Jau nemaniau, kad įmanoma išaukštinti į padanges nesąmoningesnę meilės istoriją už Romeo ir Džuljetą, bet pasirodo apsirikau. Mat "Meilė choleros metu" viską perkėlė išvis į naują materiją. Jau prieš šią pirmąją...

Jau nemaniau, kad įmanoma išaukštinti į padanges nesąmoningesnę meilės istoriją už Romeo ir Džuljetą, bet pasirodo apsirikau. Mat "Meilė choleros metu" viską perkėlė išvis į naują materiją. Jau prieš šią pirmąją mano pažintį su G.G. Marquezu mane apsėdo keista nuojauta ir neklydo - romanas man nepatiko. Ir vargu ar gali būti kitaip, kai romanas garsiausiai visur apskelbiamas kaip kažin kokio įspūdingumo meilės istorija, o meilės tu ten kaip ir nerandi, na su žiburiu kažkur lyg ir įžiūri, bet esi tikra, kad visai ne ten kaip likęs pasaulis.

"Meilės požymiai tokie patys kaip choleros."

Kad ir kas ten buvo tarp Ferminos ir Florentino nė iš tolo nepanašu į meilę, kaip aš ją suprantu. Tai tiesiog grynų gryniausia manija, kuria keistuolis bernelis susigadino sau gyvenimą. Jaunystėje jis pameta dėl jos galvą pačia tikriausia meile iš pirmo žvilgsnio, o juokingiausia - pabrėžiu net ne tragiškiausia - kad su visu. Jis jai nepatinka ir netinka, bet tiesiogine to žodžio prasme ją persekioja ir jai pasidaro smalsu, o tada jie porą metų susirašinėja laiškais, jais ir susižada, nors net nebuvo normaliai susitikę.

Su tom sužadėtuvėm atskiras akibrokštas. Ji ant nuplėštos mokyklinio popieriaus skiautelės pieštuku parašo: "Gerai, ištekėsiu už jūsų, jeigu pažadėsite, kad man nereikės valgyti baklažanų." Pieštuku! Simboliška, kad ji vėliau sugeba taip pat paprastai, kaip trintuku tą pasižadėjimą būtų buvę galima ištrinti, išmesti šiukšliadėžėn ir savo "neaprėpiamą" meilę. Su baklažanais kita istorija, gana įdomi, bet ne visai su sužadėtuvėm susijusi. O štai su jom tai užsiverda ištisa košė - jie abu, jos teta ir jo mama visi kaip penkiamečiai ima planuoti vestuves ir gyvenimą kartu, į tai įeina ir namų remontai. Bet niekam nė į galvą nešauna pagalvoti, ką reikės daryti su prietranka garbėtroška jos tėveliu. Nes paprastai žmonės slėpdami sužadėtuves bent apmąsto ką reiks daryt nepritarimo atveju, o jie kaip žaidžia namus taip ir prisižaidžia iki Šekspyro vertos tragedijos ir pasiduoda jai lyg niekur - ją išmeta iš mokyklos, ji nežinia dėl ko persirėžė sau gerklę, turbūt tik šiaip dėl efektu, tikrai vargu ar dėl meilės, ir tėvas ją išsiveža kažkur į kemsynus pas gimines.

Tuomet prasideda telegramų laikotarpis, jie toliau palaiko ryšį ir tas juokingas savo sužadėtuves, o jai grįžus ji jį pamato, nusistebi kokį vargetą įsimylėjo ir pavaro. Tikrų tikriausia, viską nurungianti meilė ir ne kitaip. Ji po to gana greit išteka už miestelio svajonių jaunikio ir pažibos. Jis išvis palūžta ir užuot kaip normalus žmogus spjovęs į tokią niekingą, beširdę būtybę ir paliūdėjęs žengęs tolyn, jis nusprendžia visą gyvenimą paskirti tam, kad būtų jos vertas. Vertas! Va šita visiška nemeilė sau tai visai nuginkluoja. Jis tampa apskritai gana pasigailėtinu padaru, miegančiu visur ir su visomis. Ir va būtent taip ta jų meilė plėtojasi - ji ir pažiūros laimingai ištekėjusi, o jis kopia karjeros laiptais. Kada tik gali eina į ją paspoksoti, o jinai elgiasi su juo kaip su tuščia vieta.

