Pavadinimas akivaizdžiai skirtas pritraukti daug vyrų skaitytojų ir dėl to nereikia smerkti leidyklos, juk visi sukamės kaip išmanome.

Mane suintrigavo tai, jog tai realus pasakojimas - tikros merginos, anksčiau užsiėmusios...

Pavadinimas akivaizdžiai skirtas pritraukti daug vyrų skaitytojų ir dėl to nereikia smerkti leidyklos, juk visi sukamės kaip išmanome.

Mane suintrigavo tai, jog tai realus pasakojimas - tikros merginos, anksčiau užsiėmusios šia profesija. Tačiau perskaitęs Sonios pasakojimą likau nusivylęs. Toks jausmas, kad knyga tiesiog pritaikyta plačiosioms masėms.

Rizikuosiu pasirodyti kaip tikras lietuvis, bet skaitant knygą būdavo sunku suvokti merginos požiūrį. "Tokią ir tokią dieną uždirbau vos 100 eurų. Nežinau kaip gyventi, kai verslas taip nebesiseka". Na ši citata nėra labai tiksli, bet esmė būdavo panaši.

100 eurų per dieną mažai? Eina sau. Eiliniai vokiečiai per dieną tiek toli gražu neuždirba. Būtent todėl kūrinys ir buvo neįdomus - prostitute tapo turtingų tėvelių dukrelė, pripratusi prie gero gyvenimo. Tai, kas jai - skurdas, man galbūt būtų prabanga.

Akivaizdu, kad šios knygos niekam nerekomenduoju. Negaiškite brangaus laiko :)

Mano galva, tai yra knyga, puikiai iliustruojanti, kas liktų iš L. Tolstojaus "Anos Kareninos" išėmus Kiti ir Levino istoriją - nelabai įdomus ištekėjusios moters draskymasis. Ir kiek skaitydama bekartojau sau, kad kalbama apie...

Mano galva, tai yra knyga, puikiai iliustruojanti, kas liktų iš L. Tolstojaus "Anos Kareninos" išėmus Kiti ir Levino istoriją - nelabai įdomus ištekėjusios moters draskymasis. Ir kiek skaitydama bekartojau sau, kad kalbama apie kitą laikmetį, kai ir tuokdavosi kitaip, ir skyrybos buvo netoleruotinos, ir moterys nebuvo tokios savarankiškos, man nepavyko susikelti užuojautos. Lengviau atrodo ją pasmerkti - o ko tekėjo, o ko nesikalbėjo, o ko leidosi vedžiojama už nosies, o ko taškė pinigus į kairę ir į dešinę? Ir apskritai, kaip galima taip nesuvokti, ką darai su savo gyvenimu?



Supykau ant veikėjos, niekaip negaliu ir nenoriu jos matyti kaip vargšės, nes atrodo, kad turėdama bent truputį nuovokos ar jautrumo ji būtų galėjusi išvengti savo nelaimių. Kaip besispjaudyčiau, pripažįstu, kad pati istorija tikrai parodo, kaip svarbu mokėti laiku sustoti ir pergalvoti savo patirtį.

Meistras ir Margarita - klasika, kuri įkandama ne kiekvienam

Vieni sakytų, kad tai - XX a. rusų literatūros šedevras, kiti - sovietinių laikų satyra, o dar kiti - Biblijinis romanas su šėtoniškumo šešėliu. O kaip man...

Meistras ir Margarita - klasika, kuri įkandama ne kiekvienam

Vieni sakytų, kad tai - XX a. rusų literatūros šedevras, kiti - sovietinių laikų satyra, o dar kiti - Biblijinis romanas su šėtoniškumo šešėliu. O kaip man patiko ši knyga?

Pradėjau skaityti ir po kelių puslapių galvojau, kad tikrai neperskaitysiu visos knygos, nes skaitėsi lėtai ir ne visai įdomiai. Bet mano nuomonė pasikeitė, kai prasidėjo įdomi meistro ir Margaritos meilės linija. Galbūt todėl, kad esu romantikė, o gal todėl, kad visada žmogui yra svarbiausias meilės jausmas...

Kitos šios knygos linijos istorinės, Biblijinės, kurios perteiktos ironiškai. Žavi M. Bulgakovo sprendimas perteikti Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą. Ne veltui šis kūrinys yra teatralizuojamas ir ekranizuojamas.

