"A Feast for Crows" yra ketvirtoji "Game of Thrones" dalis. Šįkart susikoncentruojama į Kings Landing ir netikėtus herojus. Jei - kaip dažniausiai yra - esate Arya, Johno Snow ir Tyriono gerbėjai čia jų beveik nebus. Teks...

"A Feast for Crows" yra ketvirtoji "Game of Thrones" dalis. Šįkart susikoncentruojama į Kings Landing ir netikėtus herojus. Jei - kaip dažniausiai yra - esate Arya, Johno Snow ir Tyriono gerbėjai čia jų beveik nebus. Teks palaukti V-osios dalies :) Čia bus galima pažiūrėti iš tų personažų, kurių dažniausiai esame linkę mėgti nemėgti ar nelabai pastebėti. Iš vienos pusės tai visai šaunu, ne šį Epą daro dar visapusiškesnį, kita vertus, šiek tiek erzina, kai negali stėbėti savo numylėtų herojų, ir supranti, kad iki jų "sugrįžimo" reikia perskaityti dar kelis šimtus puslapių.

Visgi tai jau ta dalis, kai serialas dar nėra prisivijęs,tad, jei kaip aš esate pradėję skaityti knygas, pažiūrėję "The Game of Thrones" serialą, tai tik dabar prasidės tikrieji istorijos smagumai: pagaliau ne lygini kuos kiriasi serialas ir knygos, o gauni naują informaciją. Tai jau šaunu - aišku, netikėti posūkiai, pamėgtų herojų nesėkmės ir mirtys išlieka. Kas įdomiau - čia jie jau ima ir prisikelti :)

Na, vienaip ar kitaip Martinas yra sudėtingos istorijos konstravimo genijus, tad knyga (-os) vienareikšmiškai verta (-os) dėmesio.

"Dievų miškas! - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Volanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų...

"Dievų miškas! - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Volanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų palikuonys."

Gdansko apylinkėse esantis Dievų miškas, kur kadaise čia jūros dugno būta, staiga atgijo, suirzo, suknibždėjo. Tačiau į jį Dievai negrįžo, o apsigyveno tik piliečiai panašūs į velnius. Taip miške buvo įsteigtas Štuthofo koncentracijos lageris, į kurį ir buvo atgabentas pagrindinis knygos veikėjas - vienas iš lietuvių inteligentų. Knygoje B. Sruogos atsiminimai apie lagerio baisumus. Rašytojas neįtikėtinai smulkiai atpasakoja "aukšto rango" vokiečių išvaizdą ir charakterį, apsako žiauriausių kasdienių įvykių srautą. Erdvė, kurią B. Sruoga stengiasi perteikti skaitytojui, bauginanti. Absurdiškiausios bausmės nekaltiems lagerio gyventojams, antisanitarinės sąlygos, kuriomis priversti gyventi nuskriaustieji, aukos, kurių nenorėtumėme išvysti.

SS vyrams su žmonėmis elgtis žiauriai buvo įprasta. Tuo laikmečiu vyraujanti lagerio tvarka taip pat kelianti šiurpą - norint išgyventi, bene svarbiausia - skriausti atvykusius naujokus, nes tokiu būdu, bent trumpam, buvo įmanoma pelnyti vokiečių palankumą. Sergantys žmonės paliekami likimo valiai, todėl daugybė visai nekaltų asmenų lavonai išsirikiuoja šalia gyvenamųjų patalpų. Vietos, maisto, o galų gale ir priemonių, kaip atsikratyti žmonėmis, trūkumas sukelia nepatogumų ne tik lagerio gyventojams, bet ir jų prižiūrėtojams.

B. Sruoga aprašo savo kančias ir net geba su humoro priemaišomis pažvelgti į beviltiškiausias situacijas.

-Pasiekė Žukovo bažnytkaimį-

<...>

"Gulėdami ant šiaudų, pro langą įžiūrimė: važiuoja! Važiuoja Raudonosios armijos tankai. Važiuoja ir važiuoja. Tokia daugybė jų!

Po dešimties minučių jie jau buvo mūsų kieme..."

Nusivylimas pasauliu, visais supančiais žmonėmis, viskuo... Pagrindinis knygos "Rugiuose prie bedugnės" veikėjas išgyvena sunkų laikotarpį - paauglystę. Jauno žmogaus maištas priveda prie jį supančių žmonių kančių....

Nusivylimas pasauliu, visais supančiais žmonėmis, viskuo... Pagrindinis knygos "Rugiuose prie bedugnės" veikėjas išgyvena sunkų laikotarpį - paauglystę. Jauno žmogaus maištas priveda prie jį supančių žmonių kančių. Dėl vaikino sielojasi tėvas, mama, jo brangiausioji sesuo. Būtent dėl sesers, kuri lyg spindulys nušviečia veikėjo pasaulį, jis iš visų jėgų stengiasi tapti geresniu.