Tuomet po maždaug pusės šimtmečio įvyksta ilgai jo laukta laimė - miršta jos vyras ir jis vėl pradeda rašyti jai laiškus, tipena aplink ją kaip koks vergas, jai aišku viskas netinka, kol būdami jau visai senoliai išplaukia laivu ir nebegrįžta, nes kad būtų linksmiau parplaukia vaidindami choleros epidemiją, kad nereiktų plaukt kartu su keleiviais. Tikrai nepamirštama, didinga, tragiškos meilės istorija.

Nemažiau šarmo visai tai istorijai prideda ir veikėjai. Fermina - didžiausia savanaudė, viską imanti, bet nieko nesugebanti duoti: paėmė jo meilę, paėmė ir vyro ir meilę, bet nei vieno nesugebėjo mylėti atgal. Amžinai ir nelogiškai pyko, niekada nieko neatsiprašė ir visą kaltė suversdavo kitiems - vyras norėdamas susitaikyti netgi turėjo pripažinti, kad muilo vonioje tikrai nebuvo, nors ji pati tikrai žinojo, kad buvo. Pyko ant vyro ir kai jis pradėjo ją merginti, nors tam nebuvo jokios normaliam žmogui suprantamos priežasties, kaip ir to pykčio pabaigai. Virš visko buvo ir kai ji supyko Florentinui po vyro laidotuvių prisipažinus, kad vis dar ją myli. Neracionali, šalta, kvaila būtybė. Apie Florentiną išvis sunku ką ir pasakyti - eilėraščių pasaulyje kartu su savo kvaila kaip pėdas motina gyvenęs keistuolis, vienintelis kurį apibūdinantis dalykas tebuvo ta jo manija Ferminai. O tą maniją geriausiai apibūdina epizodas, kur jis nusipirko restorano veidrodį todėl, kad priešais jį dvi valandas sėdėjo ji. Apskritai nelabai įsivaizduoju, kaip turėtų būti nemalonu gyventi iš visos širdies laukiant kito žmogaus mirties. Ir ką tai savo apie jį? Mano akyse tai visiškai nieko gero. Paaukoti savo gyvenimą dėl moteris, kuriai tebuvai vaikystės klaida, kuriai jos pačios akimis buvai per prastas, sąmoningai pasmerkti save beprasmiam gyvenimui sunkiai suvokiama kvailystė ir nieko daugiau. Ir jei kas sakytų, kad siekis būti jos vertam privedė jį prie vadovavimo pelningam verslui, tai aš aršiai nesutikčiau. Pirmiausia ji pati pradžioje nė mažojo jos pirštelio buvo neverta, bet svarbiausia, kad besiekdamas turto ir neva gero vardo, pakeliui jis prarado viską ką turėjo gero - išvaistė savo gebėjimą mylėti, kurio tikrai turėjo ir pradžioje išdalino kelioms iš šimtų savo moterų visai be prasmės, nes jeigu tik jis būtų leidęs su kuria nors ja būti sau laimingu - nebūtų nieko daugiau reikėję. Besiekdamas tos savo kvailos svajonės jis prarado taurumą, kilniaširdiškumą ir netgi tą savo išaukštintą meilę išniekino - tapo pasigailėtinu pedofilu, būdamas šešiasdešimtmetis miegodamas su keturiolikmete, pats dar ir puikiai suvokdamas, kuo užsiima, stačiai dėl to, kad ji priminė jam Ferminą tokią, kokią pamilo.