Ne vienas skaitytojas pasakytų, jog šis kūrinys primena vokiečių rašytojo Gėtės knygą "Faustas". Kam įdomu palyginti šias dvi knygas - perskaitykite, tik neskubėkite daryti išvadų, nes tai klasika, kuri įtraukia ne kiekvieną, bet jei įtraukia, tai ir sužavi. Jei norėsite mesti šią knygą - palaukite, tiesiog ją perskaitykite vėliau...Po kelių metų ar dešimtmečių. Gal tada ir pasikeis nuomonė?..

Pagrindinis pasakojimo veikėjas - Aukso žmogus - tai neturtingas, bet labai protingas, sumanus ir stiprus laivo škiperis, kuris tampa dideliu turtuoliu dėl netikėtai įgytų turtų. Knygoje aprašomos šio žmogaus kelionės ir...

Pagrindinis pasakojimo veikėjas - Aukso žmogus - tai neturtingas, bet labai protingas, sumanus ir stiprus laivo škiperis, kuris tampa dideliu turtuoliu dėl netikėtai įgytų turtų. Knygoje aprašomos šio žmogaus kelionės ir gyvenimo paieškos, kur jis siekia rasti meilę ir laimę, bando surasti atsakymus, kas atskirose situacijose yra teisinga, kas ne, kiek jo likimas priklauso nuo jo veiksmų ir minčių, nuo jų motyvų ir pasekmių, išgyvena skausmą, džiaugsmą, kaltę, meilę, nusivylimus, suranda ir praranda.

Aukso žmogus pradžioje siekia jaunos merginos meilės, kuri galop sutinka už jo ištekėti, nors myli kitą. Mergina lieka šalta žmona, kaip "alebastro statula". Aukso žmogus bando laimėti jos meilė, tačiau nesėkmingai, nors moteris jį gerbia ir myli kaip globėją, karštos ir tikros meilės ji jam negali dovanoti. Aukso žmogus netikėtai sužino, kad jį myli kita mergina, kuri gyvena atskiroje Negyvenamoje saloje, tarsi kitame pasaulyje. Veikėjas pradžioje neranda atsakymo, kaip turėtų elgtis, ar būti ištikimas nemylinčiai moteriai ar atsiduoti meilei su kita. Didelę dalį knygos jis taip ir blaškos, tarp vieno ir kito pasaulių, tarp vienos ir kitos moters, tarp to, ką mano esant teisinga ir tarp to, ką jaučia esant teisinga. Apskritai knygoje nemažai įvairių moralinių, religinių pamąstymų ir įvairių herojų, atspindinčių skirtingas pažiūras, supratimą ar pajautimą.

Knygos pasakojamas baigiamas, kai Aukso žmogui jau apie 80 metų, taigi, skaitytojas sužino, ką veikėjas pasirinko, kaip iki to atėjo ir kas iš to gavos. Romane daug skaudžių įvykių ir netekčių, tačiau kartu daug gėrio ir meilės.

Mozė Elkanas Hercogas yra vidutinio amžiaus, bet jau pavargęs profesorius humanitaras, romantizmo specialistas. Kilęs is Rusijos žydų, nors nuo sinagogos "gyvena" toli, bet yra supamas žydiškos aplinkos. Pasaulis iš jo "laukia"...

Mozė Elkanas Hercogas yra vidutinio amžiaus, bet jau pavargęs profesorius humanitaras, romantizmo specialistas. Kilęs is Rusijos žydų, nors nuo sinagogos "gyvena" toli, bet yra supamas žydiškos aplinkos. Pasaulis iš jo "laukia" intelekto vaisių, paveiksiančių civilizacijos vystymąsi; jis galvoja nuolatos, bet nieko konkrečiai taip ir nebesugalvoja. Šeimyninėms nesėkmėms užgožus būtį, nebesugeba dėstyti, nebegali užbaigti knygos. Impulsyviai blaškosi po Ameriką. Stengiasi kalba pažaboti realybę, todėl užverčia pasaulį laiškais. Rašo trumpus laiškelius visur ir visada: ir bloknote, ir ant atsitiktinių popiergalių, ir net mintyse. Rašo visiems: kolegoms profesoriams, prezidentams, pažįstamiems, giminaičiams, gyviems ir jau mirusiems, net senovės filosofams, nes su jais yra bendravęs net daugiau, negu su amžininkais. Tų laiškučių adresatams nesiuntinėja.Knyga psichologinė, filosofinė, skaitoma ne be pastangų, bet skaitančiajam teikianti daug pasitenkinimo.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su Patricijos Šrioder kūryba ir aš nė kiek nenusivyliau. Ši apysaka kiek skiriasi nuo kitų mano skaitytų knygų. P. Šrioder nevengia temų aktualių paaugliams, tokių kaip seksas, meilė, problemos...

