Tik oplia ir įveikiau šią daugiau nei 500 psl. "knygelę". Skaitos lengvai, gal net perdaug. Tik niekam nepatariu pernelyg daug prisiskaityt jos prieš miegą. Po to sapnuosit visokius vizitus, prezidentinius priėmimus, susitikimus...

Tik oplia ir įveikiau šią daugiau nei 500 psl. "knygelę". Skaitos lengvai, gal net perdaug. Tik niekam nepatariu pernelyg daug prisiskaityt jos prieš miegą. Po to sapnuosit visokius vizitus, prezidentinius priėmimus, susitikimus ir t.t. Knygoje paviešinamos prezidento Adamkaus mintys įvairiais politiniais ir ne tik klausimais. Tai yra atskleista dienoraščio forma. Galima neblogai susipažinti su prezidento V. Adamkaus požiūriu apie daugiau mažiau viską. Taip pat yra daug įdomių nuotraukų galvai pravėdint nuo skaitymo. Sakyčiau knyga verta dėmesio. Siūlau nebūtinai perskaityti, bet bent jau peržvelgti ją greituoju būdu

Štai šiaip ne taip perskaičiau dar vieną TŲ knygų. Tų gigančių, sekančių veikėjus bene visą gyvenimą ir nuodugniai tuos jų gyvenimėlius knebinėjančių. Tų, kur veikėjai vis susitinka, jų likimai netikėčiausiai...

Štai šiaip ne taip perskaičiau dar vieną TŲ knygų. Tų gigančių, sekančių veikėjus bene visą gyvenimą ir nuodugniai tuos jų gyvenimėlius knebinėjančių. Tų, kur veikėjai vis susitinka, jų likimai netikėčiausiai pinasi. Tų, kur viskas iš pirmo žvilgsnio rafinuota, bet kad ir kaip stengiamasi paslėpti, jauti po paviršiumi pulsuojant kažką jaudinančio ir skandalingo. Tų, kurios man taip patinka. Galbūt šita galėjo patikti ir labiau, bet visgi apie viską nuo pradžių.

Pradžioje skaitymas ėjosi sunkiai, nors ką ten pradžioje - beveik puse pirmojo tomo, o to tai tikrai nesitikėjau. Iš tiesų, labai ilgas buvo intro. Siužeto matėsi dar tik užuomazgos, o veikėjų gyvenimų pristatymai galiausiai kiek prailgo, nors niekas neužginčys Tekerėjaus sugebėjimo juos gražiai austi. Štai padariusi pertrauką ir užčiuopusi siužeto pulsavimą ėmiausi ryti istoriją kaip reikiant.

"Nuo tos arakinio punšo taurės ir prasidėjo visa ši istorija."

Anot Tekerėjaus būtent čia prasideda visa istorija. Iš tiesų sunku su juo nesutikti, o mane tikrai žavi idėja, kad likimas apsireiškia štai tokiais nereikšmingais dalykais kaip punšo taurė. O ji centrinei romano figūrai Rebekai, siekiančiai įsitaisyti patogų gyvenimą, iš panosės nugvelbė jaunikį - apgailėtiną pasipūtusį turtuolį, taip suteikdama merginai daug sunkesnį ir kartu domesnį gyvenimą, kuris nusipelnė ir Tekerėjaus plunksnos, kuris beje vis tiek baigėsi to paties vyro pašonėje. Vienas toks nereikšmingas atsitikimas vedė prie visos virtinės nesusipratimų, atsitiktinumų (tokių, kaip netikėtas senų pažįstamų susitikimas kažkokiame nedideliame vokiškame miestelyje) ir nutikimų, kurie galiausiai pasirodė esantys gana dramatiški. O koks gi būtų romanas be šių būtinų ingredientų?


"Gauti pinigų - tai niekis, bet gauti dvigubai daugiau, negu reikėjo, ir niekam nemokėti - meistriškas kirtis."