Kaip ir minėjau - meilės ir gana realios bei žemiškos radau Ferminos ir jos vyro Juvenalio šeimoje. Jie susituokė nemylėdami vienas kito. Ji, spėju taip ir nepamilo jo, nes mylėjo tik save, bet jis suvokęs vos po vestuvių, kad jos nemyli, pamažu pamilo ištikima ir nuoširdžia meile. Jų santykiai turėjo ir sunkumų, ir nuopuolių, ir kivirčų, ir neištikimybę, bet labai žemiškai evoliucionavo į įstabią santarvę. Aš kažkaip taip ir įsivaizduoju meilę - procesą, lėtą ir sunkų, kuris suartina žmones labiau nei įmanoma įsivaizduoti. Žinoma, natūralu, kad visa tai turėtų vykti iki santuokos, bet šiuo atveju tai galėjo vykti tik santuokiniame gyvenime ir man tas procesas Urbinų šeimoje buvo nuostabus kontrastas su ta nelogiška choleriška manija. Nes netgi tada, kai Fermina ir Florentinas pagaliau kartu, nematau ten meilės. Vien tik kažkokį sandorį dėl patogumo, be nuoširdumo, nes jis nepapasakojo jai apie savo gyvenimą, be džiaugsmo ir be laimės - lyg koks vegetavimas ir tiek.

Kitas paradoksalumas, kad jei kada nors tarp Florentino ir Ferminos ir galėjo būti kažkas panašaus į meilę, tai nebent laiškų laikotarpyje, bet šiuo atveju ir ten nieko tikra iš tiesų nebuvo. Nors ir sunku, galiu suprasti, kad meilę galima plėtoti laiškais. Pabrėžiu - plėtoti. Galbūt dar užmegzti ankstyvą pažintį. Bet ne visam gyvenimui įsimylėti VIEN TIK laiškais. Pirmiausia žmogų reikia pažinti, o to laiškais nepadarysi. Taip, tai romantiška, ir taip, taip gana atvirai reikia bendrauti - bet pasvertas, apgalvotas žodis niekada neatskleis visos tiesos. O didžiausią laiškų trūkumą parodo ir pats Florentino gyvenimo epizodas, kai jis rašė laiškus įsimylėjėliams ir jais jie įsimylėjo - bet juk jie įsimylėjo ne vienas kitą, o laiškus, juose sukurtus dalykus, jau greičiau jį rašiusįjį negu žmogų, su kuriuo vėliau susituokė. Paradoksaliau ir nebūna. Kitas svarbus dalykas - laiškais neužmegsi kūniško santykio, o nepaisant visų didžiadvasiškų pareiškimų - romantiškosios meilės be sekso nėra ir nėra čia ko vaizduotis. Yra draugystė ir atsidavimas, bet be aistros, tikros kūniškos aistros, tai nėra meilė. Ir kad ir ką ten Florentinas sau įrodinėjo - nėra ilgalaikių kūniškų santykių be emocinio ryšio, nėra ir atvirkščiai, ir tik krikščioniškų paistalų prisiklausę davatkos gali galvoti kitaip.

Keisčiausia, kad ir kaip nepatiko, skaityti nebuvo nuobodu, netgi visai įdomu. Rašytojas dėlioja istoriją kaip man patinka, iš mažų detalių, nors gal šokinėjimas kai kur ir erzino. Ir nors šis pasakojimas nesišakojo ir beveik visą laiką ėjo tuo pačiu išmintu taku su dažnai žinomais posūkiais, jis buvo ne ką mažiau sodrus nei kiti kelias siužetines linijas pinantys pasakojimai. Spėju, kad dėl mažų tiesioginės kalbos kiekių. Pastaruoju metu apskritai pradėjau vertinti tekstą, kuriame bereikalingos vietos neužima dialogai, nes kaip tik toks rašymo stilius prideda tekstui daugiausia sodrumo ir pats tekstas tampa kažkoks labiau įvairialypis. Perfrazuojant pokalbius galima atskleisti mažiausius niuansus ir nuotaikas daug profesionaliau nei autoriaus žodžiais po tiesioginės kalbos, meistriškai į vieną sakinį supinti pokalbį, priežastis, pasekmes, veiksmus ir vertinimus. Kita gana įdomi knygos idėja - pradėti nuo kertinės Florentino gyvenimo lūžio vietos - Ferminos vyro, beje, vienintelio man tikrai patikusio veikėjo, mirties. Mat pradėta ne pačia mirtimi, bet visa paskutiniąja to vyro diena, pradėta ne nuo pagrindinių veikėjų, bet nuo trečiojo asmens ir aprašyti jo apmąstymai, jausmai. Ir tik tuomet grįžtama į praeitį ir pasakojama visa pagrindinė istorija. Taigi Marquezo gebėjimo austi pasakojimą neginčiju ir neketinu pasiduoti, bet kol kas magiškasis realizmas Allende knygose mano akyse žiba gerokai ryškiau nei Marquezo.

