amerikietiška, parodanti Ameriką visu savo gražumu, su įvairiomis jos keistenybėmis ir įdomiais žmonėmis bei jų istorijomis. Vis tik, aš nepajaučiau tos amerikietiškos dvasios šioje knygoje. Dėl to, turbūt, ir nusivyliau kažkiek šia knyga.

Trečioji mano perskaityta Viktoro Hugo knyga ("Vargdieniai šiuo atveju - viena knyga). Knygos pradžioje ji atrodo labai sudėtinga. Atrodo, kad beveik nieko nevyksta, veikėjų mažai (vienoje linijoje iš viso tik vienas). Pradžia...

Trečioji mano perskaityta Viktoro Hugo knyga ("Vargdieniai šiuo atveju - viena knyga). Knygos pradžioje ji atrodo labai sudėtinga. Atrodo, kad beveik nieko nevyksta, veikėjų mažai (vienoje linijoje iš viso tik vienas). Pradžia "neužkabinanti". Antroje dalyje (tomas yra vienas, suskirstytas į dalis) pasakojama jau visai apie kitką, kas atrodo nesusiję su pirmos dalies įvykiais ir veikėjais. Tai dar labiau apsunkina skaitymą. Trečioje dalyje grįžtama prie pirmosios dalies veikėjų. Pamažu knyga "įsivažiuoja", tampa įdomesnė. Tačiau ši knyga man įdomi buvo trumpą laiką. Netrukus išaiškėjo tam tikri dalykai, kurie, mano nuomone, knygą sugadino. Pabaiga taip pat nuvylė.

Drąsiai sakau: "Žmogus, kuris juokiasi" - prasčiausia mano skaityta Viktoro Hugo knyga.

Paskaityti šio autoriaus kūrinį mane paskatino žingeidumas. Beveik metus miesto reklamos stenduose žiūrejau į tas įsimenančias akis, bet vis turėdavau svarbesnį, labiau prioritetinį skaitinį. Svarbiausia, kad knyga gulėjo...

Paskaityti šio autoriaus kūrinį mane paskatino žingeidumas. Beveik metus miesto reklamos stenduose žiūrejau į tas įsimenančias akis, bet vis turėdavau svarbesnį, labiau prioritetinį skaitinį. Svarbiausia, kad knyga gulėjo lentynoje, bet vis atidedavau ją, įsivaizduodama, kad tai sunkus skaitinys.

Atėjus metui sudaryti 2015 m. Knygų iššūkio sąrašą, šios knygos nepamiršau. Ir taip susiklostė, kad skaičiau pačią pirmą šiemet.

Nustebino. Gerąja prasme. Labai patiko autoriaus meninė raiška - knyga parašyta labai gražiu stiliumi, meniškai, pavadinčiau, literatūriškai. Nors iš pradžių apie tai negalvojau, bet pradėjus skaityti, supranti, kad poetiškumą sufleruoja ir iš pirmo žvilgsnio nesuprantamas knygos pavadinimas. Šiame kūrinyje nemažai sentencijų, daugelis jų rašytojo mintys, o ne pasiskolintos svetimų.

Autorius turi puikų humoro jausmą, kurio neslepia autobiografijoje. Nors tai ne išgalvota istorija, R.Gary sugebėjo nustebinti knygos pabaiga. Neatskleisiu kokia ji, bet šiek tiek sukrečianti ir priverčianti susimąstyti apie begalinę meilę.

Skaitant "Aušros pažadą" ne sykį pajutau aplankant įkvėpimą. Pati nuolat galvoju, kad norėčiau parašyti knygą. Tiesa, padrikų minčių daug, konkrečios - nė vienos. Skaitydama šį kūrinį buvau įtikinta, kad be juodo darbo, sėdimo rašyti net tada, kai įkvėpimo nėra, rezultato nebus. Bene labiausiai autorius įkvėpė ir pamokė parašydamas savo knygos gimimą pačiame karo įkarštyje, rašomą naktimis ir kiekvieną laisvą minutę. Perskaičius tai, pasiteisinimai, kad neturiu kada, esu pavargusi po darbo, neteisingi. Tiksliau, kad jie tėra pasiteisinimai.

Rekomenduoju knygą paskaityti visiems. Ne tik šviečiamojo pobūdžio, bet ir įdomi gyvenimo istorija, puikus pasakojimo stilius, netikėti posūkiai ir neapleidžianti sėkmė. Viena iš tų knygų, kai skaitai ir nori neskubėti versti kito puslapio, o mėgautis ramiu skaitymu.

Perskaičiusi knygą, dar kartą, įsitikinau, kad man egzistencializmas arba egzistencinė psichoterapija ne veltui kelia dvejopą jausmą šiai krypčiai. Kaip psichoterapija ji reikalinga, kai reikia spręsti problemas čia ir dabar,...