Tai buvo pirmoji mano pažintis su Patricijos Šrioder kūryba ir aš nė kiek nenusivyliau. Ši apysaka kiek skiriasi nuo kitų mano skaitytų knygų. P. Šrioder nevengia temų aktualių paaugliams, tokių kaip seksas, meilė, problemos su tėvais, tačiau įterpia ir skaudesnių - netektis, nepagydoma liga.

Knyga pasakoja apie du mažiau ar daugiau likimo nuskriaustus paauglius Samuelį ir Indrą. Juos, dvi visiškai skirtingas asmenybes, suveda likimas. Jie ilgai bando išsiaiškinti savo jausmus vienas kitam ir jiems iš dalies tai pavyksta. Kone visoje knygoje nuskriaustosios vaidmenį atlieka Indra, tačiau pabaigoje pagaliau išaiškėja tikroji auka, Samuelis.

Indra jaučia pareigą rūpintis mama, ją slaugyti, jos akiratyje tėra vos vienas žmogus ir vos vienas tikslas - mama ir kaip, kuo ilgiau išlaikyti ją gyvą. Visa kita, nustumiama į antrą planą. Samuelis jaučia nepilnavertiškumą, tuščią dėmę savo esybėje ir nesąmoningai bando ją užpildyti vienos nakties nuotykiais su merginomis. Abu paaugliai turi susidarę savus stereotipus vienas apie kitą, kurie knygos eigoje yra laužomi. Jie abu linkę analizuoti, samprotauti ir stebėti. Atsižvelgiant į vienus aspektus tai - visiškai skirtingos asmenybės, tačiau pažvelgus iš kitos pusės jiedu nepaprastai panašūs, kas ir trukdo jiems būti drauge.

Rašymo stilius nėra sunkus, knygą lengva skaityti, suprasti. Ši apysaka skirta paaugliams ir manau nei vienas perskaitęs ją nenusivils, tačiau tikėtis kažko ypatingo nepatarčiau. Tai tiesiog lengva knyga šeštadienio vakarui, prie kurios norėtųsi puodelio arbatos.

Liuks knygelė. Nemoku dar poezijos skaityt, greit perbėgu, bet šį kartą perliukų radau tikrai. Ir net pasižymėjau, kad tikrai norėčiau dar paskaitinėt tų panelių. Valantinaitė ir Žagrakalytė užkabino. Kaip viena...

Liuks knygelė. Nemoku dar poezijos skaityt, greit perbėgu, bet šį kartą perliukų radau tikrai. Ir net pasižymėjau, kad tikrai norėčiau dar paskaitinėt tų panelių. Valantinaitė ir Žagrakalytė užkabino. Kaip viena klonuoja, o kita apie senatvę galvoja :).

Prisipažinsiu, baigiau skaityti šią knygą tik dėl Knygų iššūkio... Šiaip būčiau padėjusi į šalį jau po 20 psl.

Parašyta sunkiai skatiomu stiliumi (Stendhalis gyveno 1783-1842 m.), mintys persipynusios, viena kitai...

Prisipažinsiu, baigiau skaityti šią knygą tik dėl Knygų iššūkio... Šiaip būčiau padėjusi į šalį jau po 20 psl.

Parašyta sunkiai skatiomu stiliumi (Stendhalis gyveno 1783-1842 m.), mintys persipynusios, viena kitai prieštarauja, nėra jokio nuoseklumo. Todėl ir skaitant sunku susikaupti ir sekti mintį.

Iš principo nepatiko vietomis aprašytas požiūris į moterį:

Šiuolaikinis jaunų merginų lavinimas yra atsitiktinumo ir kvailo išdidumo vaisius.

Kiekvienas iš mūsų greičiau pasirinktų pragyventi gyvenimą su tarnaite negu su mokyta moterimi.

Kokį puikų patarėją rastų vyras savo žmonos asmenyje, jeigu ji sugebėtų galvoti!

Tai tik dalis perteikto tų laikų mąstymo.

Tačiau, kaip visada, yra ir geroji pusė. Prisirankiojau citatų apie meilę:

Meilė - tai graži gėlė, tačiau reikia turėti drąsos ją nuskinti prie baisios bedugnės krašto.