Žodžiu, galbūt aš per jauna, galbūt per kvaila, bet kažko labai gilaus toje knygoje neradau, geriausiu atveju nebent tą žemiškos meilės krislelį ir gana realistišką bet gražią duoklę žmogaus gyvenimo saulėlydžiui. Tačiau tikėjausi aš gaivališkų aistrų, širdį veriančių tragedijų ir visus visur persekiojančios choleros, kad ji stipriai paveiks veikėjų gyvenimą. Ir nors apie ją užsimenama buvo dažnai ir slogutis tykojo visuomet, nieko panašaus nebuvo. O meilės istorija tarp tos, kuri mylėjo tik save ir to, kuris mylėjo visus tik ne save kažkaip nublanksta prieš iliuziją apie karų ir epidemijos fone besiskleidžiančią aistringą, tragišką meilę. Tiesa tik viena - Florentino manija tikrai kartais priminė niekaip nepraeinančią cholerą.

Trims draugams Keitei, Rūtai ir Tomiui vaikystėje labai pasisekė, nes jie pateko į beveik normalią uždarą mokyklą Hailšeme. Pasisekė tuo, kad kiti tokie vaikai neturi tos galimybės, jų tiesiog nėra tikslo mokyti. Tai...

Trims draugams Keitei, Rūtai ir Tomiui vaikystėje labai pasisekė, nes jie pateko į beveik normalią uždarą mokyklą Hailšeme. Pasisekė tuo, kad kiti tokie vaikai neturi tos galimybės, jų tiesiog nėra tikslo mokyti. Tai klonai, turintys savo specialią paskirtį - būti organų donorais. Gyvena jie uždaruose ūkiuose, paskui kurį laiką dirba savo "kolegų" jau operuotų donorų slaugytojais, o paskui patys tampa donorais. Jie žino, kad kažkur yra ir tikri žmonės, žin0 savo paskirtį ir nė nemėgina kaip nors jos išvengti, bet jaučia pareigą tą paskirtį atlikti. Tikrieji žmonės jų slaugyti tiesiog negalėtų, nes jie klonai jiems emociškai nemalonūs, neaišku net, ar jie turi sielas. Vienintelė šios trijulės siekiamybė, paremta tarp klonuotųjų sklindančiais gandais, yra prasitęsti laiką iki donorystės trejiems metams, bet išaiškėja, kad ši galimybė yra tik tariama. Po ketvirtos operacijos, jei po ankstesnių nemirė, praktiškai miršta visi donorai, todėl stengiamasi per šią operaciją panaudoti kiek galima daugiau organų. Knyga parašyta meistriškai, lengva skaityti, stebina autoriaus sugebėjimas atskleisti veikėjų psichologija. Ir kartu labai slegia tas makabriškumas.

"Ceremonijų knygos" yra romano "Giria" tęsinys. Vaizduojamas tolimesnis Lietuvos kelias iš socialistinės vergovės į nepriklausomybę. Buvę kolaborantai tampa prisitaikėliais išverstaskūriais politikais, banditai persitvarko...