Vaikiną išmetė iš daugelio mokyklų. Jis pabėga norėdamas aprimti ir sudėlioti savo gyvenimą į vietas. Grįžti namo bijo, nes nerimauja dėl mamos būklės, kuri sužinojusi, jog sūnų vėlėi "išspyrė" iš mokyklos, gali smarkiai sunegaluoti. Tačiau dėl sesers jis grįžta ir pažada pasilikti, pasitaisyti...

Knygoje "Rugiuose prie bedugnės" autorius atskleidžia jauno vaikino gyvenimą laikotarpiu, kuris daugelį išmuša iš vėžių. Nupasakojami vaikino santykiai su merginomis, draugais, su kuriais dažnai pykstasi ir dar dažniau susitaiko. Aprašoma veikėjo vidinė būsena, charakteris, jausmai, kuriuos jis vis dažniau stengiasi užgniaužti.

Martyno Starkaus knyga "Kartą Pietų Amerikoje" - įspūdžiai iš tradicinių jo ir bendražygių kelionių po pasaulį. Knygą lengva skaityti, ji tarsi atgaiva po sudėtingo turinio kūrinių. Marčius rašo labai vaizdingai. Nėra...

Martyno Starkaus knyga "Kartą Pietų Amerikoje" - įspūdžiai iš tradicinių jo ir bendražygių kelionių po pasaulį. Knygą lengva skaityti, ji tarsi atgaiva po sudėtingo turinio kūrinių. Marčius rašo labai vaizdingai. Nėra nieko panašaus į "atvažiavom iš taško A į tašką B, pamatėm tą ir aną". Sužavėjo vyrų draugystė su automobiliu. Jiems transporto priemonė buvo tarsi vaikas, kurį reikia mylėti, rūpintis, kuris turi jausmus, emocijas, savus kaprizus.

Tik trečio nuo galo skyriaus nereikėjo...

Norintiems kažko lengvo, tačiau įdomaus ir įtraukiančio - rekomenduoju!

Martyno Starkaus knyga "Kartą Pietų Amerikoje" - įspūdžiai iš tradicinių jo ir bendražygių kelionių po pasaulį. Knygą lengva skaityti, ji tarsi atgaiva po sudėtingo turinio kūrinių. Marčius rašo labai vaizdingai. Nėra...

Martyno Starkaus knyga "Kartą Pietų Amerikoje" - įspūdžiai iš tradicinių jo ir bendražygių kelionių po pasaulį. Knygą lengva skaityti, ji tarsi atgaiva po sudėtingo turinio kūrinių. Marčius rašo labai vaizdingai. Nėra nieko panašaus į "atvažiavom iš taško A į tašką B, pamatėm tą ir aną". Sužavėjo vyrų draugystė su automobiliu. Jiems transporto priemonė buvo tarsi vaikas, kurį reikia mylėti, rūpintis, kuris turi jausmus, emocijas, savus kaprizus.

Tik trečio nuo galo skyriaus nereikėjo...

Norintiems kažko lengvo, tačiau įdomaus ir įtraukiančio - rekomenduoju!

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydį" įtraukiau dar į 2013 metų knygų iššūkį. Ir perskaičiau ją būtent tais metais. Bet atsiliepimą rašau tik šiais, jau 2015, metais. Kodėl? Perskaičiau metų gale ir per...

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydį" įtraukiau dar į 2013 metų knygų iššūkį. Ir perskaičiau ją būtent tais metais. Bet atsiliepimą rašau tik šiais, jau 2015, metais. Kodėl? Perskaičiau metų gale ir per mokslus nebuvo kada atsiliepimo rašyti. Nors šiek tiek ir nesinorėjo jo rašyti. Taip atėjo nauji metai, naujas knygų iššūkis ir nebeliko prasmės pildyti senąjį. Metų pradžioje pastebėjusi, kad vis dar eina dėti atsiliepimus senojo iššūkio knygoms, norėjau parašyti. Bet štai kitą dieną to daryti nebebuvo galima. Taip ir liko ši knyga be atsiliepimo. Tačiau nemėgstu nebaigtų darbų, geriau viską atliksiu vėliau negu niekada. Todėl štai sėdžiu ir rašau atsiliepimą apie knygą, kurią skaičiau prieš daugiau nei metus.

Keista, bet kai kurias knygos detales vis dar prisimenu. Ir net esu pokalbio metu užsiminusi apie šią knygą. Ji buvo pakankamai įdomi, kad net ir perskaityta pasiliktų mano knygų lentynoje, bet ne tokia įdomi, kad papultų į mėgstamiausių knygų sąrašą.