Perskaičiusi knygą, dar kartą, įsitikinau, kad man egzistencializmas arba egzistencinė psichoterapija ne veltui kelia dvejopą jausmą šiai krypčiai. Kaip psichoterapija ji reikalinga, kai reikia spręsti problemas čia ir dabar, bet kai pradedi labiau gilintis į pačią esmę supranti, kad arba nieko nesupranti arba iškyla dar daugiau klausimų. Kadangi pati nesu nei psichologė nei psichoterapeutė, bandau žvelgti iš šalies, paprasto žmogaus akimis. Man taip patiktų, kad viskas būtų aišku, suprantama, paaiškinama argumentuojant. Knyga man visą laiką priminė skaitytas panašias knygas, pvz. Irvin Yalom psichoterapinius pasakojimus, tik pastarojo rašymo stilius man buvo daug nuoširdesnis, įtikinamesnis, lengviau skaitomas. Bugental'is man pasirodė gan komerciškai, popsiškai. Gal tai tik pasekmė, kad tokių, panašių knygų yra ne viena, o aš jų nemažai jau ir perskaičiau. Tikras psichoterapines istorijas man visada įdomu skaityti, jaučiuosi tarsi skaityčiau perrašytą dienoraštį. Deja, nieko naujo jose neradau, ko nebuvau radusi anksčiau skaitytose skirtingų autorių knygose, vėl naudojama istorija apie atvirai išreiškiamas psichoterapeuto kaip vyro silpnybes žiūrint į patrauklią moterį. Skaitydama moterų-psichoterapeučių panašias knygas tokių aprašymų neradau, o juk ir vyrų būna ir jaunų, ir žavingų. Ir tada man pakvimpa, kad tai aprašinėdamas autorius nori tik įžiebti kažkiek intrigos, pritraukti skaitytoją. Natūralu. Knygoje radau daugiau klaustukų nei aiškumo, tam tiktų gyvenimo tiesų išgryninimo. Tikiu, kad autorius daug šia knyga norėjo pasakyti, išliko sau ir savo vertybėms ištikimas. Įvertinau ją visai neblogai, atsižvelgdama į bendrą turinį, dėstymą.

Kaip visada mėgstu pasirankioti citatų:

p. 22 "Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties - štai kas svarbiausia".

p. 25 "Protas ir jausmai nėra priešininkai, besivaržantys, kas paims viršų mano gyvenime - toks požiūris šiandien labai paplitęs. Aš puoselėju vienovės idealą ir esu įsitikinęs, kad jis yra kelionės kryptis ir niekada nepasiekiamas tikslas."

Jo Nesbo kriminaliniai trileriai man kažkuo išsiskiria iš kitų skandinavų rašytojų detektyvų ir aš visada su malonumu grįžtu prie šio autoriaus knygų. "Gelbėtojas" yra mano trečioji Nesbo skaityta knyga. Ji įtraukė nuo...

Jo Nesbo kriminaliniai trileriai man kažkuo išsiskiria iš kitų skandinavų rašytojų detektyvų ir aš visada su malonumu grįžtu prie šio autoriaus knygų. "Gelbėtojas" yra mano trečioji Nesbo skaityta knyga. Ji įtraukė nuo pat pradžių, skaitėsi lengvai, tad perskaityti ilgai netruko. O veiksmas vyksta žiemą, nušaunamas labai nuostabus vyrukas, Gelbėjimo armijos savanoris. Niekas negali suprasti kas, kaip ir kodėl. O šauniausia tai, kad vargšą žudiką, nepratusį prie skandinaviškos žiemos, užpuolė šalčiai, pūgos, ir jis nebegali skristi namo. Na o tada į veiksmą įsisuka nuostabusis detektyvas Haris Hūlė ir prasideda aiškinimasis, kas gi čia vis dėlto vyksta. Laaabai smagu!

Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, kuri mane prikaustė nuo pat pirmojo puslapio. Nuo pat pradžių autorius įpina į pasakojimą įvairiausių užuominų apie monarchės lemtį.

Būdama dar paauglė Austrijos...

Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, kuri mane prikaustė nuo pat pirmojo puslapio. Nuo pat pradžių autorius įpina į pasakojimą įvairiausių užuominų apie monarchės lemtį.

Būdama dar paauglė Austrijos erchercogaitė Marija Antuanetė yra ištekinama už Prancūzijos dofino Liudviko XVI. Jaunoji dofinė gyvena nelaimingą santuokinį gyvenimą. Savo vididnę tuštumą bando užpildyti pramogomis ir turtais, kas galiausiai ją atveda ant ešafoto.

Tai dramatiško ir tragiško likimo karalienės biografija, kuri iki pat paskutinių savo gyvenimo akimirkų išlieka ori ir išdidi, sutinka savo mirtį pakelta galva. Monarchė, kuri jaunystėje buvo vėjavaikė, linksmybių ištroškusi mergina, galiausiai kai jau per vėlu subręsta ir bando ištaisyti savo klaidas, tačiau jau per vėlu.