"Ceremonijų knygos" yra romano "Giria" tęsinys. Vaizduojamas tolimesnis Lietuvos kelias iš socialistinės vergovės į nepriklausomybę. Buvę kolaborantai tampa prisitaikėliais išverstaskūriais politikais, banditai persitvarko į verslininkus ir visa ta šutvė grūdasi, maigosi gyvenimo košėje. O tas gyvenimas vaizduojamas per girią ir jos gyventojus. Siaubinga, deformuota realybė persipina su fantastika, sudarydama meistriškus siurrealistiškus vaizdus.

"Benamių knygas" sudaro du romanai: "Litorina, Litorina" ir "Giria". Abu romanus jungia paralelūs pagrindinių siužetų veikėjai - nužudyti, prisikėlę, tapę nemirtingais, neliečiamaisiais. Tai leidžia šiems veikėjams...

"Benamių knygas" sudaro du romanai: "Litorina, Litorina" ir "Giria". Abu romanus jungia paralelūs pagrindinių siužetų veikėjai - nužudyti, prisikėlę, tapę nemirtingais, neliečiamaisiais. Tai leidžia šiems veikėjams pritapti prie pasaulio galingųjų, atskleisti jų žmogiškąsias savybes, charakterius, veiklą. Pirmajame romane vaizduojama Lietuva XVII amžiaus viduryje, rytuose okupuota caro, vakaruose švedų. Romqanas istorinis, veikia Europos karaliai, karalienės, princai, etmonai, kardinolai, karvedžiai. Antrajame romane vaizduojama Lietuva XX amžiaus viduryje, rusų okupacija, trėmimai, socializmas, vėliau jo tobulinimas, Černobylio atgarsiai. Du pagrindiniai romano veikėjai Teresė Kerpienė ir Matas Butkus yra tipiški socializmo produktai: augo be išvežtų į Sibirą tėvų, Mato tėvą stribai nušovė. Teresė, kabindamasi į gyvenimą, stengiasi kolaboruoti, Matas lieka rezistentu.

Kas atsitiktų, jei šiandien Vokietijos gatvėmis lyg niekur nieko vėl pradėtų vaikščioti Adolfas Hitleris? Ką darytų bei kaip į jį reaguotų šalies gyventojai? Kaip elgtųsi žiniasklaida? Į šiuos klausimus savo romane...

Kas atsitiktų, jei šiandien Vokietijos gatvėmis lyg niekur nieko vėl pradėtų vaikščioti Adolfas Hitleris? Ką darytų bei kaip į jį reaguotų šalies gyventojai? Kaip elgtųsi žiniasklaida? Į šiuos klausimus savo romane "Jis ir vėl čia" atsako vokiečių rašytojas Timuras Vermesas. Knygoje nestinga humoro, šiandienos aktualijų bei netikėtumų, absurdiškumų.

Šis alternatyviosios istorijos kūrinys man gana lėtai skaitėsi.. Buvo nuobodoka.

Bet labai išraiškingas viršelis!

Knygą vertinu 3 iš 5.

Knyga apie žmogaus ištikimybės suvokimą. Tėvo akimis sūnui pasakojama šalies išdaviko istorija. Vyras, matydamas savo atžalą, tarsi vėl išgyvena metus, kai buvo mažas - būdamas karo fronto slenkščio zonoje pabėga nuo...

Knyga apie žmogaus ištikimybės suvokimą. Tėvo akimis sūnui pasakojama šalies išdaviko istorija. Vyras, matydamas savo atžalą, tarsi vėl išgyvena metus, kai buvo mažas - būdamas karo fronto slenkščio zonoje pabėga nuo "savų" pas "svetimus" ieškoti savojo brolio. Jis tampa savos šalies bei savo priešų išdaviku. Kenkdamas, juo tikintiems Vokiečiams, berniukas mėgina rasti dingusį brolį, tačiau jo ištikimybę priešas supranta kaip išdavystę.