Mums malonus pavyduliavimas tik tų, dėl kurių patys galėtume pavyduliauti.

Moters galia matuojama nelaimės, kuria ji gali nubausti savo mylimąjį, mąstu.

Norintiems susipažinti su Stendhaliu, siūlyčiau atsiversti paskutinį knygos trečdalį - ten autorius pats yra išrašęs keletą šimtų geriausių knygos vietų, apsieinant be neįdomių, painių ir sudėtingai aprašytų istorijų.

Knygą rekomenduočiau skaityti nebent rašantiems mokslinį darbą apie meilę arba lyčių lygybę.

Mano vertinimas: 2 iš 5 balų.

Šveicarų rašytojos knyga "Pianistė", prieš dešimt metų buvo apdovanota Nobelio premija, pagal ją buvo pastatytas ir filmas. Mano nuomone, šios knygos autorei tiktų Parulskio žodžiais "Rašytojas dažnai tampa patrauklus ne...

Šveicarų rašytojos knyga "Pianistė", prieš dešimt metų buvo apdovanota Nobelio premija, pagal ją buvo pastatytas ir filmas. Mano nuomone, šios knygos autorei tiktų Parulskio žodžiais "Rašytojas dažnai tampa patrauklus ne dėl to, kad jo kūryba vertinga, o dėl to, kad ji vertinama arba įvertinama."

Perskaičius knygos aprašymą susidomėjau kas gi tokio gali mane "persekioti" net užvertus knygą, kokie gi yra tie į kraštutinumus nukrypę motinos ir dukters santykiai. Turiu pripažint man buvo sunkiai suvokiamas knygoje aprašytas motinos tironiškumas ir visiškas atrodo suaugusios moters ( Erikai trisdešimt metų) savęs niokojimas ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Gal autorė ir persistengė tai aprašydama, o gal ir ne, sunku tai vertint, nes gyvenime neteko girdėt ir matyt panašių pavyzdžių.

Erika trisdešimtmetė muzikos mokytoja, gyvenanti su motina. Dieną ji dirba konservatorijoje, o vakarus leidžia su ja namie, užsidarę nuo viso pasaulio. Izoliuota ir neturinti asmeninio gyvenimo ji paskendusi savose fantazijose, kurios veda prie iškrypusio savęs ir pasaulio supratimo. Kad įgyvendintų savo erotines svajones ji susideda su jaunu mokiniu Klemeriu. Prasideda katės- pelės žaidimas, Erika apsimeta šalta, nors savaip ir trokšta Klemerio, pavydas ją apima dėl mažiausių smulkmenų, motinos tironiškumas ir begalinis pavydas persiduoda ir Erikai. Ji nori kad viskas vyktų pagal jos gaidelę. Jaunam vyrui sunku suvokti tokį elgesį, bet palaipsniui jis pasiduoda žaidimo taisyklėms. "Nekalti norai ilgainiui virsta griaunamuoju troškimu viską naikinti. To ką turi kiti, žūtbūt nori ir ji, o ko negali turėti, nori sunaikinti."

Augusi ir gyvenusi tik pagal motinos sudėliotą modelį, Erika ne visada suvokia ir įvertina, kas yra gerai, o kas tiesiog nepriimtina. Motina visą gyvenimą dukrą stengėsi apsaugoti nuo vyriškos giminės, remdamasi savo nenusisekusia santuoka."Motina itin trokšta, kad jos vaikas verčiau kamuotųsi motinos pančiuose, nei lydytųsi jausmingų meilės aistrų greitviriam puode. Veikiami garų slėgio, jausmai greičiau išverda, ir vitaminai geriau išsilaiko" Gyvenime neturėjusi artimesnio kontakto su vyru, Erika neišmano kaip elgtis ir jos fantazijos išsiplėtoja iki iškrypėliškų, ji suvokia kad patirs malonumą tik kentėdama. Todėl ji tampa kitų žmonių meilės " stebėtoja", o susidūrus su realiu vyru išgalvoja taisykles pagal kurias jos supratimu ji turėtų patirti pilnatvę ir malonumą.

Perskaičius šią knygą, priėjau tik tokios išvados, kuri tik dar kartą patvirtino taisyklę, kad kaip išauklėsi savo vaikus tokie jie ir bus, kokiam pasaulyje juos išauginsi taip jie tą pasaulį ir matys.