Pabūsiu primityvi ir rėšiu, kad šita knyga visgi apie pinigus. Dėl jų ten vyksta visos intrigos, dėl jų ten pykstasi broliai. Veikėjai čia jais arba pertekę, arba jų labai stokoja, arba visomis išgalėmis gviešiasi. Nors šiaip gviešiasi tai praktiškai visi - ir tie kurie juose maudosi, ir tie, kurie skaičiuoja paskutinius svarus, ir tie, kurie puikiai sugeba gyventi ir be jų. Kad ir kas vyktų aplink - karas, pokylis, vestuvės ar laidotuvės - visų akyse težiba dolerio ženkliukai. Tekerėjus, aišku, šaiposi ir perspaudžia, bet ir šiaip man patiko toks požiūris. Galima didžiadvasiškai kalbėti apie tai, kaip už pinigus laimės, meilės ar dar ko tauraus nenusipirksi ir tai būtų tiesa, bet labai dažnai galima pamiršti, kad be pinigų ta meilė, laimė ir šeima gali būti prėska, nes tik tokie romano veikėjai kaip ponia Rodon Kroli gali gyventi ir be pinigų - realybėje be jų nei namą išsinuomosi, nei šampaną siurbčiosi. Mokyklos rašiniuose šita knyga būtų oi kaip pravertusi. Nors gal ir simboliška, kad veikėjai romane šiaip ar taip nelaimingi - visi, nesvarbu kokie skaičiukai jų banko sąskaitose.

Kas dėl pačių veikėjų tai kalba laukia ilga ir rimta. Pirmiausia svarbu paminėti, kad jie kaip ir būdinga tam laikotarpiui labai išgryninti - atstovauja idėją, kaip aš vadinu juos "veikėjai-idėjos". Tokie veikėjai retai būna tikroviški ir dar rečiau jie gali kam nors patikti. Pats rašytojas labai aiškiai pabrėžia romano poraštėje, kad tai - romanas be herojaus. Ir iš tiesų, visi veikėjai tokie brokuoti, kad nei vieno iki galo negali palaikyti ir bene nei vienas nesielgia teisingai.

"Vienos [moterys] sutvertos intriguoti, o kitos mylėti. "

Su veikėjais jis pirmiausia žaidžia priešybėmis - labai kardinaliomis priešybėmis. Pagrindinės veikėjos - dvi moterys. Rebeka Sharp Kroli - manipuliacijomis ir intrigomis bene viską galinti pasiekti socialinė karjeristė, nieko gyvenime nemylinti melagė, kuriai po kojų krenta bene visi vyrai, į kuriuos ji paleidžia savo geluonį. Amelija Sedli Osborn - švelni, nuolanki, ištikima, romi būtybė, tikras angelas, plaukiantis pasroviui. Ir jos iš tiesų yra štai tokie vadovėliniai egzemplioriai ir tik jeigu nubrauksi visą satyrą pamatysi, kad visgi jos turi ir kitą pusę, viena pliusų, kita minusų.

"Vienas cinikas prancūzas pasakė, kad meilės reikaluose yra dvi šalys: viena myli, kita leidžia save mylėti."

Tas pats priešybių modelis taikomas ir su kitais veikėjais, bet iš jų norėčiau išskirti tik du, kurie man pasirodė gana teigiami visame tame tuštybės kontekste. Simboliška, kad abi moterys nebuvo man prie širdies ir buvo būtent iš tos pusės, kuri leidžia save mylėti. O mano favoritai priešingai - abu mylėjo, gaivališkai ir ištikimai. Vienas jų kapitonas Rodonas Krolis. Taip, knygos pradžioje, dar būdamas jaunas, jis buvo mergišius, vėjavaikis, prasiskolinęs lošėjas, o ir šiaip netrykšta protiniais gebėjimais. Bet jis nuoširdžiai mylėjo savo veidmainę žmoną ir sunų, kuriuo jis tik ir tesirūpino, žodžiu vedęs pasikeitė ir tapo ištikimu, galiausiai netgi garbingu vyru, kuriam buvo gaila apgautų žmonių. Man nuoširdžiai buvo gaila, kad moteris dėl kurios jis visa tai darė, to visiškai nevertino ir jam teko visa tai palaidoti. Bet gale romano labai jį palaikiau. Kitas šviesulys - majoras Viljamas Dobinas, beveik du dešimtmečius tyliai mylėjęs draugo mylimąją, kurią šiaip tas draugas nelabai ir mylėjo, vėliau tapusią našle. Jis rūpinosi ja, beveik išlaikė. Be jo ta moteris būtų baigusi nežinia kur. Dar geriau - jis gana aiškiai matė, kokia ji yra, užspyrusi kvailė, ir vis tiek mylėjo. Galiausiai pats nuo tos meilės kiek pavargo, bet vargu ar galima jį dėl to kaltinti. Žodžiu, kaip galima matyti iš šių vyrų paveikslų - meilė tuštybės mugėje egzistuoja ir gana tauriu pavidalu, tik baigiasi visada nelaimingai.

