Pasakojimas nukėlė mane į vaikystę. Vėl pasijutau lyg atostogaudama kaime ar prie Nemuno. Nors knygoje Saulius atostogauja prie jūros, bet panašumas buvo tas, kad mums abiems gamta teikia didesnį malonumą nei buvimas su keistos...

Pasakojimas nukėlė mane į vaikystę. Vėl pasijutau lyg atostogaudama kaime ar prie Nemuno. Nors knygoje Saulius atostogauja prie jūros, bet panašumas buvo tas, kad mums abiems gamta teikia didesnį malonumą nei buvimas su keistos reputacijos žmonėmis. Gamta labai idiliška, nuolat stebinanti ir turinti, ką pasiūlyti. O štai žmonės labai priklauso nuo nuotaikos ir ne visiems naujiems draugams pasakysi, kad tam tikri žaidimai nepatinka.

Skaityti buvo pakankamai lengva ir įdomu, todėl net nepastebėjau, kaip ėmiau ir perskaičiau paskutinį puslapį. Jį dar kelis kartus verčiau pirmyn ir atgal norėdama įsitikinti, kad jis tikrai paskutinis. Atrodė, kad pasakojimas tiesiog nutrūko. O aš lygiai taip pat kaip Saulius laukiau, kol atvažiuos Giedrutė, kol jai galės parodyti stirniuką arba kol jį išleis į laisvę. Laukiau, kad dar kartą atvažiuotų auklėtoja ir jie vėl leistųsi dviračiais rinkti žemuogių...