"Gandrų skrydis" yra tarsi kelioninis detektyvas su asmeninės dramos prieskoniu. Pagrindinis veikėjas Luji Antiochas, paprašytas ornitologo, išvyksta į kelionę gandrų migracijos keliu. Tai - kelionės dalis. Į kelionę vykti reikia, nes gandrai pradingo ir nebeparskrenda. Pirma užuomina į detektyvinę istoriją. O kuo toliau, tuo detektyvo daugiau: miręs ornitologas, keistos nuotraukos, persodintos širdys ir visai kita domėjimosi gandrais priežastis. Kur čia asmeninė drama? Ogi Luji Antiochas kelionės metu sužino naujų dalykų ir pats apie save.

Jean-Christopher Grange "Gandrų skrydis" yra gana vyriška knyga. Joje nėra daug jausmų, aprašymai dažniausiai šalti ir objektyvūs, kartais net su keistais palyginimais ("Kaip laukuose išsimėtę kraujo krešuliai pasirodė raudonų plytų pastatai." [308 psl.]).

"Maltos sakalas" klasikinis detektyvas, parašytas 1929 metais ir davęs pradžią ateities detektyvams. Pradžioje spausdintas dalimis, bulvariniame laikraštyje "Black Mask" , vėliau tapo vienu pirmųjų klasikinio detektyvo...

"Maltos sakalas" klasikinis detektyvas, parašytas 1929 metais ir davęs pradžią ateities detektyvams. Pradžioje spausdintas dalimis, bulvariniame laikraštyje "Black Mask" , vėliau tapo vienu pirmųjų klasikinio detektyvo pavyzdžių, kuris netrukus buvo ir ekranizuotas. Paprastas, aiškus ir aštrus rašymo stilius, priverčiantis skaitytoją versti puslapį po puslapio išlaikant įtampą iki pat galo. " Maltos sakalas tai bomba kuri pradeda tiksėti jau nuo pirmojo skyriaus ir kuo toliau vystosi veiksmas tuo greičiau tiksi, ir neiš detonuojama iki paskutinio puslapio."

Veiksmas vyksta San Franciske. Pas garsų nepriklausomą detektyvą Semiuelį Speidą ir jo kolegą Mailzą Arčerį apsilanko jauna moteris išgalvotu vardu ( tikrasis Bridžita O'Šonesi) ir paprašo surasti jos seserį, kuri neva pabėgo ar buvo pagrobta Floido Tersbio. Šiuo reikalu užsiėmęs Arčeris tą patį vakarą randamas negyvas, tai pat ir Tersbis. Policija įtaria Speidą žmogžudyste, nes galvoja, kad tai buvo gera proga nusikratyti partnerio su kurio žmona jis turėjo romaną. Speidui nieko nebelieka kaip tik rasti tikruosius abiejų vyrų žudikus, ir čia prasideda veiksmas kuris nuveda visai netikėtais posūkiais. Moteris apsimetusi susirūpinusi sesers dingimu pasirodė visai ne ta kuo apsimetinėjo. Visos sumaišties priežastimi pasirodė yra "juodasis sakalas", kuris buvo medžiojamas dėl savo istorijos ir vertės ( aukso paukštis padovanotas Maltos riteriu Ispanijos karaliui, tapęs lobio medžiotojų paieškomu objektu). Pas Speidą apsilanko storulis Gutmanas, kuris jau septyniolika metų bando susekti paukštį ir pasiūlo gerą atlygį už jo gražinimą neva kaip teisėtam savininkui. Speidas nusprendžia įsivelti į šį žaidimą ir sutinka su žaidimo taisyklėmis. Lipant policijai ant kulnų Speidas turi išlikti šaltakraujiškas ir toliau žaisti. Kaip ir kiekvienoje istorijoje blogiukai pralaimi, detektyvas išteisinamas ir daugelis faktų nutylima.

Knyga persiskaitė greitai ir lengvai, nepasakyčiau, kad tai kažkoks šedevras, bet laisvalaikio skaitiniams tinkamas :)

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kaip aš pagaliau nusprendžiau perskaityti šią knygą. Pirkau ją prieš gerus penkerius metus, mano draugei atsigulus į ligoninę, nusprendžiau duoti pirmiau jai perskaityti šį veikalą. Kai...