Baigiant kalbą apie veikėjus, reikalingas dar vienas akcentas, toks šiaip jau gana paradoksalus. Kas man apie šitą knygą patiko - nedažnai pasitaikantis stiprios moters portretas, nors pati moteris man ir nelabai patiko. Jos kelyje buvo visko - žema kilmė, sunki nepriteklių kupina vaikystė, daugelio aplinkinių priešiškumas, bet ji siekė ko nori, klupo ir vėl kėlėsi. Ir pasiekė, galbūt ne pačiais nekalčiausiais būdais, bet prasiskynė kelią alkūnėmis. Ir nors ji gana greitai iš viršūnės krito stačia galva ir tapo vyro palikta žmona - vienas blogiausių to meto visuomenėje galėjusių nutikti dalykų - net tada nepasidavė ir toliau kibosi į gyvenimą. Kad ir kaip būtų - įdomi asmenybė, o stiprias literatūros moteris aš gerbiu.

Šiaip jau ši moteris priminė kitą mano taip branginamą stiprų charakterį, o ir pats romanas labai priminė, ir galimai dėl to man patiko, vieną mylimiausių knygų -"Vėjo nublokšti". Panašus laikotarpis, gana panašūs papročiai, karas, apkalbos. Bet čia niekis, vien tik išoriniai dalykai. Visas panašumas turbūt visgi ir stovi ant Skarletės ir Rebekos panašumo ir iš to kylančių siužetinių vingių: nusigyvenę tėvai, vedybos kaip sandorio dėl geresnio gyvenimo dalis, vyrai, kurie sukiojasi šalia, slapta įsimylėję, bet mylimųjų ignoruojami. O kur dar pinigų poreikio šešėlis, pokyliai, kelionės, šarmas! Tik žinoma viskas kiek supainiota - lyg Amelija ir Rebeka būtų susijungusios drauge į Skarletę, o Rodonas ir Dobinas į Retą. Galbūt iš tiesų taip ir buvo - niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad Margaret Mitchel įkvėpimo galėjo pasisemti ir iš Tuštybės mugės, nors šiaip tai ne taip ir svarbu.

Kas buvo įdomiausia ir keisčiausia - pasakotojas. Dabar jau nemažai visko prisižiūrėjau - kai istoriją pasakojama kitų žmonių lūpomis, modernaus pasakojimo, kai išvis nesuprasi kas iš kur kyla, bet šitas visažinis pasakotojas visiškai nuginklavo. Jis pasakoja taip lyg pats dalyvautų kažkur veiksme (nemažai užuominų "aš" vardu, kad jis girdėjo tą ar matė aną, netgi paminėta, kad istorija gimė išgirdus kaip vienas veikėjas pasakoja viską kitam), lyg tuo pat metu sėdėtų veikėjų galvose (labai nuodugnūs minčių aprašymai ir "žvelgimas per petį" kur kitų žmonių nėra) ir taip, lyg viską galvotų čia ir dabar - tiesiog kurdamas (kai kur atsiprašydamas už neva nelabai įdomų skyrių pamini kitus scenarijus, ką būtų galėjęs papasakoti). Kartais jis kreipiasi į skaitytoją tiesiogiai, bet ne taip kaip Hugo, visai ne. Kiekvieną kartą jis kreipiasi į skirtingą, rodos, konkretų žmogų, klausia jo ar pamena, ar žino. Kartais jis ima ir nei iš šio, nei iš to pradeda pasakoti apie pagrindinius veikėjus kaip apie nepažįstamus, pirmą kartą matomus, ir lyg verčia spėlioti, kas ir kaip, nors iš nelabai subtilių užuominų viskas ir taip aišku. Bet nepaisant visų tų keistenybių (kai kurios patiko, o kai kurios stebino ir kartais erzino), bet bendras tas tirštas, susipainiojęs stilius buvo pažįstamas ir malonus.