Keista knyga. Nepaliko didelio įspūdžio, tačiau skaityti buvo verta. Sakoma, kad ši knyga yra itin amerikietiška, parodanti Ameriką visu savo gražumu, su įvairiomis jos keistenybėmis ir įdomiais žmonėmis bei jų...

Keista knyga. Nepaliko didelio įspūdžio, tačiau skaityti buvo verta. Sakoma, kad ši knyga yra itin amerikietiška, parodanti Ameriką visu savo gražumu, su įvairiomis jos keistenybėmis ir įdomiais žmonėmis bei jų istorijomis. Vis tik, aš nepajaučiau tos amerikietiškos dvasios šioje knygoje. Dėl to, turbūt, ir nusivyliau kažkiek šia knyga.

Trečioji mano perskaityta Viktoro Hugo knyga ("Vargdieniai šiuo atveju - viena knyga). Knygos pradžioje ji atrodo labai sudėtinga. Atrodo, kad beveik nieko nevyksta, veikėjų mažai (vienoje linijoje iš viso tik vienas). Pradžia...

Trečioji mano perskaityta Viktoro Hugo knyga ("Vargdieniai šiuo atveju - viena knyga). Knygos pradžioje ji atrodo labai sudėtinga. Atrodo, kad beveik nieko nevyksta, veikėjų mažai (vienoje linijoje iš viso tik vienas). Pradžia "neužkabinanti". Antroje dalyje (tomas yra vienas, suskirstytas į dalis) pasakojama jau visai apie kitką, kas atrodo nesusiję su pirmos dalies įvykiais ir veikėjais. Tai dar labiau apsunkina skaitymą. Trečioje dalyje grįžtama prie pirmosios dalies veikėjų. Pamažu knyga "įsivažiuoja", tampa įdomesnė. Tačiau ši knyga man įdomi buvo trumpą laiką. Netrukus išaiškėjo tam tikri dalykai, kurie, mano nuomone, knygą sugadino. Pabaiga taip pat nuvylė.

Drąsiai sakau: "Žmogus, kuris juokiasi" - prasčiausia mano skaityta Viktoro Hugo knyga.

Paskaityti šio autoriaus kūrinį mane paskatino žingeidumas. Beveik metus miesto reklamos stenduose žiūrejau į tas įsimenančias akis, bet vis turėdavau svarbesnį, labiau prioritetinį skaitinį. Svarbiausia, kad knyga gulėjo...

Paskaityti šio autoriaus kūrinį mane paskatino žingeidumas. Beveik metus miesto reklamos stenduose žiūrejau į tas įsimenančias akis, bet vis turėdavau svarbesnį, labiau prioritetinį skaitinį. Svarbiausia, kad knyga gulėjo lentynoje, bet vis atidedavau ją, įsivaizduodama, kad tai sunkus skaitinys.

Atėjus metui sudaryti 2015 m. Knygų iššūkio sąrašą, šios knygos nepamiršau. Ir taip susiklostė, kad skaičiau pačią pirmą šiemet.

Nustebino. Gerąja prasme. Labai patiko autoriaus meninė raiška - knyga parašyta labai gražiu stiliumi, meniškai, pavadinčiau, literatūriškai. Nors iš pradžių apie tai negalvojau, bet pradėjus skaityti, supranti, kad poetiškumą sufleruoja ir iš pirmo žvilgsnio nesuprantamas knygos pavadinimas. Šiame kūrinyje nemažai sentencijų, daugelis jų rašytojo mintys, o ne pasiskolintos svetimų.

Autorius turi puikų humoro jausmą, kurio neslepia autobiografijoje. Nors tai ne išgalvota istorija, R.Gary sugebėjo nustebinti knygos pabaiga. Neatskleisiu kokia ji, bet šiek tiek sukrečianti ir priverčianti susimąstyti apie begalinę meilę.