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kaip aš pagaliau nusprendžiau perskaityti šią knygą. Pirkau ją prieš gerus penkerius metus, mano draugei atsigulus į ligoninę, nusprendžiau duoti pirmiau jai perskaityti šį veikalą. Kai atėjau po savaitės jos aplankyti, pirmi jos žodžiai buvo : "ką čia do knygą man davei, tik homikai, dziundzės ir narkotikai". Per šias Kalėdas vėl susitikom ir ji sako man," žinai aš vis dar atsimenu tą knygą, neatsimenu tiksliai apie ką ji buvo, bet atsimenu kaip sudėtingai ir su pasibjaurėjimu ją skaičiau", tad nusprendžiau ir aš prie jos prisėsti. Galiu tvirtai teigti, jog tokios knygos palieka gilų įspūdį apie tai, kaip karatais knyga gali tave atstumti, nes man ją teko skaityti per labai didelę prievartą, nežinau kodėl taip darau, bet jei jau nusprendžiau tai viską padarau iki galo. Beveik du šimtai puslapių kliedesių, be jokio siužeto, tai tikras iššūkis skaitytojui, kuris tikisi bent kiek suprasti apie ką rašo autorius. Kadangi nevartoju narkotikų, šios knygos taip ir nesupratau, nes jausmas toks, jog autorius buvo apsinešęs nuo narkotikų ir sėdėdamas rašė kas papuola į galvą tuo metu, ir vėliau tiesiog sudėjo visa tai į vieną knygą, kurios net negalėtum pavadinti romanu.

"Mano šiknaskylė nuostabesnė už Luvra! Aš perdžiu ambrozija ir šiku gryno aukso luitais! Mano pimpis ryto saulėje trykšta deimantais!"

William S. Burroughs yra amerikiečių autorius ir vienas iš pagrindinių bytninkų kartos atstovų, jo knyga "Nuogas kąsnis" laikomas vienu kertinių Amerikos moderniosios literatūros kūrinių. Kadangi taip ir neradau jokio siužeto, tai apie pačią knygą negaliu daug ko ir pasakyt, tik tiek kad tekstas persisunkęs nešvankybių kurios sukelia ne tik pasišlykštėjimą, bet ir nuostabą ,nejaugi žmogus gali būti toks "supuvęs", kad eitų į tokius kraštutiniškumus. Narkotikai, homoseksualizmas, žmogžudystės, pedofilija tai pagrindinės temos kurios čia yra pateikiamos. Gal būt žmogus norėdamas patirti kažką daugiau ir leidžiasi į tokius "nuotykius". Racionalumo čia nerasime.



Nežinau ar autorius tai rašė iš savo patirties, ar tiesiog narkotikai jam suteikė tokią lakią vaizduotę, bet taip, ši knyga paliko didelį neigiamą įspūdį. Vieni gal nesutiks su manim, kad tai yra laiko gaišimas, sakys kad tai yra XX a. avangardinis šedevras, bet aš čia nieko tokio neįžvelgiau, apart padrikų narkomano užrašų.

Prancūzų rašytojas, 2008 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Skaičiau jo romaną "Dykuma", kuris išleistas lietuvių kalba dar 1993 metais.

Keistoka knyga. Savitas stilius, keistas turinys, keistuoliai veikėjai....

Prancūzų rašytojas, 2008 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Skaičiau jo romaną "Dykuma", kuris išleistas lietuvių kalba dar 1993 metais.

Keistoka knyga. Savitas stilius, keistas turinys, keistuoliai veikėjai. Lygiagrečiai pasakojamos dvi istorijos. Viena - XX a. pradžia, klajoklių priverstinės kelionės po dykumą Afrikoje, tragiškas genties likimas. Kita - keistos vienišės mergytės (vėliau - merginos) Lalos istorija. Būtent Lalos istorija yra pagrindinė (lyginant apimtį), bet ją skaitydama vis laukdavau klajoklių istorijos, kuri labiau priminė legendą.

Knyga ne iš tų, kurios įtrauktų ir nepaleistų. Skaičiau ilgai, su pertraukomis. Perskaitau keliolika puslapių, padedu, po kokios savaitės vėl pasiimu. Jei ne iššūkis, gal ir nebūčiau pabaigusi. Susipažinau su Le Clezio, bet gal ir užteks - ne "mano" rašytojas, netraukia kitų jo knygų skaityti.

Vienas išmintingiausių ir gudriausių, puikiai mokantis save pateikti žmogus. Nenuostabu, kad ir jo knygos praryjamos kaip saldainiai.

Prisipažinsiu, "Popietes su A.Čekuoliu žiūrėti sudėtinga, bet skaityti tuos tekstus -...

Vienas išmintingiausių ir gudriausių, puikiai mokantis save pateikti žmogus. Nenuostabu, kad ir jo knygos praryjamos kaip saldainiai.

Prisipažinsiu, "Popietes su A.Čekuoliu žiūrėti sudėtinga, bet skaityti tuos tekstus - nepaprastai įdomu. Apie viską: senatvę, skaitymą, mokslą, politiką, meilę, istoriją... Esu skaičiusi ir ankstesnių jo knygų, bet šioje papildomas malonumas - Čekuolio pasakojimas apie save ir gyvenimą. Vietomis nustebino, bet daugiausiai patvirtino per tas kelias paskaitas universitete susidarytą nuomonę: pasitikintis savimi, sėkmės lydimas, ir mokantis pasinaudoti progomis gyvenime žmogus. Gerbiu jį.