O pabaigai, kaip įprastai šiek tiek pafilosofavimo. Šį kartą skaitydama kažkaip lyginau tų dienų visuomenę, iš kurios Tekerėjus gana akivaizdžiai tyčiojasi, su šiandienos. Iš pirmo žvilgsnio - jos skiriasi kaip diena ir naktis. Daugeliui turbūt net sunku suvokti visą tą vizitinių kortelių, kviestinių vakarienių, gero vardo ir apkalbų sistemą. Bet jeigu pažiūri plačiau, atsiranda ir šiokių tokių panašumų. Tais laikais pletkai sklisdavo svetainėse, o peno jiems duodavo laikraščiai. Juose jie skelbdavo viską - gimimus, vestuves, laidotuves, pobūvių aprašymus su dalyvių sąrašais ir per juos stebėdavo kitų gyvenimus. Per laikraščius jų visuomenė susižinodavo ne prasčiau negu mes per facebook'ą. Mes tik toliau pažengėme, ne tik aprašymą, bet ir nuotraukas pasižiūrime, o ką jau kalbėti apie tai, kad tokiais niekais ankščiau užsiimdavo tik grietinėlė, o dabar nužengė ta tuštybė pas visus. Nepaisant kokia forma tai vyksta, mes vis tiek stebim kitų gyvenimus, juos vertinam ir apkalbam. Na bet juk reikia gyvenime šarmo!

Tekerėjaus "Tuštybės mugė" - viena tų knygų, kurios turi šarmo. Viena tų, kurios man, Vėjo nublokštų ir Austen romanų prisiekusiai gerbėjai, visai patinka, nors į mylimiausių sąrašą ir nepretenduoja. Viena tų, kurias skaitydama, rodos, apsigyveni su veikėjais, o aš su jais nugyvenau visai neprastus du mėnesius.

Romano veiksmas vyksta po ilgų karo metų atsigaunančioje Balkanų šalyje, intriguojantys dabarties įvykiai susipina su neįtikėtinais praėjusio amžiaus vidurio nutikimais. Jauna gydytoja Natalija sužino, kad paslaptingomis...

Romano veiksmas vyksta po ilgų karo metų atsigaunančioje Balkanų šalyje, intriguojantys dabarties įvykiai susipina su neįtikėtinais praėjusio amžiaus vidurio nutikimais. Jauna gydytoja Natalija sužino, kad paslaptingomis aplinkybėmis mirė jos senelis, su kuriuo nuo mažens ją siejo ypatingi santykiai. Prisiminusi jo pasakotas istorijas, Natalija įsitikina, kad prieš mirtį senelis ieškojo paslaptingojo "bemirčio" - nemirtingo žmogaus ir nesenstančio klajūno. Mėgindama suprasti, kodėl jos racionalus ir pasakomis netikintis senelis leidosi į tokias paieškas, Natalija sužino neįtikėtiną "tigro žmonos" istoriją: vieną žiemą Antrojo pasaulinio karo metais jo vaikystės kaime, užverstame sniegu ir neprieinamame net vokiečiams, įjunksta lankytis tigras, pabėgęs iš subombarduoto zoologijos sodo, o jį globoti imasi kurčnebylė mergina.

Labai mano skonio knyga. Mėgstu tokį magiškąjį realizmą, kai kasdienius lyg ir įprastus įvykius praskaidrina kažkas stebuklingo. Knyga labai patiko, daug skirtingų istorijų, susipynusių tarpusavyje. Susimąstyti paskatino vietos, kuriose aprašomi žmonių gyvenimai, įvykiai, dėl kurių tie veikėjai yra tokie, kokie yra. Ir nors pradžioje kai kurie veikėjai lyg ir "nurašyti", bet po jų istorijos supranti, kas juos pavertė tokiais ir tuomet dėl jų labiau liūdna ar gaila, nei pikta.

"A Feast for Crows" yra ketvirtoji "Game of Thrones" dalis. Šįkart susikoncentruojama į Kings Landing ir netikėtus herojus. Jei - kaip dažniausiai yra - esate Arya, Johno Snow ir Tyriono gerbėjai čia jų beveik nebus. Teks...