Skaitant "Aušros pažadą" ne sykį pajutau aplankant įkvėpimą. Pati nuolat galvoju, kad norėčiau parašyti knygą. Tiesa, padrikų minčių daug, konkrečios - nė vienos. Skaitydama šį kūrinį buvau įtikinta, kad be juodo darbo, sėdimo rašyti net tada, kai įkvėpimo nėra, rezultato nebus. Bene labiausiai autorius įkvėpė ir pamokė parašydamas savo knygos gimimą pačiame karo įkarštyje, rašomą naktimis ir kiekvieną laisvą minutę. Perskaičius tai, pasiteisinimai, kad neturiu kada, esu pavargusi po darbo, neteisingi. Tiksliau, kad jie tėra pasiteisinimai.

Rekomenduoju knygą paskaityti visiems. Ne tik šviečiamojo pobūdžio, bet ir įdomi gyvenimo istorija, puikus pasakojimo stilius, netikėti posūkiai ir neapleidžianti sėkmė. Viena iš tų knygų, kai skaitai ir nori neskubėti versti kito puslapio, o mėgautis ramiu skaitymu.

Perskaičiusi knygą, dar kartą, įsitikinau, kad man egzistencializmas arba egzistencinė psichoterapija ne veltui kelia dvejopą jausmą šiai krypčiai. Kaip psichoterapija ji reikalinga, kai reikia spręsti problemas čia ir dabar,...

Perskaičiusi knygą, dar kartą, įsitikinau, kad man egzistencializmas arba egzistencinė psichoterapija ne veltui kelia dvejopą jausmą šiai krypčiai. Kaip psichoterapija ji reikalinga, kai reikia spręsti problemas čia ir dabar, bet kai pradedi labiau gilintis į pačią esmę supranti, kad arba nieko nesupranti arba iškyla dar daugiau klausimų. Kadangi pati nesu nei psichologė nei psichoterapeutė, bandau žvelgti iš šalies, paprasto žmogaus akimis. Man taip patiktų, kad viskas būtų aišku, suprantama, paaiškinama argumentuojant. Knyga man visą laiką priminė skaitytas panašias knygas, pvz. Irvin Yalom psichoterapinius pasakojimus, tik pastarojo rašymo stilius man buvo daug nuoširdesnis, įtikinamesnis, lengviau skaitomas. Bugental'is man pasirodė gan komerciškai, popsiškai. Gal tai tik pasekmė, kad tokių, panašių knygų yra ne viena, o aš jų nemažai jau ir perskaičiau. Tikras psichoterapines istorijas man visada įdomu skaityti, jaučiuosi tarsi skaityčiau perrašytą dienoraštį. Deja, nieko naujo jose neradau, ko nebuvau radusi anksčiau skaitytose skirtingų autorių knygose, vėl naudojama istorija apie atvirai išreiškiamas psichoterapeuto kaip vyro silpnybes žiūrint į patrauklią moterį. Skaitydama moterų-psichoterapeučių panašias knygas tokių aprašymų neradau, o juk ir vyrų būna ir jaunų, ir žavingų. Ir tada man pakvimpa, kad tai aprašinėdamas autorius nori tik įžiebti kažkiek intrigos, pritraukti skaitytoją. Natūralu. Knygoje radau daugiau klaustukų nei aiškumo, tam tiktų gyvenimo tiesų išgryninimo. Tikiu, kad autorius daug šia knyga norėjo pasakyti, išliko sau ir savo vertybėms ištikimas. Įvertinau ją visai neblogai, atsižvelgdama į bendrą turinį, dėstymą.

Kaip visada mėgstu pasirankioti citatų:

p. 22 "Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties - štai kas svarbiausia".

p. 25 "Protas ir jausmai nėra priešininkai, besivaržantys, kas paims viršų mano gyvenime - toks požiūris šiandien labai paplitęs. Aš puoselėju vienovės idealą ir esu įsitikinęs, kad jis yra kelionės kryptis ir niekada nepasiekiamas tikslas."