"A Feast for Crows" yra ketvirtoji "Game of Thrones" dalis. Šįkart susikoncentruojama į Kings Landing ir netikėtus herojus. Jei - kaip dažniausiai yra - esate Arya, Johno Snow ir Tyriono gerbėjai čia jų beveik nebus. Teks palaukti V-osios dalies :) Čia bus galima pažiūrėti iš tų personažų, kurių dažniausiai esame linkę mėgti nemėgti ar nelabai pastebėti. Iš vienos pusės tai visai šaunu, ne šį Epą daro dar visapusiškesnį, kita vertus, šiek tiek erzina, kai negali stėbėti savo numylėtų herojų, ir supranti, kad iki jų "sugrįžimo" reikia perskaityti dar kelis šimtus puslapių.

Visgi tai jau ta dalis, kai serialas dar nėra prisivijęs,tad, jei kaip aš esate pradėję skaityti knygas, pažiūrėję "The Game of Thrones" serialą, tai tik dabar prasidės tikrieji istorijos smagumai: pagaliau ne lygini kuos kiriasi serialas ir knygos, o gauni naują informaciją. Tai jau šaunu - aišku, netikėti posūkiai, pamėgtų herojų nesėkmės ir mirtys išlieka. Kas įdomiau - čia jie jau ima ir prisikelti :)

Na, vienaip ar kitaip Martinas yra sudėtingos istorijos konstravimo genijus, tad knyga (-os) vienareikšmiškai verta (-os) dėmesio.

"Dievų miškas! - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Volanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų...

"Dievų miškas! - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Volanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų palikuonys."

Gdansko apylinkėse esantis Dievų miškas, kur kadaise čia jūros dugno būta, staiga atgijo, suirzo, suknibždėjo. Tačiau į jį Dievai negrįžo, o apsigyveno tik piliečiai panašūs į velnius. Taip miške buvo įsteigtas Štuthofo koncentracijos lageris, į kurį ir buvo atgabentas pagrindinis knygos veikėjas - vienas iš lietuvių inteligentų. Knygoje B. Sruogos atsiminimai apie lagerio baisumus. Rašytojas neįtikėtinai smulkiai atpasakoja "aukšto rango" vokiečių išvaizdą ir charakterį, apsako žiauriausių kasdienių įvykių srautą. Erdvė, kurią B. Sruoga stengiasi perteikti skaitytojui, bauginanti. Absurdiškiausios bausmės nekaltiems lagerio gyventojams, antisanitarinės sąlygos, kuriomis priversti gyventi nuskriaustieji, aukos, kurių nenorėtumėme išvysti.

SS vyrams su žmonėmis elgtis žiauriai buvo įprasta. Tuo laikmečiu vyraujanti lagerio tvarka taip pat kelianti šiurpą - norint išgyventi, bene svarbiausia - skriausti atvykusius naujokus, nes tokiu būdu, bent trumpam, buvo įmanoma pelnyti vokiečių palankumą. Sergantys žmonės paliekami likimo valiai, todėl daugybė visai nekaltų asmenų lavonai išsirikiuoja šalia gyvenamųjų patalpų. Vietos, maisto, o galų gale ir priemonių, kaip atsikratyti žmonėmis, trūkumas sukelia nepatogumų ne tik lagerio gyventojams, bet ir jų prižiūrėtojams.

B. Sruoga aprašo savo kančias ir net geba su humoro priemaišomis pažvelgti į beviltiškiausias situacijas.

-Pasiekė Žukovo bažnytkaimį-

<...>

"Gulėdami ant šiaudų, pro langą įžiūrimė: važiuoja! Važiuoja Raudonosios armijos tankai. Važiuoja ir važiuoja. Tokia daugybė jų!

Po dešimties minučių jie jau buvo mūsų kieme..."

Nusivylimas pasauliu, visais supančiais žmonėmis, viskuo... Pagrindinis knygos "Rugiuose prie bedugnės" veikėjas išgyvena sunkų laikotarpį - paauglystę. Jauno žmogaus maištas priveda prie jį supančių žmonių kančių....

Nusivylimas pasauliu, visais supančiais žmonėmis, viskuo... Pagrindinis knygos "Rugiuose prie bedugnės" veikėjas išgyvena sunkų laikotarpį - paauglystę. Jauno žmogaus maištas priveda prie jį supančių žmonių kančių. Dėl vaikino sielojasi tėvas, mama, jo brangiausioji sesuo. Būtent dėl sesers, kuri lyg spindulys nušviečia veikėjo pasaulį, jis iš visų jėgų stengiasi tapti geresniu.

Vaikiną išmetė iš daugelio mokyklų. Jis pabėga norėdamas aprimti ir sudėlioti savo gyvenimą į vietas. Grįžti namo bijo, nes nerimauja dėl mamos būklės, kuri sužinojusi, jog sūnų vėlėi "išspyrė" iš mokyklos, gali smarkiai sunegaluoti. Tačiau dėl sesers jis grįžta ir pažada pasilikti, pasitaisyti...

Knygoje "Rugiuose prie bedugnės" autorius atskleidžia jauno vaikino gyvenimą laikotarpiu, kuris daugelį išmuša iš vėžių. Nupasakojami vaikino santykiai su merginomis, draugais, su kuriais dažnai pykstasi ir dar dažniau susitaiko. Aprašoma veikėjo vidinė būsena, charakteris, jausmai, kuriuos jis vis dažniau stengiasi užgniaužti.

Martyno Starkaus knyga "Kartą Pietų Amerikoje" - įspūdžiai iš tradicinių jo ir bendražygių kelionių po pasaulį. Knygą lengva skaityti, ji tarsi atgaiva po sudėtingo turinio kūrinių. Marčius rašo labai vaizdingai. Nėra...

Martyno Starkaus knyga "Kartą Pietų Amerikoje" - įspūdžiai iš tradicinių jo ir bendražygių kelionių po pasaulį. Knygą lengva skaityti, ji tarsi atgaiva po sudėtingo turinio kūrinių. Marčius rašo labai vaizdingai. Nėra nieko panašaus į "atvažiavom iš taško A į tašką B, pamatėm tą ir aną". Sužavėjo vyrų draugystė su automobiliu. Jiems transporto priemonė buvo tarsi vaikas, kurį reikia mylėti, rūpintis, kuris turi jausmus, emocijas, savus kaprizus.

Tik trečio nuo galo skyriaus nereikėjo...

Norintiems kažko lengvo, tačiau įdomaus ir įtraukiančio - rekomenduoju!

Martyno Starkaus knyga "Kartą Pietų Amerikoje" - įspūdžiai iš tradicinių jo ir bendražygių kelionių po pasaulį. Knygą lengva skaityti, ji tarsi atgaiva po sudėtingo turinio kūrinių. Marčius rašo labai vaizdingai. Nėra...

Martyno Starkaus knyga "Kartą Pietų Amerikoje" - įspūdžiai iš tradicinių jo ir bendražygių kelionių po pasaulį. Knygą lengva skaityti, ji tarsi atgaiva po sudėtingo turinio kūrinių. Marčius rašo labai vaizdingai. Nėra nieko panašaus į "atvažiavom iš taško A į tašką B, pamatėm tą ir aną". Sužavėjo vyrų draugystė su automobiliu. Jiems transporto priemonė buvo tarsi vaikas, kurį reikia mylėti, rūpintis, kuris turi jausmus, emocijas, savus kaprizus.

Tik trečio nuo galo skyriaus nereikėjo...

Norintiems kažko lengvo, tačiau įdomaus ir įtraukiančio - rekomenduoju!

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydį" įtraukiau dar į 2013 metų knygų iššūkį. Ir perskaičiau ją būtent tais metais. Bet atsiliepimą rašau tik šiais, jau 2015, metais. Kodėl? Perskaičiau metų gale ir per...

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydį" įtraukiau dar į 2013 metų knygų iššūkį. Ir perskaičiau ją būtent tais metais. Bet atsiliepimą rašau tik šiais, jau 2015, metais. Kodėl? Perskaičiau metų gale ir per mokslus nebuvo kada atsiliepimo rašyti. Nors šiek tiek ir nesinorėjo jo rašyti. Taip atėjo nauji metai, naujas knygų iššūkis ir nebeliko prasmės pildyti senąjį. Metų pradžioje pastebėjusi, kad vis dar eina dėti atsiliepimus senojo iššūkio knygoms, norėjau parašyti. Bet štai kitą dieną to daryti nebebuvo galima. Taip ir liko ši knyga be atsiliepimo. Tačiau nemėgstu nebaigtų darbų, geriau viską atliksiu vėliau negu niekada. Todėl štai sėdžiu ir rašau atsiliepimą apie knygą, kurią skaičiau prieš daugiau nei metus.

Keista, bet kai kurias knygos detales vis dar prisimenu. Ir net esu pokalbio metu užsiminusi apie šią knygą. Ji buvo pakankamai įdomi, kad net ir perskaityta pasiliktų mano knygų lentynoje, bet ne tokia įdomi, kad papultų į mėgstamiausių knygų sąrašą.

"Gandrų skrydis" yra tarsi kelioninis detektyvas su asmeninės dramos prieskoniu. Pagrindinis veikėjas Luji Antiochas, paprašytas ornitologo, išvyksta į kelionę gandrų migracijos keliu. Tai - kelionės dalis. Į kelionę vykti reikia, nes gandrai pradingo ir nebeparskrenda. Pirma užuomina į detektyvinę istoriją. O kuo toliau, tuo detektyvo daugiau: miręs ornitologas, keistos nuotraukos, persodintos širdys ir visai kita domėjimosi gandrais priežastis. Kur čia asmeninė drama? Ogi Luji Antiochas kelionės metu sužino naujų dalykų ir pats apie save.

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydis" yra gana vyriška knyga. Joje nėra daug jausmų, aprašymai dažniausiai šalti ir objektyvūs, kartais net su keistais palyginimais ("Kaip laukuose išsimėtę kraujo krešuliai pasirodė raudonų plytų pastatai." [308 psl.]).

"Maltos sakalas" klasikinis detektyvas, parašytas 1929 metais ir davęs pradžią ateities detektyvams. Pradžioje spausdintas dalimis, bulvariniame laikraštyje "Black Mask" , vėliau tapo vienu pirmųjų klasikinio detektyvo...

"Maltos sakalas" klasikinis detektyvas, parašytas 1929 metais ir davęs pradžią ateities detektyvams. Pradžioje spausdintas dalimis, bulvariniame laikraštyje "Black Mask" , vėliau tapo vienu pirmųjų klasikinio detektyvo pavyzdžių, kuris netrukus buvo ir ekranizuotas. Paprastas, aiškus ir aštrus rašymo stilius, priverčiantis skaitytoją versti puslapį po puslapio išlaikant įtampą iki pat galo. " Maltos sakalas tai bomba kuri pradeda tiksėti jau nuo pirmojo skyriaus ir kuo toliau vystosi veiksmas tuo greičiau tiksi, ir neiš detonuojama iki paskutinio puslapio."

Veiksmas vyksta San Franciske. Pas garsų nepriklausomą detektyvą Semiuelį Speidą ir jo kolegą Mailzą Arčerį apsilanko jauna moteris išgalvotu vardu ( tikrasis Bridžita O'Šonesi) ir paprašo surasti jos seserį, kuri neva pabėgo ar buvo pagrobta Floido Tersbio. Šiuo reikalu užsiėmęs Arčeris tą patį vakarą randamas negyvas, tai pat ir Tersbis. Policija įtaria Speidą žmogžudyste, nes galvoja, kad tai buvo gera proga nusikratyti partnerio su kurio žmona jis turėjo romaną. Speidui nieko nebelieka kaip tik rasti tikruosius abiejų vyrų žudikus, ir čia prasideda veiksmas kuris nuveda visai netikėtais posūkiais. Moteris apsimetusi susirūpinusi sesers dingimu pasirodė visai ne ta kuo apsimetinėjo. Visos sumaišties priežastimi pasirodė yra "juodasis sakalas", kuris buvo medžiojamas dėl savo istorijos ir vertės ( aukso paukštis padovanotas Maltos riteriu Ispanijos karaliui, tapęs lobio medžiotojų paieškomu objektu). Pas Speidą apsilanko storulis Gutmanas, kuris jau septyniolika metų bando susekti paukštį ir pasiūlo gerą atlygį už jo gražinimą neva kaip teisėtam savininkui. Speidas nusprendžia įsivelti į šį žaidimą ir sutinka su žaidimo taisyklėmis. Lipant policijai ant kulnų Speidas turi išlikti šaltakraujiškas ir toliau žaisti. Kaip ir kiekvienoje istorijoje blogiukai pralaimi, detektyvas išteisinamas ir daugelis faktų nutylima.

Knyga persiskaitė greitai ir lengvai, nepasakyčiau, kad tai kažkoks šedevras, bet laisvalaikio skaitiniams tinkamas :)